Civilinė byla Nr. 2-1223/2011

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija 110.1(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,  teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. M. komanditinės ūkinės bendrijos „Makvis“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1897-605/2011 pagal ieškovo bankrutavusios M. V. firma „Dinolita“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovui K. M. komanditinei ūkinei bendrijai „Makvis“ dėl prekių vertę atitinkančios kompensacijos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :  

I.  Ginčo esmė

 

Ieškovas bankrutavusios M. V. firma „Dinolita“ bankroto administratorė pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo K. M. KŪB „Makvis“ 120 758,08 Lt sumą, kurį atitinka atsakovui perduotą saugoti prekių vertę, bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo bankroto administratorė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovui – 120 758,08 Lt sumos dydžio K. M. KŪB „Makvis“ nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei lėšų areštą. Nurodė, kad atsakovas gali imtis priemonių perleisti turtą kitiems asmenims. Pareikšto reikalavimo suma yra didelė, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

 

II.                 Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 9 d. nutartimi ieškovo reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovo K. M. KŪB „Makvis“ 120 758,08 Lt dydžio nekilnojamąjį turtą ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant – lėšas, turto saugotoju paskirdamas atsakovą ir uždrausdamas jam disponuoti areštuotu turtu. Areštavus lėšas, teismas leido atsakovui iš jų atsiskaityti su ieškovu. Teismas nurodė, kad pareikštas ieškinys yra turtinio pobūdžio, todėl ieškovas turi pagrindo prašyti areštuoti atsakovo turtą, nes nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių, atsakovas turimą turtą gali perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės taikytos nepranešus atsakovui, kadangi yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys jų taikymą.

 

III.               Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

         Atsakovo K. M. KŪB „Makvis“ atstovas atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2011 m. vasario 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.      Nutartis priimta nesant pagrindų, patvirtinančių būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra nemotyvuota ir nepagrįsta. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė realių priežasčių ar argumentų, kodėl jos būtinos ir turi būti taikomos. Ieškovas laikinąsias apsaugos priemones siekia naudoti kaip spaudimo atsakovui priemonę, todėl jos turi būti panaikintos. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą grindžia tik prielaida, kad jų netaikius būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

2.      Didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovui pareikšto reikalavimo suma yra didelė. Atsakovo finansinė padėtis yra labai gera, jis planingai vykdo komercinę veiklą, kuri yra pelninga, todėl nėra pagrindo teigti, jog jam pareikšto ieškinio suma yra labai didelė. Atsakovas yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo, todėl už jo prievoles atsako ir jo dalyviai. 2010 m. atsakovas gavo 3 008 151 Lt pajamų, o bendrasis jo pelnas siekė 892 652 Lt (grynasis pelnas – 186 460 Lt.). Įvertinus tai, kad ekonomikos recesijos metu atsakovo grynasis pelnas gerokai viršija ieškinio sumą, teigtina, jog neegzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimui. Teismas, neįvertinęs atsakovo finansinės padėties, nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.

3.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra neproporcingas siekiamiems tikslams, iškreipia proceso šalių interesų pusiausvyrą, suteikia nepagrįstą procesinį pranašumą ieškovui ir apsunkina atsakovą. Nepagrįstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bei jo registravimas viešuosiuose registruose neigiamai paveiks atsakovo reputaciją su klientais ir partneriais, pakenks atsakovo kreditingumui. Atsakovas neturi daug materialaus turto, todėl bus taikytas areštas ir jo lėšoms, kurios skiriamos prekių ir paslaugų apmokėjimui. Dėl to gali būti apsunkinta ir paralyžiuota atsakovo veikla, jis gali patirti nuostolių. Ieškovas yra bankrutavusi įmonė, o tai reiškia, kad ji neturi turto ir negalės kompensuoti atsakovo patirtų nuostolių dėl nepagrįstai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

4.      Teismas nenumatė atsakovui teisės iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį, vykdyti pinigines prievoles valstybės ar socialinio draudimo fondo biudžetui. Taikyta laikinųjų apsaugos priemonių apimtis pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principus, be pagrindo suvaržo atsakovo veiklą.

5.      Teismas nesuteikė atsakovui galimybės atsikirsti į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas neturėjo pagrindo manyti, kad pranešimas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį neįmanomą ir spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešant atsakovui, nes ieškovas nepateikė argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, jog atsakovas ketina imtis veiksmų, siekdamas paslėpti, perleisti ar kitaip apsunkinti turimą turtą.

Ieškovo bankrutavusios M. V. firma „Dinolita“ bankroto administratorė atsiliepime į atsakovo K. M. KŪB „Makvis“ atskirąjį skundą prašo atsakovo skundą atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti galioti. Atsiliepime pažymima, kad teismas pagrįstai nusprendė, jog yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, teisingai pritaikė didelės ieškinio sumos prezumpciją, kurios atsakovas nepaneigė. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos bei nepagrįstai nevaržo atsakovo teisių. Svarbi aplinkybė, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl siekiant apginti kreditorių interesus ir viešąjį interesą buvo pagrindas taikyti apsaugos priemones. Atsakovo lėšų areštas neriboja galimybės vykdyti pagrindinę veiklą. Teismas galėjo nagrinėti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neinformavęs atsakovo apie šį prašymą.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovui K. M. KŪB „Makvis“ pritaikytos 120 758,08 Lt dydžio laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta.

Teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą (CPK 178 str.). Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas šių priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia jų ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Ieškinio pateikimas nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų ar ketinamų pareikšti reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010). Be to, teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią objektyvaus pobūdžio prielaida, kad teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartį byloje Nr. 2-428/2008; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį byloje Nr. 2-1539/2010; ir kt.). Ši prezumpcija nėra absoliuti, ją taikant teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus asmens finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam asmeniui reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Tada, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jam priklausančio turto vertę, gaunamas pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, t.y. kai jis paneigia objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo reikalavimų suma atsakovui siekė 120 758,08 Lt. Ieškovas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui grindė didele pareikštų reikalavimų suma bei aplinkybėmis, kad atsakovas gali perleisti savo turtą kitiems asmenims, tačiau nepateikė šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų (b. l. 3-4). Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas taikė ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones (b. l. 18-19).

Teisėjų kolegija, ištyrusi iš bylos išskirtą svarstomam klausimui aktualią medžiagą bei apelianto atskirąjį skundą ir prie jo pateiktus įrodymus, sutinka su apelianto motyvais, kad šiuo atveju nėra objektyvaus teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemonės pritaikė iš esmės remdamasis tik didele ieškovo nurodyta reikalavimo suma (b. l. 18-19), tačiau kaip matyti iš atsakovo prie atskirojo skundo pateiktų dokumentų, ieškovo reikalavimo suma jam negali būti laikoma didele. Iš 2011 m. kovo 15 d. balanso už ataskaitinį 2010 m. laikotarpį matyti, kad K. M. KŪB „Makvis“ visas turtas siekia 2 166 843 Lt, o per vienerius metus įmonės mokėtinos sumos sudaro 340 024 Lt (b. l. 38). Pagal 2011 m. kovo 15 d. K. M. KŪB „Makvis“ pelno (nuostolio) ataskaitą už 2010 m. ataskaitinį laikotarpį matyti, kad įmonės grynasis pelnas siekė 186 460 Lt (b. l. 39). Į bylą nėra pateikta įrodymų, kurie leistų pagrįstai teigti, kad atsakovas jam priklausantį turtą ketintų parduoti ar kitu būdu perleisti kitiems asmenims, taip siekdamas apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taigi šiuo atveju yra pagrindas teigti, kad atsakovas paneigė objektyvios grėsmės būsimam teismo procesiniam sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, todėl nebuvo būtinumo jam taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas įmokėjo į teismo depozitinę sąskaitą ieškovo ieškiniu prašomą priteisti sumą, o Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartimi panaikino teismo 2011 m. vasario 9 d. nutartimi taikytą areštą 120 758,08 Lt dydžio sumai atsakovo K. M. KŪB „Makvis“ turtui. Pinigų įmokėjimo į teismo depozitinę sąskaitą siekiant panaikinti pritaikytus ribojimus faktas taip pat patvirtina, kad atsakovo finansinė padėtis nėra prasta.  

Pagal bendrąją taisyklę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendžia apie prašymo taikyti tokias priemones nagrinėjimą pranešęs atsakovui (CPK 148 str. 1 d.). Tuo iš esmės atsakovui sudaroma galimybė pateikti argumentus, paneigiančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Nepranešus atsakovui laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą neįmanomą. Tokia grėsmė teismo nutartyje turi būti motyvuota (CPK 148 str. 1 d., 291 str. 1 d. 5 p.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nemotyvavo, kodėl šiuo atveju laikinąsias apsaugos priemones buvo tikslinga taikyti nepranešus atsakovui, o tik formaliai perrašė įstatymo nuostatą tuo klausimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neįvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, padarė nepagrįstą išvadą dėl grėsmės, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomas, realumo. Pripažinus, jog ieškinio suma atsakovui nėra didelė, objektyviai išnyksta pagrindas teigti apie esą egzistuojančią būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo nei objektyvių įrodymų dėl galimos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nei dėl ieškinio sumos įtakos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumui atsakovo atžvilgiu. Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones atsakovui taikė skubotai, neįvertinęs visų bylos aplinkybių, nenustatęs, ar šiuo atveju tikrai yra objektyvi grėsmė, jog nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atsakovo pateikti įrodymai paneigė teismo deklaruotą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsakovo K. M. KŪB „Makvis“ atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – atmestinas ieškovo bankrutavusios M. V. firmos „Dinolita“ bankroto administratoriaus prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui K. M. KŪB „Makvis“.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje priimamą procesinį sprendimą, plačiau nepasisako dėl kitų apelianto skundo teiginių, nes jie šiuo atveju tampa neaktualūs.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 str. 3 d.), todėl iš esmės pasikeitus faktinėms aplinkybėms, lemiančioms atsakovo finansines galimybes, ieškovas turi teisę reikšti naują motyvuotą prašymą dėl šių priemonių taikymo atsakovui.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,   

 

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - atmesti ieškovo bankrutavusios M. V. firmos „Dinolita“ bankroto administratoriaus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui K. M. komanditinei ūkinei bendrijai „Makvis“ (JA kodas (duomenys neskelbtini)).

Nutartį siųsti turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.

 

Teisėjai                                                                                                                       Marytė Mitkuvienė

 

Gintaras Pečiulis

 

Nijolė Piškinaitė