Administracinė byla Nr. eA-987-968/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00792-2019-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.5; 12.15.3.2; 12.15.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gegužės 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilijos transportas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilijos transportas“ skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilijos transportas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2018 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. (7.45-4.7.2) FR0682-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 69-75 „Dėl UAB „Vilijos transportas“ (į. k. 165808849) m. kovo 23 d. skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2019 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. S-21 (7-155/2018) „Dėl UAB „Vilijos transportas“ 2018 m. rugpjūčio 3 d. skundo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas); 4) įpareigoti Kauno AVMI atlikti pakartotinį Bendrovės mokestinį patikrinimą. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. Kauno AVMI 2017 m. gruodžio 5 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-496 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo papildomai apskaičiavo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) 92 571,25 Eur ir pelno mokesčio (toliau – ir PM) 12 905,18 Eur. Kauno AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir pareiškėjui nurodė sumokėti 92 571,25 Eur PVM ir 12 905,18 Eur PM, 45 845,84 Eur PVM delspinigių, 5 031,04 Eur PM delspinigių, 9 252 Eur PVM baudą ir 1 291 Eur PM baudą. VMI sprendimu, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, nusprendė patvirtinti Kauno AVMI sprendimą. Komisija patvirtino VMI sprendimą.
2.2. Dėl 1 pažeidimo mokesčių administratorius nurodė, kad buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių patvirtinimo“ 6.1 punkto reikalavimai, t. y. dokumento numeris turi būti sudaromas didėjančia seka. Konkrečiai mokesčių administratorius nustatė, kad dviejose PVM sąskaitose faktūrose TSN Nr. 0072939 ir 0072940 nurodyta data 2012 m. balandžio 30 d. vėlesnė nei PVM sąskaitose faktūrose TSN 0072941 ir 0072942 pateikta data – 2012 m. balandžio 20 d. Pareiškėjo manymu, šis pažeidimas yra mažareikšmis, neturintis įtakos nei apskaitos rezultatams, nei mokesčių apskaičiavimui.
2.3. Dėl 2 pažeidimo mokesčių administratorius pateikė 6 argumentus dėl Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimo. Pirmuosiuose 3 argumentuose nėra jokių nuorodų į Patikrinimo akto priedus, juose taip pat nėra minimi konkretūs dokumentai, kurie leistų patikrinti mokesčių administratoriaus daromų išvadų pagrįstumą apie apskaitos dokumentuose patiektus neteisingus duomenis, ūkines operacijas, kurios neatitiko tikrovės. 4 argumentu pateikiama nuoroda į Patikrinimo akto priedus, tačiau savo turiniu minimi pažeidimai neturi įtakos ūkinės operacijos turiniui ir rezultatui įvertinti, todėl laikytini mažareikšmiais. 5 argumentu mokesčių administratorius nurodė tris mokesčių mokėtojo PVM sąskaitas faktūras, kuriose ištaisyta ūkinės operacijos data, dvejose ne mokesčių mokėtojo sudarytose sąskaitose pakeisti kiti ūkinės operacijos duomenys, taip pat pateikė nuorodą į 28 Patikrinimo akto priedą ir nurodė, kad tam tikrais atvejais ūkinės operacijos turiniui reikšminga informacija užtepta korektoriumi ir jos vietoje įrašyti kiti duomenys. Šie pažeidimai, pareiškėjo nuomone, vertintini bendrame tikrintų dokumentų kontekste, nustatytų pažeidimų apimtis yra nedidelė, netrukdanti įvertinti ūkinės operacijos turinio ir rezultatų. 6 argumentu nurodė, kad mokesčių mokėtojo pažeidimą sudaro netinkamai pasirinktos archyvo patalpos, kurios dėl pastato griūties tapo neprieinamos. Šiuo atveju mokesčių mokėtojo kaltės nėra ir negali būti, nes patalpos buvo sugriautos nuomininko UAB „Ugnies takas“. Tarp pareiškėjo ir UAB „Ugnies takas“ vyko civilinis procesas dėl žalos atlyginimo (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-487-259/2017).
2.4. Dėl 3 pažeidimo mokesčių administratorius nurodė, kad pareiškėjas pažeidė Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 (pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį), 11 (kasos pajamų ir išlaidų orderiuose nurodomi dokumentai, kurių pagrindu priimami arba išmokami iš kasos pinigai, pinigai priimami arba išmokami tik kasos pajamų arba išlaidų orderių išrašymo dieną), 16 (visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą), 29 (pinigai inventorizuojami Vyriausybės nustatyta tvarka) punktus. Pažeidimai grindžiami tuo, kad prie kasos pajamų ir išlaidų orderių nėra pateikti šias operacijas pagrindžiantys dokumentai, t. y. A. G., M. T. bei V. B. atlikti įmokėjimai į įmonės kasą yra pavadinti avansu, o išmokėjimai – skolos grąžinimu. Pareiškėjas pažymėjo, kad buhalterine prasme gautas avansas yra laikomas įsipareigojimu, kuris turi būti padengiamas prekių perdavimu arba grąžinimu. Pareiškėjas priimdamas lėšas ir kasos pajamų orderiuose nurodydamas, jog tai yra gaunamas avansas, buhalterine prasme ūkinės operacijos neiškreipė, tačiau civiline teisine prasme tokie pinigų įmokėjimai turėjo būti įforminti paskolos sutartimis. Atitinkamai, išmokėjimai padengiant avanso įnešimą, buhalterine prasme buvo suprantami kaip įsipareigojimo įvykdymas, arba skolos padengimas. Todėl šie kasos dokumentų įforminimo pažeidimai laikytini formaliais, neturinčiais įtakos nei apskaitos rezultatams, nei mokesčių apskaičiavimui. Patikrinimo akte nėra priskaičiuoti jokie mokesčiai nagrinėto 3 pažeidimo atveju.
2.5. Dėl 4 pažeidimo mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas pagal įformintą 2013 m. rugpjūčio 23 d. pažymą sąskaitą serija AUTO Nr. 0152207 (Audi A8) neapskaičiavo ir PVM deklaracijoje už 2013 m. rugpjūčio nedeklaravo 779 Lt pardavimo PVM, neteisingai apskaičiavęs dalį PVM, o taip pat 3 automobilių tiekimui nepagrįstai taikė maržos schemą (turėjo taikyti pilną 21 proc. PVM), neapskaičiavo ir nedeklaravo 4 585 Lt pardavimo PVM pagal 2012 03 13 pažymą sąskaitą serija AUTO Nr. 0147169 (Hyunday Santa Fe), 2012 m. kovo 17 d. pažymą sąskaitą serija AUTO Nr. 0147172 (VW Passat), 2012 m. kovo 27 d. pažymą sąskaitą serija AUTO Nr. 0149303 (Audi A2). Šio pažeidimo pareiškėjas neginčija. Pažeidimai kilo dėl netyčinių klaidų. Jie vertintini bendrame 470 automobilių sandorių kontekste per tikrintą laikotarpį.
2.6. Dėl 5 pažeidimo mokesčių administratorius nurodė, kad pagal nurodytas sąskaitas pareiškėjas pardavė transporto priemones ir nepagrįstai šiems pardavimo sandoriams taikė 0 proc. PVM, t. y. mokesčių administratorius nepripažįsta, kad šios transporto priemonės buvo parduotos į užsienio valstybę. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 41 straipsnio (2011 m. gruodžio 29 d. – 2012 m. liepos 4 d. redakcija) 1 dalis numatė: „Jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos.” To paties straipsnio 2 dalis numatė: „Jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas pirkėjas, įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos“. Taigi minėto 0 procentų PVM tarifo taikymui pakanka įrodyti įvykusį prekių tiekimą už Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teritorijos ribų. Įstatymas taip pat leidžia taikyti 0 procentų PVM tarifą nepriklausomai nuo to, kas išvežė patiektas prekes už ES ribų: tiekėjas, jo užsakymu kitas asmuo ar pirkėjas, įsikūręs už šalies ribų. Mokesčių administratorius nusprendė, kad lentelėje nurodytų 17 transporto priemonių tiekimas (pirkimo-pardavimo sandoris) yra įvykęs, tačiau nepripažino, kad pagal tokį tiekimą prekės yra išvežtos už ES ribų. Todėl mokesčių administratorius pritaikė standartinį 21 proc. PVM mokestį pateiktoje lentelėje esančių automobilių tiekimui.
2.6.1. Dėl 1–6 lentelės pozicijoje nurodytų transporto priemonių pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui pirkimo-pardavimo sandorius patvirtinančius dokumentus. Taip pat pateikė 2014 m. balandžio 7 d. Kazachstano Vidaus reikalų ministerijos Almatos Vidaus reikalų departamento pažymą, kurioje patvirtinama, kad aukščiau pateiktos lentelės 1–6 pozicijose nurodytos transporto priemonės yra Almatos miesto Vidaus reikalų departamento administracinės policijos valdybos transporto priemonių duomenų bazėje. Nėra pagrindo abejoti šia oficialia pažyma. Mokesčių administratorius, nesutikdamas pripažinti 1–6 pozicijose nurodytų transporto priemonių patiekimo už ES ribų, nurodė įvarius dokumentų neatitikimus (transporto priemonių gamybos metai, bendroji masė, vėlesnis išregistravimas iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių registro, registracija Kazachstane ne pareiškėjų pirkėjų vardu ir pan.) Tačiau, pareiškėjo manymu, šios detalės nėra svarbios, kadangi kėbulų numeriai sutampa, tai yra pakankama priežastis pripažinti, kad 1–6 punktuose nurodytos transporto priemonės yra patiektos į valstybę, esančią už ES ribų. Mokesčių administratorius taip pat neneigia paties fakto, kad minėtos transporto priemonės buvo registruotos Kazachstane. Pareiškėjas neturėjo galimybės įforminti eksporto procedūras jau išvažiavusioms transporto priemonėms, nebent būtų jas susigrąžinęs vien tik šių procedūrų įforminimo tikslu. Šios specifikos mokesčių administratorius nevertino, tačiau tokia situacija negali eliminuoti pareiškėjo teisės į 0 proc. PVM taikymą, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje BDV Hungary trading, C-563/12, cituojamame ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išnagrinėtoje administracinėje byloje A-3010-438/2018.
2.6.2. 7 pozicijoje pateiktą transporto priemonę DAF FT 95 HF.430, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjas pardavė S. P., gyvenančiam Kazachstano Respublikoje analogiškomis aplinkybėmis, kaip ir aprašytos 1–6 pozicijose pateiktų transporto priemonių atveju (automobilis atvyko su kroviniu i Kazachstaną, sandoris buvo sudarytos Kazachstane), tačiau dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių jis nebuvo įregistruotas Kazachstano transporto priemonių registre ir neįrašytas į aukščiau cituotą 2014 m. balandžio 7 d. Kazachstano Vidaus reikalų ministerijos Almatos Vidaus reikalų departamento pažymą. 8 pozicijoje pateiktas automobilis Mercedes Benz 609D, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), buvo parduotas (duomenys neskelbtini) piliečiui A. E., Lietuvoje. Pareiškėjas nesugebėjo gauti dokumentų, patvirtinančių šio automobilio išvežimą į Kirgizijos Respubliką. Taigi, pareiškėjas negali įvykdyti PVMĮ 56 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pateikti įrodymų apie 7–8 pozicijose pateiktų automobilio patiekimą už ES ribų.
2.6.3. Dėl 9 pozicijoje nurodytos transporto priemonės Volvo FH 12, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė, kad jis pardavė 2013 m. lapkričio 21 d. įmonei AWSA CARS EXHIBITION, įsikūrusiai Saudo Arabijoje. Pareiškėjas pateikė dokumentus, įrodančius jog automobilis, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas Saudo Arabijoje, o taip pat 2013 m. sausio 16 d. eksporto sertifikatą ir 2012 m. lapkričio 21 d. laivo dokumentą, iš kurių matyti, kad minėta transporto priemonė iš Antverpeno uosto plukdoma į Jeddah uostą, kuris yra Saudo Arabijoje. Eksporto deklaracija užpildyta automobilio transportavimo paslaugą teikusios įmonės MUATH JUBARAH (kas atitinka PVMĮ 41 str. pateiktą formuluotę, leidžiančią išgabenimą atlikti ir kitam asmeniui). Taigi šiuo atveju pareiškėjas pateikė įrodymus, jog tiekimas transporto priemonės Volvo FH 12, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), įvyko už ES ribų, o mokesčių administratorius nepagrįstai apskaičiavo 21 proc. PVM. Mokesčių administratoriaus argumentai, jog eksporto procedūros buvo atliktos anksčiau nei gautas apmokėjimas ir išrašyta 2013 m. lapkričio 21 d. PVM sąskaita faktūra nepaneigia prekės tiekimo už ES ribų fakto ir negali būti pagrindas pakeisti PVM apskaičiavimo tvarką.
2.6.4. Dėl 10 pozicijoje nurodytos transporto priemonės DAF FT XF 95.480, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nurodė, kad jis 2013 m. gruodžio 2 d. pardavė pirkėjui I. A., kuris gyvena Kazachstano Respublikoje analogiškomis aplinkybėmis, kaip ir 1–6 pozicijoje aprašytas transporto priemones, t. y. su kroviniu įvažiavusią į Kazachstano Respubliką ir ten pirkėjų apžiūrėtą bei sutartą parduoti. Pagrįsdamas patiekimo už ES ribų faktą, pareiškėjas pateikė minėtos transporto priemonės registracijos liudijimo Kazachstano Respublikoje kopiją. Mokesčių administratorius, įvertinęs, kad transporto priemonė registruota ne pareiškėjo pirkėjo vardu, bet kito asmens (N. A.), o taip pat tą aplinkybę, kad iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių registro minėtas automobilis išregistruotas tik 2014 m. rugsėjo 3 d., sprendė, kad nepakanka duomenų 0 proc. PVM mokesčio tarifui taikyti. Transporto priemonės registracijos Kazachstano Respublikoje liudijimas yra oficialus dokumentas įrodantis, kad konkreti transporto priemonė yra pateikta už ES ribų. Transporto priemonės pirkėjas I. A. turėjo teisę perparduoti šią transporto priemonę, tiek ją įregistravęs, tiek ir neįregistravęs. Tai iš esmės nekeičia tiekimo į užsienio valstybę fakto. Lygiai taip, kaip ir vėlesnis išregistravimas iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių registro negali būti priežastis nepripažinti prekės patiekimo į užsienio valstybę, kadangi buvimas transporto priemonių registre nepatvirtinta transporto priemonės buvimo Lietuvos Respublikoje fakto. Kaip ir bet koks kitas registravimo faktas, jis seka paskui sandorius ir gali būti, kad atskirais atvejais susidaro laiko atotrūkis tarp civilinio sandorio ir jo pasekmių registracijos.
2.6.5. Dėl 11–12 pozicijose nurodytų transportų priemonių pareiškėjas nurodė, kad jis šias transporto priemones 2013 m. gruodžio 30 d. pardavė V. A., gyvenančiam Kazachstane analogiškomis aplinkybėmis, kaip ir aprašytos 1–6 pozicijose pateiktų transporto priemonių atveju (automobilis atvyko su kroviniu į Kazachstaną, sandoris buvo sudarytos Kazachstane), tačiau dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių jos nebuvo įregistruotos Kazachstano transporto priemonių registre ir neįrašytos į aukščiau cituotą 2014 m. balandžio 7 d. Kazachstano Vidaus reikalų ministerijos Almatos Vidaus reikalų departamento pažymą. Taigi, pareiškėjas negali įvykdyti PVMĮ 56 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pateikti įrodymų apie 11–12 pozicijose pateiktų automobilio patiekimą už ES ribų.
2.6.6. Dėl 13–17 pozicijose nurodytų transportų priemonių pareiškėjas nurodė, kad šiose pozicijose pateiktų transporto priemonių atžvilgiu jis užpildė eksporto deklaracijas. Papildomai 15 pozicijoje pateiktos transporto priemonės Škoda Octavia, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu pareiškėjas pateikė techninio paso kopiją, rodančio įregistravimo Ukrainos transporto priemonių registre faktą. 16 pozicijoje nurodyto traktoriaus Curkurova 888, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu pareiškėjas pateikė pardavimo sąskaitą faktūrą bei vežimo geležinkeliu dokumentus ir važtaraštį. Mokestinio ginčo metu pareiškėjas gavo papildomus dokumentus iš traktoriaus pirkėjo, t. y. važtaraštį, kuriame aiškiai matyti uždėtas krovinio galinės stoties spaudas, t. y. Turkmėnistano Respublikoje. Be to, 2013 m. lapkričio 15 d. gavo iš pirkėjo kopiją Turkmėnistano sertifikavimo tarnybos išduoto traktoriaus Curkurova 888, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) atitikties sertifikato. Šis faktas neleidžia abejoti faktiniu traktoriaus išvežimu iš ES teritorijos.
2.7. Dėl 6 pažeidimo mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjo vykdytą prekybą transporto priemonėmis, apskaičiavo mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio pagrindu. Tokį sprendimą mokesčių administratorius motyvavo tuo, jog pareiškėjas, neva į mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas iš automobilių prekybos. Ši išvada buvo padaryta, apklausus asmenis, pirkusius iš pareiškėjo transporto priemones. Patikrinimo akte pažymėta, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu pažymomis sąskaitomis, PVM sąskaitomis faktūromis ir pirkimo-pardavimo sutartimis įformino 470 naudotų transporto priemonių pardavimus 432 fiziniams ir juridiniams asmenims. Mokesčių administratorius išsiuntė paklausimus 152 asmenis, pirkusiems transporto priemones iš pareiškėjo ir gavo 96 asmenų atsakymus dėl 101 transporto priemonės. Iš šio skaičiaus 5 transporto priemonių įsigijimą neigė, 12 nurodė sumokėtos sumos nepamenantys, 10 nurodė mokėję mažiau, 46 – mokėję įformintą arba artimą įformintai pardavimo dokumentuose sumą, 24 – mokėję daugiau. Iš šių duomenų, mokesčių administratorius sprendė, kad tų 24 asmenų, nurodžiusių, kad jie mokėjo daugiau nei įforminta pirkimo-pardavimo dokumentuose, pagrindu jis įgyja teisę spręsti, jog pareiškėjas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas mokesčių deklaracijose. Pareiškėjas su tokia mokesčių administratoriaus interpretacija nesutiko ir teigia, kad:
2.7.1. Jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su mokesčių administratorius paklausimais ir atsakymus pateikusių asmenų atsakymais į užduotus klausimus.
2.7.2. 24 asmenys, kurie nurodė mokėję daugiau, yra pernelyg maža dalis, kad jos pagrindu būtų galima padalyti išvadą apie neteisingą duomenų apie pajamas įrašymą į mokesčių deklaracijas. Ši dalis sudaro vos 5 proc. nuo bendro sandorių skaičiaus.
2.7.3. Mokesčių administratorius netinkamai pritaikė ekonominio modeliavimo metodą, nes apklausti buvo 152 asmenys, o ne 79 asmenys, kaip nurodo mokesčių administratorius. Atitinkamai, 24 asmenys iš 152 apklaustųjų asmenų sudaro 15 proc. Be to, mokesčių administratorius, sudarydamas Patikrinimo akto 3 lentelę, nepagrįstai įtraukė Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti nustatytas kainas bei VŠĮ „Emprekis“ automobilių vidutines rinkos kainas. Mokesčių administratorius, turėdamas rašytinius duomenis apie faktiškai sumokėtas didesnes kainas, turėjo išvesti šių kainų vidurkį ir juo vadovautis, vietoje to, kad įvedinėtų papildomus kainų šaltinius. Tokių papildomų šaltinių duomenys atspindi automobilių be defektų kainas, kai tuo tarpu pareiškėjo parduoti automobiliai buvo po autoįvykių. Nustatyti defektuoto automobilio kainą statinių kainų pagrindu yra labai netikslu. Šiuo atveju, buvo pažeistas VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymo „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą“ 6.2 punktas: „Mokesčių administratorius turi parinkti tuos informacijos ir duomenų šaltinius, kurie leistų nustatyti kuo teisingesnį mokestinės prievolės dydį.“ Mokesčių administratorius, būdamas nuoseklus, turėjo vertinti ir tuos 10 atvejų, kurie nurodė, jog mokėjo mažiau. Atitinkamai, mokesčių administratorius turėjo išvesti kainos pokyčio vidutinį procentą ir vertinti sandorių visumą. Kitu atveju, tektų pripažinti, kad informacijos šaltinius mokesčių administratorius atrenka selektyviai.
2.8. Dėl 7 pažeidimo mokesčių administratorius nusprendė, kad pareiškėjas buhalterinės apskaitos dokumentuose iškreipė ūkinių operacijų turinį, įformindamas transportavimo paslaugų teikimą bendrovei Nyderlanduose registruotai KAYDO BV, nors paslaugos, mokesčių administratoriaus nuomone, faktiškai teiktos Lietuvoje registruotai UAB „Vykom“. Mokesčių administratoriaus nuomone, tokiu būdu buvo siekiama gauti mokestinę naudą – išvengti standartinio pardavimo PVM tarifo taikymo. Šiuo atveju mokesčių administratorius, pasirėmė MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą mokesčių teisėje principu ir visas pareiškėjo teiktas transportavimo paslaugas bendrovei KAYDO BV pripažino faktiškai teiktomis bendrovei UAB „Vykom“ bei apmokestino jas 21 proc. PVM tarifu. Patikrinimo akte mokesčių administratorius pagrindė savo sprendimą tuo, jog: Nyderlanduose registruota bendrovė KAYDO BV turėjo minimalius žmogiškuosius išteklius, o pagrindinius darbus atlikdavo UAB „Vykom“ vadybininkai; ši bendrovė buvo susijusiu asmeniu su UAB „Vykom“; bendrovė KAYDO BV perparduodama bendrovei UAB „Vykom“ iš pareiškėjo įsigytas transportavimo paslaugas taikė labai mažą antkainį, vidutiniškai 10 Eur vienam gabenimui; užsakymai KAYDO BV vardu pareiškėjui buvo siunčiami UAB „Vykom“ darbuotojų; kt. mokesčių administratoriaus nuomone, pareiškėjas piktnaudžiavo teise šioje situacijoje. Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus interpretacija ir pažymėjo, kad jis neturėjo pagrindo abejoti KAYDO BV teisnumu ir veiksnumu; ta aplinkybė, kad KAYDO BV vardu užsakymus atsiųsdavo ir darbus koordinuodavo lietuviai, pareiškėjui nekėlė abejonių; jis negavo jokios mokestinės naudos; mokesčių administratorius nustato pareiškėjui neįmanomus standartus ir nenurodo, kaip turėjo elgtis sąžiningas pareiškėjas aprašytoje situacijoje.
2.9. Dėl 8 pažeidimo pareiškėjas nurodė, kad pastarasis mokesčių administratoriaus aprašytas pažeidimas susideda iš dviejų savarankiškų atvejų. Pagal 2012 m. gruodžio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą TSN 0077194 buvo parduotas sunkvežimis DAF už 18 645,12 Lt sumą (5 400 Eur), tačiau į apskaitą įtraukta 5 400 Lt, t. y. 13 245,12 Lt mažiau. Ši pažeidimo dalis pareiškėjo yra pripažįstama. Klaida kilo dėl elementaraus apsirikimo vertę eurais įrašius į litais vedamą apskaitos registrą. Antruoju atveju mokesčių administratorius nurodo, kad pareiškėjas sumažino savo apmokestinamąsias pajamas už 2012–2013 m. (pelno mokesčio bazė) 259 407 Lt suma, kurią mokesčių administratorius apskaičiavo pagal savo įvertinimą. Su šia suma pareiškėjas nesutiko, remdamasis tais pačiais argumentais, kurie yra nurodyti dėl 6 pažeidimo.
2.10. Dėl 9 pažeidimo pareiškėjas nurodė, kad šis pažeidimas, pateiktas mokesčių administratoriaus Patikrinimo akte, apima taip pat du atvejus. Nurodoma, jog pareiškėjas nepagrįstai leidžiamiems atsiskaitymams priskyrė 23 841 Lt (6 904,83 Eur) sumą, įformintą 2012 m. birželio 8 d. sąskaitoje faktūroje Nr. IMB00125. Su šiuo pažeidimu pareiškėjas nesutiko. Pagrįsdamas tokį sprendimą, mokesčių administratorius paaiškino, kad nepriima 2012 m. birželio 8 d. sąskaitos faktūros Nr. IMB00125 kaip prekių įsigijimą pagrindžiančio dokumento, nes pareiškėjas nepateikė prekių atgabenimą į Lietuvą patvirtinančių dokumentų, šis sandoris nebūdingas pareiškėjo veiklai, nenustatytas atsiskaitymas už prekių perpardavimą, tiekėjo IMBRETEX LIMITED atstovas A. M. paneigė pardavimo sandorį. A. M. parodymai vertintini kritiškai. Jis galimai nuslėpė savo įmonės pajamas ir dėl to dabar vengia pripažinti buvusį sandorį. Pareiškėjas pažymėjo, kad mokesčių administratorius ištyręs sandorio aplinkybes pripažino, jog 2012 m. birželio 8 d. sąskaitoje faktūroje Nr. IMB00125 nurodytos prekės buvo išgabentos į Kazachstano Respubliką, t. y. eksportas įvyko. Tokiu būdu pareiškėjo atliktas prekių tikimo sandoris yra pripažįstamas, atitinkamai pripažįstamos gautos pajamos pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, tačiau nepripažįstamas prekių įsigijimas. Tokia situacija yra paradoksali. Neįmanoma parduoti tai ko neturi. Būdamas nuoseklus, mokesčių administratorius, suabejojęs prekių patiekimo kaštais (savikaina), turėjo nustatyti juos pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, bet ne eliminuotą juos visiškai. Antruoju atveju mokesčių administratorius nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai priskyrė leidžiamiems atsiskaitymams 565 Lt sumą pagal dvi sąskaitas, išrašytas kitas juridiniam asmeniui (UAB „IG TRANS“), t. y. pagal 2013 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą RAT/13 Nr. 1068 ir 2013 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą PSR/13 Nr. 0000436. Šio pažeidimo pareiškėjas neginčijo.
2.11. Kauno AVMI 2018 m. vasario 9 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.45-4.7.2) FR0682-43 apskaičiuotos baudos ir delspinigiai – taip pat, pareiškėjo nuomone, yra neteisėti, t. y. naikintini 45 845,84 Eur PVM delspinigiai, 5 031,04 Eur PM delspinigiai, 9 252 Eur PVM bauda ir 1 291 Eur PM bauda.
3. Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime akcentavo:
3.1. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė priežasčių, kodėl turėtų būti naikinamas Komisijos sprendimas. Pareiškėjas pateikė tik nesutikimo argumentus dėl mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių. Iki šio skundo pateikimo teismui pareiškėjas neteikė jokių nesutikimo argumentų dėl Patikrinimo akte nurodytų 1–4, 8 ir 9 pažeidimų, todėl dėl jų VMI sprendime nepasisakyta, vadovaujantis MAĮ 150 straipsnio nuostata. Dėl 1–4 pažeidimų skunde teismui pareiškėjas tik lakoniškai nurodė, kad šie pažeidimai mažareikšmiai, neturintys įtakos nei apskaitos rezultatams, nei mokesčių apskaičiavimui (4 pažeidimo pareiškėjas neginčija), todėl VMI detaliau dėl jų atsiliepime nepasisakė.
3.2. Dėl 5 pažeidimo atsakovas nurodė, kad:
3.2.1. Visuose pareiškėjo pateiktuose pardavimo dokumentuose (išskyrus pagal 2013 m. lapkričio 18 d. Pažymą sąskaitą Nr. 152252 ir 2013 m. lapkričio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą serija TSN Nr. 0086096, kur 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrindas nenurodytas) dažniausiai ranka atliktu įrašu pažymėta, jog taikoma PVMĮ 45 straipsnio 1 dalis ir tai, kad „objektas nėra PVM mokėtojas Lietuvoje“, kuris pagal pareiškėjo vadovės paaiškinimą reiškia, jog parduotos prekės (paslaugos) neatitinka PVMĮ 3 straipsnio „Lietuvos Respublikos PVM objektas“ reikalavimų, todėl nėra apmokestinamos PVM. Tačiau, vadovaujantis PVMĮ 45 straipsnio 1 dalimi (pareiškėjo nurodytas 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrindas), taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos paslaugos, įskaitant vežimą bei papildomas vežimo paslaugas, kai šios paslaugos yra tiesiogiai susijusios su prekių eksportu iš ES teritorijos. Atsižvelgiant į tai, kad pagal įformintus pardavimo dokumentus teiktos ne paslaugos, o parduotos prekės, Patikrinimo akte konstatuota, kad 0 proc. PVM tarifas pagal PVMĮ 45 straipsnio 1 dalį įformintiems pardavimams nurodytas nepagrįstai.
3.2.2. Inspekcija taip pat nustatė, kad pareiškėjas nėra užbaigęs eksporto procedūrų, t. y. neturi muitinės patvirtinimo apie eksporto procedūrų užbaigimą įformintiems tiekimams. Įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatyta, kad pareiškėjo pateiktas važtaraštis yra skirtas gavėjui, jame nėra galinės stoties spaudo, t. y. nėra patvirtinimo, jog krovinys gautas, praėjus 3 mėnesiams po įforminto traktoriaus pardavimo tam pačiam asmeniui įforminta PVM sąskaita faktūra už transportavimo paslaugas, tačiau patikrinimo metu nenustatytas M. M. apmokėjimas nei už jam patiektą prekę, nei už teiktas paslaugas. Inspekcija nustatė, kad pareiškėjas nurodytiems tiekimams pritaikė 0 proc. PVM tarifą, tiekimus deklaravo atitinkamo laikotarpio PVM deklaracijose kaip prekių eksportą, tačiau tiekimams įformintos eksporto procedūros neužbaigtos, 0 proc. PVM tarifo taikymui pagrįsti pateikti pardavimo dokumentai, kitų įrodymų, nurodytų PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas dėl šių transporto priemonių (skundo lentelėje 13, 14, 15 16 17 pozicijos) nurodė, kad yra užpildęs eksporto deklaracijas, pateikė papildomus dokumentus, todėl nėra pagrindo abejoti šių transporto priemonių išvežimu iš ES teritorijos.
3.2.3. Konstatuota, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių prekių išgabenimą iš ES teritorijos. Pareiškėjo teigimu, juridinę galią turintys dokumentai buvo pateikti ir jis turėjo teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą, tačiau detaliai ištyrus ir įvertinus pateiktus dokumentus bei aukščiau nurodytus argumentus, VMI darė išvadą, kad, nesant eksporto muitinės patvirtinimui dėl prekių išgabenimo iš ES teritorijos fakto bei, atsižvelgiant į vertinimą dėl muitinės įstaigų atliekamos faktinio prekių išgabenimo kontrolės, pareiškėjas neįvykdė pirminės jam tenkančios ir PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos turėti prekių išgabenimą patvirtinančius dokumentus, todėl neįrodė turįs teisę į 0 proc. PVM taikymą.
3.3. Dėl 6 pažeidimo atsakovas nurodė, kad:
3.3.1. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas pažeidė PVMĮ 14 straipsnio 1 ir 5 dalis, 15 straipsnio 2 dalį, 19, 106 ir 107 straipsnių nuostatas – nuo nustatytos pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą 262 498 Lt mokesčio bazės neapskaičiavo, nedeklaravo bei į biudžetą nesumokėjo 55 125 Lt pardavimo PVM. Dėl šio pažeidimo pareiškėjas pateikė argumentus tik teismui, ginčo nebuvo nei dėl apklaustųjų paaiškinimų, nei dėl kainų ar MAĮ 70 straipsnio taikymo. Nors pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su mokesčių administratoriaus paklausimais ir pateikusių asmenų atsakymais į užduotus klausimus, tačiau mokesčių mokėtojo teisė gauti informaciją iš mokesčių administratoriaus nėra absoliuti, o būtent šiuo atveju pareiškėjo minimi paaiškinimai neatskleisti pareiškėjui dėl to, kad tokiu būdu būtų atskleista informacija apie kitus mokesčių mokėtojus, dėl kurių atskleidimo nebuvo gautas jų pačių sutikimas (MAĮ 39 str. 1 d. 9 p.), todėl minėti pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais.
3.3.2. Pareiškėjo teigimu, 24 asmenys, kurie nurodė mokėję daugiau, yra pernelyg maža dalis, kad jos pagrindu būtų galima padaryti išvadą apie neteisingą duomenų apie pajamas įrašymą į mokesčių deklaracijas, tačiau įstatymų nustatyta tvarka konstatavus, jog bent dalis tokių mokesčių mokėtojo atliktų ūkinių operacijų neatspindi tikrojo jų turinio, įrodymų pakankamumo prasme tai gali sudaryti prielaidas bei pagrindą mokesčio bazę nustatyti netiesiogiai ir likusių analogiškų ūkinių operacijų atžvilgiu. Be to, visos byloje nustatytos aplinkybės remiantis ne pavieniais įrodymais, paaiškinimais ir pan., o visų nustatytų aplinkybių bei įrodymų visuma.
3.4. Dėl 7 pažeidimo atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu konstatuota, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu pažeidė PVMĮ 13 straipsnį – buhalterinės apskaitos dokumentuose įformindamas transportavimo paslaugų teikimą, iškreipė jų turinį, t. y. transportavimo paslaugos faktiškai teiktos Lietuvos mokesčių mokėtojui UAB „VYKOM“, PVM sąskaitose faktūrose buvo įforminamos kaip paslaugos, teiktos Nyderlandų mokesčių mokėtojui KAYDO B.V., siekiant gauti mokestinę naudą – išvengti standartinio tarifo pardavimo PVM, todėl, vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pripažino, jog pareiškėjas, teikdamas transportavimo paslaugas 2012–2013 m., neapskaitė, nedeklaravo ir nesumokėjo 113 454 Lt (32 858,55 Eur) pardavimo PVM. Minėtos išvados padarytos, įvertinusi visumą aplinkybių: buhalterinės apskaitos dokumentus (apskaitytos 95 transportavimo paslaugos Nyderlandų mokesčių mokėtojui KAYDO B.V. sandorių už 540 256 Lt (156 469 Eur), apmokestintos 0 proc. PVM tarifu); informaciją, gautą iš Nyderlandų Karalystės mokesčių administratoriaus (apie KAYDO B.V. vadovus, atsiskaitymus su pareiškėju); KAYDO B.V. atstovų pateiktus paaiškinimus; UAB „VYKOM“ darbuotojų paaiškinimus; UAB „VYKOM“ operatyvaus patikrinimo medžiagą ir kt. Patikrinimo metu nenustatyta aplinkybių, leidžiančių šiuos sandorius kvalifikuoti kaip pateisinamus kitais teisėtais tikslais, nesusijusiais išimtinai vien tik su mokestinio pranašumo įgijimu bei mokestinės naudos siekimu. Pareiškėjo teiginiai, kad mokesčių administratorius, vertindamas aplinkybes, rėmėsi tik prielaidomis ir jokių kitų konkrečių duomenų nepateikė, yra nepagrįsti, kadangi buvo atlikta daug veiksmų (detaliai įvardintų tiek sprendime, tiek Patikrinimo akte), kurie įrodo, kad pareiškėjas faktiškai UAB „VYKOM“ teiktas transportavimo paslaugas įformino tarpininkui – KAYDO B.V., bei elgėsi ir veikė nerūpestingai bei neatidžiai, nors turėjo galimybę žinoti, kad atliekamos ūkinės operacijos gali prisidėti prie PVM nemokėjimo, todėl, vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas, teikdamas transportavimo paslaugas 2012–2013 m., neapskaitė, nedeklaravo ir nesumokėjo 113 454 Lt (32 858,55 Eur) pardavimo PVM.
3.5. Dėl apskaičiuotų delspinigių ir baudų atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui 10 proc. (minimali) dydžio bauda buvo paskirta, atsižvelgiant į tai, kad dėl dalies pažeidimų jis neprieštaravo. Mokesčių mokėtojui, laiku neapskaičiavus ir nesumokėjus mokesčio, atsiranda nauja prievolė – sumokėti už pradelstą laikotarpį atitinkamą sumą – delspinigius. Remiantis MAĮ nuostatomis, pareiškėjui pagrįstai paskaičiuotos delspinigių sumos, nes nėra teisinio pagrindo jų neskaičiuoti.
4. Atsakovas Kauno AVMI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kauno AVMI atsiliepime nurodė iš esmės analogiškus argumentus kaip ir VMI atsiliepime į skundą. Papildomai pažymėjo, kad, vadovaujantis MAĮ 118 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma. Tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams, ši aukščiau minėta nuostata netaikoma. Tačiau tokiu atveju, vadovaujantis MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punktu, prieš pradedant pakartotinį patikrinimą būtinas centrinio mokesčių administratoriaus leidimas minėtą patikrinimą atlikti. Todėl atsižvelgiant į tai, atsakovo manymu, savarankiškai Kauno AVMI negali pakartotinai atlikti mokėtojo mokestinio patikrinimo. Mokėtojo pakartotinis mokestinis patikrinimas galimas tik teismui panaikinus 2018 m. vasario 9 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr.(7.45-4.7.2)FR0682-43 ir centriniam mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl pakartotinio mokesčių mokėtojo patikrinimo atlikimo. Todėl Kauno AVMI nėra tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje, kadangi savarankiškų sprendimų dėl mokėtojo pakartotinio patikrinimo atlikimo priimti neturi teisės.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad Patikrinimo akte nurodyta, jog pareiškėjas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre ir yra PVM mokėtojas. Pareiškėjo deklaruotos ir tikrinamuoju laikotarpiu faktiškai vykdytos veiklos buvo automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas bei krovininis kelių transportas. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas apskaitė ne visas gautas pajamas, taip pat neapskaičiavo ir nedeklaravo pardavimo PVM už parduotas naudotas transporto priemones trečiųjų šalių fiziniams ir juridiniams asmenims, neįformindamas eksporto procedūrų arba įformindamas eksporto procedūros pradžią ir neturėdamas muitinės įstaigos patvirtinimo apie eksporto procedūros pabaigą. Mokestinis patikrinimas buvo atliktas PVM už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. ir PM už 2012–2013 m. apskaičiavimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimas. Kauno AVMI 1 pažeidimu nustatė, kad pareiškėjo įformintų PVM sąskaitų faktūrų numeriai nesudaryti didėjančia tvarka ir įformintos ankstesne data. 2 pažeidimu nustatyta, kad pareiškėjas Juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas ataskaitos VMI nepateikė, pateiktose PVM ir PM deklaracijose už tikrinamąjį laikotarpį įrašė neteisingus duomenis, t. y. nepagrįstai sumažino PVM apmokestinamuosius tiekimus, neteisingai deklaravo duomenis apie gautas pajamas ir pardavimo PVM. Pareiškėjas neužtikrino, kad visos ūkinės-finansinės operacijos būtų įtrauktos į apskaitą, užfiksuotos kasos knygoje bei pagrįstos apskaitos dokumentais. Pareiškėjas apskaitos registruose užfiksavo ūkines operacijas, t. y. apskaitė sandorius pagal dokumentus, kuriuose yra privalomi rekvizitai, tačiau, atskirais atvejais, pagrindinis rekvizitas – ūkinės operacijos turinys – neatitinka tikrovės – įformintos ūkinės operacijos vyko kitomis, nei dokumentuose nurodytomis, aplinkybėmis. Laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. birželio 6 d. dauguma buhalterinės apskaitos dokumentų patvirtinti A. G. vardiniu ir parašo spaudais, nors jam išduotas Europos arešto orderis. A. G. tėvystės atostogų metu, direktoriaus pareigos perduotos vadybininkui V. B., kuris Kauno AVMI paaiškino, kad direktoriaus pareigų nevykdė. Be to, kai kuriuose dokumentuose atlikti taisymai. Taip pat kai kurie dokumentai, pagrindžiantys Bendrovės įformintus sandorius ir ūkines operacijas, saugomi įmonės archyvo patalpose, kurios yra avarinės būklės, todėl nėra galimybės į jas patekti. 3 pažeidimu nustatyta, kad kai kurių Bendrovės darbuotojų parašai skiriasi, nepateikti grynųjų pinigų įnešimo į kasą orderiai, grynųjų pinigų iš kasos išmokėjimas neapskaitytas, kasos knygoje apskaitytas tik vienas grynųjų pinigų išmokėjimas. 4 pažeidimu nustatyta, kad pareiškėjas neapskaičiavo ir PVM deklaracijoje už 2013 m. rugpjūčio mėn. nedeklaravo 779 Lt pardavimo PVM bei tikrinamuoju laikotarpiu įformintiems 3 naudotų automobilių tiekimams nepagrįstai taikė maržos schemą, neapskaičiavo ir nedeklaravo 4 585 Lt pardavimo PVM, iš viso neapskaičiavo, nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo 5 364 Lt, t. y. 1 553,52 Eur pardavimo PVM. 5 pažeidimu nustatyta, kad pareiškėjas iš viso neapskaičiavo, nedeklaravo bei į biudžetą nesumokėjo 145 687 Lt, t. y. 42 193,87 Eur pardavimo PVM. 6 pažeidimu nustatyta, kad pareiškėjas nuo 262 498 Lt mokesčio bazės neapskaičiavo, nedeklaravo bei į biudžetą nesumokėjo 55 125 Lt ( 965,30 Eur) pardavimo PVM. 7 pažeidimu nustatyta, kad pareiškėjas, teikdamas transportavimo paslaugas, 2012–2013 m. neapskaitė, nedeklaravo ir nesumokėjo 113 454 Lt (32 858,55 Eur) pardavimo PVM. 8 pažeidimu nustatyta, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas apmokestinamąjį pelną, į pajamas įtraukė ne visą 2012 m. gruodžio 12 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą prekių vertę, 2012 m. veiklos pajamas sumažino 13 245 Lt (3 836,02 Eur) suma, o 2012–2013 m. apmokestinamąsias pajamas nepagrįstai sumažino 259 407 Lt (75 129,46 Eur), tame skaičiuje 2012 m. – 137 787 Lt (39 905,87 Eur), 2013 m. – 121 620 Lt (35 223,59 Eur) bei neteisingai apskaičiavo 2012–2013 m. mokestinių laikotarpių veiklos rezultatą. 9 pažeidimu nustatyta, kad pareiškėjas nepagrįstai į 2012 m. sąnaudas įtraukė ir leidžiamiems atsiskaitymams priskyrė 2012 m. birželio 8 d. sąskaitoje faktūroje įformintą sumą – 23 841 Lt (6 904,83 Eur) ir leidžiamiems atsiskaitymams priskyrė kito mokesčių mokėtojo – UAB ,,IG Trans“ – patirtas 565 Lt (163,64 Eur) išlaidas pagal 2 PVM sąskaitas faktūras, iš viso nepagrįstai į sąnaudas įtraukė ir leidžiamiems atsiskaitymams priskyrė 24 406 Lt (7 068,47 Eur). Kauno AVMI Patikrinimo aktu pareiškėjui papildomai apskaičiavo PVM – 92 571,25 Eur (4–7 pažeidimai) ir PM – 12 905,18 Eur (8 ir 9 pažeidimai), iš viso 105 476,43 Eur.
7. Taip pat teismas nustatė, kad Kauno AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, apskaičiuotus 45 845,84 Eur PVM delspinigius ir 5 031,04 Eur PM delspinigius, patvirtino skirtą 9 252 Eur (92 571,25 x 10 proc.) PVM baudą ir 1 291 Eur (12 905,18 x 10 proc.) PM baudą. VMI sprendimu patvirtino Kauno AVMI sprendimą. Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimą.
8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, ginčydamas Kauno AVMI sprendimą ir VMI sprendimą, pateiktuose skunduose nurodė nesutikimo motyvus dėl nustatytų 5 ir 7 pažeidimų, tačiau pateiktame skunde teismui pareiškėjas ginčija nustatytus 1–9 pažeidimus. Pareiškėjas su nustatytu 4 pažeidimu sutinka, jo neginčija. Atsižvelgęs į tai, kad VMI sprendimas priimtas pagal pareiškėjo skundą dėl 5 ir 7 pažeidimų, kaip ir Komisijos sprendimas, todėl pareiškėjui jų nereiškiant mokesčių administratoriui ar Komisijai, tačiau ginčijant minėtus sprendimus, teismas plačiau dėl nustatytų 1–3, 6, 8 ir 9 pažeidimų nepasisakė ir jų nevertino.
9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl 5 pažeidimo, kad mokesčių administratorius pritaikė jam 21 proc. PVM tarifą nepriklausomai nuo to, jog transporto priemonės buvo parduotos į užsienio valstybę, todėl turėjo būti taikomas 0 proc. PVM, teismas analizavo PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto, 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 1 dalies, 122 straipsnio 2 dalies, 49 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1, 4, 5 dalių nuostatas. Teismo vertinimu, iš PVMĮ matyti, kad jame nėra konkrečiai nustatyta, kokius įrodymus apmokestinamieji asmenys privalo pateikti, kad tokiais atvejais, koks yra nagrinėjamas byloje, galėtų pasinaudoti 0 procentų PVM tarifu. PVMĮ 56 straipsnyje yra nustatyti tik bendro pobūdžio reikalavimai PVM mokesčio mokėtojui įrodyti, kad jo atliktas prekių tiekimas į kitą valstybę narę atitiko tas sąlygas, kurių buvimas suteikia teisę į 0 procentų PVM tarifo taikymą. LVAT 2017 m. vasario 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1477-438/2017 nurodė, kad minėta nuostata įtvirtina abstrakčią įrodinėjimo pareigą, o tai neatitinka teisinio saugumo principo reikalavimų, nes PVM mokesčio mokėtojui, prieš sudarant tokio pobūdžio sandorius, nėra iš anksto žinoma, kokius įrodymus jis turi surinkti, kurie iš įrodymų yra pakankami bei leistini reikiamoms aplinkybėms įrodyti, kokių įrodymų iš jo ateityje gali pareikalauti pateikti mokesčių administratorius, todėl pirminiais leistinais bei pakankamais įrodymais, kurie PVM mokesčio mokėtojui suteiktų teisę į 0 procentų PVM tarifo taikymą, pripažintini PVM sąskaita faktūra ir prekių gabenimo dokumentai (CMR važtaraštis ir kt.).
10. Dėl 5 pažeidimo teismas vertino į bylą pateiktus duomenis, iš kurių matyti, jog pareiškėjas pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija TSN Nr. 0072937 įformintas S. P. krovininio automobilio Volvo FH 12 pardavimas už 17 800 Lt, pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija TSN Nr. 0072938 įformintas S. P. krovininio automobilio Volvo FH 12 pardavimas už 10 800 Lt, pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija TSN Nr. 0072941 įformintas ĮP ,,LKW CARGO“ krovininio automobilio DAF FT 95 pardavimas už 12 257,44 Lt, pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija TSN Nr. 0072942 įformintas ĮP ,,LKW CARGO“ priekabos WIELTON pardavimas už 3 798,08 Lt, pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija TSN Nr. 0072939 įformintas S. P. krovininio automobilio DAF FT 95 pardavimas už 43 300 Lt, pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija TSN Nr. 0072940 įformintas S. P. krovininio automobilio DAF FT 95 pardavimas už 39 500 Lt, pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija TSN Nr. 0086025 įformintas S. P. krovininio automobilio DAF FT XF 95.430 pardavimas už 47 042,46 Lt, pagal 2013 m. lapkričio 18 d. Pažymą sąskaitą serija Auto Nr. 0152252 įformino krovininio automobilio Mercedes Benz 609 D pardavimą A. E. už 2 600 Lt, pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija TSN Nr. 0086096 įformintas Awsa Cars Exhibition krovininio automobilio Volvo FH 12 už 72 508,80 Lt, pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija TSN Nr. 0086100 įformintas I. A. krovininio automobilio DAF XF95.48 pardavimas už 69 056 Lt, pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija TSN Nr. 0090101 įformintas V. A. priekabos Schmitz S01 pardavimas už 113 942,40 Lt, pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija TSN Nr. 0090102 įformintas V. A. krovininio automobilio Volvo FH 12 pardavimas už 103 584 Lt. Nustatyta, kad visose minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, jog taikoma PVMĮ 45 straipsnio 1 dalis bei nurodyta, kad objektas nėra PVM mokėtojas Lietuvoje, tačiau pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas pardavinėjo krovininius automobilius, priekabas ir pan., t. y. jis pardavinėjo prekes.
11. Teismas pažymėjo, kad 0 proc. PVM taikomas paslaugoms, kurios susijusios eksportu iš ES, o pareiškėjas pardavinėjo prekes, todėl sprendė, jog ginčijamais Sprendimais teisėtai ir pagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėjas neturėjo teisės taikyti 0 proc. PVM. Be to, byloje nenustatyta, kad minėtos prekės buvo išgabentos iš ES teritorijos, kas sudarytų pagrindą į 0 proc. PVM taikymą. Šios aplinkybės tinkamai nustatytos ir įvertintos Patikrinimo akte. Teismo vertinimu, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms bei minėtam teisiniam reglamentavimui, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas minėtoms prekėms turėjo teisę į 0 proc. PVM taikymą, nepateikdamas patvirtinančių duomenų apie prekių išgabenimą iš ES.
12. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl 7 pažeidimo, kuriuose nurodė, kad Nyderlandų įmonę KAYDO BV vertino kaip atskirą juridinį asmenį, registruotą Nyderlandų karalystėje, kad jis iš šios įmonės negavo jokios mokestinės naudos. Teismas rėmėsi MAĮ 69 straipsnio 1 dalies, 70 straipsnio nuostatomis, taip pat LVAT praktika dėl šių nuostatų aiškinimo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas tikrintuoju laikotarpiu buhalterinėje apskaitoje apskaitė iš viso 95 transportavimo paslaugų Nyderlandų įmonei KAYDO B.V. sandorius už 540 256 Lt, o Patikrinimo aktu nustatyta, kad pareiškėjas transportavimo paslaugas teikė UAB ,,VYKOM“. Kauno AVMI Patikrinimo aktu įvertino sutartis dėl bendradarbiavimo, užsakymus, atstovų paaiškinimus ir kitus duomenis, todėl nurodė, jog pareiškėjas neapskaitė, nedeklaravo ir nesumokėjo 113 454 Lt, t. y. pareiškėjas nepritaikė 21 proc. PVM taikymo. Teismo vertinimu, į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos Nyderlandų įmonei. Taip pat pagal CMR duomenis matyti, jog užsakymai buvo siunčiami UAB ,,VYKOM“. Teismas pažymėjo, kad jis neturi pagrindo abejoti Patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, jog įmonės buvo susijusios, o Nyderlandų įmonė veikė kaip tarpininkas, nors faktiškai transportavimo paslaugos buvo perduotos UAB ,,VYKOM“. Ta aplinkybė, jog Nyderlandų įmonė veikė kaip tarpininkas, sudaro pagrindą pripažinti, jog ji mokesčių administratoriaus tinkamai buvo vertinta kaip atskiras juridinis asmuo, kadangi šias paslaugas realiai teikė UAB ,,VYKOM“. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju mokesčių administratorius nustatęs slepiamas aplinkybes, t. y. realiai sudarytus sandorius su Lietuvoje registruota įmone, nors formaliai sudarytus su Nyderlandų įmone, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą bei, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai apskaičiavo nedeklaruotą 21 proc. PVM. Teismas pažymėjo, kad jis neturi pagrindo kitaip interpretuoti 0 proc. PVM skaičiavimą reglamentuojančias teisės normas, todėl pareiškėjo argumentus dėl neteisėtai nustatytos mokestinės prievolės atmetė kaip nepagrįstus.
13. Likusius pareiškėjo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad ginčijami Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Netenkinęs šių pareiškėjo skundo reikalavimų, teismas netenkino ir išvestino pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Kauno AVMI atlikti pakartotinį Bendrovės mokestinį patikrinimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Vilijos transportas“ skundą patenkinti. Panaikinti Kauno AVMI 2018 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. (7.45- 4.7.2) FR0682-43, VMI 2018 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 69-75, Komisijos 2019 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. S-21 (7-155/2018) ir įpareigoti Kauno AVMI atlikti pakartotinį UAB „Vilijos transportas“ mokestinį patikrinimą. Taip pat prašo pareiškėjo naudai solidariai iš VMI ir Kauno AVMI priteisti 3 094 Eur bylinėjimosi išlaidų (patirtų pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme).
15. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo bylos, nepateikė nuorodos į teismo posėdyje ištirtus įrodymus, nekonstatavo, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, neišdėstė jokios savarankiškos teismo pozicijos, o tik apsiribojo pritarimu ikiteisminės ginčo procedūros metu atsakovų pateiktiems argumentams. Nors teismas pateikė nuorodą į tai, jog LVAT ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, sprendime teismas neatsakė nei į vieną skundo argumentą. Toks teisingumo vykdymas yra deklaratyvus, o pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
15.1. Teismas neturėjo teisės atsisakyti nagrinėti skundo argumentus dėl 1–3, 6, 8 ir 9 Patikrinimo akte nurodytų pažeidimų. Pareiškėjas išankstinėje ginčo nagrinėjimo stadijoje buvo pareiškęs nesutikimą su visu Patikrinimo aktu (prašė jo netvirtinti), o taip pat nesutiko su mokesčių administratoriaus 4 sprendimais dėl Patikrinimo akto patvirtinimo visa apimtimi, nors rašytinių pastabų ir skundų turinyje pasisakė tik dėl 5 ir 7 pažeidimų. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nenumato analogiškų MAĮ 153 straipsnio 3 daliai ribojimų dėl dokumentų ir įrodymų pateikimo ankstesnei skundą nagrinėjusiai instancijai, todėl ginčijamo akto neteisėtumo pagrindai gali būti ir išplėsti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. MAĮ 153 straipsnio 3 dalies apribojimas negali būti perkeltas į teisminio ginčo nagrinėjimą analogijos principu, kadangi tai yra specialioji norma. Specialiosios normos analogijos principu netaikomos (ABTĮ 4 str. 7 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 str. 56 d.). Toks apribojimas būtų neteisingas ir ta prasme, kad pareiškėjas turėtų suformuluoti galutinius ir nekintamus skundo argumentu pačioje pirmoje ikiteisminio ginčo nagrinėjimo stadijoje ir neturėtų teisės jų išplėsti. Tai iš esmės ribotų asmens teisę kreiptis į teismą, garantuotą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Tai prieštarautą teisminės gynybos universalumo principui, įtvirtintam ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje ir ribotų ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje garantuotą šalies teisę teikti įrodymus. Būtent dėl šios aplinkybės įstatymų leidėjas tiesiogiai nurodė, jog MAĮ 153 straipsnio 3 dalies apribojimas galioja tik ikiteisminio nagrinėjimo taisyklėms. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl Patikrinimo akte nurodytų 1–3, 6, 8 ir 9 pažeidimų ir prašo priimti naują sprendimą šioje byloje.
15.2. Dėl 5 pažeidimo pareiškėjas pažymi, kad skunde pirmos instancijos teismui buvo nurodyti konkretūs įrodymai, prieštaraujantys mokesčių administratoriaus išvadai, jog prekės nebuvo išgabentos iš ES teritorijos. Tačiau teismas nenagrinėjo ir nepasisakė nei dėl vieno konkretaus įrodymo, kuriais buvo grindžiamas skundas. Teismas ignoravo šiuos pareiškėjo nurodytus įrodymus: pirkimo-pardavimo sandorius patvirtinančius dokumentus (sąskaitas faktūras, sutartis, priėmimo-perdavimo aktus, mokėjimo pavedimus) lentelės 1–6 pozicijose esančioms sunkiojo transporto priemonėms; Kazachstano Vidaus reikalų ministerijos Almatos Vidaus reikalų departamento 2014 m. balandžio 7 d. pažymą, kurioje patvirtinama, kad aukščiau pateiktos lentelės 1–6 pozicijose nurodytos transporto priemonės yra Almatos miesto Vidaus reikalų departamento administracinės policijos valdybos transporto priemonių duomenų bazėje; dokumentus, įrodančius jog automobilis kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (9 pozicija) yra įregistruotas Saudo Arabijoje, o taip pat 2013 m. sausio 16 d. eksporto sertifikatą ir 2012 m. lapkričio 21 d. laivo dokumentą, iš kurių matyti, kad minėta transporto priemonė iš Antverpeno uosto plukdoma į Jeddah uostą, kuris yra Saudo Arabijoje; dokumentus, įrodančius jog automobilis kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (10 pozicija) yra 2013 m. gruodžio 2 d. parduotas pirkėjui I. A., kuris gyvena Kazachstano Respublikoje. Pagrįsdamas patiekimo už ES ribų faktą, jis pateikė minėtos transporto priemonės registracijos liudijimo Kazachstano Respublikoje kopiją; 15 pozicijoje pateiktos transporto priemonės Škoda Octavia, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu jis pateikė techninio paso kopiją, rodančio įregistravimo Ukrainos transporto priemonių registre faktą; 16 pozicijoje nurodyto traktoriaus Curkurova 888, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu jis pateikė pardavimo sąskaitą faktūrą bei vežimo geležinkeliu dokumentus ir važtaraštį. Mokestinio ginčo metu jis gavo papildomus dokumentus iš traktoriaus pirkėjo, t. y. važtaraštį, kuriame aiškiai matyti uždėtas krovinio galinės stoties spaudas, t. y. Turkmėnistano Respublikoje. Atsiliepimuose atsakovai nurodė, kad galinės stoties spaudo nėra, tačiau tai neatitinka tikrovės.
15.3. Dėl 7 pažeidimo pareiškėjas pažymi, kad teismas nepasisakė dėl skundo argumentų, apsiribodamas abstrakčiais teiginiais, jog pritaria mokesčių administratoriaus pozicijai. Teismo pateikta trumpa argumentacija – „Ta aplinkybė, jog Nyderlandų įmonė veikė kaip tarpininkas, sudaro pagrindą pripažinti, jog ji mokesčių administratoriaus tinkamai buvo vertinta kaip atskiras juridinis asmuo, kadangi šias paslaugas realiai teikė UAB ,,VYKOM“ – nėra suprantama, nes neaišku kokią prasmę teismas suteikė tam atskiro juridinio asmens statusui. Teismas visiškai neišnagrinėjo skundo argumentų dėl to, kad pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti KAYDO BV teisnumu ir veiksnumu; kad ta aplinkybė, jog KAYDO BV vardu užsakymus atsiųsdavo ir darbus koordinuodavo lietuviai, pareiškėjui nekėlė abejonių; kad pareiškėjas negavo jokios mokestinės naudos; kad mokesčių administratorius nustato pareiškėjui neįmanomus standartus ir nenurodo, kaip turėjo elgtis sąžiningas pareiškėjas aprašytoje situacijoje.
16. Atsakovas VMI atsiliepime, pakartodamas argumentus, atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylos faktines bei teisines aplinkybes, įvertino pateiktus įrodymus bei priėmė motyvuotą ir teisiškai pagrįstą sprendimą, todėl jis paliktinas galioti.
17. Atsakovas Kauno AVMI atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad iki skundo pateikimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas neteikė jokių nesutikimo argumentų dėl 1–4, 8 ir 9 pažeidimų, nurodytų Patikrinimo akte, todėl, vadovaujantis MAĮ 150 straipsniu, dėl jų VMI 2018 m. birželio 28 d. sprendime Nr. 69-75 nepasisakė. Dėl 1–4 pažeidimų pateiktame skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas tik lakoniškai nurodė, kad šie pažeidimai mažareikšmiai, neturintys įtakos nei apskaitos rezultatams, nei mokesčių apskaičiavimui (4 pažeidimo pareiškėjas neginčija), todėl VMI detaliau dėl jų nepasisakė. Be to, mokesčių administratorius apskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius tik dėl 4–9 pažeidimų, todėl 1–3 pažeidimai nėra reikšmingi apskaičiuotai mokėtinai sumai, o dėl 4 pažeidimo pareiškėjas ginčo nekėlė ir nekelia apeliaciniu skundu. Dėl 5 ir 7 pažeidimo teismas pasisakė. Teismas iš esmės nepasisakė dėl 6, 8 ir 9 pažeidimų, kadangi, kaip minėta aukščiau, be 5 ir 7 pažeidimo pareiškėjas kitų pažeidimų neginčijo nei VMI nei Komisijoje. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių skundo argumentų, todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas neišanalizavo pareiškėjo skundo motyvų ir tuo pažeidė pareigą motyvuoti, laikytini nepagrįstais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas kilo dėl Kauno AVMI 2018 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. (7.45-4.7.2) FR0682-43, VMI 2018 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 69-75 ir Komisijos 2019 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. S-21 (7-155/2018) teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Nustatyta, kad vietos mokesčių administratorius Patikrinimo akte, kuris patvirtintas ginčijamu Kauno AVMI sprendimu, konstatavo, jog ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d.) Bendrovė padarė iš viso devynis pažeidimus. Dėl šešių iš paminėtų pažeidimų pareiškėjui papildomai paskaičiuotos 92 571,25 Eur (4–7 pažeidimai) pardavimo PVM ir 12 905,18 Eur (8 ir 9 pažeidimai) PM sumos (t. y. dėl 4 pažeidimo papildomai apskaičiuota 1 553,52 Eur PVM, dėl 5 pažeidimo – 42 193,87 Eur PVM, dėl 6 pažeidimo – 15 965,30 Eur PVM, dėl 7 pažeidimo – 32 858,55 Eur PVM, dėl 8 ir 9 pažeidimų – 12 905,18 Eur PM). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, ginčijamą Kauno AVMI sprendimą tiek, kiek pastaruoju sprendimu jam už 5 ir 7 pažeidimus papildomai paskaičiuotas PVM, jo bauda bei delspinigiai, skundė ikiteisminėms mokestinius ginčus nagrinėjančioms institucijoms – VMI ir Komisijai, kurios patvirtino atitinkamai Kauno AVMI ir VMI sprendimus.
20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad (i) teismas nepagrįstai nevertino ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo tiek, kiek jais buvo nustatyti 1–3, 6, 8 ir 9 pažeidimai; (ii) teismas motyvuotai neatsakė į pareiškėjo argumentus, susijusius su 5 ir 7 pažeidimų vertinimu, ir netinkamai ištyrė įrodymus, kurie, pareiškėjo nuomone, pagrindžia jo poziciją, kad pastarieji pažeidimai nustatyti nepagrįstai.
21. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
Dėl dalies bylos nutraukimo
22. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus esą teismas nepagrįstai nevertino ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo tiek, kiek jais buvo nustatyti 1–3, 6, 8 ir 9 pažeidimai, primintina, kad Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta privaloma ikiteisminė mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka.
23. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina ir ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjas, ginčijamą Kauno AVMI sprendimą ikiteisminėms mokestinius ginčus nagrinėjančioms institucijoms (VMI ir Komisijai) skundė, o pastarosios institucijos šį ginčą nagrinėjo tik tiek, kiek pastaruoju sprendimu jam už 5 ir 7 pažeidimus papildomai paskaičiuotas PVM, jo bauda bei delspinigiai. Vadinasi, pareiškėjas privaloma mokestiniams ginčams nustatyta privaloma ikiteismine jų nagrinėjimo tvarka (MAĮ 145 str. 1 d.) ginčijo ir ikiteisminės mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos (VMI ir Komisijai) nagrinėjo tik dalį ginčijamo Kauno AVMI sprendimo.
24. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos laikėsi tik dėl Kauno AVMI sprendimo dalies, kuria pareiškėjui už 5 ir 7 pažeidimus papildomai paskaičiuotas PVM (42 193,87 Eur + 32 858,55 Eur), jo bauda bei delspinigiai. Todėl pirmosios instancijos teismas likusios jam pateikto pareiškėjo skundo dalies turėjo nepriimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (jame nustatyta, kad „administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu <...> pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos“).
25. Pagal ABTĮ 103 straipsnio 10 punktą „teismas nutraukia bylą <...> jeigu pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti“.
26. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su šio mokestinio ginčo nagrinėjimu privaloma ikiteismine tvarka, ir atsižvelgiant į tai, kad šia tvarka nebegalima pasinaudoti, bylos dalis, dėl ginčijamo Kauno AVMI sprendimo tiek, kiek juo nustatyta, kad pareiškėjas padarė 1–3, 6, 8 ir 9 pažeidimus ir už 4, 6, 8 ir 9 pažeidimus papildomai paskaičiuotas PVM ir PM, šių mokesčių baudos bei delspinigiai, nutraukiama. Šią bylos dalį nutraukus, apeliacinio skundo argumentas esą pirmosios instancijos teismas neturėjo teisėto pagrindo nevertinti ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo tiek, kiek jais buvo nustatyti 1–3, 6, 8 ir 9 pažeidimai, atmetamas kaip teisiškai nereikšmingas.
Dėl ginčijamų sprendimų tiek, kiek jais buvo nustatyti 5 ir 7 pažeidimai
27. Nagrinėjamos bylos kontekste pirmiausiai primintina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).
28. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, jog asmeniui kreipusis į teismą po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Pirmosios instancijos teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o sprendžia ginčą dėl teisės iš esmės (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-622-442/2020; 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑3620‑415/2020).
29. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi, teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.
30. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai neatsakė į pareiškėjo argumentus, kuriais jis įrodinėjo, kad ginčijamais mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimais nepagrįstai konstatuoti 5 ir 7 pažeidimai, ir netinkamai ištyrė reikšmingus su tuo susijusius įrodymus.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tikrinamo teismo sprendimo motyvus jų pakankamumo aspektu, sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad teismas nagrinėjamai bylai reikšmingo teisinio reglamentavimo kontekste neįvertino pagrindinių pareiškėjo argumentų, susijusių su 5 ir 7 pažeidimais, visapusiškai neištyrė mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų.
33. Iš Patikrinimo akto turinio nustatyta, kad mokesčių administratorius 5 pažeidimą konstatavo, nustatęs, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buhalterinėje apskaitoje apskaitė 17 transporto priemonių (žr. Patikrinimo akto 1 ir 2 lentelę) pardavimus trečiųjų šalių fiziniams ir juridiniams asmenims, kuriems pritaikė 0 proc. PVM. Mokesčių administratorius vertino, kad tokiu būdu pareiškėjas pažeidė PVMĮ 41 ir 56 straipsnių nuostatas ir pareiškėjui papildomai apskaičiavo 42 193,87 Eur pardavimo PVM.
34. Ginčo laikotarpiu aktualios redakcijos PVMĮ 41 straipsnyje (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1187 redakcija) nustatyta, kad „jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos“ (1 d.), „jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas pirkėjas, įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos <...>“ (2 d.). PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1187 redakcija) nustatyta, kad „PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos.“ Iš paminėtų nuostatų matyti, kad 0 procentų PVM tarifas gali būti pritaikytas, be kita ko, tiekėjo ar jo užsakymu kito asmens iš Europos Sąjungos teritorijos išgabentoms prekėms, tokiu atveju PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos. Būtent tokie dokumentai paminėto teisinio reglamentavimo kontekste turi būti vertinami kilus mokestiniam ginčui.
35. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teikė argumentus, kad mokestinio patikrinimo metu buvo netinkamai įvertinti jo teikti įrodymai, susiję su paminėtų transporto priemonių pardavimais, ir nepagrįstai konstatuota, jog mokestinio patikrinimo metu surinkti įrodymai nepatvirtina, kad šios transporto priemonės buvo išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos (žr. Nutarties 2.6–2.6.6 p.).
36. Iš tikrinamo teismo sprendimo turinio nustatyta, kad vertindamas, ar mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas padarė 5 pažeidimą, teismas tik išvardijo Patikrinimo akto 1 lentelėje nurodytų dvylikos transporto priemonių PVM sąskaitose faktūrose išdėstytą informaciją, ir konstatavo, kad „<...> byloje nenustatyta, jog minėtos prekės buvo išgabentos iš ES teritorijos, kas sudarytų pagrindą į 0 proc. PVM taikymą. Šios aplinkybės tinkamai nustatytos ir įvertintos Patikrinimo akte (Komisijos byla 1 t., b. l. 118–160). Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms bei minėtam teisiniam reglamentavimui, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėja minėtoms prekėms turėjo teisę į 0 proc. PVM taikymą, nepateikdama patvirtinančių duomenų apie prekių išgabenimą iš ES.“ Tačiau teismas nustatyta tvarka neištyrė mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų (dokumentų), kuriais pareiškėjas grindė savo poziciją, kad konkrečios transporto priemonės buvo išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos. Taip pat tikrinamame teismo sprendime visiškai neužsimenama apie Patikrinimo akto 2 lentelėje minimų penkių transporto priemonių pardavimus.
37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai neatsakė į pareiškėjo argumentus, kuriais jis įrodinėjo, kad ginčijamais mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimais nepagrįstai konstatuotas 7 pažeidimas, ir netinkamai ištyrė su tuo susijusius įrodymus.
38. Iš Patikrinimo akto turinio nustatyta, kad mokesčių administratorius 7 pažeidimą konstatavo, nustatęs, jog pareiškėjas 2012–2013 m. transportavimo paslaugas faktiškai teikė ne Nyderlandų mokesčių mokėtojui, o Lietuvos mokesčių mokėtojui UAB „VYKOM“, todėl, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi pripažino, kad Bendrovė, paminėtu laikotarpiu teikdama transportavimo paslaugas, neapskaitė, nedeklaravo ir nesumokėjo 32 858,55 Eur pardavimo PVM.
39. Šiuo aspektu primintina, kad MAĮ 69 straipsnio, kuriame reglamentuojamas mokesčio apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą, 1 dalyje nustatyta, kad „tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas“. LVAT yra ne kartą konstatavęs, kad, siekiant konkrečiai situacijai taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinės naudos. MAĮ 69 straipsnis taikytinas tais atvejais, kai nustatomos dvi būtinos sąlygos: 1) ūkinės operacijos atitinka formaliąsias sąlygas, nustatytas atitinkamą mokestį nustatančiuose teisės aktuose, dėl to yra įgyjamas mokestinis pranašumas, kuris prieštarauja įstatymo tikslams; 2) pagrindinis ūkinių operacijų tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas, tačiau transakcija neturi ekonominio ir verslo pagrindimo. Dėl minėtų MAĮ 69 straipsnio taikymo sąlygų nustatymo kartu konstatuojamas ir mokesčio mokėtojo piktnaudžiavimas, taigi mokesčių mokėtojo veiksmai nelaikomi teisėtu mokesčių planavimu. Mokesčių administratorius, nustatęs piktnaudžiavimo teise faktą, taiko turinio viršenybės prieš formą principą, būtent atkuria tikrąsias sandorių aplinkybes ir priima sprendimą, paneigiantį tam tikras mokesčio mokėtojo teises (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1718/2013, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-26-602/2015).
40. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui savo poziciją dėl, jo nuomone, nepagrįstai konstatuoto 7 pažeidimo grindė, be kita ko, šiais argumentais: (i) jis neturėjo pagrindo abejoti KAYDO BV teisnumu ir veiksnumu; (ii) aplinkybe, jog KAYDO BV vardu užsakymus atsiųsdavo ir darbus koordinuodavo lietuviai, pareiškėjui nekėlė abejonių; (iii) pareiškėjas negavo jokios mokestines naudos (žr. Nutarties 2.8 p.).
41. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas padarė 7 pažeidimą, konstatavo, kad „Teismas neturi pagrindo abejoti Patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, jog įmonės buvo susijusios, o Nyderlandų įmonė veikė kaip tarpininkas, nors faktiškai transportavimo paslaugos buvo perduotos UAB ,,VYKOM“. Ta aplinkybė, jog Nyderlandų įmonė veikė kaip tarpininkas, sudaro pagrindą pripažinti, jog ji mokesčių administratoriaus tinkamai buvo vertinta kaip atskiras juridinis asmuo, kadangi šias paslaugas realiai teikė UAB ,,VYKOM“. Šiuo atveju mokesčių administratorius nustatęs slepiamas aplinkybes, t. y. realiai sudarytus sandorius su Lietuvoje registruota įmone, nors formaliai sudarytus su Nyderlandų įmone, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą bei vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai apskaičiavo nedeklaruotą 21 proc. PVM taikymą. Teismas neturi pagrindo kitaip interpretuoti 0 proc. PVM skaičiavimą reglamentuojančias teisės normas, todėl pareiškėjos argumentus dėl neteisėtai nustatytos mokestinės prievolės atmeta kaip nepagrįstus“.
42. Aktualaus teisinio reguliavimo, LVAT praktikos, byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi paminėtus tikrinamo teismo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamuose mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimuose padarytai išvadai dėl 7 pažeidimo pritarė iš esmės nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs, t. y. teismas tik abstrakčiai nurodė, kad jis „neturi pagrindo abejoti Patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis“, tačiau šiame kontekste nevertino pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytos pozicijos, kuri grindžiama mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepateikė pakankamų motyvų, pagrįstų mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų vertinimu, dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog dėl 7 pažeidimo yra abi būtinosios sąlygos MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymui.
43. Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).
44. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ginčijamų Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimų tiek, kiek jais nustatyta, kad pareiškėjas padarė 5 ir 7 pažeidimus ir už tai jam papildomai paskaičiuotas PVM ir šio mokesčio bauda bei delspinigiai, naikinama ir ši administracinė bylos dalis grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
45. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimas nėra pasibaigęs, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžiamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 10 punktu, 137 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilijos transportas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimą panaikinti.
Nutraukti bylos dalį, dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. (7.45-4.7.2) FR0682-43 tiek, kiek juo nustatyta, kad pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilijos transportas“ padarė 1–3, 6, 8 ir 9 pažeidimus ir už 4, 6, 8 ir 9 pažeidimus papildomai paskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis ir pelno mokestis, šių mokesčių baudos bei delspinigiai.
Perduoti bylos dalį dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. (7.45-4.7.2) FR0682-43, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 69-75 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. S-21 (7-155/2018) tiek, kiek jais nustatyta, kad pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilijos transportas“ padarė 5 ir 7 pažeidimus ir už šiuos pažeidimus papildomai paskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, bauda bei delspinigiai, Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Ramutė Ruškytė
Skirgailė Žalimienė