Civilinė byla Nr. 2S-839-881/2012
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-08815-2010-2
Procesinio sprendimo kategorija: 129.17.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2012 m. liepos 9 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens R. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-6698-141/2011 pagal pareiškėjo M. M. pareiškimą dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo, suinteresuoti asmenys – antstolis Vitalis Milevičius, D. J., R. J., J. M., AB DnB bankas, kuria pareiškimas patenkintas iš dalies.
Teisėja, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Išieškotojas M. M. Civilinio proceso kodekso 667 straipsnio nustatyta tvarka kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti kokios dalies turto, įgyto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, savininkas yra skolininkas D. J. ir skolininko sutuoktinė R. J., turtą, esantį bendrąja jungtine nuosavybe, siūlė padalyti taip: dėl transporto priemonės Citroen Xsara, 1998 m. valst. Nr. (duomenys neskelbtini), spręsti teismo nuožiūra, dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), padalyti po 1/2 abiem sutuoktiniams, 1/2 dalį 14,8000 ha bendro ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), padalyti po 1/2 abiem sutuoktiniams, padalyti sutuoktinių D. J. ir R. J. bendrąją jungtinę nuosavybę lygiomis dalimis, nustatant, kad skolininko D. J. turto dalis, esanti bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, kuri išskaitytina jo skolai dengti, t. y. dalis nuo R. J. gaunamų pajamų iš darbinės ar intelektinės veikos ir/ar pensijos, yra 10 proc. nuo Vyriausybės nustatytos MMA dalies ir 35 proc. nuo dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA, kitą sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigus, vertybinius popierius, turtines teises padalyti po 1/2 abiem sutuoktiniams.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi pareiškėjo M. M. pareiškimą patenkino iš dalies – padalijo D. J. ir R. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą taip: 2/3 (33,1 kv. m) dviejų kambarių 49,65 kv. m. buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), paskyrė R. J., D. J. – 1/3 buto (16,55 kv. m.); nustatė naudojimosi butu tvarką ir paskyrė R. J. naudotis 17,90 kv. metrų ploto kambariu, pažymėtu buto plane indeksu 10-5, D. J. paskyrė naudotis 12,05 kv. metrų ploto kambariu, pažymėtu buto plane indeksu 10-3, bendrojo naudojimo patalpas – koridorių, vonią, tualetą, virtuvę, sandėliuką ir rūsį, paskyrė naudotis sutuoktiniams bendrai; automobilį Citroen Xsara 1998 m. laidos, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), paskyrė D. J. nuosavybėn; padalijo lygiomis dalimis - po ½ kiekvienam sutuoktiniui, ½ dalį žemės sklypo, 14,8000 ha bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini); padalijo sutuoktinių D. J. ir R. J. bendrąją jungtinę nuosavybę lygiomis dalimis, nustatęs, kad skolininko D. J. dalis, esanti bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje, kuri išskaityta jo skolai dengti, t. y. dalis nuo R. J. gaunamų pajamų iš darbinės ar intelektinės veiklos ir/ar pensijos, yra 10 procentų nuo Vyriausybės nustatytos MMA dalies ir 35 procentai nuo dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA; nurodė, kad sutuoktiniams priklausantis turtas padalytas (nustatyta skolininko D. J. dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje), antstoliui Vitaliui Milevičiui vykdant išieškojimą pagal Kauno rajono 1 notarų biuro 2008 m. lapkričio 25 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr.2-11350/08 vykdomojoje byloje Nr.0013/09/00452 ir Vilniaus m. 40 notarų biuro 2008 m. gruodžio 10 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. AIR-2640/08 vykdomojoje byloje Nr.0013/08/02757. Kitus pareiškimo reikalavimus atmetė.
Teismas nurodė, kad civilinio kodekso 3.117 str. preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, todėl vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 667 str. nustatė skolininko D. J. ½ dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Tačiau dalydamas sutuoktiniams priklausantį butą, teismas nukrypo nuo lygių dalių principo, atsižvelgęs į nepilnamečių vaikų interesus ir į tai, jog tai vienintelis šeimai priklausantis gyvenamasis būstas. Teismas nurodė, kad butas yra 2 kambarių, šeima susideda iš penkių asmenų, todėl yra tikslinga R. J. paskirti didesnę buto dalį. Visą kitą sutuoktiniams nuosavybės teise priklausantį turtą – ½ dalis žemės sklypo, pajamas – išskaitytą pajamų dalį, teismas padalijo lygiomis dalimis, t. y. po ½ kiekvienam sutuoktiniui, nenustatęs pagrindų, dėl kurių būtų galima nukrypti nuo lygių dalių principo.
Atsižvelgęs į abiem sutuoktiniams tenkančias buto dalis ir į nepilnamečių vaikų interesus, teismas nustatė šią naudojimosi butu tvarką: R. J. paskyrė naudotis 17,90 kv. m. ploto kambariu, o D. J. – 12,04 kv. m. ploto kambariu. Bendrojo naudojimo patalpas – virtuvę, koridorių, vonią, tualetą, sandėliuką, rūsį, paskyrė sutuoktiniams naudotis bendrai. Žemės sklypo naudojimosi tarp sutuoktinių tvarkos teismas nenustatė, kadangi nurodytas žemės sklypas yra įkeistas AB DnB bankui. Teismas nurodė, kad padalijus lygiomis dalimis tarp sutuoktinių ½ 14,8000 ha ploto žemės sklypo, išieškojimas galės būti nukreiptas ne į skolininkui tenkančią žemės sklypo dalį, bet į lėšas, kurios bus gautos pardavus turtą, ir tik tuo atveju, jeigu liks lėšų po kreditorinių įsipareigojimų bankui įvykdymo.
Pareiškėjo M. M. reikalavimą padalyti lygiomis dalimis kitą sutuoktiniams bendrosios nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigus, vertybinius popierius, turtines teises, teismas atmetė, nurodęs, kad tai nekonkretus reikalavimas, kadangi nenurodytas turtas, kurį prašoma padalyti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Suinteresuotas asmuo R. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį ir perduoti M. M. pareiškimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ginčo butas yra vienintelė gyvenamoji šeimos patalpa, todėl vadovaujantis CK 3.84 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jis laikytinas šeimos turtu. Tenkindamas reikalavimą dėl buto padalijimo, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 3.84 str., 3.85 str.), nes neteisėtai tenkino reikalavimą padalyti turtą, kuriam galioja specialus teisinis režimas, t. y. į kurį teisės aktai draudžia nukreipti išieškojimą. Siekiant užtikrinti nepilnamečių vaikų teisę į gyvenamą patalpą ir proporcingai ginti kreditoriaus interesus, nustatytina didesnė D. J. nuosavybė ginčo žemės sklype, o minėtas butas paskirtinas visas apeliantei. Be to, teismas nesiaiškino, ar M. M. žinojo ar turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas nesusijęs su šeimos poreikių tenkinimu ir pan.
2. Apeliantės pajamos šiuo metu yra vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis, todėl didelės dalies gaunamų pajamų išieškojimas neleistų patenkinti net būtinųjų šeimos su trimis vaikais poreikių.
3. Į bylą trečiuoju asmeniu arba institucija, duodančia išvadą, turėjo būti įtraukta valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija.
4. Teismas nenustatė naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos, tuo pažeisdamas materialinės teisės normas. Teismo argumentas, kad ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarka nenustatoma dėl to, kad sklypas yra įkeistas AB DnB bankui, yra nepagrįstas, nes hipotekos teisiniai santykiai gali pasibaigti bet kada, ne tik įvykdžius prievolę, kuriai užtikrinti turtas buvo įkeistas (šalims susitarus), o tokiu atveju disponavimas ginčo žemės sklypu būtų labai apribotas arba neįmanomas.
Pareiškėjas M. M. pateikė atsiliepimą į suinteresuoto asmens R. J. atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad ginčo butas yra vienintelė gyvenamoji šeimos patalpa, todėl pagal CK 3.123 straipsnį nukrypo nuo lygių dalių principo ir atsižvelgė į nepilnamečių vaikų interesus. Be to, į vaikų interesus taip pat buvo atsižvelgta nustatant buto naudojimosi tvarką.
2. Pagal CK 3.117 straipsnį, preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, todėl vadovaujantis CPK 667 straipsniu, buvo nustatyta skolininko D. J. dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. CPK 736 straipsnyje reglamentuojamas darbo užmokesčio ir kitų pajamų išskaitymo dydis. Aplinkybė, kad apeliantė yra vienintelė šeimoje gaunanti pajamas pragyvenimui neatleidžia nuo jos skolos mokėjimo. Remiantis CPK 664 straipsniu, pirmiausia turi būti išieškoma iš skolininkui priklausančių piniginių lėšų, darbo užmokesčio ir kitų pajamų, taigi teismas priėmė teisingą sprendimą lygiomis dalimis dalyti gaunamas apeliantės pajamas.
3. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo į bylą įtraukti valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją. Sutuoktiniai nėra nutraukę santuokos, todėl vaikų išlaikymo ar jų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų klausimai nėra sprendžiami.
4. Idealiųjų žemės sklypų dalių, kurių naudojimosi tvarka nenustatyta, dalių pardavimas yra įprastas, tokiais atvejais idealiosios sklypo dalies įgijėjas perima visas buvusio savininko teises ir pareigas, įskaitant teisę susidaryti su bendrasavininkiais susitarimą dėl naudojimosi sklypo dalimi tvarkos nustatymo.
Suinteresuotas asmuo AB DnB bankas pateikė atsiliepimą į suinteresuoto asmens R. J. atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą dalyje dėl įkeisto bankui turto atmesti kaip nepagrįstą bei palikti nepakeistą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį. Nurodo, kad bankas jau pradėjo išieškojimo veiksmus iš įkeisto jam turto, todėl nustatyti naudojimosi padalyto sklypo dalimis tvarką nėra tikslinga, kadangi priverstinis išieškojimas bus nukreiptas tiek į D. J. sklypo dalį, tiek į apeliantei nuosavybės teise priklausančią sklypo dalį. Be to, parduodant žemės sklypą dalimis jo rinkos vertė gali ženkliai sumažėti, nei parduodant visą žemės sklypą vienam pirkėjui. Atskirai skelbiamos viename turtiniame komplekse esančio nekilnojamojo turto varžytynės duotų pagrindo abejoti tokio proceso skaidrumu, nes turto pardavimas skirtingiems pirkėjams pažeistų protingumo principą. Pardavus iš varžytynių žemės sklypą dalimis, nukentėtų tiek skolininkų, tiek ir išieškotojo interesai, kadangi pardavus turtą už mažas kainas, bus padengta mažesnė skolos dalis, nei realizavus turtą už realią kainą. Pažymi, kad kol skolininkai neįvykdė prievolių bankui, apie jokį susitarimą dėl hipotekos pabaigos negali būti ir svarstoma. Be to, bankas nėra vienintelis skolininkų kreditorius, todėl tikėtis, kad skolininkai atras lėšų padengti įsiskolinimą, vargu ar galima tikėtis. Dėl kitų atskirojo skundo motyvų, nesusijusių su banko interesais, prašo spręsti teismo nuožiūra.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, antstolis V. Milevičius, vykdydamas Kauno rajono 1 notarų biuro 2008 m. lapkričio 25 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-11350/08 dėl 231 170,60 Lt išieškojimo iš skolininko D. J. išieškotojo M. M. naudai ir Vilniaus miesto 40 notarų biuro 2008 m. gruodžio 10 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. AIR 2640 dėl 40 230,04 Lt išieškojimo iš skolininko D. J. išieškotojos J. M. naudai, 2010 m. rugpjūčio 5 d. patvarkymu pasiūlė išieškotojams ir D. J. bei R. J. CPK 667 str. nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl skolininko turto, esančio bendrąja jungtine nuosavybe, dalies nustatymo. Išieškotojas M. M. šia galimybe pasinaudojo.
Pagal CPK 667 straipsnį yra nustatoma skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalis. Jeigu nustatoma skolininko turto dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, taikomos CK 3.116–3.129 straipsnių nuostatos. Pagal CK 3.117 straipsnį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o nuo šio principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. CK 3.123 straipsnio 1 dalyje yra išvardytas nebaigtinis sąrašas kriterijų, į kuriuos atsižvelgdamas teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Vienas iš tokių kriterijų – tai nepilnamečių vaikų interesas. Atsižvelgdamas į šį kriterijų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2/3 buto, esančio vieninteliu šeimos gyvenamuoju būstu, paskyrė apeliantei, o 1/3 buto – D. J.. Tenkinti apeliantės prašymą ir nustatyti, kad apeliantei priklauso visas butas, o D. J. didesnė dalis žemės sklypo, nagrinėjamu atveju reikštų iš esmės pažeisti nepilnamečių vaikų teisių apsaugos ir kreditoriaus teisių bei teisėtų lūkesčių pusiausvyros principą, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, iš minėto žemės sklypo, įkeisto ne tik D. J., bet ir apeliantės prievolių įvykdymo užtikrinimui, jau pradėtas išieškojimas pagal kito – hipotekos kreditoriaus AB DnB banko, pareiškimą, ir tikimybė, kad po šio išieškojimo liks turto, į kurį išieškojimą galėtų nukreipti kiti kreditoriai, yra neaiški.
Atskirajame skunde apeliantė taip pat nurodo, kad minėtas butas laikytinas šeimos turtu, į kurį ribojamas išieškojimo pagal kreditorių reikalavimus nukreipimas. Pagal įstatymą šeimos turto teisinį režimą sutuoktiniai gali panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas (CK 3.84 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas (1 t., b. l. 198-199). Apeliantė taip pat neįrodė, kad pareiškėjas M. M. yra nesąžininga šalis, todėl jis laikytinas sąžiningai veikusiu kreditoriumi, kurio galimybės išieškoti iš gyvenamosios patalpos, neįregistruotos viešame registre kaip šeimos turtas, bet pripažįstamos šeimos turtu, CK 3.85 straipsnio 3 dalis neriboja. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad byloje sprendžiant skolininko dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo klausimą, galimybė išieškoti iš buto kaip iš šeimos teisinį režimą turinčio turto nevertinama. Taigi tik vykdymo procese ir laikantis įstatyme numatyto išieškojimo nukreipimo eiliškumo bus sprendžiamas klausimas dėl išieškojimo nukreipimo į tokį butą (žr. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2S-881-450/2011).
Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad skolininkui D. J. priklauso pusė apeliantės gaunamų pajamų iš darbinės ar intelektinės veiklos ir/ar pensijos. Nors apeliantė teigia, kad jos pajamos šiuo metu yra vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis, dėl ko didelės dalies gaunamų pajamų išieškojimas neleistų patenkinti net būtinųjų šeimos su trimis vaikais poreikių, tačiau jokių duomenų apie šiuo metu jos gaunamas pajamas, kurie patvirtintų šį apeliantės teiginį, apeliantė nepateikė (CPK 178 str.), todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi sutuoktinių bendro turto lygių dalių principu, juo labiau, kad R. ir D. J. pagal CK 3.156 str. 1 d. turi lygias teises ir pareigas vaikams, t. y. tiek apeliantė, tiek jos sutuoktinis D. J. privalo įgyvendinti neturtines ir turtines pareigas nepilnamečių vaikų atžvilgiu, taip pat ir susijusias su vaikų išlaikymu. Kita vertus, remiantis CPK 736 straipsnyje įtvirtintu išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų pajamų dydžiu bei vadovaujantis teismo nustatyta skolininko D. J. apeliantės gaunamų pajamų dalimi (1/2), iš apeliantės gaunamų pajamų galėtų būti išieškoma ne daugiau kaip 10 procentų nuo Vyriausybės nustatytos MMA dalies ir 35 procentai nuo dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA.
CPK 667 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs skolininko D. J. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, nenustatė žemės sklypo naudojimosi tvarkos, ir tuo, anot apeliantės, pažeidė CPK 667 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvią normą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad proceso teisės normų, kuriose nustatytas įpareigojimas teismui nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką po to, kai buvo nustatyta skolininko dalis bendroje nuosavybėje, paskirtis yra tai, kad skolininko ir kitų bendraturčių bendrosios nuosavybės teise valdomas, naudojamas ir disponuojamas nekilnojamasis daiktas būtų parduodamas už kuo didesnę kainą, taip užtikrinant kreditoriaus bei skolininko abipusių turtinių interesų pusiausvyrą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2007). Taigi CPK 667 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas turėtų būti taikomas ne savitiksliai, bet atsižvelgiant į jo paskirtį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 14,8000 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurio ½ priklauso apeliantei ir D. J., o kita ½ – A. ir A. N., buvo įkeistas AB DNB bankui kredito gavėjų R. J., D. J., A. N. ir A. N. prievolių įvykdymo užtikrinimui. Pagal AB DNB banko pareiškimą iš minėto žemės sklypo buvo pradėtas priverstinis išieškojimas, ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimis nutarta įkeistą žemės sklypą parduoti iš varžytynių, kas reiškia, kad priverstinis išieškojimas pagal AB DNB banko pareiškimą bus nukreiptas tiek į D. J. sklypo dalį, tiek ir į apeliantės sklypo dalį, o kitų kreditorių, tame tarpe ir pareiškėjo, reikalavimai galės būti tenkinami tik iš piniginių lėšų, galimai liksiančių padengus banko reikalavimą. Taigi teismas pritaria AB DNB banko nuomonei, kad nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką nagrinėjamu atveju nėra tikslinga. Apeliantės argumentas, kad naudojimosi žemės sklypu tvarką būtina nustatyti dėl to, kad hipoteka gali pasibaigti ne tik įvykdžius hipoteka užtikrintą prievolę, bet ir šalims susitarus, neturi realaus pagrindo, nes iš AB DNB banko atsiliepimo į atskirąjį skundą matyti, kad užtikrintoms prievolėms esant neįvykdytoms, bankas susitarimo galimybės nesvarsto.
Teismas atmeta apeliantės argumentą, kad pirmosios instancijos teismas į bylą turėjo įtraukti valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją. Teismui, nagrinėjančiam bylas dėl skolininko turto, bendro su kitais asmenimis, dalies nustatymo, įstatymai tokios pareigos nenustato. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skolininko turto, bendro su apeliante, dalies nustatymo klausimą į nepilnamečių vaikų interesus atsižvelgė tinkamai.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo M. M. pareiškimą, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Vilija Mikuckienė