Civilinė byla Nr. e3K-3-198-695/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00304-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.5

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos energijos tiekimas“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos energijos tiekimas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, uždarajai akcinei bendrovei „Nemuno būstas“ ir L. B..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Byloje kilęs materialiųjų teisės normų, reglamentuojančių bendrabučio tipo daugiabučio gyvenamojo namo buto savininko prievolę atsiskaityti už gyvenamojo namo bendrosioms reikmėms sunaudotą ir paskirstytą elektros energiją, kai savininkas yra išnuomojęs sau priklausantį butą, o nuomininkas nėra sudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, aiškinimo ir taikymo klausimai. 

2.       Ieškovė UAB „Lietuvos energijos tiekimas“ (iki procesinių teisių perėmimo – AB „Energijos skirstymo operatorius“) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 389,35 Eur skolą už elektros energiją, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir žyminį mokestį. Ieškovė nurodė, kad ji tiekia elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučio gyvenamojo namo Kaune, (duomenys neskelbtini), bendrosioms reikmėms. Atsakovei nuo 2001 m. nuosavybės teise priklauso butas Kaune, (duomenys neskelbtini). Už ieškovės patiektą ir administratorės UAB „Nemuno būstas“ priskaičiuotą elektros energiją bendrosioms reikmėms laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. susidarė 389,35 Eur skola, ši priteistina iš atsakovės kaip buto savininkės. Nors atsakovė yra išnuomojusi šį sau priklausantį butą, tačiau ieškovei negali tekti nuomininko neatsiskaitymo už bendrosioms reikmėms tiekiamą elektros energiją rizika, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nėra su juo sudariusi sutarties dėl elektros energijos tiekimo ir neturi su nuomininku susijusių  duomenų (jo asmens kodo, gyvenamosios vietos, naudojimosi objektu laikotarpį ir pagrindą patvirtinančių dokumentų, duomenų apie nuomininko atsiskaitymus su atsakove).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3.       Kauno apylinkės teismas 2018 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės ieškovei 389,35 Eur skolą už elektros energiją, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos (389,35 Eur) sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

4.       Teismas nustatė, kad tarp atsakovės ir Rimutės L. B. 2003 m. spalio 21 d. buvo sudaryta Savivaldybės gyvenamosios patalpos Kaune, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis. Šiuo adresu nuo 1997 m. kovo 28 d. savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs ir nuomininkės sūnus L. B.. R. L. B. 2006 m. kovo 26 d. mirė. 2017 m. kovo 22 d. Savivaldybės būsto nuomos sutartimi Nr. SRK-0152 butas buvo išnuomotas L. B., šis juridinis faktas buvo išviešintas Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė nei su atsakove, nei su nuomininku nebuvo sudariusi rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties.

5.       Teismas sprendė, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui galėtų pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku būtų sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Nuomininko faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013). Kadangi savivaldybei priklausančio buto nuomininkas nebuvo sudaręs elektros energijos tiekimo sutarties su ieškove, todėl prievolė sumokėti ieškovei skolą už suvartotą elektros energiją teko atsakovei, kaip buto savininkei. Teismas pažymėjo, kad nuomos santykių išviešinimas savaime nenulemia elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tarp nuomininko bei elektros energijos tiekėjo.

6.       Kauno apygardos teismas 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškinio reikalavimus.

7.       Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio 3 dalies nuostata nedraudžia savininkui, taip pat savivaldybei, kuri tokiais atvejais civiliniuose teisiniuose santykiuose veikia kaip butų ir kitų patalpų savininkė, susitarti su buto ar kitų patalpų nuomininku dėl to, kad jis apmokės elektros energijos tiekimo išlaidas.

8.       Teismas nustatė, kad tiek 2003 m. spalio 21 d. nuomos sutartyje, tiek 2017 m. kovo 22 d. nuomos sutartyje šalys buvo susitarusios, jog nuomininkui tenka pareiga mokėti komunalinių paslaugų mokesčius. Pagal CK 6.589 straipsnio 1 dalį, gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Be to, 2017 m. kovo 22 d. nuomos sutartyje nustatyta, kad nuomininkas šiuos mokesčius turi mokėti vadovaudamasis Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 (toliau – Aprašas). Teismas, įvertinęs nuomos sutartyse įtvirtintas sąlygas, taip pat Aprašo 3.3 ir 5 punktuose bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 4-412 patvirtintos Įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose paskirstymo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams ir nuomininkams metodikos (toliau – Metodika) 2 punkte įtvirtintą reglamentavimą, padarė išvadą, kad išlaidas už butui priskaičiuotą elektros energiją bendrosioms reikmėms turi apmokėti nuomininkas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9.       Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimą. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1.       Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.383 straipsnio 1 dalį, 6.384, 6.388 straipsnius ir Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 100 punktą, nukrypo nuo kasacinio teismo nuosekliai suformuotos praktikos, sprendžiant savininko atsakomybės klausimą dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, kai nustatoma, kad su nuomininku nebuvo sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties:

9.1.1.                      pagal bendrąją taisyklę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku būtų sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis;

9.1.2.                      kasacinis teismas 2013 m. kovo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013, remdamasis Taisyklių 29 punktu (šiuo metu galiojančios Taisyklių redakcijos 20 punktu), yra išaiškinęs, kad daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo;

9.1.3.                      kasacinis teismas, aiškindamas Taisyklių 83 punktą (šiuo metu galiojančios Taisyklių redakcijos 100 punktą), yra nurodęs, kad tuo atveju, kai su visuomeniniu tiekėju nesudaryta elektros energijos tiekimo sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2014; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2014).

9.2.       Nei CK 6.584 straipsnis, nei Vyriausybės nutarimu Nr. 876 patvirtinta Tvarka neįpareigoja nuomininkų atsiskaityti tiesiogiai su elektros tiekėju ir neleidžia įvardyti nuomininko elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių subjektu:

9.2.1.                      apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuomininko pareiga sumokėti elektros energijos tiekėjui už elektros energiją, kyla iš Vyriausybės nutarimu Nr. 876 patvirtintos Tvarkos nuostatų, prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 išaiškino, kad Vyriausybės nutarimu Nr. 876 patvirtinta Tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Dėl to nėra pagrindo, vadovaujantis vien Vyriausybės nutarimu Nr. 876, savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininką laikyti ieškovės teikiamų paslaugų vartotoju;

9.2.2.                      nuomos sutarties tarp savininko ir nuomininko sudarymas nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti;

9.2.3.                      iš ginčo atveju sudarytų nuomos sutarčių nuostatų matyti, kad nuomininkai buvo įsipareigoję mokėti komunalinių paslaugų mokesčius, tarp jų ir už elektros energiją, tačiau kadangi ieškovė nėra šios sutarties šalis, ji negali patirti nuostolių dėl to, kad nuomininkai nevykdė nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsakovei;

9.2.4.                      elektros energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis negali būti laikoma sudaryta su nuomininku konkliudentiniais veiksmais;

9.2.5.                      CK 6.584 straipsnio 1 dalies nuostata, kad mokestis už elektros energiją, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių, suponuoja išvadą, kad toks subjektas yra ne elektros tiekėjas, o subjektas, renkantis nuomos ir kitus mokesčius iš nuomininkų.

9.3.       Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties su nuomininku įregistravimas Nekilnojamojo turto registre pats savaime neperkelia savininko pareigos sumokėti už nuomininko bendrosioms reikmėms sunaudotą elektros energiją:

9.3.1.                      vadovaujantis CK 6.580 straipsnio 1 dalimi, gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalys turėjo pareigą sutartyje nurodyti atsiskaitymų už komunalinius patarnavimus tvarką. Ginčo atveju savivaldybė, kontroliuodama nuomos mokesčio jai sumokėjimą, tačiau nekontroliuodama nuomininko pareigos sudaryti sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais tinkamo įvykdymo, veikė kaip nerūpestingas ir neatidus šeimininkas, prisiimdama tokio savo veikimo pasekmes; 

9.3.2.                      gyvenamųjų patalpų nuomos atveju perdavus patalpas ir vidaus elektros tinklus (kaip priklausinius), turi būti modifikuoti ir teisiniai santykiai, susiklostę tarp patalpų savininko ir paslaugų teikėjų iki nuomos sutarties sudarymo (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1146-603/2013). Kadangi ginčo atveju tarp atsakovės ir ieškovės konkliudentinių veiksmų pagrindu dar iki nuomos sutarties sudarymo atsiradę elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai nebuvo modifikuoti, būtent atsakovė, kaip objekto savininkė, turi prisiimti dėl to atsiradusią riziką.

10.       Atsakovė Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

10.1.       Kasacinio teismo išaiškinimai, kuriais kasaciniame skunde remiasi ieškovė, buvo pateikti civilinėse bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Ginčo atveju nuomos sutarties šalys aptarė, kad mokesčius už elektros energiją turi mokėti nuomininkas. Nuomos sutarties sudarymo juridinis faktas buvo išviešintas Nekilnojamojo turto registre. Vadovaujantis Mokesčio už elektros energiją paskirstymo sutartimi, sudaryta elektros energijos tiekėjo ir bendrabučio bendrojo naudojimo objektų administratoriaus, administratorius su ieškove suderintas sąskaitas už suvartotą elektros energiją bendrosioms reikmėms teikia apmokėti savivaldybei priklausančio objekto nuomininkui.

10.2.       Kasacinis teismas ne kartą išaiškino, kam tenka prievolė sumokėti su buto naudojimu susijusius mokesčius, rinkliavas ir kitas išlaidas, kai savivaldybė viešame registre registruotos nuomos sutarties pagrindu susitaria, kad minėtą prievolę vykdys savivaldybės būsto nuomininkas:

10.2.1.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimo ir priežiūros išlaidas sudaro administravimo išlaidos, namui išlaikyti ir išsaugoti būtinos išlaidos ir su buto naudojimu susijusios asmeninės išlaidos (pvz., elektros energijai ir kt.). Asmeninės išlaidos yra išimtinai sutartinio pobūdžio ir nesusijusios su įstatyme nustatyta butų ir kitų patalpų savininkų prievole mokėti namui išlaikyti ir išsaugoti reikalingas išlaidas bei administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2012, 2010 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2010). Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad CK 4.82 straipsnio 3 dalies nuostata nedraudžia savininkui susitarti su buto ar kitų patalpų nuomininku dėl to, kad jis apmokės šias išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2013; 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-313/2016; 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-219/2017).

10.2.2.                      Vadovaujantis CK 1.71 straipsnio 1 dalimi ir CK 6.384 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad, nesant rašytinės elektros energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties tarp elektros energijos tiekėjo ir vartotojo, elektros energijos sutartys laikomos sudarytos konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas. Tokią išvadą patvirtina ir Standartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašo 2 punktas. Ieškovės pateiktoje 2017 m. gruodžio 27 d. Priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaitoje nurodoma su klientu ir sutartimi susijusi informacija patvirtina, kad tarp jos ir trečiojo asmens 2005 m. lapkričio 1 d. buvo sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis.

10.2.3.                      Kadangi Kauno miesto savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo, vadovaujantis CK 6.384 straipsnio 1 dalimi, su ja turėjo būti sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Nesant sudarytos rašytinės sutarties bei vadovaujantis Aprašo 2 ir 5 punktuose įtvirtintu reglamentavimu, tarp atsakovės ir ieškovės konkliudentinių veiksmų pagrindu negalėjo atsirasti elektros energijos vartojimo santykiai, tačiau jie atsirado tarp ieškovės ir patalpų nuomininko.

10.2.4.                      Kadangi tiek 2003 m. spalio 21 d., tiek 2017 m. kovo 22 d. nuomos sutartyse atsakovė su buto nuomininku susitarė, kad buto nuomininkas prisiima pareigą apmokėti komunalinių paslaugų ir kitus mokesčius, todėl darytina išvada, kad už ieškovės tiektą elektros energiją privalo sumokėti buto nuomininkas. Kadangi 2017 m. kovo 22 d. nuomos sutartis buvo išviešinta viešame registre, šios sutarties nuostatos, įtvirtinančios šalių susitarimą dėl mokėjimų už komunalines paslaugas, gali būti panaudotos prieš trečiuosius asmenis, tarp jų ir ieškovę.

10.3.       Sistemiškai aiškinant CK 6.584 straipsnio 1 dalies, Metodikos 2 ir 4 punktuose bei Aprašo 3.3 ir 5 punktuose įtvirtintas normas, darytina išvada, kad mokestį už elektros energijos tiekimą ima ne elektros energijos tiekėjas, o subjektas, renkantis nuomos mokestį iš nuomininkų.

10.4.       Pats faktas, kad informaciją apie nuomininkų susidariusias skolas už elektros energiją ieškovė laiko asmens duomenimis, gautais teikiant nuomininkams elektros energijos paslaugas, suponuoja, kad vartojimo pirkimo–pardavimo santykiai yra susiklostę tarp ieškovės ir buto nuomininko.

10.5.       Taisyklių 5 ir 132.18 punktuose įtvirtintas reglamentavimas suteikia ieškovei teisę rinkti duomenis iš valstybės registrų, siekiant nustatyti objektų, kuriuose vartojama elektros energija, savininkus, teisėtus naudotojus ar valdytojus, tarp jų ir nuomininkus. Kadangi nuomos sutartis buvo įregistruota viešame registre, ieškovė negali remtis Taisyklių 100 punktu, įrodinėdama, kad savininko prievolė atsiskaityti už tiektą elektros energiją kyla dėl to, kad nebuvo galimybės nustatyti vartotoją.

10.6.       Ieškovė nepagrįstai teigia, kad dėl ginčijamo teismo sprendimo ir formuojamo precedento neva patirs nepagrįstų nuostolių, kadangi ji turi teisę nutraukti elektros energijos persiuntimą neatsiskaitantiems vartotojams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl materialiųjų teisės normų, reglamentuojančių bendrabučio tipo daugiabučio gyvenamojo namo patalpų savininko prievolę atsiskaityti už bendrosioms daugiabučio gyvenamojo namo reikmėms sunaudotą ir paskirstytą elektros energiją, kai savininkas yra išnuomojęs sau priklausantį butą, o nuomininkas nėra sudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties

11.       Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai dėl subjektų, kuriems kyla pareiga sumokėti už bendrabučio tipo gyvenamojo namo bendrosioms reikmėms sunaudotą ir paskirstytą elektros energiją tais atvejais, kai faktinis elektros energijos vartotojas yra savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto nuomininkas, kuris nėra sudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties.

12.       Energijos tiekimo sutartinius santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos VI dalies XXIII skyriaus septintasis skirsnis „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ (CK 6.383–6.391 straipsniai). Šio skirsnio normos taikomos ir sprendžiant ginčus dėl elektros energijos tiekimo (CK 6.391 straipsnis). Elektros energijos pirkimą ir pardavimą taip pat reglamentuoja specialieji įstatymai bei juos įgyvendinantys teisės aktai: Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas, Lietuvos respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-43 patvirtintas Standartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašas ir kt.

13.       CK 6.383 straipsnio, apibrėžiančio energijos pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, 1 dalyje nustatyta, kad pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje nustatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Pagal CK 6.383 straipsnio 3 dalį energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis, kuriai taikomos CK 6.161 straipsnyje įtvirtintos viešųjų sutarčių nuostatos. Kasacinio teismo praktikoje elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties viešumas aiškinamas taip, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo tiekti elektros energiją kiekvienam vartotojui, kuris turi teisėtu pagrindu valdomus elektros energiją naudojančius įrenginius ar teisės aktų nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius elektros vidaus tinklus, kurie teisės aktų nustatyta tvarka yra prijungti prie perdavimo ar skirstomųjų tinklų elektros tinklų, ir kai įrengti elektros energijos apskaitos prietaisai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2014; 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-421/2017, 17 punktas).

14.       Byloje nustatyta, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybė yra buto Kaune, (duomenys neskelbtini), savininkė. Ieškovė yra elektros energijos tiekėja, tiekianti elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiam gyvenamajam namui Kaune, (duomenys neskelbtini). Atsakovė nėra sudariusi rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties su ieškove, tačiau atsakovei priklausančiame bute esantys elektros energiją naudojantys įrenginiai teisės aktų nustatyta tvarka yra prijungti prie elektros tinklų.

15.       Vadovaujantis CK 1.71 straipsnio 1 dalimi, sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai).

16.       Nagrinėjamoje byloje iš ieškovės ir atsakovės konkliudentinių veiksmų galima spręsti, kad tarp jų yra susiklostę elektros energijos tiekimo sutartiniai santykiai: ieškovė tiekia elektros energiją, o atsakovė nors ir nėra buitinė elektros energijos vartotoja, tačiau jos elektros energiją naudojantys įrenginiai yra prijungti prie elektros tinklų. Visam bendrabučiui įrengtas vienas įvadinis elektros energijos apskaitos prietaisas. Ši juridinę reikšmę turinčių faktų visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad tarp ginčo šalių susiklostę santykiai atitinka energijos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius, kurių samprata įtvirtinta CK 6.383 straipsnio 1 dalyje. Nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje nurodytos rūšies energiją, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti. Taigi, atsakovė, būdama elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis (abonentas), turi prievolę už suvartotą energiją sumokėti. Atsakovei šio pareigos neįvykdžius, elektros energijos tiekėjas turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, kad jo teisė gauti apmokėjimą būtų apginta vienu iš CK 1.138 straipsnyje nustatytų būdų – priteisiant įvykdyti prievolę natūra.

17.       Nagrinėjamoje byloje yra pareikštas elektros energijos tiekėjo reikalavimas dėl 389,35 Eur skolos priteisimo iš atsakovės, kaip buto savininkės, su kuria sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Minėta skola susidarė atsakovei neatsiskaičius už bendrosioms namo reikmėms patiektą ir paskirstytą elektros energiją laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d.

18.       Vadovaujantis CK 4.82 straipsnio 3 dalimi, butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Ši teisės norma elektros energijos tiekimo teisinių santykių prasme suteikia teisę elektros energijos tiekėjui reikalauti iš bendrabučio tipo daugiabučio gyvenamojo namo elektros energijos vartotojų (abonentų), kuriais laikytini butų ar kitų patalpų savininkai ar kiti teisėti valdytojai, sudarę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis su elektros energijos tiekėju, atsiskaityti už bendrabučio tipo daugiabučio gyvenamojo namo bendrosioms reikmėms patiektą elektros energiją.

19.       Kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje, spręsdamas dėl savininko prievolės atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už nuomininko sunaudotą elektros energiją, kai nuomininkas ir tiekėjas nėra sudarę rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, civilinėse bylose, kurios savo faktinėmis aplinkybėmis yra labai panašios į nagrinėjamą civilinę bylą, aiškindamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 ir 83 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2014).

20.       Nagrinėjamo ginčo išsprendimui yra aktualus Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 1-231 redakcija) patvirtintose Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse įtvirtintų teisės normų taikymas ir aiškinimas, vertinant, kiek jis yra pasikeitęs, lyginant su tuo, kuris buvo įtvirtintas ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 ir 83 punktuose.

21.       Ginčo atveju aktualios Taisyklių redakcijos 20 punkte (Taisyklių redakcija, galiojusi skolos atsiradimo laikotarpiu) įtvirtinta, kad Taisyklių 17 punkte nurodytas sutartis operatoriai ar tiekėjai gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais (nebuitinių vartotojų atveju – esant rašytiniam trišaliam operatoriaus ar tiekėjo, savininko ir nuomininko susitarimui, nustatančiam, kad už tinkamą prievolių pagal sutartį vykdymą atsako nuomininkas ir savininkas). Prieš sudarant sutartis su nuomininku, operatoriui ar tiekėjui turi būti pateikti savininko nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai ir teisėtą pagrindą naudotis savininko turtu patvirtinantys dokumentai. Sutartys su nuomininkais sudaromos savininko nurodytam terminui, kuriam suėjus, sutartis pasibaigia, išskyrus atvejus, kai, esant raštiškam savininko sutikimui, operatorius ir nuomininkas susitaria pratęsti sutarties galiojimo terminą ar sudaryti naują terminuotą sutartį.

22.       Taisyklių 100 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas.

23.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo atveju aktualių Taisyklių 17 ir 100 punktuose įtvirtintą reglamentavimą, daro išvadą, kad jis nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje kilusį teisės klausimą aiškinti kitaip, nei nurodyta šios nutarties 19 punkte formuojamoje kasacinio teismo praktikoje. Pirma, remiantis Taisyklių 17 punktu, darytina išvada, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir tų teisinių santykių atsiradimui neturi teisinės reikšmės faktinis elektros energijos vartojimas. Antra, Taisyklių 100 punktas suteikia pagrindą daryti išvadą, kad kai nuomininkas nėra sudaręs rašytinės sutarties su tiekėju ar operatoriumi, pareiga atsiskaityti už patiektą elektros energiją tenka objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkui.

24.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta teisinę reikšmę turinti aplinkybė, kad rašytinė nuomininko ir elektros energijos tiekėjo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Pirmiau aptartų kasacinio teismo išaiškinimų kontekste ši aplinkybė reiškia, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi (abonentu) laikytinas buto savininkas (Kauno miesto savivaldybė), kuriam, vadovaujantis bendrąja energijos pirkimo–pardavimo sutarties samprata ir energijos apmokėjimą reglamentuojančia CK 6.388 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, tenka prievolė atsiskaityti su elektros energijos tiekėju tiek už jam priklausančiam butui bendrabučio tipo daugiabučiame gyvenamajame name, tiek už šio namo bendrosioms reikmėms patiektą ir priskaičiuotą elektros energiją.

25.       Vadovaujantis CK 6.584 straipsnio 1 dalimi, mokestis už elektros energiją, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių ir yra mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka iki CK 6.583 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino. Byloje nustatyta, kad tiek 2003 m. spalio 21 d. nuomos sutartyje, sudarytoje su nuomininke R. L. B., tiek 2017 m. kovo 22 d. nuomos sutartyje, sudarytoje su nuomininku L. B., šalys buvo susitarusios, kad pareiga mokėti mokesčius už suvartotą elektros energiją tenka nuomininkui.

26.       Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas 2003 m. spalio 21 d. ir 2017 m. kovo 22 d. sudarytose nuomos sutartyse nustatytą nuomininko pareigą atsiskaityti už suvartotą elektros energiją vertino kaip savarankiškos elektros energijos tiekėjo teisės reikalauti šios prievolės įvykdymo išimtinai iš nuomininko atsiradimo teisinį pagrindą, dėl to atmetė kaip nepagrįstą elektros energijos tiekėjo buto savininkui pareikštą reikalavimą dėl skolos priteisimo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu.

27.       Nuomos sutartis, laikantis sutarties uždarumo principo, visų pirma yra skirta nuomos sutarties šalių tarpusavio teisiniams santykiams sureguliuoti ir nėra skirta šalių teisėms ir pareigoms pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp elektros energijos tiekėjo ir buto savininko, modifikuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuomos sutartis, įtvirtindama sąlygą dėl nuomininko pareigos atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją, laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai. Pagal CK 6.191 straipsnio 1 dalį sutartis trečiojo asmens naudai yra tokia sutartis, kuri nustato skolininko pareigą įvykdyti sutartį (prievolę) ne kitos sutarties šalies, bet trečiojo asmens naudai. Šiai sutarčiai būdinga tai, kad trečiasis asmuo, kurio naudai turi būti įvykdyta sutartis, turi teisę kartu su kitu sutartį sudariusiu asmeniu reikalauti įvykdyti sutartį, t. y. tokia sutartis sukuria trečiajam asmeniui reikalavimo teisę. Pažymėtina, kad ginčo atveju sudaryta nuomos sutartis, turėdama sutarties trečiojo asmens naudai požymių, gali lemti, kad elektros energijos tiekėjui atsiranda teisė reikalauti atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją iš nuomininko. Ši teisė, visų pirma, yra galimybė, kuria elektros energijos tiekėjas savo nuožiūra gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Be to, ši aplinkybė nepanaikina abonento prievolių pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, tarp jų ir prievolės atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už patiektą ir paskirstytą elektros energiją, ir neperkelia šių prievolių nuomininkui. Kaip jau minėta šios nutarties 19–23 punktuose, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir tik tuo atveju abonento prievolė atsiskaityti pereina nuomininkui. Nuomininko su savininku sudarytoje nuomos sutartyje įrašytas įsipareigojimas tiesiogiai mokėti už elektrą elektros energijos tiekėjui ar su juo sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tokių padarinių nesukelia.

28.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas elektros energijos tiekėjo reikalavimą dėl skolos, atsiradusios elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, priteisimo iš buto savininko (abonento pagal minėtą sutartį) tuo pagrindu, kad prievolę atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją nuomos sutarties pagrindu turi nuomininkas, kaip faktinis elektros energijos vartotojas, nors ir nesudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos. Tai sudaro pagrindą panaikinti šio teismo procesinį sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29.       Kasacinis teismas patyrė 10,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

30.       Kasaciniam teismui nusprendus patenkinti ieškovės kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimą.

Priteisti valstybei iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės (į. k. 111106319) 10,64 Eur (dešimt Eur 64 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Gediminas Sagatys