Civilinė byla Nr. e2A-454-464/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02445-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.1.6.1.; 2.6.7.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų D. D., D. D., E. B., atstovaujamo įstatyminio atstovo R. B., ir R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. D., D. D., E. B., atstovaujamo įstatyminio atstovo R. B., ir R. B. ieškinį atsakovėms J. V. ir R. K., dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretysis asmuo R. K..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovai 2016-11-18 kreipėsi į teismą su actio Pauliana ieškiniu (liet. Pauliano ieškiniu) ir jį 2017-06-19 patikslinę prašė: 1) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento buto, dalies negyvenamosios patalpos – parkingo ir dalies žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, 2015-08-18 sudarytą tarp R. K. ir J. V.; 2) taikyti restituciją: butą / patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį duomenys neskelbtini); 1/48 dalį negyvenamosios patalpos – parkingo, bendrojoje dalinėje nuosavybėje, unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančios duomenys neskelbtini); 42/4287 dalį žemės sklypo, bendrojoje dalinėje nuosavybėje, unikalus Nr. duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas duomenys neskelbtini), esančio duomenys neskelbtini), perduoti ieškovams jų 90 000 Eur reikalavimui dėl neturtinės žalos pagal Vilniaus apygardos teismo 2016-03-10 nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-199-487/2016 tenkinti, o atsakovei J. V. iš atsakovės R. K. priteisti sumokėtą už minėtą turtą 47 718 Eur sumą; 3) priteisti solidariai iš atsakovių visas ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovai nurodė, kad atsakovė R. K., vairuodama UAB „Pleasant“ priklausantį automobilį, 2015-03-06 pažeidė kelių eismo taisykles ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo Ž. B. – ieškovo R. B. žmona, ieškovo E. B. motina, ieškovės D. D. dukra ir ieškovės D. D. sesuo, taip pat buvo sužalotas ieškovas E. B.. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-11 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-2402-369/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2016-03-10 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-199-487/2016 buvo pripažinta atsakovės R. K. kaltė pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, taip pat patenkinti ieškovų civiliniai ieškiniai ir priteista solidariai iš R. K. bei iš civilinio atsakovo baudžiamojoje byloje UAB „Pleasant“ R. B. naudai – 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, E. B. naudai – 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, D. D. naudai – 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, D. D. naudai - 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iš viso visiems ieškovams bendrai  90 000 Eur.

3.       Atsakovė R. K. savo nusikalstamais veiksmais padarytos žalos neatlygino ir neatlygina. Iš antstolio padėjėjo ieškovas R. B. 2016-04-07 sužinojo, kad atsakovė R. K. buto, dalies negyvenamosios patalpos–parkingo ir dalies žemės sklypo pirkimo –pardavimo 2015-08-18 sutartimi perleido šį jai priklausiusį turtą už 47 718 Eur sumą atsakovei J. V., tačiau nei dalies gautų lėšų neskyrė ieškovų patirtai neturtinei žalai atlyginti. Po ginčijamo sandorio sudarymo atsakovė R. K. nebeturi turto, iš kurio būtų galima patenkinti ieškovų reikalavimus.

4.       Ieškovų teigimu, ginčijamas sandoris pažeidžia jų interesus ir yra nesąžiningas tiek dėl ypatingai mažos sandorio kainos, tiek dėl to, kad turtas buvo perleistas atsakovės R. K. dukters R. K. draugei, taigi abi atsakovės laikytinos susijusiomis, o atsakovė J. V. negalėjusi nežinoti apie eismo įvykį. Iš karto po žalos padarymo atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų, kurių daryti ji neprivalėjo nei pagal įstatymą, nei pagal sutartis, ir kurių rezultatu tapo itin prasta jos turtinė padėtis, negalint įvykdyti teismo nuosprendžiu jai nustatytos pareigos ieškovams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2017-09-28 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų D. D., D. D., E. B. ir R. B. atsakovei J. V. po 440,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6.       Teismas sprendė, kad ieškovai turi neabejotiną 90 000 Eur dydžio piniginio reikalavimo dėl žalos atlyginimo teisę į atsakovę R Klimašauskienę, jiems pripažintą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-11 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-2402-369/2015. Ieškovai vienerių metų senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti nepraleido, nes šio terminio eiga jiems prasidėjo nuo momento, kai ieškovas R. B. 2016-04-07 sužinojo apie savo skolininkės, atsakovės R. K., sudarytą sandorį, o šį ieškinį ieškovai pareiškė 2016-11-17. Taip pat, teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovė R. K., priešingai jos ir trečiojo asmens R. K. paaiškinimams, neprivalėjo sudaryti ginčo sandorio ir parduoti buto, kaip jos teigė – siekiant atsiskaityti su dukra R. K. pagal paskolos sutartį už suteiktas šiam butui pirkti pinigines lėšas.         

7.       Vertindamas atsakovių sąžiningumą kaip dar vieną actio Pauliana taikymo sąlygą, teismas pažymėjo, kad atsakovės R. K. elgesys 2015-08-18 sudarant ginčo sandorį buvo nesąžiningas. Ši atsakovė, taikant vidutiniškai atidaus ir rūpestingo asmens standartą, turėjo suvokti, kad dėl 2015-03-06 sukelto eismo įvykio ir Ž. B. žūties jame neišvengiamai reikės atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Kita vertus, teismas padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė atsakovės J. V. nesąžiningumo ir jų, kaip kreditorių, teisių pažeidimo.

8.       Nepaisant to, kad skelbimas dėl ginčo buto pardavimo galiojo nuo 2015-08-11 iki 2015-08-17 (t. y. itin trumpą laiką), kad apžiūrėti buto buvo atėjusi viernintelė atsakovė J. V., o apie kitus galimus potencialius pirkėjus nei atsakovės, nei trečiasis asmuo nenurodė, kad atsakovė J. V. ir trečiasis asmuo ilgą laiką dirbo kartu vienoje įmonėje, kad J. V. tapo atsakovės R. K. dukters įmonės UAB „Pleasant“ akcininke praėjus itin trumpam laikui po ginčo sandorio sudarymo, kad J. V. ir atsakovės R. K. dukra R. K. bendrauja socialiniuose tinkluose, tokių aplinkybių bei faktų teismui nepakako nuspręsti, jog atsakovė J. V. buvo nesąžininga.

9.       Tai pat teismas neįžvelgė pagrindų, nurodytų CK 6.67 straipsnyje, lemiančių buto pirkėjos atsakovės J. V. nesąžiningumo prezumpcijos taikymą. Atliktos teismo ekspertizės metu 2015-08-18 dienai nustatyta ginčo buto rinkos vertė buvo 8 proc. didesnė nei faktiškai pagal ginčo sandorį sumokėta suma (47 718 Eur). Teismo vertinimu, 8 proc. nuokrypis nuo eksperto nustatytos rinkos vertės arba net ir dar didesnis ieškovų nurodytas nuokrypis, sudarantis iki 40 proc. nuo ieškovų nurodytų panašių butų kainos, negali būti pripažintas tokiu žymiu, kad būtų pagrindas taikyti CK 6.67 straipsnio 4 punkte apibrėžtą trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos taikymo sąlygą.

10.       Dėl ieškovų, kaip kreditorių, teisių pažeidimo teismas nurodė, kad jie bankroto byloje solidariai skolininkei BUAB „Pleasant“ yra pareiškę trečios eilės finansinį reikalavimą, kuris sudaro 31 proc. visų patvirtintų bendraskolei reikalavimų sumos.  BUAB „Pleasant“ nuosavybės teise valdo 49,45 kv. m butą, esantį duomenys neskelbtini), atsakovė R. K. nuosavybės teise valdo butą (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė – 8 949 Eur, todėl, teismo nuomone, ieškovai turi galimybę atgauti žymią priteistos neturtinės žalos dalį ir nenuginčijus sandorio. 

II.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11.       Ieškovai D. D., D. D., E. B., atstovaujamas įstatyminio atstovo R. B., ir R. B. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-09-28 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovų pareikštą ieškinį, priteisti jiems patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai turi galimybę atgauti žymią priteistos neturtinės žalos dalį iš BUAB „Pleasant“ ir atsakovės R. K. iš  joms nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto. Teismas ignoravo byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina, jog atsakovės R. K. turtinė padėtis, sudarius ginčijamą sandorį, nėra pakankama ieškovų reikalavimui ar jų daliai patenkinti. Šiuo atveju teismas neatsižvelgė, kad R. K. turi nekilnojamojo turto, kurio vertė vos 6 880 Eur ir kuris varžytynių metu nebuvo parduotas, o jos gaunama pensija sudaro apie 90 Eur. Aplinkybė, kad ieškovų neabejotinas reikalavimas galioja solidarių skolininkių atžvilgiu, neturi įtakos vertinant, ar 2015-08-18 sandoris pažeidė ieškovų teises. Ieškovai turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek kuris nors vienas, tiek abu skolininkai (CK 6.6 str. 4 d.). Be to, nėra ir jokių įrodymų, kad ieškovų reikalavimas arba jo dalis bus patenkinta iš BUAB „Pleasant“ turto.

11.2.                      Teismas iš esmės nenurodydamas jokių motyvų sprendė, kad ieškovų nurodytų faktinių aplinkybių bei argumentų nepakanka konstatuoti J. V. nesąžinigumą sudarant ginčo sandorį. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 2 dalies nuostatą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Nors skundžiamame sprendime, viena vertus, nustatyta, kad atsakovių ryšiai įrodo ir patvirtina, jog atsakovė J. V., sudarydama ginčo sandorį, žinojo ar turėjo žinoti, kad ginčo sandoris pažeis ieškovų teises, tačiau, kita vertus, J. V. nesąžiningumas nepripažįstamas. Nagrinėjamu atveju teismas nenurodydamas kodėl byloje surinktų įrodymų nepakanka konstatuoti atsakovės J. V. nesąžiningumą, kartu pažeidė ir procesinės teisės normas, reikalaujančias sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą.

11.3.                      Teismas nepagrįstai aiškino ir taikė CK 6.67 straipsnio 4 punkto nuostatą dėl nesąžiningumo prezumpcijos. Teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nenurodė, kodėl atmeta ieškovų pateiktus įrodymus bei motyvus dėl byloje atliktos teismo ekspertizės akivaizdžių trūkumų ir neatitikimo teismo ekspertizėms keliamiems reikalavimams, todėl nepagrįstai vadovavosi byloje atlikta teismo ekspertize, nors ieškovai ir teikė prašymą dėl pakartotinės ekspertizės atlikimo. Šiuo atveju byloje esant įrodymams, kad artimiausi ginčo sandorio datai analogiški ir panašūs į ginčo turtą butai buvo parduoti už 45-50 proc. didesnę rinkos kainą nei ginčo turtas, teismui buvo pagrindas konstatuoti, jog ginčo turtas buvo parduotas už žymiai mažesnę kainą nei buvo jo rinkos vertė 2015-08-18 dieną.

12.       Atsakovė R. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais atsikirtimais:

12.1.                      Ieškovai apeliaciniu skundu iš esmės pakartoja argumentus, kurie jau buvo nurodyti teikiant teismui ieškinį ir bylos nagrinėjimo metu teismas buvo juos ištyręs bei įvertinęs.

12.2.                      Ieškovai pirmą kartą suformulavo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nurodydami reikalaujamos atlyginti žalos dydį, tik pirmojo teisiamojo posėdžio metu, kuris vyko 2015-10-26, o ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2015-08-18. Todėl atsakovė J. V. negalėjo suvokti apie ieškovų, kaip kreditorių, teises daugiau, nei tuo metu suvokė atsakovė R. K.. Šiuo atveju atsakovė J. V. nors ir pripažįsta žinojusi apie atsakovės R. K. padarytą eismo įvykį, tačiau ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie atsakovės įsipareigojimų dydį ir todėl negalėjo įvertinti, ar ginčijamu sandoriu bus pažeisti atsakovės R. K. kreditorių interesai.

12.3.                      Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo klaidingą informaciją dėl atsakovės gaunamos 90 Eur dydžio pensijos, kadangi ji sudaro apie 245 Eur, iš kurių apie 120 Eur kiekvieną mėnesį yra atskaitoma ieškovų neturtinei žalai atlyginti. Atsiliepimo pateikimo dieną iš atsakovės yra išskaičiuota 2 536 Eur suma, o atsakovės dukra R. K. už atsakovę yra sumokėjusi 1 500 Eur.

12.4.                      Ieškovai turi realias galimybes atgauti didžiąją dalį neturtinės žalos atlyginimo iš solidarios skolininkės BUAB „Pleasant“, kadangi pastaroji turi turto, kurio vertė yra 160 000 – 180 000 Eur. Bankroto byloje realizavus bendrovei priklausantį turtą, dalis ieškovų reikalavimų bus patenkinti.

13.       Atsakovė J. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1.                      Atsakovės R. K. turtas sudarius ginčo sandorį nei sumažėjo, nei padidėjo, kadangi vietoje parduoto turto ji gavo pinigines lėšas, iš kurių galėjo ir privalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais. Tačiau ji su savo dukra sudarė kitą sandorį, kuriuo perleido pastarajai dalį piniginių lėšų, ir dėl to jos galimybės atsiskaityti su kreditoriais sumažėjo.

13.2.                      Aplinkybė, kad atsakovės 2000-2006 mertais kartu dirbo, kaip ir socialiniuose tinkluose 2016 m. užfiksuotas įrašas, nėra ir negali būti atsakovės J. V. nesąžiningumo įrodymu.

13.3.                      Ieškovai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nepaneigė aplinkybės, jog už ginčo turtą buvo sumokėtos realios piniginės lėšos.

13.4.                      Ieškovai neįrodė, kad atsakovė, nepažeisdama įstatymų, turėjo galimybę kištis į privatų atsakovės R. K. gyvenimą, juolab nesant viešuose registruose informacijos apie parduodamo turto apribojimus, pareikštus ieškinius ar nagrinėjamas bylas, arba, atitinkamai, po sandorio sudarymo reguliuoti R. K. piniginių lėšų srautus. Ieškovai neįrodė, jog atsakovė žinojo ir / ar galėjo žinoti, kad R. K. nesiekia atsiskaityti su savo kreditoriais.

14.       Trečiasis asmuo R. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1.                      Nei atsakovė R. K., nei trečiasis asmuo R. K. negalėjo numatyti kokio dydžio neturtinė žala bus priteista ieškovams. Be to, atsakovė R. K. tikėjosi, jog visą žalą atlygins draudimo bendrovė.

14.2.                      Byloje yra pateikta gausybė įrodymų, patvirtinančių trečiojo asmens R. K. sunkią finansinę padėti 2015 m. Būtent ginčo turto pardavimas išgelbėjo ją nuo fizinio asmens bankroto.

14.3.                      Trečiasis asmuo R. K. nebuvo susijusi su atsakove J. V.. Aplinkybė, jog J. V. su R. K. kažkada yra dirbusios vienoje darbovietėje, kurioje tuo metu dirbo daugiau nei 2 000 darbuotojų, negali būti lemiamu kriterijumi vertinant atsakovės sąžiningumą.

14.4.                      Trečiojo asmens ir atsakovės J. V. bendradarbiavimas prasidėjo tik pardavus ginčo turtą, t. y. atsakovė tapo trečiojo asmens verslo dalininke tik praėjus 4 mėnesiams po ginčijamos sutarties sudarymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų ir apeliacijos ribų

15.       Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) (CK 6.66 str. 1 d.).

16.       CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana ieškiniui patenkinti būtinosios sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Dėl to ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų aptartų sąlygų, išskyrus preziumuojamų pagal įstatymą, buvimą. Esant tokioms prezumpcijoms, jas paneigti pareiga jau kyla atsakovui.

17.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sąlygų visumos Pauliano ieškiniui patenkinti nėra. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, pripažįsta, kad teismas suklydo spręsdamas dėl šio kreditorių interesų apsaugai skirto instituto taikymo sąlygų bei vertindamas esminius bylos faktus ir joje surinktus duomenis, neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus, kurie faktai turėtų būti nustatyti prieš įvertinant ginčijamo sandorio (ne)galiojimą CK 6.66 straipsnio pagrindu, kas, atitinkamai, lėmė ir neteisingos teismo išvados dėl ginčo dalyko susiformavimą. Tokiu atveju teisėjų kolegija iš naujo įvertina būtent tas sąlygas, kurių netinkamu nustatymu / nenustatymu ir yra grindžiamas  apeliacinis skundas (CPK 320 str.), t. y. pasisako dėl kreditorių teisių pažeidimo bei dėl trečiojo asmens (atsakovės J. V.) sąžiningumo sudarant ginčijamą sandorį.  

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

18.       Visų pirma teisėjų kolegija aptaria apeliantų (kreditorių) teisių pažeidimo klausimą, pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, kad apeliantai turi galimybę atgauti žymią baudžiamojoje byloje Nr. I-2402-369/2015 priteistos jiems kaip neturtinės žalos atlyginimo dalį iš civilinio atsakovo baudžiamojoje byloje BUAB „Pleasant“, o apeliantams su tokia išvada nesutinkant.

19.       Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti ir tokius kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie tiesiogiai neišvardinti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, o taip pat tai, kad šios su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio; šiuo aspektu pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008-06-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2012-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-02 nutartis byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

20.       Vadinasi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės būtent tam skolininkui atsiskaityti su savo kreditoriumi ir įvykdyti jam  prievolę. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 str.).

21.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad solidarioji skolininkė BUAB „Pleasant“ nuosavybės teise valdo 49,45 kv. m bendro ploto butą, esantį duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė 103 684 Eur, taip pat atsakovė R. K. nuosavybės teise valdo kitą turtą – butą, esantį duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė yra 8 949 Eur, taigi apeliantai turi galimybę atgauti žymią jiems teismo nuosprendžiu priteistos 90 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dalį. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į aplinkybę, kad apeliantai yra pareiškę trečios eilės 92 577,05 Eur finansinį reikalavimą solidariai skolininkei BUAB „Pleasant“, kuris buvo pavirtintas jos bankroto bylą Nr. B2-1622-866/2017 nagrinėjančio Vilniaus apygardos teismo 2017-02-08 nutartimi. 

22.       Atsižvelgiant į tokią teismo poziciją, akivaizdu, kad ginčijama pirkimo – pardavimo 2015-08-18  sutartis net nebuvo teismo įvertinta jos įtakos skolininkės R. K. mokumui (mokumo pokyčiams) bei kreditorių teisių pažeidimo aspektais, nes dėl tokių aplinkybių teismas nepasisakė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas kreditorių teisių pažeidimo sąlygos buvimą ar nebuvimą privalėjo įvertinti būtent 2015-08-18 sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties kontekste, t. y. ar būtent dėl šio sandorio atsakovė R. K. tapo arba nemokia, arba jos turtas gerokai sumažėjo ir dėl to apeliantai prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies; ar atsakovė R. K. turi kito atitinkančio jai nukreipto reikalavimo dydį nekilnojamojo, kilnojamojo turto (registruoto ir neregistruoto), įskaitant lėšas, gaunamas pajamas, t. y. ar ji turi kito turto, į kurį nukreipus išieškojimą būtų galima atsiskaityti su apeliantais. Tik aptarus bei įvertinus nurodytas aplinkybes buvo galima spręsti, ar buvo pažeistos apeliantų teisės, t. y. ar dėl sudaryto sandorio reali galimybė pačiai atsakovei R. K. (o ne antrajai solidariai bendraskolei BUAB „Pleasant“, kaip nurodė teismas) atsiskaityti su apeliantais ir įvykdyti jiems prievolę nesumažėjo.

23.       Be to, apeliantai kreditorių teisių pažeidimą taip pat įrodinėjo ir tokia aplinkybe, kad turtas ginčo sandoriu perleistas už žymiai mažesnę nei jo rinkos vertė kainą, taip pat kvestionavo byloje atliktą nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizę, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nenurodė jokių argumentų, kodėl atmeta apeliantų pateiktus įrodymus bei motyvus dėl byloje atliktos ekspertizės akto trūkumų. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007); šiems atvejams priskirtinas turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-611/2017). Todėl teisėjų kolegija aptaria kreditorių teisių pažeidimo sąlygą dar ir šiais aspektais.

24.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats nusprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 str.), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų (išskyrus įstatymų nustatytas išimtis) išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-17 nutartis byloje Nr. 3K-3-217/2010).

25.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, atsakovėms sudarius ginčijamą sandorį, kuriuo perleistas vertingiausias atsakovės R. K. turtas, iš esmės neliko turto (t. y. liko tik vienas mažos vertės objektas – butas, esantis Reiseinių r., kurio rinkos vertė yra 8 949 Eur ir kuris, kaip nurodė apeliantai, net nebuvo parduotas iš varžytinių), iš kurio apeliantai galėtų patenkinti savo reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė R. K. tebeturėtų sandorio pagrindu gautus pinigus. Bylos duomenimis, dalis už parduotą turtą gautų lėšų buvo pervestos jos dukrai R. K., kitą dalį gautų lėšų atsakovė teigė taip pat atidavusi dukrai, nes ginčo butas buvo įsigytas už R. K. lėšas. Tuo tarpu apeliantų reikalavimai iš ginčo buto pardavimo gautų lėšų nebuvo tenkinami. Kaip matyti iš bylos ir prijungtų vykdomųjų bylų duomenų, iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-12 nuosprendžio priėmimo R. K. atlygino R. B. ir E. B. 1 500 Eur, draudimo bendrovė – 5 000 Eur, o D. D. ir D. D. naudai antstolis yra išieškojęs atitinkamai 1 127,36 Eur ir 921,36 Eur.

26.       Taip pat iš vykdomosiose bylose esančių duomenų nustatyta, kad R. K. V. socialinio draudimo fondo valdyba moka senatvės pensiją, kurios dydis yra apie 245 Eur ir pusė šios sumos kiekvieną mėnesį yra išskaitoma. Tokioje situacijoje akivaizdu, kad atsakovės finansinė padėtis nėra pakankama 90 000 Eur dydžio žalai atlyginti net ir ilgesnio termino perspektyvoje. Be to, iš Vilniaus apygardos teismo 2016-03-10 nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-199-487/2016 nustatyta, jog gaunama senatvės pensija (tuo metu 230 Eur) yra vienintelis jos pajamų šaltinis. Beje, ta pačia teismo nutartimi buvo sprendžiamas klausimas ir dėl priteistos kaip neturtinės žalos atlyginimas sumos mokėjimo išdėstymo dalimis trejiems metams galimybės, tačiau teisėjų kolegija net ir atsižvelgusi į R. K. socialinį statusą (ši yra pensininkė), nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimo mokėjimo išdėstymas trejiems metams ir išimtinai R. K. palankių sąlygų atlyginti neturtinę žalą sudarymas pažeistų nukentėjusiųjų (t. y. apeliantų) interesus.

27.       Taip pat pritartina ir tokiems apeliantų skundo teiginiams, kad nors jų finansiniai reikalavimai yra patvirtinti BUAB „Pleasant“ bankroto byloje, tačiau iš visų trečiosios eilės kreditorių reikalavimų (301 666,32 Eur) jų reikalavimai tesudaro 31 proc., kai trečiojo asmens R. K. reikalavimas (190 031,29 Eur) sudaro 63 proc. visų patvirtintų reikalavimų. Pagal ĮBĮ nuostatas tos pačios eilės kreditoriams lėšos, gautos iš turto pardavimo, paskirstomos proporcingai, be to, pirmiausiai yra apmokami bankroto procedūrų kaštai (atlyginimas administratoriui ir kitos administravimo išlaidos). Atsižvelgiant į tai, teismo sprendime padaryta išvada apie apeliantų turimą galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą bankroto procese aiškiai stokoja pagrįstumo, juolab kad vienintelis bankrutuojančios bendrovės (solidarios bendraskolės BUAB „Pleasant“) turtas yra butas, esantis duomenys neskelbtini), kurio vertė, bylos duomenimis, yra 103 684 Eur. Tokiu atveju pardavus šį bankrutuojančios įmonės turtą bei įstatymo nustatyta tvarka paskirsčius gautas už šį turtą pinigines lėšas apeliantų reikalavimai nebūtų patenkinti. 

28.       Apeliantai savo skunde taip pat nurodo, kad BUAB „Pleasant“ ir R. K. prievolės solidarumo aplinkybė negali turėti įtakos vertinant, ar ginčijamas sandoris pažeidė apeliantų, kaip R. K. kreditorių, teises. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su šiais skundo argumentais. Esant solidariajai prievolei kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Toks teisinis reglamentavimas leidžia patiems apeliantams pasirinkti, kada ir kokia apimti pareikšti reikalavimą BUAB „Pleasant“ ar R. K.. Kaip buvo aptarta pirmiau, šiuo konkrečiu atveju net ir reikalavimo solidariajai bendraskolei pareiškimas jos bankroto byloje anaiptol negarantuoja tokio reikalavimo realaus įvykdymo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino susiklosčiusią situaciją ir klaidingai interpretavo solidariąją atsakomybę reglamentuojančių teisės normų turinį, pasisakydamas dėl apeliantų galėjimo išsiieškoti žalos atlyginimą iš BUAB „Pleasant“.

29.       Nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad iš esmės vienintelio vertingo R. K. turėto turto pardavimas, neišsaugant pagal sutartį gautų pinigų ir jų nepanaudojant atsiskaitymui su apeliantais, dar daugiau, R. K. ir R. K. tvirtinant, jog šis turtas buvo įgytas už R. K. lėšas, todėl, jį pardavus, šios lėšos ir buvo jai grąžintos (t. y. kad turtas esą nepriklausė atsakovei R. K.), nulėmė apeliantų galimybes realiai išieškoti žalos atlyginimą iš atsakovės R. K. sumažėjimą arba tokia galimybė išsiieškoti iš jos skolą apskritai išnyko. Taigi, ginčijamu turto perleidimo sandoriu neabejotinai buvo pažeistos kreditorių (apeliantų) teisės, o priešinga pirmosios instancijos teismo išvada nėras pagrįsta.  

Dėl eksperto išvados ir turto vertės

30.       Pasisakydama dėl tokių apeliacinio skundo argumentų, kad turtas šiuo atveju buvo perleistas už mažesnę nei jo rinkos vertė kainą, o teismo eksperto išvada dėl turto vertės, kaip įrodymas, yra ydinga, teisėjų kolegija visų pirma aptaria actio Pauliana instituto tikslą. Actio Pauliana instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą, t. y. kreditoriaus interesų gynimas. Taigi ir R. K. nuosavybe esančio turto grąžinimas būtų tik priemonė atkurti ginčijamu sandoriu pažeistą atsakovės R. K. mokumą.

31.       Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažįstamas toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; 2017-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017). Todėl atsižvelgiant į tai, kad nors ginčijamas sandoris formaliai gali nepažeisti kreditoriaus teisių, turtą parduodant rinkos kaina ir kai už jį sumokėti pinigai, tačiau jeigu skolininkas neįvykdo savo skolinių įsipareigojimų privalu įvertinti ir kaip buvo panaudotos gautos lėšos pardavus turtą, t. y. ar sudarytas ginčijamas sandoris nulėmė tai, kad reali galimybė atsiskaityti su kreditoriais ir įvykdyti jiems prievoles sumažėjo ar jos nebeliko. 

32.       Nagrinėjamoje byloje teismas, spręsdamas dėl ginčijamu sandoriu perleisto turto vertės atitikimo jo rinkos kainai, nurodė, kad ginčijamu sandoriu turtas buvo parduotas tik 8 proc. mažesne nei tokių butų vidutinė rinkos vertė kaina. Šiuo atveju 8 proc. nuokrypį nuo eksperto nustatytos rinkos vertės teismas įvertino kaip nežymiai besiskiriantį nuo realios ginčo turto rinkos vertės (turtas parduotas už 47 718 Eur kainą, teismas realia verte pripažino teismo eksperto įvardintą 51 900 Eur sumą). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, be išlygų vadovaudamasis byloje atliktos teismo ekspertizės išvada, kurią apeliantai kvestionavo, ir pripažindamas turto eksperto nurodytą 51 900 Eur sumą ginčo turto rinkos verte, nepasisakė dėl apeliantų teiktų įrodymų bei argumentų, susijusių su ekspertizės akto trūkumais.

33.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors sandorio šalys yra laisvos susitarti dėl parduodamo turto vertės, tačiau tai nereiškia, kad būtent ši vertė atitinka tikrąją turto rinkos vertę. Kilus ginčui tikroji turto rinkos vertė nustatoma Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme įtvirtinta tvarka, vertinimą atliekant nepriklausomiems vertintojams (teismo paskirtos ekspertizės atveju – teismo ekspertams).

34.       Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto ekspertizės akto Nr. 2017-033 matyti, kad buto, parkingo ir dalies žemės sklypo, esančių duomenys neskelbtini), bendra rinkos vertė, ekspertės apskaičiuota lyginamosios vertės metodu vertinimo datai (2015-08-18), nurodoma 51 900 Eur. Apeliantai su tokia išvada nesutiko ir prašė paskirti pakartotinę ekspertizę, teigdami, jog ši vertė nepagrįstai nustatyta net mažesnė, nei užfiksuota Nekilnojamojo turto registre 58 500 Eur vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu.

35.       Teismo ekspertė ekspertizės akte nurodė, jog buto vertės skaičiavimai atliekami remiantis lyginamuoju metodu bei atlikti naudojantis 36 mėnesių pirkimo – pardavimo sandorių duomenimis iki vertinimo datos, koreguojant vertes pagal jiems darančius įtaką faktorius (ekspertizės akto 14 l.). Teismo ekspertė, be kita ko, pažymėjo, kad vertė lyginamuoju metodu apskaičiuota sulyginus žinomus artimiausius pagal zoną / zonų lygiavertiškumą, statybos metus, priklausinius, komunikacijas, sandorius, įvykusius panašios konjunktūros Vilniaus mieste (iš VĮ „Registrų centras“ įregistruotų sandorių duomenų banko); kadangi iki vertinimo datos (2015-08-18) sandorių kainos yra įvairios, vertintojui nėra žinomos mokėjimo ir kitos sąlygos, vertintojas priima artimiausius pirkimo – pardavimo sandorius, skaičiuojant vertes pagal artimiausią bendrą plotą, statybos metus ir dalies žemės sklypo su parkingo vietos buvimą, palyginimui su vertinamu turtu.

36.       Apeliantų teigimu, teismo ekspertė, priešingai nei įvardijo savo akte, lyginamajam metodui  pasirinko ne artimiausius ginčo sandoriui įvykusius sandorius, o tolimiausius, t. y. ginčo sandoris įvyko 2015-08-18, o teismo ekspertė neėmė palyginimui nei vieno 2015 m. įvykusio sandorio, tik 2013 – 2014 m. įvykusius sandorius. Tokią savo poziciją ieškovai grindė interneto tinklalapyje www.ntsandoriai.lt, kuriame pateikiama informacija bei oficialūs duomenys iš VĮ „Registrų centras“ apie laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-09-30 įvykusius panašių butų sandorius duomenys neskelbtini), užfiksuotais duomenimis, nors teismo ekspertė, naudodama lyginamąjį metodą, nenurodė nei vieno iš jų ir neargumentavo, kodėl nesivadovaujama 2015 m. sudarytais sandoriais bei jų duomenimis.

37.       Iš apeliantų pateiktų įrodymų matyti, kad duomenys neskelbtini), 2015 m. liepos – rugsėjo mėn. panašių į ginčo butą parduotų butų vertės buvo atitinkamai 87 000 Eur, 86 900 Eur, 56 000 Eur, ir 92 000 Eur, t. y. gerokai didesnės nei kaina, už kurią faktiškai parduotas ginčo butas (47 718 Eur). Teisėjų kolegija pritaria apeliantams, kad ekspertizės akte nevertinti 2015 m. įvykę sandoriai, labiau tikėtina, galėjo nulemti kitokios ginčo turto vertės nustatymą, ypač atsižvelgiant į tokį faktą, kad 2008 m. pati atsakovė R. K. ginčo butą įsigijo už 84 778,73 Eur kainą, o konkrečių duomenų bei įrodymų, lėmusių buto nuvertėjimas beveik perpus, nepateikė. Pažymėtina, kad ir pati teismo ekspertė, vertindama nekilnojamojo turto rinką 2015 m., yra pripažinusi, jog būtent 2015 m. antroje pusėje nekilnojamojo turto rinka sparčiai atsigavo, pastebimas butų kainų augimas (ekspertizės akto 12 l.).

38.       Kita vertus, tiek teismo ekspertė ekspertizės akte, tiek ir apeliantai nurodė, jog ekspertizės tikslumui bei gautam rezultatui gali turėti įtakos aplinkybė, jog teismo ekspertė neturėjo prieigos prie Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo (EPP sistemos) ir neturėjo galimybės susipažinti su elektroniniu formatu nagrinėjama civiline byla. Ir nors siunčiant teismo ekspertei Vilniaus apygardos teismo 2017-03-31 nutartį dėl ekspertizės paskyrimo jai buvo pasiūlyta prisijungti prie EPP sistemos, byloje nėra jokių duomenų, kad teismo ekspertė būtų teikusi tokį prašymą dėl prisijungimo prie elektroninės bylos. Tokiu atveju nėra paneigti ir tokie apeliantų skundo teiginiai, kad atlikusi ekspertizę teismo ekspertė neįvertino visos surinktos ir teismo ekspertizei reikšmingos informacijos, pavyzdžiui, ginčo turto įsigijimo kainos. 2017-05-31 vykusio teismo posėdžio metu apeliantė D. D. įvardijo ir tokias abejonių dėl teismo ekspertizės išvados pagrįstumo jai keliančias aplinkybes, kad ekspertė, vertinusi Vilniuje esantį nekilnojamojo turto objektą ir pati nebūdama Vilniaus gyventoja, atvykus į buto apžiūrą iš karto konstatavo, jog bus mažesnė kaina, nei nurodoma Nekilnojamojo turto registre.

39.       Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, 2017-05-31 atmetęs apeliantų prašymą dėl pakartotinės ekspertizės paskyrimo tokio procesinio veiksmo atlikimo neekonomiškumo argumentu, nurodė turįs teisę, be kita ko, vadovautis ir kitais apeliantų pateiktais įrodymais be pakartotinės ekspertizės skyrimo, jeigu šie pagrįstų jų nurodomas aplinkybes dėl ginčo turto vertės. Taip pat iš esmės sutikęs, jog nebuvo vertinti 2015 m. atlikti sandoriai, taigi  būtina atlikti naują sandorių lyginimą bei analizę ir rinkos vertės apskaičiavimą, teismas pritarė ginčo šalims, jog ekspertės kvietimas į teismo posėdį yra beprasmis, kadangi šių veiksmų ekspertė posėdyje atlikti negalės.

40.       Kadangi teismo ekspertizės akte padaryta išvada nesusieta su konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, o šiame akte, kaip lyginamieji objektai, nevertinti tais pačiais metai sudaryti sandoriai, kyla abejonių ir dėl teismo ekspertizės akto, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumo bei jo išvadų pagrįstumo (CPK 218 str.). Tokiu atveju pritartina apeliantų pozicijai, kad vien šiuo aktu, sprendžiant dėl turto pardavimo kainos tinkamumo ir jos atitikimo rinkos vertei, neturėjo būti vadovaujamasi. CK 6.67 straipsnio 4 punkte įvardintos sandorių šalių nesąžiningumo prezumpcijos kontekste  pardavimo kaina turėjo būti teismo įvertinta pagal byloje esančių įrodymų visumą.

41.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo turto pardavimas už 47 718 Eur kainą atitiko jo rinkos vertę ir dėl šios priežasties nebuvo pažeistos nei kreditorių teisės, nei galima pripažinti pirkėjos, atsakovės J. V., nesąžiningumą dėl priešpriešinio įvykdymo dispororcijos, nėra pagrįsta. Byloje esama kitokių faktinių duomenų, t. y. kad turtas buvo parduotas netrukus po atsakovės sukelto eismo įvykio, kurios paskemės buvo žinomos, parduotas itin skubiai, lyginant skelbimo apie jo pardavimą patalpinimo ir sadorio sudarymo momentus, ir todėl, labiau tikėtina, už mažesnę nei rinkos vertė kainą, o gautomis iš turto pardavimo lėšomis nebuvo atsiskaityta su apeliantais.

Dėl turto pirkėjos  J. V. sąžiningumo

42.       CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriama actio Pauliana taikymo sąlyga – trečiojo asmens nesąžiningumas, t. y. kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad ir trečiasis asmuo, sudarydamas atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas, jis žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.

43.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

44.       CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijų baigtinis sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų, trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o įrodinėjimo našta paneigti tokią prezumpciją tenka pačiam trečiajam asmeniui. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

45.       Pirmosios instancijos teismas identifikavo vien pardavėjos, t. y. atsakovės R. K. nesąžiningumą, nurodęs, kad ši turėjo suvokti, kad dėl 2015-03-06 jos sukelto eismo įvykio žuvus Ž. B. atsakovei neišvengiamai reikės atlyginti turtinę bei neturtinę žalą, Tačiau teismas nenustatė antrosios ginčijamo sandorio šalies – atsakovės J. V. (pirkėjos) nei prezimuojamo pagal įstatymą, nei apeliantų įrodyto nesąžiningumo. 

46.       Pažymėtina, jog byloje nekilo ginčas, kad trečiasis asmuo R. K. ir atsakovė J. V. buvo pažįstamos. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas liudija ir apie jų santykių palaikymą socialiniuse tinkluose. Pirmosios instancijos teismas, aprašytų savo sprendimo 51 ir 52 punktuose aplinkybių nepripažino pakankamomis ir / ar leidžiančiomis taikyti CK 6.67 straipsnio 4 punkte apibrėžtą antrosios ginčo sandorio šalies nesąžiningumo prezumpciją – priešpriešinių įsipareigojimų disproporciją. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina ne tik skubotą sandorio sudarymą už santykinai nedidelę kainą (lyginant ją su kitais 2015 m. sudarytas panašaus turto sandoriais toje vietoje), bet ir buvusius bei tebesitęsiančius nurodytų asmenų glaudžius asmeninius santykius, galiausiai privedusius ir prie bendro verslo, kas tik papildo vidinį teisėjų kolegijos įsitikinimą dėl itin didelio tarpusavio pasitikėjimo bei judviejų santykių artumo (CPK 185 str.). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė J. V. buvsi sąžininga turto pirkėja ir negalėjusi žinoti apie pažeidžiamus apeliantų interesus dėl tokio sandorio sudarymo  krtikuotina, juolab kad atsakovės J. V. sąžiningumas turėjo būti įvertintas atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, o ne vien pagal atlygintino sadorio vertę.

47.       Pažymėtina, jog sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju detaliai neįvertino visų byloje esančių duomenis apie 2015-08-18 pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, atsakovių ir trečiojo asmens tarpusavio ryšių.

48.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog J. V. nurodė apie R. K. padaryto eismo įvykio bylos aplinkybes sužinojusi tik gavusi procesinius dokumentus šioje civilinėje byloje, tačiau pripažino, kad derantis dėl buto kainos jai jau buvo žinoma, kad R. K. buvo patekusi į eismo įvykį ir turėjo finansinių sunkumų. Neabejotina, kad ji turėjo suprasti (ir suprato), jog tokio skubaus turto perledimo poreikį, nesiekiant ilgiau pardavinėti ir dėl to, atitinkamai, gauti ir didesnę kainą, lėmė būtent R. K. atskleistas finansinių sunkumų faktas. Vien dėl gyvenamosios paskirties turto pardavimo finansiniai sunkumai neišnyksta, o jų turinčio asmens (R. K.) padėtis dėl to nepagerėja, priešingai, tik pablogėja, netekus vertingo daikto.  Labiau tikėtina ir tai, kad dėl asmeninių santykių pobūdžio atsakovė J. V. žinojo ir eismo įvykio detales bei jo pasekmes, žinojo apie finansinių sunkumų atsiradimo priežastis. Vadinasi, atsakovė J. V., kaip vidutiniškai apdairus ir protingas asmuo, žinojo ir / ar galėjo žinoti, kad R. K. teks atlyginti turtinę bei neturtinę žalą, taigi pirkdama tokiomis sąlygomis butą prisiėmė ir galimų neigiamų padarinių dėl šio sandorio sudarymo riziką, jeigu kreditoriai pareikštų pretenzijas dėl turto pardavimo.  

49.       Nagrinėjamoje byloje nustatyti tokie veiksmai, kurių ėmėsi R. K. po 2015-03-06 jos sukelto eismo įvykio, kurio metu žuvo Ž. B.: 2015-03-10, t. y. vos po 4 dienų Juridinių asmenų registrui ji pranešė, kad 100 vnt. (100 proc.) jai tuo metu priklausiusios UAB „Pleasant“ akcijos dar 2014-09-15 buvo perleistos R. K. (atsakovės dukrai); R. K. priklausiusio buto, esančio duomenys neskelbtini), pardavimo skelbimas galiojo tik nuo 2015-08-11 iki 2015-08-17, o 2015-08-18 tarp R. K. ir J. V. jau buvo sudarytas ir notariškai patvirtintas ginčijamas sandoris, kaip J. V. teigė – ieškant buto ar kitokio nekilnojamojo turto investicijai. Taip pat J. V. 2015-12-15 tapo UAB „Pleasant“ akcininke, kuriai priklauso 20 vnt. (20 proc.) įmonės akcijų. Iš akcijų pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad R. K. ir J. V. susitarė, jog J. V., tapusi UAB „Pleasant“ akcininke, įsipareigojo elgtis ir veikti taip, kad UAB „Pleasant“ per 3 mėn. nuo šios sutarties sudarymo dienos sugrąžintų R. K. visas UAB „Pleasant“ suteiktas paskolas (190 000 Eur sumai), kas ne tik patvirtina J. V. ir R. K. pažintį, bet ir leidžia daryti išvadą apie jas siejusius pasitikėjimu grįstus santykius ir neatsitiktinį ryšį tarp pačių atsakovių – R. K. yra R. K. motina.

50.       Atsakovės J. V. teigimu, ginčo butas, nors ir turėjo akivaizdžių trūkumų, jai patiko, taigi ji derėjosi dėl pardavimo kainos ir šalys susitarė dėl jo pardavimo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tokį faktą, kad byloje pateikti duomenys apie sumokėtą trečiajam asmeniui R. K. 17 000 Eur avansą už butą liudija jo sumokėjimą dar iki buto pardavimo skelbimo patalpinimo internete, t. y. 2015-08-10. Tokia nustatyta aplinkybė paneigia atsakovių atsikirtimus dėl J. V. atsitiktinio atvykimo į butą pagal skelbimą bei patvirtina išankstinį susitarimą parduoti butą būtent J. V..  Todėl versija apie atsitiktinį J. V. vaidmenį, sudarant ginčo sandorį, paneigta, o jos nesąžiningumas nustatytas.     

51.       Atsakovės R. K. ir trečiojo asmens R. K. nurodytos aplinkybės, susijusios su perleisto buto įsigijimu R. K. lėšomis, su kiekvienos iš jų buvusia turtine padėtimi ir sandorio sudarymo būtent atsakovės vardu motyvais, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra teisiškai atktualios. Pati R. K. atsiliepime į patikslintą ieškinį yra nurodžiusi, kad gyventojų pajamų teisėtumas yra prižiūrimas Valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl to tarp R. K. ir R. K. buvo sudaryta paskolos sutartis tikslu pagrįsti R. K. pajamų teisėtumą nekilnojamam turtui įsigyti. Bet kuriuo atveju, nepaisant gautų lėšų šaltinio (savomis ar skolintomis), atsakovė ginčo butą buvo įgijusi asmeninėn nuosavybėn, o motinos ir dukters paskoliniai santykiai nėra šios bylos dalykas. 

52.       Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015-07-15 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2017-02-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017; ir kt.).

53.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog ir atsakovė J. V., sudarydama su R. K. 2015-08-18 pirkimo – pardavimo sutartį, buvo nesąžininga. Konstuotina, kad abi atsakovės buvo nesąžiningos, nes abi žinojo ir suprato, kad nuo įvykio, įvykusio 2015-03-06 momento, R. K. padarė žalą, kurią turės atlyginti, tačiau nuo žalos atsiradimo momento ji nesiėmė jokių veiksmų, kuriais aktyviai siektų atlyginti padarytą neturtinę žalą, o J. V., žinodama šias aplinkybes, tiesiogiai padėjo jai išvengti šios pareigos vykdymo.

54.       Tokiu atveju yra nustytos visos actio Pauliana instituto sąlygos šio sandorio panaikinimui. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas teismo sprendimas, kuriuo apeliantų ieškinio reikalavimi iš esmės tenkinami, o ginčo pirkimo – pardavimo sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl restitucijos taikymo

55.       Apeliantai patikslintame ieškinyje prašo butą, dalį negyvenamosios patalpos – parkingo ir dalį žemės sklypo, esančius duomenys neskelbtini), perduoti jiems 90 000 Eur reikalvimui dėl neturtinės žalos dėl 2015 m. kovo mėn. įvykusios Ž. B. mirties pagal Vilniaus apygardos teismo 2016-03-10 nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-199-487/2016 tenkinti, o atsakovei J. V. iš atsakovės R. K. priteisti sumokėtą už minėtą turtą 47 718 Eur sumą.

56.       Pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, išspręstinas ir restitucijos taikymo klausimas. Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi, restitucija yra taikoma kaip teisinė negaliojančio sandorio pasekmė, grąžinant tokio sandorio šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo momento (CK 1.138 str. 2 p., 6.145 str. 1 p.).

57.       Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis teisių gynimo būdas, todėl sandorio šalių grąžinimas į pirmykštę padėtį vykdomas pagal prievolių teisės taisykles ir sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2011). Restitucija taikoma atsižvelgiant į įstatyme numatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Kadangi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, tai, taikant šį institutą kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, būtina užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).

58.       Kaip minėta, actio Pauliana instituto paskirtis yra kompensacinė, dėl to, skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tik tiek, kiek reikalinga kreditoriaus arba kreditorių reikalavimams patenkinti.

59.       Nagrinėjamu atveju apeliantai prašo perduoti turtą patiems ieškovams jų 90 000 Eur reikalavimo tenkinimui. Tačiau tokia forma resitucija negalima, nes kreditoriai negali pretenduoti į patį ginčo objektu tapusį daiktą, o tik į atitinkamą jo vertės dalį, lygią jų reikalavimo dydžiui, po to, kai actio Pauliana insitituo pagalba atkuriamas skolininko mokumas. Skolininko mokumas yra atkuriamas grąžinant skolininkui neteisėtai kitiems asmenims perleistą turtą.

60.       Atsižvelgiant į tai, byloje taikytina dvišalė restitucija atsakovei R. K. grąžinant ginčo sandoriu perleistą butą, dalį negyvenamosios patalpos – parkingo ir dalį žemės sklypo, esančius duomenys neskelbtini), o atsakovei J. V. priteisiant iš atsakovės R. K. 47 718 Eur sumą, kurie pagal pripažintą negaliojančiu ginčo pirkimo – pardavimo sandorį J. V. buvo išmokėti atsakovei R. K. bei jos dukrai R. K..

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

61.       Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, perskirstomos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Apeliantų apeliacinis skundas patenkintas ir jų ieškinys nauju sprendimu taip pat tenkinamas, todėl nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme atsakovių bei jų pusėje dalyvavusios trečiojo asmens R. K. turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

62.       Apeliantai prašė priteisti iš atsakovių iš viso 1 967,40 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme (400 Eur žyminio mokesčio išlaidas, 80 Eur už faktinių aplinkybių konstatavimą bei 1 487,40 Eur atstovavimo išlaidų) bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Pagrįstomis ir pilnai kompensuotinomis pripažintinos žyminio mokesčio bei už faktinių aplinkybių konstatavimą turėtos išlaidos, iš viso 480 Eur (400 Eur + 80 Eur) (CPK 79 str. 1 d., 88 str. 1 d. 1 p., 93 str. 1 d.).

63.       Teisėjų kolegija, spręsdama dėl apeliantams kompensuojamos bylinėjimosi išlaidų dalies už advokato padėjėjo ir advokato teisinę pagalbą, t. y. už ieškinio parengimą bei už atstovavimą teisme, atsižvelgia į civilinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, jo sudėtingumą, taikytinas teisės normas, keltus klausimus ir įrodinėtinas aplinkybes, šalių pateiktų procesinių dokumentų skaičių, taip pat vadovaujasi Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytais civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytais kriterijais bei dydžiais.

64.       Apeliantų prašomos priteisti išlaidos už advokato dalyvavimą pirmosios instancijos teismo posėdžiuose bei pasirengimą viršija Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius, kadangi už šias teisines paslaugas maksimaliai kompensuotina suma galėtų būti 1 088,55 Eur ([0,1 x 771,90 Eur] x 3,5 val.) + ([0,1 x 793,30 Eur] x 1,5 val.) + ([0,1 x 822,80 Eur] x 8,5 val.). Kitos prašomas priteisti išlaidos, t. y. užmokestis už advokato padėjėjo ieškinio parengimą – 120 Eur ([2,5 x 771,90 Eur] x 80 proc.) rekomenduojamų dydžių neviršija.

65.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti dėl didesnes, nei yra rekomenduojama, bylinėjimosi išlaidų kompensacijos už advokato teisines paslaugas, nes byla nėra nei labai didelės apimties, nei labai sudėtinga, nepasižymi klausimų ir įrodinėtinų aplinkybių gausa, nebuvo sprendžiami itin sudėtingi ar visiškai nauji, anksčiau teismų neanalizuoti teisės klausimai.

66.       Taigi, apeliantams priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, neviršijančios rekomenduojamų priteistinų maksimalių dydžių, t. y. 1 208,55 Eur (1 088,55 Eur + 120 Eur) (CPK 98 str.). Iš viso apeliantams atlygintina 1 688,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (1 208,55 Eur + 480 Eur).

67.       Apeliantai prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi, jog atsakovės lygiais pagrindais naudojosi įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir vykdė pareigas, todėl reikalavimas priteisti bylinėjimo išlaidas solidariai negali būti tenkintinas ir šios bylinėjimosi išlaidomis, remiantis ir teismų praktika, priteistinos iš atsakovių lygiomis dalimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012), t. y. iš viso ieškovų naudai iš atsakovių priteistina lygiomis dalimis 1 688,55 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, jog iš byloje pateiktų mokėjimų nurodymų nustatyta, kad R. B. (kaip mokėtojas) patyrė 700 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, o D. D. (kaip mokėtoja) – 1 267,40 Eur, todėl teismui jas sumažinus, bylinėjimosi išlaidos iš atsakovių lygiomis dalimis priteistinos apeliantų R. B. ir D. D. naudai proporcingai jų patirtų bylinėjimosi išlaidų daliai, t. y. R. B. – 35,58 proc., D. D. – 64,42 proc. Atitinkamai iš kiekvienos atsakovės R. B. priteisti po 300,39 Eur ([1 688,55 x 35,58 proc.]/2), D. D. – 543,88 Eur ([1 688,55 x 64,42 proc.]/2).

68.       Apeliantai taip pat prašė priteisti jiems 1 050 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (400 Eur žyminio mokesčio ir 650 Eur išlaidas už atstovavimą). Šiuo atveju atstovavimo išlaidų dydis neviršija rekomenduojamo dydžio (838,70 Eur x 1,7). Atsižvelgiant į tai, jog iš byloje pateiktų mokėjimų nurodymų nustatyta, kad R. B. (kaip mokėtojas) patyrė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, o D. D. (kaip mokėtoja) – 850 Eur, ir šios išlaidos nemažintinos, todėl kiekvieno apelianto išlaidos iš atsakovių priteistinos taip pat lygiomis dalimis, t. y. R. B. priteisti po 100 Eur (200 Eur / 2), D. D. – 425 Eur (850 / 2).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento buto, dalies negyvenamosios patalpos – parkingo ir dalies žemės sklypo pirkimo – pardavimo 2015-08-18 sutartį, sudarytą tarp R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Taikyti restituciją: butą / patalpą – butą, unikalus Nr duomenys neskelbtini), esantį duomenys neskelbtini); 1/48 dalį negyvenamosios patalpos – parkingo, bendrojoje dalinėje nuosavybėje, unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančios duomenys neskelbtini); 42/4287 dalį žemės sklypo, bendrojoje dalinėje nuosavybėje, unikalus Nr. duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas duomenys neskelbtini), esančio duomenys neskelbtini), grąžinti R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) o atsakovei J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti iš atsakovės R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 47 718 Eur (keturiasdešimt septynių tūkstančių septynių šimtų aštuoniolikos eurų).

Priteisti lygiomis dalimis ieškovui R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovių R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 300,39 Eur (tris šimtus eurų 39 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti lygiomis dalimis ieškovei D. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovių R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 543,88 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt tris eurus 88 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti lygiomis dalimis ieškovui R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovių R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti lygiomis dalimis ieškovei D. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovių R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 425 Eur (keturis šimtus dvidešimt penkis eurus 88) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.