Baudžiamoji byla Nr. 2K-279/2008 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.7.4.4
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 12 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutarties.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 12 d. nuosprendžiu R. Ž. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, pagal 187 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir R. Ž. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Iš R. Ž. priteista 1986,49 Lt Lietuvos kriminalinės policijos biuro patirtai žalai atlyginti.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartimi nuteistojo R. Ž. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą ir susipažinusi su byla,
nustatė:
R. Ž. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su nenustatytais byloje asmenimis 2006 m. sausio 31 d., apie 3.30 val., iš Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) esančio namo kiemo pagrobė Lietuvos policijos Operatyvinės veiklos tarnybai priklausantį 28 600 Lt vertės automobilį „VW Transporter“ (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi Lietuvos kriminalinės policijos biuras ir kurį tarnybiniam naudojimui buvo paėmęs T. V., – taip Lietuvos policijos Operatyvinės veiklos tarnybai padarė 28 600 Lt turtinės žalos.
Be to, jis 2006 m. sausio 31 d., apie 3.30 val., automobilio „VW Transporter“ (duomenys neskelbtini) vagystės metu, siekdamas patekti į šį automobilį, sugadino posūkio žibintą, automobilio vairuotojo durelių spynelę, užkurdamas automobilį sugadino degimo spynelės mechanizmą, degimo spynelės kontaktus, korpusą, vairo mechanizmą bei saugiklius – iš viso sugadino svetimo Lietuvos policijos Operatyvinės veiklos tarnybai priklausančio turto už 1986,49 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. Ž. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 12 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį ir bylą jam nutraukti.
Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ir netinkamai pritaikė jam baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius nurodo, kad duodamas paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme visą laiką neigė savo kaltę, nurodė nedalyvavęs padarant nusikalstamas veikas; įtarimai jam pareikšti tik gautos operatyvinės informacijos pagrindu, kurios turinys bylos medžiagoje neatsispindi, todėl ja remtis teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, negalėjo; taip, anot kasatoriaus, buvo pažeista BPK 20 straipsnio 4 dalis. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė vieninteliu įrodymu – specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad kvapų pėdsake, paimtame 2006 m. sausio 31 d. įvykio vietos apžiūros metu iš automobilio „VW Transporter“ nuo vairuotojo sėdynės, rastas kasatoriaus kvapas. Nuteistasis R. Ž. abejoja kvapo pėdsakų paėmimo iš įvykio vietos tinkamumu (įvykio vietos apžiūros protokole nenurodyta, kaip kvapai buvo paimti, įpakuoti, stiklainiai su kvapo pėdsakais yra be parašų ir antspaudo); toks kvapų paėmimas, anot kasatoriaus, pažeidžia BPK 92 straipsnio 2 ir 4 dalių, 2003 m. gruodžio 24 d. policijos generalinio komisaro įsakymo Nr. V-742 „Dėl žmogaus kvapo pėdsakų, lyginamųjų pavyzdžių, foninių kvapų paėmimo ir konservavimo metodikos patvirtinimo“ nuostatas, daro įrodymą niekinį. Kvapų pėdsakai paimti 2006 m. sausio 31 d., lyginamieji kvapų pavyzdžiai paimti 2006 m. kovo 9 d., tyrimui jie pateikti tik 2006 m. spalio 17 d. Šuns, kaip biodetektoriaus panaudojimas, anot kasatoriaus, remiantis mokslinėje literatūroje pateiktais samprotavimais, nėra patikimas. Teismas taip pat rėmėsi liudytojos A. B. parodymais, kuri tvirtino, kad jai perduoti stiklainiai buvo užantspauduoti ir pasirašyti, nepaisant to, kad jos parodymai prieštarauja 2006 m. sausio 31 d. įvykio vietos apžiūros protokole kvapų paėmimo ir užkonservavimo eigai (nurodyta, kad paimti tik stiklainiai su kvapais), be to, įrašas apie kvapų paėmimą padarytas kito asmens. Kad kvapai nebuvo paimti, kasatoriaus nuomone, įrodo ir tai, kad tyrėja A. B. tarnybiniame pranešime apie atliktus tyrimo veiksmus byloje nurodo, jog paimtos mikrodalelės. Taip pat kasatorius teigia, kad buvo atliktas eksperimentas analogiškomis sąlygomis ir su tapačiomis filmavimo ir transporto priemonėmis. Iš atlikto eksperimento nufilmuotos medžiagos akivaizdu, kad jis negalėjo būti vienas iš vagystę įvykdžiusių asmenų, nes yra daug aukštesnis už dalyvavusius vagystėje asmenis. Taip pat iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad automobilis rastas (duomenys neskelbtini), o vėlesniuose dokumentuose nurodoma, kad automobilis rastas kaime (duomenys neskelbtini) Šiaulių r. Įvykio vietos apžiūra buvo pradėta 5.15 val. – tai prieštarauja vagystės eigos vaizdo įrašų apžiūros protokoluose fiksuojamam laikui; apžiūros protokolo vaizdo įrašų duomenimis, 5.25 val. vagys dar buvo automobilyje. Taip pat pažymėtina, kad šis faktas prieštarauja ir kriminalisto T. K. tarnybiniame pranešime nurodytai aplinkybei, kad pavogtas automobilis rastas 2006 m. sausio 31 d. 4.00 val. ryte. Taigi yra pagrindas daryti išvadą, kad įvykio vieta nebuvo fiksuota nustatyta tvarka ir teismas remtis įvykio vietos apžiūros protokolu negalėjo. Taip pat, anot kasatoriaus, nepagrįstai nuosprendyje nustatyta, kad nusikaltime dalyvavo trys asmenys, nes kompaktinio disko apžiūros protokole jie minimi tik du. Apeliacinės instancijos teisme apklausus specialistą – įvykio vietos apžiūros metu dalyvavusį E. M. – šis negalėjo apie įvykio vietos apžiūros eigą nieko parodyti. Apeliacinės instancijos teismas šališkai vertino teisminio bylos nagrinėjimo metu atlikto eksperimento eigą ir rezultatus, kurie akivaizdžiai įrodė, kad nuteistasis R. Ž. nėra vagystę įvykdęs asmuo.
Atsiliepime į nuteistojo R. Ž. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė siūlo R. Ž. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė nurodo, kad priešingai nei tvirtina R. Ž., jo kaltė nebuvo įrodinėjama operatyvinės veiklos metu gautos informacijos duomenimis. Jo kaltę teismas nustatė įvertinęs nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, įvykio vietos, vaizdajuostės, kompaktinio disko, „prasukėjo“ apžiūros protokolus, specialisto išvadą. Tai, kad nukentėjusysis T. V. disponavo operatyvine informacija apie vagiamus brangius automobilius, sprendžiant R. Ž. kaltės klausimą jokios įtakos neturėjo, nes jo kaltė įrodyta duomenimis, patikrintais BPK nustatyta tvarka. Kasatorius teisus teigdamas, kad 2006 m. sausio 21 d. įvykio vietos apžiūros metu išimant du stiklainius su kvapo pėdsakais bei lyginamuoju kvapo pavyzdžiu nebuvo nurodyta, kaip jie buvo paimti, ir kokiu būdu įpakuoti. Tačiau priešingai nei tvirtina nuteistasis R. Ž., toks formalus kvapų paėmimo įforminimo trūkumas nedaro įrodymų – įvykio vietos apžiūros ir specialisto išvados – niekiniais. Šioje byloje buvo apklausta ikiteisminį tyrimą atlikusi A. B., įvykio vietos apžiūrą atlikęs T. K., o bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir specialistas E. M. – jie paliudijo kvapo pėdsako bei foninio kvapo pavyzdžio paėmimo aplinkybes, kurios patvirtino, kad kvapo pėdsakas bei foninis kvapo pavyzdys buvo paimti tinkamai, nepažeidžiant 2003 m. gruodžio 24 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-742 patvirtintos metodikos „Dėl žmogaus kvapo pėdsakų, lyginamųjų kvapo pavyzdžių, foninių kvapų paėmimo ir konservavimo, odorologinių tyrimų“ reikalavimų. Taip pat prokurorė teigia, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog kvapo pėdsakas bei lyginamasis R. Ž. kvapo pavyzdys tyrimui pateikti praėjus ilgam laiko tarpui nuo jų paėmimo; nurodytoje kvapo pėdsakų, lyginamųjų kvapo pavyzdžių paėmimo ir konservavimo metodikoje nenurodytas terminas, per kurį užkonservuoti ir užantspauduoti kvapų pavyzdžiai turi būti perduoti saugoti ir tirti Kriminalistinės odorologijos poskyriui. Atsiliepime taip pat akcentuojama, kad teismas pagrįstai atmetęs tyrimo veiksmo – eksperimento – rezultatus; eksperimento duomenys nei patvirtino, nei paneigė nuteistojo R. Ž. parodymų apie tai, kad jis nedalyvavo automobilio vagystėje, ir buvo pagrįstai atmesti bylą nagrinėjusių teismų; automobilio radimo vieta, įvykyje dalyvavusių asmenų skaičius nustatyti teisingai. Taip pat nėra jokių duomenų apie teismų šališkumą.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjant bylą kasacine tvarka naujas įrodymų tyrimas ir vertinimas neatliekami; kasacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą teisės taikymo aspektu, gali spręsti, ar žemesnės instancijos teismai tinkamai taikė įrodinėjimą baudžiamosiose bylose nustatančias BPK normas. Kasaciniu pagrindu apskųstiems žemesnės instancijos teismų sprendimams naikinti ir keisti laikomi ir atvejai, kai žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų tyrimas ar (ir) vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusis, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų ir pan. Nustatęs tokius įrodymų tyrimo ar (ir) vertinimo trūkumus kasacinės instancijos teismas konstatuoja BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimą.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje suformuluotos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu – teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka šis pažeidimas nebuvo ištaisytas. Pažeidimas laikytinas esminiu BPK pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nes jis sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus spendimus.
Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje kaip kaltinančius įrodymus analizavo ir vertino įvykio vietos apžiūros, vaizdajuostės ir kompaktinio disko apžiūros, „prasukėjo“ apžiūros protokolus, nukentėjusiojo T. V. parodymus, tyrėjo tarnybinį pranešimą, 2007 m. vasario 2 d. specialisto išvadą, iš kurios matyti, kad kvapų pėdsake, paimtame 2006 m. sausio 31 d. įvykio vietos apžiūros metu iš automobilio „VW Transporter“ nuo vairuotojo sėdynės, rastas R. Ž. kvapas, liudytojų T. K. ir A. B. parodymus, kuriais tikrintas kvapo pėdsakų paėmimo, fiksavimo, laikymo tinkamumas. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs byloje įrodymų tyrimą, apklausė specialistą E. M., kuris davė parodymus apie kvapų paėmimo aplinkybes. A. B. apklausos apeliacinės instancijos teisme metu aiškintasi dėl eksperimentinių ir lyginamųjų kvapų pavyzdžių laikymo aplinkybių. Šiais teismų ištirtais įrodymais pakankamai tiksliai nustatytos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės (vieta, laikas, būdas), tačiau neabejotinų duomenų, leidžiančių spręsti apie R. Ž. kaltumą padarius nustatytas veikas, teismų sprendimuose nenurodyta, nes proceso metu tokių duomenų nesurinkta. Remiantis vien tik 2007 m. vasario 2 d. specialisto išvada R. Ž. dalyvavimas 2006 m. sausio 31 d. pagrobiant automobilį ir jį sugadinant negali būti konstatuojamas. Žemesnės instancijos teismų sprendimuose nurodomi kiti įrodymai neduoda jokio pagrindo spręsti apie R. Ž. veiksmus darant nusikalstamas veikas.
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kvapo odorologinio tyrimo išvados gali būti pripažįstamos įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-252/2005, 2K-511/2005, 2K-183/2006, 2K-798/2006). Tačiau bet kurioje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Esant situacijai, kai pagrindas manyti, kad asmuo galėjo dalyvauti darant nusikalstamą veiką, yra vien tik odorologinio tyrimo rezultatai, negali būti konstatuota, kad asmens dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką yra patikimai nustatytas.
Odorologinio tyrimo rezultatai, nesant kitų tas pačias aplinkybes patvirtinančių duomenų, neabejotinų išvadų apie asmens kaltumą neleidžia daryti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia pažymėtina, kad tokie rezultatai gali būti tik netiesioginiu įrodymu, nes remiantis specialisto išvada, surašyta atlikus odorologinį tyrimą, gali būti nustatinėjama ne baudžiamojoje byloje įrodinėtina aplinkybė – asmens kaltumas, o tik tarpinis faktas, kad asmuo yra buvęs tam tikroje vietoje (patalpoje, automobilyje ir pan.). Tačiau ir šis tarpinis faktas gali būti laikomas nustatytu tik tuo atveju, kai nerealia galima laikyti tikimybę, kad asmens kvapo pavyzdys nusikalstamos veikos padarymo vietoje atsirado ne dėl to, kad tas asmuo toje vietoje buvo, o kitais būdais, pavyzdžiui, į nusikalstamos veikos padarymo vietą kitiems asmenims atsinešus traukiamo atsakomybėn asmens kvapo turinčius objektus ar pan. Apkaltinamajam nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, tačiau įrodinėtina byloje aplinkybė pripažinta įrodyta gali būti tik tais atvejais, kai ji nustatyta ištyrus įrodymų visumą, o ne vieną netiesioginį įrodymą. Vertinant odorologinio tyrimo išvadą byloje, kurioje nėra jokių kitų duomenų apie asmens kaltumą, neįmanoma nustatyti, ką konkrečiai būdamas tam tikroje vietoje tas asmuo veikė ir kada toje vietoje jis buvo. Nesurinkus kitų duomenų apie asmens dalyvavimą darant nusikalstamą veiką, neįmanoma paneigti tikimybės, kad asmuo tam tikroje vietoje galėjo būti jau po to, kai nusikalstamą veiką baigė atlikti kiti asmenys, ar toje vietoje buvo dar iki nusikalstamos veikos padarymo. Antra vertus, net ir konstatuojant, kad asmuo su nusikalstama veika susijusioje vietoje buvo nusikalstamos veikos darymo metu, tačiau neturint kitų šiai aplinkybei nustatyti reikšmingų duomenų, neįmanoma visiškai patikimai nuspręsti, kad tas asmuo tyčia ar dėl neatsargumo tuo metu atliko nusikalstamą veiką. Be to, situacijoje, kai egzistuoja tikimybė, kad nusikalstamos veikos vietoje galėjo būti ne vienas asmuo, remiantis vien tik odorologinio tyrimo rezultatais negali būti nustatyta konkretaus asmens veiksmų apimtis, o nenustačius tokių faktų tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą yra neįmanoma.
Odorologinio tyrimo išvada kaip įrodymas yra specifinis tuo, kad tyrimas atliekamas panaudojant šunis – biodetektorius, kurie signalinėmis pozomis pažymi (parodo), kad lyginami kvapai sutampa arba nesutampa. Tokios išvados patikimumo patikrinimas yra komplikuotas. Bet kokį kitokį tyrimą atlikusį specialistą galima proceso metu apklausti apie jo atliktą tyrimą, užduoti klausimus dėl pateiktų išvadų ir taip tikrinti išvados patikimumą. Odorologinio tyrimo metu tokių galimybių nėra. Žinoma, išvadą pasirašę specialistai gali paaiškinti, kaip tokie tyrimai atliekami, tačiau toks išvados patikrinimas nėra visavertis, nes patikimai išsiaiškinti, kodėl šunys tam tikrus kvapus laikė tapačiais, nėra galimybių. Dėl šių aplinkybių bet koks reikšmingas bylai faktas gali būti laikomas nustatytu tik tada, kai, be odorologinį tyrimą atlikus surašytos specialisto išvados, tas faktas patvirtinamas ir kitais būdais gautais duomenimis.
Nagrinėtinoje byloje abejonių kelia ir kvapo pavyzdžių paėmimo ir saugojimo aplinkybės. Visi tyrimo proceso veiksmų atlikimo metu paimami objektai turi būti tinkamai nurodomi to veiksmo atlikimo protokole ir, esant galimybei, užfiksuojami protokolo prieduose (nuotraukose, įrašuose, laikmenose ir kt.). Tai turi būti padaroma taip, kad bet kuriame proceso etape būtų aišku, kad įrodinėjimo procese naudojami tie patys objektai. Iš nagrinėjamoje byloje esančių dokumentų negalima nustatyti, kaip įvykio vietos apžiūros metu paimti kvapai buvo užantspauduoti bei aprašyti. Baudžiamojoje byloje, be įrašo įvykio vietos apžiūros protokole apie kvapų paėmimą, daugiau nėra jokios kitos informacijos apie šio tyrimui paimto objekto įpakavimą, aprašymą, antspaudavimą ir kt. Dėl šios priežasties negalima kategoriškai paneigti kasatoriaus abejonių, kad 2006 m. spalio 17 d. tyrimui buvo pateikti 2006 m. sausio 31 d. įvykio vietoje paimti kvapai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 2 punktu,
nutaria:
Panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 12 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Viktoras Aidukas
Gintaras Goda