Administracinė byla Nr. I-1065-95/2010
(Proceso Nr. 3-61-3-00243-2010-5)
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 16.2; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 31 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjo J. S. atstovei Neringai Adomaitienei, atsakovo atstovei Jovitai Gedgaudaitei-Fiodorovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Teisėja, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėjas J. S. su skundu (b. l. 3-5) kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovių Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, solidariai priteisti 1093,63 Lt darbo užmokesčio nepriemoką.
Skunde nurodė, kad pareiškėjas dirba Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigose. Pareiškėjui mokant darbo užmokestį nuo 2007-04-01 iki 2008-12-31, dalis jam priskaičiuoto darbo užmokesčio buvo neišmokėta. Laiko, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad, apskaičiuojant priedus bei priemokas, buvo remiamasi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas) 23 str. 2 d., kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Iš viso nuo 2007-04-01 iki 2008-12-31 pareiškėjui buvo neišmokėta 1093,63 Lt priemokų ir priedų. Neišmokėtų priedų ir priemokų sumą patvirtina Vilniaus apskrities VPK išduotas pareiškėjo darbo užmokesčio suvestinis atsiskaitymo lapelis Nr. (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d. , 2007 m.birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Byla Nr. 14/07-17/08-15/08-39/08) konstatavo, jog aukščiau paminėtas reguliavimas yra neteisėtas. Konstitucinis teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymu nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas). Taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis)“. Nurodė, kad ginčo atveju, pritaikius Įstatymu nustatytą reguliavimą, jam buvo neišmokėta dalis atlyginimo, kai priedai ir priemokos už darbą poilsio ir švenčių dienomis bei nakties metu, viršijo 70 proc. pareiginės algos. Laiko, kad Seimas kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį. Valstybei nustačius aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, t.y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Skaito, kad tokios faktinės aplinkybės vienareikšmiškai apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti. Atsižvelgiant į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, mano, kad abu atsakovai privalo atsakyti solidariai (CK 6.279str. 1 d. pagal analogiją). Prašo priteisti iš atsakovų solidariai 1093,63 Lt negautą darbo užmokestį.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai. Papildomai nurodė, kad sutinka, kad atsakovą Lietuvos valstybę atstovautų Vilniaus apskrities VPK (žr.teismo posėdžio protokolą)
Atsakovai Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo komisariato, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l.6 -18) nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pareiškėjui pagrįstai taikė Įstatymo 23 str. 2 d. Teigė, kad Įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamas šio teisės akto nekonstitucingumu. Laiko, kad atsakovas veikė teisėtai, t. Y. Taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Pareiškėjui apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais ir jie turi būti taikomi tol, kol Konstitucinis Teismas nekonstatuos, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Taigi, atsakovo veiksmuose nėra jokių neteisėtų veiksmų ir kaltės. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu, praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, kad atsakovo sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, daro išvadą, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas. Teigė, kad atsakovas pareiškėjui atlyginimą mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl skundo patenkinimo atveju neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina iš Lietuvos valstybės.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir prašė skundą atmesti. Papildomai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybės atstovu turėtų būti Policijos departamentas prie vidaus reikalų ministerijos (žr. teismo posėdžio protokolą).
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į skundą nepateikė.
Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (žr. teismo posėdžio protokolą).
Skundas tenkintinas iš dalies.
Faktinės bylos aplinkybės.
Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui J. S., dirbant Vilniaus apskritis VPK Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigose nuo 2007-04-01 iki 2008-12-31, mokant darbo užmokestį, buvo taikomas priedų ir priemokų 70 procentų pareiginės algos apribojimas. Dėl minėto apribojimo jam nebuvo išmokėta 1093,63 Lt priemokų ir priedų (pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį b. l. 6-7,22-24).
Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, analizė bei išvados.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 str. 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau-tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 str. 7 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 str. 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viržyti 60 procentų pareginės algos.
2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės įstatymo 4, 10, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo , Įstatymo papildymo 26-1, 43-1, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 ir į punktuose nustatyti priedai.
2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos ) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau, pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks KT sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo ribą. Tai galėjo būti laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.
Remdamasis šiomis nuostatomis teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai iš dalies yra pagrįsti. Sutinkamai su Darbo kodekso 16, 93 straipsniais ir įvertinus tai, kad tinkamas darbo užmokesčio apmokėjimas yra darbdavio pareiga, atmestini atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai, kad, ribodami darbo užmokesčio apmokėjimą jie vadovavosi įstatymais. Kaip jau buvo paminėta aukščiau, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, todėl darbo užmokestis priteistinas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą. Todėl reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką solidariai ir iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas ABTĮ 88 str.).
Esant šioms aplinkybėms, skundas tenkintinas iš dalies.
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str. str., 88 str. 1 ir 4 p., 127 str.1 d., 129 str.,
n u s p r e n d ė:
pareiškėjo J. S. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato J. S. 1093,63 Lt (vieną tūkstantį devyniasdešimt tris litus 63 cnt.) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.
Teisėja Liuda Arlauskienė