Administracinė byla Nr. A602-485/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01399-2012-0
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 31
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Perelozų sentikių religinės bendruomenės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Perelozų sentikių religinės bendruomenės skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiajai tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas Perelozų sentikių religinė bendruomenė (toliau – ir pareiškėjas, Bendruomenė) 2012 m. gegužės 21 d. (pagal gavimo datą) kreipėsi su skundu (I. t., b. l. 1-6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:
1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (8.3.46.)-7R-2803 „Dėl pasikeitusių Perelozų sentikių religinės bendruomenės duomenų teisingumo patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriame nepagrįstai atsisakyta atlikti atsakovo kompetencijai priskirtus veiksmus – parengti išvadą dėl Bendruomenės pasikeitusių duomenų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą (toliau – ir JAR);
2) įpareigoti atsakovą parengti išvadą dėl pasikeitusių Bendruomenės duomenų įtraukimo į JAR (įtraukti pasikeitusį Bendruomenės pavadinimą – Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinė bendruomenė – į JAR) bei pateikti šią išvadą JAR.
Pareiškėjas teigė, kad Bendruomenė yra savarankiška organizacinė struktūra (juridinis asmuo), veikianti (duomenys neskelbtini) nuo XVIII amžiaus. Nurodė, kad Ministerija pareiškėjui 2003 m. spalio 21 d. išdavė Juridinio asmens registravimo pažymėjimą, JAR 2005 m. sausio 27 d. išdavė registravimo pažymėjimą. Bendruomenė visą jos egzistavimo laikotarpį tiek iki 2003 m. spalio 21 d., tiek po to Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio pagrindu pripažįstama tradicine sentikių religine bendruomene, laisvai organizavo savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, tvarkė bendruomenės vidaus gyvenimą savarankiškai pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas, išpažindama sentikių tikėjimą. Teigė, jog Įstatymo 5 straipsnio norma nenustato, kad tradicinės sentikių religinės bendruomenės ir bendrijos yra tik įstojusios į Lietuvos sentikių bažnyčią bei tos, kurių atstovai dalyvauja Lietuvos Sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos (toliau – ir Lietuvos Sentikių bažnyčios AT) veikloje.
Pažymėjo, kad Ministerija 2007 m. spalio 1 d. įtraukė į JAR Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Vilniaus sentikių religinės bendruomenės, pasikeitusius duomenis. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m., 2010 m. ir 2011 m. paskirstė dalį Lietuvos Respublikos valstybės biudžete numatytų asignavimų išlaidoms tokioms tradicinėms Lietuvos religinėms bendruomenėms ir bendrijoms kaip Lietuvos sentikių bažnyčios AT, Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Vilniaus sentikių religinei bendruomenei.
Bendruomenė pabrėžė, kad ji, būdama juridinis asmuo, atitinka visus šio asmens požymius. Bendruomenės organizacinis vieningumas pasireiškia vidine struktūra ir šios struktūros dalių sujungimu į vieną visumą, o jos vardu veikia atitinkami jos valdymo organai, apibrėžti Įstatų 7 punkte (bendras Bendruomenės narių susirinkimas, taryba ir jos valdytojas, bendruomenės dvasinis tėvas); tik šie Bendruomenės valdymo organai ar jų įgalioti asmenys gali atlikti Bendruomenei, kaip juridiniam asmeniui, teisiškai reikšmingus ar privalomus veiksmus, įskaitant Bendruomenės pavadinimo keitimą.
Nurodė, kad bendrasis Bendruomenės narių susirinkimas, įgyvendindamas pareiškėjo Įstatuose bei teisės aktuose numatytas Bendruomenės teises, 2012 m. vasario 5 d. nusprendė patvirtinti naujos redakcijos Bendruomenės įstatus, kuriuose būtų nurodomas daugiau kaip prieš metus įtvirtintas Bendruomenės pavadinimas – Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinė bendruomenė (toliau – ir Rytų cerkvės Perelazų bendruomenė). Pažymėjo, kad nuo 2007 m. egzistuoja kita panašaus pavadinimo tradicinė sentikių religinė bendruomenė – Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Vilniaus sentikių religinė bendruomenė. Pareiškėjas 2012 m. vasario 13 d. pateikė Ministerijai prašymą įtraukti į JAR pasikeitusį Bendruomenės pavadinimą, o šis pakeitimas siejamas su istorinėmis bendruomenės ištakomis, tačiau nebuvo, nėra ir negali būti siejamas su atsiskyrimu nuo sentikių konfesijos.
Teigė, kad Ministerija Sprendime nepagrįstai atsisakė įtraukti Bendruomenės pakeistus duomenis į JAR, nurodydama, kad prašymas neatitinka Lietuvos sentikių Bažnyčios statuto normų, tačiau Ministerija iš esmės nevertino pareiškėjo prašymo pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus, neatsakė į 2012 m. vasario 13 d. prašyme pateiktus klausimus bei vadovavosi Lietuvos sentikių bažnyčios AT pateiktais samprotavimais dėl pareiškėjo ir Lietuvos sentikių bažnyčios AT santykių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimais, Ministerija nepateikė jokių argumentų bei motyvų, nenurodė, kodėl Bendruomenę laiko Lietuvos sentikių bažnyčios AT nare ir kodėl jai privalomos Lietuvos sentikių bažnyčios statuto normos, nenurodė bei nepagrindė nuomonės, kad pareiškėjas savo veiksmais siekia tapti netradicine religine bendruomene.
Tvirtino, kad Ministerijai yra žinoma, jog pareiškėjas nebuvo ir nėra įstojęs į Lietuvos sentikių bažnyčią kaip religinę bendriją ir veikia savarankiškai, vadovaudamasis savo Įstatais bei kitais vidaus dokumentais ir kanonais. Ministerija ginčijamame sprendime nepateikė jokio pagrindimo, kokiais dokumentais bei duomenimis vadovaudamasi daro išvadą, kad: pareiškėjas, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai, įstojo į Lietuvos sentikių bažnyčią ir prisiėmė teises ir pareigas pagal šios religinės bendrijos statutą; pareiškėjas prarado savarankiškumą kaip juridinis asmuo, todėl privalo vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais bei savo Įstatais, tačiau Lietuvos sentikių bažnyčios statutu; pareiškėjo prašymas nėra pateiktas kompetentingo asmens.
Ministerija, nagrinėdama pareiškėjo 2012 m. vasario 13 d. prašymą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas – savarankiškas juridinis asmuo ir Lietuvos sentikių bažnyčios AT nėra suteikti įgaliojimai atlikti pareiškėjo vardu jokių teisinių veiksmų, įskaitant, bet neapsiribojant pareiškėjo pavadinimo pakeitimu, pritarti arba nepritarti šio pavadinimo keitimui. Rėmėsi Civilinio kodekso 2.39 straipsniu ir teigė, kad tik pats juridinis asmuo priima sprendimą dėl jo pavadinimo keitimo ir šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad toks pavadinimas neregistruotinas arba esamas pavadinimas nekeistinas į naują.
Teigė, kad Ministerijos teiginys, jog Bendruomenė buvo įtraukta į JAR Lietuvos sentikių bažnyčios prašymu kaip šios bažnyčios struktūros dalis bei save laikė tradicinės Lietuvos religinės bendrijos – šios bažnyčios struktūros dalimi, yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, be to, JAR nėra jokių duomenų, pagrindžiančių arba įrodančių minėtus Ministerijos teiginius. Pareiškėjas ne kartą pažymėjo, jog niekada nebuvo įstojęs į Lietuvos sentikių bažnyčią kaip juridinį asmenį, nebuvo priėmęs sprendimų reorganizuotis ir prisijungti prie šios organizacijos arba ją atstovaujančios Lietuvos sentikių bažnyčios AT, nebuvo sudaręs su Lietuvos sentikių bažnyčia bendrų valdymo organų. Dėl pateiktų argumentų pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos sentikių bažnyčios AT, prašydamas pateikti pareiškėjui jo stojimo į Lietuvos sentikių bažnyčią dokumentus bei atitinkamus Lietuvos sentikių bažnyčios AT sprendimus, kurie būtų susiję su Ministerijos sprendime nurodytais teiginiais, tačiau iki šiol atsakymo negavo.
Nurodė, kad Ministerija nevertino, jog Lietuvos sentikių bažnyčios statutas yra vidinis bažnyčios organizavimo dokumentas, privalomas religinėms sentikių bendruomenėms, kurios yra Lietuvos sentikių bažnyčios, kaip religinės bendrijos, narės, tačiau kuris negali būti taikomas religinei bendruomenei, kuri nėra įstojusi į religinę bendriją ir nėra sudariusi bendros vadovybės su ja. Taigi, Ministerijos teiginiai, kad Lietuvos sentikių bažnyčios statuto reikalavimai, įskaitant pareiškėjo pavadinimo derinimą su Lietuvos sentikių bažnyčios AT, pareiškėjo nuosavybės naudojimo ir disponavimo klausimą, yra privalomi pareiškėjui, yra neobjektyvūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas, būdamas savarankišku juridiniu asmeniu, savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais, savo Įstatais, kanonais bei kitais vidaus dokumentais, reikšmingais sentikių konfesijai; nė vienas iš šių dokumentų nenumato, kad pareiškėjos kaip tradicinės religinės bendruomenės pavadinimo pakeitimas turi būti suderintas su Lietuvos sentikių bažnyčios AT. Lietuvos sentikių bažnyčios statutas galėjo būti taikomas ir buvo taikomas pareiškėjo veikloje tiek, kiek neprieštaravo teisės aktų reikalavimams, kadangi šis statutas apibrėžė konkretaus juridinio asmens – religinės bendrijos – Lietuvos sentikių bažnyčios – vidaus struktūrą ir jos valdymą. Akivaizdu, kad pareiškėjas negalėjo vadovautis minėtu statutu kaip savo vidaus dokumentu, o tik atsižvelgdavo į tam tikras jo nuostatas, vykdydamas savo veiklą, kol 2009 m. rugpjūčio 30 d. buvo priimti pareiškėjo Įstatai, pagal kurių 16.3 punktą nuo jų priėmimo dienos visi ankstesni pareiškėjo Įstatai netenka galios, taigi, netenka galios ir sprendimas vadovautis Lietuvos sentikių bažnyčios statutu.
Tvirtino, kad atsakovo pozicija, pagrįsta Lietuvos sentikių bažnyčios AT nuomone, yra nepagrįsta, kadangi Lietuvos sentikių bažnyčios AT, teikdamas pareiškėjo prašymo įvertinimą atsakovui, peržengė pasaulietinės teisės nustatytas kompetencijos ribas, t. y. veikė ultra vires.
Nurodė, kad atsakovas priėmė administracinį sprendimą, apibrėžtą Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje. Skundžiamas sprendimas turi atitikti viešojo administravimo principus, kuriais savo veikloje vadovaujasi viešojo administravimo subjektai, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis, turi būti aiškus ir nedviprasmiškas, turi būti numatyta jo apskundimo tvarka, tačiau sprendimas Nr. (8.3.46.)-7R-2803 neatitinka paminėtų reikalavimų, jame nepateikta padarytų išvadų pagrindimo bei atsakovo teiginių, įrodymų.
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą (t. I, b. l. 75–77) su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.
Rėmėsi Įstatymo 4, 10 straipsniais ir teigė, kad Ministerija nustato tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tradicijų tęstinumą, atsižvelgdama į jos kanonus, statutus ir kitas normas, ir atsižvelgdama į tai priima sprendimus dėl organizacijos juridinio asmens teisių įforminimo. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d nutarime Nr. 1407 patvirtintus Juridinių asmenų registro nuostatus (toliau – ir Nuostatai) Ministerija yra tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių duomenų teikėja, kuri atsako už teikiamų dokumentų ir duomenų teisingumą.
Teigė, kad Perelozų sentikių religinė bendruomenė buvo įtraukta į JAR Lietuvos sentikių bažnyčios prašymu kaip šios bažnyčios struktūros dalis bei save laikė tradicinės Lietuvoje religinės bendrijos – Lietuvos sentikių bažnyčios – struktūros dalimi. Pagal Lietuvos sentikių bažnyčios statutą (toliau – ir Statutas) šiai bažnyčiai priklausančios bendruomenės yra pavaldžios Lietuvos sentikių bažnyčiai: pagal Statuto 1.13 punktą jis privalomas visoms sentikių bendruomenėms, jų nariams, o pagal 8.21.2 punktą visų sentikių bendruomenių įstatai, neatitinkantys Statuto naujos redakcijos, turėjo būti peržiūrėti, atitinkamai pakeisti ir patvirtinti visuotiniame bendruomenių narių susirinkime per 1 metus nuo naujos Lietuvos sentikių bažnyčios statuto redakcijos priėmimo Sobore. Pagal Statuto 8.11.8.4 punktą bažnyčiai priklausanti sentikių religinė bendruomenė privalo laikytis Lietuvos sentikių bažnyčios Statuto. Minėto Statuto 8.13.6.4 punktas numato bendruomenės teisę atsiskirti nuo Lietuvos sentikių bažnyčios visuotinio susirinkimo sprendimu, o pagal Statuto 8.20.7 punktą, jeigu bendruomenė išeina iš Lietuvos sentikių bažnyčios sudėties, jos kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, taip pat finansinės lėšos perduodamos Lietuvos sentikių bažnyčios AT.
Tvirtino, kad iš pareiškėjo Ministerijai pateiktų dokumentų negalima padaryti išvados, kad Bendruomenė būtų formaliai išstojusi iš Lietuvos sentikių bažnyčios sudėties pagal Statutą ar įvykdžiusi Statuto reikalavimus iš Lietuvos sentikių bažnyčios pasitraukiančioms bendruomenėms. Manė, kad Bendruomenė ir toliau yra traktuotina kaip Lietuvos sentikių bažnyčios sudėtyje esanti bendruomenė, todėl pareiškėja be jokio pagrindo paveda savo administracinių ir organizacinių klausimų sprendimą teismui. Todėl Ministerijos Sprendime pareiškėjo atstovui ir nurodyta, jog prašymas negali būti patenkintas, kadangi pagal vidinių teisės aktų reikalavimus vertinamas kaip pateiktas neįgalioto asmens. Pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis prašymas turėjo būti besąlygiškai patenkintas.
Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-58/2005, pagal Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalį bažnyčios ir religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus, ši norma įtvirtinta ir Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje. Būtent – Aukščiausioji sentikių taryba turi spręsti, kuri bendruomenė gali registruotis, tačiau valstybinis registravimas nėra esminė sąlyga tradicinei religinei bendruomenei įgyti juridinio asmens teises (Įstatymo 10 straipsnis); valstybės registras atlieka daugiau apskaitos funkciją ir nevaržo religinės bendruomenės teisių savarankiškai spręsti jos vidaus organizacinius klausimus. Įvertinus Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalies nuostatas, Civilinio kodekso II knygos nuostatas, taikomas religinėms bendruomenėms, bei Įstatymą, darė išvadą, jog klausimai, susiję su religinių bendruomenių pavadinimo pakeitimu, negalėtų būti sprendžiami vadovaujantis vien kitiems juridiniams asmenims taikomomis taisyklėmis.
Tvirtino, kad kreiptis į Ministeriją dėl Bendruomenės pavadinimo pakeitimo be Lietuvos sentikių bažnyčios tarpininkavimo būtų galima atlikus visus pagal Statutą numatytus būtinus Bendruomenės pasitraukimo iš bendrijos veiksmus.
Ministerija pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-285/2012 išnagrinėjo visiškai analogišką ginčą, tačiau pareiškėjo skundo netenkino dėl procedūrinių dalykų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą (I. t., b. l. 56–60) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Lietuvos sentikių bažnyčios AT teigė, kad pareiškėjas piktnaudžiavo teise kreiptis į teismą teisminės gynybos, kadangi analogišką prašymą atsakovas išsprendė ir atmetė 2010 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. (8.3.46)-7R-8084. Pareiškėjo skundą dėl šio rašto Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1930-95/2011 atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį sprendimą paliko galioti. Ta aplinkybė, kad nėra ribojama, kiek kartų galima kreiptis į viešojo administravimo subjektą (šiuo atveju – į Ministeriją) tuo pačiu klausimu ir kiek kartų galima skųsti kiekvieną atsakovo raštą, nereiškia, kad naudojantis teise į teisminę gynybą neturi būti patikrintas pareiškėjo skundas pagal jo turinį ir keliamus iš esmės tapačius klausimus.
Nurodė, kad pagal pareiškėjo pridėtus dokumentus matyti, kad yra įvykęs Rytų cerkvės Perelazų bendruomenės visuotinis susirinkimas, kuris priėmė šios bendruomenės Įstatus ir suteikė įgaliojimus juos įregistruoti JAR nustatyta tvarka, tuo tarpu skunde pareiškėja įvardijama kaip Perelozų sentikių religinė bendruomenė, kuriai Lietuvos sentikių bažnyčios AT iniciatyva jau įformintos juridinio asmens teisės ir suteiktas identifikacinis kodas. Taigi, bylą iškėlė neįgaliotas asmuo, o Perelozų sentikių religinės bendruomenės pirmininkas (ar buvęs pirmininkas) viršijo savo įgaliojimus. Nurodė, kad 2012 m. vasario 13 d. raštą Ministerijai parengė advokatų kontora Tark, Grunte, Sutkienė ir partneriai, atstovaudama Rytų cerkvės Perelazų bendruomenei, kuri neturi nieko bendra su Lietuvos sentikių bažnyčiai priklausančia Perelozų sentikių religine bendruomene. Tai, kad Rytų cerkvės Perelazų bendruomenė netapati Perelozų sentikių religinei bendruomenei liudija ir tas faktas, kad su pareiškimu pateiktus naujus įstatus priėmė Rytų cerkvės Perelazų bendruomenės narių susirinkimas, kuriame dalyvavo 12 asmenų, t. y. visi naujosios bendruomenės steigėjai, tarp kurių nėra Perelozų sentikių religinės bendruomenės narių. Taigi, asmenys, veikdami pareiškėjo vardu ir pateikdami Ministerijai paminėtą prašymą atlikti būtinus pasikeitusio bendruomenės pavadinimo registravimo veiksmus, viršijo įgaliojimus ir neturėjo pagrindo apskritai tokį prašymą teikti. Teigė, kad Rytų cerkvės Perelazų bendruomenė neteisėtai savinasi Bendruomenės identifikacinį kodą ir manipuliuodama bendruomenės pavadinime esančio kaimo pavadinimo panašumais ir tuo, kad M. R. buvo ir Bendruomenės pirmininku bei turėjo Lietuvos sentikių bažnyčios AT pirmininko suteiktus įgaliojimus, save pateikia kaip tradicinę religinę bendruomenę, kuriai yra įformintos juridinio asmens teisės.
Rėmėsi Įstatymo 11 straipsnio nuostata, numatančia, kad kitos religinės bendruomenės ir bendrijos įgyja juridinio asmens teises nuo jų įstatų ar juos atitinkančių dokumentų įregistravimo. Sprendė, kad greičiausiai dėl šios priežasties Rytų cerkvės Perelazų bendruomenė 2012 m. vasario 5 d. susirinkime nusprendė ne tik patvirtinti savo įstatus, bet ir suteikti įgaliojimus bendruomenės vadovui M. R. įstatymuose nustatyta tvarka kreiptis į Ministeriją bei pateikti bendruomenės naujos redakcijos įstatus, siekiant juos įregistruoti JAR, atlikti kitus veiksmus ir pasirašyti kitus dokumentus, susijusius su bendruomenės tinkamu atstovavimu. Teigė, kad šios bendruomenės atstovai, priešingai negu nusprendė bendruomenė susirinkime, Ministerijai pateikė visiškai kitokio pobūdžio prašymą, t. y. ne dėl Rytų cerkvės Perelazų bendruomenės įstatų įregistravimo, o dėl kitos – Perelozų sentikių religinės bendruomenės pavadinimo pakeitimo. Tvirtino, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis neprivalo laikytis Lietuvos sentikių bažnyčios Statuto ir neįeina į šios bažnyčios sudėtį, patvirtina faktą, kad Rytų cerkvės Perelazų bendruomenė ir Perelozų sentikių religinė bendruomenė yra ne tas pats asmuo.
Akcentavo, kad nei vienoje tradicinėje Lietuvos religinėje bendrijoje bendruomenių priklausomybės tai pačiai konfesijai klausimai nėra sprendžiami tik formalizuotų rašytinių pareiškimų apie įstojimą į bendriją būdu. Toks požiūris į religinių konfesijų sąrangą neatitinka ne tik Įstatymo, kuriame įtvirtintos nuostatos, kad tradicinės religinės bendruomenės turi juridinio asmens teises nuo jų susikūrimo ir tik jos pačios sprendžia, ar jos nori formalizuoti savo santykius su valstybe, apie savo egzistavimą pranešdamos Ministerijai, bet ir prieštarauja Konstitucijai, pagal kurią bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus. Lietuvos sentikių bažnyčia vadovaujasi savo Statutu ir turi diskreciją pati spręsti, kaip tvarkytis konfesijos viduje, keisti ar nekeisti savo religinių bendruomenių pavadinimus, o valstybės institucijos, kaip viešojo administravimo subjektai, šiuo atveju – Ministerija, turi pareigą pagal Nuostatus ir juose nustatyta tvarka teikti duomenis apie tradicines religines bendruomenes tik įsitikinę šių duomenų teisingumu ir tokį prašymą įteikusio asmens įgaliojimais. Bendruomenė, deklaruojanti savo nepriklausomybę nuo Lietuvos sentikių bažnyčios ir jos Aukščiausiosios tarybos, kaip vykdomojo organo, veikiančio tarp Soborų, nepripažinimą, nesiejanti savo veiksmų ir sprendimų su Statuto normomis, negali būti laikoma Lietuvos sentikių religinės bendrijos sudėtine dalimi.
Nurodė, kad pareiškėjas pavadinime deklaruoja priklausomybę kitai – Rytų sentikių religinei organizacijai, kuri neturi nieko bendra su teisėtai veikiančia sentikių bažnyčia Lietuvoje.
Tvirtino, kad pareiškėjas neteisingai kaip pavyzdžiu rėmėsi Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Vilniaus religinės bendruomenės egzistavimo faktu, kuriai nebuvo pakeisti jokie duomenys, o Lietuvos sentikių bažnyčios AT sutikimu, kaip kompromisinis sprendimas, buvo duotas leidimas įregistruoti juridinio asmens teises kaip naujai susikūrusiai bendruomenei, kadangi ši bendruomenė nepriklauso Lietuvos sentikių bažnyčiai, Vyriausybės parama jai skiriama atskirai.
Pažymėjo, kad religinės bendruomenės teisnumas ir veiksnumas sąlygotas ne tik šio juridinio asmens specifiškumo, bet ir bendruomenės veiklos tikslų, kurie yra neatsiejami nuo tos pačios religijos tikslų. Teigė, kad religinių bendruomenių ir bendrijų veikla reglamentuojama įstatymais tik tiek, kiek tai reikalinga teisiniuose santykiuose su valstybe. Pažymėjo, kad pareiškėjas, neigdamas Lietuvos sentikių bažnyčios AT teisę vadovautis Statutu, pats reikalauja iš Ministerijos, kad ši, spręsdama pareiškėjo pareiškimą, vadovautųsi pareiškėjo Įstatais. Pagal Lietuvos sentikių bažnyčios Statutą visus Lietuvos sentikių bažnyčios veiklos klausimus, tarp jų ir priklausančius sentikių bendruomenių kompetencijai, yra įgaliotas spręsti bažnyčios aukščiausias organas – Soboras, tačiau pareiškėjas šia tvarka nesinaudoja.
Nurodė, kad Lietuvos sentikių bažnyčios AT, įvertinusi Bendruomenės susikūrimo vertingą istoriją, siekdama išsaugoti paveldą, 2003 m. nusprendė įforminti juridinio asmens teises Perelozų sentikių religinei bendruomenei ir ją įregistravo savo registre bei tuo klausimu pateikė prašymą Ministerijai. Ne pati bendruomenė, o Lietuvos sentikių bažnyčios AT inicijavo juridinio asmens teisių įforminimą jai (šį faktą pareiškėjas ignoruoja), kas akivaizdžiai patvirtina aplinkybę, jog Perelozų sentikių religinė bendruomenė priklausė ir priklauso Lietuvos sentikių bažnyčiai.
Bendruomenė yra sudėtinė Lietuvos sentikių bažnyčios dalis, kuri veikia pagal Statutą, kas matosi iš Bendruomenės 2009 m. vasario 15 d. visuotinio susirinkimo protokolo. Bendruomenės pirmininką M. R. į šias pareigas patvirtino Lietuvos sentikių bažnyčios AT ir išdavė įgaliojimą veikti Tarybos pirmininko G. B. vardu, tvarkant Bendruomenės reikalus. Šio įgaliojimo pagrindu buvo priimtas prašymas įtraukti duomenis į JAR apie tai, kad M. R. yra Bendruomenės pirmininkas ir turi teisę veikti Bendruomenės vardu ir sudaryti sandorius. Tačiau M. R. dėl Lietuvos sentikių bažnyčios AT nežinomų priežasčių pamynė sentikystės tradicijas ir nuo 2010 m. pradžios ignoruoja ir neigia Lietuvos sentikių bažnyčią, susikūrė savo įstatus, kurie akivaizdžiai prieštarauja ne tik Statutui, bet ir sentikystės kanonams. M. R. nepasirašė naujojo skundo teismui, tačiau jo nesąžiningi ketinimai gerai matyti tiek iš pirmosios administracinės bylos (Nr. I-193-95/2011), tiek ir naujo ginčo, kuriame reikalavimai yra tie patys, bet veikiama jau kitos, Lietuvos sentikių bažnyčiai nepriklausančios, bendruomenės, kuri deklaruoja savo priklausomybę Rytų sentikių cerkvei, neturinčiai dvasinės hierarchijos, kurios pėdsakai Lietuvoje išnykę dar sovietmečiu, vardu, ją tapatinant su Perelozų sentikių religine bendruomene. Pridūrė, jog dabar veikianti Lietuvos sentikių bažnyčia yra visų anksčiau veikusių Lietuvoje bažnyčių (įvairiais pavadinimais) teisių perėmėja, o Bendruomenė visuomet jai priklausė ir priklauso, nes nėra išstojusi iš Lietuvos sentikių bažnyčios sudėties Lietuvos sentikių bažnyčios Statute nustatyta tvarka.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 11 d. sprendimu (t. I, b. l. 164-178) pareiškėjo Perelozų sentikių religinės bendruomenės skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis apie stačiatikius, nustatytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-5-1495/2005 (žr. prijungtą administracinę bylą Nr. I-1930-95/2011 (II. t., b. l. 84–92) ir specialisto paaiškinimais (administracinė byla Nr. I-1930-95/2011 (II. t., b. l. 93–105)).
Teismas vertino, kad faktiškai Perelozų sentikių religinė bendruomenė priklausė ir priklauso sentikių konfesijai, o bendrijai – Lietuvos sentikių bažnyčiai, veikiančiai pagal savo statutą (b. l. 17–28, 63–74). Tai įrodo faktai bei sentikių bažnytiniai kanonai, o ne valstybinė teisė: minėta specialisto G. P. išvada, pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-5-1495/2005, išrašas iš Lietuvos sentikių bažnyčios religinių bendruomenių registro (I. t., b. l. 54–55) bei duomenys, kad tarybiniais laikais (ir anksčiau, t. y. 1939 m.) Perelozų sentikių religinė bendruomenė priklausė religinei bendrijai – Lietuvos sentikių bažnyčiai (I. t., b. l. 125–160). Juridiniai duomenys, jog Perelozų sentikių religinė bendruomenė yra juridinis asmuo, yra juridinio asmens registravimo pažymėjimas.
Teismas sprendė, kad skundas teisingai paduotas Perelozų sentikių religinės bendruomenės vardu ir nors įgaliojime S. N. yra nurodytas netikslus (susigalvotas) bendruomenės pavadinimas (Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinė bendruomenė), tačiau teismas šio įgaliojimo negali laikyti negaliojančiu, nes jį pasirašė vienas iš bendruomenės narių – M. R., patvirtintas tinkamu antspaudu, išreiškiantis aiškią bendruomenės valią (todėl yra realus, o ne menamas, formalus), nors jame nurodytas netikslus (susigalvotas) bendruomenės pavadinimas.
Teismas visiškai sutiko su skundžiamame sprendime Nr. (8.3.46.)-7R-2803 nurodytais argumentais, kad pareiškėjas turi juridinio asmens statusą tik Lietuvos sentikių bažnyčios dėka. Todėl sprendė, kad visi pareiškėjo reikalavimai pakeisti pavadinimą sietini su Lietuvos sentikių bažnyčios pritarimu arba pareiškėjos išstojimu iš tos bažnyčios Lietuvos sentikių bažnyčios statute nustatyta tvarka. Remiantis tuo, konstatavo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. (8.3.46.)-7R-2803 „Dėl pasikeitusių Perelozų sentikių religinės bendruomenės duomenų teisingumo patvirtinimo“, kuriame atsisakyta patvirtinti teikiamų duomenų apie pareiškėjo pavadinimą teisingumą, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėjas Perelozų sentikių religinė bendruomenė, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. I, b. l. 185-187), kuriame prašo ginčijamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (8.3.46)-7R-2803 bei įpareigoti Ministeriją parengti išvadą dėl pareiškėjo pasikeitusių duomenų įtraukimo į JAR ir pateikti šią išvadą JAR.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kadangi netyrė ir nepasisakė, ar Ministerijos veiksmai, priimant Sprendimą, t. y. perduodant pareiškėjo klausimą nagrinėti su pareiškėju nesusijusiai Lietuvos Sentikių bažnyčios AT, taip pat Lietuvos Sentikių bažnyčios AT argumentų perteikimas pareiškėjui bei pakartotinų pareiškėjo argumentų nevertinimas bei atsakymo nepateikimas į juos gali būti laikyti teisėtais, pagrįstais bei atitinkančiais teisės aktų reikalavimus.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo argumentų bei įrodymų, kad Ministerija privalėjo visapusiškai išnagrinėti 2012 m. vasario 13 d. pareiškėjo prašymą, pateikti pareiškėjui argumentus ir motyvus bei išsamų ir nuoseklų atsakymą, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas ir kiti teisės aktai.
Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su Ministerijos anksčiau suformuota administracine praktika. Pakartotinai nurodo, kad Ministerija į JAR yra įtraukusi Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Vilniaus sentikių religinės bendruomenės pasikeitusius duomenis.
Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl to, kad pareiškėjas yra savarankiškas juridinis asmuo ir Lietuvos Sentikių bažnyčios AT nėra suteikti įgaliojimai atlikti pareiškėjo vardu jokių teisinių veiksmų, įskaitant, bet neapsiribojant pakeisti pareiškėjo pavadinimą, pritarti ar nepritarti šio pavadinimo keitimui. Pabrėžė, kad juridinio asmens pavadinimas yra juridinio asmens nuosavybė ir tik pats juridinis asmuo priima sprendimą dėl šio pavadinimo keitimo.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė jokio pagrindimo dėl to, kad pareiškėjas gavo juridinio asmens statusą tik Lietuvos Sentikių bažnyčios AT dėka. Nesutinka, kad reikalavimai pakeisti pareiškėjo pavadinimą kildinami iš Lietuvos sentikių bažnyčios statuto, o ne iš pareiškėjo civilinio teisnumo bei veiksnumo.
Teigia, kad nebuvo pasisakyta dėl Ministerijos ir Lietuvos Sentikių bažnyčios AT veiksmų, viršijančių jų kompetenciją – Ministerijai perduodant pareiškėjo klausimą nagrinėti su pareiškėju nesusijusiai Lietuvos Sentikių bažnyčios AT bei Lietuvos Sentikių bažnyčios AT pareiškiant poziciją.
Atsakovas atsiliepime (t. II, b. l. 5-6) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą.
Teigia, kad Lietuvos sentikių bažnyčia yra tiesiogiai suinteresuota dėl pareiškėjo statuso, todėl negali būti laikoma neturinčia teisės pareikšti savo nuomonę dėl pareiškėjo noro pakeisti juridinio asmens pavadinimą. Nurodo, kad Lietuvos sentikių bažnyčia susideda iš religinių bendruomenių, kurios paklūsta religiniam centrui – Lietuvos Sentikių bažnyčios AT.
Nurodo, kad teisės aktų nuostatos suponuoja, jog Ministerija nustato tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tradicijų tęstinumą atsižvelgiant į jos kanonus, statutus ir kitas normas, ir remdamasi tuo, priima sprendimus dėl organizacijos juridinio asmens teisių įforminimo. Pažymėjo, kad Perelozų sentikių religinė bendruomenė buvo įtraukta į JAR Lietuvos sentikių bažnyčios prašymu kaip šios bažnyčios struktūros dalis bei save laikė ir laiko tradicinės Lietuvoje religinės bendrijos – Lietuvos sentikių bažnyčios – struktūros dalimi. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į Lietuvos sentikių bažnyčios statuto normas matyti, kad šiai bažnyčiai priklausančios bendruomenės yra pavaldžios jai. Todėl nesutinka, kad veikė ultra vires atsižvelgdama į Lietuvos sentikių bažnyčios AT nuomonę.
Tvirtina, kad pavyzdys dėl Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Vilniaus sentikių religinės bendruomenės įregistravimo nėra sektinas, nes nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų formaliai išstojęs iš Lietuvos sentikių bažnyčios sudėties pagal Statutą ar įvykdęs Statuto reikalavimus iš bažnyčios pasitraukiančioms bendruomenėms.
Mano, kad klausimai, susiję su religinių bendruomenių pavadinimo pakeitimu negalėtų būti sprendžiami vien vadovaujantis kitiems juridiniams asmenims taikomomis taisyklėmis. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Perelozų sentikių religinės bendruomenės klausimas buvo sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, atsižvelgiant į Statuto nustatytą tvarką.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime (t. II, b. l. 1-4) į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimu ir motyvais, palaiko atsakovo sprendimą ir jo poziciją teisme bei prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad apeliaciniame skunde pateiktas nukopijuotas tekstas nuo tos pačios pareiškėjo 2011 m. birželio 13 d. apeliacinio skundo administracinėje byloje Nr. I-1930-95/2011, pirmąja skundo dalį šiek tiek išplečiant, pakeičiant datas ir vietoje „pareiškėjas“ įrašant žodį „apeliantas“. Mano, kad tai reiškia, jog pats pareiškėjas pripažįsta, jog šis ginčas iš esmės jau buvo išspręstas minėtoje administracinėje byloje ir naujų argumentų pareiškėjas neturi.
Teigia, kad tiek religinės bendruomenės, tiek ir jų susivienijimai – bendrijos, turi specialųjį teisnumą ir veiksnumą, kuris santykiuose su valstybe apibrėžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Įstatymo normomis, tačiau savo organizacinę struktūrą ir religinę veiklą tvarko savarankiškai – tai yra, Perelozų sentikių religinė bendruomenė, kaip Lietuvos sentikių bažnyčios struktūrinė dalis, privalo laikytis Lietuvos sentikių bažnyčios kanonų ir Statuto.
Mano, kad pareiškėjo teiginys, jog Lietuvos sentikių bažnyčios AT neturi nieko bendra su Perelozų sentikių religine bendruomene, yra nepagrįstas. Teigia, kad Bendruomenė dar iki juridinio asmens teisių įforminimo priklausė Lietuvos sentikių bažnyčiai, o juridinio asmens teisės įstatymų nustatyta tvarka buvo įformintos pagal Lietuvos sentikių bažnyčios AT prašymą, laikantis vidinės organizacinės tvarkos.
Tvirtina, kad naujasis pareiškėjo pavadinimas neatitinka Civilinio kodekso 2.39 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes pavadinimas klaidina visuomenę dėl juridinio asmens steigėjo, veiklos tikslo, jo tekste yra žodžiai „Perelazų sentikių religinė bendruomenė“, o tai tapatu Lietuvos sentikių bažnyčiai priklausančios Perelozų sentikių religinės bendruomenės pavadinimui, kuris JAR yra įregistruotas anksčiau.
Mano, kad pareiškėjas faktiškai įsteigė naują religinę bendruomenę, deklaruojančią priklausomybę ne Lietuvos sentikių bažnyčiai, o Rytų sentikių cerkvei, neturinčiai dvasinės hierarchijos.
Teigia, kad pareiškėjo atstovai, pateikę Ministerijai prašymą dėl pavadinimo pakeitimo, viršijo įgaliojimus ir veikė ne įgaliotojo, t. y. Rytų sentikių cerkvės Perelazų sentikių religinės bendruomenės vardu ir naudai, o Lietuvos sentikių bažnyčios Perelozų sentikių religinės bendruomenės vardu, kuri sprendimo dėl naujų įstatų patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo M. R. nėra priėmusi ir Lietuvos sentikių bažnyčia nėra davusi tokio sutikimo.
Pažymi, kad šioje byloje negalima remtis Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Vilniaus sentikių religinės bendruomenės pavadinimo pakeitimo bylos pavyzdžiu, kadangi jų ratio decidendi neturi panašumo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas) atsisakymo parengti išvadą dėl religinės bendruomenės duomenų pakeitimo įtraukimo į Juridinių asmenų registrą (toliau – ir JAR) bei atsakovo įpareigojimo atlikti tokius veiksmus.
Iš bylai aktualių faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjas Perelozų sentikių religinė bendruomenė (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. vasario 5 d. priėmė sprendimą (b. l. 42) patvirtinti naujos redakcijos Įstatus, kuriais pasivadino Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religine bendruomene. 2012 m. vasario 13 d. pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą (b. l. 44), kuriuo prašė atsakovo atlikti būtinus pasikeitusio Perelozų sentikių religinės bendruomenės pavadinimo registravimo veiksmus.
Atsakovas, benagrinėdamas pareiškėjo prašymą, raštu 2012 m. kovo 1 d. raštu kreipėsi į trečiąjį suinteresuotąjį asmenį Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiąją Tarybą (toliau – ir LSBAT). LSBAT 2012 m. kovo 27 d. raštu Nr. 12-21 pateikė nuomonę dėl pareiškėjo prašymo (b. l. 92 – 93), kurioje, be kita ko, išdėstė, jog Lietuvos sentikių bažnyčios Statutas (toliau – ir Statutas) – pagrindinis fundamentinis bažnytinės teisės dokumentas, kuriuo remiantis organizuojama Lietuvos sentikių bažnyčios bei jos organų struktūra ir veikla, nustatomos vidaus taisyklės ir santykiai tarp bendruomenių ir bažnyčios institucijų, apibrėžiama jų kompetencija. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas savo visuotinio narių susirinkimo 2009 m. vasario 15 d. sprendimu (protokolas Nr. 01-09) nutarė vadovautis Statutu kaip savo įstatais. LSBAT minėtu raštu nesutiko su pareiškėjo pavadinimo pakeitimu bei jo perdavimu į Lietuvoje neegzistuojančios Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, priklausomybę neatlikus Statute numatytos išstojimo iš Lietuvos sentikių bažnyčios procedūros.
Atsakovas ginčijamu 2012 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. (8.3.46)-7R-2803 „Dėl pasikeitusių Perelozų sentikių religinės bendruomenės duomenų teisingumo patvirtinimo“ atsisakė parengti pareiškėjo prašomą išvadą, atsižvelgęs į LSBAT raštą bei Lietuvos sentikių bažnytinę teisę bei nurodydamas, jog pareiškėjo prašymas neatitinka Statuto normų.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra jokio pagrindo.
Apeliantas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, argumentuodamas, jog jis yra juridinis asmuo, turintis visišką teisnumą ir veiksnumą, organizacinį vieningumą, valdymo organus ir kt., todėl gali atlikti teisiškai reikšmingus ir privalomus veiksmus, tokius kaip bendruomenės pavadinimo keitimas. Taip pat tikina, jog atsakovas nepateikė jokių Civilinio kodekso, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatų, leidžiančių jam atsisakyti atlikti prašomus veiksmus <...> nenurodė, kodėl konkrečiu atveju vadovautinasi Lietuvos sentikių bažnyčios statuto normomis. Pareiškėjas taip pat kelia abejones dėl trečiojo suinteresuotojo asmens dalyvavimo sprendimo priėmime, mano, jog atsakovas perduodamas apelianto prašymo nagrinėjimą trečiajam suinteresuotajam asmeniui, nesusijusiam su pareiškėju, veikė ultra vires.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių vertinimu ir teisės taikymu dėl žemiau nurodomų motyvų.
Pirmiausia pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja religinėms bendruomenėms ir bendrijos veikimo laisvę. Konstitucijos 43 straipsnis įtvirtina, jog valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas <...> valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises <...> bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus. Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu <...>.
Minėtą konstitucinę religinių bendruomenių ir bendrijų veikimo laisvę konkretizuoja ginčo santykiams taikytino Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti, jog religinės bendruomenės ir bendrijos turi teisę laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, vidaus gyvenimą tvarkyti savarankiškai pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas.
Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas (toliau – ir Įstatymas) taip pat išskiria sąvokas „religinė bendruomenė“, „religinė bendrija“ ir „religiniai centrai“. Pagal Įstatymo 4 straipsnį religinė bendruomenė yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus. Ji gali būti atitinkamos religinės bendrijos vietinis padalinys. Religinės bendrijos yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų – bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę. Religiniai centrai yra aukštesniosios religinių bendrijų valdymo institucijos.
Valstybės pripažintoms bažnyčioms ir religinėms organizacijoms Konstitucija garantuoja juridinio asmens teises. Konstitucija nenumato jokių papildomų reikalavimų ar sąlygų šioms organizacijoms dėl juridinio asmens statuso suteikimo. Tokią teisę įstatymų leidėjas turi tik valstybės nepripažintų bažnyčių ir religinių organizacijų atžvilgiu. Juridinio asmens statuso suteikimas yra galutinė religinių bendruomenių ir bendrijų steigimo stadija ir labai svarbi šių organizacijų veiklos teisinė garantija (žr. Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt., Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius, 2002, p. 613).
Tai, jog tradicinės religinės bendruomenės ir jų bendrijos yra juridiniai asmenys per se įtvirtina ir Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.37 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog religinių bendruomenių ir bendrijų struktūriniai padaliniai, kurie pagal religinių bendruomenių ir bendrijų kanonus, statutus ar kitas normas atitinka šio kodekso 2.33 straipsnyje nustatytas sąlygas, yra juridiniai asmenys. Tokie struktūriniai padaliniai juridinių asmenų registrui pateikia dokumentus, patvirtinančius, kad yra šioje dalyje nurodytos aplinkybės. CK 2.37 straipsnio 3 dalis savo ruožtu numato, jog religinės bendruomenės ir bendrijos bei jų struktūriniai padaliniai, turintys juridinio asmens teises, veikia pagal savo kanonus, statutus ar kitas normas, tiek kiek jie neprieštarauja įstatymams, ir šiems juridiniams asmenims taikomi tik šios knygos IV, VI skyriai, 2.84, 2.85 straipsniai bei, kiek tai neprieštarauja šio straipsnio 1 daliai, V skyrius.
Teisės teorijoje pripažįstama, jog religinių bendruomenių ir bendrijų struktūrinių padalinių požymiai, nustatomi, atsižvelgiant į religinių bendruomenių ir bendrijų kanonus, statutą ar kitas normas. <...> Be to, sąvoka „struktūrinis padalinys, esantis juridinis asmuo“ gali reikšti (bet ne visada reiškia, nes tai lemia jo steigimo dokumentai arba veiklos praktika) jo tiesioginę priklausomybę nuo steigėjo, t. y. toks struktūrinis padalinys yra saistomas steigėjo sprendimų, kurie yra priimami steigėjo ne kaip juridinio asmens organo (žr. Valentinas Mikelėnas ir kt., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002, p. 104) .
Tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų juridinio asmens teisių įforminimą reglamentuoja Įstatymo 10 straipsnis, kuris numato, jog tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos, turinčios juridinio asmens teises, praneša apie tai Teisingumo ministerijai. Naujai susikūrusios (atsikūrusios) tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos įgyja juridinio asmens teises, kai jų vadovybė apie susikūrimą (atsikūrimą) raštu praneša Teisingumo ministerijai ir yra nustatomas konkrečios bendruomenės ar bendrijos tradicijų tęstinumas atsižvelgiant į jos kanonus, statutus bei kitas normas. Tradicinių religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų pagal jų kanonus, statutus ar kitas normas įsteigti juridiniai asmenys įgyja juridinio asmens teises, kai jų vadovybė raštu praneša Teisingumo ministerijai, o ši įformina įstatymų nustatyta tvarka. Šie juridiniai asmenys turi teisę užsiimti šiame įstatyme jų bendruomenei, bendrijai ar centrui numatyta veikla, taip pat veikla, numatyta šių juridinių asmenų įstatuose.
Tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų juridinio asmens teisių įforminimo tvarką konkretizuoja Juridinių asmenų registro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 (toliau – ir Nuostatai), kurių 32.4. punktas numato, jog tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtų juridinių asmenų, į Registrą įtraukiant tradicines Lietuvos religines bendruomenes, bendrijas ar centrus, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtus juridinius asmenis, jų filialus ar atstovybes, keičiant jų duomenis, išbraukiant juos iš registro, – Teisingumo ministerija, kuriai šiuose Nuostatuose numatytus duomenis ir dokumentus arba jų pasikeitimus pateikia pagal konkrečios religinės bendruomenės kanonus, statutus ar kitas normas kompetentinga vadovybė. Kitais atvejais dokumentus Registro tvarkytojui gali teikti pagal konkrečios religinės bendruomenės kanonus, statutus ar kitas normas kompetentinga vadovybė.
Nuostatų 41.1. punktas savo ruožtu įtvirtina, jog Teisingumo ministerija, gavusi tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės, bendrijos ar centro, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtų juridinių asmenų, jų filialų ar atstovybių dokumentus, surašo prašymą ir išvadą, kad tradicinę Lietuvos religinę bendruomenę, bendriją ar centrą, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtus juridinius asmenis, filialus ar atstovybes, jų duomenis ar duomenų pakeitimus įtraukti į Registrą, taip pat išbraukti tradicinę Lietuvos religinę bendruomenę, bendriją ar centrą, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti įsteigtus juridinius asmenis, jų filialus ar atstovybes iš Registro galima, ir perduoda prašymą ir išvadą Registro tvarkytojui.
Konkrečiu atveju pareiškėjas, kaip išaiškinta, pakeitė savo pavadinimą ir siekė, kad pakeistasis pavadinimas, kaip išvestinis juridinio asmens požymis, būtų įtrauktas į JAR. Šiam tikslui realizuoti jis prašė atsakovo atlikti būtinus registravimo veiksmus, kurie nagrinėjamu atveju pasireiškė Nuostatų 41.1 punkte numatytos išvados rengimu, kad pasikeitusius duomenis į registrą įtraukti galima.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau nurodytų teisės normų visumą, sprendžia, jog Teisingumo ministerija pareiškėjo prašomus veiksmus atlikti atsisakė teisėtai ir pagrįstai.
Pastebėtina, jog viešajai teisei, priešingai nei privatinei teisei, nėra būdinga privatinė autonomija (vok. – Privatautonomie), suteikianti šalims galimybę iš esmės laisvai reikšti savo valią ir susikurti iš to kylančias teisines pasekmes, tačiau viešojo administravimo subjektų veikla yra apribota įstatymuose aiškiai įtvirtinta kompetencija. Konkrečiu atveju Teisingumo ministerijos kompetencija santykyje su tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis ir bendrijomis buvo įtvirtinta cituotame Įstatymo 10 straipsnyje ir jį detalizuojančiuose Nuostatų normose. Iš minėtų normų sisteminės analizės matyti, jog būtent Teisingumo ministerija buvo atsakinga už į Registrą registruoti teiktinų duomenų teisingumą (Nuostatų 34.2 punktas), kurį ji apsprendžia, nustatinėdama konkrečios bendruomenės ar bendrijos tradicijų tęstinumą atsižvelgiant į jos kanonus, statutus bei kitas normas. Taigi, šioje normoje iš esmės yra įtvirtintas kanonų teisės veikimas, atliekant konkrečius viešojo administravimo veiksmus (lot. – ius canonicum). Teisingumo ministerija atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjui juridinio asmens teisės įformintos pagal Bažnyčios 2003 m. rugsėjo 29 d. prašymą bei tai, jog 2009 m. vasario 15 d. protokolu Nr. 01-09 pareiškėjas visuotinio surinkimo sprendimu nutarė vadovautis Statutu kaip savo įstatais, pagrįstai analizavo Statuto, kuris yra bažnytinės teisės aktas, punktus. Būtent – iš Statuto 1.13 punkto matyti, jog jis yra privalomas visoms sentikių bendruomenėms, jų nariams, o pagal Statuto 8.21.2 punktą visų sentikių bendruomenių įstatai, neatitinkantys Statuto naujos redakcijos, turėjo būti peržiūrėti, atitinkamai pakeisti ir patvirtinti Visuotiniame bendruomenių narių susirinkime per vienerius metus nuo naujos Bažnyčios statuto redakcijos priėmimo Sobore. Statuto 8.13.6.4 punktas savo ruožtu įtvirtino bendruomenės teisę atsiskirti nuo Bažnyčios Visuotinio susirinkimo sprendimu. Remiantis šiais punktais, sutiktina su atsakovo išvada, jog Bendruomenė ir toliau traktuotina kaip Bažnyčios struktūros dalis, nes ji nėra formaliai išstojusi iš Bažnyčios sudėties, o Bendruomenės įgalioto asmens 2012 m. vasario 13 d. pateiktas prašymas dėl religinės bendruomenės pakeitimo nėra teikiamas kompetentingos Bažnyčios vadovybės.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, jog minėtoji Viešojo administravimo nuostata įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus individualius administracinius sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).
Nagrinėjamu atveju ginčijamas atsakovo sprendimas buvo motyvuotas objektyviais duomenimis (faktais) bei konkrečiomis normomis, kurios sudarė jam pagrindą atsisakyti atlikti pareiškėjo siekiamus veiksmus. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog atsakovas nepateikė jokių normų, leidžiančių atsisakyti jam atlikti prašomus veiksmus, nes konkrečiu atveju akivaizdu, jog toks pagrindas jam kilo iš ius canonicum, t. y. Statuto, kuris, be kita ko, pareiškėjo atžvilgiu veikė ir kaip organizacijos įstatai (nes tokį įsipareigojimą pareiškėjas visuotinio susirinkimo narių sprendimu patvirtino 2009 m. vasario 15 d.) civilinės teisės prasme.
Pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, jog atsakovas, atsižvelgdamas į trečiojo suinteresuotojo asmens Bažnyčios, kuriai, anot jo, nėra suteikti įgaliojimai jo vardu atlikti kokius nors veiksmus, raštą veikė ultra vires. Minėta, jog Teisingumo ministerija atsako už Registrui teiktinų duomenų teisingumą, todėl ji turėjo juos verifikuoti pagal ius canonicum nuostatas bei atsižvelgti į LSBAT, kaip Bažnyčios vykdomosios-valdymo institucijos (Statuto 3.1 punktas) nuomonę. Todėl minėtieji veiksmai pateko į Teisingumo ministerijos kompetenciją ir ji su klausimais kreipdamasi į trečiąjį suinteresuotąjį asmenį bei vėliau atsižvelgdama į jo poziciją veikė intra vires.
Pažymėtina ir tai, jog kritiškai vertintinas pareiškėjo motyvas apie tai, jog jis yra savarankiškas juridinis asmuo, atitinkantis visus juridinio asmens požymius, todėl galėjo savarankiškai, pagal CK 2.39 straipsnio 2 dalį, priimti sprendimą apie juridinio asmens pavadinimo, kaip jo nuosavybės, keitimą. Toks pareiškėjo teiginys vertintinas kritiškai, nes, nors byloje ir nekyla ginčo dėl to, kad pareiškėjas JAR buvo įregistruotas juridinių asmeniu, religinių bendruomenių ir bendrijų, kaip juridinių asmenų, specifinį statusą reglamentuoja atskiras CK 2.37 straipsnis. Šis straipsnis, kaip detaliai nurodyta aukščiau, įtvirtina, jog religinės bendruomenės veikia pagal savo kanonus, statutus ar kitas normas, tiek kiek jie neprieštarauja įstatymams. Religinių bendruomenių ir bendrijų struktūrinių padalinių požymiai taipogi nustatomi atsižvelgiant į kanonus, statutus ir kitas normas. Todėl konkrečiu atveju pareiškėjo, kaip religinės bendruomenės, veiksnumas nebuvo absoliutus. Priešingai – jis buvo specialusis, determinuotas atskiros CK normos, religinės bendruomenės sampratos bei apribotas kanonų teisės nuostatų, kurios, kaip nurodyta pirmiau, nesuteikė pareiškėjui teisės savarankiškai, be Bažnyčios pritarimo, inicijuoti pavadinimo keitimo, tačiau leido jam inicijuoti atsiskyrimo nuo Bažnyčios procedūrą, kurios jis konkrečiu atveju nesiėmė.
Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų išvadų teisingumo nepaneigia ir pareiškėjo teiginiai apie atsakovo 2007 m. spalio 1 d. sprendimą (išvadą) įtraukti į JAR Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Vilniaus sentikių religinės bendruomenės pasikeitusius duomenis. Pažymėtina, jog minėtasis atsakovo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šio ginčo dalykas, todėl jis nelaikytinas reikšmingu bylos baigčiai ir teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisakys.
Taip pat pastebėtina, jog nustačius, kad pareiškėjas nebuvo kompetentingas subjektas savarankiškai teikti prašymą dėl pavadinimo keitimo, nes tą galėjo padaryti tik Bažnyčios vadovybė, pertekliniais laikytini motyvai apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-1495/2005 specialisto paaiškinimais nustatytas aplinkybes apie sentikių tikėjimo Lietuvoje istoriją ir hierarchinę struktūrą, tačiau tai savaime nedaro apygardos administracinio teismo sprendimo neteisėtu (ABTĮ 86 str.).
Apibendrinant pasakytina, jog naikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (8.3.46)-7R-2803 nėra pagrindo (ABTĮ 89 str.). Analogiškai nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjo prašymas įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją parengti išvadą dėl pareiškėjo pasikeitusių duomenų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą bei pateikti šią išvadą Juridinių asmenų registrui.
Pirmosios instancijos teismas savo ruožtu, pagrįstai ir teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialines teisės normas, proceso teisės pažeidimų nepadarė, todėl priėmė ir teisėtą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo Perelozų sentikių religinės bendruomenės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Veslava Ruskan
Skirgailė Žalimienė