Administracinė byla Nr. I-8713-244/2014
(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03141-2014-9)
Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. spalio 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Violetos Balčytienės ir Broniaus Januškos, dalyvaujant pareiškėjui R. L., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas R. L. skunde (b. l. 1-6) prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 1D-3984(11); 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 5 601,53 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31; 3) atnaujinti skundo teismui padavimo terminą; 4) atnaujinti 6 mėnesių kreipimosi į pensiją skaičiuojančią instituciją senaties terminą.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam nuo 2008-06-30 paskirta 490,55 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010-01-01 įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – Laikinasis įstatymas), pagal šio įstatymo 4 str. 1 d. jam buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. pensija buvo mažinama kaip dirbančiam pensininkui ir turinčiam draudžiamųjų pajamų. Konstitucinis Teismas 2012-09-21 nutarimu Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jis turi teisę gauti jam priklausančią neišmokėtą pensijos dalį. Prašo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsižvelgti, kad pakankamai ilgą laiko tarpą reikėjo laukti Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo dėl ginčui taikomų teisės aktų nuostatų atitikimo Konstitucijai, į tai, kad teisės aktais nebuvo sureglamentuoti ginčui taikytini senaties terminai, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija tik 2013 m. lapkričio 7 d. išaiškino dėl šių ginčų (neišmokėtų valstybinių pensijų priteisimo) kreipimosi į teismą terminus. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, įstaigų sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti apskundžiami teismui. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis buvo pakeistas tik nuo 2013-01-01, įtvirtinant nuorodą į Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, kurio 37 straipsnio 2 dalis nustato, jog skundai dėl sprendimų pensijų, rentų ir kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą. Taigi 6 mėnesių terminas buvo pakeistas tik nuo 2013 m. sausio 1 d., tuo tarpu, kai skola dėl neišmokėtos pensijos dalies periodiškai kaupėsi nuo 2010 m. sausio 1 d. Tik pradėjus teisių gynimo procedūrą, t. y. gavus Vidaus reikalų ministerijos atsakymą, sužinojo, kad įstatymas buvo pakeistas, o senaties terminas drastiškai sutrumpintas. Toks atvejis beprecedentinis, vertintinas kaip Lietuvos valstybės institucijų piktnaudžiavimas suteiktais įgaliojimais, o senaties terminas praleistas ne dėl jo kaltės.
Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 19-21) į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad pareiškėjas apie pensijos mažinimą dėl Laikinojo įstatymo 5 str. taikymo sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, kai jam pirmą kartą buvo išmokėta sumažinta pensija už sausio mėnesį. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika bei Pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatomis pareiškėjas praleido terminą šiam reikalavimui pateikti. Ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Ministerija pagal Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos nebetaiko, o pensijos kompensavimo mechanizmas nenustatytas. Pagal Laikinojo įstatymo 15 str., pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 str. buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., šiuo metu mažinimas pagal 4 str. nebetaikomas. Pareiškėjo argumentai dėl praleisto kreipimosi į teismą termino praleidimo nepateisina tokio ilgo delsimo net iki 2014 m. birželio 17 d., t. y. praėjus daugiau kaip 4 m., kreiptis į teismą dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, o jo nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis (pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.) termino praleidimo priežastimis, sudariusiomis kliūtis laiku kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo. Skunde pareiškėjo nurodytos 3 metų procesinio termino paduoti skundą faktinės aplinkybės negali būti pripažintos svarbiomis. Priėmus Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimą, ginčui aktualių teisės nuostatų prieštaravimas Konstitucijai buvo plačiai aptarinėjimas įvairiomis viešomis priemonėmis, iš kurių pareiškėjas turėjo suprasti su tuo susijusias pasekmes ir per tam tikrą terminą turėjo galimybę kreiptis į teismą, tačiau nesikreipė, delsė tai padaryti. Mano, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo, nes pareiškėjas neįrodo, jog ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuo metu galiojančius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo ar privalo veikti.
Pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą paduoti skundą tenkinamas. Skundas tenkintinas iš dalies.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2008 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjui nuo 2004 m. birželio 12 d. buvo paskirta 490,55 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija. Nuo 2010-01-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, pagal šio įstatymo 4 str. 1 d. ir 5 str. 1 d, pareiškėjui buvo sumažintas mokamos pensijos dydis. 2014 m. balandžio 29 d. pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. 2014 m. gegužės 27 d. sprendime Nr. 1D-3984(11) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti nepriemoką (b. l. 8-9).
Pareiškėjas skunde teigia, kad valstybei nustačius anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą, jis negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.
Atsakovė Vidaus reikalų ministerija teigia, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 teisėtumo.
1994 m. gruodžio 13 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 12 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija.
2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d. 1 p., šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą.
Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija) nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2010-10-26 redakcija) nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas.
Laikinojo įstatymo 5 str. neteko galios 2012-09-01.
Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-07-02 redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi Laikinojo įstatymo 15 str. buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.
2011 m. gruodžio 20 d. Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 d. nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 str. 2 d. 4 p. nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5-9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 str. 2 d. 1, 2 ir 3 p. nurodytoms išmokoms, 4 p. nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 p. nurodytai išmokai – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Taigi asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012-12-31.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pažymėjo, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 str. 1 d.
Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.
Taigi Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausia Konstitucija, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos.
Teismas pažymi, jog įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Todėl, kaip administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėse bylose dėl pareigūnams neišmokėtos pensijos nepriemokos priteisimo pagal analogiją turėtų būti taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti. Taigi nagrinėjamoje byloje, taikytina Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. 1 d. (galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu), kurioje buvo nustatytas trejų metų terminas apskųsti socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimus pensijų klausimais nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Iš to seka, kad terminas pažeistai teisei apginti yra siejamas su kreipimosi į instituciją (dėl pažeistų teisių gynimo) diena (t. y. per tris metus nuo sužinojimo apie savo pažeistas teises).
Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn. Pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – iš mokėtos pensijos dydžio. Teismas pažymi, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 taip pat konstatavo, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Nagrinėjamu atveju į atsakovą pareiškėjas kreipėsi 2014-04-29 prašymu, o į teismą – 2014-06-18, t. y. praleidęs pagal analogiją taikytiną kreipimosi į teismą terminą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 1 d. nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 2 d., prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai. Pareiškėjas prašo atnaujinti terminą paduoti skundą.
Teismas pažymi, kad LVAT nagrinėdamas administracinę bylą Nr. AS502-169/2014 dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo konstatavo, kad ,,Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tada, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas“.
Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytus argumentus dėl praleisto termino, taip pat tai, kad, kaip nurodė LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, ir tokioje situacijoje piliečiams objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, pareiškėjui atnaujina terminą skundui paduoti.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su nustatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.), todėl reikalavimas atnaujinti 6 mėnesių kreipimosi į pensiją skaičiuojančią instituciją senaties terminą atmestinas.
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010-01-01, taikant Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas.
Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.
Nustatyta, kad pareiškėjui paskirta 490,55 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Taikant Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis buvo sumažintas. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 5 601,53 Lt dydžio nepriemoka (b. l. 28).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-03-12 nutartyje adm. byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Atsižvelgęs į tai, nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 5 601,53 Lt – priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Pareiškėjas vienu iš reikalavimų prašo panaikinti atsakovės Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 27 d. raštą Nr. 1D-3984(11), kuriame atsakovė nurodė, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti nepriemoką (b. l. 8).
Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 str. 1 d. nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (LVAT 2012-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Remdamasis šiomis nuostatomis, LVAT konstatavo, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (LVAT 2013-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013-08-07 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013-08-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013 ir kt.). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams. Atsižvelgiant į tai, administracinės bylos dalis dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 27 d. rašto Nr. 1D-3984(11) panaikinimo nutraukiama (ABTĮ 101 str. 1 p.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p. 2 p., 127 str.,
n u s p r e n d ė:
Atnaujinti pareiškėjui R. L. terminą skundui paduoti.
Pareiškėjo R. L. skundą tenkinti iš dalies.
Nutraukti administracinės bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 27 d. rašto Nr. 1D-3984(11) panaikinimo.
Pareiškėjui R. L. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 5 601,53 Lt (penki tūkstančiai šeši šimtai vienas litas, 53 ct.) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Violeta Balčytienė
Bronius Januška
Liudmila Zaborovska