Civilinė byla Nr. 3K-3-133/2011
Procesinio
sprendimo kategorijos: 34.3; 34.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (pranešėjas),
Janinos Stripeikienės (pirmininkė) ir Juozo Šerkšno,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. D. kasacinį skundą
dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 lapkričio
17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. D. ieškinį
atsakovėms I. N. V., L. M. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, termino
palikimui priimti atnaujinimo, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo iš
dalies negaliojančiais; tretieji asmenys J. D., V. A. D., T. D., Kauno miesto 3-iasis
notarų biuras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl mirusio asmens, kuris, būdamas gyvas, neįgyvendino teisės paveldėti
atstovavimo teise, įpėdinio teisės įgyvendinti šią palikėjo teisę, prašant
teismą pratęsti terminą palikimui priimti mirusio asmens vardu, taip pat dėl
palikimo priėmimo fakto nustatymo, kai paveldėtiną turtą sudaro mirusiojo
asmeniniai ir namų apyvokos daiktai.
Ieškovė prašė teismo:
nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po tėvo R. D. mirties 2001 m.
gegužės 4 d. ji faktiškai priėmė jo palikimą; pratęsti terminą palikimui,
atsiradusiam po tėvo senelės A. E. D. mirties 2000 m. liepos 4 d., priimti R. D.
vardu; pripažinti iš dalies negaliojančiais paveldėjimo pagal įstatymą teisės
liudijimus: 2001 m. sausio 12 d. (registro Nr. 382), 2001 m. spalio 12 d. (registro
Nr. 10133), 2001 m. spalio 19 d. (registro Nr. 10384), 2006 m. liepos 4 d. (registro Nr. 9966), 2006 m. liepos 13 d. (registro Nr. 10254), 2007 m. vasario 12 d. (registro Nr. 1007) dėl 1/3 dalies A. E. D. turto
paveldėjimo.
Ieškovė nurodė,
kad 2001 m. gegužės 4 d. mirė jos tėvas R. D.; ji tėvo mirties dieną buvo
nepilnametė (vienuolikos metų), jos teisių niekas negynė, tačiau ji priėmė tėvo
palikimą, pradėdama faktiškai valdyti palikėjo turėtą kilnojamąjį turtą – naudojosi
baldais, patalyne, indais, knygomis. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2000 m. liepos
4 d. mirė tėvo senelė A. E. D.; jos turtą paveldėjo dvi dukterys – atsakovės
I. N. V. ir L. M.; palikėjos sūnus, t. y. ieškovės tėvo R. D. tėvas B. J. D.
buvo miręs 1985 m. vasario 22 d. Ieškovės teigimu, palikėjos turto dalį, kuri
būtų priklausiusi mirusiam jos sūnui B. J. D., turėjo teisę paveldėti palikėjos
vaikaitis, t. y. ieškovės tėvas R. D. (1964 m. CK 573 straipsnio
4 dalis), tačiau palikimo atsiradimo metu jis sirgo psichine liga, nuolat
gydėsi ligoninėse ir dėl sveikatos būklės negynė savo teisių.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės
teismas 2010 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį patenkino: nustatė juridinę reikšmę
turintį faktą, kad S. D. faktiškai priėmė ir valdo R. D. turtą,
atsiradusį po jo mirties 2001 m. gegužės 4 d.; pratęsė S. D. terminą palikimui, atsiradusiam po A. E. D. mirties, priimti R. D. vardu; pripažino
iš dalies negaliojančiais paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimus: 2001 m.
sausio 12 d. (registro Nr. 382), 2001 m. spalio 12 d. (registro Nr. 10133),
2001 m. spalio 19 d. (registro Nr. 10384), 2006 m. liepos 4 d. (registro Nr. 9966), 2006 m. liepos 13 d. (registro Nr. 10254), 2007 m. vasario 12 d. (registro Nr. 1007) dėl 1/3 dalies A. E. D. turto paveldėjimo.
Teismas nustatė,
kad po tėvo mirties 2001 m. gegužės 4 d. ieškovė liko gyventi su motina ir
priėmė tėvo palikimą, pradėdama faktiškai valdyti likusius namų apyvokos
daiktus. Dėl ieškovės tėvo senelės palikimo teismas nurodė, kad po palikėjos mirties
2000 m. liepos 4 d. į notarų biurą kreipėsi tik jos dukterys, t. y. atsakovės; palikėjos
sūnus B. J. D. (ieškovės senelis, jos tėvo tėvas) buvo miręs 1985 m.; pareiškimuose
atsakovės nurodė, kad daugiau įpėdinių nėra. Teismas sprendė, kad 2000 m.
liepos mėn. atsakovėms buvo žinoma apie kitus įpėdinius, todėl jos, elgdamosi
sąžiningai, privalėjo informuoti apie tai notarę, tačiau to nepadarė; ieškovės
tėvas negalėjo išreikšti valios priimti senelės palikimą dėl savo sveikatos (sirgo
šizofrenija, be to, medikamentus vartodavo, užgerdamas juos alkoholiu). Teismas
atkreipė dėmesį į tai, kad 2000 m. gegužės mėn. ieškovė buvo nepilnametė, tinkamai
negalėjo apginti savo teisių, ir sprendė, jog ieškovė įrodė aplinkybes,
sudarančias pagrindą tėvo senelės palikimo priėmimo terminui pratęsti.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimu
patenkino atsakovių apeliacinius skundus: panaikino Kauno miesto apylinkės
teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
Dėl termino
palikimui priimti pratęsimo teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovės pozicija, jog,
mirus tėvui, ji paveldėjo jo turtinę teisę prašyti pratęsti terminą palikimui,
atsiradusiam po tėvo senelės mirties, priimti, yra teisiškai nepagrįsta: pagal 2000 m.
CK 5.1 straipsnį, kuriame apibrėžta paveldėjimo sąvoka, paveldimi
materialūs dalykai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės
prievolės, kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos, tačiau ši
sąvoka neleidžia spręsti, kad ieškovės tėvas paliko jai jos nurodytą teisę; mirusio
asmens įpėdiniai gali paveldėti tik tą turtą ar turtines bei kai kurias
asmenines neturtines teises, kurias palikėjas turėjo mirties momentu. Teisėjų
kolegija sprendė, kad, neįgyvendinęs teisės į palikimą 1964 m. CK 587 straipsnio
nustatyta tvarka (t. y. pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą arba
paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą),
ieškovės tėvas savo mirties momentu prarado teisę prašyti pagal 1964 m. CK 588
straipsnį prailginti terminą palikimui priimti; įstatymų nenustatyta įpėdinio
teisės atstovauti mirusiam asmeniui, atliekant veiksmus, kuriuos pagal tų
veiksmų prigimtį galėjo atlikti tik teisnus asmuo (fizinio asmens civilinis
teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, kai jis miršta (CK 2.2 straipsnio
1 dalis). Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ieškovė po savo tėvo mirties
priėmė jo palikimą, pradėdama faktiškai valdyti jo turtą, teisėjų kolegija
nurodė, jog pagal CK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių
priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar
pabaiga; palikimo priėmimo faktą ieškovė prašo nustatyti dėl to, kad, jos
nuomone, šis faktas sukels teisinių padarinių – suteiks galimybę pratęsti terminą
tėvo senelės palikimui priimti tėvo, kuris miręs, vardu; minėta, tokia asmeninė
ar turtinė teisė ieškovei negali atsirasti, todėl prašomas nustatyti palikimo
priėmimo faktas neturi teisinės reikšmės jos nurodytam tikslui. Teisėjų kolegija
pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškinyje nesiremiama aplinkybėmis, jog ieškovės
tėvas po savo senelės mirties faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą, byloje
nėra duomenų ir apie tai, kad jis būtų padavęs pareiškimą dėl palikimo priėmimo
notarų biurui arba įstatymo nustatyta tvarka apskundęs notarės atsisakymą tokį
pareiškimą priimti, todėl prašomo nustatyti palikimo priėmimo fakto juridinė
reikšmė negali būti vertinama tuo aspektu, kuriuo ieškovė nesiremia. Teisėjų
kolegija taip pat nurodė, kad, bylos duomenimis, ieškovės tėvas mirties dieną
neturėjo jokio turto, išskyrus namų apyvokos daiktus (televizorių, kompiuterį,
knygas, stalą ir pan.); palikėjo asmeninių buitinių daiktų paėmimas kitų
įpėdinių sutikimu teismų praktikoje nelaikomas palikimo priėmimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-247/2006). Padariusi
išvadą, kad ieškovės tėvo palikimo, kurį sudarė tik namų apyvokos daiktai, paveldėjimo
fakto nustatymas nesukels jai pageidaujamų padarinių, teisėjų kolegija konstatavo,
jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nustatė ieškovės prašytą palikimo
priėmimo faktą kaip turintį juridinę reikšmę. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės
instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė
naują sprendimą, kuriuo atmetė visus ieškinio reikalavimus.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, pareiškimas apie
prisidėjimą prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 17
d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d.
sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl mirusio asmens, kuris, būdamas gyvas,
neįgyvendino teisės paveldėti atstovavimo teise, įpėdinio teisės įgyvendinti
šią palikėjo teisę, prašant teismą pratęsti terminą palikimui priimti mirusio
asmens vardu. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė
CK 5.1 straipsnio nuostatas. Teismas neteisingai sprendė, kad, mirus tėvui, kasatorė
negalėjo paveldėti jo turtinės teisės prašyti pratęsti terminą palikimui,
atsiradusiam po jo senelės mirties, priimti. CK 5.1 straipsnio 2, 3 dalių
analizė leidžia daryti išvadą, kad, priėmęs palikimą, pagal įstatymą įpėdinis įgyja
visas velionio turtines ir neturtines (išskyrus įstatymo nustatytas išimtis) teises.
Dėl to apeliacinės instancijos teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, kad kasatorės
tėvas, neįgyvendinęs 1964 m. CK 587 straipsnio nustatyta tvarka
teisės į senelės palikimą, prarado teisę 1964 m. CK 588 straipsnio
nustatyta tvarka prašyti prailginti (pratęsti) terminą palikimui priimti. Iš
teismo motyvų galima suprasti, kad kasatorė turėjo reikšti reikalavimą
nustatyti, jog tėvas faktiškai priėmė palikimą, atsiradusį po senelės mirties.
Tokia teismo išvada tik patvirtina, kad po tėvo mirties kasatorė įgijo visas jo
teises. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį palikimas galėjo būti priimtas
dviem būdais: pradėjus faktiškai jį valdyti arba padavus palikimo atsiradimo
vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Dėl to kasatorės pasirinktas
teisių gynimo būdas yra teisingas. Be to, palikimo atsiradimo metu būdama tik
vienuolikos metų, ji negalėjo žinoti palikimo, atsiradusio po tėvo senelės
mirties, faktinio priėmimo aplinkybių.
2. Dėl termino palikimui priimti pratęsimo. Apeliacinės
instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų dėl termino
palikimui priimti pratęsimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismai,
spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne
tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek
jis buvo praleistas, bet ir į kitas teisinės reikšmės turinčias priežastis,
trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal
R. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-46/2006; 2007 m. kovo 30 d. nutartis
civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. pareiškimą, bylos Nr.
3K-3-126/2007; 2007 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal
pareiškėjos M. D. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-258/2007). Klausimą, ar
konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, ar šios yra pagrindas pratęsti
terminą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į terminų, nustatytų palikimui
priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečios bylos aplinkybes, byloje
dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą (arba kurio
vardu prašoma priimti palikimą), teisinį statusą, pareiškėjo elgesį, kitas
reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijus
(CK 1.5 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teismas neatsižvelgė į tai,
kad kasatorė prašo pratęsti terminą palikimui, kuris atsirado, kai ji buvo
nepilnametė, priimti, todėl dėl jos teisių gynimo turi būti sprendžiama ne tik
individualaus, bet ir viešojo intereso aspektu. Teismas neįvertino šios
konkrečios bylos aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kokios buvo vaiko materialinės
gyvenimo sąlygos palikimo atsiradimo metu. Kasatorė tiek 2001 m., tiek dabar
gyvena kartu su mama J. D. senelei V. A. D. priklausančiame bute,
jokio nuosavo turto nei kasatorė, nei jos tėvai neturėjo. Bylos aplinkybės
leidžia daryti išvadą, kad atsisakymas pratęsti palikimo priėmimo terminą,
kuris praleistas kasatorės tėvo, kai ji buvo nepilnametė ir neturėjo visiško
civilinio veiksnumo bei negalėjo savarankiškai dalyvauti civiliniuose
santykiuose (CK 2.8 straipsnis), pažeistų jos interesus. Atsakovės neįrodė,
kad termino palikimui priimti pratęsimas ypač neigiamai paveiktų jų teisėtus
interesus (CPK 178 straipsnis).
3. Dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai
valdyti paveldimą turtą, kurį sudarė mirusiojo asmeniniai ir namų apyvokos
daiktai, fakto nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai
aiškino ir taikė 1964 m. CK 568, 587, 588 straipsnių nuostatas ir dėl to
nepagrįstai sprendė, kad kasatorė, paėmusi po tėvo mirties namų apyvokos
daiktus, faktiškai nepriėmė jo palikimo, be to, kad prašomo palikimo priėmimo
fakto nustatymas nesukels jai teisinių padarinių. Tokio juridinio fakto
nustatymas sukeltų kasatorei teisinių padarinių – ji įgytų teisę paveldėti dalį
tėvo senelės turto, kurį paveldėjo atsakovės. Teismas rėmėsi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje
byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-247/2006, kurioje
nurodyta, kad palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo asmeninių, buitinių daiktų
paėmimas kitų įpėdinių sutikimu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika
šiuo klausimu yra nevienoda. Kasacinio teismo nutartyse ne kartą konstatuota,
kad faktišku pradėjimu valdyti paveldimą turtą, patvirtinančiu palikimo
priėmimą 1964 m. CK 587 straipsnio prasme, suprantami bet kokie įpėdinio
veiksmai, valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės;
pagal 1964 m. 587 straipsnio 1 dalį palikimas negali būti priimtas su sąlyga ar
išlygomis, todėl, pradėjus įpėdiniui faktiškai valdyti kokią nors paveldimo
turto dalį, laikoma, kad jis priėmė visą palikimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. S. G.,
bylos Nr. 3K-3-416/2003; 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje E. K.
v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006; 2006 m. spalio 31 d. nutartis
civilinėje byloje G. M., J. M., J. T. ir kt. v. S. K., J. D., bylos Nr.
3K-3-535/2006; 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. T.,
B. T., A. T. v. V. S., A. S., J. S., bylos Nr. 3K-3-282/2007; kt.). Asmeninių
velionio daiktų, namų apyvokos reikmenų paėmimas taip pat reiškia palikimo
priėmimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 12 d.
nutartis civilinėje byloje V. O.-K. v. I. K., P. K., bylos Nr.
3K-3-65/2000; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje S. T.
v. J. T., bylos Nr. 3K-3-560/2006). Be to, vertinant, buvo palikimas
priimtas ar ne, pradedant faktiškai jį valdyti, reikia atsižvelgti į turto,
sudarančio palikimą, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d.
nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. J., P. K. pareiškimą,
bylos Nr. 3K-3-322/2009). Nagrinėjamu atveju po kasatorės tėvo mirties
neliko nekilnojamojo ar registruojamo kilnojamojo turto; buvo tik baldai,
indai, kiti namų apyvokos daiktai, kuriais kasatorė iki šiol naudojasi.
Įvertinus palikimo kiekį ir pobūdį, darytina išvada, kad kasatorė priėmė visą
tėvo palikimą. Iš asmenų, kurie faktiškai priima tik mirusiojo namų buities
apyvokos daiktus ir kitą kilnojamąjį neregistruotiną turtą, negali būti atimta
teisė prašyti teismo nustatyti palikimo priėmimo faktą pagal CPK 444 straipsnį.
Pareiškime dėl
prisidėjimo prie kasacinio skundo tretieji asmenys J. D. ir V. A. D.
nurodo, kad sutinka su kasacinio skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovės L. M. ir I. N. V. prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą
teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Kasatorės prosenelė
ir tėvas mirė iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl apeliacinės instancijos
teismas teisingai vadovavosi 1964 m. CK normomis, reglamentavusiomis
paveldėjimo teisinius santykius palikėjų mirties metu. Tuo tarpu pirmosios
instancijos teismas neteisėtai grindė sprendimą 2000 m. CK normomis.
Kasaciniame skunde kasatorė be pagrindo remiasi galiojančio CK paveldėjimo
teisės normomis, kurios negaliojo abiejų palikėjų mirties metu.
2. Iš kasatorės
suformuluotų reikalavimų galima daryti išvadą, kad ji mano, jog paveldėjo tėvo
turėtą paveldėjimo teisę į senelės turtą, taip pat jo teisę kreiptis į teismą
dėl termino palikimui priimti pratęsimo. Tačiau, atsakovių nuomone, paveldėjimo
teisė nėra ir negali būti paveldima; mirusiojo įpėdiniai paveldi palikimą, bet
ne paveldėjimo teisę.
3. Nėra šalių ginčo
dėl to, kad kasatorės tėvas nepriėmė palikimo po savo senelės A. E. D.
mirties. Kai tėvas nepriėmė palikimo po senelės mirties, kasatorė negali
pretenduoti į prosenelės turtą. Kasatorės reikalavimas pratęsti terminą tėvo
senelės palikimui priimti mirusio tėvo vardu neturi teisinio pagrindo. Kasatorė
nenurodė, pagal kokias teisės normas jai suteikta teisė atstovauti mirusiam
asmeniui ir išreikšti jo valią priimti ar nepriimti palikimą, taip pat ir
prašyti pratęsti terminą palikimui priimti mirusio asmens vardu. Kasatorės
tėvas, neatlikęs per šešis mėnesius jokių aktyvių veiksmų senelės palikimui
priimti, prarado teisę į šį palikimą, o jo įpėdinė, t. y. kasatorė, negali
turėti daugiau teisių, negu jų turėjo mirusysis.
4. Palikimo priėmimas
savo esme yra vienašalis sandoris, kuriam, kaip ir kiekvienam kitam sandoriui,
sudaryti esmingai svarbi jį sudarančios šalies valia. Akivaizdu, kad netgi
pratęsus terminą palikimui priimti, kasatorės tėvas negali atlikti jokių veiksmų
palikimui priimti, nes yra miręs. Be to, nagrinėjamu atveju prašoma pratęsti
terminą palikimui, atsiradusiam prieš devynerius metus, priimti. Vertinant šio
termino pratęsimo galimybę civilinių teisinių santykių stabilumo užtikrinimo
aspektu, terminas praleistas nepateisinamai daug.
5. Kasatorės
argumentai, kad tuo metu, kai mirė prosenelė, ji buvo nepilnametė, o tėvai
negynė jos teisių, atmestini kaip neturintys teisinės reikšmės. Kasatorė
neturėjo teisės paveldėti po savo prosenelės mirties nei pagal įstatymą, nei
pagal testamentą, taigi nė vienas iš jos tėvų negalėjo ginti teisių, kurių ji
neturėjo. Viešasis interesas taip pat nebuvo pažeistas, nes kasatorė, nors ir
būdama nepilnametė, neturėjo teisės paveldėti prosenelės palikimo. Kasatorė
galėjo priimti tik vėliau mirusio savo tėvo palikimą, jeigu toks būtų buvęs. Be
to, kasatorė kreipėsi į teismą, būdama devyniolikos metų, todėl šiuo metu nėra
teisinio pagrindo ginti jos kaip nepilnametės interesus.
6. Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę
turintį faktą, kad kasatorė po tėvo mirties priėmė jo palikimą, pradėjusi
naudotis namų apyvokos daiktais. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą
praktiką įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys nepaveldimi, o pereina
įstatyminiams įpėdiniams, nepriklausomai nuo jų eilės ir paveldimos dalies,
jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius
metus. Palikimo priėmimu nelaikoma naudojimasis buities apstatymo ir apyvokos
daiktais ar jų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2006 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo
Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-247/2006). Kasacinio teismo nutartys,
kuriomis remiamasi kasaciniame skunde, priimtos bylose, kurių aplinkybės
skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl jose pateikti teisės išaiškinimai neturi
precedentinės reikšmės nagrinėjamoje byloje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl laiko
atžvilgiu paveldėjimo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų
Pagal
Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38
straipsnio 1 dalį CK penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo
teisiniams santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus CK, t. y. nuo 2001
m. liepos 1 d. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl A. E. D.,
mirusios 2000 m. liepos 4 d., ir R. D., mirusio 2001 m. gegužės 4 d., turto
paveldėjimo, todėl, sprendžiant dėl byloje pareikštų reikalavimų, turi būti
vadovaujamasi 1964 m. CK normomis, reglamentavusiomis paveldėjimo
teisinius santykius palikėjų mirties metu.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovių teisingai pažymėta, kad kasatorės prosenelė ir tėvas
mirė iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl kasaciniame skunde be pagrindo remiamasi
galiojančio CK paveldėjimo teisės normomis. Teisėjų kolegija, remdamasi
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, pasisako
dėl kasaciniame skunde keliamų paveldėjimo teisės klausimų, vadovaudamasi
1964 m. CK normomis, reglamentavusiomis paveldėjimo teisinius santykius
palikėjų mirties metu (CPK 351 straipsnio 1 dalis).
Dėl mirusio
asmens, kuris, būdamas gyvas, neįgyvendino teisės paveldėti atstovavimo teise,
įpėdinio teisės įgyvendinti šią palikėjo teisę, prašant teismą pratęsti terminą
palikimui priimti mirusio asmens vardu
Kasatorė,
kreipdamasi į teismą su reikalavimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ji
po tėvo mirties priėmė jo palikimą, pradėdama faktiškai valdyti paveldimą turtą,
nustatymo, kartu pareiškė reikalavimą pratęsti terminą tėvo senelės palikimui
priimti mirusio tėvo (palikėjos vaikaičio) vardu.
Nagrinėjamoje byloje
nustatyta, kad 2000 m. liepos 4 d. mirusi kasatorės tėvo senelė A. E. D.
turėjo tris vaikus – dvi dukteris, t. y. atsakoves I. N. V. ir L. M., bei sūnų B.
J. D., t. y. 2001 m. gegužės 4 d. mirusio kasatorės tėvo R. D. tėvą, kuris
mirė 1985 metais. A. E. D. palikimą priėmė pirmos eilės įpėdinės – dukterys, t.
y. atsakovės. Kasatorės tėvas, kaip palikėjos vaikaitis, buvo antros eilės
įpėdinis. Pagal palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m.
CK 573 straipsnio 2 dalį, pirmos eilės įpėdiniams priėmus
palikimą, antros eilės įpėdiniai nešaukiami paveldėti. Tačiau palikėjo
vaikaičiai, nors būdami antros eilės įpėdinai, turėjo teisę paveldėti kartu su
paveldinčiais pirmos eilės įpėdiniais tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam
šaukiamos eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymus (1964 m. CK 573 straipsnio
4 dalis). Toks teisinis reglamentavimas įtvirtino paveldėjimą atstovavimo
teise, reiškiantį, kad palikėjo vaikaičiai paveldi tarytum atstovaudami savo
tėvui ar motinai, todėl mirusio įpėdinio dalis pereina jo vaikams (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. M.
ir kt. v. E. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-468/2009; kt.). Taigi kasatorės
tėvas, kaip palikėjos vaikaitis, mirusio palikėjos sūnaus sūnus, nepaisant to,
kad jis buvo antros eilės įpėdinis, turėjo teisę paveldėti kartu su pirmos
eilės įpėdinėmis, t. y. atsakovėmis, tą dalį, kuri būtų priklausiusi jo tėvui
kaip palikėjos sūnui, jeigu šis palikėjos mirties dieną būtų gyvas (1964 m. CK 573
straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis).
Nurodytą teisę
paveldėti atstovavimo teise kasatorės tėvas galėjo įgyvendinti per šešis
mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. nuo 2000 m. liepos 4 d. iki 2001
m. sausio 4 d., priimdamas palikimą vienu iš įstatymo nustatytų būdų, t. y.
arba faktiškai pradėdamas valdyti paveldimą turtą, arba paduodamas palikimo
atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (1964 m. CK 587
straipsnio 1–3 dalys). Byloje nustatyta, kad per įstatymo nustatytą terminą
kasatorės tėvas neįgyvendino teisės paveldėti senelės palikimo dalį atstovavimo
teise ir mirė 2001 m. gegužės 4 d., t. y. praėjus dešimčiai mėnesių po senelės
palikimo atsiradimo (2000 m. liepos 4 d.).
Kasatorės
teigimu, mirusio įpėdinio neįgyvendinta teisė priimti palikimą yra paveldima
turtinė teisė, todėl apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jos reikalavimą
dėl termino tėvo senelės palikimui priimti tėvo vardu pratęsimo, netinkamai
aiškino ir taikė CK 5.1 straipsnio nuostatas ir neteisingai sprendė, jog,
mirus tėvui, ji negalėjo paveldėti nurodytos turtinės teisės.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad, minėta, kasatorė neturi teisinio pagrindo remtis 2000 m. CK, kuris
negaliojo palikimo atsiradimo metu, normomis. 1964 m. CK nebuvo pateikta
paveldėjimo sampratos, tačiau teisės doktrinoje ir teismų praktikoje
paveldėjimas buvo apibrėžiamas kaip universalus palikėjo teisių ir pareigų
perėjimas įpėdiniams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės
2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. ir kt. v. J. K. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-528/2001; 2001 m. lapkričio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje V. I. J. ir kt. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1219/2001;
kt.). Pagal 1964 m. CK nuostatas paveldėjimo dalykas buvo ne tik
palikėjui nuosavybės teise priklausantys kilnojamieji, nekilnojamieji daiktai,
bet ir kitos jo turtinės teisės bei pareigos, taip pat kai kurios neturtinės
teisės, tačiau negalėjo būti paveldėtos tokios palikėjo neturtinės ir turtinės teisės
bei pareigos, kurios neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad paveldėjimo teisė yra asmeninė. Teisės priimti palikimą įgyvendinimą
lemia konkretaus įpėdinio valia – jis gali nuspręsti, priimti ar ne palikimą. Palikimo
priėmimo veiksmai yra asmeninio pobūdžio, kitas asmuo negali išreikšti ar
pakeisti įpėdinio valios, priimti palikimą ar jo nepriimti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad mirusio įpėdinio įpėdinis negali išreikšti už mirusįjį jo
valios, kurios jis neišreiškė, būdamas gyvas. Dėl to tokiems atvejams, kai
įpėdinis, turintis teisę paveldėti pagal įstatymą ar testamentą, miršta po
palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per įstatymo nustatytą palikimui
priimti terminą, reglamentuoti įstatymų leidėjo specialiąja teisės norma
įtvirtintas mirusio įpėdinio teisės priimti palikimą perėjimo jo įpėdiniams institutas,
suteikiantis teisę mirusiojo įpėdinio įpėdiniams savo, o ne mirusio įpėdinio vardu
įgyvendinti mirusiojo neįgyvendintą teisę priimti palikimą (1964 m.
CK 589 straipsnis; 2000 m. CK 5.58 straipsnis). Teisės
doktrinoje toks teisės priimti palikimą perėjimas vadinamas paveldėjimo
transmisija. Priimti mirusio įpėdinio nepriimtą palikimą ar ne, lemia jau mirusio
įpėdinio įpėdinių valia, t. y. paveldėjimo transmisijos institutas suteikia
mirusio įpėdinio įpėdiniams teisę išreikšti savo, o ne mirusio įpėdinio, valią dėl
palikimo priėmimo. Pažymėtina, kad mirusio įpėdinio įpėdinių teisė priimti
palikimą, t. y. teisė paveldėti transmisijos būdu, yra savarankiška jų
teisė, t. y. mirusio įpėdinio įpėdiniai gali tiek priimti mirusio
įpėdinio nepriimtą palikimą, tiek tokio palikimo nepriimti, o priimti tik
palikėjo paliktą turtą.
1964 m. CK 589
straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu įpėdinis, šaukiamas paveldėti
pagal įstatymą ar testamentą, miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo
priimti per nustatytą terminą (587 straipsnis), teisė priimti jam priklausančią
palikimo dalį pereina jo įpėdiniams. Šią mirusio įpėdinio teisę jo įpėdiniai
galėjo įgyvendinti bendraisiais pagrindais per likusią termino palikimui
priimti dalį; jeigu likusi termino dalis trumpesnė kaip trys mėnesiai, ji prailginama
iki trijų mėnesių (1964 m. CK 589 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad tam, jog mirusio įpėdinio teisė priimti palikimą pereitų jo
įpėdiniams 1964 m. CK 589 straipsnio pagrindu, buvo būtinos tokios sąlygos:
pirma, įpėdinis įgijo teisę paveldėti pagal įstatymą ar pagal testamentą
būdamas gyvas; antra, toks įpėdinis mirė nespėjęs šios teisės įgyvendinti per
įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti. Be to, nurodyto teisinio
reglamentavimo pagrindu darytina išvada, kad teisė priimti palikimą ir
paveldėti transmisijos būdu mirusio įpėdinio įpėdiniui galėjo pereiti tik tokiu
atveju, jeigu šią teisę turėjęs įpėdinis mirė nepasibaigus įstatymo nustatytam
palikimo priėmimo terminui; jeigu toks įpėdinis mirė, kai jau buvo praėjęs įstatymo
nustatytas palikimui priimti terminas, jo įpėdiniai netenka teisės priimti
mirusiojo nepriimtą palikimą, nes teisė priimti palikimą jau buvo pasibaigusi
jo (palikėjo) mirties momentu. Pažymėtina, kad pagal 1964 m. CK 588 straipsnio,
reglamentavusio termino palikimui priimti prailginimą (pratęsimą), nuostatas teisė
prašyti prailginti (pratęsti) palikimo priėmimo terminą (praleistą dėl svarbių
priežasčių) buvo suteikta tik įpėdiniui. Mirusio įpėdinio įpėdiniai galėtų
prašyti, kad jiems, o ne mirusiam įpėdiniui, būtų pratęstas palikimo priėmimo terminas,
tačiau tik tuo atveju, jeigu įpėdinis, turėjęs teisę priimti palikimą, mirė, kai
dar nebuvo pasibaigęs terminas palikimui priimti, o mirusiojo įpėdiniai nespėjo
(dėl svarbių priežasčių) įgyvendinti jiems įstatymo pagrindu perėjusios teisės
priimti palikimą per likusią termino palikimui priimti (kuris buvo šeši mėnesiai)
dalį.
Nagrinėjamu
atveju įpėdinis, t. y. kasatorės tėvas, turėjęs teisę paveldėti atstovavimo
teise 1/3 dalį savo senelės, mirusios 2000 m. liepos 4 d., turto, mirė 2001 m.
gegužės 4 d., t. y. po palikimo atsiradimo praėjus dešimčiai mėnesių. Kasatorė,
reikšdama reikalavimą pratęsti terminą tėvo senelės palikimui priimti tėvo
vardu, pripažįsta, kad jis po senelės mirties nepriėmė palikimo nei pradėdamas
faktiškai valdyti paveldimą turtą, nei paduodamas pareiškimą apie palikimo
priėmimą notarui.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad įpėdinio valia priimti palikimą, t. y. tapti palikėjo turto
savininku, turi būti išreikšta aktyviais veiksmais, įstatymo nustatytu būdu, be
to, per įstatymo nustatytą terminą. Jeigu įpėdinis per įstatymo nustatytą
terminą palikimui priimti neatliko jokių veiksmų, kurie patvirtintų, kad jis
priėmė palikimą, teismų praktikoje, paveldėjimo teisės doktrinoje pripažįstama,
jog jis neįstojo į paveldėjimo santykius (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis).
Remdamasi byloje
nustatytais faktais teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kasatorės tėvui
nepriėmus savo senelės palikimo per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą, taip
pat po šio termino pasibaigimo (2001 m. sausio 4 d.) iki savo mirties (2001 m.
gegužės 4 d.) nesikreipus į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, jo turėta
teisė paveldėti atstovavimo teise jo mirties dieną buvo pasibaigusi, todėl
kasatorei negalėjo pereiti ir neperėjo teisė, kurios palikėjas mirties dieną neturėjo.
Išdėstytų motyvų
pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kasatorės pareikštas
reikalavimas pratęsti terminą tėvo senelės palikimui priimti tėvo vardu yra teisiškai
nepagrįstas, todėl apeliacinės instancijos teismas teisėtai jį atmetė.
Konstatavus, kad
kasatorė nagrinėjamu atveju neturi teisinio pagrindo prašyti pratęsti terminą
tėvo senelės palikimui priimti, kasacinio skundo argumentai dėl palikimo
priėmimo termino pratęsimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo tampa
teisiški nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl palikimo
priėmimo fakto nustatymo, kai paveldėtiną turtą sudaro mirusiojo asmeniniai ir
namų apyvokos daiktai
Kasaciniame
skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai
aiškino bei taikė 1964 m. CK 568, 587, 588 straipsnių nuostatas ir dėl to
nepagrįstai sprendė, kad kasatorė, paėmusi po tėvo mirties namų apyvokos
daiktus, faktiškai nepriėmė jo palikimo, be to, kad prašomo palikimo priėmimo fakto
nustatymas nesukels jai teisinių padarinių.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, jog teismo tvarka
nustatomi ne bet kokie faktai, o turintys juridinę reikšmę, t. y. nuo kurių
priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar
pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismo tvarka nenustatinėjami faktai,
kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę neturi juridinės reikšmės.
Nagrinėjamoje
byloje kasatorė, prašydama nustatyti faktą, kad ji po tėvo mirties priėmė jo
palikimą, teigė, kad tokio fakto nustatymas sukels jai teisinių padarinių, t.
y. suteiks galimybę įgyvendinti mirusio tėvo teisę į jo senelės palikimą. Teisėjų
kolegija pažymi, kad kai byloje konstatuota, jog kasatorės tėvo neįgyvendinta
teisė priimti senelės palikimą negali pereiti kasatorei, nes buvo pasibaigusi
jo mirties dieną, argumentai, jog prašomas nustatyti palikimo priėmimo faktas
sukels jos nurodytus teisinius padarinius, yra teisiškai nepagrįsti. Kasatorė
pripažįsta, kad po tėvo mirties neliko jokio kito turto, tik namų apyvokos
daiktai (baldai, indai, šaldytuvas, televizorius, kompiuteris, knygos ir pan.).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad kai byloje nustatyta, jog kasatorės tėvas, be
asmeninių ir namų apyvokos daiktų, neturėjo nuosavybės teise jokio kito turto
(nekilnojamųjų, kilnojamųjų registruotinų daiktų, paveldėtinų asmeninių
neturtinių ar turtinių teisių), nėra teisinės būtinybės, kartu ir teisinio
pagrindo, nustatyti jo palikimo, kurį sudarė tik nurodyti daiktai, priėmimo
faktą, nes dėl šių palikėjo daiktų paveldėjimo nėra įpėdinių ginčo ir palikimo
priėmimo fakto, kaip tokio, nustatymas nesukels teisinių padarinių. Taigi
tokioje kaip nagrinėjama situacija palikimo priėmimo fakto nustatymas
neatitiktų teisės normų nuostatų, pagal kurias teismas nustato tik tokius
faktus, kurie turi juridinę reikšmę, t. y. lemia asmenų teisių ir pareigų
atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą (CPK 444 straipsnio 1 dalis).
Nustačius, kad
nagrinėjamu atveju palikimo priėmimo fakto nustatymas nesukels kasatorei jokių
teisinių padarinių, kasatorės argumentai dėl palikimo, kurį sudaro palikėjo
asmeniniai ir namų apyvokos daiktai, priėmimo tampa teisiškai nereikšmingi.
Pažymėtina, kad
šioje byloje apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo remtis Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-247/2006,
pateiktu išaiškinimu, kad palikėjo asmeninių ir namų apyvokos daiktų paėmimas kitų
įpėdinių sutikimu nelaikomas palikimo priėmimu, nes toks išaiškinimas pateiktas
byloje, kurios aplinkybės buvo kitokios nei šios bylos: nurodytoje byloje
nustatyta, kad įpėdinis, prašęs nustatyti palikimo priėmimo faktą, paėmė tam
tikrus palikėjų asmeninius daiktus kitų įpėdinių sutikimu, be to, palikėjai
turėjo ir nekilnojamojo turto, dėl kurio nurodytas įpėdinis neatliko jokių
veiksmų, rodančių valią priimti palikimą; šioje byloje nustatyta, kad kasatorės
tėvas, be asmeninių ir namų apyvokos daiktų, neturėjo jokio kito turto, nėra jo
įpėdinių ginčo dėl nurodytų daiktų paveldėjimo, o palikimo priėmimo faktą
kasatorė prašė nustatyti dėl to, kad manė, jog, jį nustačius, galės įgyvendinti
tėvo neįgyvendintą teisę priimti jo senelės palikimą.
Remdamasi
išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos padarė
iš esmės teisingą išvadą, jog kasatorės tėvo palikimo, kurį sudaro tik
asmeniniai ir namų apyvokos daiktai, priėmimo fakto nustatymas nesukels kasatorės
nurodytų teisinių padarinių, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo
nustatė palikimo priėmimo faktą kaip turintį juridinę reikšmę.
Kartu teisėjų
kolegija nurodo, kad nėra pagrindo sutikti su kasatorės argumentais, jog kasacinio
teismo praktika palikimo, kurį sudaro palikėjo asmeniniai ir namų apyvokos
daiktai, priėmimo klausimu yra nevienoda.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad ne kiekvienu atveju kokio
nors daikto paėmimas reiškia palikimo priėmimą. Palikėjo daiktą įpėdinis gali
paimti kitiems įpėdiniams sutikus, jiems leidus, kaip mirusiojo atminimą.
Paveldėjimo teisėje ir teismų praktikoje palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo
drabužių, asmeninių dokumentų, laiškų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų,
šeimos suvenyrų ir relikvijų pasidalijimas tarp įpėdinių arba šių daiktų
perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu (žr., pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje Z. K. v. B. L., bylos Nr. 3K-3-247/2006;
2008 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. O.
S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-547/2008). Kasacinio teismo pažymima,
kad toks daiktų paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis
nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nedalyvavo
kartu su kitais įpėdiniais disponuojant daiktais, įeinančiais į palikimo
sudėtį, t. y. jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio)
pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. Ž.
pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje B. O. S. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-547/2008;
2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. A. B. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje pagal I. M. pareiškimą, bylos
Nr. 3K-3-439/2010; kt.).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, teismui
sprendžiant dėl to, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą
ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, kiekvienu atveju turi būti vertinamos
konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio, paėmusio
kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesys po šio daikto ar daiktų paėmimo,
t. y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko (pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje pagal V. Ž. pareiškimą, bylos
Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje B. O. S. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-547/2008; 2009
m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. J. ir kt. pareiškimą,
bylos Nr. 3K-3-322/2009; 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. J. v. E. V., bylos Nr. 3K-3-398/2010; 2010
m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. A. B. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje pagal I. M. pareiškimą, bylos
Nr. 3K-3-439/2010; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje pagal A. B. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-487/2010;
kt.). Kasacinio teismo pažymėta, kad, vertinant, buvo palikimas priimtas ar ne,
pradedant faktiškai jį valdyti, reikia atsižvelgti į turto, sudarančio
palikimą, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d.
nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. J., P. K. pareiškimą,
bylos Nr. 3K-3-322/2009).
Kasacinio teismo
nutartyse, kurios nurodytos kasaciniame skunde kaip patvirtinančios praktiką, kad
asmeninių palikėjo daiktų, namų apyvokos reikmenų paėmimas reiškia palikimo
priėmimą, teismas, spęsdamas dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, rėmėsi ne
tik tuo, jog įpėdinis paėmė palikėjo asmeninių daiktų, bet vertino įpėdinio elgesį
kaip paveldimo turto savininko: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 12
d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. O.-K. v. I. K. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-65/2000, remtasi ne tik tuo, kad po palikėjo mirties ieškovas
priėmė palikėjui priklausiusius laikrodį, antspaudus, knygų spintą, tautines
juostas, bet ir tuo, kad jis naudojosi palikėjui priklausiusioje namų valdoje esančiais
garažu bei ūkiniu pastatu kaip šio turto savininkas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. T. v.
J. T., bylos Nr. 3K-3-560/2006, dėl reikalavimo nustatyti palikimo
priėmimo faktą buvo sprendžiama vertinant ne tik tai, kad įpėdinis pasiėmė
palikėjos namų apyvokos reikmenis, bet ir tai, kad jis gyveno palikėjai priklausiusiame
name.
Aptartų Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutarčių analizė rodo, kad teisės normos,
reglamentuojančios palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą
turtą, aiškinamos ir taikomos vienodai, t. y. teismai remiasi ne tik vienu
faktu, jog įpėdinis paėmė tam tikrus palikėjo kilnojamuosius daiktus, bet atsižvelgia
į įpėdinio elgesį po šių daiktų paėmimo, vertindami, ar jis elgėsi kaip
paveldimo turto savininkas. Pažymėtina, kad kasatorė remiasi tik tam tikrais kasaciniame
skunde išvardytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių argumentais, kurie
galėtų būti naudingi jos situacijai, tačiau nurodytose nutartyse kasacinio
teismo pateiktų išaiškinimų esmė – nustatant palikimo priėmimo, pradėjus
faktiškai valdyti paveldimą turtą, faktą, nesvarbu, kokį daiktą įpėdinis paėmė,
svarbus jo elgesys po daikto paėmimo, t. y. ar įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį
daiktą ar kelis daiktus, elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko.
Teisėjų kolegija,
apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės
instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Kasacinio skundo
argumentais naikinti apskųstą sprendimą nėra teisinio pagrindo (CPK 346
straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Dėl to apskųstas apeliacinės instancijos
teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas, tik iš dalies pakeistini jo
motyvai.
Dėl bylinėjimosi
kasaciniame teisme išlaidų
Atmetus
kasacinį skundą, kasatorės turėtos bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidos jai
neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu atsakovės
turi teisę į išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą atlyginimą (CPK
98 straipsnio 1, 3 dalys). Pagal pateiktus dokumentus kiekviena iš atsakovių
patyrė po 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai. CPK 98 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos
atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet ne
didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų
tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal teisingumo
ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos
2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose
priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę
pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.14 punktus
maksimalus atlyginimas už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą yra 1600 Lt. Vadovaudamasi
CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir nurodytomis Rekomendacijomis, taip pat atsižvelgdama
į tai, kad abi atsakovės pateikė vieną atsiliepimą į kasacinį skundą, teisėjų
kolegija sprendžia, kad iš kasatorės priteistina kiekvienai iš atsakovių po 800
Lt turėtoms advokato pagalbos išlaidoms atlyginti.
Kasaciniame
teisme patirta 155,83 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. kovo 25 d. pažyma
apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį
skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kasatorės į valstybės
biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio
2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
96 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsniu, 340 straipsnio 5 dalimi, 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš S. D. (a.
k. (duomenys neskelbtini) I. N. V. (a. k. (duomenys
neskelbtini) ir L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai po 800 Lt
(po aštuonis šimtus litų) išlaidoms advokato pagalbai atlyginti.
Priteisti iš S. D.
(a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660)
155,83 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt penkis litus 83 ct) išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Nutarties nuorašą
nusiųsti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė
Juozas Šerkšnas