Administracinė byla Nr. I-1556-561/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04490-2016-9

                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2., 55.1.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas,

dalyvaujant pareiškėjui A. B., jo atstovui advokatui Antonui Kviatkovskiui (Anton Kviatkovski),

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, atstovui Aigerdui Skroliui, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovėms Astai Razmienei ir Laurai Stankevičienei, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Danutei Martinkevičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Šalčininkų rajono policijos komisariato ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

    n u s t a t ė:

Pareiškėjas A. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Kalėjimas), 131 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šalčininkų rajono policijos komisariato (toliau – ir Šalčininkų RPK), 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 4 500 Eur neturtinei žalai atlyginti; 6) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir NVSC), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kalinimo Kalėjime nežmoniškų gyvenimo sąlygų, higienos normų ir kitų pažeidimų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki šiol yra kalinamas Kalėjime. Pažymėjo, kad nuolatos Kalėjime pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos, nes kameros nuolat perpildytos, avarinės būklės, o gyvenimo sąlygos – antisanitarinės. Tvirtino, kad kalint perpildytose kamerose buvo pažeistos jo teisės bei teisės aktų nuostatos, kad kalintis sąlygomis, kuriose nesilaikoma nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas pabrėžė, kad Kalėjime taip pat nebuvo laikomasi ir kitų nustatytų reikalavimų, t. y. Kalėjime nėra pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas; nuolat pažeidžiamas skirstymas į kameras; nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku; sudaryta galimybė tik vienos valandos pasivaikščiojimui, kas, pareiškėjo teigimu, yra nepakankama; kamerose prasta ventiliacija ir apšvietimas; nėra užtikrinama pakankama temperatūra, todėl žiemą šalta, o vasarą karšta; nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne bei higienos reikmenimis (tik vienas ritinėlis tualetinio popieriaus ir kt.); kamerose trūko pakabų, kabliukų, veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelių; šiukšlių konteineriai pastatyti prie pat langų; buvo pažeistas privatumas naudojantis tualetu; netinkamai įrengtos dušinės, o pasinaudoti dušu galėjo tik kartą per savaitę ir tik 15 minučių; kamerose pilna parazitų; maistas neskanus ir nekaloringas, kartais buvo tiekiamas ir atšalęs, o vykstant į teismą iš viso nebuvo tiekiamas; buvo pažeista teisė įsigyti būtinų maisto produktų bei higienos reikmenų, nes dėl įvykusios klaidos iš jo asmeninės sąskaitos buvo nuskaičiuoti pinigai; taip pat buvo atimta teisė naudotis kompiuteriu ilgiau nei tris valandas, dėl ko neišlaikė egzamino; buvo atliekamos neteisėtos kratos, kurių metu buvo sugadinti asmeniniai pareiškėjo daiktai; Kalėjimas neužtikrino galimybės paskambinti; nebuvo sudarytos galimybės trumpalaikiams ir ilgalaikiams pasimatymams su artimaisiais; iš brolio gautas laiškas pareiškėjui nebuvo įteiktas; pareiškėjo pateikti skundai nebuvo registruojami, pateikiami neišsamūs bei netinkami atsakymai į skundus; buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, o gaisro metu Kalėjimo darbuotojai nereagavo į jo pagalbos šauksmą.

Dėl šių Kalėjimo veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją, prasidėjo depresija bei pablogėjo jo sveikata.

Dėl pažeidimų Šalčininkų RPK ir Vilniaus apskrities VPK.

Pareiškėjas nurodė, kad tiek Šalčininkų RPK, tiek Vilniaus AVPK areštinėse gyvenimo sąlygos buvo siaubingos – plotas nesiekė 5 m2; kameros neremontuotos; nebuvo ventiliacijos; trūko šviesos; sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo kameros; trūko inventoriaus; dušu galima buvo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę; nebuvo suteikiami nei trumpalaikiai, nei ilgalaikiai pasimatymai; nebuvo galimybės paskambinti artimiesiems; nėra medicininio punkto bei bibliotekos; pilna parazitų bei nebuvo skiriama spauda. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad šių įstaigų pareigūnai vykdė ir konvojavimą, kuris neatitiko nustatytų reikalavimų.

Dėl pažeidimų LAVL.

Nurodė, kad LAVL buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. bei laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 26 d. iki 2012 m. vasario 3 d. Pareiškėjo teigimu, LAVL palatos yra apleistos, nešvarios bei be langų. Pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, palatose asmenų buvo laikoma daugiau nei nustato teisės aktai, o sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas sienele.

Dėl VST konvojavimo pažeidimų.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad konvojavimo sąlygos buvo apgailėtinos, nežmoniškos, nes visuomet turėjo sėdėti ant kieto pagrindo, automobiliai buvo nešvarūs, nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti tualetu, nebuvo saugos diržų bei rankenų, nebuvo ventiliacijos, šviesos, be pagrindo buvo naudojamos specialiosios priemonės – antrankiai bei teismo posėdžių salėje laikymas metaliniame aptvare.

Dėl NVSC biurokratizmo ir pažeidimų.

Pareiškėjo teigimu, NVSC neatlieka grįžtamųjų kontrolių tinkamai, operatyviąsias kontroles atlieka netinkamai, pateikia faktines aplinkybes neatitinkančius duomenis. Pabrėžė, kad NVSC pareigūnai galimai informuoja Kalėjimą, dėl kokių priežasčių bus atliekama kontrolė. Pabrėžė, jog pareigūnų atliekami vienos ir tos pačios patalpos vertinimai buvo skirtingi, kas, pareiškėjo įsitikinimu, leidžia teigti, jog jie buvo atlikti netinkamai. Nurodė, kad kreipėsi į NVSC, siekiu išsiaiškinti dėl galimybės pradėti administracinę procedūrą tarnautojos atžvilgiu, tačiau jokio atsakymo nėra gavęs.

Pareiškėjas skunde teismui plačiai išdėstė savo argumentus ir pateikė paaiškinimus, kokius nepatogumus bei kančias teko patirti dėl visų paminėtų institucijų neveikimo.

Dėl senaties termino nurodė, kad pažeidimai laikytini tęstiniais, todėl senaties terminas nėra praleistas. Tačiau tuo pačiu prašė teismo atnaujinti senaties terminą ir vertino, kad jį praleido dėl svarbių priežasčių – apie galimus pažeidimus sužinojo tik per televiziją ir tik tada sužinojo, kad už pažeidimus gali reikalauti kompensacijos.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti visą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Kalėjimas prašė teismo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Kalėjimas teismui pateikė pareiškėjo viso kalinimo laikotarpio duomenis, t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 15 d..

Atsiliepime nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2.

Paaiškino, kad Kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad Kalėjimo administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Pabrėžė, kad remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Kalėjimas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Nurodė, kad kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) III skirsnyje nustatyta tvarka.

Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Paaiškino, kad sanitarinis mazgas įrengtas taip, kaip nustato teisės aktai.

Dėl socialinio darbo paaiškino, kad visi asmenys laikomi Kalėjime dalyvauja užimtumo programose: organizuojami stalo žaidimų (šachmatai, šaškės, stalo tenisas ir kt.) turnyrai, šiltuoju metu laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos. Įrengtoje koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai. Organizuojami profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai. Įstaigoje veikia biblioteka, asmenims yra sudaryta galimybė skaityti periodinę spaudą bei knygas gyvenamosiose kamerose, sudaryta galimybė naudotis sporto sale, vedami į kino salę, gali naudotis riboto interneto prieiga, dalyvauja ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose, vedami pasivaikščioti. Pažymėjo, kad norint dalyvauti visuomeninėje arba kitoje veikloje, asmuo, laikomas Kalėjime, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką.

Dėl išvedimo į dušą nurodė, kad laikėsi nustatytų teisės aktų reikalavimų ir visiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Pabrėžė, jog dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normos reikalavimus.

Paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nuolatos prižiūrimi, o vienos valandos pasivaikščiojimo laikas per dieną yra nustatytas Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje, todėl tvirtino, kad pažeidimų nebuvo.

Dėl patalynės aprūpinimo, skalbimo ir rūbų džiovinimo nurodė, kad Kalėjime patalynė išduodama pagal normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Pažymėjo, jog vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Pabrėžė, kad drabužiai ir patalynė iš skalbyklos asmenims grąžinami sausi.

Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. punktu, Kalėjime gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.

Dėl maitinimo paaiškino, kad asmenys maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Pabrėžė, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Dėl teisės paskambinti nurodė, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TĮVTT) 73 punkte nustatyta, kad suimtieji ir Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyti nuteistieji Kalėjime turi teisę į pokalbius telefonu su giminaičiais, sutuoktiniu ar sugyventiniu tik esant ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro ar teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniam sutikimui. Pažymėjo, jog iš esmės toks leidimas reikalingas norint pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. Paaiškino, kad pasimatymai suteikiami tik iš anksto užsiregistravusiems ir atvykusiems laiku asmenims, kurie ne vėliau kaip prieš 15 dienų suderinti su Kalėjimo administracija. Atkreipė dėmesį į tai, kad Kalėjime nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių ir jų suteikimo tvarka nėra numatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.

Dėl atliekamų kratų ir asmens apžiūros sąlygų nurodė, kad jos atliekamos laikantis visų reikalavimų, siekiant surasti ir paimti draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijose besislapstančius suimtuosius. Suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos, privalomai atliekama visuminė krata.

Dėl asmeninio kompiuterio nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė naudotis kompiuteriu ilgiau nei tris valandas, nes jis atitiko Kalėjimų departamento 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-123 patvirtintus Leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau nei tris valandas kriterijus. 2013 m. gruodžio 10 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas naudotis asmeniniu kompiuteriu iki 6 valandų per parą nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. birželio 9 d. Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo paaiškinta, jog vadovaujantis Leidimo kriterijų 3 punktu, pasibaigus terminuotam leidimo išdavimo laikotarpiui, klausimas dėl naujo leidimo naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip tris valandas per parą išdavimo bus svarstomas iš naujo.

Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis paaiškino, kad Kalėjime nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, tačiau Kalėjimo pareigūnai, paskirstydami asmenis į gyvenamas kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančių. Pabrėžė, kad administracija visuomet atsižvelgia, kad rūkantieji nebūtų laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis.

Dėl laiškų cenzūros pabrėžė, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 5 dalis nustato, kad nuteistųjų gaunami ir siunčiami laiškai pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu arba teismo nutartimi gali būti tikrinami, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams arba apsaugotos kitų asmenų teisės ir laisvės, arba laikinai (iki trijų mėnesių) sustabdytas laiškų išsiuntimas ir įteikimas. Pabrėžė, kad BVK 1 priedo 15 punkte nustatyta, kad yra draudžiama turėti dokumentus, išskyrus teisės aktų tekstus, baudžiamosios bylos medžiagos, nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų nuorašus ir kopijas, valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, pareigūnų ar tarnautojų, visuomeninių organizacijų bei tarptautinių institucijų atsakymus, atiduotų saugoti pinigų, vertingų daiktų kvitus, todėl sprendė, jog Kalėjimo administracija pagrįstai grąžino 2014 m. vasario 10 d. pareiškėjui siųstą voką su procesinių dokumentų projektais pareiškėjo broliui.

Dėl pareiškėjo skundų registravimo ir atsakymo į juos nurodė, kad visi nuteistųjų ir suimtųjų prašymai, laiškai, skundai ir pareiškimai tą pačią dieną yra užregistruojami Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) bei skundų registracijos žurnale ir nuteistajam pasirašius išsiunčiami adresatui. Atsakymai į asmenų skundus, prašymus (pareiškimus) bei pasiūlymus yra pateikiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytais reikalavimais.

Dėl pareiškėjo piniginių lėšų paaiškino, kad dėl buhalterinės apskaitos programos techninės klaidos pagal 2013 m. gruodžio 18 d. dokumentą Nr. A245 iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos buvo nuskaityta 298,49 Lt, o tikra nuskaitytina suma sudarė 141,40 Lt. 2014 m. sausio 3 d. ši klaida buvo ištaisyta ir pinigų skirtumas (157,09 Lt) grąžintas į pareiškėjo sąskaitą. Pažymėjo, kad apie tai pareiškėjas buvo informuotas ir raštu Kalėjimo administracija atsiprašė dėl padarytos klaidos.

Nurodė, kad CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Teismo posėdyje Kalėjimo atstovas nedalyvavo.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 30 (15,45 m2, 4 lovos); nuo 2012 m. sausio 26 d. iki 2012 m. vasario 3 d. Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25 (21,25 m2, 5 lovos).

Atkreipė dėmesį, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, todėl neneigė, kad nustatyta ploto norma vienam asmeniui galėjo būti pažeista. Pažymėjo, kad LAVL administracija stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdama į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui.

Nurodė, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). Pabrėžė, kad LAVL kamerų tipo palatos sanitarinio mazgo sienelės atitinka reikalavimus.

LAVL prašė teismo, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Teismo posėdyje LAVL atstovas nedalyvavo.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Vilniaus AVPK areštinės ir konvojavimo skyriaus areštinę (toliau – ir Areštinė) buvo pristatytas 2011 m. rugsėjo 19 d. ir iki 2011 m. rugsėjo 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 6 (17,4 m2) su dar dviem asmenimis; nuo 2011 m. rugsėjo 22 d. – kameroje Nr. 6 su trimis asmenimis, o 2011 m. rugsėjo 23 d. buvo konvojuotas į Kalėjimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas Areštinėje, skundų dėl laikymo sąlygų ar kitų pretenzijų Areštinės darbuotojams nereiškė.

Į Šalčininkų RPK areštinę pareiškėjas buvo pristatytas 2012 m. sausio 18 d. ir atskirais laikotarpiais buvo laikomas iki 2012 m. gruodžio 14 d. Vilniaus AVPK pateikė atskirų laikotarpių duomenis apie pareiškėjo laikymą Šalčininkų RPK areštinėje ir pažymėjo, jog Šalčininkų RPK areštinės darbuotojams pareiškėjas skundų ir pretenzijų taip pat nereiškė.

Vilniaus AVPK prašė teismo, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Teismo posėdžio metu Vilniaus AVPK atstovė palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama NVSC, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodė, kad NVSC, gavęs pareiškėjo skundą, vadovaudamasis Tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamentu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. V-946 „Dėl Tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ (toliau – ir Reglamentas), atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę (toliau – ir Operatyvioji kontrolė). Pažymėjo, jog Operatyviosios kontrolės metu buvo nustatyti HN 76:2010 28 punkto reikalavimo pažeidimai. Grįžtamoji visuomenės sveikatos saugos kontrolė (toliau – ir Grįžtamoji kontrolė) buvo atlikta nustatyta tvarka ir terminais, t. y. iš anksto neįspėjus ir ne vėliau kaip per mėnesį po patikrinimo akte nurodyto pažeidimų pašalinimo termino pabaigos.

Pabrėžė, kad patikrinimų aktuose fiksuojamos tos aplinkybės, kurios būna patikrinimų metu, o vadovaujantis Reglamento 43 punktu – Operatyviosios kontrolės metu tiriami tik informacijoje, kurios pagrindu buvo vykdyta operatyvioji kontrolė, nurodyti visuomenės sveikatos saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai. Pareiškėjo teiginį, kad NVSC tinkamai neatliko operatyviosios ir grįžtamosios kontrolių, laikė nepagrįstu.

Pažymėjo, kad NVSC Kalėjimui informacijos apie tai, kokios aplinkybės ir kur bus vertinamos, neteikė ir neteikia. Laisvės atėmimo vietose esančių asmenų perkėlimą į kitas kameras, kamerų remonto bei dezinsekcijos darbų apimtis bei atlikimo laiką nustato Kalėjimas. Dėl dezinsekcijos, deratizacijos darbų atlikimo skundo nagrinėjimo metu Kalėjimas buvo sudaręs sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, todėl pažymėjo, kad aplinkybės, susijusios su dezinfekcijos darbų organizavimu, NVSC nėra žinomos. Aplinkybė, kad 2013 m. spalio 16 d. Kalėjimo kameroje Nr. 278 buvo atlikti dezinsekcijos darbai, buvo nustatyta pagal šiuos darbus atlikusios įmonės įrašus, buvusius profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) darbų registracijos žurnale. Pareiškėjo kaltinimus, jog NVSC specialistai „prieš atvykdami į Kalėjimą administraciją galimai informuoja dėl kokių priežasčių atvyks, todėl Kalėjimo administracijai sudaro galimybę iki specialistų atvykimo sutvarkyti ir pašalinti visus higienos pažeidimų trūkumus“ laikė tik subjektyvia pareiškėjo nuomone.

Nurodė, kad 2014 m. gegužės 26 d. buvo gautas pareiškėjo 2014 m. gegužės 19 d. skundas dėl jo apgyvendinimo sąlygų Kalėjimo kameroje Nr. 375. 2014 m. birželio 2 d. NVSC specialistė atliko patikrinimą Kalėjimo kameroje Nr. 375 ir surašė 2014 m. birželio 13 d. patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-1009, kuriame nurodytas HN 76:2010 28 punkto pažeidimas – sienų, lubų paviršiai buvo nelygūs, nepritaikyti lengvam valymui bei dezinfekcijai, vietomis nukritęs tinkas, ir 56 punkto pažeidimas – ant lubų vizualiai nustatyti pelėsio požymiai. Terminas pažeidimams pašalinti buvo duotas iki 2014 m. rugsėjo 13 d. Grįžtamoji kontrolė atlikta 2014 m. spalio 15 d.

Dėl tos pačios Kalėjimo kameros Nr. 375 buvo gautas ir V. M. skundas. Pagal V. M. gautą skundą patikrinimą tą pačią 2014 m. birželio 2 d. atliko NVSC specialistė, patikrinimo metu kameroje Nr. 375 vertintos tos pačios aplinkybės, tačiau HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta (2014 m. birželio 4 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-909).

Atsižvelgiant į tokius patikrinimų rezultatus ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2015 m. vasario 11d. pažymą Nr. 4D-2014/1-1377 „Dėl A. B. skundo prieš Vilniaus visuomenės sveikatos centrą“, NVSC direktoriaus 2015 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. VK-34 buvo sudaryta komisija dėl administracinės procedūros atlikimo. Atlikus šią procedūrą, priimtas sprendimas pradėti tarnybinių nusižengimų tyrimą abiejų specialisčių atžvilgiu. NVSC direktoriaus 2015 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. VK-59 buvo sudaryta komisija galimiems tarnybiniams nusižengimams ištirti. Komisija, tyrusi darbuotojų galimus tarnybinius nusižengimus, išnagrinėjusi visas aplinkybes, nustatė, kad nėra galimybių patikrinti 2014 m. birželio 2 d. patikrinimo metu buvusių faktinių aplinkybių, nėra pakankamai neabejotinų duomenų, įrodančių specialisčių (ar kurios nors iš jų) kaltę, nėra filmuotos ar fotografuotos medžiagos, galinčios įrodyti konkrečių aplinkybių buvimą ar nebuvimą, taip pat, kad kažkuri iš jų sąmoningai ar nesąmoningai suklydo ir/ar tinkamai neužfiksavo nustatytų aplinkybių patikrinimo akte. Atkreipė dėmesį, kad HN 76:2010 28 punkto nuostatos „laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos“ bei 56 punkto nuostatos „gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių“ yra abstraktaus pobūdžio, tad kyla nevienodo teisės akto taikymo galimybė, todėl komisija siūlė tikslinti išorinių teisės aktų reikalavimus bei formuoti vienodą visuomenės sveikatos saugos kontrolės praktiką, vykdant kontrolę atliekančių pareigūnų mokymus ar tikslinant visuomenės sveikatos saugos kontrolės procedūrų aprašymus vidaus teisės aktuose. Komisija, įvertinusi visas aplinkybes, vienbalsiai nusprendė, kad nėra tarnybinio nusižengimo sudėties, kadangi nebuvo nustatyta šių darbuotojų kaltė, pagrįsta patikimais ir pakankamais įrodymais.

Pažymėjo, kad pakartotinai NVSC direktoriaus pavedimu 2015 m. vasario 24 d. patikrinta Kalėjimo kamera Nr. 375, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta (2015 m. kovo 2 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-396).

NVSC 2014 m. liepos 23 d. gavo pareiškėjo 2014 m. liepos 18 d. skundą dėl jo apgyvendinimo sąlygų Kalėjimo kamerose Nr. 371 ir Nr. 377. 2014 m. rugpjūčio 4 d. buvo atlikta Operatyvioji kontrolė, kurios metu nustatytas HN 76:2010 56 punkto pažeidimas – kameroje Nr. 377 ant sienų ir lubų vizualiai nustatyti pelėsio požymiai, taip pat nustatyta, kad kameroje Nr. 377 buvo sudaužyta viena grindų plytelė. Kameroje Nr. 371 buvo nedidelių sienų ir lubų paviršiaus nelygumų, tačiau sienų ir lubų paviršius buvo tinkamas lengvam valymui ir dezinfekcijai (2014 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1315). Kalėjimui nurodyta pažeidimą pašalinti iki 2014 m. lapkričio 8 d. (duoto nurodymo įgyvendinimas buvo kontroliuojamas Grįžtamosios kontrolės metu 2015 m. sausio 22 d.). Nepasibaigus duotam pažeidimų pašalinimo terminui, buvo gautas pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 26 d. skundas dėl netinkamų NVSC specialistės veiksmų nagrinėjant jo 2014 m. liepos 18 d. skundą. NVSC direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. VK-132 pradėta administracinė procedūra NVSC specialistės atžvilgiu. Tiriant A. B. 2014 m. rugpjūčio 26 d. skunde minimas aplinkybes ir siekiant įvertinti specialistės 2014 m. rugpjūčio 4 d. atliktos Operatyviosios kontrolės rezultatus, dalyvaujant specialistei, atsakingai už korupcijos prevenciją ir kontrolę, 2014 m. rugsėjo 12 d. Kalėjime atlikta Operatyvioji kontrolė, kurios metu pakartotinai vertinant 2014 m. rugpjūčio 4 d. kontrolės rezultatus nustatyta, jog kameroje Nr. 377 pakartotinai nustatytas HN 76:2010 56 punkto pažeidimas – ant sienų ir lubų nustatyta pelėsio požymių, pakartotinai užfiksuota, kad kameroje Nr. 377 sudaužyta viena plytelė (2014 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo aktas Nr.08(24.1)-PA-1608). Taip pat buvo užfiksuotas HN 76:2010 26 punkto pažeidimas dėl santykinės oro drėgmės kamerose Nr. 377 ir Nr. 371. Pažymėjo, jog A. B. 2014 m. liepos 18 d. skunde nebuvo skundžiamasi dėl padidėjusios santykinės oro drėgmės, atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Reglamento 43 punktu, ši aplinkybė nebuvo vertinama 2014 m. rugpjūčio 4 d. Operatyviosios kontrolės metu. 2014 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo akte Nr.08(24.1)-PA-1608 Kalėjimui nurodyta iki 2014 m. spalio 22 d. pašalinti nustatytus neatitikimus. Siekiant patikrinti minėtų pažeidimų pašalinimą, 2015 m. gruodžio 1 d. Kalėjime atlikta Grįžtamoji kontrolė, kurios metu nustatyta, jog aukščiau minėtose kamerose santykinė oro drėgmė atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, tačiau kameroje Nr. 377 pelėsis vis dar buvo nepašalintas. Kalėjimui nurodyta imtis efektyvių priemonių ir iki 2015 m. sausio 20 d. užtikrinti, kad kameroje Nr. 377 nebūtų pelėsio (Grįžtamoji kontrolė atlikta 2015 m. sausio 27 d. surašant 2015 m. sausio 28 d. patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-106; nustatyta, kad HN 76:2010 56 punkto pažeidimas LTI-K kameroje Nr. 377 pašalintas).

Dėl pareiškėjo argumento, kad kameroje Nr. 377 buvo laikomas iki 2014 m. spalio 30 d. ir iki to laiko NVSC neatliko Grįžtamosios kontrolės teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nurodė, kad Kalėjimo administracijai buvo nurodyta HN 76:2010 26 punkto pažeidimą dėl netinkamos santykinės oro drėgmės kamerose Nr. 377 ir Nr. 371 pašalinti iki 2014 m. spalio 22 d. Reglamento 39 punkte nurodyta, kad Grįžtamoji kontrolė turi būti vykdoma ne vėliau kaip per mėnesį po patikrinimo akte nurodyto pažeidimų pašalinimo termino pabaigos, išskyrus atvejus, kuomet dėl objektyvių priežasčių negalima įvertinti, ar objektas pažeidimus pašalino. Taigi, Grįžtamoji kontrolė ir neturėjo būti atlikta iki 2014 m. spalio 30 d.

Pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus dėl menamai patirtos neturtinės žalos laikė abstrakčiais ir nemotyvuotais. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, jog jis patyrė realią žalą, taip pat nenurodė, kaip ir kokiais įrodymais remdamasis pareiškėjas apskaičiuoja prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Vertino, kad pareiškėjas tiesiog pateikė savo subjektyvius paaiškinimus, bendro pobūdžio nusiskundimus, kurie nėra patvirtinami jokiais kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

NVSC laikėsi pozicijos, kad atliko visas jam įstatymų ir teisės aktų pavestas funkcijas – pareiškėjo skundus nagrinėjo vadovaudamasis teisės aktais, savo kompetencijos ribose.

Teismo posėdžio metu NVSC atstovės palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodė, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis. Visose jose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Konvojavimui naudojamoms transporto priemonėms yra keliami specialūs reikalavimai, atitikimas šiems reikalavimams nustatyta tvarka nuolat tikrinamas. Konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro patvirtintomis taisyklėmis, kuriomis inter alia reglamentuojamas ir maksimalus vienu metu pervežamų asmenų skaičius. Taip pat konvojavimo metu patyręs nepatogumų, konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale.

Atkreipė dėmesį į tai, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės konvojavimo metu buvo pažeidžiamos, konvojaus metu galėjo pateikti skundus žodžiu ir raštu. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skundų dėl netinkamų konvojavimo sąlygų neturi.

Teismo posėdžio metu VST atstovas palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę, pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pareiškėjas prašė teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl svarbių termino praleidimo priežasčių, tačiau kartu nurodė, kad šiems santykiams jis netaikytinas, nes pažeidimai laikytini tęstiniais. Kartu pareiškėjas termino praleidimo priežastį įvardijo tai, kad apie pažeidimus sužinojo tik iš televizijos ir tik tada suprato, kad už pažeidimus gali reikalauti kompensacijos.

Pasisakant dėl šių pareiškėjo argumento pažymėtina, kad nagrinėjant tokius administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik pirmiau minėtas CK 6.271 straipsnis, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). CK 1.134 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Iš nurodyto reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 straipsnis). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Teismas sprendžia, jog pareiškėjo nurodyta priežastis – nežinojo, kad jo teisės pažeidžiamos (sužinojo tik iš televizijos), negali būti laikoma svarbia, nes pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl praleistas ieškinio senaties terminas neatnaujinamas. Atsakant į pareiškėjo argumentą, jog ieškinio senatis netaikytina, nes pažeidimai laikytini tęstiniais, pažymėtina, kad, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus – kalinimą teisės aktuose nustatytų ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, kamerose (palatose) tvyrojusį nemalonų kvapą, drėgmę, šaltį, pelėsį, graužikus ir tarakonus bei kitas kalinimo sąlygas, kurios, pasak pareiškėjo, jam nuolat kėlė intensyvų moralinį bei fizinį skausmą, pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. LVAT savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė diskomfortą (kuo, be kita ko, pareiškėjas, nagrinėjamu atveju, grindžia neturtinės žalos jam padarymo faktą), jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016, 2017 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-464-756/2017).

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovų prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 17 d., ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 17 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d..

Dėl kalinimo sąlygų Kalėjime.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kalėjime buvo laikomas nuo 2013 m. lapkričio 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 15 d. (t. 4. b. l. 44–49, 131–138).

Ginčui už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 17 d. iki 2015 m. spalio 31 d. taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 76:2010), o laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). Pagal HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Nei HN 76:2010, nei HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Įsakymo nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje nėra ginčo dėl Kalėjimo atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas nurodytais laikotarpiais (t. 4. b. l. 44–49). Pateikti duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 15 d. pareiškėjas 439 dienas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m, t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju, apibendrinus teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 15 d. (išskyrus dienas, kuriomis Įsakymo nuostatos nebuvo pažeistos) kalint Kalėjime, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto (atėmus sanitarinio mazgo plotą), t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. 

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad ne tik ploto trūkumas kameroje sukėlė neigiamus išgyvenimus, tačiau ir tai, kad Kalėjime nėra pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas; nuolat pažeidžiamas skirstymas į kameras; nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku; sudaryta galimybė tik vienos valandos pasivaikščiojimui, kas, pareiškėjo teigimu, yra nepakankama; kamerose prasta ventiliacija ir apšvietimas; nėra užtikrinama pakankama temperatūra, todėl žiemą šalta, o vasarą karšta; nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne bei higienos reikmenimis (tik vienas ritinėlis tualetinio popieriaus ir kt.); kamerose trūko pakabų, kabliukų, veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelių; šiukšlių konteineriai pastatyti prie pat langų; buvo pažeistas privatumas naudojantis tualetu; netinkamai įrengtos dušinės, o pasinaudoti dušu galėjo tik kartą per savaitę ir tik 15 minučių; kamerose pilna parazitų; maistas neskanus ir nekaloringas, kartais buvo tiekiamas ir atšalęs, o vykstant į teismą iš viso nebuvo tiekiamas; buvo pažeista teisė įsigyti būtinų maisto produktų bei higienos reikmenų, nes dėl įvykusios klaidos iš jo asmeninės sąskaitos buvo nuskaičiuoti pinigai; taip pat buvo atimta teisė naudotis kompiuteriu ilgiau nei tris valandas, dėl ko neišlaikė egzamino; buvo atliekamos neteisėtos kratos, kurių metu buvo sugadinti asmeniniai pareiškėjo daiktai; Kalėjimas neužtikrino galimybės pasiskambinti; nebuvo sudarytos galimybės trumpalaikiams ir ilgalaikiams pasimatymams su artimaisiais; iš brolio gautas laiškas pareiškėjui nebuvo įteiktas; pareiškėjo pateikti skundai nebuvo registruojami, pateikiami neišsamūs bei netinkami atsakymai į skundus; buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, o gaisro metu Kalėjimo darbuotojai nereagavo į jo pagalbos šauksmą.

Dėl socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimo.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad Kalėjime nėra pakankamai užtikrinamas suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, teisinis švietimas, socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas ir kt., pažymėdamas, kad Kalėjime galėtų būti sukurti saviraiškos, siuvinėjimų, medžio apdirbimo, keramikos būreliai, kompiuterių klasė, vyktų debatai ir diskusijų klubai.

Teismas daro išvadą, kad socialiniai ryšiai – būtina žmogaus socializacijos, o taip pat ir resocializacijos sąlyga. Tik bendraudamas su kitais, asmuo įsisavina visuomenės vertybes ir elgesio modelius. Socialiniai ryšiai taip pat svarbūs ir asmens tapatumo formavimuisi – kad jis jaustųsi sudedamąja visuomenės dalimi. Todėl labai svarbu, kad įkalinimo įstaigose šių ryšių būtų pakankamai. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Kalėjimas teismui nurodė, kad Kalėjime organizuojami stalo žaidimų (šachmatai, šaškės, stalo tenisas ir kt.) turnyrai, šiltuoju metu laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos. Įrengtoje koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai. Organizuojami profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai. Įstaigoje veikia biblioteka, asmenims yra sudaryta galimybė skaityti periodinę spaudą bei knygas gyvenamosiose kamerose, sudaryta galimybė naudotis sporto sale, asmenys vedami į kino salę, gali naudotis riboto interneto prieiga, dalyvauja ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose, vedami pasivaikščioti. Teismas, įvertinęs šiuos atsakovo argumentus, sprendžia, jog Kalėjime pakankamai plėtojama visuomeninė ir užimtumo programa. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad Kalėjime nėra užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl skirstymo ir izoliacijos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo atvykimo į Kalėjimą, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. gruodžio mėnesio, jis buvo laikomas kartu su asmenimis, kurie anksčiau yra atlikę bausmes, o priėmus apkaltinamąjį nuosprendį 2013 m. spalio 14 d. (Vilniaus m. apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis) jis buvo laikomas kartu su suimtaisiais, bet ne su nuteistaisiais. Atsiliepime Kalėjimas nurodė, kad laikosi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl kai kurios kameros ir būna perpildytos. Pažymėjo, jog stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų kuo trumpesnį laiką.

Pasisakant dėl šių argumentų, pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių detalesnių paaiškinimų, susijusių su šiais argumentais, t. y. nedetalizavo, kaip ir kokiu būdu jam pasireiškė žala. Pagal ABTĮ nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas, nagrinėdamas bylą, galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Pareiškėjo argumentai, iš kurių kildinamas šis neturtinės žalos padarymo faktas, yra abstraktūs ir deklaratyvūs, todėl teismas negali jų įvertinti.

Dėl signalizacijos mygtuko iškvietimo.

Pareiškėjas nurodė, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, neveikė pagalbos iškvietimo mygtukas. Kalėjimas teigė priešingai – kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Tačiau pažymėjo, jog suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją (t. 4. b. l. 54). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais.

Dėl pasivaikščiojimų.

Pareiškėjas reiškė nusiskundimą, kad į pasivaikščiojimų kiemelį buvo išvedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai. Pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi, Kalėjimas teisės aktų nuostatų taip pat nepažeidė. Kiti pareiškėjo skunde įvardinti galimi pasivaikščiojimų kiemelių pažeidimai (nebuvo šiukšlių kibiro, peleninės ir kt.) vertintini kaip nepagrįsti. Dar daugiau, pareiškėjas skunde nurodė, kad yra nerūkantis asmuo, todėl net vertinant, kad pasivaikščiojimo kiemelyje ir nebuvo peleninių, spręstina, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Kalėjimas turėtų sudaryti galimybę gryname ore pasivaikščioti kelis kartus (jei vėliau vedami asmenys pasivaikščiojimui), vertintini kaip nepagrįsti, nes, kaip minėta, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra prižiūrimi, patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo 2014 m. lapkričio 12 d. aktas Nr. 13(13.3)-PA-2189 (t. 5, b. l. 72).

Dėl ventiliacijos, apšvietimo ir temperatūros.

Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

HN 76:2010 22 punkte buvo nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.

Pažymėtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. birželio 4 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-909, 2014 m. birželio 13 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1909, 2014 m. lapkričio 12 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2189, 2015 m. vasario 18 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-282 konstatavo, jog gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta atitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nustatytus reikalavimus, o oro temperatūra, santykinė drėgmė atitiko Higienos normos 76:2010 26 punkto reikalavimus (t. 5. b. l. 67, 69, 71, 84). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos ir apšvietos pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kamerų remonto ir įrengimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose remontas nedarytas eilę metų, sienos apsilupusios ir vietomis apipelijusios. Pažymėjo, kad kamerose trūko inventoriaus, valymo priemonių. Kalėjimas nurodė, kad remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 62 punkto nuostatą, jog laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, atsižvelgiant į valstybinį finansavimą. Pabrėžė, kad kameros yra įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys suimtieji. Pabrėžė, kad reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalciniuota soda buvo išduodami. Šias Kalėjimo nurodytas aplinkybes patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centras (t. 5. b. l. 58). Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikdamas patikrinimą, buvo nustatęs, jog sienų ir lubų paviršius buvo vietomis nelygus, buvo nukritusio tinko, kai kur buvo pelėsio požymių (t. 5. b. l. 69, 73), tačiau rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog Kalėjimo administracija nustatytus pažeidimus stengiasi ištaisyti ir atlieka visų kamerų remontus pagal galimybes. Dar daugiau, pareiškėjas skunde nurodė tik minėtus nusiskundimus, tačiau plačiau jų nedetalizavo, o iš pateiktų pareiškėjo ligos istorijos dokumentų matyti, jog sveikatos įtakai minėti pažeidimai (nusilupę sienų dažai, nelygus paviršiai ir kt.) neturėjo, jų nenurodė ir pats pareiškėjas (t. 4. b. l. 144–147, 156).

Dėl aprūpinimo patalyne ir higienos reikmenimis.

HN 76:2010 63 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės aktų nustatytas normas.

HN 134:2015 43 punkte nustatyta, kad Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nustatyta, kad kiekvienam nuteistajam (nuteistajai) ar suimtajam metams laiko yra išduodami 2 rankšluosčiai, 100 g tualetinio muilo, 1 rulonas tualetinio popieriaus ir mėnesiui – 200 g skalbiamojo muilo. Kiekvienam nuteistajam (nuteistajai) ar suimtajam (suimtajai), einančiam (einančiai) praustis duše, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Pareiškėjas neneigė, jog jam higienos priemonės buvo išduodamos, tačiau tvirtino, kad jų nepakako. Teismas konstatuoja, kad Kalėjimas tinkamai vykdė nustatytas teisės aktų nuostatas, išduodamas tiek higienos reikmenų, kiek buvo nustatyta. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo argumentas taip pat atmestinas. Kalėjimas paaiškino, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pabrėžė, kad viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Kalėjimo direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Pabrėžė, kad asmenys teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Asmuo, kuris nori pasinaudoti šia paslauga, tačiau neturi tam lėšų, tai gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Atkreipė dėmesį, kad drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami sausi. Taigi, teismas sprendžia, kad Kalėjime buvo sudarytos visos galimybės išsiskalbti drabužius.

Dėl šiukšlių konteinerių.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad šiukšlių konteineriai yra prie kamerų langų, todėl nuolatos tvyro tvaikas.

Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1068 (t. 5. b. l. 1) nurodė, kad kalėjime buitinių atliekų saugojimo aikštelė įrengta kiemelyje greta I-jo korpuso. 20 metrų atstumas nuo aikštelės iki I-jo korpuso pastato sienos neišlaikytas, kaip nustatyta HN 76:2010 18.5 papunktyje, tačiau pažymėjo, kad šis reikalavimas taikomas naujai statomiems ar kapitaliai rekonstruojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ar teritorijoms. Aikštelė betonuota, buitinių atliekų konteineriai sandarūs, su dangčiais ir tai atitiko HN 76:2010 18.5 papunkčio reikalavimus. Dėl atliekų tvarkymo yra sudaryta sutartis ir atliekos yra perduodamos į Vilniaus regioninį atliekų sąvartyną. Taigi, Kalėjimas minėtų teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Dėl sanitarinio mazgo.

Laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 17 d. iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele. Vadovaujantis naujausia LVAT praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A257-442/2016, 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A986-756/2016). Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama, vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Dėl galimybės pasinaudoti dušu.

HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Kalėjimas nurodė, kad vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir buvo suteikiama galimybė asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. To neneigė ir pareiškėjas, tačiau tvirtino, kad vieno karto per savaitę yra mažai. Teismas, įvertinęs nustatytus reikalavimus, sprendžia, kad Kalėjimas, suteikdamas galimybę dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, jokių pažeidimų nepadarė.

Dėl parazitų.

Pažymėtina, kad į bylą yra pateikti įrodymai patvirtina, kad Kalėjimas buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurios nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (t. 4. b. l. 175–181), todėl pareiškėjo išdėstyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Šiuos teismo argumentus patvirtina ir į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro atlikti patikrinimai (t. 5. b. l. 2, 58, 67, 73).

Dėl maisto.

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14. Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines normas. Tuo tarpu pareiškėjas, prieštaraudamas šiuo aspektu, tik nurodė, kad maitinimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes yra neskanus ir sudaro iki 1500 kcal. Nėra pagrindo abejonei, kad paros maisto energetinė vertė yra mažesnė nei numatyta reikalavimuose. Argumentai dėl neskanaus maisto vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio.

Dėl pažeistos teisės įsigyti būtinų maisto produktų bei higienos reikmenų.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad patyrė neigiamus išgyvenimus, nes per Kalėjimo administracijos klaidą jam nebuvo nupirkti jo prašomi maisto produktai, todėl šventiniu periodu turėjo tenkintis tik Kalėjimo tiekiamu maistu.

Kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą pripažino, kad dėl buhalterinės apskaitos programos techninės klaidos pagal 2013 m. gruodžio 18 d. dokumentą Nr. A245 iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos buvo nuskaityta 298,49 Lt, nors tikra nuskaitytina suma sudarė 141,40 Lt. 2014 m. sausio 3 d. ši klaida buvo ištaisyta ir pinigų skirtumas (157,09 Lt) grąžinti į pareiškėjo sąskaitą. Pažymėjo, kad apie tai pareiškėjas buvo informuotas ir raštu Kalėjimo administracija atsiprašė dėl padarytos klaidos.

Teismų praktikoje nurodoma, kad asmens kalinimo sąlygos turi būti suderinamos su pagarba žmogaus orumui, kad sulaikymo priemonių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų kalinamajam tokių kančių ar sunkumų, kurių intensyvumas viršytų kalinimui neišvengiamai būdingą kentėjimo laipsnį, bei, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, kalinčiojo sveikata ir gerovė būtų tinkamai apsaugotos (2013 m. liepos 30 d. sprendimas byloje T. B. prieš Rumuniją, 19730/10; 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, Nr. 44558/98, 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96).

Teismas pažymi, kad vien tik atitinkamos neturtinės teisės pažeidimas nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, todėl neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos atitinkamu atveju įstatymo reikalaujamos civilinės atsakomybės sąlygos (LVAT 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, LVAT 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010).

Remdamasis teismų praktika, teismas konstatuoja, kad prekių tiekimo sutrikimas negalėjo lemti reikšmingų ir didelių išgyvenimų, viršijančių EŽTT suformuoto minimalaus žiaurumo lygio standarto bei viršyti kalinimui neišvengiamai būdingą kentėjimo laipsnį, nes truko neilgai, yra ištaisytas, pareiškėjo Kalėjimo administracija atsiprašė. Darytina išvada, kad aptariamais veiksmais pareiškėjui nėra padarytas net menkiausio laipsnio neigiamas poveikis. Neturinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių jo patirtą neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų (medicininių dokumentų apie pablogėjusią sveikatą, emocinę būseną ar pan.), o tik apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, todėl ir ši aplinkybė įrodo jo reikalavimo dėl prašomos priteisti neturtinės žalos nepagrįstumą. 

Dėl teisės naudotis kompiuteriu ilgiau nei tris valandas.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad turėjo Kalėjimo administracijos leidimą asmeniniu kompiuteriu naudotis ilgiau nei tris valandas per dieną, nes studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. birželio 9 d. 2014 m. gegužės 30 d. su prašymu kreipėsi į Kalėjimą, prašydamas išduoti naują leidimą, nes egzaminų sesija turėjo baigtis tik 2014 m. birželio 31 d. Kalėjimo administracija pasiūlė pareiškėjui dėl naujo leidimo gavimo kreiptis pasibaigus anksčiau išduotojo leidimo galiojimui. Tačiau, pasibaigus leidimo terminui ir pasikreipus į administraciją, pareiškėjas buvo informuotas, kad pareigūnas, kuris sprendžia šiuos klausimus, atostogauja. Pareiškėjas pažymėjo, jog būtent dėl šios priežasties jis neišlaikė egzamino ir buvo pašalintas iš universiteto. Kalėjimas patvirtino, kad pareiškėjui buvo paaiškinta, jog dėl naujo leidimo išdavimo jis turėtų kreiptis tik pasibaigus terminuoto leidimo terminui.

Ginčo nagrinėjamo metu galiojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 įsakymu Nr. V-123 patvirtintų „Dėl nuteistųjų ir suimtųjų naudojimosi laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašo ir leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau nei tris valandas per parą kriterijų“ (toliau – ir Leidimo kriterijai) 3 punkte nustatyta, kad leidimas naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip tris valandas per parą išduodamas terminuotam laikotarpiui, ne ilgesniam kaip vieneri metai. Pasibaigus šiam laikotarpiui, klausimas dėl naujo leidimo naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 valandas per parą svarstomas iš naujo. Taigi, esant galiojančiam leidimui, Kalėjimas pagrįstai nurodė, jog naujo leidimo išdavimas gali būti svarstomas tik pasibaigus ankstesniojo leidimo galiojimo terminui. Pareiškėjas skunde tvirtino, kad Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą pagal pareiškėjo skundą, pažymėjo, jog Kalėjimas galėjo išduoti leidimą pareiškėjui visam mokslo metu laikotarpiui, todėl siūlė atidžiau vertinti pareiškėjų prašymų turinį. Teismas iš esmės sutinka su Seimo kontrolieriaus pastebėjimu, jog galbūt buvo galimybė iš karto išduoti leidimą ilgesniam terminui, tačiau taip pat pažymi, kad Kalėjimas turi užtikrinti, jog tokiomis išskirtinėmis sąlygomis suimtieji nepiktnaudžiautų, todėl vertina, kad Kalėjimas, išduodamas leidimą trumpesniam nei 1 metų terminui, jokio pažeidimo nepadarė. Teismas pareiškėjo argumentą, kad iš universiteto buvo pašalintas dėl to, nes negavo naujo leidimo ir todėl neturėjo galimybės pasiruošti egzaminui, vertina kritiškai. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad egzaminams galėjo ruoštis tik kompiuteryje esančia medžiaga, kaip ir nepateikė įrodymų, kad būtent šios sesijos egzaminų neišlaikymas (t. 4. b. l. 85) lėmė jo pašalinimą iš universiteto. Dar daugiau, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pasibaigus 2013 m. gruodžio 10 d. leidimo terminui, pareiškėjas į Kalėjimo administraciją dėl leidimo pratęsimo raštu nesikreipė (t. 1. b. l. 169).

Dėl neteisėtos kratos, sugadintų daiktų ir susidorojimo.

Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. birželio 17 d. grįžęs iš Lietuvos apeliacinio teismo į Kalėjimą jis buvo patikrintas rankiniu detektoriumi, atlikta jo asmens krata ir uždarytas į kitą gyvenamąją kamerą. Vėliau sužinojo, kad jo gyvenamojoje kameroje buvo atlikta krata. Jo asmeniniai daiktai buvo išmėtyti, sugadinti, paimtas kompiuteris patikrai. Tuo metu vyko sesija universitete, todėl neparengė kursinio darbo.

Teismas, pasisakydamas dėl šių argumentų, pirmiausiai nori pažymėti, jog pareiškėjas skunde nurodo faktus prieštaraujančius vienas kitam – nurodė, kad iš universiteto buvo pašalintas 2014 m. birželio mėn. (t. 1. b. l. 24), o vėliau teigė, kad 2015 m. ruošėsi sesijai.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ 148 punkte nustatyta, kad siekiant surasti ir paimti į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus neįtrauktus daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros. 150 punkte nustatyta, kad suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos ir apžiūros gali būti planinės ir neplaninės. Kalėjimas nurodė, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Kalėjimo pareigūnai, atlikdami kratą, elgėsi griežtai laikantis įstatymo nuostatų, pareiškėjo nežemino ir nekankino, jo daiktai nebuvo gadinami.

Teismas, įvertinęs teisės aktų nuostatas, sprendžia, jog Kalėjimo pareigūnai turėjo teisę atlikti pareiškėjo asmeninę bei jo gyvenamosios patalpos kratą, todėl jokių pažeidimų nepadarė. Pareiškėjo argumentai, kad buvo sugadinti jo asmeniniai daiktai, nieko nepagrįsti.

Dėl skambučių, trumpalaikių bei ilgalaikių pasimatymų neužtikrinimo.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad nors turėjo visus leidimus tiek skambučiams, tiek ilgalaikiams bei trumpalaikiams pasimatymams, tačiau ne visi jie buvo suteikti. Pareiškėjas kelia abejonę, kodėl vieno teisėjo išduotas leidimas (teisėjos V. Š.) negalioja perdavus bylą kitam teisėjui (teisėjai L. U.). Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo atimta galimybė pasimatyti su nepilnamečiais vaikais.

 Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (galiojusio iki 2014 m. gruodžio 23 d.), 73 punkte buvo nustatyta, kad suimtieji ir Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyti nuteistieji tardymo izoliatoriuje turi teisę į pokalbius telefonu su giminaičiais, sutuoktiniu ar sugyventiniu tik esant ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniam sutikimui. Rašytiniame sutikime turi būti nurodyti telefonų numeriai, kuriais leidžiama skambinti, sutikimas turi būti patvirtintas atitinkamai prokuratūros ar teismo herbiniu antspaudu ir registruotas jį išdavusioje institucijoje. Vienkartinis ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis sutikimas paskambinti telefonu galioja tik vienam pokalbiui telefonu, daugkartinis – rašytiniame sutikime nurodytam periodui arba pokalbių telefonu skaičiui. Taigi, baudžiamajai bylai esant kito teisėjo (L. U. nuo 2013 m. lapkričio 11 d.) žinioje išduotas teisėjos V. Š. (2013 m. balandžio 25 d.) leidimas nebegaliojo, todėl pareiškėjui pagrįstai nebuvo leidžiama skambinti artimiesiems.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnį (ginčo metu galiojusi redakcija), suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas (1 dalis). Vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas (2 dalis). Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, norintiems pasimatyti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Šie asmenys turi teisę į vieną pasimatymą (3 dalis). Pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (4 dalis). Kitų nuostatų, reglamentuojančių suimtųjų teisę pasimatyti, Suėmimo vykdymo įstatyme nebuvo įtvirtinta.

Kaip ne kartą yra pažymėjęs LVAT, teisė į pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis šia teise pasinaudos ir kaip tai padarys (2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Taigi, laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio. Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014). Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas su prašymu „Dėl pasimatymo su motina“ kreipėsi Kalėjimo administraciją (t. 1. b. l. 186). Administracija 2014 m. kovo 10 d. raštu Nr. 69-588 informavo pareiškėją, kad 2014 m. vasario 4 d. nebuvo suteikta teisė pareiškėjui pasimatyti su mama, nes nebuvo leidimo tokiam trumpalaikiam pasimatymui (t. 1. b. l. 189). Administracija paaiškino pareiškėjui, kad nuo 2013 m. lapkričio 11 d. jo baudžiamoji byla yra perduota Vilniaus apygardos teisėjai L. U., todėl teisėjos V. Š. išduotas leidimas trumpalaikiams pasimatymams negaliojo. Papildomai pažymėjo, kad 2014 m. kovo 3 d. administracija gavo teisėjos L. U. rašytinį daukartinį leidimą pasimatyti ir skambinti. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad Kalėjimas pagrįstai, nesant teisėjos, kurios žinioje buvo pareiškėjo baudžiamoji byla, nesuteikė trumpalaikio pasimatymo su mama.

Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad nepagrįstai jam buvo apribota galimybė pasimatyti su gyvenimo drauge R. V. bei su mažamečiais vaikais.

Dėl ilgalaikio pasimatymo su gyvenimo drauge pažymėtina, kad Kalėjimas neturėjo pareigos suteikti tokio pasimatymo, nes leidimo tokiam pasimatymui neišdavė teismas (t. 1. b. l. 196), todėl pareiškėjo argumentai, jog Kalėjimas atliko neteisėtus veiksmus, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad Kalėjimas nesudarė galimybių bendrauti ir pasimatyti su mažamečiais vaikais. Teismas ir su šiais pareiškėjo argumentais sutikti negali. Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo gyvenimo draugė prieštarauja, kad mažamečiai vaikai būtų vedami į Kalėjimą, nes tokie pasimatymai turėtų neigiamą poveikį vaikų interesams. Dar daugiau, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartimi pareiškėjo gyvenimo draugės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti A. B. matytis su vaikais, kol jis yra įkalinimo įstaigoje, yra patenkinęs (t. 2. b. l. 4–6). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl Kalėjimo veiksmų neteisėtumo, nesudarant galimybės pasimatyti su vaikais, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl laiškų cenzūros.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kalėjimo darbuotojai nepagrįstai jo akivaizdoje peržiūrėjo jam adresuotą laišką, kuriame brolis atsiuntė įvairių skundų, prašymų projektus, tačiau jų pareiškėjui neįteikė.

Bausmių vykdymo kodekso (redakcija galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.) 1 priedo 15 punkte buvo nustatyta, kad atliekantiems laisvės atėmimo bausmę asmenims draudžiam turėti dokumentus (išskyrus teisės aktų tekstus, baudžiamosios bylos medžiagos, nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų nuorašus ar kopijas, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, pareigūnų ir tarnautojų, visuomeninių organizacijų bei tarptautinių institucijų atsakymus, atiduotų saugoti pinigų, vertingų daiktų kvitus).

Kalėjimas 2014 m. kovo 13 d. rašte, adresuotame Kalėjimų departamentui, nurodė, kad 2014 m. vasario 10 d. suimtajam A. B. nuo piliečio S. B. buvo atsiųstas smulkusis paketas, kuris pareiškėjo akivaizdoje buvo patikrintas. Smulkiame pakete buvo skundų ruošiniai, įmonės sutartys, darbuotojų charakteristikos. Smulkusis paketas, vadovaujantis SVĮ 32 straipsnio 3 dalimi, BVK 1 priedo 15 punktu, nebuvo pareiškėjui įteiktas. 2014 m. vasario 21 d. minėtas smulkusis paketas buvo persiųstas siuntėjui S. B.. Taigi, atsakovo darbuotojai, grąžindami pareiškėjui draudžiamus turėti dokumentus, teisės nuostatų nepažeidė.

Dėl skundų registravimo ir neišsamių bei netinkamų atsakymų.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad Kalėjimo darbuotojai didėlės dalies jo skundų visiškai neregistruodavo, o pateikti Kalėjimo atsakymai neišsamūs ir netinkami.

Kalėjimas nurodė priešingai – visų asmenų prašymai, laiškai, skundai ir pareiškimai Kalėjimo Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnų tą pačią dieną yra užregistruojami Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) bei skundų registracijos žurnale ir nuteistajam pasirašius išsiunčiami adresatui. Atsakymai yra rengiami vadovaujantis teisės aktų nuostatomis.

Pasisakant dėl šių pareiškėjo argumentų pastebėtina, kad pareiškėjas teismui nedetalizuoja, kokie pareiškėjo skundai nebuvo užregistruoti, kokiai institucijai jie buvo siunčiami ir kt. Teismas pastebi, jog iš pateiktos rašytinės bylos medžiagos matyti (pareiškėjo paties pateiktos su skundu), jog į pateiktus pareiškėjo prašymus, skundus gauti atsakymai (NVSC, Seimo kontrolieriaus, Kalėjimų departamento, Vaikų teisių apsaugos tarnybos ir kt.), todėl tvirtinama, kad nėra pagrindo abejoti, kad prašymai ir skundai nepasiekė adresatų. Dėl pateiktų Kalėjimo atsakymų neišsamumo ir teisingumo pažymėtina, kad pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais Kalėjimo sprendimais, turėjo teisę juos apskųsti Kalėjimų departamentui, o pastarojo sprendimus teismui. Kaip matyti šia savo teise pareiškėjas aktyviai naudojosi. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl gaisro.

Kaip jau buvo minėta, daliai pareiškėjo skundo reikalavimų atsakovo prašymu yra taikomas ieškinio senaties terminas, todėl teismas skundo šioje dalyje iš esmės nevertina.

Dėl laikymo su rūkančiais asmenimis.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog atvykęs į Kalėjimą jis neprieštaravo, jog būtų laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis. Vėliau pareiškėjas pareiškė Kalėjimo administracijai prašymą nelaikyti jo kartu su rūkančiais asmenimis (t. 1. b. l. 89).

Kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Kalėjime yra atsižvelgiama, jog rūkantieji nebūtų laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Nurodė, kad Kalėjime yra įrengtos specialiosios rūkymo vietos, jos yra paženklintos, vietose kuriose draudžiama rūkyti iškabinti įspėjamieji užrašai.

Pagal CK 6.271 straipsnyje nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimus (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Šiuo atveju, įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Kalėjimo kamerose buvo laikomasi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies bei  Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto reikalavimų tenka Kalėjimui. Pareiškėjas skunde teismui, kaip ir prašymuose Kalėjimo direktoriui, nurodė konkrečias aplinkybes ir argumentus, kuriais jis pagrindė savo teiginius, kad yra laikomas su rūkančiais asmenimis. Kalėjimas nepateikė įrodymų, kad buvo priešingai nei teigia pareiškėjas. Kalėjimo nurodytos aplinkybės, kad yra iškabinti draudžiantys rūkyti užrašai ir ženklai, vertintinos kaip nepakankama priemonė užtikrinti, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims būtų sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalis, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktas). Pažymėtina ir tai, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne. Kalėjimas neįrodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Kalėjime buvo laikomas užtikrinant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto ir Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Kalėjimui neįrodžius, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kalėjime buvo laikomas užtikrinant šių teisės aktų reikalavimus, t. y. kad Kalėjimo administracija veikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, valstybei kyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pastebėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Kartu pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT (bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)) praktikoje.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimo, gali būti tenkinamas tik toje dalyje, kurioje nustatyta, jog Kalėjimas neužtikrino pareiškėjui minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto, taip pat neužtikrino teisės bausmę atlikti kameroje, kurioje jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru bei neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu. Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Kalėjimo administracijos neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti, todėl atmestini. Teismas nustatė, kad 439 dienas pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, tačiau neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, žymiai pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (439 dienas), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose (2014-06-04 nutartys adm. b. Nr. A442-464/2014, A442-524/2014, A442-525/2014, A-2290-556/2016), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendžia, jog, nagrinėjamu atveju, pareiškėjui priteistina 4 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 4 000 Eur sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovės atstovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš ABTĮ 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (LVAT 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012).

Nagrinėjamu atveju, atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Atlyginimo tvarka), 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“.

Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų ir iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014). Todėl atsakovės atstovo prašymas priteisti jo patirtas su bylos nagrinėjimu susijusių dokumentų rengimo išlaidas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo reikalavimų atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai LAVL, Vilniaus AVPK, Šalčininkų RPK.

Pažymėtina, kad šiems pareiškėjo skundo reikalavimams atsakovų prašymu yra taikomas ieškinio senaties terminas, todėl teismas skundo šioje dalyje iš esmės nevertina.

Dėl VST konvojavimo sąlygų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo konvojuojamas nežmoniškomis sąlygomis – nebuvo ventiliacijos, dienos šviesos, saugos diržų, reikėjo sėdėti ant kieto pagrindo, žiemą buvo šalta, vasarą karšta, automobilių stiklai nučiupinėti, nešvaru, tekdavo šlapintis į butelį, be pagrindo buvo naudojamos specialiosios priemonės – antrankiai.

Pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėjas buvo konvojuojamas 2014 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. spalio 1 d. į Lietuvos apeliacinį teismą (t. 3. b. l. 169, 172), 2015 m. spalio 21 d., 2015 m. lapkričio 4 d., 2015 m. gruodžio 2, 9 d. į Vilniaus apygardos teismą (t. 3. b. l. 179, 182, 185, 188).

Transporto priemonėms, kuriomis atliekamas konvojavimas, yra taikomi Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintuose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintuose Techniniuose motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose, Konvojavimo taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą, specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros.

Konvojavimo taisyklių 146 punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse (kuriuo vykdomas konvojavimas) turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje).

Šių taisyklių 145 punkte nustatyta, kad konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę; 147 punkte – kad draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų. Konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą, apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale.

Pažymėtina, kad nėra duomenų apie padarytą įrašą dėl pareiškėjo nusiskundimų konvojaus kelionės žurnale, pareiškėjas nenurodė, kad teikė nusiskundimus dėl konvojavimo sąlygų iškart patyręs savo nurodomus teisių pažeidimus. Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jis teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų.

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas į VST kreipėsi su prašymais dėl informacijos pateikimo (t. 4. b. l. 7, 8, 10). VST, atsakydama į pareiškėjo paklausimus, nurodė, kad VST nuolat atnaujinamas transportas, skirtas suimtiems asmenims bei gerinamos konvojavimo sąlygos (t. 4. b. l. 11–12).

Atsakovės atstovė VST pateikė automobilių, kuriais buvo vykdomi konvojavimai, registracijos liudijimų kopijas ir techninės apžiūros rezultatų korteles (t. 4. b. 1. 25–39), patvirtinančias šių transporto priemonių atitikimą teisės aktuose nustatytiems reikalavimams.

Iš atsakovės atstovės VST pateiktų konvojavimo transporto ventiliacijos efektyvumo bei dirbtinės apšvietos matavimų, kuriuos atliko Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksmų tyrimų skyrius (t. 3. b. l. 174, t. 4. b. l. 19), matyti, kad konvojavimo transporte, naudotame pareiškėjo pervežimui, apšvietimas, ventiliacija ir temperatūra iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, tokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą, teismas nenustatė (inter alia statybos techninio reglamento STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. D1-289; Lietuvos higienos normos HN 98:2000 „Natūralus ir dirbtinis darbo vietų apšvietimas. Apšvietos ribinės vertės ir bendrieji matavimo reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 277).

Dėl vietos trūkumo automobiliuose pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Kaip jau buvo paminėta, Konvojavimo taisyklių 106 punktas nustato, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo jų pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Pateikti kelionės žiniaraščiai patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs jokių pretenzijų dėl vietos trūkumo automobilyje, o ir tie patys žiniaraščiai patvirtina bei konvojuojamųjų sąrašai patvirtina, kad leistinas pervežamų tokiais automobiliais asmenų skaičius nebuvo viršytas.

Kaip vieną iš pagrindų neturtinei žalai priteisti, pareiškėjas nurodė saugos diržų nebuvimą konvojavimui skirtose transporto priemonėse. Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte, numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015. Pažymėtina, kad reikalavimas prisegti konvojuojamą asmenį saugos diržais yra įtvirtintas tik Konvojavimo taisyklių 163 punkte, jeigu asmuo konvojuojamas kitomis transporto priemonėmis.

Pareiškėjas tvirtino, kad konvojavimo metu nebuvo galimybės pasinaudoti tualetu. Dėl šio pareiškėjo argumento pažymėtina, jog pareiškėjas buvo konvojuojamas iš Kalėjimo (Lukiškių skg. 6, Vilnius) į Lietuvos apeliacinį teismą bei Vilniaus apygardos teismą, adresu Gedimino pr. 40/1, Vilnius. Atstumas tarp minėtų institucijų mažas, o vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 134 punktu, konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose jiems prašant.

Pareiškėjo argumentai, kad konvojuojami automobiliai buvo purvini, kad jam teko sėdėti ant kieto suolo vertintini kritiškai. Į bylą pateiktos automobilio schemos patvirtina, kad pareiškėjas buvo konvojuotas automobiliais, kuriuose yra kėdės su atlošu (t. 4. b. l. 25, 28, 31, 34, 38).

Konvojavimo taisyklių 126.4 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji privalo konvojavimo metu palaikyti švarą. Taigi, pareiškėjas, pastebėjęs režimo pažeidimą, privalėjo informuoti konvojaus pareigūnus, tačiau konvojavimo dokumentuose tokių įrašų nėra, kaip ir nėra jokių pareiškėjo rašytinių kreipimusi dėl švaros užtikrinimo konvojavimo metu.

Pareiškėjas reiškė nusiskundimą, jog į teismą ir teismo posėdžių metu, pareigūnai jį laikė su antrankiais, laikė užtvare.

  Konvojavimo taisyklių 193 punktas nustato, kad konvojaus viršininkas, atvykęs su konvojumi į teismą, be kita ko, privalo: organizuoti specialiųjų automobilių, specialiųjų autobusų apsaugą ir prireikus išstatyti konvojuotojus laikinuosiuose sargybos postuose, kad pašaliniai žmonės nesirinktų prie konvojaus transporto (193.1 punktas); organizuoti konvojuojamųjų lydėjimą iš specialiųjų automobilių, specialiųjų autobusų į teismo posėdžio salę (laikino sulaikymo kameras konvojuojamiesiems laikyti) grupėmis po du tris konvojuojamuosius; jeigu yra nurodymas konvojuojamuosius laikyti atskirai vienas nuo kito arba jeigu yra konvojuojamųjų, nuteistų laisvės atėmimu iki gyvos galvos, – konvojuojamieji lydimi po vieną (193.2 punktas); pranešti teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą į teismą, pateikti jam konvojavimo nurodymą ar posto žiniaraštį, pažymėti konvojaus atvykimo laiką, pasitikslinti teismo posėdžio pradžios laiką ir salę, kurioje vyks teismo posėdis (193.3 punktas). Pažymėtina, kad ginčui aktualios redakcijos Konvojavimo taisyklių 195 punktas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Vadinasi, nuo konvojaus viršininko pranešimo apie konvojuojamojo pristatymą į teismo posėdį ne konvojaus viršininkas, o teismo posėdžio pirmininkas sprendžia dėl konvojuojamajam uždėtų antrankių nuėmimo ar jo laikymo už teismo salėje įrengtos užtvaros. Atsižvelgiant į tai, ir šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip nepagrįsti.    

Pažymėtina, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio pasakojimais ir nepatvirtinti jokiais objektyviais, įrodomąją galią turinčiais, duomenimis. Pareiškėjo argumentai, iš kurių kildinamas neturtinės žalos padarymo faktas VST, yra abstraktūs ir deklaratyvūs.

Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą iš NVSC.

Pareiškėjas taip pat reiškė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NVSC, nes minėtos institucijos pareigūnai netinkamai atliko patikrinimus bei neatlikdavo grįžtamosios kontrolės. Taip pat pareiškėjo įsitikinimu, NVSC pareigūnai informuodavo Kalėjimo administraciją apie numatomus tikrinimus. NVSC nurodė priešingai – visus tikrinimus atliko tinkamai, o pareiškėjo argumentą, jog pareigūnai įspėja Kalėjimo administraciją dėl numatomų patikrinimų, vertino visiškai niekuo nepagrįstu.

Kaip jau buvo minėta, pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad 2014 m. birželio 2 d. NVSC darbuotoja atliko patikrinimą Kalėjime pagal pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. skundą ir nustatė, kad buvo pažeistas HN 76:2010 28 punkto reikalavimas – sienų, lubų paviršiai buvo nelygūs, nepritaikyti lengvam valymui bei dezinfekcijai, vietomis nukritęs tinkas, ir 56 punkto pažeidimas – ant lubų vizualiai nustatyti pelėsio požymiai. Dėl tos pačios kameros Nr. 375 buvo atliekamas kitas patikrinimas tą pačią dieną ir buvo vertinamos tos pačios aplinkybės, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjas tvirtino, kad du pareigūnai nustatė iš esmės skirtingas faktines aplinkybes – vienas pažeidimus nustatė, kitas ne. Susidariusiai situacijai įvertinti NVSC atliko tyrimą ir 2015 m. balandžio 8 d. priėmė išvadą Nr. 10(5.10)-BV-1301, kurioje nustatė, kad nėra galimybių patikrinti 2014 m. birželio 2 d. patikrinimo metu buvusių faktinių aplinkybių, nėra pakankamai neabejotinų duomenų, įrodančių specialisčių kaltę, nėra filmuotos ar fotografuotos medžiagos, galinčios įrodyti konkrečių aplinkybių buvimą nebuvimą, taip pat, kad kažkuri iš specialisčių sąmoningai ar nesąmoningai suklydo ir/ar tinkamai neužfiksavo nustatytų aplinkybių patikrinimo akte. Atkreipė dėmesį, kad minėtos HN 76:2010 28 bei 56 punkto nuostatos yra abstraktaus pobūdžio, tad kyla nevienodo teisės akto taikymo galimybė.

NVSC nurodė, kad pagal visus pareiškėjo skundus buvo atlikti patikrinimai, o nustačius pažeidimus kalėjimas buvo įpareigotas pažeidimus pašalinti. Pabrėžė, kad grįžtamoji kontrolė visuomet buvo atliekama.

Teismas, įvertinęs pateiktus patikrinimo aktus, grįžtamosios kontrolės patikrinimo aktus bei minėtą išvadą (t. 3. b. l. 53–54, 57–58, 73–75) sprendžia, kad NVSC, gavęs pareiškėjo skundus dėl kalinimo sąlygų, atliko patikrinimus bei grįžtamąją kontrolę, vertino NVSC specialisčių nustatytus neatitikimus, todėl spręsti, jog neveikė taip, kaip privalėjo veikti, nėra jokio pagrindo. Pareiškėjo argumentai, jog NVSC apie patikrinimus įspėdavo Kalėjimą, laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

Nustačius, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų NVSC pareigūnų veiksmų, darytina išvada, kad reikalavimas atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą yra nepagrįstas.

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 bei 5 punktais, 132, 133, 134 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ė:

  Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

  Priteisti pareiškėjui A. B. 4 000 Eur (keturis tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

  Kitą pareiškėjo A. B. skundo dalį atmesti.

  Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

  Teisėjas                                                        Arūnas Kaminskas