Civilinė byla Nr. B2-2401-230/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00224-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.7.1.; 3.2.7.2.; 3.4.2.8.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 3 d.

     Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė,  

sekretoriaujant Monikai Morkevičiūtei,

dalyvaujant pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elektros polius“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Actualis“ įgaliotam asmeniui N. S.,

suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus įgaliotai atstovei I. B.,

suinteresuoto asmens valstybės įmonės Turto bankas įgaliotai atstovei O. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elektros polius“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Actualis“, skundą suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, valstybės įmonei Turto bankas dėl 2015-09-02 kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais.

Teisėja, išnagrinėjusi skundą ir bylos medžiagą,

n u s t a t ė:

pareiškėja BUAB „Elektros polius“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Actualis“, skundu teismo prašo: 1) pripažinti negaliojančiu BUAB „Elektros polius“ kreditorių susirinkimo nutarimą netvirtinti bankrutuojančios įmonės turimo debitorinio įsiskolinimo į S. B. pardavimo kainos ir tvarkos; 2) patvirtinti BAUB „Elektros polius“ turimo debitorinio įsiskolinimo į S. B. pardavimo kainą ir tvarką; 3) pripažinti negaliojančiu BUAB „Elektros polius“ kreditorių susirinkimo nutarimą nepritarti administratoriaus pasiūlytai turtinės teisės baudžiamojoje byloje pardavimo kainai ir tvarkai; 4) patvirtinti BUAB „Elektros polius“ administratoriaus pasiūlytą turtinės teisės baudžiamojoje byloje pardavimo kainą ir tvarką. Pareiškėja skunde nurodo, jog balsavimo metu susirinkime dalyvavusių kreditorių balsų dauguma nuspręsta netvirtinti bankrutuojančios įmonės turimo debitorinio įsiskolinimo į S. B. pardavimo kainos ir tvarkos bei nepritarti administratoriaus pasiūlytai turtinės teisės baudžiamojoje byloje pardavimo kainai ir tvarkai. Šiais nurodytais klausimais „prieš“ balsavę kreditoriai (VSDFV Kauno skyrius ir VĮ Turto bankas) nenurodė priežasčių, kodėl nesutinka su pateiktais pasiūlymais ir savo balsavimo nepagrindė jokiais argumentais. Bankroto administratorius su nurodytais kreditorių susirinkimo nutarimais nesutinka, kadangi jie prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Bankroto administratorius visais įmanomais būdai bei prieinamomis priemonėmis stengėsi vykdyti išieškojimą iš S. B., išieškojimas buvo perduotas ir antstolio S. U. kontorai. Iš visos surinktos informacijos tapo aišku, jog skolininkui priklausantis nekilnojamasis turtas yra įkeistas hipoteka, todėl išieškojimas iš jo nėra galimas, o dėl išieškojimo iš skolininkui priklausančių transporto priemonių buvo kreiptasi į išieškojimą vykdantį antstolį. Nepaisant to, akivaizdu, jog išieškojimas iš bendrovės debitoriaus S. B. užtruks dar ilgą laiko tarpą. Būtent dėl buvo kreiptasi į bankrutuojančios įmonės kreditorius bei pateikta spręsti klausimą dėl galimybės debitorinį reikalavimą į S. B. parduoti. Analogiškai buvo sprendžiama ir dėl turtinės teisės baudžiamojoje byloje pardavimo. Nors kreditoriams buvo žinoma, jog ikiteisminis tyrimas gali užtrukti ilgą laiko tarpą, pastarieji vis vien priėmė nemotyvuotą sprendimą ir atsisakė pritarti administratoriaus pasiūlytai turtinės teisės pardavimo tvarkai. Bankroto administratoriaus nuomone, toks kreditorių sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas. Bankrutuojančios įmonės kreditoriai, priimdami skundžiamą sprendimą, tinkamai neįvertino, jog toliau vykdant išieškojimą iš skolininko S. B., nepagrįstai bus prailginta pati įmonės bankroto procedūra, o taip pat neproporcingai ir netikslingai padidės administravimo išlaidos, prisidės papildomos išlaidos, susijusios su skolos išieškojimu. Be to, nebuvo įvertinta ir ikiteisminio tyrimo, o taip pat ir galimai po to seksiančios baudžiamosios bylos proceso trukmė. Administratorius pažymi, kad tokiais savo veiksmais kreditoriai piktnaudžiauja jiems suteiktomis teisėmis ir vilkina įmonės bankroto procedūrą. Tokie kreditorių veiksmai prieštarauja proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimui.

Suinteresuoti asmenys VSDFV Kauno skyrius ir VĮ Turto bankas atsiliepimų į pareiškėjos skundą teismo nustatytu terminu nepateikė.

Pareiškėjos BUAB „Elektros polius“ bankroto administratoriaus UAB „Actualis“ įgaliotas asmuo N. S. prašo skundą tenkinti ir paaiškino, kad UAB „Actualis“ administravimo funkcijas vykdo nuo 2013 m., šių metų pabaigoje sueina terminas, kuomet turi būti baigtos bankroto procedūros. Kreditorių VSDFV Kauno skyriaus ir VĮ Turto bankas balsavimas „prieš“ svarstomus klausimus, nenurodant jokių tokio balsavimo motyvų, yra nesuderinamas su bankroto proceso operatyvumo principu. Turtinės teisės į S. B. pardavimo klausimas buvo inicijuotas 2 kartus. Operatyvus skolos išieškojimas iš S. B. nėra įmanomas, kadangi antstoliui vykdomasis dokumentas buvo perduotas 2014-08-13, tačiau iki šiol yra išieškota tik 1 100 Eur suma, kai vykdomasis dokumentas yra išduotas 5 879,94 Eur sumai. Šiuo metu antstolis yra paskelbęs dviejų transporto priemonių, priklausančių S. B., varžytynes, iš kurių viena yra 2001 metų ir mažavertė, o kita – 2006 metų ir ją antstolis yra įvertinęs 1 500 ar 1 800 Eur suma. Vienintelis turtas, iš kurio galėtų būti išieškoma, tai šios transporto priemonės. Dėl turtinės teisės baudžiamojoje byloje pardavimo, tai jau yra gautas nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, nes įmonės automobilis buvo parduotas dar iki bankroto bylos iškėlimo, tik nebuvo sutvarkyti dokumentai. Administratorius šį nutarimą turi teisę skųsti, apskundimo terminas dar nesuėjęs. Šiuo atveju būtų pardavinėjama būsima turtinė teisė į civilinį ieškinį, pareikštą ikiteisminio tyrimo pareigūnui.

Suinteresuoto asmens VSDFV Kauno skyriaus įgaliota atstovė I. B. prašo skundą atmesti ir paaiškino, kad faktas, jog iš skolininko buvo išieškota 600 Eur suma, kuri yra nemaža, palyginus su visa skola, rodo, kad išieškojimas yra galimas. Be to, iš administratoriaus pateiktos informacijos matyti, jog po 2015-08-05 buvo sumokėta dar 500 Eur, kas patvirtina, kad skolininkas yra mokus. S. B. nuo 2015-04-01 įsidarbino į antrą darbovietę, gauna atlyginimą, yra UAB „Rindeka“ akcininkas. Dėl teisės pareikšti civilinį ieškinį pardavimo, tai ši reikalavimo teisė nepriteista, todėl neaišku, kas yra parduodama, nėra aišku, ar iš viso bus patenkintas ieškinys, ar iš viso bus galima pardavinėti.

Suinteresuoto asmens VĮ Turto bankas įgaliota atstovė O. S. prašo skundą atmesti ir paaiškino, kad skolą iš S. B. galima išieškoti, jis yra pajėgus šią skolą sumokėti, kadangi jis pagal administratoriaus ataskaitos duomenis nuo 2007 m. buvo skolingas SEB bankui virš 74 000 Eur, jo turtas buvo įkeistas. Kadangi SEB bankas neprisijungė prie išieškojimo, tai rodo, jog S. B. šią skolą yra grąžinęs. Be to, S. B. yra UAB „Rindeka“ akcininkas, turi akcijų, kurių vertė 10 000 Lt, yra jaunas, darbingas, dirba dviejose darbovietėse, todėl neverta pardavinėti reikalavimo teisės. Dėl antro reikalavimo mano, jog negali būti pardavinėjama teisė į teisę pareikšti ieškinį baudžiamojoje byloje, t. y. neturima turtinė teisė.

Skundas atmestinas. Nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 2 d. įvyko BUAB „Elektros polius“ kreditorių susirinkimas, kurio eiga ir priimti nutarimai užfiksuoti šio susirinkimo protokole (b. l. 10–19), iš jo duomenų matyti, kad susirinkimas vyko ir nutarimai buvo priimti kreditoriams balsuojant raštu. Balsavimo raštu biuletenius pateikė 4 kreditoriai, kurių bendra reikalavimų suma – 11 426,82 Eur ir tai sudaro 72,35 % Kauno apygardos teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos. Pareiškėja padavė skundą dėl šio susirinkimo nutarimų antruoju ir trečiuoju darbotvarkės klausimais pripažinimo negaliojančiais, priimtų nutarimų neteisėtumą grindžia tuo, kad kreditorių balsavimas „prieš“ S. B. debitorinio įsiskolinimo pardavimą ir turtinės teisės baudžiamojoje byloje pardavimo tvarkos ir kainos nustatymą yra nesuderinamas su bankroto proceso operatyvumo principu. Nurodo, kad išieškojimas iš bendrovės debitoriaus S. B. užtruks ilgą laiką, išieškojimo galimybės yra ribotos, ikiteisminis tyrimas, jei bus apskųstas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, taip pat gali užtrukti ilgą laiko tarpą. Todėl kreditorių balsavimas „prieš“ debitorinio įsiskolinimo ir turtinės teisės baudžiamojoje byloje pardavimą stabdo bankroto procesą.

Lietuvos  Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Iškėlus įmonės bankroto bylą, stabdoma jos ūkinė veikla (kartais, kai ji naudinga įmonei, – tęsiama), taip pat tam tikram laikui – atsiskaitymai su kreditoriais. Šios padėties tęsimas paprastai nenaudingas nei kreditoriams, negaunantiems iš skolininko priklausančių lėšų, nei bankrutuojančiai įmonei, jei nėra galimybių atnaujinti jos veiklą, taip pat įmonės savininkams ar dalyviams, turintiems teisę į turtą, liekantį atsiskaičius su kreditoriais. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB „Oruva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ v. BUAB „Revi“, bylos Nr. 3K-7-326/2007, išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB Turto bankas v. bankrutuojanti IĮ V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007; teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc prašymą, bylos Nr. 3K-3-16/2014; kt.). Bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimas yra galutinis rezultatas, kurio siekiama bankroto procedūromis. Kartu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tam tikros ĮBĮ nuostatos lemia ir tai, kad šalia kreditorių reikalavimų patenkinimo bankroto proceso tikslas yra taip pat ir skolininko teisių bei teisėtų interesų apsauga. Taigi, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nurodytus du tikslus, t. y. kreditorių ir skolininko interesų apsaugą, reikia derinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. BUAB „Okseta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-166/2008).

Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog 2014 m. kovo 18 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu už akių buvo tenkintas ieškovės BUAB „Elektros polius“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Actualis“, ieškinys atsakovui S. B. dėl žalos atlyginimo, kuriuo iš atsakovo S. B. ieškovei BUAB „Elektros polius“ priteistas 20 302,25 Lt žalos atlyginimas. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2014 m. balandžio 18 d., o 2014 m. rugpjūčio 13 d. šio sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas, kuris buvo perduotas antstolio S. U. kontorai priverstiniam sprendimo vykdymui. Pagal bankroto administratoriaus pateiktus duomenis – antstolio S. U. 2015-11-19 informaciją iš S. B. ieškovei BUAB „Elektros polius“ nuo vykdomojo dokumento pateikimo antstoliui vykdyti dienos iki 2015 m. lapkričio 18 d. yra išieškota 1 300 Eur suma. Taigi, atsižvelgiant į šiuos duomenis, spręstina, jog išieškota iš skolininko S. B. suma (1 300 Eur), palyginus ją su bendra skolos suma (5 879,94 Eur), yra sąlyginai nemaža. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal byloje esančius VĮ Registrų centras bei Sodros duomenis, suinteresuotų asmenų paaiškinimus, likusios skolos dalies išieškojimo galimybės yra pakankamai realios. Iš Sodros pažymos apie asmens įmokas matyti, jog skolininkas S. B. dirba dviejose darbovietėse, t. y. UAB „Vilniaus praeitis“ ir UAB „Rindeka“, taigi gauna darbines pajamas. Iš VĮ Registrų centras duomenų matyti, jog skolininkas S. B. nuo 2012-09-12 yra UAB „Rindeka“ direktorius, o nuo 2014-11-14 ir vienintelis įmonės akcininkas, t. y. jam priklauso 100 % įmonės akcijų. Be to, iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, jog skolininkui S. B. nuosavybės teise priklauso dvi transporto priemonės. Administratoriaus įgaliotas asmuo teismo posėdžio metu nurodė, jog antstolis jau yra paskelbęs šių transporto priemonių varžytynes. Nors administratoriaus įgaliotas asmuo N. S. nurodo, jog galimybė operatyviai išieškoti įsiskolinimą iš šių transporto priemonių yra ribota, nes transporto priemonės yra nusidėvėję, be to, vykdant varžytynes, jų kaina bus ženkliai mažesnė nei vidutinė galima rinkos vertė, tačiau pažymėtina, jog iš šio turto gali būti bent dalimi sumažinti kreditorių reikalavimai ir tokiu būdu užtikrintas vieno iš pagrindinių bankroto proceso tikslų – patenkinti kreditorių reikalavimus, įgyvendinimas. Be to, transporto priemonių pardavimas iš varžytynių nėra vienintelis būdas, kuriuo gali būti įvykdytas išieškojimas, tokiu būdu patenkinant kreditorių reikalavimus, nes gali būti išieškoma ir iš skolininko darbo užmokesčio, taip pat areštuojamos S. B. priklausančios UAB „Rindeka“ akcijos. Todėl pripažintina, kad išieškojimo galimybės iš skolininko S. B. yra pakankamai realios ir pagrįstos, todėl debitorinio reikalavimo pardavimas pažeistų kreditorių interesus gauti kiek įmanoma didesnę reikalavimų patenkinimo dalį.

              Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bankroto proceso operatyvumo principo įgyvendinimas savaime neužtikrina bankrutuojančio skolininko kreditorių reikalavimų patenkinimo ir nesumažina skolininko įsiskolinimų naštos, laiko, kad nepagrįstas operatyvumo principui prioriteto suteikimas konkrečiame bankroto procese gali pažeisti bankrutuojančio skolininko kreditorių interesus. Tik tuo atveju, jeigu skolininko turto pakanka visiems bankrutuojančio skolininko kreditoriniams reikalavimams tenkinti, prioriteto operatyvumo principo taikymui suteikimas galėtų būti pagrįstas. Priešingu atveju, prioriteto operatyvumo principo taikymui suteikimas bankroto procesą padarytų išimtinai formaliu, dėl ko nukentėtų viešasis interesas. Įvertinus tai, kad nagrinėjamoje UAB „Elektros polius“ bankroto byloje mažai tikėtina, jog bus patenkinti visi kreditorių reikalavimai, teismas sprendžia, kad šiuo atveju negali būti teikiamas prioritetas bankroto proceso operatyvumo principui, kadangi pagrindinis kreditorių interesas įmonės bankroto byloje yra gauti kuo didesnį savo finansinio reikalavimo patenkinimą iš teisės aktų nustatyta tvarka realizuoto įmonės turto, o nagrinėjamu atveju, įvertinus aukščiau minėtus byloje esančius duomenis, darytina pagrįsta ir realiai tikėtina išvada, jog debitorinis reikalavimas į S. B. gali būti įgyvendintas visa apimtimi ar bent didžiąja jos dalimi. Todėl nepagrįstas prioriteto operatyvumo principui suteikimas šiame bankroto procese gali pažeisti bankrutuojančio skolininko kreditorių interesus bei viešąjį interesą.

2015 m. rugsėjo 2 d. vykusiame BUAB „Elektros polius“ kreditorių susirinkime trečiuoju darbotvarkės klausimu buvo balsuojama dėl administratoriaus pasiūlymo, susijusio su turtinės teisės baudžiamojoje byloje pardavimo tvarkos ir kainos nustatymu. Kreditorės VSDFV Kauno skyrius ir VĮ Turto bankas balsavo „prieš“ turtinės teisės baudžiamojoje byloje pardavimą, kadangi, kaip nurodė teismo posėdžio metu, negali būti pardavinėjama teisė į teisę pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, t. y. neturima turtinė teisė, šiuo metu nėra aišku, ar iš viso bus patenkintas civilinis ieškinys, ar iš viso bus galima šią teisę pardavinėti. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Kauno m. Centro PK buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 183 str. 1 d. buvusio BUAB „Elektros polius“ vadovo S. B. atžvilgiu dėl bendrovei nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės VW Caravelle, 1991 m., pasisavinimo. Bankroto administratorius, pasinaudodamas BPK 109 str. įtvirtinta teise, pareiškė civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo iš buvusio direktoriaus S. B., ieškinio suma 1 195 Eur. Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo N. S. teismo posėdžio metu paaiškino, jog šiuo metu ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, administratorius dar turi teisę nutarimą skųsti, kadangi apskundimo terminas nėra suėjęs.

Pažymėtina, jog reikalavimo perleidimui galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 straipsnis); disponavimo turima teise veiksmas sukelia jos turėtojo siekiamas teisines pasekmes, tik jeigu jis yra teisėtas, t. y. nepažeidžia įstatyme įtvirtintų draudimų ir atliekamas laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. CK 6.102 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kuriais reikalavimo perleidimas įstatymo imperatyviai draudžiamas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, reiškia, kad negalima perleisti jau perleistos, neegzistuojančios, negaliojančios reikalavimo teisės, taip pat teisės, kuri jau įgyvendinta ir skolininkas jau įvykdęs prievolę, kurios negalima įgyvendinti dėl to, kad skolininkas tapęs nemokiu dar iki teisės perleidimo ir pan. Jeigu reikalavimo teisės negalima įgyvendinti, susitarimas dėl to, kas neįmanoma, negalioja (CK 6.3 straipsnio 4 dalis). Vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą pagal išvardytus aspektus, reikia analizuoti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė – reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-759/2003; kt.).

Nagrinėjamu atveju bankroto administratoriaus siūloma parduoti teisė pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje negali būti laikoma turtine teise kaip civilinių teisių objektu, kadangi pati turtinė teisė dar neegzistuoja (BUAB „Elektros polius“ turi tik teisę pareikšti civilinį ieškinį). Teisė pareikšti civilinį ieškinį šiuo atveju negalėtų būti apibrėžiama ir kaip būsima turtinė (reikalavimo) teisė, kadangi šiuo metu dar nėra žinoma, ar ta turtinė teisė apskritai atsiras ateityje. Kaip jau minėta, ikiteisminis tyrimas pagal BK 183 str. 1 d. buvusio BUAB „Elektros polius“ vadovo S. B. atžvilgiu yra nutrauktas, administratorius skundo dėl šio nutarimo dar nėra pareiškęs, todėl šiuo metu negalima netgi daryti išvados, jog egzistuoja teisė pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kadangi nėra aišku, ar tenkinus administratoriaus skundą ir atnaujinus ikiteisminį tyrimą, jis būtų užbaigtas ir baudžiamoji byla būtų perduota teismui, o tuo atveju, jeigu ir būtų – negalima iš anksto prognozuoti, ar civilinis ieškinys bus patenkintas ar atmestas. Pagal teisėje galiojantį principą niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi (lot. nemo plus iuris ad alium transferre potest quam in se haberet) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, bylos Nr. 3K-3-199/2008). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog bankroto administratoriaus pasiūlymas parduoti turtinę teisę į S. B. baudžiamojoje byloje, kuri dar neegzistuoja, t. y. neatitinka įmanomumo reikalavimo (CK 6.3 straipsnio 4 dalis), prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir yra negalimas.

Pažymėtina, kad nors bankroto administratorius deklaruoja, jog vadovaujasi bankroto proceso operatyvumo principu reikšdamas šį skundą ir laikydamasis įstatymo nustatytų terminų nori užbaigti bankroto procedūras, o kreditorės VSDFV Kauno skyrius ir VĮ Turto bankas trukdo šio tikslo įgyvendinimui, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog pats administratorius savo veiksmais neskatina bankroto procedūrų, t. y. bankroto byla iškelta 2013 m. gegužės 17 d., tačiau per laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo iki šiol buvo surengti tik du kreditorių susirinkimai (2013 m. ir 2015 m.), sprendimas už akių S. B. atžvilgiu buvo priimtas 2014 m. kovo 18 d. (įsiteisėjo 2015 m. balandžio 18 d.), o buvo perduotas antstoliui priverstiniam vykdymui tik 2014 m. rugpjūčio 13 d., transporto priemonės, priklausančios skolininkui S. B., išieškant sprendimu už akių priteistą skolą, antstolio buvo areštuotos tik šiais metais, o bankroto administratorius nesidomėjo vykdymo veiksmais (kodėl antstolis neareštavo transporto priemonių anksčiau). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, spręstina, jog šiuo atveju ne kreditorės, pagrįstai balsuodamos „prieš“ administratoriaus siūlomus nutarimus, trukdo operatyviam bankroto procesui, bet administratoriaus veiksmai nėra pakankamai efektyvūs bankroto procese tam, kad būtų ekonomiškiau ir operatyviau užbaigtos bankroto procedūros.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Kadangi pareiškėja, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš pareiškėjos nepriteistinos.

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais,  ĮBĮ 24 straipsniu,

n u t a r i a:

                            skundą atmesti. 

Dėl šios nutarties per 7 dienas nuo nutarties priėmimo ir paskelbimo gali būti duodamas atskirasis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.

Teisėja                                                                                                                                      Nijolia Indreikienė