Pranešėja Jolanta Gailevičienė Civilinė byla Nr. 2A-403-777/2014
Teisėjas Marius Dobrovolskis (Proceso Nr. 2-06-3-13280-2012-0)
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
24.1; 24.2; 30.3; 45.1; 45.12; 99.5; 101;
114.7; 114.8.2; 121.14; 121.18; 121.21

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. kovo 17 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jolantos Gailevičienės, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovų K. M. ir UAB „Ūkas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-30 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo H. V. patikslintą ieškinį atsakovams K. M., UAB „Ūkas“, tretiesiems asmenims D. D., V. S., F. I. (F. I.), R. V., A. Š., K. K., A. A., A. R. (A. R.), A. R. (A. R.) ir S. G. dėl nuosavybės teisės į daiktą pripažinimo ir
n u s t a t ė :
ieškovas 2012-11-16 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino. Nurodė, kad 1992-11-30 Klaipėdos rajono Lėbartų valstybinio ūkio, ieškovo ir atsakovo K. M. buvo pasirašytas perdavimo – priėmimo aktas, kurio pagrindu Klaipėdos rajono Lėbartų valstybinis ūkis perdavė nurašytą kiaulidės pastatą Nr. 3, esantį (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini), unikalus pastato numeris (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas numeriu 3Plp), IĮ „Garažas“, atstovaujamai jos direktoriaus K. M. (atsakovo), ir ieškovui H. V.. Nurodė, kad 189 000 talonų kainą už perkamą pastatą ieškovas ir atsakovas sumokėjo lygiomis dalimis. Perdavimo–priėmimo akte buvo nurodyta, kad nurašytasis kiaulidės pastatas yra perduodamas ieškovui ir atsakovui nusigriovimui, t. y. kaip statybinės medžiagos. Dėl šios priežasties nebuvo sudaryta notarinė parduodamo turto pirkimo–pardavimo sutartis, o pastato perleidimas buvo įformintas anksčiau nurodytu aktu. Perdavimo–priėmimo akte nurodyta, kad IĮ „Garažas“ įsipareigoja iki 1993-12-31 pastatą nugriauti. IĮ „Garažas“ įsipareigojimo nugriauti pastatą neįvykdė, ir pastatas stovi iki šiol, jame vykdoma ūkinė veikla. 2009 metais ieškovas, atsakovas ir kiti greta esančių buvusių Lėbartų valstybinio ūkio pastatų savininkai ėmėsi veiksmų pastatams įteisinti, t. y. nekilnojamiesiems daiktams ir daiktinėms teisėms į juos įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Iki šiol į Nekilnojamojo turto registrą nei ieškovui su atsakovu priklausantis pastatas, nei kiti greta esantys pastatai nėra įrašyti, taip pat nėra įrašytos ir daiktinės teisės į juos. Nurodė, kad ieškinio padavimo priežastis yra ta, kad, nors pastatą ieškovas su atsakovu K. M. įsigijo lygiomis dalimis, jo pirkimo kainą taip pat apmokėjo po lygiai, tačiau atsakovas K. M. sumanė neteisėtai užvaldyti ieškovui priklausančią pastato dalį. Atsakovas K. M. siekia nušalinti ieškovą nuo faktinio pastato valdymo ir naudojimo. Atsakovas K. M. ir faktiškai nušalino ieškovą nuo pastato valdymo: yra sudaręs nuomos sutartis dėl pastato patalpų išnuomojimo tretiesiems asmenims. Ieškovas fiziškai negali patekti į pastatą, nes atsakovas pakeitė teritorijos tvoros vartų raktus, paleidžia po teritoriją bėgioti agresyvų šunį, ieškovui siekiant patekti į pastatą kviečia policiją ir pan. Tokiu būdu ieškovas negali savo nuožiūra naudotis pastatu ir jį valdyti, taip pat negauna iš pastato naudojimo dalies pajamų, kurias visas iš pastato nuomos pasiima atsakovas K. M.. Tokiais veiksmais atsakovas pažeidžia ieškovo teises ir teisėtus interesus, kadangi pastatą jie įgijo lygiomis dalimis, jo pirkimą apmokėjo po lygiai, savosios dalies ieškovas niekada nei atsakovui, nei kitam asmeniui neperleido, todėl turi teisę valdyti ir naudotis puse ginčo pastato. Prašė pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ½ dalį pastato, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip į statybines medžiagas.
Atsakovas K. M. atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė ieškovo patikslintą ieškinį atmesti, paskirti baudą dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad teismui pateiktas 1992-11-30 H. V. kartu su K. M. pasirašytas perdavimo–priėmimo aktas patvirtina, kad Klaipėdos rajono Lėbartų valstybinis ūkis perdavė nurašytą kiaulidės pastatą Nr. 3, esantį (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini), unikalus pastato numeris (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini)), individualiai įmonei „Garažas“. Aktą H. V. pasirašė kaip šios įmonės direktoriaus pavaduotojas. Teismui pateikta įmonės 1991-01-18 įsakymo kopija, kuri patvirtina, kad ieškovas įmonėje dirbo direktoriaus pavaduotoju. Teigė, kad pateikė teismui žemės ūkio bendrovės „Dovilai“ 1992 m. lapkričio 27 d. pajamų orderio Nr. 204268 kopiją, kuriuo iš K. M. bendrovė už statybines medžiagas priėmė 189 000 talonų. H. V. kartu su K. M. atstovavo IĮ „Garažas“, kaip nurodyta, pinigus už aktu perduotą pastatą mokėjo IĮ „Garažas“, jos savininkas K. M.. Akte taip pat nurodyta, kad IĮ „Garažas“ perima iš Lėbartų valstybinio ūkio Lietuvos vyriausybės 1989-04-27 potvarkio Nr. 94 p priedėlio Nr. l punktą „e“ vykdymą, tai yra „iki 1993-12-31 nugriauti kiaulidės pastatą Nr. 3 ir atlaisvinti Klaipėdos miestui išskirtą žemę“. Taigi H. V. ieškinio teiginys, kad „Perdavimo–priėmimo akte buvo nurodyta, kad nurašytasis kiaulidės pastatas yra perduodamas mums nusigriovimui, t. y. kaip statybinės medžiagos“, neatitinka ieškovo pateiktame įrodyme nurodytoms aplinkybėms. Nurodė ir tai, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad už pastatą mokėjo po lygiai, kaip kad nurodo ieškinyje ir patikslintame ieškinyje. 1992-11-30 perdavimo–priėmimo aktas neįrodo, kad ginčo pastatas buvo perleistas tiek ieškovui, tiek atsakovo K. M. IĮ „Garažas“. Ginčo pastato akte nėra nurodyta, kad pastatas perduodamas dviem asmenims, kaip kad teigia ieškovas. Ieškovas teismui taip pat nepateikė tarpusavio pasidalijimo akto, jo nepateikė, nes jo nebuvo. Pastatą perėmė tik IĮ „Garažas“. Pastatas (jo patalpos) buvo naudojamos individualios įmonės „Garažas“, įkurtos 1990-12-12, veiklai vystyti. Šiose patalpose nuo pat įkūrimo veiklą vykdė ir UAB „Ūkas“, kuri įregistruota 1991-12-30, įmonės akcininkai – V. M. ir K. M., jiems priklauso po ½ dalį bendrovės akcijų. K. M. yra šios bendrovės direktoriaus pavaduotojas. Ginčo pastatą UAB „Ūkas“ pradėjo valdyti nuo 1996-01-01, kai K. M. IĮ „Garažas“ nutraukė veiklą, ir valdo iki šiol, t. y. daugiau nei 10 metų. Su atsiliepimu į ieškinį pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „Ūkas“ visą pastatą, nors ir nėra pastato savininkė, sąžiningai, teisėtai, atvirai (nesislapstant), nepertraukiamai ir kaip savą valdė nuo pat perdavimo momento ir šiuo metu tebevaldo.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-10-30 sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Pripažino ieškovo nuosavybės teisę į ½ dalį pastato, esančio (duomenys neskelbtini), jo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip statybines medžiagas (toliau – ginčo objektas). Dėl ieškinio senaties taikymo. Nurodė, kad ieškovas apie galimą jo teisių pažeidimą sužinojo ne 1992 m., kai Lėbartų valstybinis ūkis pardavė nurašytą kiaulidės pastatą Nr. 3 kaip statybines medžiagas, tačiau 2011-03-30, kai tarp ieškovo ir atsakovo kilo ginčas dėl pamintų kiaulidės pastato Nr. 3 kaip statybinių medžiagų daiktinių teisių. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011-06-17 sprendimas byloje Nr. 1-298-342/2011 patvirtina, kad tarp ieškovo ir atsakovo ginčų dėl ginčo pastato daiktinių teisių nebuvo. Konstatavo, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido. Dėl nuosavybės teisės į daiktą pripažinimo. Nurodė, kad byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, kas 1992 metų lapkritį iš Lėbartų valstybinio ūkio įsigijo ginčo objektą. Sandoris įvyko 1992 metų lapkritį, todėl turi būti vadovaujamasi tuo metu galiojusio Civilinio kodekso dvidešimt antro skirsnio nuostatomis. Pagal 1992 metų CK 253 str. nuostatas, pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti turtą pirkėjui nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja priimti turtą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Todėl byloje būtina nustatyti, kas ir kokią pinigų sumą sumokėjo už ginčo objektą 1992 metų lapkritį ir kam ginčo objektas buvo perduotas. Iš viešoje erdvėje esančios informacijos nustatė, kad Lėbartų valstybinis ūkis buvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro 1992-11-12. K. M. teigia, kad jis už ginčo objektą sumokėjo vienas 1992 m. lapkritį ir pateikė ŽŪB „Dovilai“ išrašytą kasos pajamų orderį Nr. 204868, kuriame yra duomenų, kad iš K. M. 1992-11-28 paimti pinigai, kurių išraiška skaičiais ir žodžiais nesutampa. Ieškovas pateikė 1992-11-12 K. M. IĮ „Garažas“ avanso apyskaitą, kurioje nurodyta, kad K. M. 1992-11-12 gavo iš įmonės 1890 rb. Lėbartų valstybinio ūkio pastato nusigriovimui pagal 1992 m. lapkričio sutartį. Ieškovas jokių įrodymų teismui apie tai, kad sumokėjo už ginčo pastatą Lėbartų valstybiniam ūkiui, nepateikė. K. M. pateikti įrodymai apie pinigų už ginčo pastatą yra su turinio trūkumais, nes 1992-11-12 avanso apyskaita yra išrašyta ne tokiai pinigų sumai, už kurią buvo įsigytas ginčo pastatas. 1992-11-27 kasos pajamų orderyje nesutampa suma skaičiais ir žodžiu, pinigų gavėjas yra nurodyta ŽŪB „Dovilai“. Be to, kasos pajamų orderyje nurodytu metu, t. y. 1992-11-27, Lėbartų valstybinis ūkis buvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, todėl pinigų gauti už ginčo objektą negalėjo. Nepagrįstas atsakovų argumentas, kad Lėbartų valstybinis ūkis buvo reorganizuotas į ŽŪB „Dovilai“, todėl pinigų gavėja yra nurodyta ši bendrovė. Lėbartų valstybinis ūkis buvo reorganizuotas į penkias bendroves. Pagal 1992-10-20 įsakymą Nr. 19 ginčo objektas buvo parduotas nusigriovimui, todėl ŽŪB „Dovilai“ negalėjo būti perduotas, kaip teigia atsakovai, pagal perdavimo–priėmimo aktą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytus argumentus, taip pat UAB „Jagnieškienė ir partneriai“ auditorės N. J. išvadą, konstatavo, kad K. M. pateiktas rašytinis įrodymas 1992-11-27 kasos pajamų orderis Nr. 204868 negali būti laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančiu, kad K. M. vienas sumokėjo už ginčo objektą Lėbartų valstybiniam ūkiui. Pagal 1992 m. lapkričio perdavimo – priėmimo aktą Lėbartų valstybinis ūkis perdavė ginčo objektą IĮ „Garažas“, atstovaujamai šios įmonės direktoriaus K. M., ir H. V.. Nurodė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, kam – ar tik IĮ „Garažas“ ar ir H. V. buvo perduotas ginčo objektas nusigriovimui. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis loginiu sutarties (priėmimo– perdavimo akto) aiškinimu, konstatavo, kad Lėbartų valstybinis ūkis ginčo objektą perdavė dviem asmenims, t. y. IĮ „Garažas“ direktoriui K. M. ir fiziniam asmeniui H. V.. Atmetė atsakovų argumentus, kad sutartį H. V. pasirašė kaip IĮ „Garažas“ direktoriaus pavaduotojas. Nurodė, kad šią aplinkybę taip pat patvirtino ir buvusi Lėbartų valstybinio ūkio vyr. buhalterė D. R., apklausta kaip liudytoja, patvirtinusi, kad ginčo pastatą įsigijo 2 asmenys H. V. ir K. M.. Nurodė ir tai, kad šalys nepateikė neginčijamų duomenų, kurie leistų teismui padaryti išvadą dėl to, kokią dalį piniginių lėšų jie sumokėjo už ginčo pastatą kaip statybines medžiagas. Atsižvelgė į liudytojų S. A., A. M., J. K. teismo posėdžio metu duotus parodymus, kad ginčo objekto savininkai buvo du: H. V. ir K. M., taip pat tiek ieškovo H. V., tiek atsakovo K. M. teiktus procesinius dokumentus VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui dėl pastato, adresu (duomenys neskelbtini), įteisinimo po ½ dalį bei konstatavo, jog labiau tikėtina, kad ginčo objektą H. V. ir K. M. įsigijo po ½ dalį. Nurodė, kad tiek ieškovo, tiek atsakovų pateiktos įvairios sutartys, sudarytos dėl ginčo objekto naudojimo ir paslaugų, išteklių tiekimo ir panašiai nepatvirtina ginčo objekto įsigijimo dalių santykio.
Apeliaciniu skundu atsakovai UAB „Ūkas“ ir K. M. prašė panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Ieškovui paskirti baudą dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Taikyti ieškinio senatį. Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pridėti prie bylos naujus įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo priėmus skundžiamą sprendimą byloje. Priteisti iš ieškovo atsakovams turėtas bylinėjimosi išlaidas. Dėl ieškinio senaties taikymo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas apie galimą jo teisių pažeidimą sužinojo ne 1992 m., kai Lėbartų valstybinis ūkis pardavė nurašytą kiaulidės pastatą Nr. 3 kaip statybines medžiagas, tačiau 2011-03-30, kai tarp ieškovo ir atsakovo kilo ginčas dėl paminėtų kiaulidės pastato Nr. 3 kaip statybinių medžiagų daiktinių teisių. Nurodė, kad ieškovas praleido 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą dėl nuosavybės į daiktą pripažinimo, nes ieškinys teisme pareikštas tik 2012-11-11, praėjus beveik 20 metų nuo daikto įsigijimo. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kaip ieškovas suprato ar privalėjo suprasti apie savo pažeistas teises dėl nuosavybės teisės, t. y. teisės valdyti, naudotis ir disponuoti ginčo turtu. Ieškovas 2012-01-22 ieškinyje, kurį pateikė Klaipėdos miesto apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-2980-328/2012 (prijungta byla), pripažino, jog suvokia, kad negali tuo pastatu naudotis, jo valdyti ir gauti iš jo naudos, t. y. jo teisių pažeidimas. Nepateikė įrodymų apie ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad ginčo pastatas perduotas ieškovui iš atsakovės IĮ „Garažas“; įsigijo lygiomis dalimis ir pirkimo kainą sumokėjo lygiomis dalimis; kaip atsakovas užvaldė jam priklausančią ½ dalį pastato; kaip ieškovas, kokiu būdu valdė, naudojo, kada pradėjo naudoti ir valdyti pastatą; kaip jį prižiūrėjo; kokias išlaidas turėjo; kaip atsakovas ir kada nušalino ieškovą nuo faktinio valdymo ir naudojimo. Nepaneigė į bylą atsakovų pateiktų įrodymų, kad jis IĮ „Garažas“ dirbo direktoriaus pavaduotoju, neneigė, kad ant dokumentų, pateiktų į bylą, yra jo parašai. Bylos nagrinėjimo metu neatsakė į klausimą, kodėl UAB „Viremida“, kurios 50 proc. akcijų priklausė ieškovui, naudojosi pastatu nuomos sutarčių pagrindu, t. y. pastato patalpas valdė nuomos teise, kur nuomotojas yra UAB „Ūkas“, mokėdamas už savo daiktą svetimus pinigus. Kad ieškovas pastato nevaldė nuosavybės teise, patvirtina ieškovo 2011-12-15 pareiškimas, kuriame nurodyta, kad pastate ūkinę veiklą vykdo K. M. bei su juo susijusios įmonės ir asmenys. Šiuo pareiškimu ieškovas skundė K. M., kad jis vykdo neteisėtą veiklą, o jis to nenori daryti ir neneš už tai atsakomybės. Kodėl ieškovas būdamas savininku nesikreipė tiek metų dėl M. neteisėtos veiklos. 2011-08-15 protokole-pareiškime ieškovas nurodė, kad pinigų už pastato nuomą niekada negaudavo, visus pinigus paimdavo K. M.. Ieškovas dėl pinigų už nuomą, pretenzijų K. M. niekada nereiškė – tai patvirtina faktą, kad jokios naudos iš pastato ieškovas niekada negaudavo. Visą naudą, visus pinigus, gaunamus už pastato nuomą, gaudavo tik atsakovas K. M., bet ieškovas pretenzijų dėl to nereiškė. Vadinasi, ieškovas nuo 1992 metų lapkričio turėjo žinoti, žinojo, kad jo teisės yra pažeistos, nes nevaldė pastato kaip savininkas nuo 1992 m. lapkričio, negavo iš jo duodamos naudos. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, ieškovo asmenines savybes (amžių, išsilavinimą), taip pat tai, kad tuo metu ieškovas buvo stambios įmonės bendraturtis (verslininkas), turėjo suprasti, kad jo teisė pažeista nuo pat perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos. Ieškovas pasirašė aktą ir kai manė, kad kartu su K. M. nupirko pastatą lygiomis dalimis, turėjo reikalauti perduoti dalį pastato jo žinion bei gauti iš pastato naudą. K. M. ieškojo būdų, kaip įteisinti pastatą kaip nekilnojamąjį objektą. Ieškovas pasiūlė padėti įteisinti pastatą, nes tvirtino, kad turi pažįstamą VĮ Registrų centre, siūlė finansinę paramą (pastato renovacijai) su sąlyga, kad bus perleista pusė pastato po to, kai įsiteisins pastatą. Bandymai įteisinti pastatą jo siūlomais būdais nepavyko. K. M. pamatęs nesąžiningus ieškovo veiksmus nutraukė susitarimą su ieškovu dėl pastato įteisinimo. Klaipėdos apygardos administracinėje byloje 2011-06-17 sprendimu teismas pasisakė dėl administracinių aktų pagrįstumo, skundo netenkino. Byloje Nr. 1-298-342/2011 nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl ginčo pastato, kas naudojo, kas mokėjo ir pan. Todėl šioje byloje priimtas sprendimas neturi prejudicinės galios. Be to, šis sprendimas nesukūrė jokių teisių į pastatą, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuo 2011-03-30 prasideda ieškinio senaties terminas dėl nuosavybės teisės pažeidimo, nes iki tol nebuvo jokių ginčų dėl daiktinių teisių. Ieškovas nereiškė jokių pretenzijų. Apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo būdamas savininku pasidomėtų nuosavybe, netoleruotų, kad ja naudojasi, valdo, disponuoja kiti ir gauna iš jos naudą. IĮ „Garažas“ nutraukus veiklą, jei, kaip nurodė ieškovas, vykdė veiklą kartu su K. M., (įrodymų nepateikė) protingai savo teisėmis besinaudojantis žmogus būtų reikalavęs pasidalyti pastatą ir jį pats nuomoti, bet ne nuomotis iš UAB „Ūkas“ įmonei, kurios akcininku bei vienu iš vadovų buvo pats ieškovas. Ieškovas ginčo pastato nevaldė, juo savo nuožiūra nesinaudojo, nesudarinėjo nuomos sutarčių dėl pastato nuomos, negavo jokių pajamų už pastato naudojimą bei juo nesirūpino kaip savininkas daugiau nei 18 metų (iki 2011-03-30). Dėl nuosavybės teisės į daiktą pripažinimo. Apeliantai skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškinį. Ieškovas neįrodė, kad ieškinys yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino 1992-10-20 Lėbartų valstybinio ūkio laikinosios administracijos vadovo S. S. įsakymo Nr. 19 dėl nurašytų kiaulidžių pardavimo nugriovimui (t. 3, b. l. 124). Neįvertino ginčo objekto nuomos sutarties iki 1992 m. lapkričio priėmimo–perdavimo akto. Padarė nepagrįstas išvadas dėl 1992 m. lapkričio mėn. priėmimo–perdavimo akto turinio. Nepagrįstai rėmėsi liudytojos D. R. paaiškinimais, kurie buvo šališki. Padarė nepagrįsta išvadą, jog kasos pajamų orderyje nurodytu metu, t. y. 1992-11-27, Lėbartų valstybinis ūkis buvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, todėl pinigų gauti už ginčo objektą negalėjo. Nepagrįstai konstatavo ir tai, kad Lėbartų valstybinis ūkis buvo reorganizuotas į penkias bendroves, kad pagal 1992-10-20 įsakymą Nr. 19 ginčo objektas buvo perduotas nusigriovimui, todėl ŽŪB „Dovilai“ negalėjo būti perduotas, kaip teigia atsakovai, pagal perdavimo-priėmimo aktą, kad UAB „Jagneškienė ir partneriai“ auditorės N. J. išvada patvirtina, jog atsakovo pateiktas rašytinis įrodymas 1992-11-27 kasos pajamų orderis Nr. 204268 negali būti laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančiu, kad atsakovas K. M. vienas sumokėjo už ginčo objektą Lėbartų valstybiniam ūkiui. Teismas be jokio pagrindo siekė nustatyti, kas ir kokia pinigų suma sumokėjo už ginčo objektą 1992 metų lapkritį, bei tai, kad ginčo objektas buvo perduotas. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo objekto savininkai buvo du: ieškovas ir atsakovas, jie ginčo objektą įsigijo po ½ dalį. Ieškovo ir atsakovo K. M. teikti procesiniai dokumentai VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui dėl pastato, adresu (duomenys neskelbtini), įteisinimo po ½ dalį, kyla ne iš perdavimo–priėmimo akto, bet iš susitarimų, padarytų dėl pastato įteisinimo. Ginčo objekto nuomininkai (tretieji asmenys) patvirtino, kad patalpų nuomos reikalus derino su K. M., ieškovo nematė. Dėl to teismui spręsti, kokia ginčo objekto santykio dalis priklauso ieškovui, kokia atsakovui, nebuvo jokio teisinio pagrindo.
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Prašė palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-30 sprendimą nepakeistą, naujų įrodymų nepridėti. Nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Dėl ieškinio senaties taikymo. Nurodė, kad reikšti ieškinį ieškovui anksčiau nebuvo būtinybės, nes K. M. (iki 1996 m. kaip IĮ „Garažas“ savininkas, nuo 1996 m. – kaip fizinis asmuo) pripažino ieškovą kaip pastato bendraturtį, ginčų tarp ieškovo ir atsakovo K. M. dėl pastato daiktinių teisių nebuvo iki 2011 metų. Visus atsakovų argumentus dėl ieškinio senaties taikymo paneigia toliau pateikti įrodymai. 1992-11-30 perdavimo–priėmimo aktas, kuriuo ginčo pastatas perduotas IĮ „Garažas“ ir H. V.. 2009-12-07 ieškovo ir K. M. ranka rašyti trijų minučių skirtumu priimti prašymai VĮ Registrų centrui, kuriais jie prašo įregistruoti ginčo statinį Nekilnojamojo turto registre, pateikdami tą pačią ginčo kadastro bylą. 2009-12-07 VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo sprendimai, adresuoti ieškovui ir K. M.. 2010-02-20 VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo sąskaitos apmokėti išrašytos ieškovui ir atsakovui trijų minučių skirtumu. 2010-02-24 VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo identiško turinio raštai ieškovui ir K. M. susiję su pastato kadastrinės bylos trūkumais. 2010-08-09 sutartys dėl teisinės pagalbos, sudarytos tarp ieškovo ir advokatės R. Č., bei atsakovo K. M. ir advokatės R. Č., kuriuo advokatei ieškovas ir K. M. pavedė atstovauti jų interesams sprendžiant ginčus su VĮ Registrų centru dėl daiktinių teisių į ginčo pastatą. K. M. pasirašytas 2010-12-14 prašymas VĮ Registrų centrui prašant įregistruoti ½ dalį pastato 3P1p nuosavybės teise, paduotas tą pačią dieną penkių minučių skirtumu, kartu su H. V. analogiško turinio prašymu. 2010-12-14 VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo identiško turinio sprendimai adresuoti ieškovui ir atsakovui. 2010-12-19 VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo identiško turinio sprendimai adresuoti ieškovui ir K. M., jais atsisakoma įregistruoti ieškovo ir atsakovo K. M. nuosavybės teises į ½ dalį ginčo pastato. Pažymėjo, jei VĮ Registrų centras tuo metų būtų tenkinęs ieškovo ir K. M. prašymus, ginčo pastatas jau būtų įrašytas į Nekilnojamojo turto registrą ir turėtų du teisėtus bendraturčius, ir šios bylos iš viso nebūtų. Centrinio registratoriaus 2011-02-10 sprendimas, iš kurio turinio matyti, kad K. M. nesutiko ir skundė VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo sprendimą, kuriuo atsisakyta įregistruoti jo ir H. V. nuosavybės teises į ginčo pastatą po ½ dalį. 2011-09-15 ieškovo protokolas – pareiškimas, duotas Klaipėdos AVPK NTB ENTS tyrėjai, kur nurodoma, kad ginčai su atsakovu prasidėjo tik nuo 2011 m. Teismo posėdžio metu ieškovo duoti parodymai, jog nusipirkta ferma buvo apleista, reikėjo daug tvarkyti, 80–90 procentų buvo įdėta jo (ieškovo) darbo ir lėšų, kad viską iki konflikto sprendė dviese su K. M., kad ieškovas remontavo pastatą, teikė reikalingą remontui techniką, o K. M. tik fiziškai buvo pastato teritorijoje, abiejų savininkų bendru sutarimu rinko pinigus iš nuomininkų, tvarkė dokumentaciją. Liudytojos D. R. parodymai, kad ji žino, jog pastatas buvo parduotas dviem asmenims, ieškovui ir kitam asmeniui, kuris galėjo būti K. M.. Gretimo pastato savininko J. K. parodymai, kad ieškovas ir K. M. buvo nuolatiniai savininkai, šeimininkavo nuo pat pradžių, kartu bandė įteisinti pastatus, abu dalyvavo ruošiant medžiagą dėl įteisinimo, jie abu buvo kartu, nei iš šio, nei iš to tarp jų kilo konfliktas, kuris sutrukdė įteisinimą. „Akropolyje“ jis bandęs juos suvesti dialogui, kad šie taikiai pasidalytų pastatu, nes konfliktas trukdė kitų pastatų įteisinimo procesui. Sprendžiant bendrus klausimus dalyvaudavo tiek ieškovas, tiek atsakovas. Gretimo pastato savininko S. A. parodymai, kad buvo du ginčo pastato savininkai, jie visada buvo du šeimininkai, visada dalyvaudavo kartu. H. V. prisidėjo prie bendros teritorijos tvarkymo, susirinkimuose dėl bendros teritorijos reikalų tvarkymo visada dalyvaudavo abu. Gretimo pastato savininko A. M. parodymai, kad jis nupirko pastatą prieš 19 metų ir sužinojo, kad gretimai esančio pastato savininkai yra du – H. ir K., susirinkimuose dėl pastatų įteisinimo dalyvavo H. ir K. Su H. V. A. M. sudarė teritorijos panaudos sutartį, nes norėjo pasidalyti tarp pastatų esantį kiemą, ir H. V. po to atitvėrė teritoriją. Pastatų savininkų susirinkimai vykdavo pakankamai dažnai, juose dalyvavo ieškovas ir K. M.. Šie ir kiti įrodymai patvirtina, kad tarp ieškovo ir atsakovo K. M. iki 2011 metų nebuvo ginčų. K. M. persigalvojo tada, kai Klaipėdos apygardos administraciniam teismui reikėjo skųsti VĮ Registrų centro centrinio registratoriaus sprendimą – jis prie bendro viso komplekso savininkų skundo neprisidėjo ir išreiškė poziciją, kad yra vienintelis ginčo pastato savininkas. K. M. atsiliepimo administracinėje byloje Nr. I-298-342/2011 pateikimo data – 2011-03-30 – laikytina ieškinio senaties termino pradžia, nes tada ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą Ne ginčo pastato pirkimas 1992 m. pažeidė ieškovo teises, o atsakovo nesąžiningi veiksmai, todėl ieškinio senaties eiga negali prasidėti nuo 1992 metų. Ieškinio senaties terminas prasidėjo po 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d., taikytinas dabartiniame kodekse 1.125 str. 1 d. nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas. Nurodė ir tai, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad buvo UAB „Viremida“ 50 proc. akcijų turėtojas. Sąmoningai pasiūlė savo bendrovei nuomotis patalpas ginčo pastate. UAB „Viremida“ negalėjo nuomotis patalpų neturėdama jokių rašytinių sutarčių. UAB „Viremida“ nustatyta nuomos kaina (700 Lt) buvo akivaizdžiai mažesnė už rinkos kainą. Iš nuomos pinigų, ieškovo ir K. M. sutarimu, buvo galima sumokėti pastato sargams bei išlaikyti šunis. Naudą iš nuomos gavo UAB „Viremida“ ir pastato savininkai. Pelningai dirbančiai statybų bendrovei 700 Lt per mėnesį nebuvo reikšminga suma. Ieškovas, būdamas savininku, anksčiau nesikreipė dėl K. M. neteisėtos veiklos, nes neturėjo reikalo skųsti kitą pastato bendraturtį, kol nesutarimų su juo nebuvo, o visi su pastatu susiję klausimai buvo sprendžiami kartu. Dėl nuosavybės teisės į daiktą pripažinimo. Nurodė, kad 2009–2010 metų dokumentai yra pagrindiniai rašytiniai įrodymai, kuriais ieškovas įrodinėja savo teisę į pusę ginčo pastato. Todėl atsakovams būtina sumenkinti šių dokumentų reikšmę ar suteikti jiems kitą kontekstą. Apeliaciniame skunde pradedama dėstyti apie neva ieškovo ir atsakovo sudarytą susitarimą, neva jei pavyks įteisinti pastatą, tai už pagalbą K. M. atsilygins ieškovui puse pastato. Ši pozicija buvo suformuluota tik po skundžiamo sprendimo priėmimo, joks susitarimas nebuvo minimas ankstesniuose K. M. dokumentuose. Atsakovai suprato nepaneigę ieškovo rašytinių įrodymų, susijusių su pastato įteisinimo veiksmais 2009–2011 m., svarbos. Prašė apeliacinės instancijos teismo atitinkamai tai vertinti. Pažymėjo, kad K. M. duodamas parodymus teigė, jog nesuprato, kad H. V. nori kartu įteisinti pastatą, suprato, kad jis padeda. Apie susitarimą atsakovas teismo posėdžio metu nekalbėjo visiškai. K. M. teigė, kad pasirašinėjo visus dokumentus VĮ Registrų centre jų neskaitęs, dėl to buvo suklaidintas, o vėliau pamatęs, kad H. V. pretenduoja į pusę pastato, nebeprisidėjo prie skundo Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, nutraukė sutartį su advokate. Tačiau šie K. M. paaiškinimai iš esmės paneigia tariamo susitarimo egzistavimą. Jokio atsakovo minimo susitarimo nebuvo, nes ieškovas su atsakovu kaip kad buvo pirkę pastatą bendrai, taip ir nutarė bendrai įteisinti abiejų vardu. K. M., kaip asmuo ir kaip UAB „Ūkas“ atstovas, laikui bėgant susirinko nemažai dokumentų, patvirtinančių pastato valdymą, ir tik tada nesąžiningai nutarė pašalinti H. V. iš pastato savininkų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tokie įrodymai kaip sutartys dėl telefono linijos, komunalinių paslaugų teikimo, nuomos sutartys nepatvirtina ginčo objekto įsigijimo dalių santykio. Tokių sandorių buvimas negali patvirtinti nuosavybės teisės turėjimo, nes visus nurodytus sandorius turi teisę sudarinėti ir pastato savininkas, ir jo valdytojas. Be to, tai patvirtina ieškovo teiginį, kad ieškovo ir atsakovo bendru sutarimu visi dokumentų tvarkymo reikalai buvo atiduoti K. M., kuris fiziškai būdavo ginčo pastate, taip pat K. M. turėjo įmonę, per kurią buvo galima įforminti įvairius buitinius sandorius. Tiek ieškovas, tiek atsakovas, tiek apklausti liudytojai vienbalsiai pripažino, kad ieškovo ir atsakovo tarpusavio santykiai iki konflikto buvo geri, ieškovas išties pasitikėjo daugiau nei dvidešimt metų pažįstamu žmogumi, todėl nesitikėjo iš atsakovo to, kad šis nutars nušalinti jį nuo pastato turėjimo. Pagrindinis įrodymas, patvirtinantis ginčo pastato įsigijimą, yra 1992-11-30 perdavimo–priėmimo aktas, kuris įrodo, jog pastatas buvo perduotas dviem asmenims, o ne IĮ „Garažas“, atstovaujamai dviejų asmenų. Oficialiais rašytiniais įrodymais buvo paneigta, neva ieškovas apskritai dirbo IĮ „Garažas“. Ieškovui pagal apibrėžtas bylos ribas užteko įrodyti tik tai, kad jis buvo pastato įgijėjas ir to pastato niekada, niekam neperleido, dėl to iš viso nebuvo ginčo. Tai, kad ieškovas neturi rašytinių buitinio pobūdžio sandorių dėl ginčo objekto naudojimo, nepaneigia jo nuosavybės teisės. Nuosavybės teisė nėra vien valdymo teisė. 1992-10-20 įsakymas, kuriuo Lėbartų valstybinis ūkis nutarė parduoti ginčo pastatą tik IĮ „Garažas“, nėra laikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu LR CPK 197 str. 2 d. prasme, nes jis nėra priimtas valstybės ar savivaldybės institucijos ar patvirtintas kitų valstybės įgaliotų asmenų. Faktas, kad tai yra valstybės įmonės – Lėbartų valstybinio ūkio – vidaus dokumentas, nesuteikia jam pranašumo prieš kitus byloje esančius įrodymus. 1992-10-20 įsakymas buvo surašytas daugiau nei mėnesį prieš pastato pirkimą. Todėl svarbesnis yra vėlesnis datos dokumentas, kuriame nurodytas ne vienas, o du pirkėjai. Faktiškai taip galėjo atsitikti todėl, kad ginčo pastato nuomininku iki 1992-11-30 teisiškai buvo IĮ „Garažas“, o faktiškai ir H. V., ir IĮ „Garažas“ (to neneigė ir atsakovas K. M.). Todėl 1992-10-20 įsakyme būsimu pastato pirkėju galėjo būti įvardytas tik nuomininkas – IĮ „Garažas“ Nei ieškovas, nei atsakovas nebuvo supažindintas su šiuo dokumentu jo priėmimo metu, tad negalėjo išreikšti pretenzijų dėl įsakymo turinio. Tačiau ieškovui ir atsakovui išreiškus valią pirkti pastatą perpus buvo sudarytas būtent nurodyto turinio 1992-11-30 aktas su dviem pirkėjais. Nurodė ir tai, kad ieškovo reikalavimų pagrįstumą patvirtina šie įrodymai: pagrindinis ieškovo nuosavybės teisę į ginčo pastatą patvirtinantis įrodymas yra 1992-11-30 perdavimo–priėmimo aktas, kuriuo Lėbartų valstybinis ūkis perdavė ieškovui ir K. M. IĮ „Garažas“ nurašytą kiaulidės pastatą Nr. 3 nusigriovimui, t. y. kaip statybines medžiagas (kilnojamąjį daiktą). Ginčo pastatas buvo perduotas dviem asmenims – ieškovui kaip fiziniam asmeniui ir K. M. IĮ. Akto apačioje, kaip priimančioji pusė, pasirašė du asmenys – ieškovas (kaip fizinis asmuo) ir atsakovas K. M. (kaip IĮ „Garažas“ direktorius). Pastato nugriauti ieškovas ir atsakovas neketino, nes planavo ir toliau jame vykdyti veiklą. Ieškovas iš savo asmeninių lėšų tvarkė ginčo pastatą, atliko jo rekonstrukcijos darbus, kadangi nupirktos fermos buvo apleistos ir pritaikytos ne ūkinei veiklai, o tiesioginei paskirčiai – kiaulidėms. Todėl ieškovas ėmėsi rekonstrukcijos darbų – gardų griovimo, grindų betonavimo, asfaltavimo, pertvarų mūrijimo, stogo remonto, kiemo dangos sutvarkymo (išpiltas žvyro skaldos pagrindas), privažiavimo kelio betonavimo. K. M. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pastato pertvarkymo darbų organizavimą/finansavimą, kadangi šie darbai buvo atlikti daugiausia ieškovo lėšomis. Ieškovas pastatą aprūpindavo kuru žiemai, kadangi dirbdamas statybinėje įmonėje gaudavo nebereikalingos medienos. Tą patvirtino ir apklausti liudytojai. 2009 metais H. V. ir K. M. kartu su šalia esančių buvusių fermų savininkais nutarė pradėti pastatų įteisinimo procesą. H. V. su K. M. pasirūpino sudaryti Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą, kreipėsi į teisines paslaugas teikiančią įmonę UAB „Prokūros centras“, kuri turėjo parengti dokumentus dėl pastatų, tarp jų ir ginčo pastato įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Už šias teisines paslaugas ieškovas sumokėjo UAB „Prokūros centras“ tris tūkstančius litų. 2009-12-14 VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas priėmė analogiško turinio sprendimus, adresuotus ieškovui ir K. M., kuriais atsisakė įrašyti ginčo pastato kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Iš šių sprendimų turinio matyti, kad ieškovas ir K. M. kartu, tą pačią dieną – 2009-12-07 – kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą su prašymu įregistruoti jiems neoficialiai priklausantį ginčo pastatą. 2010-02-20 tiek ieškovas, tiek K. M. kartu vėl kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą, prašydami atlikti ginčo pastato kadastro bylos išankstinę patikrą. Po kelių dienų VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas pateikė ieškovui ir K. M. analogiškus atsakymus, jog dėl tam tikrų priežasčių neįmanoma suderinti kadastro duomenų bylos. Supratę, kad pastatų įteisinimo procesas yra sudėtingas, ieškovas, K. M. bei kiti šalia esančių buvusių fermų savininkai kreipėsi teisinės pagalbos į advokatę R. Č.. 2010-08-09 advokatė R. Č. sudarė sutartis dėl teisinių paslaugų teikimo tiek su ieškovu, tiek su atsakovu K. M.. Tiek ieškovas, tiek atsakovas K. M. pavedė advokatei atstovauti jų interesams sprendžiant teisinius ginčus dėl daiktinių teisių į ginčo pastatą. Vėliau advokatė R. Č. į Klaipėdos apygardos administracinio teismo bylą Nr. 1-298-342/2011 pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nuo pat pirmųjų susitikimų su klientais advokatei buvo tvirtinama, kad K. M. ir H. V. priklauso po ½ dalį pastato Nr. 3 (1198,16 m2 ploto), plane pažymėto 3P1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2010-12-14 ieškovas ir K. M. vėl kartu atvyko į VĮ Registrų centro Klaipėda filialą ir užpildė prašymus įregistruoti pastatą 3P1p bei nuosavybės teises į jo ½ dalį. Prašymai Registrų centre buvo priimti 5 min. skirtumu. Atsakovas K. M. pasirašė po prašymu įregistruoti ½ dalį ginčo pastato. Tą pačią dieną VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas pateikė ieškovui ir atsakovui K. M. analogiško turinio sprendimus, kuriais atsisakoma tenkinti pareiškėjų prašymą įregistruoti ginčo pastato kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. 2010-12-29 VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas priėmė analogiško turinio sprendimus, adresuotus ieškovui ir atsakovui K. M., jais atsisakė įregistruoti tiek H. V., tiek K. M. nuosavybės teises į ½ dalį ginčo pastato. Šį sprendimą H. V. ir K. M. skundė Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, skundą pasirašė patys pareiškėjai, tarp jų ir K. M.. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011-06-17 priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-298 -342/2011, jame konstatavo, jog ginčo pastatas buvo perduotas H. V. ir trečiajam asmeniui IĮ „Garažas“, atstovaujamai K. M.. K. M. šio sprendimo neskundė. Šiuo sprendimu nustatyta aplinkybė laikytina prejudiciniu faktu ir nagrinėjamoje byloje, kadangi priimdamas sprendimą administracinis teismas vertino ir K. M. atsiliepimą, kuriuo šis teigė esąs vienintelis ginčo savininkas. Liudytojų S. A., J. K. paaiškinimai, kad ginčo objekto savininkai buvo du: H. V. ir K. M.. Liudytojos D. R. paaiškinimai, kad ginčo objektą įsigijo ieškovas ir atsakovas. V. B. – buvusio ginčo objekto nuomininko – atsiliepimas Klaipėdos miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-5152-793/2013. Jame nurodė, kad ieškovą ir K. M. pažįsta seniai, maždaug 1996–1998 metais tarp H. V. ir K. M. nebuvo jokių ginčų, visiems buvo žinoma, kad pastatą valdo abu savininkai. V. B. nurodė, kad 2012 m. atidavęs raktus nuo patalpos ginčo pastate ne K. M., o H. V., kadangi per jį buvo sudaryta nuomos sutartis. Ieškovo bylos nagrinėjimo metu pateikti paaiškinimai, kad visus su dokumentų tvarkymu susijusius reikalus buvo perdavęs ginčo pastato bendraturčiui K. M.. Todėl atsakovai pateikė teismui daugiau su ginčo pastato naudojimu susijusių dokumentų. Tačiau ieškovas yra išsaugojęs ir pateikęs bylon 2000-09-27 teritorijos panaudos sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir šalia esančio pastato savininko A. M.. Šios sutarties 1.2 punktu ieškovas įsipareigojo atitverti savo lėšomis likusią teritorijos dalį, o 1.4 punktu – atlikti teritorijos išplaniravimą ir žvyro pagrindo įrengimą. Kad ginčo pastato teritoriją tvora aptvėrė būtent ieškovas, pripažįsta ir atsakovai, ir A. M.. Ieškovo darbo knygelė ir VSDFV duomenys patikimai įrodo, kad ieškovas niekada nedirbo atsakovo IĮ „Garažas“. 1991–1994 metais ieškovas visu etatu dirbo (duomenys neskelbtini) (vėliau pervadinta (duomenys neskelbtini), R. G. projektavimo firmoje ir R. B. privačioje firmoje. Darbo knygelė buvo pagrindinis darbininko ar tarnautojo darbinės veikos dokumentas (tuo metu galiojusio Darbo kodekso 31 str.). Todėl nepagrįstas atsakovų argumentas, kad neva antraeilininkams nebuvo būtina įforminti įrašą darbo knygelėje. Atsakovai teigė, kad jų pateikti dokumentai liudija, kad ieškovas IĮ „Garažas“ dirbo tinkamai neįformintas, t. y. pateikti įvairūs ieškovo pasirašyti dokumentai, susiję su IĮ „Garažas“. 1991-01-04 nuomos sutartį IĮ „Garažas“ vardu ieškovas pasirašė K. M. prašymu, nes šis buvo išvykęs ir pats pasirašyti sutarties negalėjo. Ieškovas su atsakovu K. M. palaikė gerus tarpusavio santykius (tai pripažino visos bylos šalys), todėl neatsisakė padėti ir šiuo atveju. Būtent todėl ieškovas ir atsakovas K. M. vėliau 1991 metais įformino dar kelis dokumentus apie neva darbinę ieškovo veiką IĮ „Garažas“. 1994 m. ieškovas kaip fizinis asmuo norėjo atlikti statybinių darbų UAB „Baltijos automobilių technika“, tačiau privalėjo sudaryti rašytinę sutartį, todėl paprašė savo įmonę turinčio K. M., kad statybos rangos sutartis būtų įforminta per jo individualią įmonę „Garažas“ Nuo 1993-07-01 visi darbo santykiai buvo fiksuojami VSDFV kompiuterinėje duomenų bazėje, o „Sodros“ duomenyse nei 1993 m., nei 1994 m. nėra užfiksuotas ieškovo darbas IĮ „Garažas“. Tai paneigia bet kokius atsakovų teiginius apie ieškovo darbinę veiklą šioje įmonėje 1991–1994 metais. Ieškovas, pasitikėdamas atsakovu K. M. ir su šio sutikimu, atskirais atvejais pasinaudojo jo individualios įmonės vardu. Atsakovai teigia, kad K. M. sumokėjo ŽŪB „Dovilai“ visą kainą už perkamą pastatą – 189 000 talonų, kadangi turi kasos pajamų orderio Nr. 204268 šaknelę. Šis jo teiginys nepagrįstas. Auditorė N. J. pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad pateiktas kasos pajamų orderis Nr. 204268 neatitinka 1992-06-18 Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 ir 11 straipsnių ir negali būti laikomas tinkamu įrodymu apie 189 000 talonų sumokėjimą. Šis dokumentas turi aibę trūkumų. Nesutampa suma skaičiais (189 000) ir suma žodžiais (189). Pinigai priimti iš „M. K.“, ne iš pirkėjo IĮ „Garažas“, nors kituose orderiuose nurodoma tik IĮ „Garažas“. Nėra vyriausiojo buhalterio parašo. Paskirtis – už statybines medžiagas. Kai tuo tarpu tiek ieškovas, tiek liudytoja D. R. patvirtino, kad pirma ginčo pastatas buvo parduotas kaip nekilnojamasis daiktas, o tik vėliau, po pinigų sumokėjimo, liepta aktus perrašyti, traktuojant pastatus kaip statybines medžiagas. Kasos pajamų orderis yra išrašytas ne pardavėjo – Lėbartų valstybinio ūkio, o visai kitos bendrovė – ŽŪB „Dovilai“. ŽŪB „Dovilai“ nepardavė ginčo pastato, todėl negalėjo priimti ir pinigų už jį. Visi atsakovų argumentai apie neva ŽŪB „Dovilai“ ir Lėbartų valstybinio ūkio tarpusavio ryšį, tarpusavio sąsajas, yra neįrodyti ir nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lėbartų valstybinis ūkis tikrai negalėjo perduoti ginčo pastato žemės ūkio bendrovei „Dovilai“, nes šis pastatas jau buvo skirtas pardavimui tretiesiems asmenims. Trečiųjų asmenų baimė dėl kilusio ginčo ir esamų nuomos santykių su atsakovu K. M. sąlygojo trečiųjų asmenų nepritarimą ieškiniui neturint tam pagrįstų argumentų.
Tretieji asmenys D. D., V. S., F. I., R. V., A. Š., A. A., A. R., A. R. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pritaria apeliantams. Prašė patenkinti apeliacinį skundą, panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-30 sprendimą. Taikyti ieškinio senatį. Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Priteisti tretiesiems asmenims bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas dirbdamas UAB „Viremida“, kuri buvo UAB „Ūkas“ dalies pastato patalpų nuomininkė, nuomos sutarties laikotarpiu dalį pastato valdė nuomos teise, todėl jas prižiūrėjo, vežė jų apšildymui malkas ir kt., kaip kad daro tretieji asmenys. Patalpų nuoma nesukuria nuosavybės teisės į nuomojamas patalpas. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas dirbo IĮ „Garažas“, ieškovas pastato nevalė, nesinaudojo, nedisponavo kaip savu, todėl praleido ieškinio senaties terminą, kuris prasidėjo 1992 metais ir baigėsi po 3 metų. Prašė įvertinti jų atsiliepimuose išdėstytas aplinkybes. Palaikė apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes dėl ieškinio senaties taikymo, taip pat motyvus dėl nuosavybės teisės į daiktą pripažinimo.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. CPK 322 str. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo, atsiliepimų į juos argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Dėl to netenkinami byloje dalyvaujančių asmenų prašymai nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (CPK 185 str.).
Dėl naujų įrodymų
CPK 314 str. reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 str. 3 d. reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau.
Apeliantai su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – LR Klaipėdos rajono valdybos žemės ūkio skyriaus Lėbartų valstybinio ūkio 1992-12-25 pažymą Dėl Klaipėdos rajono Lėbartų valstybinio ūkio 1992 metų archyvinių dokumentų sutvarkymo (t. 4, b. l. 162); Lietuvos archyvų generalinės direkcijos prie LR Vyriausybės Klaipėdos valstybinio archyvo 1993-03-24 aktą Nr. 1 (t. 4, b. l. 163–164); Asmenų, pageidaujančių įsigyti privatizavimo objektą pasirašant pajus sąrašą (Klaipėdos raj. ŽŪB „Dovilai“) (t. 4, b. l. 165); Pajų pasirašymo sutartį (t. 4, b. l. 166); Pageidaujančių įsigyti privatizavimo objektą pasirašant pajus grupės sutartį (Lėbartų) (t. 4, b. l. 167); Asmenų, pageidaujančių įsigyti privatizavimo objektą pasirašant pajus, sąrašus (t. 4, b. l. 168 –180, 183–192); Pageidaujančių įsigyti privatizavimo objektą pasirašant pajus grupės sutartį (Šernų) (t. 4, b. l. 181–182); Perdavimo priėmimo aktą (iš Lėbartų valstybinio ūkio ŽŪB „Lybartai“) (t. 4, b. l. 193–200; t. 5, b. l. 2); Perdavimo priėmimo aktą (iš Lėbartų valstybinio ūkio ŽŪB „Rimkai“) (t. 5, b. l. 3–6); Perdavimo priėmimo aktą (iš Lėbartų valstybinio ūkio ŽŪB „Šernai“) (t. 5, b. l. 7–11); Perdavimo priėmimo aktą (iš Lėbartų valstybinio ūkio ŽŪB „Dumpiai“) (t. 5, b. l. 12–33); Pažymą apie Klaipėdos rajono Lėbartų valstybinio ūkio materialinių vertybių, piniginių lėšų bei fondų perdavimą ŽŪB „Dovilai“ (t. 5, b. l. 34). Nurodė, kad būtinybė pateikti šiuos įrodymus atsirado tik išnagrinėjus bylą ir teismui priėmus sprendimą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti priimti naujai pateikiamus įrodymus, nes jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Šių įrodymų pateikimo būtinybė neiškilo vėliau, nes pateikiamais įrodymais bandoma rasti sąsajų tarp Lėbartų valstybinio ūkio ir žemės ūkio bendrovės „Dovilai“, o šis klausimas buvo išsamiai nagrinėtas pirmosios instancijos teisme. Nurodė ir tai, kad pirmasis priedas – 1992-12-25 pažyma – patvirtina, kad Lėbartų valstybinis ūkis (pagal ginčo pastato pirkimo ir ūkio veiklos nutraukimo datas) turėjo ir galėjo priimti mokėjimą už perkamą pastatą. Visi kiti pridedami dokumentai vargiai ar yra bent netiesiogiai susiję su ginčo dalyku, todėl jų prašė nepridėti.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad apeliantų prašymas dėl naujų įrodymų pridėjimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas.
Dėl ieškinio senaties taikymo
Apeliantai skundu prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas apie galimą jo teisių pažeidimą sužinojo ne 1992 m., kai Lėbartų valstybinis ūkis pardavė nurašytą kiaulidės pastatą Nr. 3 kaip statybines medžiagas, tačiau 2011-03-30, kai tarp ieškovo ir atsakovo kilo ginčas dėl paminėto kiaulidės pastato Nr. 3 kaip statybinių medžiagų daiktinių teisių. Nurodė ir tai, kad ieškovas praleido 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą dėl nuosavybės į daiktą pripažinimo. Ieškinys teisme pareikštas tik 2012-11-11, praėjus beveik 20 metų nuo daikto įsigijimo. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, apeliantų, ieškovo, trečiųjų asmenų nurodytas aplinkybes dėl ieškinio senaties, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą. Ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido. K. M. teigia, kad nuosavybės teises į ginčo objektą (visą) jo IĮ „Garažas“ įgijo 1992-11-30 perdavimo–priėmimo aktu. Tačiau šis aktas nebuvo įregistruotas viešame registre, t. y. ginčo objekto nuosavybės teisės nebuvo išviešintos. Minėtas perdavimo – priėmimo aktas yra nagrinėjamos bylos dalykas, nes ieškovas nuosavybes teisę į ½ ginčo objektą taip pat grindžia šiuo aktu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas apie galimą jo teisių pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti 1992 metais. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad ieškovas apie jo teisių pažeidimą sužinojo anksčiau nei 2011-03-30, kai tarp ieškovo ir atsakovo kilo ginčas dėl ginčo objekto. 2011-03-30 laikytina ieškinio senaties termino pradžia, nes tada ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Ieškinio senaties terminas prasidėjo po 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d., taikytinas dabartiniame kodekse 1.125 str. 1 d. nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas. Kiti byloje dalyvaujančių asmenų nurodyti argumentai dėl ieškinio senaties taikymo iš esmės yra susiję su ieškinio pagrįstumu, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako spręsdamas apeliantų prašymą dėl ieškinio senaties taikymo.
Dėl prejudicinių faktų.
Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011-06-17 priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-298 -342/2011, jame konstatavo, jog ginčo pastatas buvo perduotas H. V. ir trečiajam asmeniui IĮ „Garažas“, atstovaujamai K. M.. K. M. šio sprendimo neskundė. Šiuo sprendimu nustatyta aplinkybė laikytina prejudiciniu faktu ir nagrinėjamoje byloje, kadangi priimdamas sprendimą administracinis teismas vertino ir K. M. atsiliepimą, kuriuo šis teigė esąs vienintelis ginčo savininkas.
Atsakovai su tuo nesutiko, nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinėje byloje 2011-06-17 sprendimu teismas pasisakė dėl administracinių aktų pagrįstumo, skundo netenkino. Byloje Nr. 1-298-342/2011 nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl ginčo pastato, kas naudojo, kas mokėjo ir pan. Todėl šioje byloje priimtas sprendimas neturi prejudicinės galios. Juolab, kad šis sprendimas nesukūrė jokių teisių į pastatą.
LR CPK 182 str. 2 d. nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje (...) byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims.
Prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.
Iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011-06-17 sprendimo (administracinė byla Nr. 1-298-342/2011; t. 1, b. l. 20–27) nustatyta, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas buvo kilęs ginčas dėl atsakovo VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo atsisakymo įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą pareiškėjų H. V., L. D., UAB „Galaka“, S. A., A. M. prašomų įregistruoti objektų kadastro duomenis bei atsisakymo įregistruoti nekilnojamųjų daiktų teises (pareiškėjų nuosavybės teises į šiuos nekilnojamuosius daiktus) pagrįstumo ir teisėtumo. Administracinės bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis nebuvo dėl ginčo pastato įsigijimo teisėtumo, todėl nėra pagrindo teigti, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011-06-17 sprendimu yra nustatyta aplinkybė, laikytina prejudiciniu faktu. Šie ieškovo argumentai kaip nepagrįsti atmestini.
Dėl nuosavybės teisės į daiktą pripažinimo
Apeliantai skunde nurodė, kad 1992-10-20 Lėbartų valstybinio ūkio laikinosios administracijos vadovo S. S. įsakymu Nr. 19 dėl nurašytų kiaulidžių pardavimo nugriovimui nurodyta pastatus (tarp jų ir ginčo objektą) parduoti nuomininkams, kurie daug metų nuomojosi pastatus bei patys savo jėgomis bei išlaidomis jas atsiremontavo. Ginčo pastato nuomininku iki jo pardavimo buvo IĮ „Garažas“. Šiame įsakyme tarp pirkėjų nėra nurodytas ieškovas, todėl ieškovas nėra ginčo objekto pirkėjas. Ši apeliantų išvada yra nepagrįsta. Minėtas įsakymas nėra pirkimo–pardavimo sutartis (nagrinėjamu atveju priėmimo–perdavimo aktas), t. y. dokumentas, kuriuo buvo perduotos nuosavybės teisės į ginčo objektą, todėl nėra pakankamas pagrindas iš šio įsakymo daryti išvadą, kas buvo ginčo objekto pirkėjas. Juolab, kad 1992-10-20 įsakymas buvo surašytas anksčiau (ne tą pačią dieną) nei atliktas ginčo objekto perdavimas.
Apeliantai skunde nurodė ir tai, kad 1992 m. lapkričio mėn. perdavimo–priėmimo akte nenurodyta, kad ieškovas perima iš Lėbartų valstybinio ūkio Lietuvos Vyriausybės 1989-04-27 potvarkio Nr. 94 p. priedelio Nr. 1 punktų „e“ vykdymą. Ši pareiga perėjo ginčo pastato pirkėjui IĮ „Garažas“. Nurodė, kad tai reiškia, jog ieškovas nebuvo pirkėju. Tačiau ir ši apeliantų išvada yra nepagrįsta. 1992 m. lapkričio perdavimo–priėmimo akte nurodyta, kad ginčo objektas perduodamas IĮ „Garažas“, atstovaujamai šios įmonės direktoriui K. M. ir H. V.. Todėl aplinkybė, kad H. V. neperėmė iš Lėbartų valstybinio ūkio Lietuvos Vyriausybės 1989-04-27 potvarkio Nr. 94 p. priedėlio Nr. 1 punktų „e“ vykdymo, t. y. iki 1993 m. gruodžio 31 d. nugriauti kiaulidės pastatą Nr. 3 ir atlaisvinti Klaipėdos miestui išskirtą žemę, nėra pakankama daryti išvadą, kad ieškovas nebuvo pirkėjas. Juolab, kad minėtas Lietuvos Vyriausybė potvarkis nebuvo vykdomas ir nėra įvykdytas.
Apeliantai skunde nurodė, kad perdavimo–priėmimo aktą pasirašė IĮ „Garažas“ savininkas K. M. bei šios įmonės direktoriaus pavaduotojas H. V., abu atstovavo įmonei, abu įmonės vardu pasirašė aktą. Šis argumentas yra nepagrįstas. Visų pirma 1992 m. lapkričio perdavimo–priėmimo akte žodžių „direktoriaus pavaduotojas“ nėra. Antra, byloje pateikti duomenys: IĮ „Garažas“ 1991-01-18 įsakymo Nr. 1 kopija dėl kompensacijos už nuosavo automobilio naudojimą išmokėjimą direktoriaus pavaduotojui H. V. ir kt., buvusios IĮ „Garažas“ buhalterės L. A. paaiškinimai, kad H. V. dirbo įmonėje, nesant ieškovo darbo knygelėje įrašo apie darbo laikotarpį IĮ „Garažas“, nesant VSDFV duomenų apie ieškovo darbo laikotarpį IĮ „Garažas“, nesant įsakymų apie ieškovo priėmimą ir atleidimą iš darbo, nesant ir darbo sutarties, ir ieškovui nepripažįstant, kad dirbo IĮ „Garažas“, nėra pakankami konstatuoti, kad ieškovas dirbo IĮ „Garažas“ ir kokiu laikotarpiu jis dirbo. Juolab, kad tuo metu galiojusio Darbo kodekso 19 str. buvo nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys turi aptarti darbininko ar tarnautojo darbo vietą, taip pat darbo funkciją, tai yra sulygti dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba dėl tam tikrų pareigų, t. y. būtinųjų darbo sutarties sąlygų. To paties kodekso 23 str. numatė, kad darbo sutartis gali būti sudaroma tiek žodine, tiek rašytine forma. 26 str. 1 d. numatė, kad priėmimas į darbą įforminamas įmonės, įstaigos, organizacijos administracijos įsakymu (potvarkiu). To paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad sudarant žodinę darbo sutartį, įsakyme (potvarkyje) priimti į darbą išvardijamos būtinosios ir papildomos darbo sutarties sąlygos. 31 str. 1 d. numatė, kad darbo knygelės turi būti įforminamos visiems darbininkams ir tarnautojams, dirbantiems įmonėje, įstaigoje, organizacijoje ilgiau kaip penkias dienas. 50 str. numatė, kad atleisdama iš darbo, administracija privalo darbininko ar tarnautojo atleidimo iš darbo dieną išduoti jam darbo knygelę, padarydama joje įrašą apie atleidimą, ir su juo galutinai atsiskaityti.
Apeliantai skunde nurodė ir tai, kad liudytojos D. R. liudijimas yra šališkas, jos parodymais remtis negalima. Įvertino jos paaiškinimus bei nurodė, kad D. R. labai gerai prisiminė, kad ginčo objekto pirkėju buvo ir H. V., tačiau neprisiminė kitų reikšmingų aplinkybių. Nurodė, kad ji archyvo neperdavė, nes tam buvo atskiri žmonės. Su skundu pateikė 1993-03-24 aktą Nr. 1, kuris patvirtina, kad būtent ji Lėbartų valstybinio ūkio dokumentus perdavė Klaipėdos valstybiniam archyvui bei pasirašė nurodytą aktą. Nurodė, kad sąrašus (priėmimo– perdavimo aktus), kuriais buvo perdavinėjamos vertybės ŽŪB, pasirašinėjo tik vadovas S. S.. Su skundu pateikė perdavimo–priėmimo aktus, kuriais ŽŪB perduodamas vertybes, šie paliudija, kad perduodant vertybes pasirašė ir D. R.. Liudytoja neatsiminė, kad galėjo būti taip, jog pastatą pardavė Lėbartų valstybinis ūkis, o pinigus paėmė ŽŪB „Dovilai“, esą bendrovės visiškai kitos, nors D. R. buvo ŽŪB „Dovilai“ steigėja. Pateikė sąrašą asmenų, pageidaujančių įsigyti privatizavimo objektą pasirašant pajus ŽŪB „Dovilai“, kuriame tarp kitų yra nurodyta ir D. R.. Liudytoja neteisingai nurodė, kad bendrovė „Dovilai“ negalėjo įsikurti anksčiau nei buvo likviduotas Lėbartų valstybinis ūkis. Lėbartų valstybinio ūkio bei ŽŪB „Dovilai“ pajamų orderiai šią aplinkybę paneigia. D. R. nurodė, kad ruošiant Lėbartų valstybinio ūkio įsakymą nedalyvavo, tačiau atsimena, kad buvo nuspręsta parduoti H. V. ir kitam asmeniui. Nurodė, kad jie dviese su H. V. buvo išsinuomoję patalpas Rimkuose, kai ferma liko nereikalinga ir kažką, kažkokią veiklą vykdė. Bylos aplinkybės patvirtina, kad nuomininku buvo IĮ „Garažas“. Tačiau šios apeliantų nurodytos aplinkybės dėl liudytojos paaiškinimų, nesant duomenų, kad liudytoja turi suinteresuotumą bylos baigtimi ar yra priklausoma bent nuo vienos iš šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų, nėra pakankamos konstatuoti, jos šališkumą. Tai, kad apeliantai nesutinka su liudytojos paaiškinimais, nėra pakankamas pagrindas juos laikyti šališkais ir/ar jais nesiremti. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės vadovaudamasis loginiu 1992 m. lapkričio mėn. perdavimo– priėmimo akto aiškinimu konstatavo, kad Lėbartų valstybinis ūkis ginčo objektą perdavė dviem asmenims, t. y. IĮ „Garažas“ direktoriui K. M. ir fiziniam asmeniui H. V.. Todėl nepagrįstas ir apeliantų argumentas, kad ši teismo išvada pagrįsta tik liudytojos paaiškinimais.
Apeliantai skunde nurodė, kad ieškovo ir atsakovo K. M. teikti procesiniai dokumentai, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui dėl pastato, adresu (duomenys neskelbtini), įteisinimo po ½ dalį, kyla ne iš perdavimo–priėmimo akto, bet iš susitarimo, padaryto dėl pastato įteisinimo. Tačiau K. M. minėto susitarimo teismui nepateikė, o ieškovas nepripažįsta, kad toks susitarimas egzistavo. Juolab, kad ši pozicija buvo suformuluota tik po skundžiamo sprendimo priėmimo, joks susitarimas nebuvo minimas ankstesniuose K. M. dokumentuose, tai pagrįstai nurodė ieškovas. Todėl šis apeliantų argumentas yra nepagrįstas.
Apeliantai su skundu pateikė iš Klaipėdos apskrities archyvo 1992-12-25 pažymą, kurioje nurodyta, kad Lėbartų valstybinio ūkio veikla buvo nutraukta 1992-12-31. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog kasos pajamų orderyje nurodytu metu, t. y. 1992-11-27, Lėbartų valstybinis ūkis buvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, negalėjo gauti pinigų už ginčo objektą, yra nepagrįsta. Tačiau minėtame kasos pajamų orderyje nurodytas pinigų gavėjas yra ne Lėbartų valstybinis ūkis, o ŽŪB „Dovilai“. Todėl ši aplinkybė esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo išvadai dėl to, kad atsakovo pateiktas rašytinis įrodymas 1992-11-27 kasos pajamų orderis Nr. 204268 negali būti laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančiu, kad atsakovas K. M. vienas sumokėjo už ginčo objektą Lėbartų valstybiniam ūkiui.
Byloje nėra duomenų, kad po 1992-10-20 Lėbartų valstybinio ūkio laikinosios administracijos vadovo S. S. įsakymo Nr. 19 dėl nurašytų kiaulidžių pardavimo nugriovimui buvo priimtas įsakymas ar kitas dokumentas, patvirtinantis, kad ginčo objektas buvo perduotas ŽŪB „Dovilai“ ir/ar pinigai už ginčo objektą turi būti mokami ŽŪB „Dovilai“. Todėl apeliantų argumentai dėl Lėbartų valstybinio ūkio reorganizacijos, jo turto privatizavimo, perdavimo, kitų mokėjimų ŽŪB „Dovilai“ už paslaugas yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjamoje byloje, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pagal 1992-10-20 įsakymą Nr. 19 ginčo objektas buvo parduotas nusigriovimui, todėl ŽŪB „Dovilai“ negalėjo būti perduotas, kaip teigia atsakovai, pagal perdavimo–priėmimo aktą. Nėra pagrindo teigti, kad pinigus už parduotas fermas galėjo ir turėjo teisę priimti ŽŪB „Dovilai“, nors tiek Lėbartų valstybiniam ūkiui, tiek ŽŪB „Dovilai“ vadovavo tie patys asmenys, ir Lėbartų valstybinis žemės ūkis bei ŽŪB „Dovilai“ kurį laiką egzistavo (veikė) kartu. Juolab, kad ir 1992 m. lapkričio mėn. perdavimo–priėmimo aktu Lėbartų valstybinis ūkis, o ne ŽŪB „Dovilai“ perdavė ginčo objektą.
Apeliantai skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad UAB „Jagneškienė ir partneriai“ auditorės N. J. išvada patvirtina, kad atsakovo pateiktas rašytinis įrodymas 1992-11-27 kasos pajamų orderis Nr. 204268 negali būti laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančiu, kad atsakovas K. M. vienas sumokėjo už ginčo objektą Lėbartų valstybiniam ūkiui. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pinigus mokėjo IĮ „Garažas“ (jos savininkas). Akte nurodyta, kad už statybines medžiagas sumokėta 1992 m. lapkričio mėn. 189 000 talonų, tačiau nenurodyta, kas tą pinigų sumą sumokėjo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad K. M. pateikti įrodymai apie pinigų už ginčo pastatą yra su turinio trūkumais, nes 1992-11-12 avanso apyskaita yra išrašyta ne tokiai pinigų sumai, už kurią buvo įsigytas ginčo pastatas. 1992-11-27 kasos pajamų orderyje nesutampa suma skaičiais ir žodžiu, pinigų gavėjas yra nurodyta ŽŪB „Dovilai“. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs nurodytus argumentus, taip pat UAB „Jagnieškienė ir partneriai“ auditorės N. J. išvadą (t. 3, b. l. 117), pagrįstai konstatavo ir tai, kad K. M. pateiktas rašytinis įrodymas – 1992-11-27 kasos pajamų orderis Nr. 204868 – negali būti laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančiu, kad K. M. vienas sumokėjo už ginčo objektą Lėbartų valstybiniams ūkiui.
Apeliantai skunde nurodė ir tai, kad ginčo objekto nuomininkai (tretieji asmenys) patvirtino, kad patalpų nuomos reikalus derino su K. M., ieškovo nematė. Tačiau ši aplinkybė nepatvirtina ir nepaneigia ginčo objekto nuosavybės teisės turėjimo, taip pat ir ginčo objekto įsigijimo dalių santykio, nes nuomos sutartis turi teisę sudarinėti ir ne pastato savininkas, o jo pavedimu kitas asmuo. Tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Juolab, kad gretimų pastatų savininkai patvirtino priešingai, kad ginčo objekto savininkai buvo du: H. V. ir K. M..
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, kas 1992 m. lapkričio mėnesį iš Lėbartų valstybinio ūkio įsigijo ginčo objektą nusigriovimui kaip statybines medžiagas. Todėl pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į pirkimo–pardavimo sutarties sąvoką (1992 metų CK 253 str.), pagrįstai konstatavo, kad byloje būtina nustatyti, kas ir kokią pinigų sumą sumokėjo už ginčo objektą 1992 m. lapkritį ir kam ginčo objektas buvo perduotas.
Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą labiau tikėtiną išvadą, kad H. V. ir K. M. ginčo objektą įsigijo po ½ dalį.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl baudos skyrimo ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis
Atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkintinas. Pareiškėjo kreipimasis į teismą su ieškiniu dėl nuosavybės teisės į daiktą pripažinimo savaime nelaikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Ieškinio pagrįstumą nustato teismas išnagrinėjęs bylą ir priimdamas procesinį sprendimą. Įvertinus byloje surinktus įrodymus bei atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas, o atsakovų apeliacinis skundas atmestas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo ieškovui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas K. M. turėjo 1068 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje (t. 4, b. l. 161). Atmetus apeliacinį skundą jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.).
Duomenų apie kitų dalyvaujančių byloje asmenų turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje nėra, todėl šis klausimas nespręstinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
netenkinti apeliantų, ieškovo ir trečiųjų asmenų prašymo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka.
Tenkinti apeliantų prašymą dėl naujų įrodymų pridėjimo, pridėti juos prie bylos.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Netenkinti apeliantų prašymo dėl baudos skyrimo ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Kolegijos pirmininkė Jolanta Gailevičienė
Kolegijos teisėjai Erika Misiūnienė
Alvydas Žerlauskas