Administracinė byla Nr. eA-782-968/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04791-2016-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. rugsėjo 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo –Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas T. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. S-252 (7-212/2016) (toliau – ir Komisijos sprendimas) dalį, kuria patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 68-223 (toliau – ir VMI sprendimas) nurodymai sumokėti į biudžetą 488 759,10 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 48 876 Eur GPM baudą ir delspinigius bei 95 981,01 Eur privalomojo socialinio draudimo įmokas (toliau – PSDĮ), 9 598 Eur PSDĮ baudą bei delspinigius; 2) jeigu skundas nebūtų patenkintas, pareiškėjas teismo prašo panaikinti Komisijos sprendimą ir pavesti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą; 3) jeigu skundas nebūtų patenkinti arba būtų patenkinti iš dalies, pareiškėjas prašo atleisti jį nuo delspinigių, apskaičiuotų už laikotarpį, kuriuo mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas.
2. Pareiškėjas skundą grindė šias argumentais:
2.1. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Vilniaus AVMI) atliko mokestinį patikrinimą ir 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas) patvirtino 2016 m. kovo 22 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-210 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kurių pagrindu jam buvo apskaičiuota 993 843,11 Eur GPM ir PSDĮ bei susijusių sumų nepriemoka. Mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjo išlaidos grynaisiais pinigais 2009 m., 2010 m. ir 2012 m. viršijo pajamas, o išlaidas jis dengė iš nenustatytų, mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių.
2.2. Pareiškėjas mokesčių administratoriui pagrindė faktines aplinkybes dėl savo pajamų, todėl nepagrįstai konstatuota, kad jo ir K. V. K. (K. V. K.) 2014 m. liepos 2 d. sudaryta sutartis (toliau – ir Sutartis) neatspindi realių sutartinių santykių. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) vykdytas tyrimas buvo nutrauktas nenustačiusius nusikalstamos veikos požymių. FNTT nėra pareiškusi jam pastabų dėl parodymų nenuoseklumo ar melagingų parodymų davimo. Komisija neįvertina fakto, jog FNTT užduodavo skirtingus klausimus, norėdama tikslinti tam tikras aplinkybes. Mokesčių administratorius kvestionuoja Sutartį remdamasis tuo, jog pareiškėjas klaidingai nurodė K. V. K. amžių, taip pat paaiškino aplinkybes, dėl kurių jis 2015 m. mokesčių administratoriui negalėjo pateikti Sutarties.
2.3. Komisija akcentavo didelę sumą pinigų, kuri susidarė per metus bendradarbiaujant su Rusijos piliečiu. Pareiškėjas ir K. V. K. neturėjo priežasčių vienas kitu nepasitikėti, todėl sudarydavo žodinius susitarimus. Per dvejus metus susidarė beveik 10 000 000 Lt pavedimų sumos, tačiau banko darbuotojai nekliudė jam atlikti pavedimus. Mokesčių administratorius padarė neteisingą prielaidą, jog sutikdamas gauti lėšas į savo sąskaitą pareiškėjas yra jų savininkas.
2.4. Dėl fiziniams asmenims iš savo sąskaitų atliktų mokėjimų pareiškėjas paaiškino, kad lėšos šiems asmenims buvo pervestos, tačiau tai buvo paskolos, trumpalaikis pinigų suteikimas keliaujantiems draugams, kurie netrukus šiuos pinigus grąžino, todėl šių lėšų negalima laikyti jo turėtomis išlaidomis. Pateikė asmenų, kurie iš jo skolinosi lėšų, paaiškinimus. Jeigu sandorių sudarymo ir vykdymo metu šalims specialūs dokumentai nėra reikalingi, jų prieš penkerius metus ir vėliau šalys negalėjo sudaryti tik dėl to, kad galbūt ateityje jų reikės mokesčių administratoriui.
2.5. Dėl užsienio įmonėms pervestų lėšų pareiškėjas nurodė, kad net jeigu tiesiogiai nebuvo atsakyta į mokesčių administratoriaus klausimus dėl akcijų ar dalių, gautų ar negautų pajamų, tai nereiškia, jog paaiškinimai apie pervedimus įstatiniam kapitalui formuoti yra neteisingi ir kad jie buvo atlikti iš VMI nežinomų šaltinių. Pareiškėjo atlikti pavedimai buvo padaryti iš sąskaitų, visos įmonės šiuo metu uždarytos, todėl negalėjo pateikti VMI prašytų dokumentų apie įmonės veiklas. Įmonės buvo įsteigtos Airijoje, Čekijoje ir Belgijoje, pareiškėjas buvo jų akcininkas, nurodė aplinkybes apie gautus dividendus.
2.6. VMI buvo pateikti paaiškinimai, tačiau ne tokie ir ne tokia forma, kaip prašė VMI, todėl ji turimų paaiškinimų nevertino nuodugniai ir objektyviai. Mokestinis patikrinimas vyko dvejus metus, VMI kreipimaisi buvo epizodiški, pareiškėjas negalėjo numatyti, kaip vyksta patikrinimas ir kaip intensyviai jame turi dalyvauti. Su mokesčių administratoriumi suderino mokestinius likučius, radęs deklaracijose klaidų, – jas patikslino, buvo permokėjęs GPM, jį mokesčių administratorius grąžino.
2.7. Mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas kelis kartus ilgesniam nei pusantrų metų laikotarpiui, todėl pareiškėjas turi būti atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo, apskaičiuotų už tą laikotarpį, kuriuo mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas.
3. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:
3.1. Pareiškėjo mokestinis patikrinimas atliktas taikant specialius mokesčių apskaičiavimo būdus pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą buvo analizuoti ir vertinti FNTT pateikti ikiteisminio tyrimo duomenys, surinkti baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), analizuota ir vertinta Lietuvos apeliacinio teismo pateikta baudžiamosios bylos Nr. 1A-291/2014 medžiaga. Patikrinimo metu atlikta tiriamojo laikotarpio pareiškėjo pajamų ir išlaidų analizė, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas turėjo lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžioje, į kurį vertinant pareiškėjo pajamas ir išlaidas tikrinamuoju laikotarpiu būtų atsižvelgta. Nustatyta, kad pareiškėjas tikrinamojo laikotarpio pradžioje (2009 m. sausio 1 d.) neturėjo grynųjų pinigų likučio. Pareiškėjo banko sąskaitų išrašų duomenys neinformatyvūs – nenurodyta pervestų lėšų paskirtis, nėra informacijos apie lėšų siuntėją, nėra galimybės nustatyti, kokių pajamų pareiškėjas gavo. Pareiškėjo gautos kitos, įstatymų nustatyta tvarka nedeklaruotos, pajamos, nuo kurių pareiškėjas neapskaičiavo bei nesumokėjo GPM. Pareiškėjas taip pat nepateikė paaiškinimo dėl jo vykdytų finansinių operacijų aplinkybių.
3.2. Pareiškėjas 2009–2012 m. į atsiskaitomąsias bankų sąskaitas iš užsienio įmonių ir fizinių asmenų užsienio valiuta ir litais gavo tiek lėšų: 2009 m. – 585 532 Lt, 2010 m. – 939 486 Lt, 2012 m. – 240 807 Lt, ir nuo jų neapskaičiavo bei nesumokėjo GPM. Įvertinęs mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją, atliktą 2009–2012 m. pajamų ir išlaidų analizę bei grynųjų pinigų pajamų ir išlaidų analizę, atsižvelgdamas į pareiškėjo gautas pajamas ir išlaidas grynaisiais pinigais, atsakovas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu 2009 m. susidarė 4 939 989 Lt, 2010 m. – 4 368 338 Lt, 2012 m. – 218 094 Lt trūkumas. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui nepateikus 2009–2012 m. laikotarpiu gautas pajamas ir patirtas išlaidas pagrindžiančių dokumentų, pagrįstai konstatuota, jog faktinės pareiškėjo išlaidos 2009–2012 m. viršijo gautas pajamas, pareiškėjas realiais pajamų šaltiniais nepagrindė patirtų išlaidų.
3.3. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas mokesčių administratoriui teikė bendro pobūdžio atsakymus, jų nepagrindė dokumentais ar kitais įrodymais, nepaaiškino pajamų gavimo aplinkybių bei nepateikė sandorius pagrindžiančių dokumentų. Pareiškėjas 2009 m., 2010 m. ir 2012 m. gavo kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, nuo kurių neapskaičiavo bei nesumokėjo GPM. Mokestinio patikrinimo metu pagal kredito įstaigų pateiktų banko sąskaitų išrašų duomenis buvo nustatyta, kad pareiškėjas iš savo vardu atidarytų banko sąskaitų 2009–2012 m. pervedė lėšas užsienio juridiniams ir fiziniams asmenims. Pareiškėjas mokesčių administratoriui teiktuose paaiškinimuose nenurodė aplinkybių, kam naudojo iš Rusijos piliečio gautas lėšas, nenurodė minėto asmens kontaktinių duomenų bei bendravimo su juo aplinkybių. Pareiškėjas taip pat nepateikė įtikinamų duomenų, jog iš Lietuvos ir užsienio juridinių bei fizinių asmenų į banko sąskaitas gautos pajamos yra ne jo ir nėra pajamų mokesčio objektas.
3.4. Pareiškėjui nei mokestinio patikrinimo metu, nei mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nepateikus dokumentų ar kitų įrodymų pagrindžiančių lėšų, panaudotų išlaidoms padengti, šaltinių, pagrįstai konstatuota, jog patirtoms išlaidoms padengti pareiškėjas naudojo kitas gautas ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas bei nedeklaruotas pajamas, nuo kurių nesumokėti mokesčiai.
3.5. Pareiškėjo mokestinį patikrinimą atliko per objektyviai trumpą laikotarpį, byloje nenustatyti atleidimo nuo delspinigių pagrindai, todėl nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime nurodė, kad palaiko VMI išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas panaikino Komisijos sprendimo dalį, kuria patvirtintas VMI sprendimo nurodymas sumokėti į biudžetą 287 111 Eur GPM ir 63 374 Eur PSDĮ delspinigius, bei įpareigojo VMI apskaičiuoti pareiškėjui mokėtinus GPM ir PSDĮ delspinigius, atsižvelgiant į mokestinio patikrinimo sustabdymo laikotarpį. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad mokesčių administratorius atliko pareiškėjo 2009–2012 m. mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą. Vilniaus AVMI 2016 m. kovo 22 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriame nustatė, jog pareiškėjas turėjo kitų pajamų iš nenustatytų ir nežinomų šaltinių, ir jam apskaičiavo 488 853,10 Eur mokėtino GPM bei 96 018,01 Eur PSDĮ. Vilniaus AVMI 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 488 853,10 Eur GPM, 287 111 Eur GPM delspinigių, 48 885 Eur GPM baudą, 96 018,01 Eur PSDĮ, 63 374 Eur PSDĮ delspinigių ir 9 602 Eur PSDĮ baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus AVMI sprendimu, pateikė VMI skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus AVMI sprendimą. VMI 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, dėl jo teikė skundą Komisijai, kuri 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu patvirtino VMI sprendimo dalį, kurioje pareiškėjui apskaičiuota 488 759,10 Eur GPM, 287 111 Eur GPM delspinigių, 48 876 Eur GPM bauda, 95 981,01 Eur PSDĮ, 63 374 Eur PSDĮ delspinigių ir 9 598 Eur PSDĮ bauda.
7. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar mokesčių administratoriaus apskaičiuotos mokesčių sumos iš esmės yra pagrįstos byloje esančiais duomenimis, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuotą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus bei vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 67 straipsnio nuostatomis.
8. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pinigų sumas, gautas iš V. K., D. R. (D. R.), I. N., V. K., A. A., V. Š., M. B., Ž. P., A. F., E. U., nepriskyrė jo gautoms pajamoms, pažymėjo, jog asmenų kontaktų nurodymas negali pagrįsti aplinkybės, kad pareiškėjas minėtiems asmenims skolino pinigus ir paskolinti pinigai buvo grąžinti. Teismas akcentavo, kad dėl fiziniams asmenims skolintų lėšų paaiškinimuose pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog skolina lėšas, tačiau nenurodė, kokiam laikotarpiui, nenurodė susitarimo skolintis lėšas pagrindo ir esminių susitarimo sąlygų. Vien paaiškinimuose nurodytos aplinkybės nesukuria pareigos VMI tikrinti visas galimas minėtų lėšų išleidimo ir galimo susigrąžinimo aplinkybes. Teismas vertino, kad pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti esmines sudarytų sandorių aplinkybes, tačiau to nepadarė, taip pat paaiškinimuose nepateikė objektyvių duomenų, jog minėtas lėšas asmenys jam grąžino.
9. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad nėra būtina pateikti rašytines sutartis dėl paskolų sudarymo, tačiau pareiškėjas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus vertinimą, turi nurodyti esmines sandorio aplinkybes, patvirtinančias sandorį. Mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pripažinti pareiškėjo nurodomų sandorių pobūdį tik vadovaudamiesi objektyviais duomenimis, o ne subjektyviais pareiškėjo paaiškinimais. Nagrinėjamu atveju Komisijos byloje pateikti duomenys patvirtino aplinkybę, kad pareiškėjas fiziniams asmenims nuolat pervesdavo lėšas mokėjimo paskirtyje nurodydamas „papildymas“. Jis objektyviais duomenimis nepagrindė, kokie asmenys ir kada grąžino jam galimai paskolintas lėšas, byloje nėra duomenų apie lėšų grąžinimą ar palūkanų už suteiktas paskolas mokėjimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad byloje pateiktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjas nurodytas lėšas fiziniams asmenims persiuntė naudodamasis asmenine banko sąskaita, taigi patyrė išlaidas. Byloje nėra įrodymų, jog minėti fiziniai asmenys banko pavedimais ar grynaisiais pinigais pareiškėjui būtų grąžinę pervestas lėšas, todėl nėra pagrindo ginčo laikotarpiu didinti pareiškėjo pajamas.
10. Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su piniginėmis lėšomis, gautomis iš Rusijos piliečio K. V. K., teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktus duomenis, sprendė, kad pareiškėjo paaiškinimai dėl bendradarbiavimo su Rusijos Federacijos piliečiu yra nepagrįsti byloje esančiais įrodymais. Teismas nurodė, kad sutartis, kurią pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui, sudaryta 2014 m. liepos 2 d. tarp pareiškėjo ir K. V. K., o teikdamas parodymus FNTT ir mokesčių administratoriui pareiškėjas aiškino, jog bendradarbiavo su S. I. (S. I.). Duomenys apie K. V. K. tapatybę mokesčių administratoriui pateikti tik 2016 m. balandžio 21 d. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui ir teismui teikė paaiškinimus, jog su Rusijos Federacijos piliečiu susitikdavo ir gaudavo lėšas grynaisiais pinigais, jas vėliau pervesdavo į banko sąskaitas. Pareiškėjas iš esmės nepagrindė aplinkybės, kodėl jis teikė netikslius parodymus FNTT ir mokesčių administratoriui dėl asmens, su kuriuo bendradarbiavo, ir, pasak pareiškėjo, buvo su juo susitikęs atlikdamas pervedimus. Teismas pažymėjo, kad teikdamas parodymus FNTT pareiškėjas apie Rusijos Federacijos pilietį nurodė tik jo vardą – S. I.. Iš 2014 m. liepos 2 d. sutarties turinio matyti, kad pareiškėjas vykdė ūkinę veiklą pagal susitarimą su konkrečiu asmeniu, tačiau negalėjo nurodyti to asmens vardo ar kontaktų. Ši aplinkybė suteikė teismui pagrindą abejoti pareiškėjo teikiamais paaiškinimais dėl bendradarbiavimo su K. V. K., taip pat 2014 m. liepos 2 d. rašytinės sutarties tikrumo.
11. Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su užsienio įmonėms pervestų lėšų įgyjant įmonių akcijas akcentavo, kad byloje nėra objektyvių duomenų – rašytinių sutarčių ar užsienio įmonių atstovų paaiškinimų, dėl kokių tikslų pareiškėjas pervedė asmenines lėšas užsienio įmonėms. Teismas pažymėjo, kad tiek mokesčių administratorius, tiek pareiškėjas laikėsi pozicijos, jog pareiškėjas faktiškai perleido tam tikras lėšas užsienio įmonėms, dėl pervestų lėšų dydžio ginčo byloje nėra, pareiškėjas šių išlaidų neginčija. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo pervestos lėšos užsienio įmonėms laikomos faktiškai jo turėtomis išlaidomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad šių faktiškai patirtų išlaidų aplinkybės galėtų būti reikšmingos, jeigu pareiškėjas įrodytų, jog iš įmonių, kurioms pervedė lėšas, veiklos jis būtų gavęs pajamas. Tokiu atveju atsirastų pagrindas iš naujo įvertinti pareiškėjo gautas pajamas. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie užsienio įmonių veiklą ir iš tos veiklos gautas pajamas, taip nepateikė paaiškinimo, ar jis 2009–2012 m. laikotarpiu yra (buvo) kitose valstybėse įregistruotų bendrovių akcininkas, kokias turtinių teisių dalis jis turi (turėjo), kokias pajamas gauna (gavo).
12. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl mokesčių administratoriaus nurodymų vykdymo, teismas atsižvelgė į Komisijos byloje pateiktus duomenis, pareiškėjo argumentus. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas teikė paaiškinimus dėl dalies aplinkybių, susijusių su vykdomu mokestiniu patikrinimu, tačiau jie yra deklaratyvūs, dėl dalies ginčo aplinkybių pareiškėjas mokesčių administratoriui neteikė jokių paaiškinimų. Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius tinkamai įvertino pareiškėjo gautas pajamas bei patirtas išlaidas. Mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė ir pareiškėjas objektyviais duomenimis nepaneigė aplinkybių, jog jo išlaidos grynaisiais pinigais viršijo pajamas. Esant šioms aplinkybėms, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas patirtas išlaidas dengė iš nenustatytų šaltinių.
13. Pasisakydamas dėl pareiškėjo atstovės teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių, kad mokesčių administratoriaus surašytas pareiškėjo pajamų ir išlaidų balansas neatitinka faktinės situacijos, kadangi mokesčių administratorius į balansą neįtraukė jo 2011 m. gautų dividendų (281 381 Lt) ir 2012 m. gautų dividendų (359 858 Lt), teismas pabrėžė, kad pareiškėjo 2011–2012 m. gauti dividendai yra įtraukti kaip pajamos grynaisiais pinigais skiltyje „Užsienio valstybėje (GB) gauti dividendai / sumokėtas mokestis“.
14. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra vertinamas pareiškėjo atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso klausimas, todėl aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, atsižvelgus į 2013 m. lapkričio 28 d. nutarimo motyvus apie pareiškėjo turėtas išlaidas 2009–2011 m., nagrinėjamu atveju nėra pagrindas atleisti pareiškėją nuo mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuotų mokesčių sumokėjimo. Teismas pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu buvo vertintos pareiškėjo gautos išlaidos ir turėtos pajamos bei daromos išvados dėl tinkamo GPM bei PSDĮ sumokėjimo.
15. Vertindamas pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo pagrįstumą, teismas vadovavosi MAĮ 96–96 straipsnių nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog mokestinis patikrinimas teisės aktų nustatyta tvarka yra sustabdytas, pagal MAĮ savaime nėra pagrindas neskaičiuoti delspinigių už sustabdymo laikotarpį, tačiau, esant atitinkamam pareiškėjo prašymui, dėl šios aplinkybės gali būti svarstomas atleidimo nuo delspinigių mokėjimo už atitinkamą laikotarpį klausimas. Iš Komisijos bylos medžiagos teismas nustatė, kad mokestinis patikrinimas buvo kelis kartus stabdomas, siekiant visapusiškai ir objektyviai įvertinti mokestinio patikrinimo aplinkybes. Mokestinis patikrinimas buvo stabdomas dėl trečiųjų asmenų pateiktų paaiškinimų bei poreikio mokesčių administratoriui gauti papildomus duomenis. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo tuo laikotarpiu, kai buvo sustabdytas mokestinis patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje teismas neturėjo išsamių duomenų dėl delspinigių apskaičiavimo atsižvelgiant į mokestinio patikrinimo sustabdymo laikotarpį, todėl klausimą dėl pareiškėjo atleidimo nuo dalies delspinigių sumokėjimo grąžino spręsti VMI.
III.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
16.1. Asmenų kontaktai mokesčių administratoriui buvo pateikti anksčiau, tačiau nors kontaktų buvo prašoma, mokesčių administratorius jais nesinaudojo. Asmenų kontaktinė informacija buvo pateikta Vilniaus AVMI, nes patikrinimą atliekantys darbuotojai to prašė, todėl nepagrįsta teismo išvada kontaktinės informacijos pateikimo faktą vertinti kaip visiškai nereikšmingą. Komisijai buvo pateikti fizinių asmenų paaiškinimai, patvirtinantys aplinkybes, jog V. Š., Ž. P., A. F., E. U., V. K., A. A. skolinosi pinigus iš pareiškėjo ir vėliau juos grąžino, tačiau šioje dalyje Komisija konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, jog lėšos, kurias jis pervedė fiziniams asmenims iš savo sąskaitų, nurodydamas, kad tai lėšos keliaujantiems asmenims ar paskolos, buvo grąžintos, kadangi tokie dokumentai, nesant lėšų skolinimo faktą ir grąžinimą pagrindžiančių dokumentų, negali patvirtinti pareiškėjo pozicijos realumo ir tikrumo. Teismas Komisijos išvadas įvertino netinkamai, nes, pvz., A. F. buvo pateikęs ne tik rašytinį patvirtinimą, tačiau ir mokėjimo nurodymą, jog dalis skolos grąžinta į pareiškėjo sąskaitą pavedimu.
16.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad mokesčių administratorius išvadas dėl pareiškėjo patirtų išlaidų mokant fiziniams asmenims lėšas pagrindė byloje esančių įrodymų visuma, kadangi mokesčių administratorius neturėjo visumos įrodymų, jų nerinko, dalis byloje esančių įrodymų pateikti po mokestinio patikrinimo, o byloje esantys duomenys paneigia mokesčių administratoriaus teiginius. Mokesčių administratorius, turėdamas informaciją apie fizinius asmenis, kurie galėtų paaiškinti su pareiškėjo pajamomis ir išlaidomis susijusias aplinkybes, kurios mokesčių administratoriui nežinomos iš jo turimų dokumentų, turėjo pareigą surinkti tų asmenų paaiškinimus ir juos įvertinti. Teismas skundžiamame sprendime neįvertino teismo posėdžio metu liudytojais apklaustų E. U., V. Š. ir Ž. P. paaiškinimų, kurie patvirtinta piniginių lėšų skolinimosi ir grąžinimo faktą.
16.3. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis ir argumentais, kuriais buvo atmesti jo teiginiai dėl išlaidų, gautų iš Rusijos piliečio. Teismas netinkamai vertino asmens tapatybės duomenų netikslumą, susitarimo su K. V. K. pateikimo laiką. Teismui buvo paaiškinta, jog 2014 m., kada mokesčių administratorius patikrinimo metu nurodė, kad būtina pateikti sutartis, pareiškėjas ieškojo ir surado K. V. K. bei pateikė jų tarpusavio santykius patvirtinantį dokumentą. Nėra pagrindo sutarties realumą paneigiančiu argumentu laikyti faktą, jog atsižvelgiant į Vilniaus AVMI surašytą Patikrinimo aktą sutarties priede pateikti finansinių operacijų duomenys.
16.4. Teismas neteisingai nurodė, kad pareiškėjas paaiškinimus kartu su 2014 m. liepos 2 d. sutartimi pateikė mokesčių administratoriui atlikus mokestinį patikrinimą ir surašius Patikrinimo aktą. Paaiškinimai šiuo klausimu buvo pateikti dar 2014 m. birželio 25 d., atsakant į 2014 m. balandžio 28 d. mokesčių administratoriaus nurodymą, apie tai buvo pasisakyta Patikrinimo akte. Pirmosios instancijos teismas, nors ir turėdamas tam tikrų abejonių dėl santykių su Rusijos piliečių, papildomų įrodymų nerinko ir aplinkybių nesiaiškino. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, jog Komisijos bylos medžiaga patvirtina aplinkybę, kad jis, teikdamas paaiškinimus apie vykdytą ūkinę veiklą mokesčių administratoriui ir FNTT, apibūdino ją skirtingai. Taip pat neteisinga išvada, jog jis gavo lėšas iš nežinomų šaltinių, kadangi šaltiniai yra žinomi ir faktinės aplinkybės išsamiai bei logiškai paaiškintos, paaiškinimų pagrįstumą patvirtina ir FNTT tyrimo nutraukimo faktas.
16.5. Nepripažinus santykių su K. V. K., kai nepagrįstai padidinamos pareiškėjo pajamos ir nepripažįstami iš šio asmens gauti komisiniai, neteisingai vertinamos ir Qlasmoor bei OX Twink Ltd pervestos sumos, kurios buvo iš pinigų, gautų iš K. V. K. pareiškėjui sumokėtų komisinių. Atsakydamas į 2014 m. balandžio 28 d. mokesčių administratoriaus nurodyme Nr. (11.48)-FR0706-4268 pateiktus klausimus, pareiškėjas pateiktame paaiškinime nurodė, kad OX Twink Ltd 2010 m. kovo 10 d. pervedė 5 000 Eur įstatinio kapitalo sudarymui, 2010 m. birželio 4 d. Qlasmoor – 10 000 Eur įstatinio kapitalo sudarymui, 2010 m. gegužės 25 d. STARLOGY – 6 166 Eur įstatinio kapitalo sudarymui, tačiau neįvykdė mokesčių administratoriaus nurodymų paaiškinti, ar yra už Lietuvos Respublikos ribų (kitose valstybėse) įregistruotų bendrovių akcininkas, kokias turtinių teisių dalis turiu ir ar gavo pajamų 2009–2012 m. laikotarpiu. Net jeigu tiesiogiai nebuvo atsakyta į klausimus dėl akcijų ar dalių, gautų ar negautų pajamų, tai nereiškia, jog paaiškinimai apie pervedimus įstatinio kapitalo formavimui yra neteisingi ir kad jie buvo atlikti iš šaltinių, kurie mokesčių administratoriui nėra žinomi. Teismui buvo paaiškinta, kad dokumentų apie įmonės veiklas pateikti negali, nes neturi jokių likusių dokumentų apie tas įmones, taip pat teismui buvo pateikti išrašai iš interneto duomenų bazių, kuriuose matyti įmonių įsteigimo ir likvidavimo datos.
16.6. Mokėjimo pavedimai buvo padaryti iš K. V. K. gautų komisinių, tačiau nei mokesčių administratorius, nei Komisija, nei teismas, nepripažindami šio šaltinio, negalėjo turėti teisingo pajamų ir išlaidų balanso, kadangi įtraukus dividendus į pajamas ir tą pačią dividendų sumą įtraukus kaip nežinomo šaltinio lėšas, pajamos yra apmokestintos antrą kartą. Be to, Patikrinimo akto lentelėse klaidingai nurodyta, jog dividendai buvo gauti grynais pinigais.
17. Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, atsakovas papildomai pažymi, kad:
17.1. Ginčo byloje pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog lėšos, kurias jis pervedė fiziniams asmenims iš savo sąskaitų, nurodydamas, kad tai lėšos keliaujantiems asmenims ar paskolos, jam buvo grąžintos. Nors dalis asmenų pateiktuose dokumentuose nurodė, kad skolinosi iš pareiškėjo įvairiems tikslams, skolas yra grąžinę, tačiau tokie dokumentai, nesant lėšų skolinimo faktą ir grąžinimą pagrindžiančių dokumentų, negali patvirtinti pareiškėjo pozicijos realumo ir tikrumo. Komisija, įvertinusi tai, jog: pareiškėjas paskolos santykių tarp šalių buvimą, taip pat pervestų lėšų grąžinimą patvirtinančių dokumentų nepateikė; asmenų paaiškinimai buvo pateikti po kontrolės veiksmų atlikimo; pateiktuose dokumentuose nurodytos tariamų paskolų suteikimo aplinkybės skiriasi nuo pareiškėjo 2014 m. birželio 17 d. paaiškinime ir vėlesniais etapais nurodytų aplinkybių; taip pat esant paaiškinimų aptartiems prieštaravimams, konstatavo, kad fiziniams asmenims pervestų piniginių lėšų grąžinimo grynaisiais pinigais aplinkybių pareiškėjas neįrodė.
17.2. Pareiškėjas nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų, pateiktuose paaiškinimuose ir 2016 m. balandžio 21 d. pastabose, skunde centriniam mokesčių administratoriui, Komisijai ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodė lakoniškus, neišsamius, logine seka nepagrįstus paaiškinimus. Iš pareiškėjo pateiktų argumentų matyti, jog jis savo poziciją grindžia vieninteliu dokumentu 2014 m. liepos 2 d. sutartimi su priedais. Vertinant pareiškėjo pateiktą 2014 m. liepos 2 d. sutartį nagrinėjamos situacijos ir LVAT praktikos prasme, yra aktuali LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016, kurioje teismas yra pažymėjęs, jog vien pavienių atskirų duomenų pateikimas savaime negali patvirtinti realaus sutarties buvimo fakto. Turi būti ne vien padrika dokumentinė išraiška, bet jos sisteminė nuosekli ir logiška visuma bei realus pats faktinis sutarties įvykdymas. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, suponuojančių kitokį pateiktos 2014 m. liepos 2 d. sutarties vertinimą, nei ji yra įvertinta ginčijamais sprendimais.
17.3. Pareiškėjas nei patikrinimo metu, ne mokestinio ginčo nagrinėjimo VMI ir Komisijoje metu nenurodė, jog 240 807 Lt yra Lauxmos Ltd išmokėti dividendai. Kita vertus, minėta suma nesutampa su mokesčių administratoriaus pripažinta ir pareiškėjo neginčijama 359 858 Lt dividendų suma, kurią jis buvo deklaravęs už 2012 m., todėl pateikti dokumentai vertintini kritiškai. Atsakovo nuomone, pirminiai pareiškėjo paaiškinimai ir dokumentai yra objektyvesni nei pareiškėjo teisminio nagrinėjimo metu pateikta versija apie du kartus nurodytą dividendų sumą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų GPM ir PSDĮ bei jų delspinigių ir baudų, mokesčių administratoriui nustačius, jog 2009 m. – 2012 m. pareiškėjo išlaidos viršijo gautas pajamas.
19. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino skundžiamų sprendimų dalis, tiek, kiek šiais sprendimais pareiškėjui buvo paskaičiuoti GPM ir PSDĮ delspinigiai ir įpareigojo VMI juos apskaičiuoti iš naujo, atsižvelgiant į mokestinio patikrinimo sustabdymo laikotarpį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
20. Apeliacinį skundą pateikęs pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimą kvestionuoja tik tiek, kiek šiuo sprendimu jo skundas buvo atmestas. Apeliaciniame skunde taip pat nekvestionuojamos skundžiamais sprendimais pareiškėjui skirtos GPM ir PSDĮ baudos (jų dydžiai). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su skundžiama teismo sprendimo dalimi dėl to, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas, palikdamas galioti skundžiamus mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimais papildomai apskaičiuotas GPM ir PSDĮ sumas netinkamai nustatė ir įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes.
21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
22. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
24. Pirmiausiai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pareiškėjui papildomas GPM ir PSDĮ sumas paskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 67 straipsniu, kuriame nustatyta, kad: mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (1 d.); mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (2 d.). LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus, priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes, priešingu atveju, tokie sprendimai būtų niekiniai bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padaryta išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011, 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1052/2014, 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1946/2014, 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016, 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016).
25. LVAT yra nurodęs, kad, nagrinėjant mokestinius ginčus teisme, bendrosios įrodinėjimo taisyklės, numatytos ABTĮ 56 straipsnio 4 dalyje, taikytinos atsižvelgiant ir į MAĮ 67 straipsnio nuostatas. Sistemiškai aiškinant ABTĮ 56 straipsnio 4 dalies ir MAĮ 67 straipsnio nuostatas, administracinėse byloje dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-606-442/2016).
26. Dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, LVAT ne kartą yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos (žr., pvz., 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2019). LVAT praktikoje taip pat pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą; vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia; tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015, 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2019).
27. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su fiziniams asmenims (V. K., D. R., I. N., V. K., A. A., V. Š., M. B., Ž. P., A. F., E. U.) iš pareiškėjo sąskaitų atliktais mokėjimais. Pareiškėjo teigimu, šiuose mokėjimuose nurodytas sumas jis minėtiems fiziniams asmenims paskolino, o pastarieji paskolintas sumas yra grąžinę. Taigi pareiškėjas siekia įrodyti, kad šie mokėjimai laikytini įvykusiais jo ir nurodytųjų fizinių asmenų paskolos sandoriais, o jų pagrindu pervestus pinigus šie asmenys jam yra grąžinę. Atsakydama į šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus (žr. pirmosios instancijos teismo sprendimo 5–6 psl.), jų nekartoja ir pritaria teismo atliktam įrodymų vertinimui bei padarytai išvadai, kad byloje nėra įrodymų, jog minėti fiziniai asmenys banko pavedimais ar grynaisiais pinigais pareiškėjui būtų grąžinę pervestas lėšas, todėl nėra pagrindo ginčo laikotarpiu didinti pareiškėjo pajamas.
28. Teisėjų kolegija sistemiškai ir kompleksiškai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo motyvai vertinant iš pareiškėjo sąskaitų atliktus mokėjimus minėtiems fiziniams asmenims iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus reikalavimus (t. y. skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos). Teisėjų kolegija sprendžia, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime atskirai neaptarė į bylą pateikto A. F. mokėjimo nurodymo ir teismo posėdžio metu liudytojais apklaustų E. U., V. Š. ir Ž. P. paaiškinimų, nagrinėjamu atveju nereiškia, jog teismo išdėstyti motyvai, vertinant iš pareiškėjo sąskaitų atliktus mokėjimus, yra nepakankami. Šiame kontekste paminėtina, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91), 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje H. B. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91).
29. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo pajamomis gautomis iš Rusijos piliečio, užsienio įmonėms skirtų lėšų kilme, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl paminėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pasisakė sistemiškai bei kompleksiškai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir jam pritaria. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad paminėtų pirmosios instancijos teismo išvadų savaime nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti teiginiai dėl kitokio atskirų įrodymų vertinimo.
30. Įvertinusi kitus pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad jais arba kartojami pirminiame skunde išdėstyti argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.
31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Rytis Krasauskas
Skirgailė Žalimienė