Administracinė byla Nr. P-20-602/2016
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00377-2014-1
Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11; 80.13
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2016 m. kovo 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. E. E. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-2149-502/2015 pagal pareiškėjo G. E. E. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Sigitos balansai“ dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas G. E. E. skundu (b. l. 2–6) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Inspekcijos Panevėžio skyrius) 2014 m. spalio 30 d. sprendimą (raštą) Nr. 2D-16922-(18.2) (toliau – ir Sprendimas) ir 2014 m. spalio 29 d. patikrinimo aktą Nr. FAK-1236-(18.31) (toliau – ir Patikrinimo aktas), įpareigoti atsakovą per teismo nustatytą terminą priimti sprendimą dėl savavališkos statybos fakto objekte (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas) nustatymo ir savavališkos statybos akto surašymo bei su juo susijusių procedūrų pradėjimo. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Sigitos balansai“ (toliau – ir Bendrovė) 2014 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš A. B. nusipirko nebaigtą statyti Pastatą. Statybos leidimas šiam Pastatui statyti 2012 m. gruodžio 10 d. buvo išduotas buvusiam Pastato savininkui A. B. UAB ,,Sigitos balansai“, įsigijusi nebaigtą statyti pastatą, privalėjo gauti statybą leidžiantį dokumentą savo vardu, o tik po to galėjo atlikti kokius nors statybos darbus, tačiau, neturėdama savo vardu išduoto statybą leidžiančio dokumento, Bendrovė pastatė antrąjį Pastato aukštą, t. y. vykdė savavališką statybą. Apie tai pareiškėjas informavo Inspekcijos Panevėžio skyrių ir prašė patikrinti šios statybos teisėtumą, nustatyti savavališkos statybos faktą ir teisės aktų nustatyta tvarka spręsti savavališkos statybos padarinių likvidavimo klausimus, tačiau atsakovas į jo prašymą tinkamai nesureagavo, nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, netyrė, ar UAB ,,Sigitos balansai“ vykdė statybos darbus, neturėdama tam leidimo, ir kiek tokio pobūdžio darbų atliko, taip pat nepradėjo savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūros, nors įvykdyta statyba buvo aiškiai savavališka. Teigė, jog į pareiškėjo raštus pateikti atsakovo atsakymai, taip pat ir Sprendimas yra formalūs, nemotyvuoti ir nepagrįsti, Sprendimas neatitinka tokio pobūdžio dokumentams keliamų reikalavimų.
Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo atveju savavališkos statybos faktas yra akivaizdus. Remdamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatomis (34 str. 4 d., 23 str. 28 ir 37 d., 3 str. 2 d. 1 p.), nurodė, kad UAB ,,Sigitos balansai“ statybą vykdė ne tik neturėdama statybą leidžiančio dokumento, bet ir neturėdama statytojo statuso, nes ji nesudariusi žemės sklypo, kuriame statinys statomas, nuomos sutarties. Be to, šiame sklype negali stovėti nei gyvenamasis, nei komercinės paskirties pastatas, nes tai neatitinka numatytos žemės paskirties. Paaiškino, kad Pastatas, ypač jį eksploatuojant, pažeidžia pareiškėjo teises – statant buvo apgadintas pareiškėjo turtas, Pastato buvimas mažina pareiškėjo turimą privatumą, darko kraštovaizdį, jį eksploatuojant galimai bus apsunkintas patekimas į pareiškėjo turimą nekilnojamąjį turtą ir pan. Be to, žemės sklypas, kuriame statomas ginčo statinys, yra tik 121 kv. m ploto, tokio dydžio sklype jokia atskirų objektų statyba neturėtų būti leidžiama. Nugriovus savavališkai pastatytus statinius ir atlaisvinus valstybinį žemės sklypą, pareiškėjas pageidautų šį sklypą įsigyti ir ateityje sujungti su jau turimu žemės sklypu.
Atsakovas Inspekcijos Panevėžio skyrius atsiliepimu (b. l. 61–65) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, kad pareiškėjo prašomas panaikinti 2014 m. spalio 29 d. patikrinimo aktas Nr. FAK-1236-(18.31.) yra tik procedūrinis dokumentas, kurio pagrindu priimtas skundžiamas sprendimas, kuris pats savaime pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti atskirai ginčijamas teisme, o bylos dalis dėl jo panaikinimo turėtų būti nutraukta. Pažymėjo, jog pareiškėjas nėra nurodęs, kodėl šį aktą laiko nepagrįstu ir neteisėtu.
Atsakovas paaiškino, kad Inspekcijos Panevėžio skyriuje 2014 m. rugsėjo 25 d. gavus pareiškėjo skundą, tą pačią dieną buvo suformuluota užduotis vykdytojui, skundą tyręs darbuotojas susipažino su anksčiau pareiškėjo teiktais skundais bei jų tyrimo medžiaga, patikrino duomenis apie Pastatą ir statybos leidimą Nekilnojamojo turto registre bei statybos leidimų ir valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ bei nuspręsta faktinius duomenis patikrinti vietoje. Faktinių duomenų patikrinimas vyko nustatytu laiku, iš anksto pranešus suinteresuotiems asmenims, surašytas Patikrinimo aktas, laiku parengtas ir išsiųstas atsakymas pareiškėjui į jo skundą (skundo nagrinėjimo terminas buvo pratęstas vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 31 str.), jame tinkamai paaiškinta, kodėl atlikti Pastato statybų darbai nelaikomi savavališka statyba. Nurodė, jog pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį, įstatymų leidėjas savavališką statybą sieja su statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, tuo tarpu UAB „Sigitos balansai“ turėjo galiojantį buvusio Pastato savininko leidimą statybai, tik dar nebuvo išsiėmusi statybos leidimo savo vardu, esminių statinio projekto sprendinių pažeidimai nepadaryti. Rėmėsi Statybos įstatymo 23 straipsnio 29 ir 31 dalimis ir nurodė, kad tiriant pareiškėjo skundą A. B. išduoto statybos leidimo galiojimas nebuvo panaikintas, jis sustabdytas tik 2014 m. liepos 30 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi ir nuo šios dienos statybos darbai Pastate negali būti ir nėra vykdomi. Pažymėjo, jog naujasis Pastato savininkas UAB ,,Sigitos balansai“ tik turėjo pareigą pagal Statybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalies reikalavimus supaprastinta tvarka persiregistruoti A. B. turėtą leidimą statybai savo vardu. Teigė, jog nors tai padaryta nebuvo, nėra pagrindo teigti, kad Bendrovė vykdė savavališką statybą.
Papildomai nurodė, kad iš pareiškėjo pateiktų argumentų matyti jo materialinis suinteresuotumas Pastato nugriovimu. Inspekcijos manymu, tenkinus pareiškėjo skundą nebūtų apgintos pareiškėjo teisės ir įstatymo saugomi interesai. Teigė, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, nes panašiu klausimu bylinėjasi ir civilinėje byloje. Nors pareiškėjo bylose keliami klausimai nėra tapatūs, tačiau juose nagrinėjamas to paties Pastato statybos teisėtumo klausimas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 25–29) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad Pastatas statomas valstybiniame žemės sklype, specialieji architektūros reikalavimai buvusiam Pastato savininkui buvo išduoti 2012 m. sausio 31 d., prieš tai juos patikslinus pagal pareiškėjo šioje byloje G. E. E. prašymą. G. E. E. apie tai buvo savivaldybės informuotas. Leidimas statyti Pastatą buvo išduotas buvusiam savininkui A. B., kuris savivaldybei pateikė visus privalomus dokumentus statybos leidimui gauti, tarp jų – ir pareiškėjo (besiribojančio žemės sklypo savininko) sutikimą. Pažymėjo, jog pagal Panevėžio miesto bendrąjį planą, teritorija, kurioje statomas Pastatas, patenka į Miesto centro teritoriją, kurioje galimos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys bei naudojimo būdai: konservacinės paskirties (saugomų objektų teritorijoje) ir kitos paskirties (gyvenamosios teritorijos, visuomeninės paskirties teritorijos, komercinės paskirties objektų, inžinerinės infrastruktūros teritorijos (rekreacijos teritorijos), bendro naudojimo teritorijos). Statomo Pastato pagrindinė naudojimo paskirtis – administracinė, todėl tokio pastato statyba (duomenys neskelbtini), pagal galiojantį teritorijų planavimo dokumentą yra galima. Nurodė, kad pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 29 dalies 2 punktą, pasikeitus statytojui, statybą leidžiančio dokumento galiojimas panaikinamas statybos leidimą išdavusio viešojo administravimo subjekto sprendimu, kai vietoj buvusio statybą leidžiančio dokumento pagal tą patį statinio projektą neatliekant statinio projekto patikrinimo procedūrų išduodamas naujas statybą leidžiantis dokumentas kito statytojo vardu. UAB ,,Sigitos balansai“ 2014 m. liepos 29 d. pateikė prašymą (ir visus reikalaujamus dokumentus) išduoti statybą leidžiantį dokumentą jos vardu, o toks dokumentas nebuvo išduotas tik dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Teismui pakeitus laikinąsias apsaugos priemones, pagal UAB ,,Sigitos balansai“ 2014 m. gruodžio 1 d. prašymą 2014 m. gruodžio 3 d. jai buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas – leidimas Nr. (duomenys neskelbtini).
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Sigitos balansai“ atsiliepimu (b. l. 36–38) su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti bei atlyginti UAB „Sigitos balansai“ turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjo suformuluotas reikalavimas konstatuoti, ar statyba yra savavališka ar ne, negali būti teismo tenkinamas, todėl jis turi būti atmestas. Nurodė, kad pareiškėjas Panevėžio miesto apylinkės teisme yra iškėlęs civilinę bylą, kurioje, be kitų reikalavimų, yra pareiškęs reikalavimus panaikinti 2012 m. gruodžio 10 d. statybos leidimą, išduotą buvusiam statytojui, įpareigoti UAB ,,Sigitos balansai“ nugriauti Pastatą, todėl šioje civilinėje byloje ir bus atsakyta į klausimą, ar statybos leidimas statyti Pastatą išduotas teisėtai, ar Pastatas griautinas. Paaiškino, jog UAB ,,Sigitos balansai“ pirkimo–pardavimo sutartimi nebaigtą statyti Pastatą, kurio statybai buvo išduotas statybos leidimas, įsigijo iš A. B., įregistravo į jį nuosavybės teises ir kreipėsi į savivaldybę dėl statybą leidžiančio dokumento perregistravimo naujo statytojo vardu. 2014 m. gruodžio 3 d. UAB ,,Sigitos balansai“ buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Valstybinės žemės sklypo, kuriame yra Pastatas, nuomos teisė UAB ,,Sigitos balansai“ yra perleista, ką patvirtina notariškai patvirtintos Pastato pirkimo–pardavimo sutarties 2.2 punktas, sutartis įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai, neva statybų metu buvo apgadintas jo turtas, yra niekuo nepagrįsti. UAB ,,Sigitos balansai“ turi statytojo statusą, jai išduotas statybą leidžiantis dokumentas, statinys statomas be esminių nukrypimų nuo statinio projekto. Tokia Pastato statyba negali būti laikoma savavališka. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Inspekcijos Panevėžio skyrius Sprendimą priėmė tinkamai išsiaiškinęs visas aplinkybes.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu (b. l. 114–119) nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Inspekcijos Panevėžio skyriaus 2014 m. spalio 29 d. patikrinimo aktą Nr. FAK-1236-(18.31.), o pareiškėjo G. E. E. skundą dėl Inspekcijos Panevėžio skyriaus 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 2D-16922-(18.2) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota jų taikymo praktika, nustatęs, kad Patikrinimo aktu buvo konstatuotos Pastato statybos patikrinimo vietoje faktinės aplinkybės, tačiau juo nei pareiškėjui, nei Pastato savininkui jokios teisės ir jokios pareigos nėra nustatytos, t. y. tai – tik tarpinis dokumentas, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, konstatavo, jog Patikrinimo aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Atsižvelgęs į tai, administracinės bylos dalį dėl Patikrinimo akto panaikinimo nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.
Įvertinęs bylos medžiagą, teismas nustatė, jog UAB ,,Sigitos balansai“ po Pastato įsigijimo iki 2014 m. liepos 23 d. kreipimosi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją išduoti jos vardu statybą leidžiantį dokumentą atliko dalį Pastato statybos darbų. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Inspekcijos Panevėžio skyriaus Sprendimo, kuriuo UAB ,,Sigitos balansai“ atlikti Pastato statybos darbai nepripažinti savavališka statyba, teisėtumo ir pagrįstumo.
Atsižvelgęs į tai, kad savavališkos statybos fakto nustatymas ir atitinkamų padarinių taikymas tokios statybos vykdytojams yra išimtinė atsakovo funkcija, į Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje pateiktą savavališkos statybos sąvoką, pažymėjęs, jog atsakovas ABTĮ ir VAĮ taikymo požiūriu nėra saistomas besikreipiančių į jį asmenų nurodytų argumentų ir prašymų taikyti kitų asmenų atžvilgiu tam tikras poveikio priemones, o jų apsisprendimas tokių poveikio priemonių netaikyti ABTĮ prasme negali būti traktuojamas kaip administracinis neveikimas, taip pat tai, kad byloje nėra ginčijama, jog Pastato statyba vykdyta nepažeidžiant esminių statinio projekto sprendinių, nurodė, kad byloje svarbu nustatyti, ar atvejis, kai statyba vykdoma nebaigtą statyti statinį įsigijusiam asmeniui Aplinkos ministerijos nustatyta supaprastinta statybą leidžiančio dokumento išdavimo tvarka savo vardu negavus statybą leidžiančio dokumento, pateko į Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje įtvirtintą savavališkos statybos sąvoką. Aktualią Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį aiškindamas sistemiškai su Statybos įstatymo 23 straipsnio 29 ir 31 dalimis, įvertinęs tai, kad leidimas statyti Pastatą ankstesniam Pastato savininkui buvo išduotas neterminuotai, ginčui aktualiu laikotarpiu leidimo galiojimas nebuvo panaikintas nei vienos iš Statybos įstatymo 23 straipsnio 29 dalyje nurodytų institucijų sprendimu, jo duomenys buvo paskelbti Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“, taip pat atkreipęs dėmesį į tai, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 29 dalies 2 punkto 2 dalyje atskirai aptartas atvejis, kaip galioja statybą leidžiantis dokumentas, pasikeitus statinio statytojui, o būtent statybą tęsiant pagal tą patį statinio projektą (kaip yra ginčo atveju), senojo statytojo vardu išduotas statybą leidžiančio dokumento galiojimas panaikinamas tada, kai teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas naujas statybą leidžiantis dokumentas naujo statytojo vardu, darė išvadą, jog 2014 m. birželio–liepos mėn. leidimas statyti Pastatą galiojo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo vykdoma statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, tuo pačiu konstatuoti, jog tai – savavališka statyba.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjant iš panašių teisinių santykių kilusius ginčus, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju itin reikšmingas yra lingvistinis teisės aiškinimo metodas. Nurodė, kad lingvistiškai aiškinant nurodytą teisės normą, darytina išvada, jog joje pateiktame savavališkos statybos sąvokos apibrėžime vartojama frazė „be šio įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo“ sieja nurodytą savavališkos statybos atvejį su statyba, vykdoma apskritai nustatyta tvarka negavus statybos leidimo. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis aiškiai ir konkrečiai apibrėžia savavališkos statybos sąvoką, neįtvirtindama galimybės savavališkai statybai priskirti ir kitus, minėtoje teisės normoje nenumatytus, atvejus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2355/2012). Pažymėjo, jog Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis kaip savavališkos statybos atvejo nenumato ir statybos, vykdomos pažeidžiant Statybos įstatymo 34 straipsnio 4 punktą, ir konstatavo, kad šios normos pažeidimas nėra pagrindas statybą pripažinti savavališka. Atsižvelgęs į visa tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Sprendimu pagrįstai atsisakyta Pastato statybą pripažinti savavališka.
Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo išdėstyti argumentai dėl žemės sklypo, kuriame statomas Pastatas, paskirties, nuomos teisės pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalies prasmę nėra laikomi savavališkos statybos pripažinimo pagrindais, jie byloje nagrinėjamam ginčui nėra aktualūs, todėl dėl jų nepasisakė. Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas pažymėjo, kad atsakovas patikrino ir išanalizavo pareiškėjo kreipimesi įvardytas aplinkybes, atliko motyvuotą jų įvertinimą, todėl Sprendimą laikė atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus ir darė išvadą, kad naikinti Sprendimą bei įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjas G. E. E. padavė apeliacinį skundą (b. l. 121–127), kuriuo prašė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašė priteisti visas pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
- Teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, neištyrė visų bylos aplinkybių, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.
- Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Patikrinimo aktą. Priimdamas tokį sprendimą, Panevėžio apygardos administracinis teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, t. y. rėmėsi šioje byloje neaktualia teismo praktika, kadangi teismo nurodytose bylose buvo nagrinėjami ginčai, kylantis iš kitokio pobūdžio teisinių santykių, be to, jose buvo ginčijamas vien tik tarpinis dokumentas, kai tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija tiek Patikrinimo aktą, tiek jo pagrindu priimtą Sprendimą. Patikrinimo akto prilyginimas dokumentui, nesukuriančiam jokių teisių ir pareigų, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms. Teises ir pareigas Patikrinimo aktas sukuria, nes būtent jame fiksuotomis aplinkybėmis yra remiamasi surašant galutinį atsakymą (sprendimą).
- Pirmosios instancijos teismas, koncentruodamasis į tai, kad Pastato antras aukštas buvo pastatytas Bendrovei neturint jos vardu išduoto leidimo statyti Pastatą, neįvertino aplinkybės, jog nei Bendrovė, nei ankstesnis Pastato savininkas neturi valstybės, kuriai priklauso kaimyninis žemės sklypas, atstovaujamos NŽT, sutikimo nesilaikyti nustatytų atstumų iki gretimo sklypo ribų. Pareiškėjo teigimu, šis klausimas privalėjo būti nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, o to nepadarius nebuvo atskleista bylos esmė, todėl yra pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
- Panevėžio apygardos administracinis teismas spręsdamas ginčą nepagrįstai rėmėsi tik Statybos įstatymo 23 straipsnio 29 ir 31 dalimis. Neteisingai aiškindamas materialinės teisės normas teismas nesuprato, kad leidimas statyti naują statinį yra išduodamas ne statomam statiniui (daiktui), bet konkrečiam statytojui, kuris įrašytas į leidimą, t. y. leidimas nėra galiojantis dokumentas į jį neįrašyto fizinio ar juridinio asmens atžvilgiu; įstatymo leidėjas leidimo statyti galiojimo nesieja su teisėtu statinio valdymo terminu, todėl jis nėra automatiškai panaikinamas statinį perleidus; įstatymų leidėjas nenumatė, kad perleidžiant statinį leidimo galiojimas pereitų naujam savininkui; statybos metu UAB „Sigitos balansai“ neturėjo reikiamos formos leidimo statybai ir vien tai yra pakankamas pagrindas savavališkai statybai konstatuoti; nustatęs, kad ankstesniam savininkui išduotas leidimas statyti Pastatą galioja ir Bendrovei, teismas šiurkščiai pažeidė Statybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalį, aiškiai numatančią, kad naujojo savininko atžvilgiu galiojantis statybą leidžiantis dokumentas yra būtent jo, o ne buvusio savininko vardu išduotas leidimas statyti; neteisingai aiškinant leidimo statyti paskirtį pažeista ir Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis.
- Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais administracinėje byloje Nr. A502-2355/2012, kadangi šios bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra visiškai skirtingos.
2015 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokį prašymą pareiškėjas grindė tuo, jog šiuo metu Panevėžio miesto apylinkės teisme vyksta civilinė byla Nr. 2-105-812/2015, kurioje yra nustatytos bylai aktualios faktinės aplinkybės, kurias teismo posėdžio metu pareiškėjas galėtų teismui atskleisti ir detaliai paaiškinti.
Atsakovas Inspekcijos Panevėžio skyrius atsiliepimu (b. l. 131–135) prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimą atsakovas grindė argumentais, iš esmės tapačiais nurodytiesiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, taip pat pirmosios instancijos teismo pateiktiems argumentams. Papildomai nurodė, kad pareiškėjas nei skunde Inspekcijai, nei skunde Panevėžio apygardos administraciniam teismui argumentais dėl to, jog nei buvęs Pastato savininkas, nei Bendrovė neturi rašytinio gretimų žemės sklypų ar valdytojų sutikimo, nesirėmė, todėl apie juos ir nėra pasisakyta.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą (b. l. 138–141), kuriuo prašė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio miesto savivaldybės administracija manė, jog bylos dalis dėl Patikrinimo akto panaikinimo pagrįstai nutraukta, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog šiuo aktu būtų vienokiu ar kitokiu būdu pažeistos jo teisės, be to, nenurodė jokių duomenų dėl šio akto neteisėtumo. Manė, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės yra siejamos su teisės aktų ir teismų praktikos nuostatomis, o ne su Sprendimo ar pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumu, todėl su tokiais pareiškėjo argumentais iš esmės nesutiko ir teigė, kad jie yra atmestini kaip nepagrįsti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sigitos balansai“ pateikė atsiliepimą (b. l. 144–146), kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti Bendrovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Bendrovė sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir manė, kad pareiškėjas nepagrįstai ginčija Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą. Papildomai pažymėjo, jog net ir konstatavus, kad Pastato statyba laikytina savavališka, pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą, nustatyti trūkumai gali būti ištaisomi, o šiuo atveju UAB „Sigitos balansai“ jau yra išduotas Pastato statybą leidžiantis dokumentas.
2015 m. rugsėjo 18 d. pateiktame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo Bendrovė prašė priteisti iš pareiškėjo 456 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias grindė prie prašymo pridėtomis sąskaitomis už teisines paslaugas bei ataskaita ir mokėjimo pavedimais, patvirtinančiais atstovavimo išlaidų apmokėjimą.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. nutartimi pareiškėjo G. E. E. apeliacinį skundą atmetė. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas konstatavo, kad administracinis ginčas iškeltas dėl atsakovo Inspekcijos Panevėžio skyriaus 2014 m. spalio 29 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. FAK-1236-(18.31.), 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 2D-16922-(18.2) panaikinimo ir įpareigojimo viešojo administravimo subjektą atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, konstatavo, kad konkrečių valinių patvarkymų, reikalavimų, kurie sukeltų vienokias ar kitokias tiesiogines teisines pasekmes asmenims ar įpareigotų juos elgtis tam tikru būdu, apskųstu 2014 m. spalio 29 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu nėra suformuluota. Šiuo atveju ginčas kyla ne dėl teisės, o dėl fakto. Tuo tarpu pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal ABTĮ 5 ir 22 straipsnių nuostatas administracinio ginčo objektu gali būti tik teisines pasekmes sukeliantis aktas, kadangi teisė kreiptis į teismą yra siejama su asmens pažeistų teisių ir interesų gynimu, realiu ginčų išsprendimu, o ne juridinę reikšmę turinčių faktų ar aplinkybių konstatavimu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai dalį bylos dėl Inspekcijos Panevėžio skyriaus 2014 m. spalio 29 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. FAK-1236-(18.31.) nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).
Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalį statybos valstybinę priežiūrą reglamentuoja Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas, kurio 8 straipsnis nustato, kad statybos valstybinę priežiūrą atlieka Inspekcija, kuriai, be kita ko, pavesta nagrinėti ir asmenų prašymus, skundus ar pranešimus, susijusius su statybos procesu. Inspekcijos pareigūnas kompetentingas, nustačius, kad statyba yra savavališka, surašyti savavališkos statybos aktą (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalis).
Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimui, teisės normų aiškinimui bei taikymui ir to pagrindu padarytai išvadai, kad ginčijamu Sprendimu pagrįstai atsisakyta Pastato statybą pripažinti savavališka. Pažymėjo, kad teismas tinkamai akcentavo, kad viešojoje teisėje plečiamasis teisės normų aiškinimas negalimas, todėl savavališka statyba laikytina tik statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis). Ginčo metu nebuvo teigiama, kad Pastatas buvo statomas pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, o duomenų išvadai, kad jis buvo statomas be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, byloje nesurinkta. Šalys neginčijo fakto, kad iki trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Sigitos balansai“ įsigyjant nebaigtą statyti Pastatą, leidimas jo statybai buvo išduotas ankstesniam savininkui neterminuotai o pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 29 dalį, tokio statybą leidžiančio dokumento galiojimas nebuvo panaikintas.
Pripažinęs ginčijamą atsakovo administracinį aktą teisėtu ir pagrįstu, teismas nematė pagrindo tenkinti pareikšto reikalavimo dėl jo įpareigojimo atlikti veiksmus – priimti sprendimą dėl savavališkos statybos fakto nustatymo ir savavališkos statybos akto surašymo.
Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestas.
V.
Pareiškėjas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2149-502/2015, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10, 12 punktais.
Prašyme nurodo, kad remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas turėtų būti atnaujintas, nes nutartyje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, motyvuojamoji dalis užima vos pusę puslapio iš 7 puslapių teksto. Anot pareiškėjo, nutartyje nėra nei vieno su byla susijusio motyvo ir teisinio argumento, kuris atskleistų bylos esmę. Iš motyvuojamosios dalies galima suprasti tik tiek, kad teismas nusprendė taip vien dėl to, kad taip sprendė pirmosios instancijos teismas. Teismas neištyrė ir neįvertino apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas privalo, paprastai glaustai, atmesti apeliacinio skundo argumentus, nurodant, kodėl apeliantas klydo. Kadangi teismas to nepadarė, laikytina, kad teismas apeliacijos apskritai neatliko.
Prašyme nurodoma, jog procesas byloje turi būti atnaujintas ir remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Pareiškėjas mano, kad teismo pateiktas aiškinimas, jog statybos leidimas, išduotas buvusiam savininkui A. B., galioja ir įsigijusiam statinį naujam savininkui UAB „Sigitos balansai“, ir išvada, jog viso antro aukšto pastatymas be supaprastinta tvarka išduoto statybas leidžiančio dokumento yra leistina, todėl nelaikytina savavališka, akivaizdžiai prieštarauja Statybos įstatymo 34 straipsnio 4 daliai. Tuo pažeidžiamas ir STR 1.07.01:2010 „Statybas leidžiantys dokumentai“, nes buvusio savininko turėtas leidimas statyti niekada neperleidžiamas naujam savininkui ir juo neperkeliamos minėtam subjektui statytojo teisės. Nagrinėjamu atveju statybos buvo vykdomos ir neturint statinio projekto, kaip jis apibrėžiamas pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 dalį. Pareiškėjas mano, jog nagrinėjamu atveju statant buvo pažeistas ir STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“, nes statinio projekte išvis nėra architektūrinės dalies. Pareiškėjas nurodo, jog nagrinėjamu atveju taip pat buvo pažeistas Statybos įstatymo 12 straipsnis, STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedas, STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 14 punktas, be to, pažeistas ir Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, nes UAB „Sigitos balansai“ niekada jokiu teisiniu pagrindu nevaldė valstybei priklausančio žemės sklypo, todėl nėra įgijusi statytojo statuso.
Pareiškėjas mano, jog yra pagrindas atnaujinti procesą byloje, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-923/2013 yra pasisakęs, kad statybos leidimų teisėtumas yra išvestinis iš detaliojo planavimo proceso, todėl nesant detaliojo plano, jokie ne tik statybas leidžiantys dokumentai neišduodami, bet ir jokia statyba apskritai neleidžiama.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VI.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.
Vadovaudamasis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas G. E. E. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2149-502/2015, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais.
Teisėjų kolegija, vykdydama nurodytus įstatymo leidėjo įpareigojimus ir vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, visų pirma pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas 2016 m. sausio 5 d. Apie aplinkybes, kuriomis grindžiamas proceso atnaujinimas, pareiškėjas sužinojo 2015 m. spalio 5 d., kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-2149-502/2015 (I t., b. l. 165–171). Taigi konstatuotina, kad pareiškėjai prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė nepraleidęs ABTĮ nustatytų terminų, todėl prašymas nagrinėtinas iš esmės.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą procesas byloje gali būti atnaujintas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–221/2011). Be to, nesutikimas su teismo motyvais iš esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas tik asmuo su jais nesutinka (2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006).
Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje turinio matyti, kad prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu siejamas su tuo, kad, anot pareiškėjo, motyvuojamojoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties dalyje nėra nei vieno su byla susijusio motyvo ir teisinio argumento, kuris atskleistų bylos esmę, be to, nėra atsakyta į visus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nėra argumentų, kuriais būtų pasisakoma dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų nepagrįstumo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A-2149-502/2015, motyvus, nustatė, jog šis sprendimas yra motyvuotas ir iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.). Teisėjų kolegija pažymi, jog netinkamų, anot pareiškėjo, motyvų buvimas negali būti tapatinamas ar prilyginamas motyvų nebuvimui. Be to, nesutikimas su teismo motyvais, pagrindžiant tai konkrečiais teisiniais argumentais ir teisės normų aiškinimu, pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik pareiškėjui teismo įvardinti motyvai yra nepriimtini.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas byloje gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu yra pažymėjęs, kad nurodytu pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).
Nagrinėjamu atveju, įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes iš esmės nesutinkama su teismo pateiktu teisės normų aiškinimu. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikia panašius argumentus, kuriais jie grindė savo skundą pirmosios instancijos teismui ir apeliacinį skundą. Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinis teismas pateikiamus argumentus iš esmės išnagrinėjo ir jų analize grindė savo motyvus.
Akcentuotina ir tai, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-8/2012, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-69-602/2015). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiamas alternatyvus teisės normų dėl savavališkos statybos aiškinimo variantas. Pareiškėjas remiasi Statybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalimi ir teigia, kad statybos leidimas, išduotas buvusiam savininkui A. B., negalioja įsigijusiam statinį naujam savininkui UAB „Sigitos balansai“, todėl viso antro aukšto pastatymas be supaprastinta tvarka išduoto statybas leidžiančio dokumento, anot pareiškėjo, yra neleistinas ir laikytinas savavališka statyba.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti argumentai, nors ir pateikia galimą alternatyvų tesės normos aiškinimo variantą, tačiau nepaneigia fakto, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. nutartyje argumentuotai pasisakė dėl kitokio minėtų normų aiškinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog viešojoje teisėje plečiamasis teisės normų aiškinimas negalimas, todėl savavališka statyba laikytina tik statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis). Ginčo metu nebuvo teigiama, kad Pastatas buvo statomas pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, o duomenų išvadai, kad jis buvo statomas be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, byloje nesurinkta.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju negalima padaryti vienareikšmės išvados, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiamas aiškinimo variantas yra aiškiai teisingas, o teismo pateiktas nuostatos interpretavimo variantas yra aiškiai nepagrįstas. Esant tokiai situacijai, spręstina, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikti aiškūs teismo pateikto aiškinimo klaidingumo įrodymai, o tiesiog pateikiamas alternatyvus teisės akto aiškinimo variantas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kai byla atnaujinama remiantis argumentais, kurie jau buvo pateikti vienos iš šalių nagrinėjant bylą, tai gali būti vertinama kaip tos šalies pastangos iš naujo ginčyti bylą tais aspektais, dėl kurių byla jau buvo pralaimėta (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Varnienė prieš Lietuvą 40-41 par.). Taigi siekiant užtikrinti įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, toks alternatyvus teisės akto aiškinimas negali būti pagrindu atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–149/2011).
Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-923/2013) kurioje konstatuota, kad statybos leidimų teisėtumas yra išvestinis iš detaliojo planavimo proceso, todėl nesant detaliojo plano, jokie ne tik statybas leidžiantys dokumentai neišduodami, bet ir jokia statyba apskritai neleidžiama.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašyme nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A602-923/2013 buvo susijusi su teritorijų planavimu, joje, be kita ko, buvo ginčijamas ginčo teritorijos detalusis planas. Atsižvelgdama į šią aplinkybę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos administracinės bylos aplinkybės negali būti laikomos tapačiomis bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, aplinkybėms, nes antruoju atveju nebuvo vertinami teritorijų planavimo dokumentai, bylos dalykas iš esmės buvo tik Inspekcijos Panevėžio skyriaus 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 2D-16922-(18.2) teisėtumas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, palyginusi administracinę bylą Nr. A602-923/2013 su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, sprendžia, kad jos nėra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi nesutampa.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.
Atsižvelgiant į teisinio tikrumo, res judicata principus, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo G. E. E. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A-2149-502/2015 pagal pareiškėjo G. E. E. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Sigitos balansai“ dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Romanas Klišauskas
Veslava Ruskan