Civilinė byla Nr. e3K-3-97-469/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19736-2022-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.8.9; 2.6.8.11.5; 2.6.16.1; 2.6.16.9; 2.6.20.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hidralteka“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elis Textile Service“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hidralteka“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hidralteka“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Elis Textile Service“ dėl sutarties nuostatos pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarčių kvalifikavimą, aiškinimo taisykles, mišrios sutarties, turinčios nuomos ir atlygintinų paslaugų sutarčių elementų, pasibaigimo teisinius padarinius, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 7283,89 Eur (su PVM) skolos, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. liepos 4 d. sudarė su atsakove Darbo drabužių nuomos sutartį (toliau – Sutartis), jos pagrindu nupirko ir išnuomojo atsakovei darbo drabužius, jiems skirtas spinteles bei įsipareigojo už atskirą mokestį skalbti ir keisti nešvarius darbo drabužius. Drabužiai buvo individualiai parinkti ir pritaikyti atsakovės darbuotojams: medžiagos parinktos atsižvelgiant į atsakovės veiklos specifiką (taršą, cheminių medžiagų poveikį, mechaninį atsparumą ir pan.), į kiekvieną drabužį įsiūta mikroschema, leidžianti identifikuoti konkretų jį dėvintį darbuotoją. Ieškovė paruošė ir pakaitinius darbo drabužių komplektus, šiais atsakovės darbuotojai naudojosi, kol buvo valomi ir taisomi kiti drabužiai. Kiekvienam darbuotojui buvo skirta po 3 komplektus. Sutartis sudaryta trejų metų terminui ir pasibaigė 2021 m. liepos 4 d. Sutarties 9.2 punktu atsakovė buvo įsipareigojusi Sutarčiai pasibaigus išsipirkti darbo drabužius už jų likutinę vertę (ne mažiau nei 50 proc. darbo drabužių vertės, kuri nurodyta Sutarties priede Nr. 1), tačiau šios pareigos neįvykdė. Taip pat nesumokėjo 96,80 Eur už negrąžintų 16 spintelių raktų komplektų.
4. Atsakovė pateikė priešieškinį ieškovei, kuriuo prašė teismo pripažinti Sutarties 9.2 punktą niekiniu ir negaliojančiu ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Atsakovė nurodė, kad Sutarčiai, kurioje vyraujantis elementas yra paslaugos, taikytinos atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Sutarties 9.2 punkte įtvirtinta privaloma drabužių išpirkimo pareiga pasibaigus Sutarčiai prieštarauja imperatyviam CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam reikalavimui, kad paslaugų teikėjas gali iš paslaugų gavėjo reikalauti atlyginti tik proporcingą suteiktoms paslaugoms kainos dalį ir patirtas protingas išlaidas, o ne negautas pajamas. Šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyvių teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nepateikė informacijos, kokias išlaidas ar kitokias neigiamas pasekmes ji patyrė dėl to, jog Sutartis buvo nutraukta suėjus terminui. Atsakovės vertinimu, 50 proc. nudėvėtų darbo drabužių vertės negali būti laikoma protingomis išlaidomis. Ieškovė reikalauja baudinių netesybų, siekia, kad jai būtų atlygintos negautos pajamos. Netesybos negali būti nustatomos už teisėtų veiksmų atlikimą (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Sutarties 9.2 punkte įtvirtintas reikalavimas varžo atsakovės teisę atsisakyti Sutarties pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį, todėl šis punktas turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 6.157 straipsnio 1 dalis). Paslaugų teikėjas (verslininkas) veikia savo rizika ir negali šios rizikos perkelti paslaugų gavėjui, reikalaudamas Sutarčiai pasibaigus išpirkti nuomotus naudotus drabužius, kurių klientui nereikia. Paslaugų sutartyje negali būti nustatytos sąlygos, ribojančios įstatyme įtvirtintas paslaugų gavėjo teises (tarp jų – teisę nebetęsti sutarties) ar sunkinančios šių teisių įgyvendinimą. Pripažinus, kad Sutartis pasibaigė, nėra pagrindo taikyti įpareigojimo išpirkti nuomotus drabužius.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies; pripažino, kad Sutarties 9.2 punkto nuostatos ta apimtimi, kiek jose nustatyta, kad kai Sutartis pasibaigia šalių susitartu būdu, nuomininkas privalo išpirkti darbo drabužius sumokėdamas 50 proc. Sutartimi nustatytos darbo drabužių išpirkimo kainos, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. CK 6.197 straipsnio ir 6.503 straipsnio 1 dalies nuostatoms, taip pat gerai moralei, todėl laikomos niekinėmis ir negaliojančiomis nuo Sutarties sudarymo momento; priteisė ieškovei iš atsakovės 96,80 Eur nuostolių atlyginimo už negrąžintus darbo drabužių spintelių raktus, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (96,80 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. rugsėjo 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmetė.
7. Teismas nustatė, kad Sutarties 9.2 punkte šalys susitarė, jog Sutartį nutraukus ar jai pasibaigus klientas privalo išpirkti visus darbo drabužius už tą sumą, kuri Sutarties priede Nr. 1 buvo įvertinta kaip produkto išpirkimo kaina, atėmus jų nusidėvėjimo laikotarpį (nusidėvėjimas lygus 1/156 darbo drabužių vertės per savaitę), bet ne mažiau nei 50 procentų darbo drabužių vertės, kuri nurodyta Sutarties 1 priede. Iki apmokėjimo darbo drabužiai lieka tiekėjo nuosavybė.
8. Teismas padarė išvadą, kad Sutartis yra mišri, todėl CK 6.271 straipsnio nuostatos galėtų būti taikomos. Tačiau nagrinėjamu atveju Sutartis pasibaigė ne pirmiau nurodytame straipsnyje įtvirtintu pagrindu, o pagal šalių susitarimą – taikant Sutarties 8.1, 8.2 punktuose nustatytą tvarką, t. y. suėjus Sutarties terminui (CK 6.496 straipsnis).
9. Teismas konstatavo, kad Sutarties 9.2 punkto nuostatos ta apimtimi, kiek jose nustatyta, kad kai Sutartis pasibaigia šalių susitartu būdu, nuomininkas (atsakovė) privalo išpirkti darbo drabužius, sumokėdamas 50 proc. Sutartimi nustatytos darbo drabužių išpirkimo kainos, prieštarauja CK 6.503 straipsnio 1 dalies nuostatoms, nes įtvirtina pareigą (o ne galimybę) nuomininkui išpirkti darbo drabužius Sutarčiai pasibaigus. CK 6.503 straipsnio 1 dalis, teismo vertinimu, riboja šalių teisę susitarti dėl tokios pareigos.
10. Teismas nusprendė, kad Sutarties 9.2 punkto nuostatos taip pat neatitinka išperkamosios nuomos sutarties prasmės (CK 6.503 straipsnio 1 dalis). Tokios sutarties tikslas – sumokėjus visas sutartyje nurodytas įmokas įgyti nuosavybės teisę į sutarties dalyku esantį daiktą – turi būti sutartyje formuluojamas daikto nuomininko iniciatyva ir valia, taip pat dėl to turi būti daikto nuomotojo sutikimas. Tačiau šiuo atveju nustatyta, kad privalomo daiktų išpirkimo sąlyga buvo parengta daikto savininko (ieškovės) iniciatyva. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad sudarant Sutartį tokią sąlygą aptarė ir išaiškino ją atsakovei.
11. Teismas, atsižvelgdamas į Sutarties 4.2, 6.1 punktuose įtvirtintas sąlygas, pripažino Sutarties 9.2 punkto sąlygą iš esmės neaiškia ir, vadovaudamasis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad ji aiškintina ieškovės nenaudai. Teismas padarė išvadą, kad ginčo sąlyga neatitinka protingos kokybės, prieštarauja CK 6.197 straipsnio nuostatoms.
12. Teismas pripažino pagrįstu atsakovės argumentą, kad ji negali būti verčiama nusipirkti nudėvėto daikto, kurio nenori. Tokia Sutarties 9.2 punkto sąlyga negali būti laikoma atitinkančia minimalaus padorumo, teisingumo, sąžiningumo principus. Ieškovės akcentuojami sutarties laisvės ir sutarčių laikymosi principai negali būti įgyvendinami, jei tai, ką susitarė šalys, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir gerai moralei.
13. Ieškovės nurodytos Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2A-1417-934/2021 aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Jos labiau panašios į nustatytąsias Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-192-580/2021 ir Nr. 2A-1502-430/2020, kuriose priimtais (atitinkamai) 2021 m. sausio 12 d. ir 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimais konstatuotas panašios į ieškovės sutarties nuostatos negaliojimas ir išaiškinta, kad, sutarčiai pasibaigus, suėjus jos terminui, nėra galimybės taikyti išperkamosios drabužių nuomos normos.
14. Teismas konstatavo, kad ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas – įpareigoti atsakovę išpirkti jai nereikalingus darbo drabužius ir taip galimai atlyginti patirtas išlaidas Sutarčiai vykdyti – negali būti pagrįstas ir pateisinamas atsakovės teisių įgyvendinimo aspektu. Reikalavimą priteisti 7187,09 Eur už neišpirktus 194 vnt. darbo drabužių teismas atmetė kaip nepagrįstą.
15. Nenustatęs aplinkybės, kad Sutartis būtų buvusi nesudaryta be negaliojančia pripažintos Sutarties 9.2 punkto dalies, teismas vertino, kad kitos Sutarties nuostatos laikytinos galiojančiomis (CK 1.96 straipsnis), tenkino ieškovės reikalavimo dalį dėl 96,80 Eur nuostolių už negrąžintus spintelių raktus atlyginimo, konstatavęs šio reikalavimo įrodytumą ir pagrįstumą (Sutarties 4.1, 4.3 punktai, CK 6.500 straipsnis).
16. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2023 m. spalio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 11 d. sprendimą pakeitė – ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė; priteisė ieškovei iš atsakovės 7283,89 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 7283,89 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. rugsėjo 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
17. Kolegija nurodė, kad Sutartis yra mišri, ji turi tiek nuomos, tiek atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių požymių (CK 6.156 straipsnio 3 dalis), tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad Sutartis pasibaigė Sutarties 8.1 ir 8.2 punktuose nustatytu būdu – suėjus jos terminui (CK 6.496 straipsnis), dėl Sutarties vykdymo ginčo nėra. CK 6.721 straipsnio, reglamentuojančio vienašalį paslaugų sutarties nutraukimą, nuostatų kolegija netaikė, nes laikė, kad jos neaktualios.
18. Kolegija vertino, kad CK 6.503 straipsnio 1 dalyje ir 6.197 straipsnyje neįtvirtinta imperatyvių teisės normų. CK 6.503 straipsnio 1 dalyje nenustatytas draudimas šalims susitarti, kad nuomininkas pasibaigus sutarčiai privalo išpirkti nuomotą daiktą, tai dispozityvioji teisės norma. CK 6.197 straipsnyje įtvirtinta ne konkreti imperatyvi teisės norma, o bendras daikto kokybei taikytinas ne žemesnis už vidutinį standartas, ir jis taikomas sutarties dalyko, o ne sutarties nuostatų kokybei. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas Sutartį nepagrįstai pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujančią imperatyvioms teisės normoms. Šalys yra saistomos sutartinių įsipareigojimų vykdymo tokiu būdu, kokiu jos pačios susitarė (CK 6.156 straipsnis).
19. Kolegija pažymėjo, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, jog pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Nagrinėjamu atveju atsakovė tokių ieškovės ketinimų neįrodė. Tai, kad ieškovė reikalauja, jog atsakovė Sutarčiai pasibaigus sumokėtų jai pagal Sutarties 9.2 punktą (Sutarties 1 priedą) likusią drabužių išpirkimo kainos dalį už ieškovės jai teiktą kompleksinę (nuomos ir darbo drabužių priežiūros) paslaugą, kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo išvadai, jog šiais šalių Sutartyje įtvirtintais veiksmais ieškovė pažeidžia geros moralės principą.
20. Įvertinusi tai, kad atsakovės pagrindinė veikla – hidraulinės įrangos remontas, kuriuo ji užsiima 27 metus ir nuolat nuomojasi keičiamus, darbuotojus nuo išorės veiksnių apsaugančius darbo drabužius, ir tai, jog šalys, prieš sudarydamos Sutartį, susitarė, kad ieškovė, pateikusi pasiūlymą pigiau ir kokybiškiau teikti drabužių nuomos ir valymo paslaugas, sumokės ankstesniam atsakovės tiekėjui 1989,44 Eur, taip išperkant juos už (su kitu tiekėju) suderėtą kainą, kolegija padarė išvadą, kad atsakovė negalėjo nežinoti ir nesuvokti, kad Sutarties 9.2 punkte su ieškove susitarė dėl konkrečios kainodaros – darbo drabužių išpirkimo pasibaigus Sutarčiai sumokant ne mažiau nei 50 proc. drabužių vertės. Tokia praktika darbo drabužių nuomos versle yra įprasta. Kolegija pažymėjo, kad darbo drabužiai dėl atsakovės veiklos specifikos buvo nupirkti specialiai pagal jos poreikius, pritaikyti konkretiems atsakovės darbuotojams, juose įsiūtos mikroschemos, leidžiančios paskirstyti ir komplektuoti darbo drabužius, todėl Sutarčiai pasibaigus jų pritaikymas kitiems asmenims neįmanomas.
21. Sutarties 3.3 punkte šalys susitarė, kad klientas (atsakovė) mokės visą Sutartyje ir jos prieduose nustatytą paslaugų kainą. Sutarties priede Nr. 1, apskaičiuojant darbo drabužių nuomos kainas, buvo nurodyta ir drabužių išpirkimo kaina, todėl Sutarties pasirašymo metu ji atsakovei negalėjo būti nežinoma. Sutarties šalys yra pelno siekiantys juridiniai asmenys, Sutartis pasirašyta abiejų šalių, todėl kolegija vertino, kad nėra pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Sutarties 9.2 punkto nuostata yra iš esmės neaiški.
22. Tai, kad atsakovės pareiga išsipirkti nuomojamus drabužius yra nustatyta tik sąlygose dėl Sutarties nutraukimo (pasibaigimo) ir nėra įtvirtinta nuostatose dėl sutarties objekto, kolegijos vertinimu, savaime nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl atsakovės pareigos išsipirkti nuomojamus drabužius nutraukus Sutartį ar pasibaigus Sutarties terminui, o tai, kad atsakovei, pasibaigus Sutarties terminui, nudėvėti darbo drabužiai nereikalingi ir ji nenori išpirkti sulygtos likusios jų kainos, kelia abejonių pačios atsakovės morale. Pasibaigus Sutarčiai ieškovės reikalavimas sumokėti darbo drabužių išpirkimo kainą, iš jos atėmus nusidėvėjimą, kaip tai nustatyta Sutarties 9.2 punkte, yra teisėtas ir pagrįstas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
23. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 3 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 11 d. sprendimą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias paslaugų sutarties nutraukimo pasekmes (CK 6.721 straipsnio 1 dalį), skundžiama nutartimi atsakovei pritaikė baudines netesybas. Sutartis laikytina mišria – turinčia nuomos sutarties ir atlygintinų paslaugų teikimo sutarties požymių. Pagal Sutartį, darbo drabužiai buvo nuomojami vieninteliu tikslu, kuris atskleidžiamas 5.1, 5.3, 5.4 punktuose, – užtikrinti periodišką, Sutarties priede nurodytais intervalais teikiamą darbo drabužių keitimo paslaugą, kuri siejama su švaros užtikrinimu. Atsakovė siekė gauti reguliariai keičiamus, švarius, esant poreikiui – pataisytus darbo drabužius (transporto priemonių taisymo) darbo veiklai vykdyti. Taigi Sutartis turi esminį ir vyraujantį atlygintinų paslaugų teikimo elementą. Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl Sutarties vykdymo ir nutraukimo, taikytinos atlygintinų paslaugų sutartis reglamentuojančios CK normos, įskaitant CK 6.721 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta absoliuti kliento teisė atsisakyti sutarties (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017). Ieškovės siekiama prisiteisti darbo drabužių likutinė vertė turi būti vertinama atsižvelgiant į CK 6.721straipsnio 1 dalyje įtvirtintą protingų išlaidų sąvoką, kaip galimos išlaidos, kurias ji patyrė tam, kad galėtų teikti paslaugas pagal Sutartį. Tačiau ieškovė neįrodė (atsisakė įrodyti) tokių išlaidų fakto ir dydžio, pateikė tik vienašalius skaičiavimus. Ieškovės reikalavimas išpirkti drabužius sudaro 41 proc. sumos, kurią atsakovė per 3 metus sumokėjo ieškovei už darbo drabužių nuomos bei valymo paslaugas (17 912,61 Eur). Tenkinus ieškinį, ieškovei suteikta galimybė praturtėti be pagrindo, t. y. gauti kompensaciją už realiai nepatirtas išlaidas.
23.2. Remdamasis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, Sutarties 9.2 punkte nustatytas sąlygas teismas turėjo pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis, kaip prieštaraujančias imperatyvioms CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.157 straipsnio 1 dalies, 6.258 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Nuostolių atlyginimas visada turi išlikti kompensuojamojo, o ne baudinio pobūdžio. Ieškovė prašomą priteisti sumą reikalauja sumokėti ne už sutartinių prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, o už nesutikimą pratęsti Sutartį su ieškove, kai Sutartis pasibaigia suėjus jos ir drabužių nudėvėjimo terminui. Ieškovės darbuotoja 2023 m. kovo 30 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad, atsakovei sutikus pratęsti Sutartį, ieškovė nebūtų reikalavusi išpirkti senus darbo drabužius; naujam Sutarties periodui atsakovei būtų buvę suteikti nauji darbo drabužiai. Ieškovės direktorius pripažino, kad išpirkimas nėra Sutarties dalykas, tai – Sutarties vykdymo arba nevykdymo pasekmė. Taigi reikalavimas išpirkti ginčo drabužius, įtvirtintas Sutarties 9.2 punkte, atsižvelgiant į Sutarties 6.1 punkto, priedo Nr. 3 nuostatas, pagal kurias visi drabužiai priklauso ieškovei, laikytinas sankcija (baudinėmis netesybomis), kuria siekiama „pririšti“ atsakovę, apsunkinti jos absoliučią teisę atsisakyti ieškovės paslaugų. Tai patvirtina ir faktas, kad išpirkimas įtvirtintas būtent Sutarties nutraukimą reguliuojančiame Sutarties skyriuje.
23.3. Teismas netinkamai taikė CK 6.156 straipsnio 3 dalies, 6.496 straipsnio nuostatas, netinkamai kvalifikavo Sutartį. Pagal Sutarties 8.3 punkto nuostatas, atsakovė privalėjo pateikti pranešimą ieškovei dėl Sutarties nutraukimo, nors Sutartį nutraukė pasibaigus jos terminui. Tai reiškia, kad atsakovė vienašališkai nutraukė Sutartį jos atsisakydama, todėl taikytina CK 6.721 straipsnio 1 dalis, o ne CK 6.496 straipsnis (nuomos sutarties pasibaigimas suėjus terminui), kuris nepagrįstai pritaikytas apeliacinės instancijos teismui netinkamai kvalifikavus Sutartį, neidentifikavus vyraujančio elemento.
23.4. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes nepasisakė dėl esminių atsakovės argumentų – dėl CK 6.721 straipsnio 1 dalies taikymo, Sutarties nutraukimo vienašališku atsakovės pranešimu, Sutarties 9.2 punkto prieštaravimo CK 6.721 straipsnio 1 dalies, 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 2 dalies nuostatoms, siekio prisiteisti baudines netesybas.
24. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo nutraukti kasacinį procesą, skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
24.1. Faktas, kad Sutartis pasibaigė jos nepratęsus ir kad CK. 6.721 straipsnio nuostatos netaikomos, nustatytas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime. Šių teismo motyvų atsakovė (ir ieškovė) apeliacine tvarka neskundė, taigi kasacija dėl jų negalima. Be to, atsakovė kasaciniame skunde išeina už jos priešieškinyje suformuluotų ribų (priešieškiniu įrodinėjo, kad Sutarties 9.2 punktas prieštarauja CK 6.721 straipsnio 1 dalies ir 6.157 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kasaciniame skunde argumentuoja dėl prieštaravimo CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 2 dalies nuostatoms).
24.2. Sutarties laisvės principas ir CK 6.503 straipsnio 1 dalis nedraudžia šalims susitarti dėl drabužių išpirkimo. Ieškovė reikalauja vykdyti sutartinę pareigą. Ji nereiškia reikalavimo atlyginti išlaidas, priteisti nuostolių atlyginimą ar baudas. Atsakovė nėra pažeidusi Sutarties, taigi sankcijos jai netaikytinos. Atsakovei pagal Sutartį sumokėjus išpirkimo kainą, jai darbo drabužiai perduodami nuosavybės teise. Sutarties 9.2 punkte įtvirtinta atsakovės pareiga negali būti prilyginta susitarimui dėl netesybų. Toks aiškinimas pažeidžia sutarčių privalomumo principą (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Atsakovė negali pakeisti galiojančios Sutarties sąlygos. Išpirkimo pareiga pratęsus sutartį neišnyksta, nes išpirkimas siejamas ne su santykių pratęsimu, o su jų pasibaigimu bet kokia forma.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl sutarties laisvės principo, mišraus pobūdžio sutartims taikytinų teisės normų
25. Vienas pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Šio principo turinys atskleistas CK 6.156 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (1 dalis). Sutarties laisvės principas taip pat reiškia, kad šalys laisvos apsispręsti ne tik dėl sutarties sudarymo, bet ir dėl jos sąlygų nustatymo. Šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei (nurodyto straipsnio 3 dalis).
26. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant CK 6.156 straipsnio 3 dalies nuostatas nurodoma, kad mišriosios sutarties šalys gali pačios susitarti, kokios normos bus taikomos jų sudaromai sutarčiai. Jeigu šalys neaptaria šio klausimo sutartyje, pagal CK 6.156 straipsnio 3 dalį mišriajai sutarčiai kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje (atitinkamai sutarties daliai yra taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra toje sutarties dalyje). Be to, turi būti atsižvelgiama ir į sutarties esmę, pobūdį, sutarties šalių ketinimus, pasirenkant būtent tokios sutarties sudarymą, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2023 35 punktą, 36 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2023 m. lapkričio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-1075/2023 23 punktą).
27. Sutarties laisvės principas nėra absoliutus. Šį principą įtvirtinančio CK 6.156 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
28. Jeigu sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, sutarties šalys yra saistomos sutartinių įsipareigojimų vykdymo tokiu būdu, kokiu jos pačios susitarė, nes teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020, 35 punktas). Sutarties turinys nustatomas remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.
29. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Kilus ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017, 25 punktas). Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28 punktas).
30. Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad įstatymas leidžia šalims, vadovaujantis sutarties laisvės principu, sudaryti mišraus pobūdžio sutartis ir jose nustatyti kelioms sutarčių rūšims būdingas sąlygas. Šios sąlygos, jei neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, šalims tampa privalomos ir turi būti vykdomos. Mišriai sutarčiai kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra mišrioje sutartyje, nebent tai prieštarautų sudaromos sutarties esmei, imperatyvioms teisės normoms ar šalys pačios būtų susitarusios dėl konkrečių sutarčiai taikytinų teisės normų. Dėl mišrios sutarties turinio ir esmės sprendžiama pagal sutarčių aiškinimo taisykles.
Dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo ir jos pasibaigimo padarinių
31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys sudarė Sutartį dėl darbo drabužių ir jiems skirtų spintelių nuomos bei nešvarių darbo drabužių skalbimo ir keitimo švariais Sutarties galiojimo metu (Sutarties 1.1, 1.2 punktai). Bylą nagrinėję teismai Sutartį kvalifikavo kaip mišrią sutartį, turinčią tiek nuomos, tiek atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių požymių, kasaciniu skundu sutarties kvalifikavimas neginčijamas, tačiau keliami argumentai dėl sutarties pasibaigimui taikytinų teisinių padarinių.
32. Taip pat nustatytos faktinės aplinkybės, kad Sutartis buvo sudaryta 3 metų terminui; joje buvo įtvirtinta ir Sutarties pratęsimo galimybė, jei, likus 6 mėnesiams iki Sutarties galiojimo pabaigos, nė viena iš šalių nepateikia raštu prašymo Sutartį nutraukti. Sutartis galiojo 3 metus ir pasibaigė 2021 m. liepos 4 d. atsakovės pranešimo, ieškovei išsiųsto, vadovaujantis Sutarties 8.3 punktu, pagrindu. Pagal Sutarties 9.2 punktą, Sutartį nutraukus ar jai pasibaigus klientas (atsakovė) privalo išsipirkti darbo drabužius už tą sumą, kuri Sutarties priede Nr. 1 buvo įvertinta kaip drabužių išpirkimo kaina, atėmus jų nusidėvėjimo laikotarpį (nusidėvėjimas lygus 1/156 darbo drabužių vertės per savaitę), bet ne mažiau nei 50 proc. darbo drabužių vertės, kuri nurodyta Sutarties priede Nr. 1. Iki apmokėjimo darbo drabužiai lieka tiekėjo (ieškovės) nuosavybe.
33. Byloje kilo šalių ginčas dėl Sutarties pasibaigimo padarinių – atsakovės pareigos, vadovaujantis Sutarties 9.2 punktu, išpirkti darbo drabužius sumokant ieškovei šalių iš anksto sutartą kainą. Ieškovė ieškiniu reikalavo priteisti iš atsakovės skolą, argumentuodama tuo, kad atsakovė neįvykdė Sutarties 9.2 punkte nustatytos pareigos pasibaigus Sutarčiai išsipirkti darbo drabužius už jų likutinę vertę. Atsakovė priešieškiniu prašė teismo pripažinti Sutarties 9.2 punktą niekiniu ir negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 6.157 straipsnio 1 dalis). Atsakovė laikėsi pozicijos, kad Sutarties 9.2 punkte įtvirtinta pareiga atsakovei išpirkti drabužius pasibaigus Sutarčiai varžo atsakovės teisę, įtvirtintą CK 6.721 straipsnio 1 dalyje, atsisakyti Sutarties. Ieškovė, atsakovės įsitikinimu, iš esmės reikalauja baudinių netesybų, siekia negautų pajamų atlyginimo.
34. Kaip minėta, šią bylą nagrinėję teismai Sutartį kvalifikavo kaip mišrią sutartį, turinčią tiek nuomos, tiek atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių požymių, tačiau CK 6.721 straipsnio nuostatų netaikė atsižvelgdami į faktinę aplinkybę, kad Sutartis buvo ne nutraukta, o pasibaigė suėjus Sutarties terminui (CK 6.496 straipsnis). Dėl kitų ginčo ir šalių reikalavimų aspektų teismų pozicija išsiskyrė. Dėl Sutarties 9.2 punkto sąlygos aiškumo ir teisėtumo teismai padarė skirtingas išvadas.
35. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Sutarties 9.2 punkto nuostatos neaiškios, be to, ta apimtimi, kiek jose nustatyta, kad kai Sutartis pasibaigia šalių susitartu būdu, nuomininkas privalo išpirkti darbo drabužius sumokėdamas 50 proc. Sutartimi nustatytos darbo drabužių išpirkimo kainos, prieštarauja imperatyvioms įstatymo (CK 6.197 straipsnio, reglamentuojančio sutarties dalyko kokybę, bei 6.503 straipsnio 1 dalies, nustatančios nuomojamo daikto išpirkimo sąlygas) normoms, taip pat gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), todėl laikytinos niekinėmis ir negaliojančiomis nuo Sutarties sudarymo momento. Ieškinio reikalavimą priteisti 7187,09 Eur už neišpirktus 194 vnt. darbo drabužių teismas atmetė kaip nepagrįstą.
36. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą pakeitė konstatavęs, kad Sutarties 9.2 punkte įtvirtinta sąlyga, nustatanti konkrečią kainodarą, yra aiški ir atsakovė pagal savo patirtį negalėjo jos nežinoti ar nesuprasti. Teismas nusprendė, kad Sutartis nepagrįstai pripažinta niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes CK 6.503 straipsnio 1 dalis yra dispozityvioji norma, o CK 6.197 straipsnis netaikomas. Taip pat, teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad Sutartyje (9.2 punkte) įtvirtintais veiksmais (reikalaudama, kad atsakovė sumokėtų likusią drabužių išpirkimo kainos dalį) ieškovė pažeidžia geros moralės principą – atsakovė neįrodė, kad ieškovės ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Konstatavęs, kad ieškovės reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas priteisė ieškovei iš atsakovės visą reikalautą skolos sumą.
37. Kasaciniame skunde atsakovė argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo Sutartį. Mišriai sutarčiai teismas, ieškovės įsitikinimu, turėjo taikyti paslaugų sutarties nutraukimo pasekmes reglamentuojančią CK 6.721 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią absoliučią kliento teisę atsisakyti sutarties, be to, netaikyti CK 6.496 straipsnio nuostatų, nes Sutartis turi esminį ir vyraujantį atlygintinų paslaugų teikimo elementą ir ji buvo vienašališkai nutraukta atsakovei pagal Sutartį pateikus atitinkamą pranešimą. Tenkinus ieškinį ieškovei suteikta galimybė be pagrindo praturtėti. Ieškovė prašomą priteisti sumą reikalauja sumokėti už nesutikimą pratęsti Sutartį. Kadangi tokios sankcijos, apsunkinančios atsakovės absoliučią teisę atsisakyti ieškovės paslaugų teikimo, arba baudinio pobūdžio netesybos, nesant Sutarties pažeidimo, prieštarauja imperatyvioms CK nuostatoms, Sutarties 9.2 punkte nustatytas sąlygas teismas turėjo pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
38. CK 6.721 straipsnio 1 dalyje, kurio nuostatomis, be kita ko, savo poziciją grindžia atsakovė, nustatyta, kad klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Tačiau, kaip teisingai konstatavo bylą nagrinėję teismai, CK 6.721 straipsnio nuostatos, įskaitant dėl vienašališko sutarties nutraukimo padarinių, neaktualios nagrinėjamam ginčui, kadangi šioje byloje nesprendžiamas klausimas dėl atsakovės teisės vienašališkai nutraukti Sutartį. Sutartis nebuvo vienašališkai nutraukta, o pasibaigė suėjus joje nustatytam terminui ir atsakovei, laikantis Sutartyje nustatytos tvarkos, raštu pranešus iš esmės apie nepageidavimą ją pratęsti dar vieneriems metams.
39. Be to, byloje konstatuotų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo išvadai, kad mišrioje ginčo Sutartyje paslaugų teikimas (išnuomotų drabužių valymas) buvo esminis ir vyraujantis elementas. Priešingai, tiek Sutarties pavadinimas, tiek Sutarties sąlygų visumos analizė patvirtina, kad pagrindinis atsakovės interesas sudarant Sutartį buvo turėti individualiai darbuotojams pritaikytus darbo drabužius; atitinkamai šalių ginčas dėl drabužių išpirkimo pasibaigus Sutarčiai kvalifikuotinas kaip kilęs ne iš atlygintinų paslaugų teikimo, o iš nuomos teisinių santykių.
40. Pagal bendrąją taisyklę, nustatytą CK 6.499 straipsnio 1 dalyje, nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. CK 6.503 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrosios taisyklės išimtis, pagal kurią įstatymai arba nuomos sutartis gali nustatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje nurodytą kainą (išperkamoji nuoma). Įstatymai ar sutartis gali nustatyti ir draudimą išpirkti nuomojamą daiktą (CK 6.503 straipsnio 3 dalis).
41. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatyme nesant nustatyto imperatyvo, draudžiančio į mišrią sutartį, kurios objektas susijęs su darbo drabužiais, turinčią nuomos ir atlygintinų paslaugų sutarčių elementų, įtraukti sąlygą dėl nuomoto daikto išpirkimo, šalims pasinaudojus CK 6.503 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise ir Sutarties 9.2 punkte nustačius atsakovės pareigą išsipirkti nuomotus darbo drabužius, ši pareiga turi būti vykdoma. Pažymėtina, kad byloje teismo nustatytos teisiškai reikšmingos, šalių Sutarties specifiką ir 9.2 punkto prasmę išryškinančios faktinės aplinkybės, kad: atsakovei, užsiimančiai hidraulinės įrangos remontu, reikalingi darbuotojus nuo išorės veiksnių apsaugantys darbo drabužiai; dėl atsakovės veiklos specifikos darbo drabužiai buvo nupirkti specialiai pagal jos poreikius, pritaikyti konkretiems atsakovės darbuotojams, į juos įsiūtos mikroschemos, leidžiančios paskirstyti ir komplektuoti darbo drabužius, todėl Sutarčiai pasibaigus jų pritaikymas kitiems asmenims neįmanomas. Sudarydama Sutartį atsakovė galėjo laisva valia iš anksto nuspręsti, ar jai tinka ne tik sąlyga dėl tokių drabužių išsipirkimo pasibaigus Sutarčiai, bet ir dėl išpirkimo kainos. Taigi Sutartis turi būti vykdoma tokiu būdu, dėl kurio šalys susitarė – sumokant išpirkimo kainą pagal 9.2 punkte įtvirtintą formulę, tačiau ne mažiau nei 50 proc. darbo drabužių vertės, kuri nurodyta Sutarties priede Nr. 1.
42. Nagrinėjamai bylai neturi precedentinės reikšmės kasaciniame skunde atsakovės minima kasacinė byla, kurioje spręstas ginčas kilęs iš mišraus pobūdžio sutarties. Minėta, kad dėl mišrios sutarties turinio spręstina kiekvienu atveju individuliai – aiškinant sutarties sąlygas (nutarties 28 punktas). Civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-403/2020 pateikti išaiškinimai dėl klientės teisės vienašališkai nutraukti mišrią sutartį, turinčią tiek nuomos, tiek atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių požymių, pagal kurią buvo nuomojami nespecifiniai (specialiai klientei nepritaikyti) daiktai, ir dėl tokios sutarties vienašalio nutraukimo teisinių padarinių bei sutarties sąlygos, kuria siekta, kad būtų atlygintos negautos pajamos, teisėtumo (atitikties CK 6.721 straipsnio 1 dalies nuostatoms). Taigi, paminėtos kasacinės bylos faktinės aplinkybės ir procesinį sprendimą pagrindžiantys argumentai (lot. ratio decidendi) esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.
Dėl bylos procesinės baigties
43. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių sudarytą Sutartį, įvertino teisiškai reikšmingas, Sutarties esmę atskleidžiančias faktines šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo Sutarties 9.2 punkte įtvirtintą sąlygą pripažinti niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, ši sąlyga atsakovei yra privaloma ir turi būti vykdoma tokiu būdu, dėl kurio šalys susitarė. Teismas pagrįstai netaikė CK 6.721 straipsnio 1 dalies nuostatų, nustatęs, kad Sutartis buvo ne vienašališkai atsakovės nutraukta, o pasibaigė suėjus Sutarties terminui. Kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
44. Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, klausimas dėl teismo procesinio sprendimo vykdymo atgręžimo nespręstinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
45. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
46. Atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą (atsakovės kasacinis skundas atmestas), ieškovė neturi pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidų, atsakovės patirtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme.
47. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius patirtas 3513,84 Eur išlaidas advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą apmokėti. Šios išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2, 7, 8.14, 8.16 punktų nuostatas, jų atlyginimas ieškovei priteistinas iš atsakovės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Elis Textile Service“ (j. a. k. 110694894) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hidralteka“ (j. a. k. 175849082) 3513,84 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus trylika Eur 84 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Sigita Rudėnaitė
Egidija Tamošiūnienė
Agnė Tikniūtė