Pranešėjas J. Surblys Baudž. byla Nr. 1A-385-50/2007
Teisėja J. Grigonienė Procesinio sprendimo kategorija
1.1.8.1.1.; 1.2.14.6.; 2.1.6.2. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2007 m. gruodžio 13 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Juozapo Surblio,
teisėjų Valentino Janonio ir Eduardo Maškevičiaus,
sekretoriaujant Jolantai Kližentytei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Aleknai,
gynėjai advokatei Gražinai Mauručaitienei,
nuteistajam M. P.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P., gim. (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. ir paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
M. P. nuteistas už tai, kad, bendrininkaudamas su toje pačioje byloje nuteistu N. G., prievartavo turtą: 2000 m. rugsėjo 30 d. M. P. ir N. G., siekdami pasisavinti nukentėjusiojo A. K. turtą, pasinaudoję nukentėjusiajam tuo metu nepalankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis dėl jam galimos baudžiamosios atsakomybės, 2000 m. rugsėjo 30 d. M. P. priklausančiu automobiliu per Kalvarijos pasienio punktą A. K. išvežė į Lenkiją ir ten jį paliko neva dėl to, kad šis išvengtų baudžiamosios atsakomybės, o į Klaipėdą sugrįžę M. P. ir N. G. paėmė nukentėjusiajam priklausantį turtą – Vingio gatvėje stovėjusį 17 000 Lt vertės automobilį su įranga viščiukams kepti. Po to, kaip teigiama nuosprendyje, M. P. ir N. G., reikalaudami iš A. K., kad šis duotų nuteistiesiems palankius parodymus prieš juos pradėtoje baudžiamojoje byloje, pareikalavo, kad A. K. atliktų kitą veiksmą – perleistų teisę į turtą sudarant sutartį, kuria remdamasis M. P. savo nuožiūra galėtų disponuoti nukentėjusiajam priklausančiu turtu – tuo pačiu 17 200 Lt vertės automobiliu MERCEDES - BENZ. Privertę nukentėjusįjį tai padaryti, M. P. ir N. G. 2000 m. lapkričio 9 d. nukentėjusiajam priklausantį automobilį užregistravo R. G. vardu.
Nuteistasis M. P. dėl šio nuteisimo prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nes šio nusikaltimo nepadarė: nukentėjusysis A. K. tuo metu, pats bijodamas gresiančios baudžiamosios atsakomybės, savo noru išvyko į užsienį, o minėtas jam priklausantis automobilis kito asmens vardu buvo perrašytas jo paties prašymu, nes bijojo, kad automobilis ryšium su baudžiamąja byla gali būti areštuotas ir konfiskuotas. Be to, nuteisimas esąs pagrįstas neteisingais paties A. K. ir jo sutuoktinės parodymais. Taip pat skunde teigiama, jog prokuroro pareikštas kaltinimas esąs painus logikos ir teisės prasme. Remiantis nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytais teiginiais apie reikalavimus A. K., kad šis duotų palankius parodymus tyrimo pareigūnams, padarytoji veika turėjo būti kvalifikuojama pagal Baudžiamojo kodekso 233 straipsnį kaip poveikis liudytojui, o ne kaip turto prievartavimas.
Apeliacijos teismo posėdyje nuteistasis ir gynėja prašo nuosprendį dėl nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. panaikinti, prokuroras prašo skundą atmesti.
Nuteistojo skundas atmestinas: teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nusikalstama veika dėl turto prievartavimo patvirtinta duomenimis, kurie nuosprendyje įvertinti kaip įrodymai ir kurie patvirtina tiek nuteistojo M. P., tiek kito nuteistojo N. G. dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme.
Esminis skundo argumentas siejamas su tuo, kad nukentėjusieji, iš jų A. K., kuriam tuo metu buvo pareikšti įtarimai, patys, norėdami išvengti turto konfiskavimo, siekė automobilį įregistruoti kitų asmenų vardu. Todėl jie, nuteistieji, tą ir darę – ieškoję galimybių kam nors automobilį perleisti. Toks nuteistojo argumentas nesudaro jokio pagrindo daryti kitokias išvadas ir priimti kitokį sprendimą, negu priėmė pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas įvertino nukentėjusiųjų, liudytojo R. G. parodymus, tyrimo veiksmų protokolų duomenis kaip įrodymus ir padarė teisingas išvadas, jog nuteistieji, iš jų ir M. P., prievartavo turtą.
Iš tikrųjų, kaip teigiama apeliaciniame skunde, tuo metu tarp nuteistojo (kitų nuteistųjų) ir nukentėjusiųjų klostėsi jiems visiems nepalankūs dalykai – buvo pareiškiami įtarimai (tuo metu kaltinimai) už padarytas nusikalstamas veikas. Apylinkės teismas, į bylą surinktus duomenis vertindamas kaip įrodymus, motyvuotai apibrėžė nusikaltimo – turto prievartavimo – aplinkybes, jas teisiškai susiejo su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Byloje teisingai nustatyta, kad tuo metu M. P. ir N. G., patys siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, pradėjo aktyvius veiksmus, iš jų ir tokius, kuriais įbaugintų kitus nusikalstamų įvykių dalyvius, nes vienas iš įtariamųjų buvo išvežtas į Rusiją, o A. K. – į Lenkiją. Nors byloje ir nėra duomenų, kad A. K. išvežant į užsienį buvo vartojamas fizinis smurtas, tačiau iš bylos matyti, kad nuteistieji, iš jų ir M. P., darė aktyvų psichologinį poveikį nukentėjusiesiems, kad šis skubiai išvyktų iš Lietuvos. Toks poveikis patvirtinamas ir tuo, kad A. K. tuo metu neturėjo net lėšų gyvenimui užsienyje ir ten vykti nenorėjo, tačiau nuteistieji, būdami suinteresuoti A. K. išvežimu iš Lietuvos, patys aprūpino jį minimalia pinigų suma. Bylos duomenys rodo, jog tuoj po A. K. išvežimo į užsienį abu nuteistieji, iš jų ir M. P., prieš A. K. sutuoktinę G. K. pradėjo psichologinę prievartą: kaip teigia pati G. K., A. K. jau nesant namie, nuteistieji pradėjo ją gąsdinti, kol pagaliau nakties metu jai buvo pranešta, kad dingo šeimai priklausantis viščiukų kepimui pritaikytas mikroautobusas, kuris buvo šeimos pragyvenimo šaltinis. Jai buvo grasinama, kad, jei apie autobuso dingimą bus pranešta policijai, tai reikalus tvarkys „banditai“ – turtą, t.y. autobusą, sudegins.
Nukentėjusiųjų parodymai dėl įvykio vietos, laiko, kitų aplinkybių yra labai konkretūs, teismo nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti kartu su kitais į bylą surinktais duomenimis, todėl teismas teisingai ir pagrįstai jais grindė klausimą dėl nuteistųjų, iš jų ir M. P., dalyvavimo nusikaltimo – turto prievartavimo – padaryme.
Kaltinamųjų (nuteistųjų) veikimo motyvas buvo akivaizdžiai apibrėžtas, patvirtintas ne tik nukentėjusiųjų, liudytojo R. G. parodymais, kitais duomenimis, bet iš dalies ir pačių kaltinamųjų nusikaltimo objektyviąją pusę sudarančių veiksmų darymu: be savininkų leidimo realiai užvaldė jų turtą, patys pradėjo ieškoti asmens, kuriam būtų galima tą turtą perleisti. Tai patvirtino liudytojas R. G.: jis atpažino M. P. kaip asmenį, kuris siūlė pirkti mikroautobusą, nors iki tol M. P. asmeniškai nepažinojo. Tai rodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo visišką pagrindą tikėti nukentėjusiųjų parodymais ir atmesti nuteistojo argumentus – kad jis su kitu bendrininku veikė vadovaudamiesi nukentėjusiųjų interesų apsauga.
Nukentėjusieji, be to, parodė, ir tai atspindėta teismo nuosprendyje, kad A. K. pačiam grįžus iš užsienio nuteistieji, atvirai demonstruodami, kad nukentėjusiųjų šeimos turtas yra užvaldytas, tačiau pagal dokumentus formaliai dar priklausantis nukentėjusiajam A. K., pareikalavo, kad A. K. sudarytų notarinę sutartį su M. P. dėl autobuso perdavimo M. P. panaudos teise net trejiems metams su teise išvykti į užsienį. Šis faktas patvirtintas 2000-11-08 sutartimi. A. K. teismui nuosekliai paaiškino, kad, sudarydamas tokią sutartį jis jau nebeturėjo kitos išeities, nes jam buvo grasinama, kad jis netenka savo turto, sutarties sudarymas buvo siejamas su viltimi dar atgauti iš jo šeimos atimtą turtą. Todėl A. K. sutikimas sudaryti sutartį nėra tik nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę apibrėžiantis momentas, o kartu su visomis aplinkybėmis akivaizdžiai tvirtina nuteistųjų, iš jų ir M. P., veikimo motyvą, kuris siejasi su viso įvykio esme. Todėl negali būti pripažintas logišku nuteistojo M. P. skundo argumentas, kad nuosprendyje nurodytus ir tariamai objektyvią reikšmę turinčius veiksmus jis ir N. G. atlikę siekdami išsaugoti nukentėjusiųjų turtą. Be to, tai įvertinta byloje priimant nuosprendį, akivaizdu, kad patys nukentėjusieji (nukentėjusysis A. K.) nesiekė savo turto perleisti kam nors ieškodami galimybių išvengti turto konfiskavimo, nors tą galėjo padaryti patys ir be M. P. rūpesčių. Kaip minėta, įvykio aplinkybės buvo susijusios su tuo, jog buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas tiek prieš nuteistąjį (kitus nuteistuosius), tiek prieš nukentėjusįjį. Įvykio pradžios – nuteistųjų M. P. ir N. G. veikimo – motyvas iš dalies atspindėjo turinį tokių veiksmų, kuriais M. P. ir N. G. siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės (asmenų, iš jų ir A. K., išvežimas iš Lietuvos, kad būtų trukdoma tyrėjams atlikti įvykių tyrimą, nukentėjusiosios G. K. terorizavimas tiesiogiai ir telefoninių pokalbių metu). Įvykių tyrimo pradžia lyg ir patvirtina nuteistųjų, iš jų ir M. P., veikimo motyvą, susijusį su poveikiu A. K., kad šis tyrimo pareigūnams duotų tokius parodymus, kurie būtų naudingi tuo metu įtariamaisiais buvusiems M. P. ir N. G.. Tačiau tolimesni šių asmenų aktyvūs ir apibrėžti, aiškaus tikslo siekiantys veiksmai parodė ne tik motyvą, susijusį su poveikiu tyrimo pareigūnams parodymus duodančiam asmeniui, bet ir akivaizdesnį motyvą, susijusį su neteisėtu svetimo turto užvaldymu. Nuteistųjų nusikalstamos veikos objektyviąją pusę sudarančių veiksmų padarymo būdas ir mastas lemia išvadą apie galimą nusikalstamų veikų sutaptį – poveikį liudytojams, apie tai kalbama apeliaciniame skunde, turto prievartavimą, dėl to buvo pareikštas oficialus kaltinimas. Kaltinimas dėl poveikio liudytojams baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka pareikštas nebuvo ir jis šioje byloje nenagrinėjamas. Tačiau esant akivaizdžios nusikalstamos veikos objektyviesiems ir subjektyviesiems požymiams, kaltinimų dėl turto prievartavimo atmesti jokio pagrindo nėra.
Kaltinimai dėl turto prievartavimo tiek kaltinamajame akte, tiek aplinkybės, išdėstytos nuosprendyje, yra aiškūs ir suprantami, baudžiamojo įstatymo dispozicijos abstrakčią reikšmę turintys apibrėžimai nuosprendyje atspindėti konkrečios nusikalstamos veikos aplinkybių išdėstymu.
Turto prievartavimas pagal baudžiamąjį įstatymą yra tai, kad tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą [...], grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį pavartoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą [...]. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, prievartavo turtą, t.y. neturėdami pagrindo, atvirai savo ir kitų naudai vertė kitą asmenį perduoti teisę į turtą, grasindami nukentėjusiajam sunaikinti ar sugadinti jo turtą bei panaudodami kitokią psichinę prievartą. Šie nusikaltimo objektyviuosius požymius atspindintys teiginiai pagrįsti byloje nustatytais duomenimis ir nuosprendyje išdėstytomis išvadomis: abu nuteistieji, vadovaudamiesi bendru ir aiškiai apibrėžtu motyvu, bendrais ir suderintais veiksmais be jokio teisinio ar faktinio pagrindo reikalavo perduoti svetimą – jiems nepriklausantį - turtą, tai jie darė atvirai, psichologiškai ir įžūliai veikdami nukentėjusiuosius, kurie suvokė, kad neatlikus tų veiksmų, kurių reikalauja nuteistieji, iš jų paimtas šeimos pragyvenimui svarbus turtas nebus grąžintas. Todėl nukentėjusieji buvo priversti paklusti nuteistųjų psichologiniam terorui – psichinei prievartai. Grasinimas sunaikinti ar sugadinti prievartaujamą turtą yra pareiškimas nukentėjusiajam, kad, neįvykdžius tam tikrų reikalavimų, turtas bus prarastas ir negrąžintas turto savininkui. Todėl kitaip vertinti nuosprendyje nurodytus nusikaltimo esminius objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius priežasčių ir pagrindų nėra.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas liudytojas R. B., kuris parodė, jog iš tikrųjų nuteistųjų veikimo dėl A. K. turto motyvai buvę tokie, kokius nurodo nuteistieji – kad neva viskas buvo daroma dėl to, kad nebūtų konfiskuotas A. K. turtas – mikroautobusas. Šio liudytojo parodymai atmestini, nes šis asmuo nebuvo susijęs su nagrinėto įvykio aplinkybėmis, nenurodydamas esminių dalykų jis teigia tą patį, ką ir nuteistasis M. P., tačiau detalesnių aplinkybių paaiškinti negali. Antra, šis liudytojas buvo apklaustas bylą tiriant, po to nagrinėjant teisme, tačiau jis niekada jokių su nagrinėtu įvykiu susijusių aplinkybių nepaaiškino.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a:
nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendį dėl M. P. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Juozapas Surblys
Teisėjai Valentinas Janonis
Eduardas Maškevičius