Civilinė byla Nr. e2-244-618/2016
(Proceso Nr. 2-06-3-07961-2015-2)
Procesinio sprendimo kategorija:
2.1.2.4.1.3.; 2.5.1.3.6.; 2.5.1.5.;
2.5.20.1.; 3.1.7.5.; 3.2.6.1.; 3.2.6.4.
(S)
KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 20 d.
Klaipėda
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Erikai Simaitei, Danguolei Gedvilaitei, Kristinai Uktverytei, dalyvaujant ieškovės UAB „Gijoneda“ atstovams Edmundui Jankui ir advokatui Laimonui Straukai, atsakovėms V. B. ir B. Š., atsakovių V. B. ir B. Š. atstovui advokatui Evaldui-Jonui Šoriui, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, A. B. ir A. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Gijoneda“ patikslintą ieškinį atsakovėms V. B. ir B. Š. dėl skolos priteisimo ir kt., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. B. ir A. Š.,
nustatė:
ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama pripažinti atsakovių 2013-11-18 sudarytą sutarties nutraukimą tariamu ir negaliojančiu, priteisti iš atsakovės V. B. 921,73 Eur skolą, priteisti iš atsakovės B. Š. 921,73 Eur skolą, priteisti iš atsakovių 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-10-27 tarp šalių sudaryta sutartis, pagal kurią ji įsipareigojo atsakovėms teikti tarpininkavimo paslaugas, susijusias su nekilnojamojo turto pirkimu – pardavimu, t.y. atsakovės dalyvaujant ieškovei susitarė dėl žemės sklypo su gyvenamuoju namu, esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo. Minėtas pirkimo – pardavimo sandoris įvyko, tačiau atsakovės nevykdė sutarties 8.1. ir 8.2. punktų reikalavimų, pagal kuriuos kiekviena iš atsakovių ieškovei už suteiktas paslaugas: suteiktą informaciją, turto suradimą, dokumentų paruošimą, turi sumokėti po 921,73 Eur. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovės 2013-11-18 susitarė, kad remiantis sutarties 5.2. punktu, sutartis yra nutraukiama dėl atsakovės V. B. kaltės, tačiau šis sutarties nutraukimas buvo tariamas, juo atsakovės nesiekė sukurti teisinių padarinių, kadangi praėjus keletui dienų po sutarties nutraukimo, t.y. 2013-11-22, šalys sudarė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad atsakovė B. Š. viešojoje erdvėje patalpino skelbimą dėl jai priklausančio nekilnojamojo turto - žemės sklypo su gyvenamuoju namu, esančių (duomenys neskelbtini) pardavimo. Pamačiusi šią informaciją su atsakove susisiekė ieškovės administratorė, kuri paklausė, ar agentūra gali tarpininkauti parduodant šį nekilnojamąjį turtą bei paaiškino, kad ieškovei suradus pirkėją už suteiktas paslaugas bus imamas mokestis. Atsakovė su šiomis sąlygomis sutiko, todėl ieškovė informaciją apie parduodamą turtą patalpino viešojoje erdvėje – internetiniuose tinklalapiuose, laikraštyje, siekdama surasti pirkėją. Paaiškino, kad į ieškovę kreipėsi atsakovė V. B., prašydama padėti jai surasti nekilnojamąjį turtą pirkimui. Ieškovės vadybininkas atsakovei aprodė ne vieną nekilnojamojo turto objektą ir atsakovė nusprendė, jog nori įsigyti atsakovei B. Š. priklausantį turtą. Šalims susiderėjus dėl pirkimo – pardavimo sąlygų, jos nuvyko į agentūrą, kurioje buvo sudaryta sutartis. Atsakovė V. B. paaiškino, kad turtui įsigyti ji turi gauti kreditą, todėl šalys sutartyje numatė, jog pirkimo – pardavimo sutartis turi būti sudaryta iki 2013-12-23. Ta pačia sutartimi atsakovės įsipareigojo sumokėti ieškovei už suteiktas paslaugas. 2013-11-18 atsakovė V. B. kreipėsi į ieškovę pranešdama, kad negavo kredito nekilnojamajam turtui įsigyti, todėl šalys susitarė 2013-10-27 sutartį nutraukti, o ieškovė su atsakove V. B. susitarė dėl netesybų mokesčio. Praėjus savaitei laiko ieškovė sužinojo, kad atsakovės 2013-11-22 sudarė minėto nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nutraukdamos sutartį atsakovės nesiekė sutarties nutraukimo teisinių padarinių, o tiesiog norėjo apgauti ieškovę ir išvengti mokesčio už sutektas paslaugas.
Atsakovės V. B. ir B. Š. atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos 6.719 straipsnyje numatyta paslaugų teikėjo pareiga suteikti informaciją, t.y. prieš sudarant paslaugų sutartį, paslaugų teikėjas privalo suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Jeigu teikiamos paslaugos yra viešos arba jų teikimas yra paslaugų teikėjo verslas, su šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija turi būti sudarytos sąlygos viešai susipažinti paslaugų teikėjo buveinėje ar kitoje kiekvienam galimam klientui laisvai prieinamoje vietoje. Tačiau ieškovė prieš 2013-10-27 sutarties sudarymą išsamios informacijos joms nesuteikė. Ieškovė taip pat nepateikė duomenų apie atliktus darbus ir jų mastą, todėl jos reikalavimas dėl skolos priteisimo vertintinas kaip nepagrįstas. Teismo posėdžio metu atsakovės ir jų atstovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė B. Š. paaiškino, kad skelbimą apie turto pardavimą ji su sutuoktiniu buvo patalpinusi internete. Jiems paskambino ieškovė ir pranešė, kad rado pirkėją. Jie sutiko nekilnojamąjį turtą aprodyti pirkėjui – atsakovei V. B., buvo susitarta dėl sutarties sąlygų ir tada jos nuvyko pas ieškovę sudaryti sutarties. Atsakovė nurodė, kad sudaryti sutarties su ieškove nenorėjo, tačiau galiausiai sutiko. Paaiškino, kad jai paskambino atsakovė V. B., kuri paaiškino, jog negavo paskolos turtui įsigyti, todėl jos nuvyko pas ieškovę, kur 2013-11-18 susitarė dėl sutarties nutraukimo. Po kelių dienų jai paskambino V. B. ir nurodė, kad jos finansinė padėtis pasikeitė ir pasidomėjo, ar turtas dar neparduotas. Kadangi ji su sutuoktiniu turtą toliau pardavinėjo, jie su atsakove sudarė pirkimo – pardavimo sutartį.
Teismo posėdžio metu atsakovė V. B. paaiškino, kad ieškovės vadybininkas jai su sutuoktiniu aprodė kelis nekilnojamojo turto objektus, iš kurių jie nusprendė įsigyti atsakovei B. Š. priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Sutarties šalims ji buvo pranešusi, kad turtui įsigyti jai bus reikalinga banko paskola. Dėl paskolos suteikimo ji nuvyko į AB SEB banką, „Swedbank“, AB DNB banką. AB DNB bankas žodžiu jai patvirtino, kad pagal jos pateiktą informaciją bei dokumentus paskola bus suteikta, tačiau ji turi sumokėti tam tikro dydžio pradinį įnašą. Atsakovė paaiškino, kad tuo metu buvo pardavinėjamas jai nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, šiam turtui buvo surastas pirkėjas, kuris turėjo sumokėti sutartą kainą. Tačiau minėtas sandoris neįvyko ir ji neturėjo piniginių lėšų banko prašomam pradiniam įnašui. Tuomet ji su sutuoktiniu kreipėsi į pažįstamus prašydami suteikti paskolą, kurią būtų panaudoję pradiniam įnašui, tačiau asmenų, kurie sutiktų jiems suteikti paskolą, neatsirado. Žinodami, kad jie neturi piniginių lėšų banko įnašui, jie suprato, kad paskolos negaus, ir įsigyti turto negalės, todėl bijodami prarasti sumokėtą avansą su ginčo šalimis susitarė dėl sutarties nutraukimo. Praėjus kelioms dienoms po sutarties nutraukimo atsirado asmuo, kuris sutiko jiems suteikti pradinį įnašą, todėl ji su sutuoktiniu kreipėsi į banką, gavo banko paskolą ir 2013-11-22 su atsakove B. Š. ir trečiuoju asmeniu A. Š. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį.
Trečiasis asmuo A. Š. atsiliepimo į ieškinį teismo nustatytu terminu nepateikė, teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad jis su sutuoktine B. Š. internete patalpino skelbimą apie nekilnojamojo turto pardavimą, kuriame buvo nurodytas jo telefono numeris. Su juo susisiekė ieškovė, kuri domėjosi, ar gali ieškoti pirkėjo šiam turtui. Jis sutiko, tačiau pažymėjo, kad ieškovė apie tai, jog suradus pirkėją iš jų bus imamas mokestis, nepranešė. Paaiškino, kad ieškovė surado pirkėją – V. B., kuri turto apžiūrėti atvyko su ieškovės vadybininku. Kadangi atsakovė norėjo turtą įsigyti, jie nuvyko į agentūrą, kur sudarė sutartį. Vėliau su jais susisiekė atsakovė V. B., kuri pranešė, jog paskolos negavo ir šalys susitarė sutartį nutraukti. Po sutarties nutraukimo jie turtą toliau pardavinėjo, todėl kai jiems paskambino atsakovė ir išreiškė pageidavimą šį turtą įsigyti, jie sutiko.
Trečiasis asmuo A. B. atsiliepimo į ieškinį teismo nustatytu terminu nepateikė, teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad nekilnojamojo turto pirkimu – pardavimu rūpinosi jo žmona.
Patikslintas ieškinys tenkintinas iš dalies.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013-10-27 tarp šalių sudaryta sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo teikti paslaugas, susijusias su nekilnojamojo turto - žemės sklypo su gyvenamuoju namu, esančių (duomenys neskelbtini) pirkimu – pardavimu, o atsakovės įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais atsiskaityti už suteiktas paslaugas. 2013-11-18 šalys 2013-10-27 sutartį nutraukė. 2013-11-18 ieškovė išrašė atsakovei V. B. PVM sąskaitą – faktūrą Serija GIJ Nr. 000319 724,05 Eur (2500,00 Lt) sumai. VĮ „Registrų centras“ duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2007-02-27 iki 2013-12-02 atsakovei B. Š. nuosavybės teise priklausė žemės sklypas su gyvenamuoju namu, esantys (duomenys neskelbtini) Nuo 2013-12-02 žemės sklypas su gyvenamuoju namu, esantys (duomenys neskelbtini) Nuosavybės teise priklauso atsakovei V. B., įregistravimo pagrindas 2013-11-22 pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 4007. 2013-11-22 tarp atsakovės B. Š., trečiojo asmens A. Š. ir atsakovės V. B. sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, kuria B. Š. ir A. Š. pardavė, o V. B. įsigijo nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą su gyvenamuoju namu, esančius (duomenys neskelbtini)
Ieškovė prašo pripažinti atsakovių 2013-11-18 sudarytą sutarties nutraukimą tariamu ir negaliojančiu bei priteisti iš atsakovių po 921,73 Eur skolą už suteiktas paslaugas. Atsakovės su ieškovės reikalavimu nesutinka, nurodydamos, kad 2013-10-27 sutartis yra sudaryta tarp atsakovių, todėl ieškovė nėra laikytina sutarties šalimi. Be to, sutartis nutraukta teisėtai, nutraukiant sutartį šalys patvirtino, jog pretenzijų viena kitai neturi. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013-10-27 tarp šalių sudaryta sutartis, pagal kurią atsakovė B. Š. įsipareigojo parduoti, o atsakovė V. B. įsipareigojo įsigyti žemės sklypą su gyvenamuoju namu, esančius (duomenys neskelbtini) Bendrosios sutarčių teisę reglamentuojančios teisės normos nustato, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis); sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis); teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis); šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis); vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamam ginčui aktualios atlygintinų paslaugų tiekimo sutartinius teisinius santykius reglamentuojančios normos nustato, kad tokia sutartimi viena šalis (paslaugos teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti šiam tam tikras nematerialaus pobūdžio ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu, klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis); paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais (CK 6.720 straipsnio 1 dalis). Sutartys aiškinamos ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, jo lingvistine prasme, bet pirmiausia nustatomi tikrieji sutarties dalyvių ketinimai, tikroji šalių valia; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004m. rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-107/2009; ir kt.). CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Visų pirma, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; antra, šioje normoje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo principas, įpareigojant aiškintis tikruosius šalių ketinimus. CK 6.193 straipsnio5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ne tik sutarties tekstas, bet ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais. Faktiniai šalių veiksmai aiškintini, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010).
Atsakovių atstovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nėra laikytina sutarties šalimi. Įvertinus 2013-10-27 sutarties turinį, kitus byloje esančius duomenis, šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu, atsakovių atstovo nurodytos aplinkybės vertintinos kaip nepagrįstos. Visų pirma, pažymėtina, jog nors 2013-10-27 sutarties įžanginėje dalyje numatyta, kad sutartis sudaryta tarp atsakovių B. Š. ir V. B., tačiau sutartį taip pat pasirašė ir ieškovės atstovas. Be to, įvertinus sutarties turinį, matyti, jog sutartyje numatytos ne tik atsakovių B. Š. ir V. B. tarpusavio teisės ir pareigos, tačiau sutartyje aptartos ir ieškovės teisės ir pareigos, t.y. neįvykus turto pirkimo – pardavimo sandoriui kaltoji šalis įsipareigojo agentūrai mokėti 1 proc. dydžio nuo parduodamos kainos netesybas – baudą, bet ne mažiau kaip 1000,00 Lt; atsakovės įsipareigojo iki turto pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo agentūrai pateikti visus būtinus dokumentus sandoriui įforminti (Sutarties 5.2., 5.3. punktai). Sutarties 6 punkte šalys numatė agentūros pareigas, t.y. paruošti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo dokumentus, informuoti atsakoves apie nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo eigą, neatskleisti informacijos tretiesiems asmenims, Sutarties 8 punkte - aptarė tarpininkavimo mokesčio, mokamo ieškovei dydį bei mokėjimo tvarką. Teismas taip pat pažymi, jog ginčo šalys bei jų atstovai patvirtino, kad sutartis buvo sudaryta tarp visų trijų šalių, t.y. tarp atsakovių ir ieškovės.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.86 straipsnį, kuriame pateikta tariamojo sandorio sąvoka, negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. R. J. P., Klaipėdos rajono savivaldybės valdyba, bylos Nr. 3K-3-341/2005; 2003 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. D., J. D. v. E. A., bylos Nr. 3K-3-667/2003; kt.). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti kokių nors teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. L. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-974/2000). Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Star1 Airlines“ v. BUAB „Star Team Group“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-250/2014). Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“, bylos Nr. 3K-3-47/2006). Taigi, tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra jo fiktyvumas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Mažoji svajonė“ v. BUAB „Svajonių pilis“, bylos Nr. 3K-3-210/2014; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. ir kt. v. J. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-191/2006). Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio fiktyvumą, nustatinėjamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. K. ir kt. V. A. B., bylos Nr. 3K-3-339/2012; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. D. G., bylos Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Stateta“ v. R. A., bylos Nr. 3K-3-418/2008; kt.). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorį, nereikia apsiriboti tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus.
Ieškovė nurodo, kad atsakovės 2013-11-18 nutraukdamos sutartį, kuria susitarė dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, teisinių padarinių nesiekė, kadangi praėjus kelioms dienoms po 2013-10-27 sutarties nutraukimo šią sutartį įvykdė, t.y. 2013-11-22 sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė B. Š. pardavė, o atsakovė V. B., įsigijo nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą su gyvenamuoju namu, esančius (duomenys neskelbtini) Atsakovės sudarydamos susitarimą dėl sutarties nutraukimo siekė išvengti sumokėti ieškovei už tarpininkavimo paslaugas. Atsakovės su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis nesutinka, nurodydamos, jog 2013-10-27 sutartis buvo nutraukta, kadangi atsakovė V. B. neturėjo pakankamai piniginių lėšų turtui įsigyti, tačiau praėjus kelioms dienoms po sutarties nutraukimo jos finansinė padėtis pasikeitė ir ji turtą galėjo įsigyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2005). Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog pagal 2013-10-27 sutarties 1 punktą, atsakovė B. Š. įsipareigojo parduoti, o atsakovė V. B. įsipareigojo įsigyti žemės sklypą su gyvenamuoju namu, esančius (duomenys neskelbtini) už 318000,00 Lt. Minėto nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį šalys įsipareigojo sudaryti iki 2013-12-23 (Sutarties 3 punktas). Pagal sutarties nuostatas, atsiskaitymo su agentūra tvarka priklausė nuo to, ar pagal sutarties 1 ir 3 punktus, atsakovės įvykdys susitarimą dėl nekilnojamojo turto įsigijimo, t.y. sandoriui įvykus atsakovės įsipareigojo ieškovei mokėti po 3180,00 Lt komisinį mokestį, o šalims iki 2013-12-23 pirkimo – pardavimo sutarties nesudarius, kaltoji šalis įsipareigojo ieškovei sumokėti 1 proc. dydžio nuo parduodamos kainos netesybas – baudą, bet ne mažiau kaip 1000,00 Lt (Sutarties 5.2., 8.1., 8.2. punktai). 2013-10-27 sutartis ginčo šalių susitarimu 2013-11-18 nutraukta. Įvertinus byloje esančius duomenis, jų visumą, teismas konstatuoja, jog yra labiau tikėtina, kad atsakovės 2013-11-18 susitarimu dėl sutarties nutraukimo, 2013-10-27 sutarties nutraukimo teisinių pasekmių nesiekė. Visų pirma, pažymėtina, kad atsakovė V. B. 2013-10-27 sutarties nutraukimą grindė aplinkybe, jog ji negavo banko paskolos nekilnojamajam turtui įsigyti, tačiau byloje esančiais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad atsakovė V. B. tik 2013-11-18, t.y. sutarties nutraukimo dieną, užpildė paraišką banko kreditui gauti ir 2013-11-21 su AB DNB banku pasirašė kreditavimo sutartį. Taigi, atsakovė sutarties nutraukimo dieną žinojo, jog kreipsis į banką siekdama gauti paskolą nekilnojamajam turtui įsigyti, tačiau šių aplinkybių ieškovei nenurodė, priešingai – pranešė, jog banko paskolos gauti nepavyko. Be to, nors ginčo šalys 2013-11-18 nutraukė 2013-10-27 sutartį, tačiau atsakovių teisiniai santykiai, susiję su sutartyje numatyto nekilnojamojo turto pirkimu – pardavimu nenutrūko – atsakovė V. B. ir po sutarties nutraukimo atliko aktyvius veiksmus, siekdama įsigyti minėta nekilnojamąjį turtą, t.y. 2013-11-18 kreipėsi į banką su paraiška dėl paskolos išdavimo, 2013-11-21 sudarė paskolos sutartį, o atsakovė B. Š. 2013-11-21 kreipėsi į notarų biurą dėl pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, ko pasekoje 2013-11-22 atsakovės sudarė nekilojamojo turto - žemės sklypo su gyvenamuoju namu, esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog nors atsakovės 2013-11-18 sudarė susitarimą dėl sutarties nutraukimo, tačiau nesiekė šio susitarimo teisinių pasekmių ir toliau įgyvendino savo teises ir pareigas, susijusias su nekilnojamojo turto pirkimu – pardavimu. Teismas taip pat pažymi, jog atsakovės nurodo, kad ginčo šalys sudarydamos 2013-11-18 susitarimą dėl sutarties nutraukimo nurodė, kad pretenzijų viena kitai neturi, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovė sutarties nutraukimo metu pagrįstai manė, kad atsakovė V. Š. neturi piniginių lėšų sandoriui sudaryti, ir po sutarties nutraukimo nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandoris tarp atsakovių nebus sudarytas. Todėl esant išdėstytoms aplinkybėms, 2013-11-18 susitarimas dėl sutarties nutraukimo pripažintinas tariamu ir laikytinas negaliojančiu.
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovių po 921,73 Eur skolą. 2013-10-27 sutarties 8.1. punktu numatyta, jog atsakovė B. Š. įsipareigojo ieškovei mokėti komisinį mokestį –1 proc., t.y. 3180,00 Lt, už pirkėjo suradimą ir dokumentų paruošimą sandoriui. Pagal sutarties 8.2. punktą atsakovė V. B. įsipareigojo ieškovei mokėti komisinį mokestį 1 proc., t.y. 3180,00 Lt, suteiktą informaciją, turto suradimą ir dokumentų paruošimą sandoriui. Teismo posėdžio metu atsakovė V. B. patvirtino, kad turtą įsigijimui sudaro ieškovė, kurios vadybininkas kartu su ja nuvyko turto apžiūrėti. Trečiasis asmuo A. Š. ir B. Š. teismo posėdžio metu paaiškino, kad buvo davę sutikimą ieškovei ieškoti pirkėjo jų nekilnojamajam turtui ir nurodė, kad pirkėją – atsakovę V. B. surado ieškovė. Taigi ieškovė atliko sutartyje numatytas pareigas. Be to, nors atsakovės nurodė, kad ieškovė savo sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, tačiau teismas pažymi, jog atsakovės per visą sutarties sudarymo laikotarpį nepareiškė nė vienos pretenzijos ieškovei dėl netinkamo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovės nurodo, kad dokumentus notarui jos parengė pačios, todėl laikytina, kad ieškovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju sutartis atsakovių iniciatyva 2013-11-18 buvo nutraukta, po sutarties nutraukimo ieškovė neteko pareigos vykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų – tarp jų ir parengti dokumentų notarui, todėl atsakovių nurodytos aplinkybės vertintinos kaip nepagrįstos. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Ieškovė teikė atsakovėms paslaugas, atsakovės jomis naudojosi, tačiau savo prievolės neįvykdė - už teikiamas paslaugas ieškovei nesumokėjo, todėl atsakovės laikomos pažeidusios prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgus į tai, kad pagal sutarties punktus 8.1. ir 8.2. punktus atsakovės įsipareigojo ieškovei mokėti komisinį mokestį 1 proc., į tai, kad šalys 2013-11-22 pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 4007 numatė, jog nekilnojamojo turto - žemės sklypo su gyvenamuoju namu, esančio (duomenys neskelbtini) kaina yra 76459,68 Eur (264000,00 Lt), ieškovei iš atsakovės B. Š. priteistina 764,60 Eur (2640,00 Lt) skola. Atsižvelgus į tai, kad atsakovė V. B. 2013-11-18 sumokėjo ieškovei 724,05 Eur (2500,00 Lt), ieškovei iš atsakovės V. B. priteistina 40,55 Eur (140,00 Lt) skola.
Esant nustatytoms aplinkybėms, patikslintas ieškinys tenkintinas iš dalies, 2013-11-18 sutarties nutraukimas, sudarytas tarp ieškovės UAB „Gijoneda“ ir atsakovių V. B. ir B. Š., pripažintinas tariamu ir negaliojančiu; ieškovei UAB „Gijoneda“ iš atsakovės B. Š. priteistina 764,60 Eur skola, iš atsakovės V. B. 40,55 Eur skola. Kita patikslinto ieškinio dalis atmestina.
Ieškovei iš atsakovių priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (6.210 straipsnio 1 dalis).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė patyrė 572,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 72,00 Eur žyminis mokestis ir 500,00 Eur atstovavimo išlaidų. Patenkinus 72% ieškinio reikalavimų, t.y patenkinus 92% ieškovės reikalavimų, pareikštų atsakovės B. Š. atžvilgiu, ir 57% ieškovės reikalavimų, pareikštų atsakovės V. B. atžvilgiu, ieškovei priteistina 234,75 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės B. Š. ir 177,09 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės V. B. (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktai, 7 dalis, 93 straipsnio 1, 2 dalys).
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė B. Š. patyrė 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atmetus 8% ieškovės reikalavimų, pareikštų atsakovės B. Š. atžvilgiu, atsakovei B. Š. priteistina 40,00 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės.
Atlikus tarpusavio užskaitymą ieškovei priteistina 194,75 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės B. Š..
Pagal 2014-09-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur. Nustatyta, kad byloje nepatirta 3,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti 2013-11-18 sutarties nutraukimą, sudarytą tarp ieškovės UAB „Gijoneda“ ir atsakovių V. B. ir B. Š., tariamu ir negaliojančiu.
Priteisti iš atsakovės B. Š. 764,60 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 764,60 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-06-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 194,75 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB „Gijoneda“
Priteisti iš atsakovės V. B. 40,55 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 40,55 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-06-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 177,09 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB „Gijoneda“.
Kitą patikslinto ieškinio dali atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.
Teisėja Larisa Šimanskienė