Baudžiamoji byla Nr. 1A-469-518/2015

                                  Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00479-2014-9

                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.1.2.1.; 1.1.4.4.5.; 1.1.8.1.1.; 1.2.1.1.;

2.1.7.4.; 2.4.7.

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U T A R T I S  

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimos Garnelienės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,

nuteistajam S. D.,

gynėjui advokatui Kęstučiui Rakauskui,

nukentėjusiajai A. R. – S.,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Vytautui Zabielai

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. gynėjo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 99 straipsnyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme penkeriems metams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

S. D. nuteistas už tai, kad sovietinės okupacijos metu būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnu – LSSR VSK (KGB) 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, vykdydamas LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo N. D. parengtame ir LSSR VSK 4-osios valdybos viršininko J. O. bei LSSR VSK pirmininko pavaduotojo L. M. patvirtintame 1956 m. spalio 11 d. sulaikymo operacijos plane nurodytas užduotis, veikdamas kartu su sulaikymo grupių nariais – LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotoju N. D., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu J. K., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu A. G., LSSR VSK Kauno m. valdybos 4-ojo poskyrio viršininku A. Z., LSSR VSK 4-osios valdybos viršininku J. O., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu J. P., LSSR VSK 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu V. L., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus operatyviniu įgaliotiniu P. Š., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus operatyviniu įgaliotiniu S. Š., LSSR VSK Kauno m. valdybos 7-ojo poskyrio operatyvinio įgaliotinio padėjėju D. A., laikotarpyje nuo 1956 m. spalio 11 d. 18 val. iki 1956 m. spalio 12 d. 9 val., ikiteisminiu tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai judėjimo struktūros – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininką ir Gynybos pajėgų vadą, partizanų pulkininką A. R., slapyvardžiu „Vanagas”, bei jo žmoną – partizanę B. M., slapyvardžiu „Vanda“, po ko A. R. 1956 m. spalio 12 d. apie 14 val. buvo įkalintas LSSR VSK vidaus kalėjime Vilniuje, ten pat tą pačią dieną ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas, tai yra, fiziškai sunaikintas kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narys, šią bausmę įvykdžius ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims, o B. M., remiantis neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu 8 metų terminui deportuota į SSRS RSFSR Kemerovo srities lagerį kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narė, tuo būdu padėjo sovietų okupacinės valdžios atstovams A. R. ir B. M. atžvilgiu įvykdyti genocido veiksmus.

Nuteistojo S. D. gynėjas advokatas Kęstutis Rakauskas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti S. D. dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 99 straipsnį.

Apelianto teigimu, priimant nuosprendį nesilaikyta BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatų, nes S. D. apkaltintas nusikaltimo įvykdymu, nenustačius visų būtinų genocido sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, bei už veiksmus, už kuriuos jų padarymo metu nebuvo numatyta baudžiamoji atsakomybė tarptautinėse konvencijose (baudžiamoji atsakomybė pagal BK 99 straipsnį atsirado tik po 1998 m. gegužės 6 d.).

Apeliantas nurodo, kad, atsižvelgiant į BK 99 straipsnio dispozicijoje nurodytus būtinuosius nusikalstamos veikos požymius, akivaizdu, jog kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo galima pripažinti asmenį, tik įrodžius, kad darydamas inkriminuotą veiką jis turėjo specialų tikslą – siekį fiziškai sunaikinti visus ar dalį asmenų, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, kas suponuoja, kad asmuo, siekdamas šio tikslo, veikė tiesiogine tyčia ir atliko aktyvius veiksmus – organizavo, vadovavo ar dalyvavo visus ar dalį bet kuriai iš tokių grupių priklausančius žmones žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojant žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms. Šio nusikaltimo dalykas (nukentėjusieji) yra žmonės, priklausantys bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, nusikaltimas gali būti padaromas tik veikimu ir tik esant tiesioginei kaltininko tyčiai siekti straipsnio dispozicijoje nurodyto tikslo; kita vertus, baudžiamoji atsakomybė pagal BK yra tik asmeninė, t. y. asmuo atsako išimtinai tik už savo paties padarytą nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad minėti nusikaltimo sudėtį sudarantys požymiai, tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs, turi būti neginčijamai nustatyti konkretaus asmens veikoje ir jam negali būti priskiriami nusikaltimo požymiai, kuriuos turi kiti, tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys.

Skunde gynėjas nurodo, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis S. D. dirbo Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros – LSSR VSK (KGB) 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, o laikotarpiu nuo 1956 m. spalio 11 d. 18 val. iki 1956 m. spalio 12 d. 9 val., ikiteisminiu tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, buvo paskirtas dalyvauti slaptoje operacijoje sulaikant lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai judėjimo struktūros – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininką ir Gynybos pajėgų vadą, partizanų pulkininką A. R., slapyvardžiu „Vanagas“, bei jo žmoną – partizanę B. M., slapyvardžiu „Vanda“, tačiau tiesiogiai juos sulaikė LSSR VSK 4 valdybos viršininko J. O. vadovaujama operatyvinė grupė, kurioje S. D. nebuvo. Pažymi, kad byloje taip pat neginčijamai nustatyta, kad S. D. nedalyvavo B. M. ir A. R. kankinime, įkalinime, žalojimo veiksmuose, nedalyvavo B. M. ir A. R. baudžiamųjų bylų tyrimo procese, rengiant jiems kaltinimus ir LSSR Aukščiausiojo Teismo kolegijos sudėtyje priimant jų atžvilgiu nuosprendžius; neįtakojo LSSR Aukščiausiojo Teismo kolegijos narių skiriant A. R. mirties bausmę, o B. M. deportavimą; S. D. nedalyvavo A. R. įvykdant nuosprendį, o B. M. deportuojant. Dėl to, gynėjo įsitikinimu,  vien tokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti kategorišką išvadą, kad nuteistojo S. D. veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties.

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai kritiškai vertino nuteistojo S. D. parodymus, kad jo iš viso nebuvo A. R. bei jo žmonos B. M. sulaikymo vietoje, remdamasis vienintele aplinkybe, kad nuteistasis apie buvusį prieš 58 metus įvykį – pašalinimą iš antrosios sulaikymo grupės, nepaminėjo ankstesnėse apklausose, nors nuteistasis šiose apklausose teigė, kad nepamena kur buvo A. R. ir B. M. sulaikymo metu ir apie jų sulaikymą sužinojo iš kitų bendradarbių. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių S. D. parodymus apie tai, kad jis buvo pašalintas iš antrosios sulaikymo grupės sudėties dėl to, kad atvyko į Kauno miestą vilkėdamas tarnybine uniforma, be to, nei vienas iš byloje apklaustų ir tiesiogiai A. R. bei B. M. sulaikyme dalyvavusių viršininko J. O. operatyvinės grupės narių neparodė, kad šiame veiksme būtų dalyvavęs ir S. D..

Apeliantas nurodo, kad teismas būtinąjį nagrinėjamo nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės elementą – S. D. tikslą padėti fiziškai sunaikinti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininką ir Gynybos pajėgų vadą, partizanų pulkininką A. R. bei jo žmoną partizanę B. M., grindė išimtinai tuo, kad jis nagrinėjamo įvykio metu dirbo Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnu – LSSR VSK (KGB) 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, kas, teismo nuomone, suponuoja išvadą, jog S. D. žinojo ir suvokė pagrindinį ar vieną iš esminių šios institucijos tikslų – fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus. Apeliantas pažymi, kad nuosprendyje neįvardijamas nei vienas įrodymas, kuris pagrįstų teismo išvadas, jog nagrinėjamo įvykio metu KGB, kaip institucija, turėjo tikslą fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pagal Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymą Lietuvos partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras vyko 1944-1953 metais, t. y. partizaninis karas jau buvo pasibaigęs daugiau nei prieš tris metus iki įvykstant nagrinėjamam įvykiui 1956 m. spalio 12 d., todėl tokios teismo išvados yra nemotyvuotos ir nepagrįstos.

Apelianto teigimu, iš byloje esančių rašytinių dokumentų matyti, kad VSK (KGB), kaip institucijai, ir daliai jos darbuotojų – tiems, kurie surašė dokumentus, esančius agentūrinėje bei baudžiamojoje bylose bei su jais buvo susipažinę, buvo konkrečiai žinoma, kad A. R. ir B. M. dalyvavo partizaniniame judėjime, todėl nuosprendyje nurodytą teiginį, kad pagrindinis ar vienas iš esminių VSK (KGB) tikslų buvo fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, nepagrįstumą įrodo šioje byloje neginčytinai nustatytos faktinės aplinkybės – A. R. ir B. M. buvo tik sulaikyti, nors, esant toms pačioms aplinkybėms ir VSK (KGB) turint aptariamą nuosprendyje nurodytą tikslą, buvo galima A. R. ir B. M. nužudyti ten pat vietoje. Pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog kokios nors jėgos galėjo tam sukliudyti, nepriklausomai nuo sulaikyme dalyvavusių VSK (KGB) darbuotojų valios. Nuosprendyje nurodant buvus S. D. tikslą, sutampantį su VSD (KGB), kaip institucijos, tikslu fiziškai sunaikinti atskirai politinei grupei priklausiusius asmenis, organizuoto ginkluoto Lietuvos nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, S. D. tiesiogiai neatliko jokių priešingų teisei veiksmų A. R. ir B. M. atžvilgiu. Be to, S. D. nebuvo subjektas, turėjęs teisę spręsti kardomosios priemonės sulaikymo taikymo, sulaikytų asmenų veikų kvalifikavimo, jų kaltinimo apimties, baudžiamųjų bylos perdavimo į teismą, bausmės rūšies ir dydžio skyrimo klausimus, t. y. neturėjo galimybės daryti įtaką A. R. ir B. M. likimui.

Dėl nurodytų argumentų laikytina, kad nuosprendyje išdėstyti motyvai dėl S. D. turėto tikslo padėti vykdant genocidą yra nepagrįsti.

BK 99 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektu negali būti asmuo, padėjęs sunaikinti vieną žmogų, kadangi būtent nukentėjusiųjų skaičius, į kurių fizinį sunaikinimą yra nukreipta kaltininko tyčia, yra esminis kriterijus, atribojantis genocidą nuo kitų nusikaltimų asmenims. Byloje nėra ir nuosprendyje neišdėstyta įrodymų, kad nuteistasis S. D. būtų buvęs įvykio vietoje, kai buvo nužudytas dar nors vienas Lietuvos partizanas, t. y. įrodymų, kad S. D. savo veiksmais padėjo fiziškai sunaikinti dalį ar visus tokius atskiros grupės narius.

Apelianto teigimu, nuosprendyje netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimo nuostatos. Minėtame nutarime išaiškinta, jog baudžiamoji atsakomybė už genocidą bet kuriai politinei grupei priklausančių žmonių atžvilgiu Lietuvos Respublikoje yra galima tik veikoms, padarytoms po 1998 m. gegužės 6 d., kai įsigaliojo 1998 m. balandžio 21 d. priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 621, 71 straipsniais ir 81, 24, 25, 26, 35, 49, 541, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kai Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme apibrėžiant genocido nusikaltimą pirmą kartą nurodytos socialinės ir politinės grupės, t. y. tokios dvi grupės, kurios nenumatytos visuotinai pripažintose tarptautinės teisės normose, apibrėžiančiose genocido nusikaltimą. Dėl to, apelianto įsitikinimu, pagal teismui pateikto ir išnagrinėto kaltinamojo akto apimtį, šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu nebuvo baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už veiką, kurios padarymu nuteistas S. D., o tai reiškia, kad jis nuteistas nepagrįstai ir turi būti išteisintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. D. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusioji A. R. – S. ir jos įgaliotas atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo S. D. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų byloje nenustatyta, todėl teisėjų kolegija patikrina bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad S. D. nuteistas nepagrįstai, nes jo veiksmuose nėra BK 99 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Taip pat apeliaciniame skunde akcentuojamas netinkamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo taikymas.

Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai S. D. pripažino kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kuri teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 99 straipsnį. Skundžiamas nuosprendis atitinka baudžiamojo proceso įstatyme nuosprendžiui keliamus turinio reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, skundžiamame nuosprendyje aiškiai ir išsamiai argumentuota, kodėl buvo atmesti S. D. parodymai dėl tariamo jo nedalyvavimo A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje, taip pat remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais dėl BK 99 straipsnio nuostatų galiojimo ir taikymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir įvertino skundžiamame nuosprendyje.

BK 99 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.

Skundžiamu nuosprendžiu S. D. nuteistas už tai, kad padėjo sovietų okupacinės valdžios atstovams A. R. ir B. M. atžvilgiu įvykdyti genocido veiksmus, t. y. sovietinės okupacijos metu būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnu – LSSR VSK (KGB) 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, vykdydamas patvirtintame sulaikymo operacijos plane nurodytas užduotis, veikdamas kartu su kitais plane nurodytais sulaikymo grupių nariais, laikotarpyje nuo 1956 m. spalio 11 d. 18 val. iki 1956 m. spalio 12 d. 9 val., ikiteisminiu tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai judėjimo struktūros – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininką ir Gynybos pajėgų vadą, partizanų pulkininką A. R., slapyvardžiu „Vanagas”, bei jo žmoną – partizanę B. M., slapyvardžiu „Vanda“, po ko A. R. buvo įkalintas LSSR VSK vidaus kalėjime Vilniuje, ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas, tai yra, fiziškai sunaikintas kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narys, o B. M., remiantis neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu 8 metų terminui deportuota į SSRS RSFSR Kemerovo srities lagerį kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narė.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad S. D. negalėjo būti pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nes baudžiamoji atsakomybė už S. D. inkriminuotus veiksmus, t. y. už genocidą politinės grupės atžvilgiu, tarptautiniuose teisės aktuose iš viso nėra numatyta, o Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme numatyta tik nuo 1998 metų.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 99 straipsnio nuostatų taikymo yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime Nr. KT11-N4/2014. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad BK 99 straipsnis, tiek, kiek jame be tarptautinės teisės normomis saugomų nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių, taip pat nustatytos saugomos socialinės ir politinės grupės, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nutarime pažymėta, kad nurodymas valstybėms priimti nacionalinius įstatymus, nustatančius atsakomybę už genocidą, gali būti suprantamas kaip tam tikra diskrecija, atsižvelgiant į konkretų istorinį, politinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą, nacionalinėje teisėje nustatyti ir platesnės apimties genocido nusikaltimo apibrėžimą nei nustatytasis pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Politinių ir socialinių grupių įtraukimą į Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme suformuluotą genocido apibrėžimą nulėmė konkretus tarptautinis teisinis, istorinis ir politinis kontekstas. SSRS totalitarinio komunistinio režimo ideologija, kuria grįstas ištisų žmonių grupių naikinimas, SSRS represijų prieš Lietuvos Respublikos gyventojus mastas, kuris buvo tikslingos politikos naikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą ir traktuoti lietuvius kaip „nepatikimą“ tautą dalis, sudaro pagrindą tam tikru laikotarpiu sovietinio okupacinio režimo nusikaltimus socialinių ar politinių grupių atžvilgiu vertinti kaip genocidą, apibrėžiamą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Šiuo atveju turi būti įrodytas specialus tikslas – siekis sunaikinti tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų socialines ar politines grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėtų įtakos visos lietuvių tautos išlikimui.

Nors minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog BK 3 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d., 2011 m. kovo 22 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal BK 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol BK nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja (-avo) Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau tai nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje S. D. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nutarime pažymėta, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis principas nullum crimen, nulla poena sine lege nėra absoliutus; pagal Konstituciją baudžiamuosiuose įstatymuose gali būti nustatyta šio principo išimtis, taikytina nusikaltimams pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus, inter alia genocido nusikaltimui; pagal Konstituciją, kaip ir pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis taikytina ir genocidu laikomiems tyčiniams veiksmams, kuriais siekiama sunaikinti reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, turinčią įtakos visos atitinkamos saugomos grupės, kurią sudaro tam tikros socialinės ar politinės grupės, išlikimui. Taip pat pažymėta ir tai, kad pagal Konstituciją, kaip ir pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis, pagal kurią baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus nustatantys baudžiamieji įstatymai gali turėti grįžtamąją galią, taikytina ir nusikaltimams žmoniškumui bei karo nusikaltimams, kurie gali būti nukreipti inter alia prieš tam tikras socialines ar politines žmonių grupes. Taigi, baudžiamojo įstatymo galiojimo atgal draudimas apima tuos atvejus, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik už bet kurios socialinės ar politinės grupės genocidą, bet kai genocido nusikaltimas nukreiptas prieš socialinę ar politinę žmonių grupę, kuri tuo pačiu sudaro reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, kaip yra nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, baudžiamasis įstatymas taikomas ir už iki jo įsigaliojimo padarytas nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad 1940 – 1990 metais Lietuvoje įvairiomis formomis vyko pasipriešinimas SSRS ir Vokietijos okupacijoms. 1944 – 1953 metais Lietuvoje vyko visuotinis organizuotas ginkluotas pasipriešinimas – Lietuvos partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras. Lietuvos partizanai priešinosi kitos valstybės agresijai, šiuo konkrečiu atveju – sovietinei okupacijai, tokią teisę Lietuvos Respublikos piliečiai turėjo pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, šiuo laikotarpiu vykusi organizuota ginkluota Lietuvos Respublikos piliečių kova su sovietine okupacija vertintina kaip Lietuvos valstybės savigyna. 1996 m. lapkričio 28 d. įstatymu Nr. VII-11 ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai paskelbti Lietuvos kariais savanoriais ir pripažinti jų kariniai laipsniai bei apdovanojimai. 1997 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso pripažinimo ir karių savanorių laipsnių bei apdovanojimų prilyginimo įstatymo 2 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad kariais savanoriais pripažįstami partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai, taip pat rezervinių būrių, organizacinių skyrių bei kitų slaptųjų ginkluoto pasipriešinimo struktūrų nariai, kurie davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo ginklus ir vadovybės įsakymu dalyvavo kautynėse ar kitose ginkluotose operacijose, taip pat partizanų ryšininkai ar rėmėjai, patekę į kautynių situaciją, su ginklu dalyvavę šiose kautynėse ir jų metu suimti, sužeisti, žuvę ar mirę įkalinimo metu. Lietuvos partizanai buvo susiję bendromis politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais, tai yra priklausė politinei grupei, kuri vykdė Lietuvos išsilaisvinimą iš minėto režimo. Nurodytus partizanų tikslus patvirtina Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija, kuri buvo pripažinta 1999 m. sausio 12 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ Nr. VIII-1021. Ginkluotas pasipriešinimas okupacijai trukdė sovietinėms okupacinėms struktūroms vykdyti deportacijas, trėmimus ir kitas represines priemones prieš Lietuvos civilius gyventojus. Be to, šios politinės grupės nariai kartu buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės atstovai. Rezistencijos dalyviai, kaip atskira politinė grupė, buvo reikšminga visos nacionalinės grupės (lietuvių tautos), apibrėžtos etniniais požymiais, išlikimui, todėl Lietuvos partizanai – ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyviai – priskiriami atskirai nacionalinei-etninei-politinei grupei.

Byloje nustatyta, kad A. R., slapyvardžiu „Vanagas“, 1945 m. birželio 25 d. tapo ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviu – Lietuvos partizanu, vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui ir kuopai, vėliau tapo Merkinės bataliono vadu, Merkio rinktinės vadu, nuo 1947 m. rugsėjo 25 d. vadovavo Dainavos apygardai, o  nuo 1948 m. spalio 20 d. vykdė Pietų Lietuvos srities vado pareigas, 1949 m. vasario mėnesį visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo paskirtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininko J. Ž., slapyvardžiu „Vytautas“, pavaduotoju, 1949 m. rugsėjo 18 d. išrinktas LLKS Gynybos pajėgų vadu, 1949 m. lapkričio 3 d. paskirtas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmuoju pavaduotoju, 1951 m. iš Lietuvos vyriausiojo partizanų vado J. Ž., slapyvardžiu „Vytautas“, perėmė LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko ir Gynybos pajėgų vado pareigas. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys į tai, kad partizaninio karo metu LLKS jungė karines formuotes bei visuomenines grupes, kovojančias už Lietuvos išlaisvinimą, LLKS Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vadovaujanti šiai kovai, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. B. M., slapyvardžiu „Vanda“, nuo 1945 m. buvo Dainavos apygardos partizanų ryšininkė, Dainavos apygardos partizanė. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriaus 1997 m. gruodžio 22 d. ir 1998 m. gruodžio 22 d. įsakymais A. R. ir B. M. suteiktas kario savanorio teisinis statusas. Taigi, tiek A. R., tiek B. M. buvo aktyvūs lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai nariai, o A. R. dar buvo ir vienas iš šio pasipriešinimo vadovų, dėl ko prieš A. R. ir B. M. nukreiptus neteisėtus okupacinės valdžios jėgos struktūrų veiksmus galima laikyti kaip nukreiptus prieš reikšmingą nacionalinės-etninės-politinės grupės dalį.

Iš sulaikymo protokolų matyti, kad A. R. ir B. M. sulaikyti 1956 m. spalio 12 d., 8 val. 20 min., Kampo gatvėje, Kaune (t. 2, b. l. 95-97, 114-116). Tą pačią dieną A. R. buvo pristatytas į LSSR VSK vidaus kalėjimą Vilniuje, kur buvo sunkiai sužalotas, į ligoninę pristatytas nesąmoningas, ypač sunkios būklės, jam konstatuotos plėštinės žaizdos lytinių organų srityje, durtinės žaizdos dešinės akies srityje, padaryti sužalojimai atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo mastą (t. 3, b. l. 2-4, t. 3, b. l. 57-63). Kompleksinės teismo medicininės fizikinės-techninės ekspertizės metu nustatyta, kad A. R. sužalojimų visumos pasidaryti pats sau negalėjo (t. 3, b. l. 66-71). Tai paneigia byloje esančių LSSR VSK vidaus kalėjimo pareigūnų raštuose užfiksuotas aplinkybes ir nuteistojo S. D. parodymus, jog sulaikytas A. R. neva mėgino nusižudyti ir pats save susižalojo. 1957 m. rugsėjo 24-25 d. LSSR Aukščiausiojo teismo nuosprendžiu A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas aukščiausiąja bausme – sušaudymu su viso turto konfiskavimu (t. 3, b. l. 101-117), nuosprendis buvo įvykdytas 1957 m. lapkričio 29 d. (t. 3, b. l. 132-133). 1957 m. gegužės 8 d. LSSR Aukščiausiojo teismo nuosprendžiu B. M. pripažinta kalta ir nuteista 8 metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliko Kemerovo srityje (t. 3, b. l. 144-146, 149). Iš baudžiamojoje byloje esančių kaltinamųjų išvadų matyti, jog A. R. ir B. M. buvo persekiojami už išimtinai partizaninio karo metu prieš okupacinę valdžią kaip partizanų padarytas veikas, kurias neteisėta sovietinės okupacijos valdžia pripažino nusikalstamomis (t. 3, b. l. 80-98, 141-143). Tačiau A. R. ir B. M. dėl jiems inkriminuotų veikų buvo reabilituoti (t. 3, b. l. 139, 149).

Įvertinus nustatytas aplinkybes, Lietuvos partizanų A. R. ir B. M. įkalinimas, nuteisimas, mirties bausmės A. R. įvykdymas ir B. M. deportavimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę buvo pagrįstai kvalifikuoti kaip genocidas, siekiant fiziškai sunaikinti Lietuvos gyventojų dalį, priklausančią nacionalinei-etninei-politinei grupei.

Nors byloje nagrinėjamų įvykių metu partizaninis karas jau buvo pasibaigęs 1953 metais, tačiau, kaip jau buvo minėta, A. R. ir B. M. buvo persekiojami išimtinai už savo veiksmus prieš okupacinę valdžią partizaninio karo metu. Iš byloje esančio pranešimo apie A. R. sulaikymą matyti, kad A. R. sulaikymui buvo skirtas ypatingas dėmesys vykdant banditizmo, kaip sovietinės okupacinės valdžios pareigūnų būdavo įvardijami partizanai, likučių likvidavimo veiksmų planą, su A. R. sulaikymu siejamas „buvusių Lietuvos buržuazinių nacionalistų banditų formuočių“ likvidacijos užbaigimas (t. 2, b. l. 150-161). Todėl vien tai, kad A. R. ir B. M. sugebėjo nuo prieš juos nukreiptų represijų slapstytis ne tik partizaninio karo metu, bet ir iki jų sulaikymo 1956 metais, nesudaro pagrindo neteisėtų veiksmų nepripažinti genocidu.

S. D. nuteistas už tai, kad dalyvaudamas A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje padėjo prieš juos, kaip nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narius, įvykdyti genocido veiksmus.

Nors nuteistasis S. D. neigia dalyvavęs A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje, tačiau S. D. kaltė padėjus įvykdyti genocido veiksmus prieš A. R. ir B. M. yra įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, jog nuteistasis S. D. dalyvavo A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje ir taip prisidėjo prie to, kad A. R. ir B. M. buvo suimti, įkalinti, jiems priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, kurie buvo įvykdyti, t. y. padėjo vykdyti genocidą.

S. D. neneigė, kad buvo įtrauktas į A. R. ir B. M. sulaikymo operaciją, tačiau teigė sulaikymo operacijoje nedalyvavęs, jos metu buvęs Kauno VSK patalpose, nes neva į sulaikymo operaciją atvyko apsirengęs tarnybine uniforma, todėl iš sulaikymo grupės buvo pašalintas. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius S. D. parodymus ir jais nesivadovavo kaip prieštaraujančiais kitiems bylos įrodymams. Be to, kadangi S. D. parodymai proceso metu buvo nenuoseklūs, juose gausu prieštaravimų dėl esminių bylos aplinkybių, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl nuteistojo parodymų patikimumo.

Byloje esančiame 1956 m. spalio 11 d. sulaikymo plane nurodyta, kad A. R. ir B. M. sulaikymui turi būti sudarytos dvi grupės, vadovaujamos J. O. ir N. D. (t. 2, b. l. 77-82), iš aiškinamojo rašto matyti, kad S. D. buvo įtrauktas į antrąją sulaikymo grupę, kuriai vadovavo N. D. (t. 2, b. l. 130-141). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu S. D. pirmosiose apklausose teigė, kad iš vakaro buvo iškviestas pas J. O., kuris paaiškino, kad kitą dieną reikės vykti į Kauną, nuvykus į Kauną buvo paaiškinta, jog vyks sulaikymo operacija, jis buvo priskirtas rezervinei sulaikymo grupei, turėjo būti vertėju, bet sulaikymo operacijoje nedalyvavo, sulaikymo operacijos metu buvo Kauno VSK pastate (t. 5, b. l. 47-49, 51-52). Vėlesnių apklausų metu nuteistais paaiškino, jog pagal sulaikymo planą rezervinė grupė turėjo laukti Kauno VSK pastate ir prisidėti prie sulaikymo operacijos, jei pagrindinei sulaikymo grupei nepavyktų sulaikyti A. R. ir B. M. (t. 5, b. l. 56-59, 64-65). Tačiau šie nuteistojo parodymai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Iš pažymos dėl stebėjimo postų įrengimo matyti, kad abi sulaikymo grupės turėjo laukti Algirdo ir Kampo gatvėse (t. 2, b.l. 142-149), sulaikymo plane taip pat nurodyta, kad Kampo gatvėje buvo J. O. vadovaujamos sulaikymo grupės postas, o Algirdo gatvėje buvo N. D. vadovaujamos sulaikymo grupės postas (t. 2, b. l. 77-82).

Paskutinėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu S. D. parodymus pakeitė ir jau teigė, kad Kauno VSK pastate jis liko vienas iš rezervinės grupės, nes neva į sulaikymo operaciją atvyko su tarnybine uniforma. Tokios pačios versijos nuteistasis laikėsi ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Visgi tokios nuteistojo nurodytos aplinkybės nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Nei viename iš byloje esančių rašytinių įrodymų, kuriuose aprašytos A. R. ir B. M. sulaikymo aplinkybės, nėra užfiksuota, kad kuris nors iš sulaikymo operacijos dalyvių būtų atvykęs vilkėdamas tarnybinę uniformą, tokios aplinkybės nenurodė ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas į J. O. vadovaujamą sulaikymo grupę įtrauktas V. L.. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pats S. D. apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog iš vakaro pasikvietęs J. O. jam paaiškino, kad bus vykdoma operatyvinė operacija, todėl kitą dieną visi susirinkusieji buvo apsirengę civiliais rūbais (t. 5, b. l. 56-59). Be to, viso proceso metu S. D. teigė, kad su tarnybine uniforma į darbą eidavo tik jeigu žinodavo, jog nereikės atlikti operatyvinių funkcijų. Taigi, nuteistojo versija, jog jis neva buvo pašalintas iš sulaikymo grupės ir sulaikymo operacijos metu buvo likęs Kauno VSK patalpose, prieštarauja ne tik rašytiniams bylos įrodymams, bet neatitinka ir paties S. D. anksčiau ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius nuteistojo paaiškinimus ir pagal byloje surinktus įrodymus konstatavo, kad S. D. kartu su kitais N. D. vadovaujamos sulaikymo grupės nariais buvo numatytame poste.

S. D. nepagrįstai bando sumenkinti sulaikymo grupės, į kurios sudėtį jis buvo įtrauktas, vaidmenį A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje. Nėra jokio pagrindo manyti, kad sulaikymo grupė, į kurios sudėtį buvo įtrauktas S. D., buvo rezervinė, kaip nurodo nuteistasis. Priešingai, minėto sulaikymo plano 4-6 punktuose nurodyta, kokių veiksmų turi imtis kiekviena sulaikymo grupė, atsižvelgiant į tai, kokiu maršrutu eis A. R. ir B. M., iš kurių aišku, kad tiek J. O., tiek N. D. vadovaujamos sulaikymo grupės pagal aplinkybes privalėjo sulaikyti A. R. ir B. M. (t. 2, b. l. 77-82). Todėl nėra pagrindo sulaikymo grupės, į kurią buvo įtrauktas S. D., laikyti rezervine, abi sulaikymo grupės buvo vienodai svarbios sėkmingai A. R. ir B. M. sulaikymo operacijos baigčiai. Vien tai, kad A. R. ir B. M. ėjo Kampo gatve, kurioje buvo J. O. vadovaujamos sulaikymo grupės postas, nedaro N. D. vadovaujamos grupės narių veiksmų nebaudžiamais.

Atsižvelgiant į tai, kad grupė, į kurią buvo įtrauktas S. D., nesulaikė A. R. ir B. M., bet įvertinus šios grupės svarbą sulaikymo operacijoje, S. D. pagrįstai buvo nuteistas už tai, kad padėjo įgyvendinti genocido veiksmus prieš A. R. ir B. M.. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog be kitų operacijos dalyvių – agento „Žinomas“, išdavusio A. R. ir B. M. buvimo vietą, asmenų stebėjusių A. R. ir B. M. buvimo vietą ir galimus atsitraukimo kelius, taip pat antrosios sulaikymo grupės, kurios postas buvo Algirdo gatvėje ir kuri turėjo sulaikyti A. R. ir B. M., jei šie būtų ėję ne Kampo gatve, A. R. ir B. M. sulaikymas būtų buvęs apsunkintas.

Taip pat nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad S. D. neva nesuvokė ir neturėjo specialaus tikslo – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, masinės represijos prieš Lietuvos gyventojus, siekiant sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, buvo tikslingos totalitarinės SSRS politikos dalis. LSSR VSK vykdomą politiką  partizanų atžvilgiu patvirtina minėtas pranešimas apie A. R. ir B. M. sulaikymą, iš kurio aišku, jog pagrindinis vykdomos politikos tikslas buvo „banditizmo likučių respublikoje likvidavimas“. Nuteistasis S. D. VSK struktūrose pradėjo dirbti prieš tai baigęs saugumo mokyklą, byloje nagrinėjamų įvykių metu, nuteistojo teigimu, jo darbas buvo susijęs su dvasininkija – jis rinko informaciją, ar dvasininkijos tarpe nėra asmenų priešiškai nusiteikusių prieš tuometinę valdžią, darančių nusikalstamas veikas. Taigi, dirbdamas VSK S. D. iš esmės padėjo įgyvendinti SSRS vykdomą politiką Lietuvos gyventojų atžvilgiu. Byloje nėra duomenų, kad S. D. VSK būtų dirbęs ne savo noru. Duodamas parodymus S. D. nurodė, kad iš dokumentų jam buvo žinoma apie A. R., kad šis buvo partizanų vadas ir slapstėsi. Akivaizdu, jog S. D. buvo žinoma ir apie represinio pobūdžio veiksmus partizanų atžvilgiu. Todėl instruktažo metu išaiškinus operatyvinės operacijos tikslą – sulaikyti A. R. ir B. M., nuteistasis suvokė savo veikos pavojingumą, numatė, kokie padariniai gali kilti, ir sąmoningai dalyvaudamas sulaikymo operacijoje šių padarinių siekė.

Tai, kad A. R. ir B. M. nebuvo nužudyti dar sulaikymo metu, nepaneigia specialaus tikslo – fiziškai sunaikinti nacionalinę-etninę-politinę grupę – prieš okupaciją kovojusius Lietuvos partizanus, buvimo. Šio tikslo taip pat nepaneigia ir tai, kad nuo S. D. iš esmės nepriklausė, kokiomis priemonėmis šis tikslas bus įgyvendintas – paskyrus mirties ar laisvės atėmimo bausmę, deportaciją ir kt.

S. D. kaltės nepaneigia ir tai, kad byloje nėra duomenų apie nuteistojo dalyvavimą kitose partizanų likvidavimo operacijose.

Nors apeliaciniame skunde nuteistajam S. D. paskirta bausmė nėra ginčijama, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad skirdamas bausmes ir parinkdamas jų dydį pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumą (nuteistasis padėjo padaryti labai sunkų nusikaltimą žmoniškumui, veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia), S. D. asmenybę apibūdinančias aplinkybes (neteistas, nuo nusikaltimo padarymo kitų nusikalstamų veikų nepadarė, teigiamai charakterizuojamas, senyvo amžiaus, pensininkas, silpnos sveikatos, vaidmuo nusikalstamoje veikoje nebuvo aktyvus), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. S. D. paskirta minimali BK 99 straipsnio sankcijoje numatyta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmės paskirti bei neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams.

Nuteistajam paskirtos bausmės švelninti nėra pagrindo. Nuteistasis neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų švelnesnės bausmės skyrimui. Taip pat nėra pagrindo nuteistajam skirti švelnesnę bausmę vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje gali būti skiriama tik nustačius, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, paprastai tokiu atveju turi būti nustatytos išimtinės aplinkybės, rodančios, jog įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Ikiteisminis tyrimas dėl A. R. kankinimo buvo pradėtas 1992 m. rugsėjo 16 d., kuriame įtarimai S. D. buvo pareikšti 2012 m. liepos 12 d., vėliau ikiteisminis tyrimas dėl S. D. veikos buvo išskirtas į atskirą, kaltinamasis aktas byloje surašytas 2014 m. birželio 13 d., baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 2014 m. liepos 25 d. ir išnagrinėta 2015 m. kovo 12 d. priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Nors formaliai vertinant baudžiamasis procesas S. D. atžvilgiu pradėtas tik 2012 metais, tačiau S. D. dėl nusikalstamos veikos aplinkybių buvo apklausinėjamas kaip liudytojas dar 1996 ir 1999 metais, dėl ko nuteistasis ilgą laiką buvo netikrumo dėl savo baudžiamosios bylos baigties būsenos, todėl pakankamai ilga baudžiamojo proceso trukmė leidžia konstatuoti teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą. Visgi nustatytas pažeidimas savaime nesuponuoja švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės skyrimo. Įvertinus bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, daroma išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nuteistajam S. D. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teisėjų kolegijos nuomone, paskyrus nuteistajam minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, buvo įgyvendintas teisingumo principas bei nuteistajam tinkamai kompensuota dėl įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo. Tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad S. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 99 straipsnyje, nors jis buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 99 straipsnyje, padarymu, be to, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėstant motyvus dėl S. D. kaltės ir jam skirtinos bausmės taip pat aptariama būtent BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 99 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis, todėl toks nuosprendžio netikslumas laikytinas ne netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, o nuosprendžio esmės nekeičiančiu rašymo apsirikimu, kuris ištaisytinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo S. D. gynėjo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje rašymo apsirikimą, nurodant, kad S. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 99 straipsnyje.

Kolegijos pirmininkas                                                                               Linas Žukauskas

Teisėjai                                                                                                      Laima Garnelienė      

                                                                                                                   Daiva Pranytė-Zalieckienė