Baudžiamoji byla Nr. 2K–581/2011
(Teisminio proceso Nr. 1-17-1-03366-2009-9)
Procesinio sprendimo kategorija:
2.2.4.3.
2.3.2.2.11. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 2 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 18 d. nutarties.
Vilniaus miesto 1-jo apylinkės teismo 2011 m. vasario 2 d. nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.
Taip pat nuteisti R. L., E. K. (E. K.), V. K. (V. K.), V. M. (V. M.) ir A. Ž. (A. Ž.), tačiau jie nuosprendžio kasacine tvarka neskundžia.
Priteista solidariai iš R. K., R. L., E. K., V. K., V. M. ir A. Ž. nukentėjusiajam J. G. 20 000 Lt neturtinės žalos ir 1500 Lt už advokato paslaugas bei 294,33 Lt Valstybinei ligonių kasai.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 18 d. nutartimi nuteistųjų R. K., E. K., V. K. ir jo gynėjo bei A. Ž. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
R. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 9 d., apie 19.20 val., veikdamas bendrininkų grupe su R. L., E. K., V. K., A. Ž. ir V. M., turėdami tikslą plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam J. G. į skambutį atidarius buto duris, visi įsibrovė į vidų ir, grasindami ginklais bei panaudodami fizinį smurtą, sudavė jam ne mažiau kaip dešimt smūgių į galvos sritį ir įvairias kūno vietas, smaugė, taip padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, vėliau surišo jį ir taip atėmė galimybę priešintis; taip jie pasikėsino padaryti plėšimą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jų valios, nes nusikaltimo vietoje buvo sulaikyti policijos pareigūnų.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius skunde teigia, kad kaltinamajame akte neišsamiai nurodytas jo padarytos nusikalstamos veikos aprašymas, tai pažeidė jo teisę į gynybą. Pasak kasatoriaus teismas nesilaikė BPK 254 straipsnio 3 dalies reikalavimų, pagal kuriuos nagrinėjimo teisme metu nustačius, kad surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui.
Kasatorius pažymi, kad kaltinamasis aktas turi būti surašytas išsamiai ir tiksliai, jame turi būti pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas (BPK 219 straipsnis).
Kasatorius nurodo, kad plėšimo objektas – visų rūšių ir firmų nuosavybė bei žmogaus sveikata ir veikimo laisvė. Tuo tarpu tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti šie BK 180 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai: nukentėjusiajam J. G. į skambutį atidarius buto duris, visi įsibrovėme į vidų, ir grasindami ginklais bei panaudodami fizinį smurtą prieš J. G., sudavėme jam ne mažiau kaip dešimt smūgių į galvą ir įvairias kūno vietas, smaugė, taip padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, vėliau surišo jį ir taip atėmė galimybę priešintis, taip pasikėsino padaryti plėšimą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jų valios, nes nusikaltimo vietoje buvo sulaikyti policijos pareigūnų“. Kasatorius pažymi, kad plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą, todėl mano, jog kaltinamajame akte bei nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta tik dalis BK 180 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviųjų požymių, nes nenurodyta, ką buvo kėsintasi pagrobti panaudojant fizinį smurtą.
Kasatorius pažymi, kad pats apeliacinės instancijos konstatavo, jog nors nei kaltinamajame akte, nei nuosprendžio aprašomojoje dalyje nebuvo tiksliai suformuluota, kad nuteistieji kėsinosi pagrobti svetimą turtą, tačiau tai akivaizdu, logiškai išplaukia iš kaltinimo ir nėra jokio pagrindo teigti, kad R. K. nesuprato, kuo yra kaltinamas, juolab kad turėjo kvalifikuotą advokato pagalbą. Kasatoriaus nuomone apeliacinės instancijos teismo išvada patvirtina, kad kaltinamasi aktas buvo surašytas nesilaikant BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes neaprašyta, kad kasatorius kėsinosi pagrobti svetimą turtą. Kasatorius teigia, kad šio trūkumo pirmosios instancijos teismas negalėjo ištaisyti, nes prokuroras neprašė pakeisti kaltinimo faktinių aplinkybių, o nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje konstatuodamas, jog kaltė įrodyta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais <...> vieniems mušant, o kitiems kambaryje bei tamsiame kambaryje verčiant ir ieškant vertingų daiktų, reikalaujant pinigų bei raktų, pažeidė nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnis), nes konstatavo kaip įrodytus objektyviuosius plėšimo požymius, kurie kaltinamajame akte nebuvo inkriminuoti. Taip kartu buvo pažeista kasatoriaus teisė žinoti, kuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisė pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis).
Todėl, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, turėjo panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, tačiau to nepadarė, iš esmės neanalizavo šių apeliacinio skundo motyvų ir pažeidė BPK 332 straipsnio 5 dalį. Pasak kasatoriaus, esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo išvados nėra pagrįstos išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Iš apeliacinės instancijos teismo išvados, kad kasatorius turėjo kvalifikuotą advokato pagalbą, išplaukia, jog advokatas jam turėjo išaiškinti, kuo jis yra kaltinamas, tačiau toks argumentas nepagrįstas, nes gynėjas privalo panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, (BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punktas), bet neprivalo įrodinėti kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti teisme. Kasatorius mano, kad padaryti baudžiamojo proceso pažeidimai yra esminiai, nes tik juos pašalinus galima teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.
Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime teigiama, kad nuteistojo R. K. teiginiai dėl BPK 219 ir 255 straipsnių reikalavimų pažeidimo bei jo teisės į gynybą suvaržymo prieštarauja bylos procesinių dokumentų turiniui. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2010 m. balandžio 14 d. kaltinamajame akte pateiktas R. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas, nurodant nusikaltimo padarymo laiką, vietą, būdą, padarinius, kitas nusikalstamos veikos aplinkybes, duomenis apie nukentėjusįjį, bei šias aplinkybes atkinkantys nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Šis aprašymas atitinka BK normų, pagal kurias nusikalstama veika buvo kvalifikuota, t. y. BK 22 straipsnio 1 dalies, 180 straipsnio 3 dalies, dispozicijas ir yra pakankamai konkretus bei suprantamas.
Iš Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 2 d. nuosprendžio matyti, kad kasatorius nuteistas už nusikalstamą veiką, kurios aprašymas yra analogiškas nurodytam 2010 m. balandžio 14 d. kaltinamajame akte: R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje ir nuteistas už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrai su R. K., E. K., V. K., A. Z. ir V. M., turėdami tikslą plėšimo būdu pagrobti svetimų turtą, 2009 m. gruodžio 9 d., apie 19.20 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam J G. į skambutį atidarius buto duris, visi įsibrovė į vidų ir grasindami ginklais bei panaudodami fizini smurtą sudavė jam ne mažiau kaip dešimt smūgių į galvos sritį ir įvairias kūno vietas, smaugė, taip padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, vėliau surišo jį ir taip atėmė galimybę priešintis; taip pasikėsino padaryti plėšimą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nusikaltimo vieloje buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Atsiliepime pažymima, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra nurodytas nusikalstamos veikos kėsinimosi objektas – svetimas turtas, nors jis nekonkretizuotas, nes nebuvo spėta jį užvaldyti, taip pat nurodyta ir nusikalstamos veikos stadija (pasikėsinimas). Plėšimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti pagrobtu turtu pagal savo valią. Tačiau nagrinėjamu atveju nuteistieji, tarp jų ir R. K., svetimo turto neužvaldė ir nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes buvo sulaikyti nusikaltimo vietoje. Kaip matyti, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismo nustatytos veikos aprašymas atitinka BK 22 straipsnio 1 dalies, 180 straipsnio 3 dalies dispozicijos turinį. Nuosprendžio aprašomoji dalis taip pat atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas: detaliai aprašytos faktinės aplinkybės, inkriminuotos nuteistajam, pateikta įrodymų analizė, išvados, bausmės skyrimo motyvai.
Atsiliepime nurodoma, kad iš kaltinamojo aklo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo O. Zaicevo nutarties bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje matyti, jog juose nurodyta ta pati nusikalstama veika, kuria kaltinamas R. K., o 2011 m. vasario 2 d. nuosprendis patvirtina, kad kasatorius yra pripažintas kaltu ir nuteistas būtent už nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje, padarymą, kurio aprašymas yra analogiškas nurodytam 2010 m. balandžio 14 d. kaltinamajame akte. Taigi teismas BPK 255 straipsnio nuostatų nepažeidė.
Taip pat nepagrįstas ir kasatoriaus argumentas dėl jo gynybos teisių pažeidimo. Bylos dokumentai patvirtina, kad kaltinamajam R. K. buvo žinoma, kuo jis yra kaltinamas, jis kartu su savo gynėju susipažino su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga ir gavo jos dokumentų kopijas, kaltinamojo akto nuorašą, dalyvavo teismo procese, davė paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir realizavo visas kitas BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas savo teises. Taip pat iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, teisme paskelbus kaltinamąjį aktą, kaltinamasis R. K. pareiškė, jog kaltinimą suprato, tačiau savo kaltės nepripažino. Be to, kasatorius turėjo gynėją, jo laiko bei galimybių tinkamai pasirengti gynybai teismas nevaržė. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną kaltininko veiką pripažinti nusikalstama (kasacinė nutartis Nr. 2K-233/2008). Tačiau nagrinėjamoje byloje kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės nei kasatoriui, nei jo bendrininkams nebuvo keičiamos iš esmės skirtingomis.
Atsiliepime nurodoma, kad nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo, nes, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo nutarties, R. K. ir kitų nuteistųjų apeliaciniai skundai buvo išnagrinėti laikantis BPK normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme tvarką (BPK 320-324 straipsniai). Motyvuodamas veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 3 dalį pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių nuteistojo R. K. apeliacinio skundo argumentų: kokios aplinkybės ir įrodymai patvirtina, kad kasatorius kartu su kitais nuteistaisiais kėsinosi plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą, pasisakė dėl kaltinimo ir BK 180 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių, taip pat dėl veiką kvalifikuojančio požymio – šaunamojo ginklo panaudojimo bei dėl nukentėjusiojo J. G. parodymų vertinimo. Tai, kad teismas motyvuotai priėmė kitokį sprendimą, negu prašė kasatorius, negali būti laikoma jo gynybos teisių suvaržymu ir baudžiamojo proceso normų pažeidimu.
Nuteistojo R. K. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl kaltinamojo akto turinio ir teisminio nagrinėjimo ribų (BPK 219, 255 straipsniai)
Kasatorius R. K. teigia, kad kaltinamajame akte neišsamiai aprašyta jo nusikalstama veika, nes nenurodyta, ką buvo kėsintasi pagrobti panaudojant fizinį smurtą, todėl buvo pažeistos nagrinėjimo teisme ribos ir jo teisė į gynybą.
BPK 255 straipsnyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Reikalavimai kaltinamojo akto turiniui nustatyti BPK 219 straipsnyje. Vadovaujantis BPK 254 straipsnio 3 dalimi, jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui gali būti priimta tik tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt.
R. K. buvo atiduotas teismui ir kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 3 dalį tuo, kad 2009 m. gruodžio 9 d., apie 19.20 val., veikdamas bendrininkų grupe su R. L., E. K., V. K., A. Ž. ir V. M., turėdami tikslą plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam J. G. į skambutį atidarius buto duris, visi įsibrovė į vidų ir grasindami ginklais bei panaudodami fizinį smurtą sudavė jam ne mažiau kaip dešimt smūgių į galvos sritį ir įvairias kūno vietas, smaugė, taip padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, vėliau surišo jį ir taip atėmė galimybę priešintis; taip pasikėsino padaryti plėšimą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nusikaltimo vietoje buvo sulaikyti policijos pareigūnų.
Pažymėtina, kad kasatorius argumentas dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto atkartoja jo apeliacinio skundo argumentą, į kurį išvadas pateikė apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors nei kaltinamajame akte, nei nuosprendžio aprašomojoje dalyje nebuvo tiksliai suformuluota, jog nuteistieji kėsinosi pagrobti svetimą turtą, tačiau tai akivaizdu, logiškai išplaukia iš kaltinimo ir nėra jokio pagrindo teigti, kad R. K. nesuprato, kuo yra kaltinamas. Kasacinio teismo kolegija pažymi, kad ši apeliacinės instancijos kolegijos išvada tuo aspektu, jog nei kaltinamajame akte, nei nuosprendžio aprašomojoje dalyje nebuvo tiksliai suformuluota, kad nuteistieji kėsinosi pagrobti svetimą turtą, nėra pagrįsta.
BK 180 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už svetimo turto pagrobimą panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis. Pagal BK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte aprašoma nusikalstama veika: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Plėšimo, kaip nusikalstamos veikos, esmė yra svetimo turto pagrobimas, kuris įvykdomas šiais būdais: panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis, todėl aprašant BK 180 straipsnyje numatytą veiką reikia nurodyti nusikalstamos veikos dalyką, t. y. svetimą turtą, kurį kaltininkas, panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė.
Kaltinamajame akte bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad R. K., veikdamas bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais šioje byloje, turėdami tikslą plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. G. bei grasino jam ginklu, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nusikaltimo vietoje buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Taigi, aprašant R. K. padarytą BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nurodyta, kad, panaudojant fizinį smurtą ir grasinant ginklu, buvo kėsintasi pagrobti svetimą turtą. Kokį svetimą turtą buvo kėsintasi pagrobti, nekonkretizuota, nes R. K. ir kiti nuteistieji šioje byloje nusikalstamos veikos nebaigė ir svetimo turto neužvaldė juos nusikaltimo vietoje sulaikius policijos pareigūnams. Išvadą, kad buvo kėsintasi pagrobti svetimą turtą, patvirtino nukentėjusysis, parodęs, jog „kol vieni jį mušė, kiti naršė kambariuose, kažko ieškojo“.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kaltinamasis aktas dėl pasikėsinimo padaryti nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, kuriuo kaltinamas R. K., suformuluotas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, jame nusikalstama veika (padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės) aprašyta tinkamai.
Taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista kasatoriaus teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir nuo šio kaltinimo gintis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Alvydas Pikelis
Armanas Abramavičius