Administracinė byla Nr. P-60-1062/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01465-2015-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2017 m. rugpjūčio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. O. V., J. J., K. J. ir trečiojo suinteresuoto asmens E. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-662-525/2017 pagal pareiškėjų G. O. V., J. J., K. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui E. J. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjos G. O. V., J. J., K. J. (toliau – ir pareiškėjos), atstovaujamos advokatės Neringos Žukauskienės, patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamos: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) direktoriaus 2015 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 1T-27-(7.5) „Dėl G. O. V. skundo išnagrinėjimo“; 2) panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus (toliau – NŽT Kauno skyrius) 2015 m. kovo 27 d. raštą Nr. 8SD-1650-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“; 3) panaikinti NŽT direktoriaus 2015 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 1T-26-(7.5) „Dėl J. J. skundo išnagrinėjimo“; 4) panaikinti NŽT Kauno skyriaus 2015 m. kovo 27 d. raštą Nr. 8SD-1653-(14.8.94) „Dėl informacijos pateikimo“; 5) panaikinti NŽT direktoriaus 2015 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. lT-25-(7.5) „Dėl K. J. skundo išnagrinėjimo“; 6) panaikinti NŽT Kauno skyriaus 2015 m. kovo 27 d. raštą Nr. 8SD-1648-(14.8.94.); 7) įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,8288 ha (kiekvienai iš pareiškėjų) žemę iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą buvusio savininko A. J. (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 106–120).
Pareiškėjos nurodė, jog skundžiami sprendimai, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymus atkurti nuosavybės teises 1991 m. prašymuose nurodytu būdu, nepagrįsti ir neteisėti. Paaiškino, jog A. J. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 9,4438 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad 1991 m. prašymuose pareiškėjos nurodė, jog nuosavybės teises pageidauja atkurti natūra ir ekvivalentine natūra. Pažymėjo, jog savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo niekada nekeitė. Galutinai paaiškėjus, jog nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas, prašė, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos ekvivalentine natūra, t. y. suteikiant lygiaverčius žemės sklypus kitoje vietoje. Tvirtino, jog iki 2003 m. kovo 1 d. nuosavybės teises atkurianti institucija neinformavo apie tai, kad minėtais būdais nuosavybės teises atkurti galimybių nėra, nepasiūlė rinktis kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, nors tokia pareiga NŽT buvo imperatyviai įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 3 punkte, todėl pareiškėjos įgijo teisėtų lūkesčių, kad jų teisės bus realizuotos prašomu atkurti nuosavybės teises būdu. Pareiškėjos tvirtino, jog nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra yra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje. Teigė, kad atsakovas neteisus aiškindamas, jog nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje ir kad pareiškėjoms šiuo būdu negali būti atkurtos nuosavybės teisės. Pareiškėjos nesutiko su NŽT sprendimuose nurodytu teiginiu, jog pareiškėjos pakeitė pretendentų prašymuose dėl nuosavybės teisių atstatymo išreikštą valią, pasirinkdamos kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. 2007 m. kovo 21 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus (toliau – Kauno žemėtvarkos skyrius) raštais buvo siūloma pretendentams apsispręsti dėl atlyginimo būdo. Pasak pareiškėjų, atsisakymas atkurti nuosavybės teises pareiškėjų prašomu būdu (suteikiant lygiaverčius žemės sklypus kitoje vietoje) prieštarauja nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantiems teisės aktams, suformuotai teisminei praktikai, pažeidžia jų teisėtus lūkesčius, diskriminuoja juos kitų pretendentų atžvilgiu, kuriems minėtu būdu nuosavybės teisės atkurtos.
Atsakovas NŽT, atstovaujamas NŽT Kauno skyriaus, su pareiškėjų patikslintu skundu nesutiko (I t., b. l. 134–137). Atsiliepime nurodė, jog nėra ginčo, kad A. J. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 9,4438 ha žemės. 1991 m. prašymus atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę pateikė A. J. vaikai: A. J. (paveldėtoja – E. J.), G. O. V. V. J. (paveldėtoja – K. J.), J. J. ir mirusio sūnaus A. K. J. žmona – R. J. bei sūnus – M. J. Pretendentai prašymuose paliko neišbrauktus du nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdus – natūra ir ekvivalentine natūra. Nurodė, jog pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 2 d.) piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Akcentavo, kad Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. vasario 5 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad iki nurodytos datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniajame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą; kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus; kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu. Pažymėjo, jog Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir (ar) atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo (2003 m. balandžio 1 d.) yra naikinamasis terminas, kuris, jį praleidus, negali būti atnaujintas, o praleidus šį terminą, vėlesnis piliečio valios nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis jam teisinius padarinius. NŽT nurodė, jog Kauno žemėtvarkos skyriui V. J., G. O. V. ir J. J. 2000 m. gegužės 3 d., 2000 m. liepos 5 d., 2000 m. rugsėjo 3 d., 2000 m. spalio 7 d. ir 2000 m. spalio 13 d. pateikė prašymus, kuriuose išreiškė valią, kad pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai mieste. Taigi, NŽT nuomone, V. J. (jo teisių perėmėja – K. J.), G. O. V. ir J. J. iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 2 d.) nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl jiems nuosavybės teisės turi būti atkuriamos pagal paskutiniajame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. NŽT pažymėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimo būdas pagal pretendentų pateiktus paskutinius 2000 m. prašymus yra realizuotas, jiems atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės 0,06 ha žemės sklypus. Įstatymo nustatytu terminu vėlesniuose pateiktuose prašymuose pareiškėjos nepareiškė, nepatikslino valios dėl būdo – už žemę gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo teritorijoje. Atkūrimo įstatymo nuostatos nuo 1997 m. nebenumato „ekvivalentinės natūros“ kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo. Minėtas būdas negali būti prilyginamas būdui perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį savininko turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, todėl ginčijamais sprendimais buvo pagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą dėl atlyginimo ekvivalentine natūra. NŽT paaiškino, kad pareiškėjos 2015 m. vasario 26 d. NŽT Kauno skyriui pateikė prašymus, kuriais nurodė, kad jei nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje, tuomet prašo atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. NŽT Kauno skyrius skundžiamais sprendimais informavo pareiškėjas, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje ir paprašė patikslinti 2015 m. vasario 26 d. prašymus, nurodant rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujama gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą, tačiau jos šia teise nepasinaudojo. NŽT prašė teismo pareiškėjų patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. J. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo), atstovaujama T. M., atsiliepime su pareiškėjų patikslintu skundu sutiko ir prašė teismo jį tenkinti (I t., b. l. 148–149).
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjų patikslintą skundą tenkino visiškai (I t., b. l. 160–167).
Teismas vertino, jog aplinkybė, kad 2000 m. sausio 19 d. Kauno apskrities administracijos viršininko sprendimais V. J., G. O. V., J. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai naujus 0,06 ha žemės sklypus, nesudarė pagrindo atsisakyti tenkinti pareiškėjų prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo lygiaverčiu žemės sklypu. Nustatė, kad atsakovas iki 2003 m. kovo 1 d. nepasiūlė pretendentams raštu pakeisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir nepareiškė, kad negalės atkurti nuosavybės teisių jų 1991 m. prašyme nurodytais būdais bei 2000 m. sprendimais realizuotu būdu, nors tokią pareigą turėjo pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje imperatyviai įtvirtintą nuostatą. Vertino, jog ginčo atveju pretendentams teisės aktais dar nebuvo suteikta teisė pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Jie jos ir nekeitė, tik sutiko su institucijos pasiūlytu būdu, kuris iš esmės reiškė jų pareikštos valios realizavimą. Teismas pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcijoje (įsigaliojo nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) buvo numatyta, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Akcentavo, kad pakeisti valią dėl atlyginimo būdo yra piliečio teisė, o institucijos pareiga tinkamai, nepažeidžiant piliečių teisėtų lūkesčių, atkurti nuosavybės teises. Teismas nustatė, jog pareiškėjos savo 2015 m. vasario 26 d. prašymuose, kreipdamosi į NŽT Kauno skyrių, atlyginimą miško žemės plotu nurodė kaip alternatyvų būdą, jeigu nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių pagal pirminiame prašyme išreikštą valią ekvivalentine natūra, tad atsakovė privalėjo pirmiausiai svarstyti galimybę atkurti nuosavybės teises pareiškėjoms lygiaverčiu sklypu ir tik po to spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Teismas konstatavo, kad institucija, įgaliota atkurti piliečiams nuosavybės teises, iki ginčijamų sprendimų priėmimo savo dokumentuose pripažindama aplinkybę, jog pretendentų išreikšta valia dėl nuosavybės atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeista nebuvo, 2000 m. suteikdama naujus žemės sklypus, leido pareiškėjoms pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu (ekvivalentine natūra) ir suformavo pareiškėjoms teisėtus lūkesčius, kad ši teisė nebus paneigta. Teismo vertinimu, asmeniui, pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija, neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, 2014 m. balandžio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-587/2014).
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog NŽT neturėjo pagrindo pareiškėjoms atsisakyti atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu. Konstatavo, kad skundžiami sprendimai buvo priimti nesilaikant Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkto nuostatų, priimti neatsižvelgiant į pareiškėjų išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tokiu būdu pažeidžiant jų teisėtus lūkesčius. Sprendė, kad ginčijami sprendimai turi būti naikinami ir NŽT įpareigotina iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. J. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kiekvienai iš pareiškėjų dėl neatkurtos dalies.
III.
Atsakovas NŽT, atstovaujamas NŽT Kauno skyriaus pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą ir pareiškėjų patikslintą skundą atmesti (I t., b. l. 173–174).
NŽT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pretendentai nekeitė savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o tik sutiko su valstybės institucijos pasiūlytu būdu, o tas sutikimas reiškė tik pretendentų pareikštos valios realizavimą. Pasak NŽT, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sulygino du skirtingus nuosavybės teisių atkūrimo būdus: naują žemės sklypą ir ekvivalentinę natūrą (arba lygiavertį žemės plotą kaip įvardina teismas). Atkūrimo įstatyme nurodyta, kad naujas žemės sklypas ir lygiavertis žemės sklypas yra du skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai, todėl mano, kad priimdamas sprendimą teismas jų sutapatinti neturėjo. Nurodė, kad pareiškėjos ar kiti pretendentai vėliau pateiktuose prašymuose nėra pakeitę ar patikslinę valios dėl būdo – už žemę, gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo teritorijoje. Paaiškino, kad pareiškėjos 2007 m. prašymu nurodė pageidaujančios nuosavybės teises atkurti natūra, t. y. ne lygiaverčiu žemės sklypu Kauno rajone. NŽT vertinimu, tiek institucijos, tiek teismai turi atsižvelgti į tikruosius asmens ketinimus, jo valią. NŽT nurodė, kad iš pateiktų pretendentų ir įpėdinių prašymų akivaizdu, kad pretendentai pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra. NŽT darė išvadą, kad pareiškėjams nuosavybės teisės į likusią neatkurtą buvusio savininko A. J. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę gali būti atkurtos pagal jų prašymuose išreikštą valią, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn miškų ūkio paskirties žemės sklypą kaimo vietovėje. Atsižvelgiant į tai, jog pretendentai aiškiai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises naujais sklypais ir natūra, o vėliau, 2007 m. kovo 29 d. prašymu – tik natūra, apelianto teigimu, pareiškėjos objektyviai negalėjo tikėtis nuosavybės teises į žemę atkuri kituose rajonuose.
Pareiškėjos ir trečiasis suinteresuotas asmuo, atstovaujami advokatės Neringos Žukauskienės, atsiliepime su NŽT apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 179–191). Jų manymu, teismas darė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos nebuvo pakeitusios 1991 m. prašymais atstatyti nuosavybės teises pasirinktų nuosavybės teisių atkūrimo/atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdų – natūros ir ekvivalentinės natūros. Taip pat, sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjoms nuosavybės teisės yra atkurtinos lygiaverčiais žemės sklypais kaimo vietovėje, t. y. ekvivalentine natūra, yra teisėta ir pagrįsta. Mano kad NŽT pažeidė pareiškėjų teisėtus lūkesčius.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu NŽT apeliacinį skundą tenkino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų patikslintą skundą atmesti (I t., b. l. 199–208).
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad galutinis terminas, iki kurio piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, buvo 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka institucijos, nagrinėjančios prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tais atvejais, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalėjo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu. LVAT teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog NŽT įvykdė minėtą Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte įtvirtintą pareigą raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti pareiškėjoms kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, tačiau teisėjų kolegija vertino, kad šios NŽT pareigos neįvykdymas nelėmė pareiškėjų teisėtų lūkesčių atkurti nuosavybės teises į žemę natūra pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad NŽT, nors ir pavėluotai, tačiau savo pareigą už valstybės išperkamą žemę pasiūlyti pareiškėjoms kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus įvykdė – iš nuosavybės atkūrimo byloje esančių duomenų matyti, kad 2007 m. kovo 21 d. Kauno žemėtvarkos skyrius A. J. įpėdiniams siuntė pranešimus, kuriuose buvo nurodyta, kad dėl laisvo valstybės fondo žemės trūkumo Kauno mieste, prašoma apsispręsti dėl nuosavybės atkūrimo į žemę būdo. Pranešimuose buvo išvardinti galimi atlyginimo būdai: atlyginant vertybiniais popieriais, suteikiant lygiavertį žemės sklypą Kauno apskrities rajonuose, išskyrus Kauno rajoną, arba kituose Respublikos rajonuose (vietovę reikia susirasti patiems), bei akcentuota, kad nepasirinkus atlyginimo būdo, nuosavybės teisės į žemę bus atkurtos teisės aktų nustatyta tvarka apskrities viršininko sprendimu – atlyginant vertybiniais popieriais. 2007 m. kovo 29 d. pareiškėjos Kauno žemėtvarkos skyriaus vedėjui pateikė prašymą, kuriame išreiškė savo valią pasirašytinai, kokiu būdu pageidauja, kad būtų atlyginta už žemę. Nurodė, jog A. J. iki 1940 m. turėta žemė neužstatyta, todėl pageidauja, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos grąžinant natūra žemę turėtoje vietoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos šiuo atveju išreiškė aiškią savo valią – grąžinti žemę natūra, t. y. tokiu būdu, kuris nebuvo nurodytas kaip galimas pasirinkimas joms siųstame pranešime. Nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjos nurodė kitokį būdą, nei buvo išvardyti siųstame pranešime, NŽT atsižvelgdama į minėtą prašymą, kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl natūra grąžintinų laisvų (neužstatytų) žemės sklypų suformavimo buvusio savininko A. J. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytoje žemėje. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2013 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 70-2-3512 informavo Kauno miesto skyrių, kad A. J. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje, daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nenustatyta. Apie tai pareiškėjas NŽT informavo 2014 m. sausio 2 d. raštais Nr. 8SD-914.8.94.)-7, Nr. 8SD-914.8.94.)-8 ir Nr. 8SD-914.8.94.)-4. Šiais raštais pareiškėjos buvo informuotos, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos atlyginant pinigais.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad NŽT 2014 m. lapkričio 17 d. raštais Nr. 8SD-(14.8.94.)-7419, Nr. 8SD- (14.8.94.)-7418 ir Nr. 8SD-(14.8.94.)-7419 informavo pareiškėjas apie Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimus, t. y. apie Atkūrimo įstatyme įtvirtintą papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., būdą – atlyginimą lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Taip pat minėtu raštu pareiškėjos buvo informuotos, kad, jeigu pageidauja pasinaudoti galimybe pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko A. J. valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, iki 2015 m. kovo 1 d. NŽT Kauno skyriui turi pateikti prašymą dėl valios atkurti nuosavybės teises pasirinktu būdu pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Pareiškėjos 2015 m. vasario 26 d. NŽT Kauno skyriui pateikė prašymus, kuriais nurodė, kad jei nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje, tuomet prašo atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. NŽT Kauno skyrius skundžiamais sprendimais informavo pareiškėjas, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje ir paprašė patikslinti 2015 m. vasario 26 d. prašymus, nurodant rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujama gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Pareiškėjos, nesutikdamos su tokia NŽT Kauno skyriaus pozicija, 2015 m. kovo 27 d. sprendimus apskundė NŽT, kuri skundžiamais sprendimais pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija, vertindama byloje kilusi ginčą, sutiko su NŽT priimtais sprendimais ir vertino, jog nebuvo pagrindo naikinti NŽT Kauno skyriaus priimtų sprendimų pareiškėjų nurodytais pagrindais. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog skundžiami sprendimai pažeidė pareiškėjų teisėtus lūkesčius. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas neturėjo iš viso nagrinėti ginčo ar „ekvivalentinė natūra“ ir „lygiavertis žemės sklypas“ yra tapatūs terminai, kadangi pareiškėjos 2007 m. kovo 29 d. Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjui pateiktu prašymu aiškiai išreiškė savo valią, kokiu būdu pageidauja, kad būtų atlyginta už atkurtas nuosavybes teises į A. J. iki 1940 m. turėtą žemę – natūra, t. y. tokiu būdu, kuris nebuvo galimas kaip pasirinkimas joms siųstame pranešime ir šio būdo negalima prilyginti kaip grąžinimą „ekvivalentine natūra“ ar „lygiaverčiu žemės sklypu“. Piliečiai nustatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (LVAT 2009 metų gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog iki 2003 m. balandžio 1 d. pareiškėjos būtų patikslinusios savo valią, tačiau 2007 m. kovo 29 d. jos valią patikslino, nurodydamos konkretų pageidavimą – atkurti nuosavybės teises natūra, todėl teisėjų kolegija darė išvadą, kad pareiškėjos objektyviai negalėjo tikėtis nuosavybės teises į žemę atkurti kituose rajonuose (ekvivalentine natūra), nes jos pačios tokios valios nebuvo išreiškusios įstatymų nustatytu metu (2007 m. kovo 29 d. prašymu tikslindamos savo valią). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog skundžiamuose NŽT Kauno skyriaus 2015 m. kovo 27 d. sprendimuose pareiškėjoms buvo siūloma patikslinti savo prašymą nurodant kur pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. 2015 m. vasario 26 d. pareiškėjos pateiktuose prašymuose nurodė, kad – „Jei nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimui lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje, tuomet prašau atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje“. Šiuose prašymuose pareiškėjos reikalavimo nuosavybės teises atlyginti ekvivalentine natūra ar lygiaverčiu žemės plotu, nepateikė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, NŽT Kauno skyriaus 2015 m. kovo 27 d. sprendimai, negali būti vertinami kaip atsakovo atsisakymas vykdyti pareiškėjų valią, priešingai, jais atsakovas siekė, kad pareiškėjos patikslintų savo išreikštą valią ir nurodytų kokioje vietoje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Byloje nustačius aplinkybes, kad nuo 1997 m. galiojančio Atkūrimo įstatymo nuostatos nebenumato atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo – ekvivalentine natūra, o pareiškėjoms 2007 m. prašymuose aiškiai išreiškus valią, jog pageidauja, kad joms būtų grąžinama žemė natūra, teisėjų kolegija konstatavo, kad NŽT tinkamai realizavo teisės aktų nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,8288 ha (kiekvienai iš pareiškėjų) į buvusio savininko A. J. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini).
V.
Pareiškėjos G. O. V., J. J., K. J. ir trečiasis suinteresuotas asmuo E. J., atstovaujamos advokatės Neringos Žukauskienės, remdamosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-662-525/2017 (II t., b. l. 1–15). Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas darė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos neturi teisės atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. Tai neatitinka LVAT praktikos administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, kurioje LVAT nurodė, kad nuosavybės teisės atkuriamos būdais, pasirinktais paskutiniame piliečio prašyme pateiktame iki 2003 m. balandžio 1 d. Ekvivalentinės natūros būdas buvo nurodytas pareiškėjų 1991 m. prašymuose ir iki 2003 m. balandžio 1 d. šis pasirinktas būdas nebuvo keistas. Pagal LVAT praktiką, piliečiai turi teisę nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra, nepaisant to, kad institucija siuntė siūlymus (reikalavimus pasirinkti kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus) po 2003 m. kovo 1 d. Pagal LVAT praktiką, sąvokos „ekvivalentinė natūra“ ir „lygiavertis žemės sklypas“ iš esmės yra tapačios, todėl LVAT nemato kliūčių nuosavybės teises ekvivalentine natūra atkurti ir galiojant Atkūrimo įstatymui, kuriame ekvivalentinės natūros būdas nėra tiesiogiai įvardytas.
2. Terminas pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pagal LVAT praktiką yra galutinis (naikinamasis). LVAT praktikoje kategoriškai yra nurodyta, kad institucija turėjo pareigą iki 2003 m. kovo 1 d. informuoti piliečius, jei nėra galimybių atkurti nuosavybės teises jų pasirinkti būdu ir turėjo pasiūlyti kitus atkūrimo būdus, o piliečiai valią galėjo išreikšti tik iki 2003 m. balandžio 1 d. Tai, kad institucija šios savo pareigos neįvykdo negali sukelti piliečiams neigiamų teisinių padarinių. Tokiu atveju piliečiui nuosavybės teisės neabejotinai atkurtinos ekvivalentine natūra (lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose).
3. Apeliacinės instancijos teismas NŽT pareiškėjoms 2007 m. kovo 21 d. (praėjus net 4 metams po naikinamojo termino) siųstus pranešimus nepagrįstai vertino, kaip tinkamus veiksmus, t. y. teisę aiškino ne silpnesniosios pusės naudai. Neigiamas pasekmes teismas perkėlė būtent pareiškėjoms ir taip grubiai pažeidė jų teises, akivaizdžiai nukrypdamas nuo LVAT praktikos. Apeliacinės instancijos teismas 2007 m. kovo 29 d. pateiktus pareiškėjų prašymus vertino kaip pagrindinius, nors akivaizdu, kad jie buvo pateikti po galutinio termino valiai pareikšti. Be to, neatsižvelgta į tai, kad prašymuose pasirinko būdo NŽT siųstuose pasiūlymuose net nebuvo. Pareiškėjų prašymus teismas nepagrįstai vertino, kaip pakeistą valią dėl nuosavybės atkūrimo būdo (vietoje nuosavybės teisų atkūrimo natūra ir ekvivalentine natūra – nuosavybės teisių atkūrimas tik natūra). Minėtais prašymais pareiškėjos tik siekė, kad esant galimybių būtų įgyvendintas pirmasis pagal prioritetą nuosavybės teisių atkūrimo būdas (natūra). Taigi, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo LVAT praktikos, pagal kurią būtina atsižvelgti į situacijos aplinkybių visumą ir į tikruosius asmens ketinimus. Tiek pareiškėjoms, tiek NŽT visada buvo žinoma, kad atkurti nuosavybės teises natūra į visą žemę objektyvių galimybių nebus, todėl pareiškėjos niekada net ir nesvarstė galimybės rinktis tik šį vienintelį būdą. Tai, kad 2007 m. kovo 29 d. prašymais valia iš esmės nebuvo pakeista patvirtina pareiškėjų 2015 m. vasario 26 d. prašymai, tai pripažino ir pats NŽT Kauno skyrius 2015 m. kovo 27 d. sprendimuose.
2017 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjos ir trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė teismui papildomus dokumentus, iš kurių matyti, kad NŽT 2017 m. vasario 2 d. rašte, be kita ko, nurodė, kad administracinėje byloje Nr. A-662-525/2017 yra tikslinga sudaryti taikos sutartį, kuria ginčijami NŽT ir NŽT Kauno skyriaus sprendimai būtų pripažinti negaliojančiais.
Atsakovė NŽT, atstovaujama NŽT Kauno skyriaus, atsiliepime su prašymu atnaujinti procesą nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 31–34). Atsiliepime NŽT nurodo, kad iš 2007 m. kovo 29 d. prašymų akivaizdu, kad pareiškėjos pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (pasirinkdami nuosavybės teisių atkūrimą tik natūra). Atkreipia dėmesį į tai, kad Atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra nenumatė. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad prašyme atnaujinti procesą nenurodytas joks materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant. Prašymu tiesiog nesutinkama su LVAT atliktu įrodymu vertinimu. Atsiliepime akcentuojama, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VI.
Byloje sprendžiamas prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-662-525/2017 pagrįstumo klausimas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pažymima, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimas Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95)). Taigi, proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje nustatyta dvylika pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
Nagrinėjamu atveju prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-49/2014, 2015 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015, 2016 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016 ir kt.). Taigi, aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2017 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).
Nagrinėjamu atveju prašyme nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius ir akivaizdžius Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies, 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkto pažeidimus juos taikant ir tai lėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies pažeidimas prašyme aiškinamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo gero viešojo administravimo principu ir byloje esančius teisės neaiškumus vertino ne silpnesniosios pusės (pareiškėjų), o stipresniosios pusės (NŽT) naudai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad teismo procesinis sprendimas nėra valstybės valdžios institucijos individualus administracinis aktas, o teismas teisingumo vykdymo procese nėra viešojo administravimo subjektas. Teismas kaip vienintelė teisingumą pagal Konstituciją vykdanti institucija teisingumą bylose vykdo, vadovaudamasis visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu (ABTĮ 6 straipsnis), todėl minėti prašymo argumentai yra nepagrįsti. Be to, iš galutinio byloje priimto procesinio sprendimo turinio negalima daryti neabejotinos išvados, kad bylą nagrinėjusiai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai kilo kokie nors teisės neaiškumai, kurie buvo aiškinami NŽT naudai.
Atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 15 d. redakcija) 21 straipsnio 3 dalies ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (2003 m. sausio 31 d. redakcija) 3 punkto pažeidimas prašyme aiškinamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjos neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą ekvivalentine natūra. Prašyme nurodoma, kad tokia išvada buvo padaryta, neatsižvelgiant į minėtų teisės aktų nuostatas, kad nuosavybės teisės atkuriamos paskutiniame iki 2003 m. balandžio 1 d. pateiktame prašyme nurodytu būdu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pagrindiniais pareiškėjų valią išreiškiančiais dokumentais laikė pareiškėjų prašymus, pateiktus jau po 2003 m. balandžio 1 d. (2007 m. kovo 29 d.). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad minėtose teisės aktų nuostatose nustatytas terminas reiškia bendrą taisyklę, kad prašymai negali būti pateikti vėliau (t. y. institucija neturi pareigos priimti ir vertinti vėliau pateiktus prašymus), tačiau šios nuostatos nereiškia, kad atsakinga institucija, atsižvelgusi į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą, jokiais atvejais negali atsižvelgti į po šios datos pakeistą asmens valią.
Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto pažeidimas prašyme aiškinamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neigė pareiškėjų teisę atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama prašyme, nesukūrė precedento, kad ekvivalentinės natūros būdas nėra tapatus būdui atkurti nuosavybes teises lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šių aplinkybių apskritai nevertino, nes konstatavo, kad pareiškėjų 2007 m. kovo 29 d. prašymuose šie nuosavybės teisių atkūrimo būdai nebuvo pasirinkti, todėl neaktualūs.
Teisėjų kolegijos vertinimu, prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikti aiškūs apeliacinės instancijos teismo pateikto teisės aiškinimo klaidingumo įrodymai, todėl pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu nenustatytas.
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis). Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (LVAT 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (LVAT 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-59/2011). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).
Prašyme nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka LVAT praktikos administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, kurioje LVAT nurodė, kad nuosavybės teisės atkuriamos būdais, pasirinktais paskutiniame piliečio prašyme pateiktame iki 2003 m. balandžio 1 d. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad iš LVAT 2014 m. liepos 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A146-590/2014 matyti, kad pareiškėjai savo valios, išreikštos 1995 metais, vėliau nebuvo pakeitę, t. y. nebuvo atsisakę savo pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo – ekvivalentinės natūros. Nagrinėjamu atveju, priešingai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos 2007 m. kovo 29 d. prašymuose nurodė tik vieną pasirenkamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra, nors 2007 m. kovo 21 d. pranešimuose, be kita ko, buvo siūloma pareiškėjoms nuosavybės teises atkurti suteikiant lygiavertį žemės sklypą Kauno apskrities rajonuose, išskyrus Kauno rajoną, arba kituose Respublikos rajonuose. Taigi, šios administracinės bylos ir minėtos prašyme nurodytos bylos faktinės aplinkybės nėra nei tapačios, nei labai panašios, todėl šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, kad minėtose bylose yra priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Atitinkamai, tokia pati išvada daroma ir dėl kitos prašyme nurodytos LVAT praktikos. Prašyme nurodyta LVAT praktika, susijusi su ekvivalentinės natūros būdo prilyginimo nuosavybės teisių atkūrimui lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, atsižvelgiant į tai, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, paskutinė pareiškėjos užfiksuota valia pagal jos prašymą buvo atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę natūra.
Prašyme pažymima, kad pačioje naujausioje LVAT praktikoje po 2003 m. kovo 1 d. piliečiams siųsti siūlymai nėra vertinami kaip pareigos raštu informuoti ir pasiūlyti pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdus vykdymas. Prašyme nurodyta LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-261/2017 ir LVAT 2017 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2123-492/2016. Prašyme teigiama, kad LVAT šiose bylose konstatavo, kad piliečiai turi teisę nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra, nepaisant to, kad institucija siuntė siūlymus pasirinkti kitus atkūrimo būdus. Šių bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės taip pat nėra tapačios ar labai panašios, nes administracinėje byloje Nr. A-143-261/2017 pareiškėja savo valios nebuvo pakeitusi, o administracinėje byloje Nr. A-2123-492/2016 pareiškėja 2015 m. vasario 25 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės atkūrimo būdo lygiaverčiu žemės sklypu, o nesant tokios galimybės, išreiškė valią gauti atlyginimą už valstybės išperkamą turtą lygiaverčiu miško plotu. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju 2007 m. kovo 21 d. prašyme pareiškėjų buvo pasirinktas tik vienas nuosavybės teisių atkūrimo būdas (natūra). Teisėjų kolegija nenustačiusi, kad prašyme nurodytose administracinėse bylose teismas vertino iš esmės tapačias ar labai panašias faktines aplinkybes, atmeta prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl kolegija šį prašymą atmeta ir administracinėje byloje Nr. A-662-525/2017 atsisako atnaujinti procesą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-662-525/2017 pagal pareiškėjų G. O. V., J. J., K. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui E. J. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Ričardas Piličiauskas
Ramutė Ruškytė