Civilinė byla Nr. e2A-672-392/2016

Proceso Nr. 2-68-3-23100-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.2.1.;2.5.8.3.; 2.5.8.10.; 2.5.29.2.;3.2.6.5.;3.3.1.14.;3.3.1.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

Lietuvos Respublikos vardu

2016 m. sausio 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo iš atsakovo R. D..

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

ieškovas UAB „Gelvora“ teismui pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 785,90 Eur skolos, 740,46 Eur palūkanų, 141,46 Eur delspinigių, 133,28 Eur palūkanų delspinigių, 127,33 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, penkių procentų procesines palūkanas, 12 procentų palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (785,90 Eur) pagal papildomą susitarimą prie mokėjimo kortelės VISA Electron išdavimo ir naudojimo sutarties Nr. CMS 201652 nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovo teigimu, jis iš AB DNB banko (ankstesnis pavadinimas - AB DNB NORD bankas) įgijo reikalavimo teisę į atsakovo skolą; informavo atsakovą apie reikalavimo perleidimą, tačiau atsakovas skolos neapmokėjo.

Atsakovas R. D. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, apie ieškinio priėmimą teisme jam pranešta viešo paskelbimo būdu 2051-09-22.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-10-07 sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 785,90 Eur negrąžinto kredito, 150 Eur palūkanų, 50 Eur delspinigių, 12 procentų metines palūkanas nuo 785,90 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2015-07-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir penkių procentų metines palūkanas nuo priteisiamos 835,90 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015-07-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė ieškovui iš atsakovo 21,98 Eur žyminio mokesčio. Grąžino ieškovui 12 Eur žyminio mokesčio.

Kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių atsakovo prievolių įvykdymą ieškovui, sprendė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 785,90 Eur negrąžinto kredito tenkinti. Tačiau vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, padarė išvadą, kad ieškovo prašomos priteisti 740,46 Eur palūkanos, 141,46 Eur delspinigiai ir 133,28 Eur palūkanų delspinigiai laikytini neprotingai dideliais – prašoma priteisti palūkanų ir delspinigių suma (1 016,20 Eur) gerokai viršija skolos sumą (785,90 Eur); sutartis sudaryta juridinio asmens ir fizinio asmens –vartotojo, kuris turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Atsižvelgė ir į tai, kad pirminis kreditorius reikalavimo teisę į atsakovo skolą perleido dar 2008-09-23, tačiau dėl skolos priteisimo į teismą ieškovas kreipėsi tik 2015-07-03; be to, didžioji dalis prašomų priteisti palūkanų ir delspinigių ieškovo paskaičiuota jau po sutarties nutraukimo ir reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo. Todėl sprendė delspinigius ir palūkanų delspinigius, sudarančius 274,74 Eur (141,46 + 133,28) sumą, sumažinti iki 50 Eur, o palūkanas, sudarančias 740,46 Eur sumą – iki 150 Eur. Tokia delspinigių ir palūkanų suma, teismo vertinimu, laikytina pakankama atlyginti dėl prievolės neįvykdymo ieškovo patirtus nuostolius ir užtikrinanti abiejų šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Vertindamas ieškovo prašomas priteisti iš atsakovo 127,33 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, sprendė, kad jos negali būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto prasme. Pažymėjo, kad ieškovas, kaip verslo įmonė, verčiasi skolų išieškojimu ir prevencija (www.gelvora.lt), ši veikla yra viena iš jo ūkinės - komercinės veiklos rūšių, todėl išlaidos bendrovės tiesioginei ūkinei - komercinei veiklai vykdyti negali būti laikomos papildomo - neplanuoto pobūdžio ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidomis. Be to, ieškovas tokių išlaidų kaip pranešimų siuntimas, skambučiai, užklausos Nekilnojamojo turto registrui ir Gyventojų registro tarnybai nepagrindė jokiais tiesioginiais įrodymais. Todėl ieškovo reikalavimą dėl 127,33 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimo atmetė. Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, iš atsakovo priteisė 5 procentų procesines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vertino, jog procesines palūkanas skaičiuotinos tik nuo priteistos 835,90 Eur (785,90 Eur skola + 50 Eur delspinigiai) sumos (neįskaitant sprendimu priteisiamos 150 Eur palūkanų sumos). Kadangi sutartyje nurodytos 12 procentų dydžio metinės palūkanos atlieka mokėjimo (atlyginimo už naudojimąsi suteiktu kreditu) funkciją, todėl ieškovo prašymą priteisti iš atsakovo 12 procentų dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 785,90 Eur kredito sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2015-07-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tenkino.

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Gelvora“ teismo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-07 sprendimo už akių dalį, kurioje atmestas ieškovo prašymas priteisti 590,46 Eur palūkanų, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo 590,46 Eur palūkanų bei visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 12 proc. dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymas nei protingumo nei sąžiningumo principams, už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti mokėjimo (pelno) palūkanų. Ginčo vartojimo kredito sutartis sudaryta 2006-02-08, kuomet galiojo 1986-12-22 Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo, t. y. vartotojui buvo leista apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Pagal Vartojimo kredito įstatymo, įsigaliojusio nuo 2011-04-01, 21 straipsnio 2 dalį, preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc. Aplinkybė, kad atsakovas yra vartotojas nereiškia, kad jis gali naudotis įstatymo suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis prievolių nevykdydamas. Su ieškiniu pateiktoje ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje yra nurodyti skolos išieškojimo veiksmai, todėl mažinti palūkanas nėra pagrindo.

Ieškovo UAB „Gelvora“ apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pirminis kreditorius AB DNB bankas (anksčiau pavadinimas - AB DNB NORD bankas) ir atsakovas R. D. sudarė 2006-02-08 papildomą susitarimą prie mokėjimo kortelės VISA Electron išdavimo ir naudojimo sutarties Nr. CMS 201652, pagal kurį atsakovui suteiktas 2700 Lt (781,97 Eur) dydžio kreditas, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą bei mokėti palūkanas, delspinigius ir kitas sutartyje nurodytas sumas. Atsakovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, pirminis kreditorius AB DNB bankas nutraukė sutartį ir 2008-09-23 reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 08-20-25 perleido apeliantui UAB „Gelvora“ reikalavimo teisę į atsakovą. Kadangi kreditas sugrąžintas nebuvo UAB „Gelvira“ kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo.

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priskaičiuotų 740,46 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų sumą iki 150 Eur.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškovo prašomos priteisti 740,46 Eur palūkanos, 141,46 Eur delspinigiai ir 133,28 Eur palūkanų delspinigiai laikytini neprotingai dideliais – prašoma priteisti palūkanų ir delspinigių suma (1016,20 Eur) gerokai viršija skolos sumą (785,90 Eur); sutartis sudaryta juridinio asmens ir fizinio asmens – vartotojo, kuris turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Šiuo konkrečiu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad pirminis kreditorius reikalavimo teisę į atsakovo skolą perleido dar 2008-09-23, tačiau dėl skolos priteisimo į teismą ieškovas kreipėsi tik 2015-07-03; be to, didžioji dalis prašomų priteisti palūkanų ir delspinigių ieškovo paskaičiuota jau po sutarties nutraukimo ir reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo. Todėl sprendė palūkanas, sudarančias 740,46 Eur sumą sumažinti iki 150 Eur. Atsižvelgiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylose, susijusiose su pagal sutartis priteisiamų palūkanų dydžio nustatymu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, užtikrindamas prievolės šalių interesų pusiausvyrą, turėjo pagrindą ieškovui priteistinų palūkanų dydį peržiūrėti ex officio, kadangi susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs ne tik su privataus, bet ir viešo intereso gynimu - nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, o tai prieštarauja viešajai tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001). Neprotingai didelės palūkanos praranda savo, kaip mokėjimo už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, funkciją. Tokiu atveju palūkanos faktiškai tampa skolininko nubaudimo priemone. Be to, vadovaudamasis CK 1.5 straipsniu, teismas turi teisę mažinti tiek pagal sutartį nustatytas šalių palūkanas kaip pelno ir atlyginimo už naudojimąsi svetimais pinigais dydį, tiek palūkanų kaip netesybų dydį. Ši teismo teisė susijusi su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3 K-3-258/2005; 2001-10-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001). Pažymėtina ir tai, kad vien pagrindinės prievolės ir prašomų priteisti palūkanų dydžio santykis (reikalaujamų palūkanų sumai ženkliai viršijant paskolos dydį) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstamas pakankamu pagrindu teismui sumažinti priteistinų palūkanų sumą vadovaujantis CK 1.5 straipsniu ir CK 6.37 straipsnio 4 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2005).

Sprendžiant dėl pelno (mokėjimo) palūkanų dydžio pažymėtina, kad Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011-04-01 (šiam ginčui jis negali būti taikomas, nes papildomas susitarimas prie mokėjimo kortelės VISA Electron išdavimo ir naudojimo sutarties Nr. CMS 201652 sudarytas 2006-02-08), 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo 2009-11-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; Lietuvos Aukščiausiojo 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Nagrinėjamu atveju metinė kredito grąžinimo norma iki kredito sugrąžinimo sudaro 12 proc., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 12 proc. dydžio mokėjimo palūkanos atlieka mokėjimo (atlyginimo už naudojimąsi suteiktu kreditu) funkciją bei pagrįstai priteisė iš atsakovo 12 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą kreditą, skaičiuojant nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2015-07-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į pagrindinės prievolės (785,90 Eur) ir prašomų priteisti palūkanų (740,46 Eur) dydžių santykį, taip pat į tai, jog kreditorius į teismą kreipėsi beveik po 7 metų nuo reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 08-20-25 sudarymo, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą už akių, todėl panaikinti sprendimą už akių dalyje apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą už akių nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                  Virginijus Kairevičius