Administracinė byla Nr. I-3392-562/2012
(Proceso Nr. 3-61-3-01486-2012-7)
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 15 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rosita Patackienė, dalyvaujant pareiškėjui J. G. (J. G.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas J. G. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1-5).
Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012-12-06 iki 2012-03-07 buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Kamera, į kurioje jis kalėjo laikotarpiu nuo 2012-03-07 iki 2012-03-23 ir nuo 2012-04-06 iki 2012-05-15 yra avarinės būklės, lubos ir sienos pažeistos drėgmės, nutrupėję dažai, nuo lubų krenta tinkas, yra juodų dėmių, pelėsio, trūksta natūralaus ir dirbtinio apšvietimo. Tokios sąlygos yra nežmoniškos, neatitinkančios nustatytų reikalavimų. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, išnagrinėjęs jo skundą ir prašymą įvertinti kameros Nr. 387 būklę, nustatė pažeidimus ir nurodė juos pašalinti. Po Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atliktos operacijos, jis buvo patalpintas į karantino kamerą. Atsakovas, neatsižvelgė į aplinkybę, kad jis yra po operacijos ir žaizda dar neužgijusi, netenkino jo prašymo būti perkeltam į higienos normas atitinkančią kamerą, patalpino jį į kamerą Nr. 387. Kalėdamas antisanitarinėmis sąlygomis bijojo, kad žaizda neužpūliuotų, dėl natūralios ir dirbtinės šviesos trūkumo kameroje pablogėjo regėjimas, paraudo akių dugnas. Dėl regėjimo sutrikimo kreipėsi į medicinos skyrių, po apžiūros paskirtas gydymas. Aplaidus požiūris, nesiskaitymas su sergančiu žmogumi sukėlė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, stresą. Pažymėjo, kad LR CK 6.250 straipsnis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., kurie teismo gali būti įvertinti pinigais. Tiek Lietuvos teismų praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, apibrėžtą LR CK 6.250 straipsnyje. Dėl kalinimo higienos normos reikalavimų neatitinkančioje kameroje patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata. Nurodė, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 5 000 Lt.
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas patvirtino skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti pilnai.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6-11). Nurodė, kad sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin., 2010, Nr. 55-2731) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Neneigia, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras buvo padaręs patikrinimą, tame tarpe ir pareiškėjo skundžiamojoje kameroje Nr. 387 bei nustatė, kad kameroje reikalingi remonto darbai, todėl nurodė kameroje Nr. 387 atlikti remontą bei užtikrinti tinkamą dirbtinį dieninį bei naktinį apšvietimą. Dėl natūralaus apšvietimo paaiškino tai, kad tikrinant Lukiškių TI-K kameras, Vilniaus visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą buvo pasisakęs, kad apšvietimo užtikrinimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K nėra taikomas. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, kiekvienais metais yra sudaroma paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Paprastasis patalpų remontas kameroje Nr. 387 padarytas birželio mėnesį. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodyti trūkumai buvo pašalinti. Pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos duomenys, paneigia, kad jam dėl kalinimo Lukiškių TI-K pablogėjo regėjimas. LR CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą nurodytą LR CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal LR CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatų, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Skundas netenkintinas.
Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.
Pagal VAĮ 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (LR CK 6.271 str.).
Pagal Konstitucijos 30 str. 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas LR CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (LR CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. LR CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).
Pareiškėjas J. G. kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 5 000 Lt neturtinę žalą, kuri jam padaryta dėl jo kalinimo kameroje Nr. 387, kuri neatitinka Higienos normos reikalavimus ir neigiamai įtakojo jo sveikatos būklę. Dėl to patyrė moralinę žalą, sveikatos sutrikimus, dvasinius išgyvenimus. (b. l. 1-6).
Teismas atkreipia dėmesį, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14), ir kt.).
Bylos duomenys patvirtina, kad J. G. į Lukiškių TI-K atvyko 2009-10-30 (b. l. 11). Kameroje Nr. 387, plotas – 29,44 m2 jis kalėjo (b. l. 21-22) nuo 2012-03-07 iki 2012-03-22 ir nuo 2012-04-06 iki 2012-05-14, t. y. 61 dieną. Minėtais laikotarpiais kalint kameroje Nr. 387 buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. 3,6 m2 gyvenamojo ploto, kameroje Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.
Nagrinėjamo ginčo atveju pateikti duomenys patvirtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Centras) 2012-03-16 gavo pareiškėjo skundą, kuriame teigiama, kad jis yra kalinamas kameroje Nr. 387 antisanitarinėmis sąlygomis. Kameroje nuo lubų krenta tinkas, jaučiamas pelėsio kvapas, trūksta apšvietimo. Prašė įvertinti kameros būklę (b. l. 69).
Centras 2012-03-28 raštu Nr. 13-15(2-1)-2-1077 informavo pareiškėją, kad patikrinimo metu nustatė, kad kamera vėdinama natūraliu būdu, per langą. Kameros sienos, lubos pažeistos, nutrupėję dažai, tinkas, lubos pažeistos drėgmės. Kameroje neatliktas paprastas remontas, kas neatitinka normos 56 p ir 62 p. reikalavimo. Taip pat informavo, kad kameroje buvo atlikti oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, dirbtinės ir natūralios apšvietos matavimai. Laboratoriniais tyrimais nustatyta, kad oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitinka Normos 26 p. reikalavimus. Nustatytas Normos 22 p. reikalavimo neatitikimas dėl dirbtinės apšvietos. Kameros dirbtinė apšvieta buvo 103 lx, nors pakal Normos 22 p., mažiausia apšvieta turi būti 200 lx. Pareiškėjui išaiškino, kad nustatyta natūrali apšvieta 0,093 %. Pagal Normos 22 p. reikalavimus ji turi būti 0,5 %. Tačiau natūralaus apšvietimo koeficiento užtikrinimui turėtų būti atlikti patalpų rekonstrukcijos darbai. Norma nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracijai nurodė iki 2012-06-28 pašalinti pažeidimus (68, 70-72, 75, 76, 77).
Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba 2012-04-10 gavo pareiškėjo prašymą dėl kameros Nr. 387 neatitikties teisės aktų reikalavimams (b. l. 80). Prašymą pagal kompetenciją persiuntė Centrui (b. l. 81).
Centras 2012-05-08 raštu Nr. 13-15-(2-1)-2-1570 informavo pareiškėją, kad patikrinę kamerą Nr. 387, nustatė, kad lubos ir sienos nudažytos, tačiau vietomis nuo sienų ir lubų nusilupę dažai, surūdiję sanitariniai techniniai įrengimai, todėl neatitinka Normos 62 p. nustatytų paprastojo remonto reikalavimų. Paaiškino, kad vėdinimo pažeidimų nenustatyta, atlikus laboratorinius matavimus nustatyti dirbtinės ir natūralios apšvietos pažeidimai, tačiau natūrali apšvieta susijusi su pastato ar patalpos rekonstrukciją, todėl jai Normos reikalavimai netaikomi. Lukiškių TI-K administracijai nurodyta iki 2012-08-07 atlikti remontą ir užtikrinti dirbtinį dieninį ir naktinį apšvietimą (b. l. 78-79).
Centras 2012-04-17 gavo pareiškėjo prašymą įvertinti kamerų Nr. 273-322 apšvietimą (b. l. 91). Centras 2012-05-10 raštu Nr. 13-15-(2-1)-2-1599 informavo pareiškėją, kad vertino tik tų kamerų apšvietimą, kuriose kalėjo pareiškėja ir nustatė, kad kamerų Nr. 273, Nr. 279, Nr. 322 dirbtinė dieninė apšvieta neatitiko Normos 22 p. reikalavimų; dirbtinės naktinės apšvietos rodiklis neatitiko Normos reikalavimų tik kameroje Nr. 322. Lukiškių TI-K įpareigota pašalinti pažeidimus (b. l. 90).
Lukiškių TI-K 2012-06-07 raštu Nr. 9-13227 informavo Centrą, kad atliko III-ojo korpuso kameros Nr. 387 paprastąjį remontą, pašalino 2012-03-28, 2012-05-07 patikrinimo aktuose nurodytus trūkumus (b. l. 39).
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkte nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Minėtos normos 2 punkte nurodyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tiek Centras, nagrinėdamas pareiškėjo prašymus, tiek atsakovas atsiliepime pagrįstai nurodė, kad neatlikus kapitalinio remonto, negalima užtikrinti natūralios apšvietos kameroje.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Statybos įstatyme išaiškinta, kad sąvoka statinio paprastasis remontas (atitinka Civilinio kodekso sąvoką „einamasis remontas“) – statybos rūšis, kurios tikslas – atnaujinti statinį, jo nerekonstruojant ar kapitališkai neremontuojant.
Nagrinėjamu atveju atsakovė iš esmės neginčija, jog pareiškėjui kalint kameroje Nr. 387 nebuvo tinkamai užtikrinti Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 įtvirtinti reikalavimai dėl paprastojo remonto ir dirbtinės apšvietos. Tai, kad pareiškėjo kalinimo metu kameroje nebuvo atliktas paprastasis remontas ir buvo per mažas dirbtinės šviesos koeficientas, patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012-03-28 patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-290 ir 2012-05-07 patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-433 (b. l. 70-72, 83-85), kuriuose konstatuota, jog kameroje neatliktas paprastasis remontas ir neužtikrinti dirbtinio apšvietimo reikalavimai bei atsakovė įpareigojama atitinkamais patikrinimo aktais iki 2012-06-28 ir 2012-08-07 pašalinti pažeidimus. Pažymėtina, kad atsakovė pažeidimus, nustatytus kameroje Nr. 387 pašalino iki jai nustatyto termino ir 2012-06-07 raštu apie tai informavo Centrą (b. l. 39).
Minėta, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pavyzdžiui, bylos Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011).
Ginčo atveju nustatyta, kad kameroje Nr. 387 nebuvo užtikrintos reikiamos sąlygos, nes nebuvo atliktas kameros paprastasis remontas ir užtikrintas reikiamas dirbtinės šviesos koeficientas. Šios teismo nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjas minėtoje kameroje buvo laikomas neužtikrinant jam teisės aktais reglamentuojamų sąlygų, todėl, teismo vertinimu, byloje nustatyti neteisėti veiksmai būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų taikymo prasme.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs ( administracinė byla Nr. A17-1001/2007), jog neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Pareiškėjas teigia, kad netinkamos kalinimo sąlygos neigiamai įtakojo jo sveikatą, pablogėjo regėjimas, dėl antisanitarinių sąlygų pooperaciniu laikotarpiu pergyveno dėl galimo žaizdos užkrėtimo, kas įtakojo emocinius, dvasinius išgyvenimus. Byloje pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas 2012-01-30 kreipėsi į Sveikatos priežiūros centrą dėl silpstančio regėjimo, skundėsi akių perštėjimu, raidžių susiliejimu (b. l. 55). Gydytojas pareiškėją pasiuntė į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, nurodydamas, kad J. G. yra potrauminiai (2007 m.) pakitimai akyse (b.l. 55-56). Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizėje nurodyta, kad pareiškėjas 2012-02-10 buvo okulisto konsultacijoje, kurios metu nustatyta, kad gydymas pareiškėjui nereikalingas (b. l. 57 ). Teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė LAVL epikrizę, kurioje nurodyta kad pareiškėjui buvo išrašyti akiniai (b. l. 104). Medicininiai dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas 2012-03-28 buvo operuotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Išrašant 2012-04-05 iš ligoninės, jam rekomenduota 1 mėnesį vengti fizinio darbo (b. l. 17). Duomenų, kad pareiškėjas, po operacijos kalėdamas kameroje Nr. 387, skundėsi dėl galimo žaizdos užkrėtimo ar negijimo, byloje nėra. Iš pareiškėjo pateiktų asmens sveikatos istorijos įrašų matyti, kad pareiškėjas 2012-05-10 kreipėsi į gydytoją psichiatrą, skundėsi miego sutrikimais, dirglumu, irzlumu (b. l. 15). Kaip galimas šio sutrikimo priežastis nurodė nepasitenkinimą aplinka ir sąlygomis, kuriose gyvena. Gydytojas, pabendravęs su pareiškėju, įrašė, kad psichozės reiškinių nėra.
Apibendrinat pateiktus medicininius duomenis, pripažintina, kad įrašai pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje ir epikrizėse nepatvirtina, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl sveikatos buvo priežastiniame ryšyje su kameroje Nr. 387 nustatytu neatitinkančiu Normos reikalavimų dirbtiniu apšvietimu ir neatliktu remontu. Pažymėtina, kad gydytojas pareiškėją siuntė į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, nurodydamas, jog J. G. yra potrauminiai (2007 m.) pakitimai akyse. Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizėje nurodyta, kad pareiškėjas 2012-02-10 buvo okulisto konsultacijoje, kurios metu nustatyta, kad gydymas pareiškėjui nereikalingas. Vertinant šiuos byloje esančius duomenis, pažymėtina, kad nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas savo pretenzijas dėl silpstančio regėjimo grindė niekuo nepagrįstomis išvadomis.
Ginčo atveju taip pat reikšminga pažymėti, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, jog asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz.: EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz.: EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz.: 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).Tuo tarpu neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).
Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, remdamasi nurodyta teismų praktika, bei atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog nustatyti higienos reikalavimų neatitikimai buvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, jog joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto, o pareiškėjas nepateikė priešingą išvadą patvirtinančių įrodymų, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovo padaryto pažeidimo konstatavimas vertintinas kaip pakankama satisfakcija, o neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui atskirai nepriteistinas.
Apibendrinat teismo išdėstytus motyvus, skundo tenkinti nėra pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Vadovaudamasis ABTĮ 85-87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 str. 1 punktu, 129 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ė:
pareiškėjo J. G. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Rosita Patackienė