Civilinė byla Nr. 3K-3-190-1075/2020
Teisminio proceso numeris nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.11; 3.4.3.12
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bajorkiemis“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės „Bajorkiemis“ bankroto byloje pagal pareiškėjo „Luminor Bank AS“, Lietuvoje veikiančio per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, skundą dėl 2019 m. rugpjūčio 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto antruoju darbotvarkės klausimu, pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl teisės normų, reglamentuojančių įmonės bankroto administravimo išlaidų apmokėjimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančiu BUAB „Bajorkiemis“ 2019 m. rugpjūčio 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą antruoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta nustatyti bendros teismo nutartimis ir kreditorių susirinkimo nutarimais patvirtintos 165 486,62 Eur administravimo išlaidų sumos paskirstymo proporciją – iš lėšų, gautų už įkeistą turtą, hipotekos kreditoriui „Luminor Bank AS“ dengti 142 547,59 Eur patirtų administravimo išlaidų, iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengti 22 921,03 Eur administravimo išlaidų; 2) patvirtinti 113 709,24 Eur BUAB „Bajorkiemis“ administravimo išlaidų sumą, nustatyti administravimo išlaidų proporciją – iš lėšų, gautų už įkeistą turtą, hipotekos kreditoriui „Luminor Bank AS“ dengti 49 394,02 Eur patirtų administravimo išlaidų, iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengti 64 315,22 Eur administravimo išlaidų.
3. Pareiškėjas nurodė, kad administravimo išlaidų suma sudaro 113 709,24 Eur, o ne 165 468,62 Eur, kaip teigė bankroto administratorė. Bankroto administratorė neteisingai apskaičiavo faktiškai patirtų administravimo išlaidų sumą, įtraukdama per dideles sumas už:
3.1. Iki pirmojo kreditorių susirinkimo už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. balandžio 3 d. patirtas ir faktiškai apmokėtas administravimo išlaidas. Administratorė nepagrįstai Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartimi patvirtintą maksimalią 53 323,20 Eur lėšų sumą administravimo išlaidoms apmokėti iki administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo pateikė kreditoriams tvirtinti kaip patirtas ir faktiškai apmokėtas administravimo išlaidas už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. (bankroto bylos iškėlimo) iki 2009 m. balandžio 3 d. (pirmojo kreditorių susirinkimo). Kreditoriai turėtų sumokėti tik faktiškai už nurodytą laikotarpį patirtas 30 200,35 Eur administravimo išlaidas.
3.2. 2012 m. gruodžio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintas išlaidas turto apsaugai. Išlaidos turto apsaugai turi būti tvirtinamos tik už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d., jos sudarė 9991,75 Eur. Po 2013 m. balandžio 30 d. išlaidų turto apsaugai skaičiavimas nepagrįstas, nes šios papildomos išlaidos atsirado dėl administratorės neteisėtų veiksmų, nevykdant kreditorių susirinkimo sprendimų nutraukti fizinę turto apsaugą. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnio 2 dalį, įsipareigojimai, kuriais viršyta sąmata, dengiami iš asmeninių administratoriaus lėšų.
3.3. Ekspertizės išlaidas. Kadangi pareiškėjas iš savo lėšų sumokėjo 2424,90 Eur ekspertizės išlaidas, jos apskritai neturėtų būti įtraukiamos į administravimo išlaidų sąmatą, bankroto administratorė nepagrįstai šias išlaidas pateikė tvirtinti.
4. Taip pat administratorė neteisėtai į bankroto procese bendrovės gautų pajamų sąrašą įskaičiavo pareiškėjo gautas draudimo išmokas – 225 367,46 Eur ir 86 216,40 Eur (iš viso 311 583,86 Eur). Draudimo išmoka nėra bendrovės pajamos, nes BUAB „Bajorkiemis“ niekada šios draudimo išmokos nebuvo gavusi. Tiek iškėlus bankroto bylą, tiek jos neiškėlus, sudegus pastatui, draudimo išmoką būtų gavęs naudos gavėjas – pareiškėjas, kurio naudai buvo įkeistas pastatas ir kuris iš gautos draudimo išmokos sumos turėjo dengti bei dengė pareiškėjo skolininkų G. R. ir L. U. skolas. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.169 straipsnio 2 dalies, 4.171 straipsnio 4, 5 dalių, 6.191 straipsnio 1 dalies nuostatas, draudimo sutartis laikytina sutartimi trečiojo asmens (pareiškėjo) naudai. Atitinkamai skaičiuojant pareiškėjui tenkančią mokėti administravimo išlaidų dalį, turi būti laikoma, kad pajamos, gautos iš įkeisto turto pardavimo, sudaro 73 459,86 Eur, o ne 385 043,72 Eur.
5. Atsižvelgiant į tai, nustatytina, kad iš įkeisto turto pajamų dengiama 23 505,56 Eur tiesioginių turto administravimo išlaidų ir 25 888,46 Eur kitų administravimo išlaidų; iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengiama 64 315,22 Eur administravimo išlaidų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Kauno apygardos teismas 2019 m. spalio 11 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad kreditoriai turėtų apmokėti tik faktiškai patirtas administravimo išlaidas, o ne maksimaliai apskaičiuotas pagal teismo nutartį išlaidas. Teismas nustatė, kad administratorė neviršijo Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartimi nustatytų administravimui iki pirmojo kreditorių susirinkimo lėšų, jos buvo patirtos, tačiau faktiškai neišmokėtos, nes tuo metu bendrovėje nebuvo lėšų. Tuo atveju, jei bendrovėje būtų buvę lėšų, iš kurių administratorė dar tuo metu būtų galėjusi panaudoti ne 30 200,35 Eur, bet visą 53 323,20 Eur sumą, visa ši suma būtų buvusi ne tik faktiškai patirta, bet ir apmokėta. 2008 m. balandžio 3 d. kreditorių susirinkimas vienbalsiai patvirtino administratorės ataskaitą už laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo, kurioje administratorė informavo kreditorius, kad administravimo lėšų skola už ataskaitinį laikotarpį sudaro 80 593 Lt (23 341,35 Eur). Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas padarė išvadą, kad 23 341,35 Eur suma pagrįstai įtraukta į administravimo išlaidų sąmatą.
8. Teismas nustatė, kad BUAB „Bajorkiemis“ kreditoriai 2012 m. gruodžio 20 d. susirinkime nutarė, negavę geresnių pasiūlymų, palikti galioti apsaugos sutartį su UAB „Vyčio komisarai“. 2013 m. kovo 29 d. kreditoriai priėmė nutarimą atnaujinti elektros energijos tiekimą, atnaujinus elektros energijos tiekimą, bet ne vėliau kaip iki 2013 m. balandžio 30 d., nutraukti fizinę apsaugą. Elektros energijos tiekimas nebuvo atnaujintas. 2013 m. lapkričio 21 d. kreditoriai priėmė nutarimą pratęsti fizinę turto apsaugą. Su šiuo nutarimu nesutikdamas pareiškėjas pateikė skundą bei prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. netęsti fizinės turto apsaugos, tačiau teismas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino. Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 3 d. panaikino nutarimą dėl fizinės turto apsaugos. Teismo vertinimu, administratorė pagrįstai į administravimo išlaidų sąmatą įtraukė 36 203,38 Eur, nes fizinę apsaugą turėjo pagrindą nutraukti įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarčiai, lėšos už apsaugą apskaičiuotos iki 2014 m. vasario 13 d., todėl į administravimo išlaidų sąmatą įtrauktos pagrįstai.
9. Teismas nustatė, kad, pagal kreditorių susirinkimo nutarimą dėl taikos sutarties su draudimo bendrove tvirtinimo, 2424,90 Eur turto vertinimo ekspertizės išlaidas sumokėjo pareiškėjas, tačiau tai nereiškia, kad tokių kreditorių patvirtintų išlaidų bankroto administratorė gali netraukti į ataskaitas. Teismo vertinimu, šias išlaidas administratorė pagrįstai įtraukė į administravimo sąmatą. Kadangi pareiškėjas jas apmokėjo, tai ši suma turėtų būti išskaičiuota iš pareiškėjui priklausančios apmokėti administravimo išlaidų dalies, pareiškėjui atsiskaitant su bendrove.
10. Teismas sutiko su bankroto administratorės argumentais, kad draudimo išmoka yra bankroto proceso metu gautos įmonės pajamos, nes tai yra lėšos, gautos už įmonės turtą, todėl administratorė pagrįstai 311 583,86 Eur draudimo išmoką įtraukė į bendrovės lėšas, gautas bankroto proceso metu.
11. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 11 d. nutartį panaikino ir priėmė naują nutartį – pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino BUAB „Bajorkiemis“ 2019 m. rugpjūčio 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą antruoju darbotvarkės klausimu; patvirtino 142 345,77 Eur BUAB „Bajorkiemis“ administravimo išlaidų sumą, nustatė administravimo išlaidų proporciją: iš lėšų, gautų už įkeistą turtą, hipotekos kreditoriui „Luminor Bank AS“ dengti 78 030,55 Eur patirtų administravimo išlaidų, iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengti 64 315,22 Eur administravimo išlaidų.
12. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 1 d. nutartimi nuo bankroto bylos iškėlimo (2008 m. rugpjūčio 11 d.) iki pirmojo kreditorių susirinkimo (2009 m. balandžio 3 d.) patvirtino BUAB „Bajorkiemis“ 15 569 Lt lėšų sumą kas mėnesį, kurią administratorė turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti, bei leido apmokėti 63 194,94 Lt vienkartines išlaidas antstolio darbui ir turto apsaugai. Teismo vertinimu, bankroto administratorė nepateikė įrodymų, kad už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. balandžio 3 d. iš tiesų buvo patirtos 23 122,85 Eur administravimo išlaidos. Vien tai, kad administratorė neviršijo Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartimi nustatytos sąmatos ribos, nepagrindžia 23 122,85 Eur administravimo išlaidų faktinio patyrimo. Teismas, remdamasis ĮBĮ 23, 36 straipsniais, pažymėjo, kad visos administravimo išlaidų sąmatos apmokėjimo paskirstymo klausimo svarstymas kreditorių susirinkime nėra jau patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos keitimas.
13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs 2012 m. gruodžio 20 d., 2013 m. kovo 29 d., 2013 m. lapkričio 21 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo metu priimtus nutarimus dėl turto apsaugos ir elektros energijos atnaujinimo, sprendė, kad administratorė pagrįstai nenutraukė fizinės pastatų apsaugos ir toliau vykdė turto apsaugą, nes kreditoriai fizinės apsaugos nutraukimą siejo su elektros energijos įvedimu ir apsaugos prijungimu prie nuotolinio apsaugos pulto, o dėl to, kad elektros energijos saugomame objekte nepavyko atnaujinti, byloje ginčo nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad būtent nuo Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties, kuria panaikintas kreditorių susirinkimo nutarimas dėl fizinės turto apsaugos pratęsimo, įsiteisėjimo administratorei kilo pareiga nutraukti fizinę turto apsaugą. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad 36 203,38 Eur suma už turto apsaugą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 13 d. (2014 m. vasario 3 d. nutarties įsiteisėjimo) į administravimo išlaidų sąmatą įtraukta pagrįstai.
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bankroto administratorė pagrįstai 2424,90 Eur ekspertizės išlaidas įtraukė į administravimo išlaidų ataskaitą, nes: 1) ekspertizės išlaidos priskirtinos administravimo išlaidų kategorijai; 2) 2014 m. lapkričio 21 d. kreditorių susirinkime ekspertizės išlaidos buvo patvirtintos kaip administravimo išlaidos; 3) ginčo tarp šalių, jog ekspertizės išlaidas apmokėjo pareiškėjas „Luminor Bank AS“, nėra. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ekspertizės išlaidas yra apmokėjęs, suteikia teisę šias išlaidas išskaičiuoti iš jam priklausančios apmokėti administravimo išlaidų dalies, pareiškėjui atsiskaitant su atsakove, o ne jų neįtraukti į administravimo išlaidų sąmatą.
15. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad AB „DnB Nord“ bankas suteikė BUAB „Bajorkiemis“ akcininkui ir vadovui G. R. ir L. R. 2 470 000 Lt kreditą G. R. skoloms padengti ir kitoms vartojimo reikmėms. Prievolės pagal kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka – BUAB ,,Bajorkiemis“ priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimu. Pagal kredito sutartį įkeistas turtas turėjo būti ir buvo apdraustas – BUAB „Bajorkiemis“ priklausantys ir AB DNB bankui įkeisti pastatai buvo apdrausti draudimo bendrovės „Seesam Insurance AS“ Lietuvos filiale. Naktį iš 2012 m. lapkričio 28 d. į 2012 m. lapkričio 29 d. pastatuose kilo gaisras, jį draudikė pripažino draudžiamuoju įvykiu ir naudos gavėjui pagal draudimo sutartį – AB DNB bankui – 2013 m. rugpjūčio 22 d. išmokėjo 778 148,76 Lt (225 367,46 Eur) dydžio draudimo išmoką. Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-517-657/2015 buvo patvirtinta taikos sutartis tarp BUAB „Bajorkiemis“, draudimo bendrovės „Seesam Insurance AS“ ir AB DNB banko, pagal kurią draudimo bendrovė „Seesam Insurance AS“ pervedė AB DNB bankui dar 86 216,40 Eur (297 688 Lt) dydžio papildomą draudimo išmoką. Iš viso pareiškėjui buvo išmokėta 311 583,86 Eur draudimo suma.
16. CK 4.171 straipsnio 4 ir 5 dalyse imperatyviai nustatyta, kad įkeičiamas gali būti tik apdraustas daiktas, išskyrus žemę, o nekilnojamojo daikto hipoteka apima ir daikto draudimo atlyginimą. Pagal CK 4.196 straipsnio 2 dalį, jeigu įkeisto daikto vertė sumažėjo, o skolininkas neįvykdė įsipareigojimo dalies, kuria sumažėjo daikto vertė, arba daiktas žuvo, kreditoriai turi teisę į daikto draudimo sumą, neviršijančią jų reikalavimų sumos, išmokamą tokia pat eile, kokia turėjo būti patenkinti jų reikalavimai. Remdamasis nurodytomis normomis ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas buvo hipoteka įkeistas pareiškėjui, siekiant užtikrinti kredito davėjo interesą turėti veiksmingą teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeistų objektų vertės pirmiau už kitus kreditorius, ir naudos gavėju draudžiamojo įvykio atveju sutartyje esant įvardytam pareiškėjui, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad lėšos, išmokėtos pareiškėjui kaip draudimo išmoka iš draudimo įmonės, nelaikytinos bankroto proceso metu gautomis lėšomis. BUAB „Bajorkiemis“ neturi teisės į draudimo išmoką, nes pagal CK 4.171 straipsnio 5 dalį draudimo išmoka įkeisto daikto savininkui galėtų būti išmokėta tik turint raštišką hipotekos kreditoriaus sutikimą. Hipotekos kreditoriui teisę į draudimo išmoką suteikia CK 4.171 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas imperatyvas. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo gautą draudimo išmoką kvalifikavo kaip lėšas, gautas bankroto proceso metu, iš kurių dengiamos administravimo išlaidos.
17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad tvirtintina 142 345,77 Eur BUAB „Bajorkiemis“ administravimo išlaidų suma, nustatant administravimo išlaidų proporciją: iš lėšų, gautų už įkeistą turtą, hipotekos kreditoriui „Luminor Bank AS“ dengti 78 030,55 Eur patirtų administravimo išlaidų (52 142,09 Eur tiesioginės turto administravimo išlaidos ir 25 888,46 Eur kitų administravimo išlaidų (28,70 proc. kitų administravimo išlaidų – 90 203,68 Eur), iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengti 64 315,22 Eur (142 345,77 Eur – 52 142,09 Eur – 25 888,46 Eur ) administravimo išlaidų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
18. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 11 d. nutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Skundžiama nutartimi teismas nepagrįstai pakeitė – sumažino Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartimi nustatytą ir 2009 m. balandžio 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimu (tvirtinant administratorės ataskaitą) patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, sudarė kreditoriams neteisėtą galimybę retrospektyviai keisti administravimo išlaidų sąmatą po to, kai išlaidos jau yra patirtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo mėn. 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Įmonei nebeturint pakankamai lėšų, tam tikros paslaugos buvo suteikiamos su siekiu apmokėjimą gauti ateityje. Faktiškai už bankroto procedūrų vykdymą likusi neapmokėta 23 341,35 Eur suma. Tik patirtų ir faktiškai apmokėtų administravimo išlaidų sumos tvirtinimas iš naujo, neatsižvelgiant į faktiškai patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą ir patirtas administravimo išlaidas, suprantamas kaip jau patvirtintos teismo ir kreditorių susirinkimų nutarimų pagrindu administravimo išlaidų sąmatos mažinimas. Jei įmonėje būtų buvę pakankamai pinigų, administratorė būtų išsimokėjusi visą priklausantį atlyginimą ir sau, o tai būtų faktiškai patirtos ir apmokėtos išlaidos, ir tokiu atveju ginčo nebūtų.
18.2. Teismas, pažeisdamas tiek CPK 270 straipsnio 4 dalies 1–3 punktuose, 331 straipsnio 4 dalies 1–3 punktuose, tiek teismų praktikoje nurodytą reikalavimą teismo sprendime ar nutartyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje išdėstyti glausta forma vertinimą, padarė nepagrįstą išvadą, jog administratorė nepateikė 23 341,35 Eur administravimo išlaidas patvirtinančių įrodymų. Priešingai nei sprendė teismas, administratorė pateikė 165 468,62 Eur išlaidas, kartu ir ginčijamas 23 341,35 Eur administravimo išlaidas patvirtinančius įrodymus: gautas sąskaitas faktūras, sutartis, išrašus iš banko sąskaitos, žiniaraščius ir kt. Teismas visiškai neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius ginčo išlaidų faktinį patyrimą, ir jų nevertino. Bankrutuojančiai bendrovei neturint pakankamai lėšų, faktiškai patirta 23 341,35 Eur administravimo išlaidų suma (tai patvirtina išrašytos sąskaitos) liko neapmokėta. Išlaidų neapmokėjus, konkrečių teismo nurodomų mokėjimo dokumentų bendrovė negali pateikti, tačiau tai nepaneigia, kad šios išlaidos yra faktiškai patirtos ir, įmonei pardavus turtą, privalo būti sumokėtos.
18.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, remiantis CK 4.171 straipsnio 5 dalimi, lėšos, išmokėtos „Luminor Bank AS“ kaip draudimo išmoka iš draudimo įmonės, nelaikytinos bankroto proceso metu gautomis lėšomis, nepagrįsta. Bankroto procese gauta draudimo išmoka, kurios suma sumažinama skola kreditoriui, laikytina bankroto procese gautomis lėšomis pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį. Lėšos „Luminor Bank AS“ buvo sumokėtos remiantis BUAB „Bajorkiemis“ sudaryta draudimo sutartimi, taikos sutartimi, kurios turinį tvirtino kreditorių susirinkimas, o draudimo sutarties ir taikos sutarties pagrindu gautų lėšų suma sumažinta „Luminor Bank AS“ finansinio reikalavimo suma, todėl pripažintina, kad su kreditoriumi iš dalies atsiskaityta lėšomis, gautomis bankroto proceso metu, ir iš jų turi būti dengiamos administravimo išlaidos. Specialusis įstatymas bankroto byloms nagrinėti yra ĮBĮ, todėl CK 4.171 straipsnio 5 dalis turėtų būti taikoma tiek, kiek tai nepažeistų ĮBĮ siekiamų tikslų.
19. Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
19.1. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. balandžio 3 d. faktiškai patirtos administravimo išlaidos sudarė 30 200,35 Eur (o ne 53 323,20 Eur, kaip nurodė bankroto administratorė), byloje konstatuota, jog bankroto administratorės nurodyta papildoma 23 122,85 Eur suma negali būti laikoma faktiškai patirtomis administravimo išlaidomis. Dėl to nėra pagrindo spręsti tokių išlaidų paskirstymo kreditoriams klausimo. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, vien tai, kad bankroto byloje patvirtinta konkreti administravimo išlaidų suma, savaime nereiškia, jog visa patvirtinta suma ir bus išmokėta bankroto administratoriui. Priešingai, bankroto administratorius visais atvejais privalo įrodyti, kad visos prašomos atlyginti administravimo išlaidos buvo faktiškai patirtos. Teismo ar kreditorių susirinkimo patvirtinta maksimali administravimo išlaidų suma nustato tik tam tikras išlaidų, kurios galėtų būti apmokėtos iš bankrutuojančios įmonės turto, ribas, tačiau negarantuoja būtent tokios sumos išmokėjimo administratoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010).
19.2. Vien tai, kad gautos draudimo išmokos sumos dydžiu buvo sumažintas pareiškėjo finansinis reikalavimas, nereiškia, jog gauta draudimo išmoka yra bankroto procese gautos lėšos iš įkeisto turto ir iš gautos draudimo išmokos turi būti dengiamos administravimo išlaidos. Draudimo išmoka yra ne iš turto gauti pinigai, turto hipoteka ir turto draudimas yra skirtingi prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai. Atsakovei nuosavybės teise priklausantis turtas buvo hipoteka įkeistas pareiškėjui, kuris draudimo sutartyje buvo nurodytas kaip naudos gavėjas. Todėl BUAB „Bajorkiemis“ niekada neturėjo teisės gauti draudimo išmoką. Pareiškėjo teisė gauti draudimo išmoką nustatyta ne tik sutartyje, bet ir CK 4.171 straipsnio 5 dalyje. Pareiškėjas kaip naudos gavėjas pagal draudimo sutartį gauna draudimo išmoką, kuri laikytina nuostolių atlyginimu dėl turto praradimo (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 105 straipsnis).
20. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl hipotekos kreditoriaus pareigos prisidėti prie įmonės bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo
21. ĮBĮ (2018 m. spalio 25 d. įstatymo Nr. XIII-1593 redakcija, galiojusi nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 36 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, išskyrus iš ūkinės komercinės veiklos gaunamų pajamų administratoriui už vadovavimą ūkinei komercinei veiklai mokamą atlyginimo dalį.
22. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos gali būti apmokamos asmens, pateikusio pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, lėšomis, kaip nurodyta ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1 punkte, arba iš administratoriaus lėšų, kaip nurodyta ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 punkte.
23. ĮBĮ 34 straipsnyje nustatyta, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą; jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Kai varžytynėse pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą; visais atvejais, kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, šie ne vėliau kaip per 10 dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje (ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalis).
24. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tarp ĮBĮ 34 ir 36 straipsnių prieštaravimo nėra, nes šios teisės normos reglamentuoja skirtingus teisinius santykius. ĮBĮ 34 straipsnyje aptariama hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą. Šios teisės normos paskirtis – nurodyti, kad kiti kreditoriai negali pretenduoti į lėšas, gautas pardavus įkeistą turtą, tol, kol iš pardavus įkeistą turtą gautų lėšų nebus patenkintas įkeitimu (hipoteka) užtikrintas kreditoriaus reikalavimas, tačiau ši norma nereglamentuoja administravimo išlaidų dengimo. Tuo tarpu ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas administravimo išlaidų apmokėjimo prioritetas visų kreditorių reikalavimų tenkinimo atžvilgiu, tarp jų ir hipotekos kreditoriaus (įkaito turėtojo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017, 32 punktas).
25. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios bankroto administravimo išlaidų apmokėjimą iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, jog, realizavus kiekvieną bankrutuojančios įmonės turto objektą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu dalis bankrutuojančios įmonės turto yra įkeista, o kita – neįkeista, ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Proporcingumo principas apmokant administravimo išlaidas užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2016 32 punktą).
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje dėl bankroto administravimo išlaidų taip pat konstatuota hipotekos kreditoriaus pareiga visais atvejais – ir kai įkeistas turtas parduodamas, ir kai tas turtas neparduotas bei perduodamas įkaito turėtojui – dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas. Ta pati taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai, pardavus hipoteka įkeistą turtą, gaunama didesnė suma nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, t. y. administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2013; 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2016, 33 punktas; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017, 34 punktas). Taigi, hipotekos kreditorius privalo mokėti proporcingą jo tenkinamo reikalavimo dydžiui administravimo išlaidų dalį; hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti kreditoriaus reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pardavimu gautų lėšų neatleidžia ir nepašalina jo pareigos proporcingai su kitais kreditoriais mokėti administravimo išlaidas (pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017 37 punktas).
27. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad BUAB „Bajorkiemis“ bankroto byloje patvirtintas hipotekos kreditoriaus „Luminor Bank AS“ finansinis reikalavimas, kildinamas iš kredito sutarties, kuria „Luminor Bank AS“ (buvęs AB DNB bankas) BUAB „Bajorkiemis“ akcininkui ir vadovui G. R. ir L. R. suteikė 2 470 000 Lt kreditą G. R. skoloms padengti ir kitoms vartojimo reikmėms; prievolės pagal kredito sutartį įvykdymas užtikrintas BUAB ,,Bajorkiemis“ priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimu; pagal kredito sutartį įkeistas turtas buvo apdraustas draudimo bendrovės „Seesam Insurance AS“ Lietuvos filiale. Įkeistuose pastatuose kilus gaisrui, kuris buvo pripažintas draudžiamuoju įvykiu, draudikė naudos gavėjui pagal draudimo sutartį AB DNB bankui sumokėjo 311 583,86 Eur draudimo išmoką – 2013 m. rugpjūčio 22 d. išmokėjo 225 367,46 Eur (778 148,76 Lt) dydžio draudimo išmoką ir papildomai išmokėjo 86 216,40 Eur (297 688 Lt) draudimo išmoką, kai Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-517-657/2015 buvo patvirtinta BUAB „Bajorkiemis“, draudimo bendrovės „Seesam Insurance AS“ Lietuvos filialo ir AB DNB banko taikos sutartis.
28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, kad draudimo išmoka pareiškėjui išmokėta pagal draudimo sutartį, taikos sutartį, kurios turinį tvirtino BUAB „Bajorkiemis“ kreditorių susirinkimas, taip pat kad pareiškėjo gautų lėšų suma sumažintas jo finansinio reikalavimo dydis bankroto byloje, sprendė, jog draudimo išmoka yra bankroto proceso metu gautos bendrovės lėšos, iš kurių turi būti dengiamos administravimo išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CK 4.171 straipsnio 4–5 dalių, 4.196 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir akcentuodamas tai, kad BUAB „Bajorkiemis“ nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas buvo hipoteka įkeistas pareiškėjui, siekiant užtikrinti kredito davėjo interesą turėti veiksmingą teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeistų objektų vertės pirmiau už kitus kreditorius, padarė priešingą išvadą, t. y. kad draudimo įmonės išmokėtos pareiškėjui lėšos kaip draudimo išmoka nelaikytinos bankroto proceso metu gautomis lėšomis, todėl iš jų neturi būti dengiamos administravimo išlaidos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta, neatitinkanti nei pirmiau nurodyto administravimo išlaidų apmokėjimo taisyklių reglamentavimo, nei teismų praktikos išaiškinimų dėl hipotekos kreditoriaus pareigos prisidėti prie administravimo išlaidų apmokėjimo.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau aptartoje kasacinio teismo praktikoje ĮBĮ 36 straipsnio norma, nustatanti įmonės bankroto administravimo išlaidų apmokėjimą iš visų įmonės bankroto proceso metu gautų lėšų, nėra aiškinama siaurai, t. y. bankroto proceso metu gautomis lėšomis, iš kurių apmokamos administravimo išlaidos, laikytinos lėšos, gautos tiek pardavus turtą, įskaitant ir įkeistą, tiek hipotekos kreditoriui perėmus neparduotą įkeistą turtą. Taigi, nepriklausomai nuo specialios turto realizavimo tvarkos, pirmenybės patenkinti savo finansinį reikalavimą, hipotekos kreditorius privalo prisidėti prie administravimo išlaidų apmokėjimo. Įstatyme hipotekos kreditoriui nėra įtvirtinta išimtis, atleidžianti nuo pareigos dengti administravimo išlaidas, todėl jis, patenkinęs savo finansinį reikalavimą ar jo dalį, turi pareigą proporcingai prisidėti prie administravimo išlaidų apmokėjimo.
30. Draudimo išmoka – tai pinigų suma, kurią įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas privalo išmokėti draudėjui ar kitam asmeniui, turinčiam teisę į draudimo išmoką, arba kita draudimo sutartyje nustatyta išmokos mokėjimo forma (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 19 punktas). Draudimo sutartyje gali būti susitarta, kad draudėjo nurodymu draudikas gali vykdyti prievolę išmokėti draudimo išmoką trečiajam asmeniui – hipotekos kreditoriui, be to, tiek, kiek reikia prievolei, kurios įvykdymui užtikrinti draudėjas įkeitė apdraustą turtą, įvykdyti. Netgi tuo atveju, kai hipotekos kreditoriaus teisinis statusas draudimo teisiniuose santykiuose nėra apibrėžtas, bet įkeistas turtas yra apdraustas, įvykus draudžiamajam įvykiui, hipotekos kreditorius įgyja teisę į draudimo išmoką pagal įstatymą (CK 4.171 straipsnio 4, 5 dalys, 4.196 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-706/2016, 24 punktas). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tokia draudimo sutartis, kurioje nustatyta, kad draudimo išmoka išmokama naudos gavėjui, savo esme atitinka sutartį trečiojo asmens naudai. Sutarties trečiojo asmens naudai atveju, t. y. kai sutartį sudaręs asmuo išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui, prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sutartį sudaręs asmuo, tiek trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita nenustatyta įstatyme ar sutartyje arba nelemia prievolės esmė (CK 6.191 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-248/2016, 17 punktas).
31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, sutinka su pareiškėju, kad draudimo sutartis gali būti laikoma atitinkančia sutarties trečiojo asmens naudai esmę, tačiau šis požymis nekeičia įstatyme hipotekos kreditoriui nustatytos pareigos proporcingai prisidėti prie administravimo išlaidų apmokėjimo aiškinimo. Priešingai, draudimo sutarties prigimtis, draudimo tikslas ir jo paskirtis hipotekos kreditoriaus atžvilgiu patvirtina šią pareigą.
32. Turto draudimas yra asmens turtinių interesų draudimas, kai draudimo išmokos dydis priklauso nuo tam asmeniui padarytų ar jo patirtų nuostolių, asmens turėtų kitų išlaidų dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 85 dalis). Draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų) (Draudimo įstatymo 105 straipsnis). Taigi, turto draudimo paskirtis – patenkinti turtinius asmens interesus tuo atveju, kai turtas yra sugadinamas ar sunaikinamas. Nors draudimas yra turtinių interesų tenkinimo forma, tačiau draudiko mokama išmoka nėra nuostolių atlyginimas dėl prarasto turto, kaip teigia pareiškėjas, nes draudimo santykiai nėra civilinės atsakomybės teisiniai santykiai ir draudikas nėra atsakingas už prarastą ar sugadintą turtą. Tas pats taikytina ir tuo atveju, kai draudimo išmoka pagal draudimo sutartį yra išmokama hipotekos kreditoriui. Nors šiuo atveju draudimo išmoka ir yra lėšos, tiesiogiai išmokėtos hipotekos kreditoriui, tačiau tai yra lėšos, gautos atsakovės BUAB „Bajorkiemis“ bankroto proceso metu už atsakovei nuosavybės teise priklausantį turtą.
33. Draudimo išmoka praradus turtą hipotekos kreditoriaus atžvilgiu atlieka tą pačią funkciją kaip ir hipoteka – užtikrina kreditoriaus reikalavimo patenkinimą. Naudos gavėjo nurodymas draudimo sutartyje, kai apdraudžiamas hipoteka suvaržytas turtas, nepanaikina draudėjo teisės gauti likusią draudimo išmokos dalį, viršijančią hipotekos kreditoriaus, kaip naudos gavėjo pagal turto draudimo sutartį, reikalavimą, bet ne didesnę (kartu su išmokėta dalimi) kaip draudimo suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-706/2016, 33 punktas). Todėl į draudimo išmokos sumos, viršijančios hipotekos kreditoriaus patvirtintą įkeitimu užtikrintą finansinį reikalavimą, dalį turėtų teisę įkeisto turto savininkas.
34. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui – hipotekos kreditoriui, kuriam kaip naudos gavėjui įkeistas turtas buvo apdraustas, gavus draudimo išmoką, šia suma buvo sumažintas hipotekos kreditoriaus finansinis reikalavimas BUAB „Bajorkiemis“ bankroto byloje. Tuo atveju, jei įkeistas turtas parduodamas varžytynėse ar neparduotas perduodamas hipotekos kreditoriui, taip pat ir draudimo išmokos išmokėjimo hipotekos kreditoriui atveju jo finansinis reikalavimas skolininko bankroto byloje sumažinamas atitinkama suma.
35. Taigi, nepriklausomai nuo bankrutuojančios įmonės turto realizavimo tvarkos, draudimo išmoka iš esmės laikytina tomis pačiomis lėšomis už tą patį įmonei priklausantį turtą, tik kita forma (nei, pvz., pardavus turtą varžytynėse ar hipotekos kreditoriui perėmus neparduotą turtą). Atsižvelgiant į draudimo paskirtį hipotekos kreditoriaus atžvilgiu, draudimo išmoka, gauta hipotekos kreditoriaus pagal draudimo sutartį už įkeistą bankrutuojančiai įmonei priklausantį turtą, laikytina bankroto proceso metu gautomis lėšomis.
36. Įvertinusi nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog hipotekos kreditoriaus gauta draudimo išmoka priskirtina prie bankroto proceso metu gautų bankrutuojančios įmonės lėšų, iš kurių hipotekos kreditorius privalo proporcingai prisidėti prie bankroto administravimo išlaidų dengimo. Tokia išvada atitinka ginčui aktualias administravimo išlaidų apmokėjimo taisyklių nuostatas, įtvirtintas ĮBĮ, teismų praktikos išaiškinimus ir užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą proporcingai prisidėti prie administravimo išlaidų apmokėjimo. Priešingą apeliacinės instancijos teismo išvadą teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįsta.
Dėl bankroto administratoriaus pareigos pagrįsti patirtas įmonės bankroto administravimo išlaidas
37. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkte nustatyta, kad, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo pagal administratoriaus pateiktą sąmatą patvirtinti lėšų sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. Iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto redakcijoje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d.), galiojusioje Kauno apygardos teismui 2008 m. gruodžio 1 d. nutartimi BUAB „Bajorkiemis“ bankroto byloje patvirtinus administravimo išlaidų sąmatą iki pirmojo kreditorių susirinkimo.
38. ĮBĮ 23 straipsnio, apibrėžiančio kreditorių susirinkimo kompetenciją, 5 punkte nustatyta kreditorių susirinkimo teisė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, mokėjimų eilę ir tvarką. Ši nuostata detalizuota ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas.
39. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės, ribas. Atlyginamos ne visos administratoriaus nurodomos, o tik faktiškai bankrutavusios įmonės administravimo veikloje turėtos išlaidos, kurios atitinka ĮBĮ nurodytą paskirtį ir rūšis ir dėl kurių buvo susitarta. Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi taupiai ir efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2013).
40. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad kreditorių patvirtinta administravimo išlaidų sąmata nesuteikia bankroto administratorei teisės į sąmatoje nustatytą sumą, jei tam tikros išlaidos realiai nebuvo patirtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-148-219/2018, 54 punktas). Administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimas kreditorių susirinkime nereiškia, kad administratorius yra laisvas disponuoti sumomis, skirtomis atskirų rūšių administravimo išlaidoms padengti, ir nevaržomas pareigos atsiskaityti. Siekdamas tokių išlaidų atlyginimo, administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka tam tikras kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti. Administratorius turi motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos išlaidos yra būtinos ir kodėl toks išlaidų dydis reikalingas norint užtikrinti tinkamą įmonės administravimą. Visos patirtos išlaidos turi atitikti administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį, t. y. jos turi būti būtinos bankroto procedūroms tinkamai atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-690/2019, 25 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011).
41. Ginčijamu BUAB „Bajorkiemis“ 2019 m. rugpjūčio 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimu antruoju darbotvarkės klausimu nutarta nustatyti bendros teismo nutartimis ir kreditorių susirinkimo nutarimais patvirtintos 165 486,62 Eur administravimo išlaidų sumos paskirstymo proporciją – iš lėšų, gautų už įkeistą turtą, hipotekos kreditoriui „Luminor Bank AS“ dengti 142 547,59 Eur patirtų administravimo išlaidų, iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengti 22 921,03 Eur administravimo išlaidų. Pareiškėjas, nesutikdamas su nurodytu kreditorių susirinkimo nutarimu, ieškinyje teikė argumentus, kad bankroto administratorė neteisingai nurodė faktiškai patirtų administravimo išlaidų dydį, nes iki pirmojo kreditorių susirinkimo už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. balandžio 3 d. faktiškai patirta yra 30 200,35 Eur administravimo išlaidų, o ne 53 323,20 Eur, taip pat bankroto administratorė neteisingai apskaičiavo ir įtraukė per dideles sumas už turto apsaugą bei ekspertizės išlaidas. Dėl to, pareiškėjo teigimu, bankroto administratorė neteisingai paskirstė ir administravimo išlaidų mokėjimo proporciją.
42. Kasaciniame skunde nėra keliamas klausimas dėl turto apsaugos ir ekspertizės išlaidų, kurias pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino pagrįstai įtrauktomis į patirtas administravimo išlaidas, skunde atsakovė pateikė argumentus, kuriais grindžia nesutikimą su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. balandžio 3 d. bankroto administratorė nepagrindė papildomų 23 122,85 Eur administravimo išlaidų faktinio patyrimo. Atsakovės teigimu, administravimo išlaidų sąmata yra nustatyta teismo nutartimi ir patvirtinta kreditorių susirinkimo nutarimu, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais atsakovės argumentais.
43. Pirmiau nurodyto reglamentavimo ir teismų praktikos išaiškinimų kontekste pažymėtina, kad patvirtinta administravimo išlaidų sąmata iš esmės yra maksimali lėšų suma, kurią bankroto administratorius gali išleisti bankroto procese. Kitaip tariant, tai preliminari suma, skirta numatomiems būtiniems veiksmams įmonės bankroto procese atlikti. Tuo tarpu konkrečių išlaidų tvirtinimas reiškia jau faktiškai patirtų išlaidų patvirtinimą, o ne sąmatos peržiūrėjimą. Taigi, iš esmės administravimo išlaidų sąmata ir faktiškai patirtos išlaidos yra skirtingos teisinės sąvokos. Todėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimas savaime nepagrindžia faktiškai patirtų išlaidų. Tik patvirtinus faktiškai patirtas administravimo išlaidas atsiranda pagrindas paskirstyti kreditoriams tenkančių apmokėti šių išlaidų proporcijas. Dėl to atsakovės kasacinio skundo argumentai, kad teismo nutartimi, kreditorių susirinkimo nutarimais yra patvirtinta BUAB „Bajorkiemis“ administravimo išlaidų sąmata, nelaikytini pagrindžiančiais faktinių administravimo išlaidų dydį.
44. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad vien tai, jog kreditorių susirinkimo patvirtintoje bankroto administratoriaus veiklos ataskaitoje atitinkama suma nurodyta kaip kreditorių skola, taip pat savaime nepatvirtina faktinio administravimo išlaidų patyrimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad administratoriaus ataskaita yra viena iš administratoriaus atsiskaitymo kreditoriams už praeitą laikotarpį vykdytų bankroto procedūrų formų, o jos patvirtinimas reiškia kreditorių pritarimą administratoriaus veiklai ar jo veiklos daliai, už kurią tvirtinama ataskaita. Kadangi tarp administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės susiklosto prievoliniai pavedimo teisiniai santykiai, tai ataskaitos patvirtinimas, be kita ko, reiškia prievolės įvykdymo priėmimą CK 6.123 straipsnio prasme. Administratoriaus ataskaitos nepatvirtinimas reiškia, kad kreditoriai nesutinka su administratoriaus veikla vykdant pavedimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357-690/2016, 31 punktas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kol prievolės įvykdymas nepriimtas, pareigą įrodyti, kad prievolė įvykdyta ir įvykdyta tinkamai, turi skolininkas (CK 6.123 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai kreditorius priėmė įvykdymą, pareiga įrodinėti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
45. Byloje nėra ginčo, kad pirmasis kreditorių susirinkimas patvirtino bankroto administratorės veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. balandžio 3 d., kurioje, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nurodyta, jog bendrovė turi 23 122,85 Eur skolą kreditoriams. Tačiau kreditorių susirinkimas, spręsdamas faktiškai patirtų administravimo išlaidų mokėjimo paskirstymo klausimą, visų pirma turi teisę įsitikinti tokių išlaidų pagrįstumu, atitinkamai bankroto administratorius, turėdamas pirminius įrodymus, turi pareigą pateikti duomenis, susijusius su tomis išlaidomis. Šios kreditorių teisės ir administratoriaus pareigos negali paneigti bankroto administratorės ataskaitos patvirtinimas.
46. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pareiškėjo ieškinyje nurodytoms aplinkybėms ir, remdamasis bylos duomenimis, konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. balandžio 3 d. faktiškai apmokėtos išlaidos – 8127,67 Eur (28 063,22 Lt), faktiškai apmokėtos vienkartinės išlaidos – 6442,59 Eur (22 245 Lt), atlyginimas administratorei – 15 630,09 Eur (53 967,60 Lt), iš viso 30 200,35 Eur, papildomų 23 122,85 Eur išlaidų bankroto administratorė konkrečiais įrodymais nepagrindė.
47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad patirtų administravimo išlaidų dydžio nustatymas yra fakto klausimas. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas bylos faktų nenustato, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Jeigu kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, kasacinis teismas patikrina, ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami byloje reikšmingus faktus, tinkamai taikė proceso teisės normas, ar dėl tam tikrų proceso pažeidimų galėjo būti priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019, 62 punktas). Vien ta aplinkybė, kad kasatorius nesutinka su teismo išvada, padaryta teismui tinkamai taikant nurodytas proceso teisės normas, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo sprendimo kasaciniame teisme.
48. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo suformuota ir išplėtota daugelyje nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą).
49. Nors atsakovė teigia, kad nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. balandžio 3 d. BUAB „Bajorkiemis“ bankroto procese turėjo 30 200,35 Eur administravimo išlaidų, o ne 53 323,20 Eur, tačiau kasaciniame skunde nenurodo išsamių motyvų, teisinių argumentų, kokią konkrečią įrodymų vertinimo taisyklę teismas pažeidė ir kaip, kokių konkrečių įrodymų nevertino. Priešingai, skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas vertino byloje esančių duomenų visumą, išvadas dėl administravimo išlaidų faktinio pagrįstumo padarė remdamasis įrodymų visetu. Atsižvelgdama į kasacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo padaryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl papildomų 23 122,85 Eur administravimo išlaidų (ne)pagrįstumo.
50. Teismas, vykdydamas kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo patikrinimą, šiuo konkrečiu atveju – dėl patirtų administravimo išlaidų – atlieka šių išlaidų pagrįstumo ir pakankamumo kontrolę ir, nustatęs teisinį pagrindą, turi teisę panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą. Bankroto administratorei neįrodžius 23 122,85 Eur administravimo išlaidų, apeliacinės instancijos teismas teisėtai laikė pagrįstomis 142 345,77 Eur dydžio administravimo išlaidas, kurios administratorės įrodytos (165 486,62 Eur – 23 122,85 Eur) (CPK 178 straipsnis).
Dėl įmonės bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo proporcijos nustatymo ir bylos procesinės baigties
51. Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismų praktikos išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo dėl faktiškai patirtų administravimo išlaidų apmokėjimo paskirstymo teisėtumą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir teisingai pagrįstomis laikė 142 345,77 Eur administravimo išlaidas, tačiau nepagrįstai hipotekos kreditoriaus gautos draudimo išmokos nevertino kaip bankroto proceso metu gautų bankrutuojančios įmonės lėšų. Tuo pagrindu, įvertinus tai, kad kasacinis teismas bylos faktinių aplinkybių nenustato, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria nustatyta administravimo išlaidų proporcija, keistina, patikslinant išlaidų proporcijas, atsižvelgiant į bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes dėl bankroto proceso metu gautų lėšų dydžio (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
52. Byloje nustatyta, kad BUAB „Bajorkiemis“ bankroto proceso metu gauta 509 132,89 Eur lėšų, iš kurių iš įkeisto turto – 385 043,72 Eur (311 583,86 Eur draudimo išmoka + 73 459,86 Eur įkeisto turto pardavimo pajamos), t. y. 75,63 proc. gautų pajamų ((385 043,72 Eur / 509 132,89 Eur) x 100 proc.), iš kitų gautų lėšų – 124 089,89 Eur, t. y. 24,37 proc. gautų pajamų ((124 089,89 Eur / 509 132,89 Eur) x 100 proc.). Tiesioginės įkeisto turto administravimo išlaidos – 52 142,09 Eur, kitos administravimo išlaidos – 90 203,68 Eur (142 345,77 Eur – 52 142,09 Eur). Taigi iš lėšų, gautų už įkeistą turtą, pareiškėjui tenkanti mokėti administravimo išlaidų suma – 120 363,13 Eur? (52 142,09 Eur + 68 221,04 Eur (90 203,68 Eur x 75,63 proc. / 100 proc.)), iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengti 21 982,64 Eur (142 345,77 Eur – 52 142,09 Eur – 68 221,04 Eur).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
53. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
54. Atsakovė kasaciniame skunde prašo priteisti iš pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas.
55. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme nepatirta, todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimo valstybės naudai klausimas taip pat nesprendžiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutarties dalį, kuria patvirtinta 142 345,77 Eur bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bajorkiemis“ administravimo išlaidų suma, nustatant administravimo išlaidų proporciją: iš lėšų, gautų už įkeistą turtą, hipotekos kreditoriui „Luminor Bank AS“, Lietuvoje veikiančiam per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, dengti 78 030,55 Eur patirtų administravimo išlaidų, iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengti 64 315,22 Eur administravimo išlaidų, pakeisti:
Patvirtinti 142 345,77 Eur bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bajorkiemis“ administravimo išlaidų sumą, nustatant administravimo išlaidų proporciją: iš lėšų, gautų už įkeistą turtą, hipotekos kreditoriui „Luminor Bank AS“, Lietuvoje veikiančiam per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, dengti 120 363,13 Eur patirtų administravimo išlaidų, iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengti 21 982,64 Eur administravimo išlaidų.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Virgilijus Grabinskas
Gediminas Sagatys