Civilinė byla Nr. e2A-1080-413/2024
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-08234-2023-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.8; 2.6.27; 3.3.1.19.1
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 24 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Albinos Rimdeikaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SSF“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-861-1052/2024, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,SSF“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „FSTS“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinės bendrovė „Stolvika“, ERGO Insurance SE Lietuvos filialas ir Oletrans Sp. Zoo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB ,,SSF“ teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „FSTS“ 6 231,51 Eur nuostolių atlyginimo, 10,50 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40,00 Eur išlaidų už skolos administravimo/išieškojimo kompensavimą ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė savo reikalavimus grindė tokiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Ieškovė (toliau – užsakovas, siuntėjas) ir atsakovė (toliau – vežėjas, krovinio ekspeditorius) 2023 m. balandžio 17 d. susitarė dėl stiklo pluošto įdėklų, krosnelių ir jų komplektuojamųjų dalių, skirtų kubilams (toliau – krovinys ), pervežimo paslaugų. Krovinys turėjo būti pervežtas iš Lietuvos į Vokietiją. Pasikrovimo adresas: (duomenys neskelbtini), krovinio iškrovimo vieta: (duomenys neskelbtini). Bendra krovinio vertė – 32 074,50 Eur. Faktiniais krovinio vežėjais buvo tretieji asmenys UAB „Stolvika“ ir Oletrans Sp. Zoo.
2.2. Tarp ginčo šalių buvo susiformavusi praktika, jog už krovinio pakrovimą yra atsakingas vežėjas, kadangi tarpiniuose sandėliuose krovinys būdavo perkraunamas į kitą vilkiką ir sandėliuojamas.
2.3. 2023 m. balandžio 17 d. vežėjui pristačius krovinį pirkėjui Vokietijoje (toliau – pirkėjas), jis ieškovę, kad krovinys sugadintas. Gavęs krovinį, pirkėjas CMR važtaraštyje pažymėjo, jog 4 paletės su krosnelėmis yra netinkamai sutvirtintos ir pažeistos. Vežėjas, kurio atsakomybė preziumuojama, turėjo pareigą kreiptis į nepriklausomus ekspertus – survejerius, ir su jų pagalba užfiksuoti pažeidimo faktą, nustatyti už žalos padarymą atsakingus asmenis bei nustatyti esamų ir galimų kilti nuostolių dydį. Tačiau vežėjas į survejerius nesikreipė, o po kurio laiko kreipėsi į draudimo ekspertus, kurie atliko krovinio vertinimą remdamiesi vežėjo pateiktomis nuotraukomis. Ieškovės nuomone, ekspertinis vertinimas, kuris buvo atliktas vadovaujantis vien nuotraukomis, negali būti prilyginamas ekspertizei.
2.4. Pirkėjui atsisakius priimti krovinį, jis buvo perkrautas, o remontuotina krovinio dalis grąžinta ieškovei. 2023 m. balandžio 20 d. ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl dalies krovinio sugadinimo ir pareikalavo atlyginti nuostolius. Po daugkartinio ieškovės raginimo pateikti atsakymą, 2023 m. gegužės 23 d. ERGO draudimo civilinės atsakomybės žalų ekspertė- pateikė sprendimą, kuriame nurodyta, jog išorinio eksperto nustatyta krovinio sugadinimo priežastis – netinkama krovinio pakuotė. Todėl atsakovė nesutiko atlyginti žalą.
3. Atsakovė prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šiuo atveju žala kilo ne dėl paties krovinio išorinės būklės (gabaritų ir/ar pan.) ir ne dėl atsakovės vairuotojo veiksmų, o dėl to, kad siuntėjas (ieškovė) kroviniui parinko netinkamas pakuotes, t. y. prekių sugadinimo priežastimi buvo netinkamas/nepakankamas krovinio įpakavimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2024 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei UAB „FSTS“ iš ieškovės UAB „SSF“ 1 959,41 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog krovinys buvo pakrautas ir nugabentas iš Lietuvos į Vokietiją, kur krovinio priėmimo metu buvo pastebėti krovinio pažeidimai (krovinys buvo suvirtęs). Krovinio pažeidimą patvirtina į bylą pateiktos nuotraukos ir vaizdo įrašas.
6. Atsakovės, kaip ekspeditoriaus atsakomybė, kylanti iš ekspedijavimo sutarčių, apimančių logistikos procesą įvykio metu buvo apdrausta Ergo Insurance SE Lietuvos filialas (toliau – draudimo bendrovė) (f 1, l. 91–94). Draudimo bendrovė nenustatė vežėjo atsakomybės už krovinio sugadinimą, nepripažino įvykio draudžiamuoju ir neišmokėjo draudimo išmokos (f. 1, l. 95–96).
7. Byloje kilo ginčas dėl šalių susitarimo ir kas yra atsakingas už krovinio pakrovimą ir kas faktiškai pakrovė krovinį. Ieškovė nurodė, kad pagal šalių susitarimą krovinį turėjo pasikrauti vežėjas, vežėjo vairuotojas vadovavo pakrovimo procesui, davė nurodymus, pagal kuriuos buvo pakrautas krovinys, pats pritvirtino krovinį diržais. Be to, ieškovė teigė, kad vairuotojas asmeniškai nusprendė krovinį tvirtinti vienu, o ne dviem diržais. Atsakovė nurodė priešingai, t. y. kad šalys susitarė, jog krovinį pakraus siuntėjas, siuntėjas pakrovė krovinį, o vežėjo vairuotojas pritvirtino diržus pagal siuntėjo nurodymus.
8. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju krovinys buvo vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, dėl kurio šalys susitarė elektroniniais laiškais, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, siuntėjas – Lietuvoje, gavėjas – Vokietijoje, kurios yra CMR konvencijos narės, todėl vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų, taip pat ir atsakomybės klausimams spręsti taikytinas specialusis tarptautinės teisės aktas – CMR konvencija (šios Konvencijos 1 straipsnio 1 punktas).
9. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog krovinio dalis buvo sugadinta. Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą (CMR konvencijos 25 str.) bei kitas su krovinio vertės sumažėjimu susijusias išlaidas (pvz., mokestis ekspertams už vertės nustatymą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2012).
10. Ieškovė nuostoliams įrodyti pateikė remonto aktą, kuriame nurodė, jog vienos krosnelės remonto išlaidos sudaro 200 Eur, todėl 16 krosnelių remonto išlaidos yra 3 200 Eur. Teismas pažymėjo, jog į remonto išlaidas ieškovė įtraukė administravimo išlaidas, kurios nepriskirtinos prie remonto išlaidų, nes veiklos administravimo išlaidos užtikrina bendrą įmonės veiklą ir į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad šios išlaidos buvo patirtos išimtinai dėl atliktų remonto darbų. Dėl to teismas sprendė, kad 430,40 Eur (16 × 26,90) negali būti laikomi remonto išlaidomis, o ieškovas turi teisę reikalauti priteisti 2 769,60 Eur remonto išlaidas.
11. Ieškovė taip pat pateikė į bylą sąskaitas faktūras, kuriomis įrodinėjo patyrusi šiuos nuostolius: nauji krosnelių įdėklai įsigyti už 368 Eur sumą (ieškinio priedas Nr. 10), suremontuoto krovinio pervežimo paslaugos – 1 076,90 Eur (priedas 12), sugadintos krovinio dalies pervežimas – 338,80 Eur (ieškinio priedas Nr. 12), užsakovo patirtos sugadinto krovinio iškrovimo, perkrovimo, sandėliavimo, perpakavimo ir sandėliavimo paslaugos – 1 080 Eur (ieškinio priedas 14). Teismo vertinimu, ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, jog realiai patyrė šias išlaidas, t. y. sumokėjo šių paslaugų kainą, todėl negalima jų pripažinti realiai patirtomis išlaidomis ir nėra pagrindo nuspręsti, jog ieškovė pagrįstai prašo jas priteisti.
12. Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti palūkanas dėl negautų pajamų už sugadintas krosneles už 101 dieną, kas sudaro 146,83 Eur, teismas nurodė, kad ieškovė taiko 5,17 procentų dydžio metinių palūkanų dydį. Kadangi ieškovė nenurodė laiko, už kurį skaičiuoja palūkanas, ir nepateikė įrodymų, kada už krosneles su ieškove atsiskaitė užsakovas, teismas atmetė šį reikalavimą kaip neįrodytą.
13. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto b papunkčiu vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už krovinio sugadinimą, kai krovinys, pagal savo savybes netinkamas vežti jo neįpakavus ar blogai įpakavus, buvo vežamas jo neįpakavus arba įpakavus netinkamai. Todėl atsakovas, siekdamas išvengti atsakomybės privalėjo įrodyti atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygas. Vežėjo atleidimas nuo atsakomybės galimas tik tais atvejais, kai nėra susitarimo, kad vežėjas atsakingas už krovinio pakrovimą, kas buvo nustatyta šioje byloje.
14. Iš bylos įrodymų viseto – susirašinėjimo, foto nuotraukų, vairuotojo rašytinių paaiškinimų – teismas sprendė, jog krovinio pakrovimą ir tvirtinimą atliko siuntėjas (ieškovė), kuris ir buvo atsakingas už šį procesą. Jokių specialių krovinio tvirtinimo ir išdėstymo reikalavimų užsakovas vežėjui raštu nebuvo nurodęs, todėl užsakovo pretenzijos dėl to, kad krovinys buvo sutvirtintas ne dvejais, o vienu diržu, ar buvo per dideli tarpai tarp palečių yra nepagrįstos. Teismas atmetė kaip teisiškai nereikšmingus ieškovės argumentus, kad ji visais atvejais pakuoja krovinį, nes jie nei patvirtina, nei paneigia žalos atsiradimo reikšmingų aplinkybių.
15. Iš CMR važtaraščio teismas sprendė, kad krovinį vežėjas priėmė be pastabų, kas patvirtina, kad jokių išorinių ir akivaizdžių pakuotės bei prekės pakrovimo ar tvirtinimo trūkumų krovinio pakrovimo metu nebuvo. Tačiau į bylą pateikta išvada patvirtina, jog prekės nuvirto dėl jų įpakavimo ypatumų, t. y. būtent dėl to, kad jos nebuvo kiekviena individualiai supakuota ir sutvirtinta, jos pajudėjo pakuotės viduje. Nors ieškovė kritikuoja šias išvadas, tačiau į bylą išvadas paneigiančių įrodymų neteikė. Be to, aplinkybę, kad prekės pakeitė savo padėtį būtent pakuotės viduje, patvirtina pateiktos į bylą nuotraukos, todėl teismas sprendė, kad abejoti išvada nėra pagrindo.
16. Vežėjas UAB „Stolvika“, vykdant sutartinius įsipareigojimus, 2023 m. balandžio 17 d. atvyko į krovinio pakrovimo vietą Lietuvoje. Siuntėjo atstovas informavo vairuotoją, kad dėl krovinio specifikos krovimo darbus atliks siuntėjas. Prieš vairuotojui išvažiuojant iki krovinio pristatymo vietos, krovinį sutvirtino siuntėjo atstovai. Vežėjo vairuotojas pervežimo metu važiavo saugiai, jokių nusižengimų ir eismo įvykių nepadarė. Atvykus į iškrovimo vietą ir atidengus tentą paaiškėjo, kad krovinys nuslinko (f. 1, l. 109, 111–113).
17. Išvadoje dėl krovinio sugadinimo Nr. SC/23/09/0025 (f 1, l. 114–120) nurodyta, jog specialistai iš pateiktų nuotraukų nustatė, jog mediniai padėklai, ant kurių buvo sukrautos prekės, savo padėtį transporto priemonės grindų atžvilgiu išlaikė. Tačiau, ant padėklų sukrautos krosnelės nuo padėklų dalinai atsiskyrė, pasislinko viena kitos atžvilgiu.
18. Pagal IMO/ILO/UNECE transportinių pakuočių kodekso 4.2.2 str. nuostatas (Code of Practice for Packing of Cargo Transport Units), krovinio siuntėjas privalo užtikrinti, jog pakuotės ir krovinių vietos būtų tinkamos išlaikyti apkrovas, kurios atsiranda įprastomis transportavimo sąlygomis; prekės pakuočių viduje būtų apsaugotos nuo pažeidimų transportavimo metu. Anot teismo, nagrinėjamu atveju prekių sukrovimas į transportines pakuotes be jokios individualios pakuotės neapsaugojo prekių nuo pažeidimų, transportinės pakuotės neišlaikė savo vertikalaus standumo / vientisumo ir jose sukrautos prekės pasviro ir išslydo iš pakuotės. Remdamasis nurodytu, teismas padarė išvadą, kad prekių sugadinimo priežastimi buvo netinkamas / nepakankamas prekių įpakavimas. Siekiant sugadinimų išvengti, tokio pobūdžio prekių pakavimui turėtų būti naudojamos individualios pakuotės ar bent jau papildomos apsauginės priemonės (pvz. kartoniniai perdengimo lakštai, akyto polietileno plėvelė). Pakuočių vertikaliam stabilumui užtikrinti įprastai naudojami kieti apsauginiai kampainiai, pakavimo juostos rišamos tiek per pakuotės ilgį, tiek per plotį, tiek horizontaliai surišant kampainius, tokiu būdu užtikrinant ir sukrautų prekių stabilumą viena kitos atžvilgiu.
19. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teismas konstatavo, kad šiuo atveju būtent ieškovė buvo atsakinga už krovinio supakavimą ir tinkamą pakrovimą, ji realiai atliko prekių pakavimo ir pakrovimo veiksmus, tarp žalos atsiradimo fakto ir pakuotės yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes prekės pajudėjo ir pasislinko pakuotės viduje, o mediniai padėklai liko savo vietose. Tai reiškia, kad atsakovė įrodė esant CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkte numatytą pagrindą atleisti ją nuo civilinės atsakomybės ir ieškinį šiuo pagrindu atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
20. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „SSF“ (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 2 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentai:
20.1. Atsakovė, siekdama išvengti civilinės atsakomybės, iš esmės rėmėsi CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto b ir c papunkčiais, nurodydama, kad būtent ieškovė vykdė krovinio pakavimą bei tvirtinimą, dėl ko turi prisiimti visą iš to atsiradusią riziką. Teismas nepagrįstai palaikė šią atsakovės poziciją, konstatuodamas, kad už pakrovimą/tvirtinimą buvo atsakinga išimtinai apeliantė ir dėl ko atsakovei atsakomybė nekyla. Apeliantės nuomone, atsakovė neįrodė CMR konvencijoje nustatytų pagrindų, tuo tarpu teismas selektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, visiškai atsiribojo nuo vežėjui teisės aktais nustatytų pareigų, kurios, be kita ko, yra išplėtotos ir teismų praktikoje, o taip pat reglamentuotos vežėjo atsakomybės apimties. Teismas nukrypo nuo analogiškose ir (ar) itin panašiose bylose kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų bei suformuotų teisės taikymo taisyklių.
20.2. Teismas klaidingai nusprendė, kad krovinį išimtinai krovė bei tvirtino apeliantė. Šioje dalyje teismas padarė esminį įrodinėjimo taisyklių pažeidimą. Bylos medžiaga akivaizdžiai liudija, kad krovinio pakrovime ir tvirtinime dalyvavo faktinis vežėjas (vairuotojas), už kurį tiesiogiai yra atsakinga atsakovė kaip ekspeditorius. Tuo tarpu atsakovės pozicija, neva faktiniam vežėjui (vairuotojui) buvo uždrausta kištis į krovimo/tvirtinimo procesą yra absoliučiai nepagrįsta, nelogiška ir neįrodyta.
20.3. Atsakovės 2023 m. birželio 6 d. 10:33 val. el. laiškas, adresuotas apeliantei ir trečiajam asmeniui ERGO Insurance SE Lietuvos filialui (įmonės atstovei G. N.), patvirtina, kad faktinio vežėjo vairuotojas dalyvavo kraunant ir tvirtinant krovinį. Šiame el. laiške atsakovės atstovas M. S. pažymėjo, jog „ <...> po pakrovimo krovinys buvo tvirtintas diržais siuntėjo atstovo puspriekabėje, o vairuotojas kabino diržus prie puspriekabės šono pagal siuntėjo nurodymus“ (t. 1, b. l. 46). Be to, krovinio pervežimą faktiškai vykdęs vairuotojas N. S. paaiškino, kad jis padėjo įtempti diržus pagal siuntėjo nurodymus (t 1, b. l. 112). Apeliantė prašo atkreipti dėmesį ir į tai, kad pačius krovinio tvirtinimo diržus su savimi turi, jais disponuoja, bei juos tvirtina būtent vežėjas, o ne siuntėjas, ir tai yra normali praktika krovinių vežimo keliais sektoriuje. Šis faktas savaime rodo, jog krovinio tvirtinimo darbus turėjo atlikti ir patikrinti būtent vežėjas. Iš byloje esančios fotofiksacijos matyti, kad faktinis vežėjas (vairuotojas) krovinį (atskiras jo dalis) sutvirtino tik vienu diržu ir tik taip, kad krovinys (jo dalis) nevirstų į priekabos šonus. Tačiau vairuotojas nepritvirtino krovinio antru diržu, kaip to pageidavo atsakovė. Tokiu būdu faktinis vežėjas neužtikrino, kad krovinys nevirstų į priekabos priekį arba atgal (t 1, b. l. 21, 23).
20.4. Būtent vežėjas turi pareigą įsitikinti, jog krovinys pakrautas tinkamai bei aktyviai dalyvauti krovimo darbuose. Be to, remiantis atsakovės teiginiais, jog vairuotojas visiškai nesikišo į pakrovimą, susidaro įspūdis, kad apeliantei iš viso nepritvirtinus krovinio ir sukrovus jį neatsižvelgiant į apkrovas, faktinis vežėjas būtų tokį krovinį vis tiek transportavęs, kas prieštarauja elementariai logikai ir protingumo principui.
20.5. Apeliantė nuomone, nurodytos aplinkybės akivaizdžiai paneigia CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punkte nurodytą išimtį, jog vežėjui nekyla atsakomybė tuo atveju, jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, ir taip atleidžianti vežėją nuo atsakomybės. Atsakovė (jos pasitelkti asmenys), dalyvavusi krovinio pakrovimo/pritvirtinimo stadijoje ir neužtikrinusi krovinio tinkamo saugumo, elgėsi neatidžiai, neapdairiai, nerūpestingai, nesilaikė bent minimalių atsargumo reikalavimų, todėl būtent jai kyla civilinė atsakomybė net ir tuo atveju, jei vežėjas šių veiksmų atlikime nebūtų dalyvavęs.
20.6. Teismas sutiko su atsakovės gynybine versija, neva krovinio dalies sugadinimą taip pat įtakojo aplinkybė, kad apeliantė netinkamai jį supakavo. Apeliantė pažymi, kad šiuo atveju sugadinto krovinio dalies pakuotė po nuvirtimo išlaikė pradinę padėtį, nebuvo niekaip pažeista, t. y. nesuplyšo, nebuvo skylėta ir t. t. (t. 1, b. l. 22). 2023 m. rugsėjo 12 d. „Smart claims“ išvadoje Nr. SC/23/09/0025 specialistai nurodė, jog „nėra galimybės iš pateiktų nuotraukų vertinti nei sugadintų prekių kiekio, nei jų sugadinimo pobūdžio.“ Todėl šios išvados įrodomoji vertė, atsižvelgiant į tai, kad „žalų specialistai“ neatliko nei sugadinto krovinio tiesioginės apžiūros, nei jokio detalesnio tyrimo, yra minimali.
20.7. Kraunant pakuotes vairuotojas neabejotinai turėjo pastebėti, jog pačios pakuotės yra pakankamai tvirtos, kadangi kitu atveju vairuotojas turėjo pareigą prašyti sutvirtinti pakuotes ar atsisakyti vežti krovinį. Vairuotojui nepareiškus dėl to jokių pastabų, visa tai tik patvirtina, jog pakuotės buvo pakankamai tvirtos ir stabilios. Teismas sprendime taip pat nevertino teismų pateiktų išaiškinimų, jog esant išoriškai akivaizdžiam netinkamam krovinio pakrovimui, vežėjas turėtų su siuntėju, pakraunančiu krovinį, derinti jo pakrovimą arba atsisakyti vežti krovinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2013). Byloje taip pat liko nepaneigta apeliantės pozicija, kad ji tas pačias prekes vienodai pakuoja ir pardavinėja 3 (tris) metus, t. y. tokie patys kroviniai su tokiomis pačiomis pakuotėmis buvo vežti daug kartų, tačiau nei karto jie nebuvo sugadinti ar pareikštos pretenzijos dėl netinkamo krovinių supakavimo.
20.8. Byloje nebuvo vertinama, kad CMR važtaraštyje jokie įrašai dėl krovinio netinkamo ir (ar) nepakankamo supakavimo, krovinio būklės nebuvo atlikti. Todėl yra pagrindas teigti, kad tiek krovinys, tiek jo įpakavimas buvo tinkamos būklės, todėl nebuvo teisinių pagrindų atleisti atsakovę nuo teisinės atsakomybės. Kita vertus, sprendime apskritai nebuvo pasisakyta apie atsakovės civilinės atsakomybės sumažinimą, kas vertintina kaip sprendimo nepagrįstumas ir ydingumas.
20.9. Atsakovė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai: papildomai nesutvirtindama krovinio, pervežimo metu jį sugadino, kas lėmė nuostolių atsiradimą. Apeliantė pagrįstai reikalavo iš netinkamai savo pareigas vykdžiusios atsakovės nuostolių, t. y. 6 231,51 Eur sumos, kurią sudaro: 16 sugadintų krosnelių remonto išlaidos 200,00 Eur/vnt., iš viso 3 200,00 Eur (t 1, b. l. 47). Administravimo išlaidos 430,40 Eur yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su atsakovės netinkamai įvykdytu pervežimu. Naujų krosnelių įdėklo (pakuotės) kaina – 368 Eur (t. 1, b. l. 48, 64–65); sugadintos krovinio dalies pervežimas (grąžinimas) ieškovei – 338,80 Eur (t 1, b. l. 49); suremontuoto krovinio pervežimo paslaugos užsakovui – 1076,90 Eur (t. 1, b. l. 50); užsakovo patirtos išlaidos dėl krovinio sugadinimo – 1080,00 Eur (t. 1, b. l. 52); pirkėjo pateiktos sąskaitos vertimas į lietuvių kalbą – 21,78 Eur (t. 1, b. l. 53–55). PVM sąskaitos-faktūros patvirtina paslaugų apeliantei suteikimą, taigi ir nuostolių realumą.
20.10. Be to, į nuostolius įtrauktinos palūkanos už negautas ieškovės pajamas (641,49 Eur (vienos krosnelės kaina) × 16 sugadintų krosnelių = 10 263,84 Eur; 10 263,84 Eur × 5,17 proc. (2023 m. balandžio mėnesio bendroji paskolų įmonei palūkanų norma) / 365 d. × 101 d. = 146,83 Eur (CK 6.872 str.) (t 1, b. l. 51). Sprendime teismas pažymėjo, kad apeliantė nepateikė datų, už kurį laikotarpį skaičiuoja palūkanas, taip pat nepateikė įrodymų, kada už krosneles su apeliante atsiskaitė užsakovas, todėl laikė palūkanų dydį neįrodytą. Apeliantė patikslina, kad palūkanos buvo skaičiuojamos už laikotarpį nuo 2023 m. balandžio 17 d. (kuomet krovinys realiai būtų buvęs pristatytas pirkėjui, jeigu vežėjas nebūtų krovinio sugadinęs) iki ieškinio pareiškimo dienos, t. y. 2023 m. liepos 27 d., kas ir sudaro iš viso 101 kalendorinę dieną. Todėl akivaizdu, kad nebuvo jokio pagrindo šių palūkanų nepriteisti apelianto naudai, kadangi yra aiškus tiek taikomų palūkanų dydis, tiek jų apskaičiavimo laikotarpis.
21. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „FSTS“ prašo Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
21.1. Ieškovė jokiais leistinas ir pagrįstais įrodymais neįrodė, kodėl atsakovė turėtų atlyginti ieškovei jos deklaruojamus patirtus nuostolius. Ieškovė neginčijo ir nepaneigė aplinkybių, kad ji asmeniškai pakrovė krovinį ir nenurodė jokių pagrįstų teisinių argumentų, kodėl skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriuos išnagrinėjo ir įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl to apeliantės skundas turėtų būti atmestas.
21.2. Ginčo krovinį vežimui pakrovė ir pritvirtino būtent siuntėjas, o ne atsakovė ir ne faktinis vežėjas. Nei atsakovė, nei faktinis vežėjas nėra atsakingi už tai, kad ieškovės pakrautas krovinys pervežimo metu buvo apgadintas.
21.3. Apeliantė tik formaliais pareiškimais mėgina neteisėtai perkelti savo veiksmų pasekmes atsakovei, o jos skundo teiginiai neatitinka tikrovės ir yra ne kas kita, kaip neteisingas ir nepagrįstas įrodymų turinio pavienių frazių interpretavimas.
21.4. Byloje rašytiniai įrodymai: 2023 m. birželio 2 d. UAB „Stolvika“ atsakymas Nr. ATS230602/01; vairuotojo S. N. 2023 m. balandžio 21 d. paaiškinimas; „Smart claims“ išvada Nr. SC/22/09/0014; draudiko ERGO sprendimas dėl įvykio (Žalos Nr. 3161-0934_1 -001) įrodo, kad apeliantė bando suklaidinti teismą ir klaidingai aiškina šių įrodymų turinį. Remiantis pateiktais įrodymais, atsakovės vairuotojas pats savavališkai neatliko jokio ginčo krovinio pakrovimo. Ši aplinkybė yra įrodyta, todėl ieškovės teiginiai apie tai, kad būtent atsakovė (vežėjas) organizavo, pakrovė ir tvirtino krovinį, nesilaikė siuntėjo nurodymų ar pan., paprasčiausiai neįrodyti.
21.5. Tik krovinio siuntėjas (šiuo atveju ieškovė) žino vežamo krovinio specifiką, tačiau jos nežinojo vežėjas. Taigi vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti tik krovinio ir pakuotės išorinę būklę, o tai nereiškia jo pareigos patikrinti, ar tinkamai sudėtas ir sutvirtintas krovinys. Vežėjo pareigos siuntėjui kraunant krovinį apsiriboja tik išorinių ir aiškiai matomų krovinio savybių patikrinimu bei krovinio išdėstymo automobilyje kontrole (CMR konvencijos 8 str. 1 p.) (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012; ir kt.).
21.6. 2023 m. rugsėjo 12 d. „Smart claims“ išvadoje dėl krovinio sugadinimo Nr. SC/23/09/0025 užfiksuota, jog ieškovės žala (nuostoliai) nepagrįsti: „reikalavimas atlyginti visą sugadintų prekių vertę yra nepagrįstas, kadangi, pagal CMR konvencijos nuostatas, vežėjas, krovinio sugadinimo atveju (tuo atveju, kai yra atsakingas už krovinio sugadinimą), privalo atlyginti sumą, kuria sumažėjo krovinio vertė“; „krovinio pristatymo metu buvo užfiksuotas tik 4 palečių su krosnelėmis sugadinimo faktas. Atitinkamai papildomas reikalavimas atlyginti sugadinto išorinio įdėklo vertę yra iš esmės nepagrįstas“.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinimas pagal byloje pareikšto apeliacinio skundo argumentus.
23. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl vežėjo atsakomybės už netinkamai pakrautą krovinį, dėl ko krovinys (jo dalis) buvo sugadintas vykdant krovinio pervežimą iš Lietuvos į Vokietiją.
24. 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši Konvencija taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra Konvencijos narė. Kai transporto priemonė su kroviniu dalį kelio vežama jūra, geležinkeliu, vidaus vandens keliu ar oro transportu, išskyrus atvejus, numatytus 14 straipsnyje, ir krovinys iš transporto priemonės neperkraunamas, ši Konvencija taikoma visam vežimo procesui (2 straipsnio 1 dalis).
25. Bylose iš tarptautinio krovinių pervežimo kilusiam ginčui visais atvejais, kai vežimo sutartis atitinka Konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius (vežama kelių transporto priemone už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vieta buvo skirtingų valstybių teritorijose ir tiek krovinio išsiuntimo vietos, tiek krovinio gavimo vietos valstybės yra CMR konvencijos narės), taikytinos CMR konvencijos nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2006; 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006; kt.). Taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009).
26. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vieta yra skirtingų valstybių teritorijose, kad tiek krovinio išsiuntimo vietos, tiek krovinio gavimo vietos valstybės yra CMR konvencijos narės, todėl nagrinėjamam ginčui spręsti, visų pirma, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, taikytinos CMR konvencijos nuostatos.
27. CMR konvencijos 4 straipsnyje nustatyta, kad krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas yra važtaraštis. Pagal CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalį važtaraštis yra vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs iki tol, kol bus įrodyta priešingai.
28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CMR konvencijos 4 straipsnio ir 9 straipsnio 1 punkto nuostatas važtaraštis yra vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantis dokumentas, kuris yra prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, nebent bus įrodyta priešingai. Jei važtaraštis nesurašytas, pamestas ar užpildytas neteisingai, tai neturi įtakos šalių sudarytai vežimo sutarčiai ir jos veikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2013).
29. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutartis, sudaryta pagal CMR konvencijos nuostatas, laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnis), todėl šios sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013; 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018, 16 punktas).
30. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012; 2020 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020. Teismų praktika. 2020, 53, p. 173-195).
31. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė (krovinio siuntėjas) 2023 m. balandžio 17 d. pateikė atsakovei (vežėjas/ekspeditorius) užsakymą pervežti iš Lietuvos (pasikrovimo adresas: (duomenys neskelbtini) į Vokietiją (gavėjo adresas: (duomenys neskelbtini) krovinį – dvi paletes įdėklų ir dešimt palečių šildymo įrangos (krosnelių), kurio svoris 5000 kg. Kroviniui pervežti atsakovė pasitelkė trečiąjį asmenį UAB „Stolvika“ (vežėjas), o pastaroji - Oletrans Sp. Zoo (faktinis vežėjas) (t. 1, b. l. 19, 184-187). Pristačius krovinį jo gavėjui, buvo konstatuotas 4 palečių su krosnelėmis sugadinimo faktas (t. 1, b. l. 114-119). Dėl krovinio sugadinimo ieškovė 2023 m. balandžio 20 d. pateikė atsakovei pretenziją dėl 10 631,84 Eur nuostolių atlyginimo, prašydama atlyginti 10 263,84 Eur nuostolius už 16 krosnelių sugadinimą (641,49 EUR/vnt.) ir 368 Eur nuostolius už išorinio įdėklo sugadinimą (t. 1, b. l. 42-43). Atsakovė, vadovaudamasi savo draudiko ERGO Insurance SE Lietuvos filialo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimu, kuriuo įvykis nebuvo pripažintas draudžiamuoju, ir vežėjo UAB „Stolvika“ 2023 m. birželio 2 d. atsakymu į pretenziją, atsisakė atlyginti ieškovės prašomus nuostolius ne ginčo tvarka (t. 1, b. l. 44-45, 109).
32. Taigi, byloje nėra ginčo, kad atsakovė CMR taikymo prasme laikoma vežėja, todėl jai tiesiogiai gali būti taikoma atsakomybė už krovinio sugadinimą.
33. Ieškovė 2023 m. liepos 27 d. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 6 231,51 Eur nuostolių atlyginimo, iš kurių 3200 Eur už sugadintų krosnelių remontą ir 368 Eur už naują krosnelių įdėklą, taip pat atlyginti kitas su krovinio sugadinimu susijusias išlaidas. Ieškinyje ieškovė, be kita ko, nurodė, kad tvirtinant užsakymą ieškovas pažymėjo, jog ne ieškovas pakraus krovinį, o būtent atsakovas atvažiavęs turės galimybę krautis krovinį. Tarp ginčo šalių buvo susiformavusi praktika, jog už pakrovimą yra atsakingas būtent vežėjas, kadangi tarpiniuose sandėliuose krovinys būdavo perkraunamas į kitą vilkiką bei sandėliuojamas. Tai papildomai įrodo, jog vežėjas savo jėgomis atliko krovimo bei tvirtinimo darbus. Atsižvelgiant į tai, kad atvykęs į pakrovimo vietą vežėjas (atsakovė) su savimi keltuvo neturėjo, šiuo konkrečiu atveju užsakovas (ieškovė), laikydamasis vežėjo vairuotojo nurodymų su savo keltuvu pakrovė Krovinį į vežėjo transporto priemonę. Už krovinio sutvirtinimą, stabilumą, svorių paskirstymą bei visus kitus krovinio saugumo transportavimo metu aspektus buvo atsakingas vežėjas, kaip savo srities profesionalas.
34. Atsakovė (vežėjas) įrodinėjo priešingai, nurodydama, kad prekių pakrovimo darbus organizavo, juos vykdė ir kontroliavo (prižiūrėjo) ieškovė (siuntėjas).
35. Taigi, ieškovė savo reikalavimą kildino iš netinkamų (neteisėtų) atsakovės (vežėjo) veiksmų pakraunant krovinį, dėl ko dalis krovinio (palečių) pervežimo metu nuslydo nuo tvirtinimo vietų ir buvo apgadintas.
Dėl vežėjo atsakomybės sąlygų už krovinio sugadinimą ir atsakomybę šalinančių pagrindų
36. Vežėjo atsakomybę už dalies ar viso krovinio praradimą ar sugadinimą, taip pat atvejus (išimtis), kai vežėjas yra atleidžiamas nuo atsakomybės arba kai jo atsakomybė mažinama, reglamentuoja CMR konvencijos IV skyrius.
37. CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti.
38. CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis toliau išvardytomis aplinkybėmis: a) buvo naudojamos atviros, be tento transporto priemonės, jeigu toks jų naudojimas buvo suderintas ir nurodytas važtaraštyje; b) kai krovinys, kuris pagal savo savybes netinkamas vežti jo neįpakavus ar blogai įpakavus, vežamas jo neįpakavus arba įpakavus netinkamai; c) jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu; d) dėl natūralių kai kurių krovinių savybių, dėl kurių jie buvo visai ar iš dalies prarasti ar sugadinti: surūdiję, supuvę, sudžiūvę, nubyrėję, suslūgę, pažeisti parazitų ar graužikų ir pan.; e) dėl nepakankamo ir nepatenkinamo kroviniams skirtų vietų ženklinimo ir numeravimo; f) vežant gyvūnus.
39. CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta minėto ribojimo išimtis: vežėjas negali vadovautis konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Tas pats galioja ir tuo atveju, jei sąmoningus, tyčinius veiksmus įvykdė vežėjo agentai arba kiti asmenys, kurių paslaugomis naudojosi vežėjas vežimo metu, kai agentai ar kiti asmenys vykdė jiems pavestas užduotis (CMR konvencijos 29 straipsnio 2 dalis).
40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį pažymėta, jog vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti. Plėtodamas CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad siekiant konstatuoti sąmoningą netinkamą vežėjo elgesį turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių, krovinio pristatymo nurodymų). Subjektyviuoju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011; 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015; 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020, Teismų praktika. 2020, 53, p. 173-195; kt.).
41. Nagrinėjamu atveju yra aktualios 17 straipsnio 4 dalies b punkto (kai krovinys, kuris pagal savo savybes netinkamas vežti jo neįpakavus ar blogai įpakavus, vežamas jo neįpakavus arba įpakavus netinkamai) ir c punkto (jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu) nuostatų, kurias šalys aiškino skirtingai, taikymas ir aiškinimas byloje surinktų įrodymų viseto kontekste.
42. Vadovaujantis nutarties 40 punkte pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, bylą nagrinėjančiam teismui tenka pareiga nustatyti, ar ypatingos rizikos faktoriai galėjo būti krovinio ar jo dalies sugadinimo priežastis, kurie lemtų vežėjo atleidimą nuo atsakomybės.
43. Kaip minėta nutarties 32-33 punktuose, šalys, vadovaudamosi į bylą pateiktais įrodymais, laikėsi skirtingos pozicijos dėl vežėjo atsakomybės ir jo atsakomybę šalinančių aplinkybių. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai aiškino ginčo santykį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, bet pažeidė ir įrodymų vertinimo taisykles, kas taip pat sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.
44. Taigi, apeliacijos objektą apima ne tik ginčo teisinį santykį reglamentuojančios jau aptartos materialiosios teisės normos, bet ir procesinės teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo taisykles.
45. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 59 punktas; kt.).
46. Įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
47. Aptartame įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių kontekste pastebėtina, kad ieškovės pozicija, susijusi su ieškinyje nurodytais atsakovės (vežėjo) veiksmais vykdant krovinio pakrovimo darbus, kaip tai buvo nurodyta nutarties 33 punkte, bylos nagrinėjimo eigoje keitėsi, t. y. ieškovė (siuntėjas) iš esmės sutiko, kad ji organizavo ir vykdė pakrovimo darbus, tačiau, ieškovės įsitikinimu, krovinio vežėjas (vairuotojas), kaip savo srities profesionalas, nesiėmė jokių priemonių pakrauto krovinio tinkamam stoviui patikrinti, kad krovinys transporto priemonėje būtų saugiai pritvirtintas ne vienu, bet dvejais diržais.
48. Šalių paaiškinimai ir bylos rašytiniai įrodymai (šalių elektroninis susirašinėjimas) patvirtina, kad krovinio pakrovimo darbus organizavo ir juos vykdė krovinio siuntėjas (ieškovė) (t. 1, b. l. 105-108). Faktinio krovinio vežėjo vairuotojas patvirtino, kad ieškovė ne tik organizavo ir vykdė krovinio pakrovimą, bet šį procesą fiksavo (filmavo) ir kontroliavo. Kaip nurodė vairuotojas savo paaiškinime, ...„krovėjas užlipo ant priekabos, jam buvo atvežtas hidraulinis padėklų vežimėlis ir jis pradėjo vežti padėklus su metaliniais gaminiais, kurie ant padėklų laikėsi tik todėl, kad buvo apvynioti tampria plėvele ir sujungti vieni su kitais keliomis sąvaržomis. Krovėjas sustatė padėklus priekaboje ir sutvirtino diržus reikiamose vietose pagal jų instrukciją. Aš (vairuotojas) stovėjau ant žemės, šalia priekabos borto, ir padėjau įtempti diržus pagal nurodymus. Šalia vaikščiojo moteris, kuri viską kontroliavo ir fotografavo. Ji tikrino diržų įtempimą ir kontroliavo, kad jie nebūtų per daug įtempti, nes metaliniai gaminiai buvo tuščiaviduriai ir galėjo išsilenkti. Atvykęs į iškrovimo vietą ir atitraukęs priekabos tentą, pamačiau, kad keturi padėklai suvirto, todėl atsilaisvino diržai ir veikiami inercijos palinko į priekį“.
49. Nepriklausomas žalų vertintojas „Smart Claims“, atsakovės draudikės užsakymu atlikęs įvykio priežasčių tyrimą, 2023 m. rugsėjo 12d. išvadoje dėl krovinio sugadinimo Nr. SC/23/09/0025, nurodydamas žalos atsiradimo priežastį (išvados 8 punktas/skyrius), be kita ko nurodė, kad „pagal IMO/ILO/UNECE transportinių pakuočių kodekso 4.2.2 str. nuostatas (Code of Practice for Packing of Cargo Transport Units), krovinio siuntėjas privalo užtikrinti, jog: 1) pakuotės ir krovinių vietos būtų tinkamos išlaikyti apkrovas, kurios atsiranda įprastomis transportavimo sąlygomis; 2) prekės pakuočių viduje būtų apsaugotos nuo pažeidimų transportavimo metu. Šiuo atveju prekių sukrovimas į transportines pakuotes be jokios individualios pakuotės neapsaugojo nuo pažeidimų. Taip pat, transportinės pakuotės neišlaikė savo vertikalaus standumo / vientisumo ir jose sukrautos prekės pasviro / iš pakuotės išslydo. Esant tokioms aplinkybėms galime daryti išvadą, jog prekių sugadinimo priežastimi buvo netinkamas / nepakankamas įpakavimas. Siekiant sugadinimų išvengti, tokio pobūdžio prekių pakavimui turėtų būti naudojamas individualios pakuotės ar bent jau papildomos apsauginės priemonės (pvz. kartoniniai perdengimo lakštai, akyto polietileno plėvelė), Pakuočių vertikaliam stabilumui užtikrinti įprastai naudojami kieti apsauginiai kampainiai, pakavimo juostos rišamos tiek per pakuotės ilgį, tiek per plotį, tiek horizontaliai surišant kampainius, tokiu būdu užtikrinant ir sukrautų prekių stabilumą viena kitos atžvilgiu“.
50. Pažymėtina, kad nei nutarties 48 punkte nustatytų aplinkybių, nei krovinio (jo dalies) sugadinimo priežasties ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė ir viso proceso metu laikėsi formalios pozicijos, kad vėžėjo vairuotojas neužtikrino tinkamo prekių tvirtinimo ir tuo pačiu jų stabilumo transporto priemonėje, deklaratyviai teigdamas, kad tarp šalių egzistavo susiformavusi krovinių tvirtinimo praktika ir jokių panašių įvykių anksčiau nebuvo. Tačiau pastebėtina, kad ieškovė nepaaiškino, ar anksčiau krovinys buvo tvirtinamas dviem diržais, ir kaip tai, ieškovės nuomone, turėjo būti daroma nagrinėjamu atveju, ar buvo tvirtinamas vienu diržu, dėl ko tokiu atveju kyla klausimas, dėl kokių priežasčių ieškovė pažeidė nusistovėjusią praktiką ir leido vežėjo vairuotojui tvirtinti krovinį vienu diržu.
51. Ieškovei leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigus žalų vertintojo UAB „Smart Claims“ išvados dėl žalos atsiradimo priežasties, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, daro daugiau tikėtiną išvadą, kad krovinio sugadinimą lėmė ne tik netinkamas prekių įpakavimas, bet ir netinkamas jo tvirtinimas vežėjo transporto priemonėje (CPK 285 straipsnis).
52. Nurodytų šios nutarties 48-51 aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog pagal CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punktą vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti: a) ar teisingai važtaraštyje nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija; b) krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Taigi pagal šią CMR konvencijos nuostatą vežėjas neturi pareigos tikrinti, ar krovinys pakraunamas teisingai. Konvencijos nuostata, kad vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę, nereiškia jo pareigos patikrinti, ar tinkamai sudėtas ir sutvirtintas krovinys. Logiška, kad krovinio siuntėjas žino vežamo krovinio specifiką, o jos gali nežinoti vežėjas. Kita vertus, jeigu išoriškai akivaizdus netinkamas krovinio pakrovimas, vežėjas turėtų su siuntėju, pakraunančiu krovinį, derinti jo pakrovimą arba atsisakyti vežti krovinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2019, 22 punktas ir jame nurodyta praktika). Vežėjo dalyvavimas pakraunant krovinį savaime nesudaro pagrindo tokį dalyvavimą vertinti kaip krovinio pakrovimo pareigos vykdymą. Taigi, esant šalių susitarimui dėl krovinio pakrovimo pareigos, kitos šalies, sutartimi neprisiėmusios pareigos pakrauti krovinį, atstovo fizinis dalyvavimas pakraunant krovinį ir netgi jį tvirtinant negali būti vertinamas kaip susitarimo dėl krovinio pakrovimo pareigos pakeitimas ar perkėlimas (ten pat, 23 punktas). Kadangi CMR konvencija nereguliuoja krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčiu šalys gali remtis tuo atveju, kai dėl to nesusitaria. Nesant šalių susitarimo, krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Pagal kasacinio teismo praktiką, nesant šalių susitarimo dėl krovinio pakrovimo, vežėjas nėra įpareigotas tikrinti bei prižiūrėti, ar krovinys yra kraunamas tinkamai, ir todėl gali remtis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje įtvirtinta atsakomybę ribojančia taisykle (ten pat, 27 punktas ir jame nurodyta praktika). Krovinio sudėjimas CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio prasme yra krovinio sutvirtinimas ar jo saugus sudėjimas taip, kad būtų užtikrintas saugumas ir stabilumas vežimo metu. Krovinio pakrovimas ir ypač sudėjimas turi apsaugoti krovinį vežimo metu. Asmuo, atliekantis krovinio pakrovimą ir sudėjimą, turi atsižvelgti į kelių transporto rizikas, tokias kaip staigus stabdymas, kelio nelygumai ir pan. Staigus stabdymas, jei nepažeidžiamos viešosios teisės normos, laikytinas normalia eismo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2014). Teisėjų kolegijos nuomone, prie tokių kelių normalių transporto rizikų, nesant viešosios teisės normų pažeidimo, priskirtinas ir transporto manevravimas kelyje, įskaitant kelkraštį (ten pat, 28 punktas).
53. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vežėjas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodė, jog nagrinėjamo ginčo atveju egzistavo aplinkybės, šalinančios jo (vežėjo) atsakomybę už krovinio sugadinimą (nutarties 40,42 punktai), todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju ieškovė buvo atsakinga už krovinio supakavimą ir tinkamą pakrovimą, ji realiai atliko prekių pakavimo ir pakrovimo veiksmus, tarp žalos atsiradimo fakto ir atsakovės (vežėjo) veiksmų (neveikimo) nėra tiesioginio priežastinio ryšio.
Dėl procesinės bylos baigties
54. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, ištyrė ir įvertino įrodymus nepažeisdamas įrodinėjimo taisyklių, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
55. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl visų aplinkybių, jei tokios aplinkybės, nenustačius kitų sąlygų, tampa teisiškai nereikšmingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-421/2017). Todėl dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir nelemia galutinio teisinio rezultato išnagrinėtoje byloje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
56. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus ieškovės UAB „SSF“ apeliacinį skundą atmesti, atsakovė UAB „FSTS“ turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 968 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios susidarė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
57. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) (akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.).
58. Atsakovės patirtos atstovavimo išlaidos neviršija maksimalių Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytų tokių išlaidų dydžio, nes maksimalus dydis už 2024 m. gegužės mėnesį parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 2 743,39 Eur (2 110,3 Eur bruto × 1,3 (8.11 p.), todėl atsakovei iš ieškovės priteistina 968 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „FSTS“ (juridinio asmens kodas 302412564) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SSF“ (juridinio asmens kodas 301841692) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Gintautas Koriaginas
Algimantas Kukalis
Albina Rimdeikaitė