Civilinė byla Nr. e2-19932-1171/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15202-2022-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.4; 3.1.7.6; 3.2.6.1
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. spalio 17 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vilma Brazinskienė,
sekretoriaujant Ilonai Terminienei,
dalyvaujant ieškovės Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų atstovei advokatei Ievai Povilaitienei,
atsakovių Santaros klinikų medicinos darbuotojų profesinės sąjungos, Santaros klinikų gydytojų sąjungos, Santaros klinikų slaugos darbuotojų profesinės sąjungos, Lietuvos slaugos specialistų organizacijos Santaros klinikų pirminės grupės, Santaros sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos, Santaros vaikų ligoninės sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos atstovui advokatui Justinui Usoniui,
atsakovės Santaros sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos atstovei Ž. A.,
atsakovės Santaros vaikų ligoninės sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos atstovei N. D.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų ieškinį atsakovėms Santaros klinikų medicinos darbuotojų profesinei sąjungai, Santaros klinikų gydytojų sąjungai, Santaros klinikų slaugos darbuotojų profesinei sąjungai, Lietuvos slaugos specialistų organizacijos Santaros klinikų pirminei grupei, Santaros sveikatos apsaugos darbuotojų profesinei sąjungai, Santaros vaikų ligoninės sveikatos apsaugos darbuotojų profesinei sąjunga dėl įsakymo derinimo ir turinio teisėtumo.
Teismas
n u s t a t ė :
ieškovė Viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms Santaros klinikų medicinos darbuotojų profesinei sąjungai, Santaros klinikų gydytojų sąjungai, Santaros klinikų slaugos darbuotojų profesinei sąjungai, Lietuvos slaugos specialistų organizacijos Santaros klinikų pirminei grupei, Santaros sveikatos apsaugos darbuotojų profesinei sąjungai, Santaros vaikų ligoninės sveikatos apsaugos darbuotojų profesinei sąjungai, kuriame prašo pripažinti, kad VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų generalinio direktoriaus 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-283 priimtas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas yra teisėtas: derinimo tvarkos laikymosi aspektu ir turinio prasme bei prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad ieškovė yra viešoji įstaiga, kuri iš Privalomo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto pagal sutartį su teritorine ligonių kasa už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas gauna finansavimą sveikatos priežiūros specialistų darbo užmokesčiui sumokėti. 2018 m. rugpjūčio 31d. Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – LNSS) šakos kolektyvinę sutartį Nr. 2/S-133 (toliau - Sutartis) su Profesinėmis sąjungomis pasirašė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – SAM), veikianti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės suteiktą įgaliojimą. Dėl sutarties nuostatų derėjosi ir įsipareigojimus Sutarties šalims prisiėmė įgaliota SAM, kuri veikė atstovaujama darbdaviams – šiuo konkrečiu atveju iš Valstybės bei PSDF biudžeto išlaikomoms įstaigoms, įskaitant ieškovę. Atitinkamai SAM ėmėsi kontroliuoti, kad LNSS įstaigos tvirtintų darbo apmokėjimo tvarkos aprašus tokius, kad šie atitiktų Sutarties nuostatas. Jau nuo 2019 m. SAM iš įstaigos reikalavo, kad darbo apmokėjimo tvarkos aprašas būtų sudarytas vadovaujantis Sutartimi, o ne nuo jos nukrypstant. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, kuris buvo iš esmės parengtas pagal Sutartyje nustatytus principus, išskyrus tai, kad pagal Sutartį pagrindinio darbo užmokesčio (A) pastovioji (Ap) bei kintamoji dalis (Ak) apskaičiuojama taikant sudėtį (A= Ap + Ak), o patvirtintame darbo apmokėjimo tvarkos apraše numatyta, kad pagrindinio darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama taikant daugybą (A= Ap x Ak). 2021 m. lapkričio 15 d. buvo pasirašyta nauja LNSS šakos kolektyvinė sutartis (toliau – Kolektyvinė sutartis). Šiose šakos kolektyvinėse derybose aktyviai dalyvavo ir įstaigos profesinės sąjungos. Kolektyvine sutartimi iš esmės liko nustatyti tie patys darbo apmokėjimo principai kaip ir Sutartyje, tik: 1) naujas bazinis dydis minimaliai mėnesinei algai taikomas nebe nuo 2022 m. sausio 1 d., o nuo 2022 m. balandžio 1 d.; 2) formulė liko ta pati A= Ap + Ak, tačiau apskaičiuojant pastoviąją dalį (Ap) labiau išdiferencijuotas dydis priklausomai nuo turimo išsilavinimo; piniginis įvertinimas už įgytą stažą apskaičiuojamas jau nebe kintamojoje dalyje (Ak), o numatant tai kaip priedą. Derybose SAM akcentavo, kad turi didėti darbo užmokesčio pastovioji dalis (Ap) kiekvienais metais, o kintamoji dalis (Ak), turėtų išlikti statiška ir neturėtų didėti. Pasirašius Kolektyvinę sutartį vėl kilo poreikis keisti darbo apmokėjimo nuostatus įstaigoje. Nuo 2022 m. vasario 8 d., buvo organizuojami susitikimai su profesinių sąjungų jungtine atstovybe ir derinamas naujas darbo tvarkos apmokėjimo aprašas, atitinkantis Kolektyvinę sutartį. Darbo apmokėjimo tvarkos keitimo pagal Kolektyvinę sutartį derinimo metu profesinėms sąjungoms buvo pateikti matematiniai skaičiavimai, parodantys kaip didės darbo užmokestis pagal Kolektyvinę sutartį. Profesinės sąjungos, nors buvo išreiškusios pritarimą Kolektyvinei sutarčiai, nusprendė, kad nesutinka keisti įstaigoje galiojančio darbo apmokėjimo tvarkos aprašo pagal Kolektyvinės sutarties formulę ir reikalavo palikti senąją formulę. Profesinės sąjungos atsisakė suderinti naująją darbo apmokėjimo tvarką. Vietoje to iniciavo kolektyvines derybas, kurioms suformulavo visą eilę reikalavimų. Stebėtojų taryba, išskyrus joje deleguotą profesinių sąjungų atstovę, 2022 m. balandžio 1 d. pritarė naujam darbo apmokėjimo tvarkos aprašui, kuriuo įtvirtinta darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė atitinka Kolektyvinės sutarties darbo užmokesčio apskaičiavimo formulę. 2022 m. balandžio 1 d. generalinio direktorius įsakymu Nr. V-283 patvirtintas naujas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) bei tą pačią dieną visi darbuotojai jų darbiniais el. pašto adresais informuoti apie naują darbo apmokėjimo tvarkos aprašą. Tačiau darbuotojai, agituojami profesinių sąjungų, nepagrįstai atsisakė pasirašyti darbo sutarčių pakeitimus, kuriuose numatytas Aprašo taikymas, o profesinės sąjungos be teisinio pagrindo reikalavo Aprašą pripažinti negaliojančiu. Pažymėjo, kad įstaiga objektyviai turi ribotas galimybes tenkinti profesinių sąjungų reikalavimus, susijusius su darbo užmokesčio didinimu. Teigia, jog Aprašas buvo patvirtintas tinkamai ir yra galiojantis, nes: 1) jo turinys atitinka Darbo kodekse numatytus reikalavimus ir Kolektyvinėje sutartyje apibrėžtus darbo užmokesčio apskaičiavimo principus, kurių įstaiga ir profesinės sąjungos turi laikytis ir 2) tinkamai buvo atliktos projekto derinimo procedūros su profesinėmis sąjungomis. Ieškovės nuomone, įstaiga privalo užtikrinti, jog Aprašo nuostatos atitiktų Kolektyvinės sutarties nuostatas. Atitinkamai, profesinės sąjungos negali reikalauti persiderėti (inicijuoti naujų kolektyvinių derybų) dėl darbo apmokėjimo principinių nuostatų (tokių kaip darbo užmokesčio skaičiavimo formulė) numatytų Kolektyvinėje sutartyje, prisidengdamos derinimo procedūromis, kai darbdavys jau patvirtina vietines darbo apmokėjimo taisykles. Taip pat teigia, jog ieškovė laikėsi Kolektyvinėje sutartyje numatytos pareigos suderinti naują Darbo apmokėjimo tvarkos aprašą su profesinėmis sąjungomis, todėl jį patvirtino tinkamai. Paaiškino, jog Kolektyvinėje sutartyje nurodyta tiek įstaigos, tiek profesinių sąjungų teisės ir pareigos – derinti tarpusavyje naują darbo tvarkos apmokėjimo aprašą, o ne derinti tol, kol tai tiks profesinėms sąjungoms ir gauti jų sutikimą. Įstaiga pareigą derinti Aprašo projektą su profesinėmis sąjungomis pilnai įvykdė. Nuo 2022 m. vasario 8 d. buvo organizuojami susitikimai su profesinių sąjungų jungtine atstovybe ir derinamas naujas darbo tvarkos apmokėjimo aprašas pagal Kolektyvinę sutartį. Tapus aišku, kad visos galimybės susitarti su profesinėmis sąjungomis yra išsemtos, įstaiga nutarė tęsti Aprašo tvirtinimo procedūras. Jei įstaigai būtų buvusi numatyta pareiga gauti profesinių sąjungų sutikimą dėl Aprašo patvirtinimo, Kolektyvinėje sutartyje būtų buvusi tiesiogiai įtvirtinta pareiga gauti sutikimą, kaip ir kitais atvejais, kai pareigą gauti sutikimą numato Darbo kodeksas, o ne suderinti, kaip nagrinėjamu atveju. Pažymėjo, jog Aprašo turinys atitinka teisės aktų reikalavimus, įtvirtina darbo užmokesčio didinimą ir atitinka Kolektyvinę sutartį. Apraše yra visos būtinos nuostatos: darbuotojų kategorijos pagal pareigybes ir kvalifikaciją; kiekvienos jų apmokėjimo formos ir darbo užmokesčio dydžiai (minimalus ir maksimalus); papildomo apmokėjimo (priedų ir priemokų) skyrimo pagrindai ir tvarka; darbo užmokesčio indeksavimo tvarka. Pagal naująjį Aprašą palyginti su senuoju, yra gerinamos darbuotojų darbo sąlygos ir didinamas darbuotojų darbo užmokestis. Ieškovės vertinimu, kadangi darbo apmokėjimo tvarka turi būti skirta visų ieškovės darbuotojų darbo užmokesčiui apskaičiuoti, neskirstant jų pagal jų dalyvavimo ir nedalyvavimo profesinėje sąjungoje požymį, tvarkoje negali būti numatomos normos ne visiems į jo taikymo sritį patenkantiems darbuotojams. Toks reguliavimas būtų akivaizdžiai diskriminacinis. Pastebėjo, jog įstaigoje didžioji dalis darbuotojų, t. y. iš 6287 tik 1400 priklauso profesinėms sąjungoms. Darbuotojams nepriklausantiems profesinėms sąjungoms darbo apmokėjimo sistema turi būti patvirtinta nepaisant kolektyvinės sutarties egzistavimo. Atitinkamai, tokiems darbuotojams tvirtinant darbo apmokėjimo sistemą turi būti taikoma informavimo ir konsultavimo procedūros, o ne Kolektyvinėje sutartyje numatyta derinimo tvarka. Įstaigos teikta informacija ir komunikacija su profesinėmis sąjungomis atitinka informavimo ir konsultavimo procedūrą. Atitinkamai Aprašas buvo patvirtintas laikantis tvirtinimo procedūros.
Ieškovės atstovė advokatė Ieva Povilaitienė teismo posėdyje nurodė, jog palaiko ieškinio reikalavimą ir prašo jį tenkinti. Paaiškino, kad įsakymas priimtas laikantis nustatytos tvarkos, tinkamai vykdant suderinimo procedūrą, laikantis Darbo kodekso bei šakos kolektyvinės sutarties reikalavimų. Ieškovė pareigą derinti darbo užmokesčio nuostatus su profesinėmis sąjungomis tinkamai įvykdė, siuntė dokumentus profesinėms sąjungos, šios aktyviai atsakinėjo. Darbdavys dėjo visas pastangas ir iniciatyvą, kad darbo užmokesčio nuostatai būtų tinkamai suderinti, tačiau profesinės sąjungos bandė diferencijuoti profesinių sąjungų ir joms nepriklausančių darbuotojų atžvilgiu darbo užmokesčio apmokėjimo tvarką. Visos derybų galimybės buvo išsemtos, todėl darbdavys nutarė teikti darbo apmokėjimo tvarką tvirtinti Stebėtojų tarybai ir ji buvo priimta. Įsakymas priimtas laikantis suderinimo procedūros ir teisėtas turinio aspektu. Pagal Kolektyvinės sutarties 5.12 punktą „suderinti“ tai reiškia realizuoti tik esamus nustatytus susitarimus, tačiau ne naujus nustatyti. Sutartyje profesinėms sąjungoms nėra nustatyta galimybė įtraukti naujas sąlygas, nei numatyta Kolektyvinėje sutartyje. Kolektyvinės sutarties 5.12 punkto sąlyga gali būti taikoma be galutinio suderinimo. Jei profesinės sąjungos atsisako derinti darbo užmokesčio nuostatus, kurie atitinka Kolektyvinės sutarties turinį, darbdavys turi teisę vadovautis Kolektyvine sutartimi ir tvirtinti darbo užmokesčio tvarką, atsižvelgdamas į Kolektyvinės sutarties turinį. Pažymi, kad įstaiga apskritai turėjo teisę priimti įsakymą vadovaujantis Darbo kodekso 140 straipsnio 3 dalimi. Darbdavys turi teisę nustatyti ir keisti darbo užmokesčio tvarką, tik negali sumažinti darbo užmokesčio be darbuotojo sutikimo. Ginčijamas įsakymas atitinka Kolektyvinę sutartį. Kolektyvinė sutartis nesuteikė teisės persiderėti darbo užmokesčio tvarkos. Darbo apmokėjimo tvarkoje nustatyta pati darbo užmokesčio struktūra, tie patys kintamieji ir t.t. kaip ir Kolektyvinės sutarties specialiojoje dalyje. Profesinių sąjungų reikalavimai išeina už Kolektyvinės sutarties ribų. Kolektyvinės sutarties reikia laikytis. Profesinės sąjungos šiuo atveju veikė suderinimo procedūroje ne kaip priežiūrą atliekantis subjektas, o autonomišką procesą persiderėti vykdantis subjektas dėl sutarties. Profesinės sąjungos neteisėtai nukrypo nuo Kolektyvinės sutarties. Darbo užmokesčio tvarka taikoma visiems darbuotojams, o Kolektyvinė sutartis tik profesinėms sąjungoms. Įstaiga privalo taikyti vienodą darbo apmokėjimą visiems įstaigos darbuotojams. Profesinių sąjungų pasiūlymas dėl skirtingo apmokėjimo yra diskriminacinis, pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą darbo užmokestį. Profesinių sąjungų reikalavimas taikyti geresnes sąlygas nei Kolektyvinėje sutartyje būtų diskriminacinė sąlyga. Įstaiga neturėjo kito pasirinkimo kaip priimti tokį įsakymą, kokį priėmė. Nesant pakankamo finansavimo, įstaiga negali įgyvendinti kitokių reikalavimų - pačios profesinės sąjungos nesilaikė socialinės partnerystės. Todėl turi galioti tokia darbo užmokesčio tvarka, kokia patvirtinta.
Atsakovės atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškinio reikalavimais nesutinka ir prašo jį atmesti. Paaiškino, jog Kolektyvinės sutarties 5.12 punktas, šios sutarties Viešųjų asmens sveikatos priežiūros įstaigų specialiosios dalies 20 punktas nustato Darbdavio pareigą suderinti vietinės darbo apmokėjimo tvarkos nuostatas su atsakovėmis. Paaiškino, kad nors darbo užmokestis pagal naują Aprašą ir didėja, tačiau ne tiek, kiek būtų didėjęs paliekant taikyti 2019 m. patvirtintą darbo apmokėjimo tvarkos aprašą. Siūlytu ir vienašališkai patvirtintu Aprašu iš esmės yra sumažinamas darbuotojų darbo užmokestis, nes darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė iš A=Ap x Ak pakeista į A=Ap + Ak , t. y. daugybą tarp darbo užmokesčio pastoviosios dalies ir kintamosios dalies pakeičiant sudėtimi. Pasikeitus formulei, galutinis darbo užmokestis sumažės, nes pagal iki siūlomo keitimo galiojančią darbo apmokėjimo tvarką, darbo užmokestis būtų žymiai didesnis nei pagal naująjį Aprašą. Taigi su siūlytu naujuoju Aprašu veikiančios profesinės sąjungos nesutiko dėl to, kad darbdavys juo sumažintų darbuotojams nustatytą darbo užmokestį. Kadangi vienas pagrindinių darbdavio motyvų, kodėl reikia mažinti darbo užmokestį, yra nepakankamas įstaigos finansavimas, mano, kad tai nėra teisėta priežastis vienašališkai mažinti darbo užmokestį darbuotojams ir nevykdyti šakos Kolektyvinės sutarties numatytos derinimo pareigos. Darbuotojai neturėtų patirti neigiamų pasekmių dėl to, kad Vyriausybė neskiria tinkamo finansavimo klinikoms. Nurodė, jog atsakovės yra įsitikinę, kad dėl netinkamo finansavimo organizavimo negali būti mažinami darbuotojų atlyginimai, ypač kai Lietuvos metinė infliacija yra apie 20 proc. Atsakovės siūlė kompromisinį variantą – diferencijuoti darbo apmokėjimo tvarkas: atskirai nustatant darbo apmokėjimo tvarką profesinių sąjungų nariams ir likusiems darbdavio darbuotojams. Tokiu atveju tenkinant profsąjungų reikalavimus reikėtų žymiai mažiau lėšų nei taikant vienodą apmokėjimą visiems darbuotojams. Darbdavys neatsižvelgė į atsakovių pateiktas pastabas ir prašymus, nesilaikė Kolektyvine sutartimi nustatytos pareigos darbo užmokesčio tvarką suderinti su profesinėmis sąjungomis, ir 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-283 vienašališkai patvirtino naujos redakcijos Darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašą, taikomą visiems darbuotojams, tame tarpe ir profesinių sąjungų nariams. Mano, kad darbdavys elgėsi nesąžiningai ir bandė darbuotojams sudaryti blogesnę teisinę padėtį, versdamas darbuotojus individualiai sutikti su darbdavio vienašališkai nustatomu darbo užmokesčiu. Kolektyvinės sutarties Viešųjų asmens sveikatos priežiūros įstaigų specialiosios dalies 22 punkte nurodyta, kad „nustatytas darbuotojo darbo užmokestis atitinkamai yra nurodomas darbo sutartyje per mėnesį nu darbo apmokėjimo nuostatų patvirtinimo LNSS įstaigoje“. Ši norma skirta tam, kad darbuotojas sužinotų konkretų savo darbo užmokestį, kuris būtų pranešta pasirašant darbo sutarties pakeitimą. Tačiau darbdavys šio Kolektyvines sutarties reikalavimo iki šiol neįvykdė. Darbdavys pažeidė ir Kolektyvinės sutarties bendrosios dalies 5.5 straipsnio nuostatą, jog keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokesčio be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Tikėtina, kad spaudimas darbuotojams pasirašyti darbo sutarties pakeitimus dėl Aprašo buvo būdas gauti reikalaujamą sutikimą. Paaiškino, jog atsakovai niekada neteigė, jog Kolektyvinė sutartis neturi būti taikoma. Mano, jog būtent darbdavys nesilaiko šios sutarties. Nėra įstatymo normos, kuri nurodytų, jog įmonės lygiu negalima nustatyti geresnių darbo sąlygų nei yra nustatytos šakos Kolektyvinėje sutartyje. Darbdavys grubiai pažeidžia Kolektyvinės sutarties 5.12 punkto nuostatą, numatančią pareigą darbo apmokėjimo nuostatų derinimo metu mokėti darbo užmokestį pagal senąją darbo užmokesčio apmokėjimo tvarką. Tame pačiame Kolektyvinės sutarties 5.12 punkte numatytas specialus atvejis, kada darbdavys gali vienašališkai tvirtinti Aprašą - „jei profesinės sąjungos nesudaro jungtinės atstovybės arba neišrenka atstovaujančios profesinės sąjungos“. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta, todėl darbdavys tyčia grubiai pažeidė Kolektyvinės sutarties 5.12 punktą ir nuo 2022 m. balandžio 1 d. moka sumažintą darbo užmokestį pagal nesuderintą ir vienašališkai neteisėtai patvirtintą Aprašą. Teigia, kad darbdavys netinkamai supranta ir savaip naudingai bando interpretuoti žodį „suderinti“. Mano, jog aiškinant žodžio „suderinti“ reikšmę, reikia vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 45. Šioje byloje atsakovės aktyviai dalyvavo derinime, nurodė pagrįstus argumentus dėl ko nesutinka su Aprašo pakeitimais, siūlė nesutarimo sprendimo variantus. Taigi, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato išaiškinimą darbdavys privalėjo kreiptis teiminės gynybos, o ne vienašališkai priimti tokį darbuotojams svarbų sprendimą. Mano, kad nepagrįstas ieškovės teiginys, jog Kolektyvinė sutartis reikalauja tik derinimo proceso, o ne rezultato. Lietuvių kalboje vartojamas žodis „suderinti“ reiškia rezultatą, o ne procesą. Darbdavys pagal Kolektyvinę sutartį privalėjo „suderinti“ su darbuotojų atstovais, bet to nepadarė. Todėl darbdavio pozicija ieškinyje ir paaiškinimai dėl „sutikimo gavimo“ ir „informavimo ir konsultavimo“ procedūros taikymo šioje byloje yra nereikšminga. Darbdavys privalėjo ieškoti būdų, kaip atskirai įforminti senojo darbo užmokesčio apmokėjimo tvarkos turinio taikymą profesinių sąjungų nariams ir naujojo Aprašo turinio taikymą likusiems darbuotojams, nes pagal Darbo kodekso 197 straipsnį kolektyvinė sutartis taikoma profesinių sąjungų nariams. Kadangi paliktus galioti senąją darbo užmokesčio apmokėjimo tvarką visiems nariams lėšų nepakanka, darbdavys neteisėtai nusprendė visiems darbuotojams sumažinti darbo užmokestį. Mano, kad darbdavys pažeidė laisvų kolektyvinių derybų principą, nes apribojo profesinių sąjungų teisę net ne derėtis dėl savo ir savo atstovaujamų narių teisių ir pareigų, o net taikyti jau suderėtas ir galiojančias darbo apmokėjimo tvarkos nuostatas. Ieškovė iš esmės teigia, kad darbdavys negali vietiniuose norminiuose aktuose gerinti darbuotojų darbo sąlygų, o jau esančias lokaliai patvirtintas geresnes sąlygas privalo sumažinti iki šakos kolektyvinė sutarties lygio. Neaišku kokiomis įstatymo normomis ieškovė motyvuoja savo teiginius. Sutinka, jog negalima nukrypti nuo šakos kolektyvinės sutarties ir pabloginti darbuotojų sąlygų, tačiau darbo sąlygų gerinimas ir yra darbuotojų derybų su darbdaviu objektas ir socialinės partnerystės iniciatyvos pagrindas. Atsakovių inicijuotos kolektyvinės derybos yra teisėtos, darbdavys į jas įsitraukė, derėjosi, dalį reikalavimų patenkino, o dalis derybų buvo atidėta metų pabaigai. Atsakovės nereikalavo persiderėti, o reikalavo vykdyti jau galiojančią darbo užmokesčio apmokėjimo tvarką, kurio keitimui reikalingas suderinimas. Pažymėjo, kad atsakovių skaičiavimu pagal Aprašą darbo užmokestis didėtų, tik 2,5 proc. tuo tarpu pagal senąją tvarką turėjo didėti apie 6 proc. Taip pat nesutinka su ieškovės pozicija, kad profsąjungų nariams negali būti nustatomas kitoks darbo užmokestis nei nesantiems profsąjungų nariams. Ieškovė nenurodo, kokiu pagrindu ji įžvelgia diskriminaciją taikant Darbo kodekso 197 straipsnį.
Atsakovių atstovas advokatas Justinas Usonis teismo posėdyje su ieškinio reikalavimu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad ginčo priežastis ne teisinė, o ekonominė – politinė. Ieškovė negali mokėti darbo užmokesčio dėl finansinių problemų, bandydama tai paaiškinti teisiniais argumentais. Ligoninės vadovybei negaila mokėti teisingo darbo užmokesčio darbuotojams, jei būtų tinkamai finansuojama. Finansavimo trūkumas negali gulti ant darbuotojų pečių. Sutarčių reikia laikytis. Pastebi, kad į bylą pateikta lingvistinė ekspertizė nurodo, kokia yra „suderinti“ reikšmė. Sutartyje aiškiai pasakyta, kad darbdaviai turi suderinti. Darbuotojai nieko naujo neprašė, nėra nuostatos Kolektyvinėje sutartyje, kuri draustų mokėti didesnį atlyginimą nei nustatyta Kolektyvinėje sutartyje. Darbdavys nusprendė pakeisti darbo užmokesčio tvarką ir teigia, kad darbuotojai reiškia naujus reikalavimus. Darbo užmokestis turėjo augti 5 proc., o dabar augs tik 2,5 proc. Darbdavys teigia, kad darbo užmokestis didėjo, pagal seną tvarką būtų didėjęs 5 proc. Darbuotojų reikalavimas nebuvo naujas, o tik prašymas palikti galiojančią tvarką. Ministerija veikė kaip savininkas dalininkas ir susitarė dėl tokių sąlygų taikymo. Tai šakos kolektyvinė sutartis, kuria prisiima įsipareigojimus. Darbuotojai prašė palikti, kas dabar yra. Negalima sakyti, kad dabar darbo sąlygos pagerėjo, atlyginimas sumažėjo 2.5 proc. Pagal Darbo kodeksą darbdavys buvo tinkamai atstovautas, ieškovė buvo įrašyta kaip darbdavys, kuriam taikoma sutartis. Darbdavys privalėjo gauti sutikimą. Teigia, jog darbdavys nenurodė, kokiu pagrindu galėtų būti diskriminacija, jei profesinių sąjungų nariams būtų taikoma galiojusi darbo užmokesčio tvarka. Nesuderindamas darbdavys pažeidė Kolektyvinės sutarties nuostatas, tai padarė dėl finansinių priežasčių. Prašo įsakymą panaikinti - netenkinti ieškinio bei pripažinti, kad nuo 2022 m. balandžio 1 d. galioja VšĮ 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. V-893 patvirtintas Darbo apmokėjimo tvarkos aprašas.
Atsakovių Santaros sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos atstovė Ž. A. ir Santaros vaikų ligoninės sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos atstovė N. D. teismo posėdyje su ieškinio argumentais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Ieškinys tenkintinas.
Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų generalinio direktoriaus 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-283 patvirtinto VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas).
Byloje nustatyta, kad VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų generalinio direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. V-893 buvo patvirtintas Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas (T.1, e. b. l. 15-33), kuris įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d. Aprašas parengtas, be kita ko, atsižvelgiant į 2018 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos šakos kolektyvinės sutarties Nr. 2/S-133 nuostatas bei jos pakeitimus (Aprašo 2 punktas). Jo 35 punkte nustatyta, jog Aprašas tvirtinamas, papildomas, keičiamas generalinio direktoriaus įsakymu, suderinus su Santaros klinikų stebėtojų taryba ir Santaros klinikose darbdavio lygmeniu veikiančia profesine sąjunga ar jungtine profesinių sąjungų atstovybe. Apraše numatyta, kad pagrindinio darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama taikant daugybą (A = Ap x Ak), kur A pagrindinis darbo užmokestis, Ap pastovioji ir Ak kintamoji jo dalis. 2021 m. lapkričio 15 d. buvo pasirašyta nauja LNSS šakos Kolektyvinė sutartis Nr. S-234 (T.1, e. b. l. 48-80), kuri ją pasirašius tinkamai įgaliotų šalių atstovams, įsigaliojo nuo 2022 m. sausio 1 d. ir galioja Kolektyvinės sutarties 1.6 punkte nurodytą 3 metų laikotarpį (11.1 papunktis). Kolektyvinės sutarties Specialiosios dalies 20 punktas nustato, kad įstaigos nuo sutarties pasirašymo dienos pradeda rengti ir derinti darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarką vadovaujantis šia specialiąja dalimi ir baigia rengti iki sutarties įsigaliojimo dienos. 2021 m. gruodžio 21 d. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. V-1340 buvo nutarta, kad iki balandžio 1 d. bus taikoma 2020 m. gruodžio 31 d. galiojusi MMA, o iki 2022 m. kovo 31 d. turi būti patvirtinta nauja darbo apmokėjimo tvarka pagal Kolektyvinę sutartį (T.1, e. b. l. 89). Nuo 2022 m. vasario 8 d. buvo organizuojami susitikimai su Santaros klinikų profesinių sąjungų jungtine atstovybe ir derinamas naujas darbo tvarkos apmokėjimo aprašas, atitinkantis Kolektyvinę sutartį (T.1, e. b. l. 90-97). Profesinės sąjungos atsisakė suderinti naują darbo apmokėjimo tvarką ir vietoje to, iniciavo kolektyvines derybas, kuriomis suformulavo visą eilę reikalavimų (T.1, e. b. l. 98-99). Stebėtojų taryba, išskyrus joje deleguotą profesinių sąjungų atstovę, 2022 m. balandžio 1 d. pritarė naujajam darbo apmokėjimo tvarkos aprašui, kuriuo įtvirtinta darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė (A = Ap + Ak), kuri atitinka Kolektyvinės sutarties darbo užmokesčio apskaičiavimo formulę (T.1, e. b. l. 126-128). 2022 m. balandžio 1 d. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. V-283 patvirtintas Darbo apmokėjimo tvarkos aprašas (T.1., e. b. l. 100-124). Tą pačią dieną elektroniniu laišku visi darbuotojai jų darbiniais adresais informuoti apie naują darbo apmokėjimo tvarkos aprašą (T.1 e. b. l. 125). Atsakovės, nesutikdamos su įsakymu, 2022 m. balandžio 29 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus darbo ginčų komisiją (T.2, e. b. l. 3-6), kuri 2022 m. birželio 30 d. sprendimu darbo bylose Nr. APS-131-8343/2022, APS-131-8342/2022, APS-131-8336/2022, APS-131-8334/2022, APS-131-8333/2022, APS-131-8332/2022 (T.2, e. b. l. 158-169) ieškovių Santaros klinikų medicinos darbuotojų profesinės sąjungos, Santaros klinikų gydytojų sąjungos, Santaros klinikų slaugos darbuotojų profesinės sąjungos, Lietuvos slaugos specialistų organizacijos Santaros klinikų pirminės grupės, Santaros sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos ir Santaros vaikų ligoninės sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos prašymą atsakovei VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikoms, dėl atsakovės 2022 m. balandžio 1 d. priimto įsakymo Nr. V-283 „Dėl VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pripažinimo negaliojančiu, tenkino. Prašymą dalyje dėl baudos išieškojimo atmetė. Nesutikdama su Darbo ginčų komisijos sprendimu VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos pateikė ieškinį teismui.
Individualius darbo santykius, kurie atsiranda sudarius darbo sutartį, ir su jais susijusius visuomeninius santykius bei kitų įstatymų reglamentuojamus visuomeninius santykius, atsirandančius asmenims įgyvendinant profesinę, tarnybinę, kūrybinę ar kitokią veiklą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK) (DK 1 straipsnis).
Darbo sutarties šalys ir jų atstovai savo interesus derina ir įgyvendina naudodamiesi socialinės partnerystės formomis, kuri, be kita ko, gali būti vykdoma šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu) lygmeniu (DK 161 straipsnio 1 dalis, 163 straipsnio 2 punktas).
Socialinė partnerystė įgyvendinama: 1) sudarant dvišales, trišales tarybas, dalyvaujant jų veikloje ir sudarant susitarimus dėl darbo, socialinių ir ekonominių klausimų; 2) inicijuojant, vedant kolektyvines derybas ir sudarant kolektyvines sutartis; 3) informavimo, konsultavimo procedūromis ir dalyvavimu darbdavio juridinio asmens valdyme (DK 164 straipsnis).
Įgyvendinant socialinę partnerystę, privalo būti laikomasi šalių lygiateisiškumo, geranoriškumo ir pagarbos teisėtiems savitarpio interesams, savanoriškumo ir savarankiškumo priimant šalis susaistančius įsipareigojimus, įsipareigojimų realaus įvykdymo ir kitų principų, kuriuos nustato darbo teisės normos, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir žmogaus teisių standartai (DK 161 straipsnio 2 dalis).
Kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams - jas sudariusių profesinių sąjungų nariams. Šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) lygmeniu sudarytą kolektyvinę sutartį profesinių sąjungų ar jų organizacijas sudarančių profesinių sąjungų atstovaujamiems darbuotojams privalo taikyti su jais darbo santykiais susiję darbdaviai, kurie yra kolektyvinę sutartį pasirašiusios darbdavių organizacijos nariai (DK 197 straipsnio 1 dalis, 3 dalies 1 punktas).
Derybos dėl šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) kolektyvinės sutarties turi būti baigtos ne vėliau, negu Lietuvos Respublikos finansų ministerija pradeda rengti atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodyklių patvirtinimo įstatymo projektą. Dėl šalių parengto ir suderinto šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) kolektyvinės sutarties projekto būtina gauti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išvadą (DK 194 straipsnio 3 dalis).
Taigi, ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti, kad VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų generalinio direktoriaus 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-283 priimtas Darbo apmokėjimo tvarkos aprašas yra teisėtas derinimo tvarkos laikymosi aspektu ir turinio prasme.
Kaip jau minėta, šioje byloje ginčo dalyku tapęs aktas yra inspiruotas 2021 m. lapkričio 15 d. LNSS šakos Kolektyvinės sutarties Nr. S-234, kurioje, be kita ko, buvo nustatyta, jog įstaigos nuo sutarties pasirašymo dienos pradeda rengti ir derinti darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarką vadovaujantis sutarties specialiąja dalimi. Pagrindinis ginčas tarp šios civilinės bylos šalių kilo dėl Kolektyvinės sutarties 5.12 punkte įtvirtinto susitarimo nuostatos aiškinimo, kuria nustatyta, kad LNSS įstaigos darbo apmokėjimo nuostatai turi būti suderinti, be kita ko, su įstaigoje veikiančia profesine sąjunga. Pasak ieškovės, ji laikėsi šios nustatytos pareigos suderinti naują darbo apmokėjimo tvarkos aprašą su profesinėmis sąjungomis, kuris reiškia tiek įstaigos, tiek profesinių sąjungų teises ir pareigas derinti tarpusavyje naują darbo tvarkos apmokėjimo aprašą, o ne derinti tol, kol tai tiks profesinėms sąjungoms ir gauti jų sutikimą. Tuo tarpu atsakovių nuomone, darbdavys neteisėtai vienašališkai nusprendė visiems darbuotojams sumažinti (pakeisti) darbo užmokestį, tuo pažeidė laisvų derybų principą, nes apribojo profesinių sąjungų teisę ne tik derėtis dėl savo ir savo atstovaujamų narių teisių ir pareigų, o net ir taikyti jau suderėtas ir galiojančias darbo apmokėjimo tvarkos aprašo nuostatas. Taigi akivaizdu, jog ginčo šalys skirtingai supranta ir aiškina Kolektyvinės sutarties 5.12 punkto nuostatą dėl suderinimo pareigos.
Byloje esančiame 2022 m. rugpjūčio 6 d. specialisto išaiškinime dėl teksto suvokimo padaryta išvada, jog: 1) sutarties frazė „nuostatai turi būti suderinti“ lietuvių kalba reiškia, kad šalys, derindamos nuostatus, turi gauti viena kitos pritarimą ar sutikimą, kad galima būtų teigti, kad nuostatai tarp šalių yra suderinti; 2) frazė „nuostatai turi būti suderinti“ lietuvių kalba reiškia, kad šalys, derindamos nuostatus, gali pasiderėti, tačiau būtina, kad gautų viena kitos pritarimą ar sutikimą, kad galima būtų teigti, jog nuostatai tarp šalių yra suderinti (T.2, e. b. l 179-181). Teismas visiškai sutinka su specialisto išvada, tačiau ginčo situacijoje negalima pasitelkti vien lingvistinio frazės „nuostatai turi būti suderinti“ aiškinimo. Kadangi minėta fraze yra nustatytas tam tikras Kolektyvine sutartimi įtvirtintas įpareigojimas ir ginčas kyla dėl jo vykdymo, jis turi būti aiškinamas ne tik lingvistiniu aspektu, tačiau ir atsižvelgiant į pačios Kolektyvinės sutarties turinį, iš sutarties kylančių šalių tarpusavio teisių ir pareigų apimtį. Darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos turi būti aiškinamos tokiu būdu, kad jų aiškinimo rezultatas būtų suderinamas su darbo santykių teisinio reglamentavimo principais, juos atitiktų ir jiems neprieštarautų. Be to, Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog aiškinant darbo sutartį atsižvelgtina ir į sutarčių aiškinimo taisykles, kurios reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat reikia vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018, 14 punktas).
Taigi, teismas, įvertinęs Kolektyvinės sutarties 5.12 punkte nustatytą susitarimą dėl nuostatų suderinimo daro išvadą, jog šiuo atveju derinimas turėtų būti suvokiamas kaip procesas, kuriame apsikeičiama informacija ir nuomonėmis apie priimamo teisės akto turinį, ir toks procesas nereikalauja privalomo kitos šalies sutikimo. Tokią teismo nuomonę suponuoja žemiau nurodytos aplinkybės.
Kaip matyti iš Kolektyvinės sutarties, nors pačioje sutartyje yra numatytas punktas dėl nuostatų suderinimo su profesinėmis sąjungomis, tačiau sutartyje nėra numatyta jokių pasekmių ir tolimesnių veiksmų sekos, jei dėl vienokių ar kitokių pasekmių toks suderinimas nebūtų pasiektas. Todėl, jei šalys pasirašydamos Kolektyvinę sutartį būtų realiai siekusios susitarimo kaip derinimo procedūros rezultato, toks susitarimas ir būtų numatytas arba derinimo procedūra Kolektyvinėje sutartyje būtų detalizuota, tokia pačia tvarka kaip ir informavimo ir konsultavimo procedūros, kur numatyta ne tik procedūros eiga, bet ir ginčo sprendimo būdai. Nei DK, nei kituose darbo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose taip pat nėra numatyta tokia privaloma derinimo su įstaigoje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis tvarka. Pažymėtina, jog DK 165 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti subjektai, kurie yra laikomi darbuotojų atstovais: profesinė sąjunga, darbo taryba ar darbuotojų patikėtinis. Pagal minėtą įstatymą, profesinių sąjungų paskirtis – atstovauti savo nariams (DK 165 straipsnio 2 dalyje), tuo tarpu darbo taryba ir darbuotojų patikėtinis yra nepriklausomi darbuotojams atstovaujantys organai, DK nustatytais atvejais ir tvarka atstovaujantys visiems darbuotojams darbdavio ar, jeigu tai nustatyta šiame kodekse ar socialinių partnerių susitarimuose, – ir darbovietės lygmeniu, informavimo, konsultavimo ir kitose dalyvavimo procedūrose, kuriomis darbuotojai ir jų atstovai įtraukiami į darbdavio sprendimų priėmimą (DK 165 straipsnio 4 dalyje). Kai įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra darbo tarybos arba jos funkcijas įgyvendinančio darbuotojų patikėtinio, darbdavys privalo pateikti informaciją darbdavio lygmeniu veikiančiai profesinei sąjungai. Profesinė sąjunga turi teisę pareikšti savo nuomonę darbdaviui dėl būsimų darbdavio sprendimų (DK 206 straipsnio 4 dalis). Taigi, akivaizdu, jog įstatyme nustatyta profesinių sąjungų teisių darbdavio atžvilgiu apimtis yra gan ribota, ir nors šalys sudarydamos tam tikrus susitarimus gali praplėsti savo teisių apimtį, jei tai neprieštarauja teisės aktų nuostatoms ir viešajam interesui, tačiau nagrinėjamu atveju Kolektyvinės sutarties nuostatos tokio susitarimo buvimo nepatvirtina. Pastebėtina, kad Kolektyvinės sutarties 10.2 punkte sutarta tik tiek, kad biudžetinėse sveikatos priežiūros įstaigose informavimas su profesinėmis sąjungomis atliekamas, vadovaujantis DK 205 straipsniu. Tuo tarpu minėto DK straipsnio 4 dalis nustato, kad profesinė sąjunga turi teisę pareikšti savo nuomonę darbdaviui dėl šios informacijos. Be to, būtina pažymėti ir tai, jog DK 193 straipsnio 5 dalies 6 punkte yra nustatyta, kad darbdavio ir darbovietės lygmens kolektyvinėje sutartyje šalys gali aptarti informavimo, konsultavimo ir kitokio darbuotojų atstovų dalyvavimo darbdaviui priimant sprendimus teisių įgyvendinimo tvarką, nemažinant įstatyme nustatytų darbo tarybos įgaliojimų. Darbo tarybos informavimas ir konsultavimasis darbdaviui priimant sprendimus dėl darbo apmokėjimo sistemos yra įtvirtintas įstatyme (DK 206 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tai reiškia, jog Kolektyvinės sutarties frazės „nuostatai turi būti suderinti“ aiškinimas kaip rezultato sutikimo dėl darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimo gavimas prieštarautų minėtoms teisės akto nuostatoms. Taigi, įvertinus Kolektyvinės sutarties, kuri sudaryta vadovaujantis Konstitucija, Tarptautinėmis sutartimis, Darbo kodeksu (Kolektyvinės sutarties 1.4 punktas), nuostatą dėl suderinimo procedūros DK kontekste, matyti, kad Kolektyvinės sutarties šalių tikroji valia nebuvo siejama su galimybe praplėsti teisių apimtį ir įgalinimus profesinėms sąjungoms, tačiau sutarta veikti Kolektyvinės sutarties susitarimų, kurie derinimo procedūros atveju nėra platesni nei numato įstatymas, ribose. Be to, tos pačios Kolektyvinės sutarties 5.12 punkte yra nustatyta, jog jeigu profesinės sąjungos nesudaro jungtinės atstovybės, arba neišrenka atstovaujančios profesinės sąjungos, darbo apmokėjimo nuostatus darbdavys tvirtina be suderinimo su profesinėmis sąjungomis, kas reiškia, jog, susiklosčius tam tikroms faktinėms aplinkybėms, nuostatai apskritai gali būti net ir nederinami su profesinėmis sąjungomis.
Profesinės sąjungos apskritai kelia klausimą, dėl senosios darbo apmokėjimo tvarkos palikimo galioti jos narių atžvilgiu. Tačiau toks senosios tvarkos palikimas galioti prieštarautų pačios Kolektyvinės sutarties 20 punktui, kuriame nustatyta, jog įstaigos nuo sutarties pasirašymo dienos pradeda rengti ir derinti darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarką vadovaujantis šia specialiąja dalimi, kas reiškia, jog turi būti pradedama rengti nauja darbo užmokesčio apmokėjimo tvarka, t.y. nėra nustatyta galimybės ir toliau vadovautis senąja, be to, naujoji tvarka turi atitikti specialiosios dalies reikalavimus. Taip pat pastebėtina, jog pati atsakovių pozicija dėl darbo apmokėjimo tvarkos taikymo kelia dviprasmybių: viena vertus jos teigia, jog sutarčių reikia laikytis ir vadovaujantis DK 197 straipsniu 1 dalimi kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams, tačiau tuo pačiu siekia, jog naujasis darbo apmokėjimo tvarkos Aprašas, kuris, kaip jau minėta, parengtas vykdant Kolektyvinę sutartį, būtų taikomas tik darbuotojų, kurie nėra profesinės sąjungos nariai, atžvilgiu, o profesinių sąjungų nariams būtų palikta galioti senoji darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka. Teismo nuomone, tokiu atveju būtų ne tik pažeistas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įvirtinta žmogaus teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą konstitucinė nuostata, tačiau tokia skirtinga darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka už tos pačios kvalifikacijos (kuriam keliami tie patys reikalavimai) darbą būtų diskriminacinis. Sutiktina su profesinėmis sąjungomis, kad naujoji darbo užmokesčio tvarka gali numatyti geresnes darbo apmokėjimo sąlygas nei kolektyvinė sutartis, tačiau kadangi ieškovė – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos yra viešoji įstaiga, naujai nustatoma darbo užmokesčio apmokėjimo tvarka negali prieštarauti Kolektyvinei sutarčiai ir DK 194 straipsnio reikalavimams. Taigi, šiuo atveju pritartina prof. dr. Tomo Davulio išvadai, „kad „derinimo“ pareigos, jei tokia būtų pripažinta darbdaviui iš šakos kolektyvinės sutarties, atveju, įmonių profesinių sąjungų derinimo vietinio norminio ako derinimo pareiga apima tik kolektyvinėje sutartyje numatytų nuostatų įtraukimo į darbo apmokėjimo nuostatus suderinimą. Iš sutarties nuostatų nekyla, kad įstaigos profesinė sąjunga turi teisę reikalauti į darbo apmokėjimo nuostatus įtraukti naujas ar kitokias darbo apmokėjimo sąlygas“ (T.3, e. b. l. 9-22). Tuo tarpu norėdama į darbo apmokėjimo nuostatus įtraukti naujas ar kitokias darbo apmokėjimo sąlygas, vadovaujantis DK 165 straipsnio 3 dalimi, profesinės sąjungos turi inicijuoti naujas kolektyvines derybas.
Pasak atsakovių, darbdavys privalėjo kreiptis teisminės gynybos, o ne vienašališkai priimti tokį svarbų darbuotojams sprendimą dėl darbo užmokesčio tvarkos vienašališko patvirtinimo. Tokią savo poziciją grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 45 7 punktu, kuriame išaiškinta, kad „ Jeigu darbovietėje yra darbuotojų atstovai (DK 19 straipsnis), tai darbdavys, prieš tvirtindamas darbo tvarkos taisykles, privalo jas suderinti su darbuotojų atstovais (DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 230 straipsnis). Suderinimas DK 230 straipsnio prasme suprantamas kaip darbuotojų atstovų sutikimas su parengtu darbo tvarkos taisyklių projektu. Jeigu darbuotojų atstovai ignoruoja darbdavio kreipimąsi, vilkina sprendimo priėmimą arba nesutinka su darbdavio parengtu darbo tvarkos taisyklių projektu ir šių nesutarimų nepavyksta išspręsti derybomis, darbdavys turi teisę kreiptis teisminės gynybos, pavyzdžiui, su ieškiniu dėl leidimo patvirtinti jo parengtas darbo tvarkos taisykles (DK 23 straipsnio 2 dalis, 295 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Remdamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, darbdavys turi teisę patvirtinti darbo tvarkos taisykles“. Atsakant į šį argumentą, visų pirma, pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimai ir jais patvirtintos apžvalgos yra metodinė medžiaga, o ne suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2008, 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2009, 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010, kt.), todėl teismas, priimdamas sprendimą, imperatyviai neturi vadovautis minėtu Senato nutarimu. Tačiau pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai); sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2012 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-2229/2012, kurioje buvo sprendžiamas ginčas susijęs su darbo teisiniais santykiais, konstatavo, jog „derinimo procesas reiškia skirtingų interesų įvertinimą ir kompromisą“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3538-281/2008 darbo grafikų suderinimu su darbuotojams atstovaujama profesine sąjunga laikė darbdavio aktyvius veiksmus ir sprendė, jog „Bendrovė siekė tinkamai suderinti orlaivių palydovų darbo grafikus su darbuotojams atstovaujama profesine sąjunga, tačiau to padaryti negalėjo ne dėl savo kaltės, o dėl pačios profesinės sąjungos netinkamo veikimo. Taigi, pastarojoje byloje teismas derinimu laikė aktyvius darbdavio veiksmus.
Nagrinėjamu atveju, tiek ieškovė ieškinyje nurodė faktines aplinkybes (kurių atsakovės neginčijo), tiek byloje esantys dokumentai (T.1, e. b. l. 90-97) patvirtina, jog ieškovė savo aktyviais veiksmais vykdė derinimo procedūrą: „Nuo 2022 m. vasario 8 d. buvo organizuojami susitikimai su profesinių sąjungų jungtine atstovybe ir derinamas naujas darbo tvarkos apmokėjimo aprašas pagal Kolektyvinę sutartį:
1) 2022 m. vasario 8 d. – įstaigos atstovų susitikimas su profesinių sąjungų atstovais per MS Teams;
2) 2022 m. vasario 15 d. įstaigos atstovų susitikimas su profesinių sąjungų atstovais per MS Teams;
3) 2022 m. vasario 22 d. įstaiga pateikė žodinį prašymą pasitarti su profesinėmis sąjungomis dėl Aprašo projekto;
4) 2022 m. vasario 22 d. įstaigos atstovų susitikimas su profesinių sąjungų atstovais per MS Teams;
5) 2022 m. kovo 1 d. profesinės sąjungos informavo įstaigą, kad nesutinka su 2022 m. vasario 22 d. žodžiu pristatyta Aprašo projektu bei šių pakeitimų nederina;
6) 2022 m. kovo 16 d. įstaigos atstovų susitikimas su profesinių sąjungų atstovais per MS Teams;
7) 2022 m. kovo 16 d. Aprašo projektas su visais priedais buvo pateiktas profesinių sąjungų atstovams el. paštais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
8) 2022 m. kovo 22 d. įstaigos atstovų susitikimas su profesinių sąjungų atstovais per MS Teams;
9) 2022 m. kovo 22 d. profesinės sąjungos dar kartą informavo įstaigą, kad nesutinka su 2022 m. vasario 22 d. žodžiu pristatyta Aprašo projektu;
10) 2022 m. kovo 22 d. įstaiga informavo profesines sąjungas, kad susipažino su profesinių sąjungų pozicija dėl pateikto derinti Aprašo projekto ir priminė apie įstaigos pareigą laikytis Kolektyvinės sutarties (dėl kurios turinio profesinės sąjungos turėjo galimybę teikti pastabas ir derėtis) bei dar kartą pabrėžė, kad Aprašas gerina darbuotojų padėtį ir didina darbo užmokestį”;
11) 2022 m. kovo 28 d. – profesinės sąjungos tik dar kartą informavo įstaigą, kad nesutinka su Aprašo projektu ir pasiūlė diferencijuoti psąjungos narių ir kitų įstaigos darbuotojų darbo užmokestį, nes tai reikalautų mažesnių piniginių lėšų. Kadangi įstaiga su dar geresnių nei numatyta Kolektyvinės sutarties sąlygų taikymu tik profesinės sąjungos nariams nesutiko, tai profesinės sąjungos nesutiko su Aprašu.
Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovė, kaip darbdavys, ėmėsi realių aktyvių veiksmų, siekdama suderinti naująjį darbo apmokėjimo tvarkos aprašą su profesinių sąjungų jungtine atstovybe. Ir tik tuomet, kai buvo akivaizdu, kad toks naujo Aprašo suderinimas, kuris parengtas pagal Kolektyvinės sutarties specialiosios dalies sąlygas, nepavyks, ir kad išnaudotos visos suderinimo galimybės, nes profesinės sąjungos kėlė reikalavimus, kurie prieštarauja Kolektyvinės sutarties Specialiosios dalies 20 punktui (nederinti naujo Aprašo, o prašė palikti seniau galiojusį aprašą darbuotojams, kurie yra profesinių sąjungų nariai), jį patvirtino. Kitu atveju darbdavys neturėjo galimybių įgyvendinti Kolektyvinėse sutartyje nustatytos pareigos – patvirtinti darbo apmokėjimo nuostatus. Įvertintina ir faktinė aplinkybė, kad ieškovės nurodytais duomenimis, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų didžioji dalis darbuotojų, t. y. iš 6287 tik apie 1400 priklauso profesinėms sąjungoms, todėl, vadovaujantis DK 140 straipsnio 3 dalimi, kai nėra kolektyvinės sutarties, o vidutinis darbuotojų skaičius yra dvidešimt ir daugiau, darbdavys privalo patvirtinti darbo apmokėjimo sistemas, ir tai padaryti prieinamas susipažinti visiems darbuotojams. Todėl ieškovė turėjo ne tik pareigą, laikydamasi Kolektyvinės sutarties nuostatų, bet ir teisę, vadovaudamasi Darbo kodeksu, pakeisti darbo apmokėjimo nuostatus be suderinimo su profesinėmis sąjungomis.
Pažymėtina, jog ieškovė akto teisėtumą grindžia ir turinio aspektu. Minėtas aktas – tai vidaus administravimo aktas skirtas daugkartiniam teisės taikymui apibrėžtais subjektų grupei – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkai nustatyti. DK 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad darbdavys gali priimti vietinius norminius teisė aktus, kurie reglamentuotų visų ar dalies darbuotojų darbo sąlygas ar tvarką darbovietėje. DK 140 straipsnio 3 dalis nustato darbo apmokėjimo sistema darbovietėje ar darbdavio įmonėje, įstaigoje, organizacijoje nustatoma kolektyvine sutartimi. Kai nėra tai nustatančios kolektyvinės sutarties, darbovietėse, kuriose vidutinis darbuotojų skaičius yra dvidešimt ir daugiau, darbo apmokėjimo sistemas privalo patvirtinti darbdavys ir tai padaryti prieinamą susipažinti visiems darbuotojams. Prieš tvirtinant ar keičiant darbo apmokėjimo sistemą, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros šio kodekso nustatyta tvarka. Darbo apmokėjimo sistemoje nurodomos darbuotojų kategorijos pagal pareigybes ir kvalifikaciją bei kiekvienos jų apmokėjimo formos ir darbo užmokesčio dydžiai (minimalus ir maksimalus), papildomo apmokėjimo (priedų ir priemokų) skyrimo pagrindai ir tvarka, darbo užmokesčio indeksavimo tvarka. Pagal Kolektyvinės sutarties Specialiosios dalies 20 punktą darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarka turi būti parengta vadovaujanti Specialiąja dalimi.
Iš Aprašo matyti, jog jame yra aptariamos darbuotojų kategorijos pagal pareigybes ir kvalifikaciją, kiekvienos jų apmokėjimo formos ir darbo užmokesčio dydžiai – minimalūs ir maksimalūs (Aprašo 1-9 priedai), papildomo apmokėjimo – priedų ir priemokų – skyrimo pagrindai ir tvarka (Aprašo 12-28 punktai) ir darbo užmokesčio indeksavimo tvarka. Jis atitinka darbo apmokėjimo sistemos požymius, nustatytus DK 140 straipsnio 3 dalyje. Atsakovės dėl to ginčo nekelia. Ginčas yra kilęs dėl įstaigos darbuotojų pagrindinio darbo užmokesčio apskaičiavimui taikomos formulės. Naujas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, parengtas pagal Kolektyvinės sutarties Specialiosios dalies nustatytus reikalavimus, kur pagal Sutartį pagrindinio darbo užmokesčio (A) pastovioji (Ap) bei kintamoji dalis (Ak) apskaičiuojama taikant sudėtį (A= Ap + Ak), o ankstesniems darbo apmokėjimo tvarkos apraše numatyta, kad pagrindinio darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama taikant daugybą (A= Ap x Ak). Pasak atsakovių, tai reiškia, jog, pasikeitus formulei, galutinis darbo užmokestis sumažės, nes pagal iki siūlomo keitimo galiojančią darbo apmokėjimo tvarką, darbo užmokestis būtų žymiai didesnis nei pagal naująjį Aprašą.
Kaip jau buvo pastebėta, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos yra viešoji įstaiga, ir jos darbo užmokesčio fondas yra formuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, specialiųjų lėšų ir kitų teisėtai įgytų lėšų. Darbo užmokesčio apmokėjimo tvarka negali prieštarauti DK 194 straipsnio reikalavimams ir ginčo atveju - Kolektyvinei sutarčiai. Naujasis Aprašas buvo parengtas ir įstaigos darbuotojų pagrindiniam darbo užmokesčio apskaičiavimui taikoma formulė yra tokia pati kaip ir numatyta Kolektyvinės sutarties Specialiojoje dalyje, todėl naujajame Apraše įtvirtinta įstaigos darbuotojų pagrindinio darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė, su kuria atsakovai nesutinka, atitinka Kolektyvinės sutarties reikalavimus. Atsakovės neginčija, jog naujoji darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė iš esmės užtikrina darbuotojų darbo užmokesčio augimą, tačiau darbo užmokesčio augimas yra lėtesnis nei taikant ankstesniąją formulę. Teismo vertinimu, lėtesnis darbo užmokesčio augimas negali būti prilyginamas darbo užmokesčio mažinimui.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.
Todėl, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, atsižvelgdamas į Kolektyvinės sutarties nuostatas, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra pagrįstas – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos generalinio direktoriaus 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-283 priimtas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas yra teisėtas: derinimo tvarkos laikymosi aspektu ir turinio prasme.
Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
Teismo sprendimas priimtas ieškovės naudai, todėl pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį ji turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindo tenkinti atsakovių prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra.
Ieškovė teismo prašė priteisti jai iš atsakovių ją atstovavusiai advokatei sumokėtas jos patirtas 5 933,72 Eur išlaidas (jas sudaro 3 692,19 Eur – išlaidos advokato pagalbai apmokėti (už ieškinio parengimą ir pateikimą teismui ir teisines konsultacijas dėl bylos eigos) bei už žyminį mokestį; 2 241,53 Eur – už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą ir pateikimą teismui, prašymo dėl posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu parengimą ir pateikimą teismui, paklausimo eksperto išvadai parengimą, susipažinimą su eksperto išvada, pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje), susijusias su bylos nagrinėjimu. Teismas, vadovaudamasis Rekomendacijų nuostatomis, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jai iš atsakovių 5 933,72 Eur bylinėjimosi išlaidas, t.y. lygiomis dalimis po 988,95 Eur iš kiekvienos atsakovės, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.
Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidų patirta nebuvo, todėl jos nepriteistinos.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas
n u s p r e n d ž i a :
ieškinį tenkinti - pripažinti, kad Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų generalinio direktoriaus 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-283 priimtas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas yra teisėtas: derinimo tvarkos laikymosi aspektu ir turinio prasme.
Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2022 m. birželio 30 d. sprendimą darbo bylose Nr. APS-131-8343/2022, APS-131-8342/2022, APS-131-8336/2022, APS-131-8334/2022, APS-131-8333/2022, APS-131-8332/2022 laikyti netekusiu galios.
Priteisti ieškovei Viešajai įstaigai Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikoms (į. k. 124364561) iš atsakovių Santaros klinikų medicinos darbuotojų profesinės sąjungos (į.k. 305013894), Santaros klinikų gydytojų sąjungos (į.k. 304856030), Santaros klinikų slaugos darbuotojų profesinės sąjungos (į.k. 305204910), Lietuvos slaugos specialistų organizacijos Santaros klinikų pirminės grupės (į.k. 191365465), Santaros sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos (į.k. 300125843), Santaros vaikų ligoninės sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos (į. k. 124709160) lygiomis dalimis po 988,95 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus ir devyniasdešimt penkis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, iš viso 5933,72 Eur.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Vilma Brazinskienė