Administracinė byla Nr. A-1580-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00481-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkės), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos D. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. Z. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą laiką atsiskaityti priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja D. Z. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą, prašydama iš Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, Atsakovas) priteisti kompensaciją už 14 dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų (už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 10 d.) ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

Pareiškėja nurodė, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu (toliau – ir 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas) administracinėje byloje Nr. I-228-583/2012 jos atleidimas iš pareigų Palangos miesto savivaldybės administracijoje buvo pripažintas neteisėtu. Buvo pripažinta, jog iš valstybės tarnybos ji atleista teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2012 m. gegužės 10 d. Atsakovas apskaičiavo kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 7 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., viso už 145,36 dienas. Kompensacija buvo išmokėta 2011 m. lapkričio 30 d. iki minėto teismo sprendimo priėmimo dienos. Už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 10 d. kompensacija už nepanaudotas atostogas jai nebuvo išmokėta.

Pareiškėja pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir VTĮ) nėra reglamentuojamas terminas, per kurį turi būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir vidutinį darbo užmokestį už atsiskaityti uždelstą laiką.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje konstatuota, jog, pripažinus asmens atleidimą iš valstybės tarybos neteisėtu, jo pažeista teisė į darbą apginama DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytu būdu, o ši teisės norma jokių papildomų sąlygų ginant pažeistas asmens teises nenumato. Asmuo per priverstinės pravaikštos laikotarpį neįgyja teisės į kasmetines atostogas. Nagrinėjama situacija neatitinka DK 170 straipsnio, kuriame įtvirtintas darbo stažas kasmetinėms atostogoms gauti, sąlygų, nes pareiškėja į tarnybą nebuvo grąžinta. Nesant pagrindo išmokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, neatsiranda pagrindas mokėti ir vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu (b. l. 21–23) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamas ginčas dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo. Pareiškėjos reikalavimas – priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 10 d., viso už 14 dienų (t. y. nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos), bei vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką.

Teismas rėmėsi VTĮ 5 straipsniu, DK 300 straipsnio 4 dalimi (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2015 m. balandžio 22 d.), 140 straipsnio 1 dalimi ir konstatavo, kad su pareiškėja darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Teismas nustatė, kad pareiškėja reikalavimus kildina iš Klaipėdos  apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo (įsiteisėjo 2012 m. gegužės 10 d.), kuriuo pareiškėjos prašymas atsakovei buvo patenkintas: panaikintas Administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. A2-95; pripažinta, kad D. Z. atleista iš valstybės tarnybos šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; pareiškėjai iš atsakovo priteista išmokėti 4 129,20 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną priverstinės pravaikštos mėnesį, mokant jį už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bei penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, į šią sumą įskaičiuojant pareiškėjai atsakovo jau išmokėtą keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką.

Teismas pažymėjo, jog minėtame teismo sprendime konstatuotos aplinkybės svarbios nagrinėjant pareiškėjos skundą dėl neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą laiką atsiskaityti priteisimo, todėl teismas konstatavo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, Klaipėdos  apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu nustatyti faktai iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant šią bylą.

Teismas sprendė, kad darbo sutartis su pareiškėja yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Teismas pažymėjo, jog iš šios teisės normos matyti, kad asmens, kurio atžvilgiu taikomos DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatos, įstatymu nustatytų subjektinių teisių apimtį sudaro vidutinio darbo užmokesčio gavimas, kuris skaičiuojamas nuo neteisėto atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką buvo priteistas už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2012 m. gegužės 10 d.), vadinasi, kad pareiškėjos įstatymu nustatyta teisė buvo apginta visa apimtimi pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį. DK 297 straipsnio 4 dalis papildomų sąlygų, ginant pažeistas asmens teises, nenumatė, todėl remiantis ja teigti, kad asmuo per priverstinės pravaikštos laikotarpį įgijo teisę į kasmetines atostogas, nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A438-1524/2009 bei 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1889/2013.

Teismas pripažino pagrįstu atsakovo atsiliepime nurodytą motyvą, jog pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikomas DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punktas. Iš 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo matyti, kad pareiškėja nebuvo grąžinta į ankstesnį darbą, o atleista iš valstybės tarnybos teismo sprendimu, todėl pareiškėja priverstinės pravaikštos laikotarpiu neįgijo teisės į kasmetines atostogas.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjos pažeista teisė į darbą (teismo sprendimu pripažinus jos atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu) buvo apginta DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytu būdu ir nenustatė jokio teisinio pagrindo priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką.

III.

Pareiškėja D. Z. apeliaciniu skundu (b. l. 25–26) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėja pakartojo skundo argumentus ir papildomai nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu buvo išspręstas jos atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo klausimas, bet nebuvo sprendžiama, ar darbdavys visiškai ir pilnai atsiskaitė su atleidžiamu tarnautoju. DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatos nėra skirtos ir nereglamentuoja darbdavio pareigos pilnai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Atleidimo iš valstybės tarnybos (ar darbo sutarties nutraukimo) neteisėtumo klausimo nagrinėjimas pats savaime neapima kompensacijos už nepanaudotas atostogas apskaičiavimo bei išmokėjimo klausimų. Teisė į kompensaciją už nepanaudotas atostogas atleidimo atveju yra savarankiška teisė, nesietina su DK 297 straipsnio 4 dalimi. Šiuo atveju turi būti aiškinamas ir taikomas DK 170 straipsnio 1 dalies 11 punktas. Darbo kodekso 170 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitomi ir kiti įstatymų nustatyti laikotarpiai. Todėl teismas turėjo aiškintis, kaip VTĮ reglamentuoja valstybės tarnybos stažo skaičiavimą. Kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydžio apskaičiavimas priklauso nuo stažo valstybės tarnyboje, kurio apskaičiavimo tvarką reglamentuoja VTĮ 42 straipsnis. Laikotarpis nuo neteisėto atleidimo iki teismo sprendimo, kuriuo pripažinta, kad atleidimas buvo neteisėtas, įsiteisėjimo yra įskaičiuojamas į valstybės tarnybos stažą, už kurį pagal VTĮ 36 straipsnį yra suteikiamos kasmetinės atostogos, bei į 3 metų laikotarpį už kurį suteikiamos kasmetinės papildomos atostogos. Teismas, skirtingai traktuodamas teisę į kasmetines atostogas valstybės tarnautojui, sugražintam į pareigas valstybės tarnyboje ir valstybės tarnautojui, atleistam teismo sprendimu nesant galimybės sugrąžinti į darbą sukuria šių darbuotojų atžvilgiu diskriminacinę situaciją. Išeitinės išmokos neteisėto atleidimo atveju mokėjimas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 4 dalį yra susietas su nauju darbu valstybės tarnyboje, t. y. jei valstybės tarnautojas po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įsidarbina valstybės tarnyboje, jam išeitinės išmokos mokėjimas privalo būti nutrauktas, o naujose pareigose laikotarpis nuo neteisėto atleidimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nebūtų įskaičiuojamas į darbo metus, už kuriuos yra suteikiamos kasmetinės atostogos, nors tarnautojui, grąžintam į pirmesnį darbą, šis laikotarpis būtų įskaitytas. Toks aiškinimas diskriminuotų valstybės tarnautoją darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį atžvilgiu, nes darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, gautų visą priteistą išeitinę išmoką, nepriklausomai nuo to, kur įsidarbintų po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu (b. l. 30) į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nes teismo sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas ir teisingas. Teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, ištyrė įrodymus bei įsigilino į nagrinėjamo klausimo esmę. Teismas tinkamai aiškino teisės normas, atsižvelgė į LVAT suformuotą praktiką kitose bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., (toliau – ir ABTĮ) nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja į teismą kreipėsi su skundu, kuriuo prašė iš atsakovo priteisti kompensaciją už 14 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų bei vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už dėl atsakovo kaltės uždelstą laiką pilnai atsiskaityti su atleidžiamu valstybės tarnautoju.

Iš teismui pateikto skundo turinio matyti, jog kompensaciją už nepanaudotas atostogas pareiškėja sieja su laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 10 d., o reikalavimą priteisti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompensaciją – su tuo, kad jai dėl atsakovo kaltės iki šiol delsiama sumokėti aukščiau minėtą kompensaciją ir taip visiškai atsiskaityti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde, prašydama panaikinti teismo sprendimą, akcentuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Darbo kodekso 170 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo, valstybės tarnautojo stažo skaičiavimo taisyklių.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo ribų, pažymi, kad pagal ABTĮ 136 straipsnio 1 dalį administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Todėl, vadovaudamasi šiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertina šalių pateiktus argumentus ir kartu visas kitas bylos aplinkybes, reikšmingas teisingam bylos išsprendimui, dėl kurių šalys neteikia argumentų.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šias byloje nustatytas faktines aplinkybes: pareiškėja D. Z. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. A2-95 buvo atleista iš tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-228-583/2012 panaikino minėtą atsakovo įsakymą ir pripažino pareiškėją atleistą iš valstybės tarnybos teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, taip pat, taikydamas Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį priteisė pareiškėjai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šis Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas įsiteisėjo 2012 m. gegužės 10 d., atsakovas išmokėjo pareiškėjai priteistas sumas.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja D. Z., keldama teismui reikalavimą priteisti iš atsakovo kompensaciją už 14 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 10 d., iš esmės siekia to, kad jai būtų priteista kompensacija už nepanaudotas kasmetines apmokamas atostogas priverstinės pravaikštos laikotarpiu.

Tačiau, kaip teisingai apeliacine tvarka skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamam atvejui aktualioje teisės normoje – DK 300 straipsnio 4 dalyje – nėra numatyta galimybė priteisti darbuotojui kompensaciją už per priverstinės pravaikštos laiką nepanaudotas atostogas. Pritardama šiai teismo pozicijai, apeliacinio teismo teisėjų kolegija primena, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. sprendime pareiškėjos pažeistą teisę į darbą apgynė Darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.; 2012 m. birželio 26 d. įstatymas Nr. XI-2127) 297 straipsnio 4 dalyje (dabar – DK 300 str. 4 d.) nustatytu būdu – priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pagal DK 300 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Ši teisės norma papildomų sąlygų ginant pažeistas asmens teises nenumato, todėl remiantis ja teigti, kad per priverstinės pravaikštos laikotarpį, kurį sąlygojo neteisėtas ar nepagrįstas atleidimas, asmuo įgyja teisę į kasmetines atostogas, nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 10 d. priteisimo. Kartu pripažintina, jog nenustačius atsakovo pareigos išmokėti pareiškėjai kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad atsakovas uždelsė atsiskaityti su pareiškėja Darbo kodekso 141 straipsnio prasme.

Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir Darbo kodekso 170 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nes pareiškėja į tarnybą nebuvo grąžinta, ir atitinkamai, neįgavo teisės reikalauti, kad priverstinės pravaikštos laikotarpis būtų įskaitytas į darbo laiką, už kurį suteikiamos kasmetinės atostogos. Apeliaciniame skunde minimas Darbo kodekso 170 straipsnio 1 dalies 11 punktas numato, kad į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitomi ir kiti įstatymų nustatyti laikotarpiai. Tačiau pareiškėja nenurodė, kokiuose kituose teisės aktuose numatytas priverstinės pravaikštos laikotarpio įskaitymas į valstybės tarnybos stažą ar laiką atostogoms gauti. Valstybės tarnybos įstatymo normos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų atostogas ar valstybės tarnybos stažo skaičiavimą, tiesiogiai  nenumato, kad priverstinės pravaikštos laikotarpis negrąžintam į tarnybą asmeniui  būtų įtraukiamas į tarnybos stažą atostogoms skaičiuoti, taigi šie apeliacinio skundo argumentai pripažįstami nepagrįstais.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisingai vadovavosi nagrinėjamam ginčui aktualia teismų praktika, ir priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.