Civilinė byla Nr. 3K-3-257/2006

                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6; 50.5 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. balandžio 19 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vijoklių kampelis“ ieškinį atsakovui valstybės įmonei Valstybės turto fondui dėl investuotų       lėšų į išsinuomotą turtą priteisimo. 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas nurodė, kad 1995 m. vasario 7 d. su atsakovu sudarė negyvenamųjų patalpų Vilniaus mieste, Gėlių g. 4, nuomos sutartį; suderinęs su juo, atliko patalpų kapitalinį remontą; sutartimi nustatytas 831,38 Lt nuomos mokestis per mėnesį (1 punktas); taip pat šalys susitarė, kad į nuomos mokestį bus įskaitomos lėšos, ieškovo investuotos išsinuomotam turtui pagerinti (sutarties 15.1 punktas). Atsakovas negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje nustatytas nuomotojo teises ir  pareigas perėmė nuo 1998 m. gruodžio 17 d. Nuomos sutartis pasibaigė 2003 m. birželio 2 d., tačiau atsakovas pagal CK 6.131 straipsnio 2 dalies reikalavimus ieškovui nepranešė, kad į nuomos mokestį įskaitė ieškovo investuotas lėšas, dėl to šis laikė, kad įskaitymas nebuvo padarytas. Įskaitytino nuomos mokesčio suma laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 2 d. iki 2003 m. birželio 2 d. yra 83 969,38 Lt (831,38 Lt x 101 mėn.); ieškovo investuotos lėšos išsinuomotam turtui pagerinti yra 327 935 Lt (ši investuotų lėšų indeksuota suma 1999 m. gruodžio 1 d patvirtinama ekonominės–finansinės ekspertizės akte Nr. 443f–99). Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 243 965,62 Lt.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 98 660,54 Lt, investuotų į išsinuomotą turtą, 2959, 82 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė iš ieškovo 2919,49 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas nurodė, kad ieškovui pareiškus reikalavimą dėl investuotų lėšų įskaitymo į nuomos mokestį, šalys teisme ginčija investuotų lėšų ir nuompinigių dydį. Teismas, ištyręs 1995 m. vasario 7 d. sudarytą  nuomos sutartį, priėjo išvadą, kad šalys privalo laikytis joje įtvirtintos nuomos mokesčio sumos – 831,38 Lt per mėnesį; tai yra esminė sutarties sąlyga, nuomotojas nepagrįstai taikė didesnį (jį indeksavęs) 1391,47 Lt nuomos mokestį. Teismas nustatė, kad nuomos mokestis per laikotarpį nuo 1995 m. sausio 2 d. iki 2003 m. birželio 2 d. yra 83 913,96 Lt, Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1507/2003 pagal ieškovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo ieškinį atsakovui UAB „Vijoklių kampelis“ dėl nuomos mokesčio, delspinigių ir palūkanų priteisimo nustatytas faktas, kad ieškovas pagal šalių sudarytą nuomos sutartį atsakovui sumokėjo 1996,01 Lt nuomos mokesčio; nesumokėta nuomos mokesčio suma yra 81 917,95 Lt. Nagrinėdamas ieškovo turėtų išsinuomotam turtui pagerinti išlaidų dydį, teismas sprendė, kad 2002 m. birželio 14 d. šalių sudaryta šių išlaidų derinimo pažyma, kurioje užfiksuota 180 578,49 Lt suma, atitinka sutarties, patalpų perdavimo–priėmimo akto reikalavimus, šalių valią, dėl to laikytina ieškovo turėtomis išlaidomis nuomojamoms patalpoms pagerinti; ieškovo nurodomas investuotų lėšų turtui pagerinti dydis pagal ekonominės–finansinės ekspertizės aktą  Nr. 443f–99 nepriimtinas, nes jame nurodyta indeksuota atliktų darbų vertė, tuo tarpu Valstybės turto fondo 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 3 patvirtintos Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo tvarkos 14 punkte nustatyta, kad objekto privatizavimo programoje nustatytam jo vertės padidėjimui procentais dėl nuomos metu šiam objektui pagerinti padarytų išlaidų atitinkanti privatizavimo sandorio lėšų dalis turi būti atlyginta nuomininkui, bet ne daugiau už šiam objektui pagerinti padarytas išlaidas. 2000 m. balandžio 5 d. įsigaliojusioje specialiojoje Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies normoje nustatyta,  kad išlaidos privatizavimo objektui pagerinti nuomininkui atlyginamos pagal Civilinį kodeksą; šias išlaidas nuomininkui atlygina potencialus pirkėjas. Teismas argumentavo, kad nagrinėjamoje byloje nuomojamos patalpos viešuose aukcionuose neparduodamos nuo 2000 metų; nurodyto įstatymo 12 straipsnyje nustatyti atvejai, kai privatizavimo objektas gali būti išbrauktas iš sąrašo ir privatizavimo programa sustabdyta ar pripažįstama pasibaigusia. Ieškovui ilgą laiką nepagrįstai neatlyginamos jo turėtos išlaidos, taip paneigiami CK 1.2 straipsnyje įtvirtinti civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai. Atsakovas privalo turtą naudoti ir jį valdyti, nepažeisdamas kitų asmenų teisėtų interesų. Teismas priėjo išvadą, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka specialiojoje Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies normoje nustatytų sąlygų, dėl to atsakovo atsakomybė atlyginti ieškovui išlaidas atsiranda pagal CK 6.501 straipsnį ir nuomos sutartyje nustatytas sąlygas.  

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2005 m. spalio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.  Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatyta 81 917,95 Lt nuomos mokesčio suma; pripažino, kad nuomotojas nepagrįstai prašė didesnės nuomos mokesčio sumos, ją indeksavęs; kolegija taip pat sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir laikė, jog 2002 m. birželio 14 d. šalių sudaryta išlaidų išsinuomotam turtui pagerinti derinimo pažyma atitinka šalių valią; ieškovo argumentą dėl atsakovo panaudotos prievartos, pasirašant šią pažymą, kolegija laikė neįrodytu. Kolegija pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą tik dėl 98 660,54 Lt išlaidų turtui pagerinti atlyginimo. Kolegija nurodė, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies norma dėl išlaidų privatizavimo objektui pagerinti atlyginimo taikytina, kai konkretus asmuo pagal šiame įstatyme nustatytus kriterijus pripažįstamas asmeniu, įsigyjančiu konkretų privatizavimo objektą; jeigu faktinės aplinkybės neatitinka nurodytoje specialiojoje normoje nustatytų sąlygų, ginčas dėl išlaidų išsinuomotam turtui pagerinti atlyginimo sprendžiamas pagal Civilinio kodekso ir sutarties nustatytas sąlygas. Tokį Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies aiškinimą, kolegijos vertinimu, atitinka pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo atsakomybės pagal CK 6.501 straipsnį ir sutartį.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 28 d. nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatas, nes padarė nepagrįstą išvadą, kad nuomojamo valstybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimo išlaidos nuomininkui atlyginamos kita, nei šiame įstatyme nustatyta tvarka. Nuomos objektas nuosavybės teise priklauso valstybei, atsakovas jį valdo, naudoja ir disponuoja turto patikėjimo teise; Valstybės turto fondo teisinis statusas nustatytas teisės aktuose: Lietuvos Respublikos valstybės turto fondo įstatyme, Valstybės turto fondo įstatuose, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme ir kt.; Valstybės turto fondo atsakomybės pagal pareikštą reikalavimą klausimas negali būti išnagrinėtas be atsakovo veiklą reglamentuojančių įstatymų ir poįstatyminių aktų vertinimo, kurį atlikus, darytina išvada, kad Valstybės turto fondo veiklos valstybės turto privatizavimo srityje turinys ir pagrindinis tikslas yra valstybės interesai, įtvirtinti teisės aktuose. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalį nuomos metu išlaidas privatizavimo objektui pagerinti pagal Civilinį kodeksą nuomininkui Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis šį objektą; minėta tvarka patvirtinta Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 „Dėl privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos patvirtinimo“. Nurodyti teisės aktai yra galiojantys, jų nuostatos taikytinos, nustatant turėtų išlaidų išsinuomotam valstybei nuosavybės teise priklausančiam turtui pagerinti atlyginimo tvarką.

2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.501 straipsnio 1 dalies normą, nesivadovavo CK 1.5 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus;  CK 6.501 straipsnio 1 dalyje yra tik pripažįstama nuomininko teisė į išsinuomotų daiktų pagerinimui turėtų išlaidų atlyginimą, tačiau nenurodoma, kad jas privalo atlyginti nuomotojas; be to, nurodyta teisės norma nustatė jos taikymo išimtis įstatymų ar sutarčių nustatytais atvejais; šiuo atveju taikytina Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis. Teismų nepagrįsta išvada dėl atsakovo atsakomybės pagal CK 6.501 straipsnį pažeidžia atsakovo – viešojo subjekto – interesus, nes šis valstybės turtą valdo patikėjimo teise ir neturi lėšų, skirtų nurodytoms išlaidoms atlyginti. Atsakovas pripažino ieškovo teisę į jo investuotų lėšų atlyginimą, taip prisiėmė nuomotojo atsakomybę pagal sudarytą nuomos sutartį, tačiau įvykdyti iš nuomos sutarties atsiradusią prievolę ir atlyginti nuomininkui išlaidas atsakovas gali tik kaip privatizavimo proceso dalyvis, jo teisinį statusą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, t, y. pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalį. 

3. Teismas akcentavo, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis turi būti aiškinama ir taikoma taip, kad nebūtų paneigti CK 1.2 straipsnyje įtvirtinti principai. Nurodyta specialioji įstatymo norma nepažeidžia civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų, nes pagal sudarytą šalių sutartį ieškovas negalėjo tikėtis, kad išlaidas išsinuomotam turtui pagerinti jam atlygins nuomotojas. 2002 m. birželio 14 d. išlaidų derinimo pažymoje nurodyta, kad šios išlaidos atlyginamos objekto privatizavimo metu pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalį – jas atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą.

4. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose, tačiau be pagrindo teikė prioritetą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 22 d. nutarčiai civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas prieš BUAB „Saulėtekis“, bylos Nr. 3K-3-888/2003, kategorijos: 31.3.6; 31.5; 45.5. Nurodytoje ir nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės nėra tokios pačios; teismai turi remtis praktika ne a priori, bet visų bylos faktinių aplinkybių kontekstu. Teismai nevertino, kad nagrinėjamoje byloje nuomos objekto privatizavimo programa buvo skelbta ne kartą, kad objekto pardavimo kaina nustatyta tokia, kuri užtikrintų investicijas į jį atlikusio nuomininko (ieškovo) ir valstybės interesų balansą. 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus ir nurodo, kad pareiga atlyginti nuomininkui šio turėtas išlaidas išsinuomotam turtui pagerinti pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį tenka nuomotojui; ši pareiga kyla iš sutarties ir šalims yra privaloma. Pagal Valstybės turto fondo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį atsakovas gauna pajamų, dėl to nepagrįstai kasaciniame skunde teigia, kad negali atlyginti nuomininkams jų turėtų išlaidų, nes neturi šiam tikslui skirtų lėšų. Ieškovas, sudaręs nuomos sutartį ir investavęs lėšas į svetimo turto pagerinimą, pagrįstai tikėjosi, kad jos bus atlygintos. Teismai teisingai taikė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies normą; nesant potencialaus privatizuojamo objekto pirkėjo, teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovas atsakingas pagal CK 6.501 straipsnį.

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

 

1995 m. vasario 7 d. šalys sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį; susitarė dėl 831,38 Lt nuomos mokesčio per mėnesį ir dėl ieškovo investuotų išsinuomotam turtui pagerinti lėšų įskaitymo į jį. Nuomos sutartis pasibaigė 2003 m. birželio 2 d. Ieškovas turėjo 180 578,49 Lt išlaidų išsinuomotam turtui pagerinti; nuomos mokestis sutarties galiojimo metu yra 81 917,95 Lt; ieškovui iš atsakovo priteista 98 660,54 Lt. Atsakovas ginčija, kad pagal teisinį statusą, ginčo santykius reglamentuojantį įstatymą ir nuomos sutartį jis yra tinkamas atsakovas byloje.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus  sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis); tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia teisės, o ne fakto klausimus. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai aiškino ir ginčo santykiams taikė materialinės teisės normas, nes neatsižvelgė į VĮ Valstybės turto fondo teisinį statusą, įmonės įgaliojimus, privatizuojant valstybės turtą. Teisėjų kolegija šiuos kasatoriaus argumentus laiko nepagrįstais. Lietuvos Respublikos valstybės turto fondo įstatymas nustato nurodytos valstybės įmonės veiklos kryptis ir funkcijas; Valstybės turto fondas jam patikėtą valstybės turtą valdo, naudoja ir disponuoja šiuo turtu pagal valstybės turto patikėtinių teises ir pareigas reglamentuojantį Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad turto patikėjimo teisė apskritai yra civilinės teisės institutas, patikėjimo teisės turinio bendrosios nuostatos įtvirtintos CK 4.109 straipsnyje; jame nustatyta, kad valstybės įmonės valdo, naudoja valstybės joms perduotą turtą, juo disponuoja savo įstatuose, taip pat valstybės įmonių veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepažeisdamos įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų. Valstybės turto fondo, kaip turto patikėjimo teisės subjekto, speciali ir pagrindinė funkcija – privatizuoti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriumi, kad Valstybės turto fondo veiklos, privatizuojant valstybės turtą, pagrindinis tikslas yra valstybės interesai, tačiau CK 4.109 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindama turto patikėjimo teises, valstybės įmonė turi nepažeisti įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų; pagal Valstybės turto fondo veiklą reglamentuojančius norminius aktus, Vyriausybės 2005 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 95 patvirtintus šios valstybės įmonės įstatus ji gali turėti ir įgyti civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja įmonės įstatams ir jos veiklos tikslams. Byloje nustatyta, kad Valstybės turto fondas yra civilinių santykių, atsiradusių iš valstybei nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos Vilniaus mieste, Gėlių g. 4, nuomos sutarties, šalis. 1995 m. vasario 7 d. sudarytos sutarties 5. 4 punkte nustatyta, kad nuomininkas, šalių susitarimu pagerinęs patalpas, turi teisę į padarytų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą pinigais arba medžiagomis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas ar sutartis numato kitas sąlygas.  Apeliacinės instancijos teismas nenustatė įstatymų ar sutarties sąlygų, dėl kurių ši nuomininko teisė neturėtų būti ginama. Pagal sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 316 straipsnį ir sutarties turinį teismas sprendė, kad pareiga atlyginti turto pagerinimo būtinas išlaidas teko turto nuomotojui. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks sutarties aiškinimas ir nurodytų įstatymų normų taikymas yra suderinamas su sutartyje nurodyto nuomotojo teisių perėmėjo – Valstybės turto fondo – teisinį statusą reglamentuojančiais įstatymais.

Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies specialioji norma dėl privatizavimo objekto pagerinimo išlaidų atlyginimo įsigaliojo 2000 m. balandžio 5 d. Bylą nagrinėję teismai teisingai pažymėjo esminę šios įstatymo normos nuostatą, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto pagerinimo padarytos išlaidos nuomininkui atlyginamos pagal Civilinį kodeksą. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 6.501 straipsnio 1 dalies normoje, kaip ir minėtame 1964 m. CK 316 straipsnyje, nustatyta nuomininko teisė į išsinuomoto daikto pagerinimo būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Akivaizdu, kad ši nuomininko teisė suponuoja atitinkamą nuomotojo pareigą. Spręsdami turto nuomotojo ir nuomininko civilinį ginčą, teismai pagrįstai vadovavosi tuo, kad civiliniai santykiai reglamentuojami, vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Dėl to Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies norma, kad turto pagerinimo išlaidas pagal Civilinį kodeksą nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą, taikytina, kai yra konkretus asmuo, kuris pagal šiame įstatyme nustatytus kriterijus pripažįstamas asmeniu, įsigyjančiu konkretų privatizavimo objektą (potencialus pirkėjas). Kai dėl tam tikrų priežasčių nėra valstybės privatizavimo objekto potencialaus pirkėjo, nėra galimybės Vyriausybės nustatyta tvarka iš privatizavimo sandorio gautomis lėšomis atlyginti nuomininko turėtas valstybės turto pagerinimo išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje teisingai motyvavo, kad tais atvejais, kai faktinės aplinkybės neatitinka Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies specialiojoje normoje nustatytų sąlygų, ginčas dėl išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų priteisimo sprendžiamos pagal Civilinio kodekso ir konkrečios turto nuomos sutarties sąlygas. Taigi kai yra privatizuojamo objekto potencialus pirkėjas, jo teikiamų lėšų panaudojimas atsiskaityti su nuomininku atitinka abiejų nuomos santykio šalių – nuomotojo – Valstybės turto fondo ir nuomininko interesus, bet jeigu potencialaus pirkėjo nėra ir Valstybės turto fondas, pasak kasatoriaus, neturėtų pareigos atlyginti nuomininko turėtų išlaidų, pastarojo interesai būtų esmingai pažeisti. Ginčo sprendimui negali turėti lemiamos reikšmės, ar valstybės turtą patikėjimo teise valdantis atsakovas turi tam tikslui skirtų lėšų.

Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai sistemiškai nevertino teisės aktuose nustatytos valstybei nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo bei šiam turtui pagerinti turėtų išlaidų atlyginimo tvarkos, kad neteisingai aiškino ir taikė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalį; kasacinio skundo motyvais naikinti teisėtus ir pagrįstus teismų procesinius sprendimus nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis).      

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                            Teodora Staugaitienė

                                                                                                                       

Janina Januškienė

                                                                                                                       

                                                                                                                        Algis Norkūnas