Administracinė byla Nr. eA-1223-525/2018

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02401-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.3; 14.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Biograta“ ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos prokurorės S. M., ginančios viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui ir uždarajai akcinei bendrovei „Biograta“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. L. ir Aplinkos apsaugos agentūrai dėl leidimo panaikinimo ir įmonės veiklos nutraukimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja prokurorė S. M., ginanti viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2013 m. kovo 22 d. uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Biograta“ išduotą (koreguotą) Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-131 (toliau – ir ginčijamas leidimas); 2) nutraukti UAB „Biograta“ vykdomą ūkinę veiklą.
2. Pareiškėja nurodė, kad UAB „Biograta“ 2013 m. sausio 14 d. Vilniaus RAAD pateikė paraišką dėl numatomos vykdyti ūkinės veiklos – nepavojingų ir pavojingų atliekų laikymo, kurios pagrindu Vilniaus RAAD 2013 m. kovo 22 d. išdavė UAB „Biograta“ TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-131 vykdyti nepavojingų ir pavojingų atliekų laikymo veiklą. Pažymi, kad UAB „Biograta“ 2013 m. balandžio 3 d. pateikė paraišką koreguoti TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-131, o Vilniaus RAAD 2013 m. gegužės 10 d. išdavė koreguotą leidimą nepavojingų – pavojingų atliekų tvarkymui.
3. Pareiškėjos teigimu, UAB „Biograta“ iki leidimo išdavimo ir koregavimo nėra atlikusi poveikio aplinkai vertinimo (toliau – ir PAV) procedūrų, numatytų Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – ir PAV įstatymas) 2 priedo 11.20 papunktyje, dėl ko Vilniaus RAAD, koreguodamas leidimą, pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 80 „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ (2011 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. D1-555 redakcija) (toliau – ir TIPK taisyklės) bei kitų teisės aktų reikalavimus. Akcentavo, kad šiuo atveju leidimas turėjo būti ne koreguojamas, o atnaujinamas, nes UAB „Biograta“ numatė tokius veiklos pakeitimus, kurie turi ir gali turėti reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai ir (ar) žmogui bei lemiantys pagrindą atlikti PAV procedūras. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus RAAD 2016 m. gegužės 25 d. raštu Nr. VR-8.6-236 informavo Aplinkos apsaugos agentūrą, jog 2016 m. balandžio 29 d. UAB „Biograta“ surašytas privalomasis nurodymas Nr. V8.2-14 nevykdyti pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo R12, D13 ir D15 būdais iki nebus atliktos ir užbaigtos PAV procedūros. Mano, jog šiuo raštu Vilniaus RAAD pripažino, kad UAB „Biograta“, neatlikus PAV procedūrų, nebuvo pagrindo išduoti (koreguoti) skundžiamą TIPK leidimą.
4. Pareiškėja pažymėjo, kad UAB „Biograta“ paraiškoje leidimui gauti nurodė, jog vykdoma ūkinė veikla – nepavojingų ir pavojingų atliekų laikymas ir tvarkymas vyks žemės sklype  (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) esančiame sandėlyje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav. Teigė, kad ūkinė veikla būtų vykdoma tik nuomojamoje žemės sklypo dalyje, t. y. 0,2916 ha teritorijoje, kurią UAB „Biograta“ 2013 m. sausio 11 d. nuomos sutarties Nr. 2013/04/15 pagrindu nuomojasi iš UAB „Ecoramus“. Pabrėžė, kad abi įmonės toje pačioje teritorijoje turi TIPK leidimus vienu metu laikyti iki 10 t. pavojingų ir iki 50 t. nepavojingų atliekų, dėl ko abejoja, ar kontroliuojanti institucija sugeba atskirti, kurios atliekos yra atsakovo, o kurios UAB „Ecoramus“, bei nuspręsti, ar jos laikomos ir tvarkomos tinkamai.
5. Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas priėmė nutarimą, kuriame pripažino, jog UAB „Biograta“ direktorius neužtikrino ūkinės veiklos vykdymo, objektų naudojimo nustačius sanitarinę apsaugos zoną (toliau – ir SAZ), kadangi UAB „Biograta“ taikytina Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, 206 punkto nuostata, nustatanti 500 m. sanitarinę apsaugos zoną. Atkreipė dėmesį, kad iš UAB „Biograta“ paraiškoje pateiktų duomenų apie vykdomosios veiklos vietą, matyti, jog artimiausi gyvenamieji namai nutolę 200-250 m., t. y. šie gyvenamieji namai patenka į SAZ teritoriją. Teigė, kad Nemenčinės bendruomenės nariai apie planuojamą ir vykdomą UAB „Biograta“ veiklą sužinojo pavėluotai, dėl ko buvo pažeistos Orhuso konvencijos nuostatos, numatančios būtinybę užtikrinti visuomenei teisė gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus bei kreiptis į teismus aplinkos klausimais.
6. Pareiškėjos vertinimu, nustatyti teisės pažeidimai tiesiogiai veikia vykdomą veiklą, jos pobūdį ir rezultatus, todėl tik UAB „Biograta“ ūkinės veiklos nutraukimas laikytinas pakankama tokio pažeidimo pašalinimo priemone. UAB „Biograta“ tinkamai įvykdžius visus teisės aktų reikalavimus bei teisėtai gavus TIPK leidimą, galėtų toliau užsiimti norima ūkine veikla.
7. Atsakovas UAB „Biograta“ atsiliepime prašė pareiškėjos pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovo teigimu, TIPK leidimas išduotas laikantis teisės aktų reikalavimų, kadangi paraiškoje dėl TIPK leidimo išdavimo nurodyta, kad atliekų tvarkymo veikla bus vykdoma R13, S1, S2, S3 ir S4 būdais, o tokiai veiklai PAV procedūros nėra privalomos. Pažymėjo, kad koreguotas TIPK leidimas, kaip ir pirminis, buvo išduotas nepavojingų ir pavojingų atliekų laikymo veiklai. Pabrėžė, kad atliekų tvarkymo veiklų, susijusių su atliekų tiesioginiu naudojimu ir šalinimu, nevykdo, o tik laiko (saugo) nepavojingas ir pavojingas atliekas, esant poreikiui jas perskirsto (prieš atliekų šalinimą) iki jų išvežimo kitiems atliekų tvarkytojams. Akcentavo, kad TIPK taisyklės nenustatė atsakovo Vilniaus RAAD pareigos reikalauti iš ūkio subjekto, teikiančio paraišką, informacijos dėl sanitarinės apsaugos zonos nustatymo, todėl sanitarinės zonos nenustatymas pats savaime neįtakoja TIPK leidimo teisėtumo. Teigė, kad jo ir UAB „Ecoramus“ atliekos yra ženklinamos, todėl kontroliuojanti institucija turi visas galimybes nustatyti, ar atliekos laikomos tinkamai.
9. Atsakovas pažymėjo, kad PAV procedūros atliekamos tik išduodant ar atnaujinant TIPK leidimą, bet ne koreguojant, ir tik tuo atveju, jeigu PAV procedūros privalomos pagal PAV įstatymą. Atkreipė dėmesį, kad veiklos pasikeitimai nepriskirtini esminiams, dėl ko TIPK leidimas teisėtai pakoreguotas neatlikus PAV procedūrų.
10. Atsakovo vertinimu, ūkinės veiklos nutraukimas gali būti taikomas tik išimtinais atvejais, todėl net ir nustačius, kad vykdomai veiklai vis dėl to turėjo būti atliktos PAV procedūros, tokie pažeidimai galėtų būti ištaisyti, duodant privalomuosius nurodymus nevykdyti atliekų tvarkymo veiklos atitinkamais būdais, iki kol nebus atliktos PAV procedūros.
11. Atsakovo nuomone, TIPK leidimo išdavimas ir koregavimas niekaip nesusijęs su Orhuso konvencijoje numatyta pareiga informuoti visuomenę, o apie TIPK leidimų, išduotų pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedą, išdavimą visuomenė nėra informuojama. Pagal TIPK taisyklių nuostatas visuomenė informuojama tik apie leidimų išdavimą įrenginiams, kurie atitinka 2002 m. TIPK taisyklių 1 priedą.
12. Atsakovas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
13. Atsakovas nurodė, kad išduodamas ginčijamą leidimą veikė teisėtai tiek procedūrinių, tiek materialiosios teisės normų aspektais, kadangi prieš išduodant TIPK leidimą pagal planuojamos UAB „Biograta“ veiklos parametrus, nebuvo teisinio pagrindo atlikti atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo. Pažymėjo, kad išnagrinėjęs paraiškoje TIPK leidimui koreguoti pateiktą informaciją, sprendė, jog pagal pateiktus parametrus reikšmingas poveikis aplinkai nebus daromas, ši veikla nėra PAV objektas ir PAV procedūros įmonei atlikti nereikia, dėl ko nebuvo būtina TIPK leidimą atnaujinti.
14. Atsakovo vertinimu, nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad kontroliuojanti institucija neturi galimybių nustatyti, ar tinkamai laikomos atliekos, kadangi UAB „Biograta“ išduotame TIPK leidime nustatytos sąlygos dėl pavojingų ir nepavojingų atliekų ženklinimo, įtvirtintos imperatyviomis atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų normomis. Akcentavo, kad išduodamas, koreguodamas TIPK leidimą, neturėjo jokio teisinio pagrindo reikalauti iš UAB „Biograta“ ar bet kokios kitos įmonės SAZ ribų nustatymo. Mano, kad pareiškėja, teigdama, jog buvo pažeistas viešasis interesas, nepateikė minėtą aplinkybę patvirtinančių argumentų ir įrodymų.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime su pareiškėjos pareiškimu sutiko iš dalies.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad UAB „Biograta“ TIPK leidimas išduotas laikantis teisės aktų reikalavimų, kadangi įmonė paraiškoje deklaravo, jog atliekų tvarkymo veikla bus atliekama R13 tvarkymo būdu, kuriai pagal PAV įstatymą PAV procedūros nėra privalomos. Akcentavo, kad UAB „Biograta“ pareiškus norą vykdyti veiklą, atliekamą R12, D13 ir D15 atliekų tvarkymo būdais, buvo būtina atlikti PAV procedūras, nes pagal PAV įstatymą veiklai, kurią UAB „Biograta“ papildomai nurodė prašydama pakoreguoti leidimą PAV procedūros privalomos.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su reikalavimu nutraukti UAB „Biograta“ veiklą, nes Vilniaus RAAD 2016 m. balandžio 29 d. išdavė UAB „Biograta“ privalomąjį nurodymą, nevykdyti pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo veiklos R12, D13 ir D15 tvarkymo būdais.

II.

18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą patenkino iš dalies, panaikino Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. kovo 22 d. UAB „Biograta“ išduotą (koreguotą) Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-131, o likusią pareiškimo dalį atmetė.
19. Teismas, vadovaudamasis TIPK taisyklių (2011 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. D1-555 redakcija) 11.12 punkto ir PAV įstatymo 1 ir 2 priedų nuostatomis, sprendė, kad 2013 m. kovo 22 d. TIPK leidimas UAB „Biograta“ išduotas laikantis teisės aktų reikalavimų.
20. Vertindamas pareiškėjos argumentų, jog UAB „Biograta“ 2013 m. kovo 22 d. išduotas leidimas turėjo būti atnaujintas, o ne pakoreguotas, pagrįstumą teismas vadovavosi TIPK taisyklių 56.1 punkto, 60.4 punkto ir 1999 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 217 patvirtintų  Atliekų tvarkymo taisyklių (2012 m. gegužės 1 d. – 2014 m. kovo 3 d. redakcija) (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės) 4 priedo nuostatomis bei sprendė, jog TIPK leidimas turėjo būti atnaujinamas, o ne koreguojamas, kadangi atsakovo UAB „Biograta“ veikla pasikeitė iš esmės, t. y. imtas vykdyti ne tik atliekų laikymas, vežimas, surinkimas, importas ir eksportas, bet ir jų būsenos ar sudėties pakeitimas, perskirstymas ar maišymas.
21. Teismas, spręsdamas, ar UAB „Biograta“ veikla priskirtina prie ūkinės veiklos, kuri gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. e2AT-91-696/2016, kuria atmestas UAB „Biograta“ direktoriaus V. R. prašymas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarimą, kuriuo palikta galioti Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 13(13.4)-ATPN-100 paskirta 450 Eur bauda, kadangi UAB „Biograta“ direktorius neužtikrino, jog veiklos vykdymo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., būtų nustatyta sanitarinė apsaugos zona. Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu teismas padarė išvadą, kad atsakovo UAB „Biograta“ vykdoma veikla priskirtina PAV objektui 3 straipsnio 1 dalies atžvilgiu, kadangi gali daryti poveikį žmonių gyvenamajai aplinkai, dėl ko priimant ginčijamą leidimą buvo būtina atlikti PAV procedūras. Pažymėjo, kad UAB „Biograta“ vykdoma veikla R12 pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 4 priedą priskiriama atliekų naudojimo veikloms, o D13 ir D15 – atliekų šalinimo veikloms, todėl pagal PAV įstatymo 2 priedo 11.2 ir 11.20 punktų nuostatas, tokioms veikloms privalomai turi būti atliekama atranka dėl PAV, kaip viena iš PAV procedūrų.
22. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovų išdėstyta pozicija dėl atliekų ženklinimo, kadangi TIPK taisyklės nenustato imperatyvių reikalavimų, jog prieš išduodant leidimus turi būti privalomai pateiktos schemos ar planai dėl atliekų atskyrimo. Teismas atliekų ženklinimą laikė tinkama priemone, padedančia atskirti ir kontroliuoti skirtingų įmonių laikomas ir tvarkomas atliekas.
23. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įvykdyta Orhuso konvencijoje numatyta pareiga informuoti ir tartis su visuomene bei gauti jos nuomonę dėl planuojamų vykdyti veiklų, kurios gali turėti įtakos aplinkai, kadangi Nemenčinės bendruomenė nebuvo informuota apie šalia planuojamą vykdyti UAB „Biograta“ veiklą, kuri kaip jau buvo konstatuota, priskirtina prie galinčių daryti ypatingą poveikį aplinkai veiklų.
24. Pasisakydamas dėl atsakovo Vilniaus RAAD argumentų, jog nagrinėjamoje byloje neegzistuoja viešasis interesas, teismas pažymėjo, kad konstatavus, jog neatlikus PAV procedūrų ir išdavus koreguotą, o ne atnaujintą, leidimą pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos, viešojo intereso egzistavimas akivaizdus. Atkreipė dėmesį, kad atsakovo UAB „Biograta“ vykdoma veikla gali sukelti realią grėsmę tiek aplinkai, tiek žmonių sveikatai, o tai reiškia, jog tokia veikla gali būti pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta teisė į sveiką ir švarią aplinką.
25. Teismas vertino, kad sprendimas panaikinti ginčijamą leidimą, nenutraukiant UAB „Biograta“ veiklos, laikytinas pakankamu viešojo intereso apgynimo būdu. Pažymėjo, kad įmonės veiklos nutraukimas priskirtinas viešojo administravimo subjekto veiklai, todėl tik tam subjektui priėmus sprendimą, teismas galėtų patikrinti jo teisėtumą ir pagrįstumą.

III.

26. Atsakovas UAB „Biograta“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą, paliekant galioti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. kovo 22 d. išduotą (koreguotą) Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-131, ir priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
27. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad 2013 m. kovo 22 d. TIPK leidimas išduotas teisėtai, ir pripažinęs, jog 2013 m. gegužės 10 d. koreguotas TIPK leidimas išduotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nepagrįstai panaikino TIPK leidimą ir koreguotą TIPK leidimą visa apimtimi, t. y. uždrausdamas vykdyti veiklas tiek pirminiame, tiek koreguotame leidime. Pažymi, kad teismo sprendimo rezoliucinė dalis prieštarauja konstatuojamoje dalyje padarytai išvadai dėl TIPK leidimo išdavimo teisėtumo, dėl ko sprendimas vertintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.
28. Atsakovas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą, paliekant galioti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. kovo 22 d. išduotą (koreguotą) Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-131.
29. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neargumentuotai panaikino ginčijamą leidimą. Pažymi, kad, veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, priėmė du administracinius aktus, t. y. 2013 m. kovo 22 d. TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-131 ir 2013 m. gegužės 10 d. koreguotą TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-131, tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog 2013 m. kovo 22 d. TIPK leidimas išduotas teisėtai, nepagrįstai panaikino abu TIPK leidimus.
30. Atsakovo teigimu, 2013 m. kovo 22 d. išduodant UAB „Biograta“ TIPK leidimą nebuvo teisinio pagrindo vykdyti PAV įstatyme ir TIPK taisyklių 1 priede numatytas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras, nes UAB „Biograta“ veikla nepateko į šio įstatymo taikymo sritį, dėl ko nebuvo teisinio pagrindo vykdyti visuomenės informavimą procedūrą, numatytą Orhuso konvencijoje.
31. Atsakovas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į atsakovo UAB „Biograta“ apeliacinį skundą prašo jį tenkinti ir palaiko atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją.
32. Pareiškėja prokurorė S. M., ginanti viešąjį interesą, atsiliepimuose į atsakovų UAB „Biograta“ ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
33. Pareiškėjos teigimu, nepagrįstas atsakovų argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino ginčijamą leidimą visa apimtimi, kadangi sprendimo konstatuojamoje dalyje nurodyti teisiniai argumentai, kuriais vadovaujantis ginčijamas leidimas panaikintas. Pažymi, kad ginčijamas leidimas panaikintas, nes UAB „Biograta“ veikla susijusi su pavojingų atliekų laikymu, dėl to leidimo turėjimas neatleidžia atsakovo nuo pareigos, vykdant tokią veiklą, nustatyti sanitarinę apsaugos zoną, ko nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Atkreipia dėmesį, kad teismas taip pat detaliai nurodė, kodėl atsakovui išduotas TIPK leidimas turėjo būti atnaujintas, o ne koreguotas, ir kodėl prieš suteikti leidimą vykdyti ūkinę veiklą turėjo būti atliktos PAV procedūros.
34. Pareiškėja nesutinka su atsakovų argumentu, jog nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomos Orhuso konvencijos nuostatos, kadangi minėta konvencija yra taikoma tiesiogiai, o teisė į saugią ir švarią aplinką yra konstitucinė teisė, garantuojama visiems asmenims ir turi būti ginama.
35. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į atsakovų UAB „Biograta“ ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą ir panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. gegužės 10 d. pakoreguotą TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-131, paliekant galioti 2013 m. kovo 22 d. išduotą TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-131.
36. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutiko su atsakovų UAB „Biograta“ ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad nei UAB „Biograta“, nei Vilniaus RAAD neginčijo koreguoto TIPK leidimo panaikinimo, tačiau nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija 2013 m. kovo 22 d. TIPK leidimą panaikinti visa apimtimi, nors konstatuota, jog jis priimtas teisėtai.
37. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. L. atsiliepime į atsakovų UAB „Biograta“ ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
38. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad įmonė, vykdanti nepavojingų ir pavojingų atliekų laikymo veiklą, privalo nustatyti ir įteisinti sanitarinės apsaugos zoną. Akcentuoja, kad Vilniaus RAAD ginčijamame leidime nurodžiusi, jog nepavojingų ir pavojingų atliekų laikymui sanitarinė apsaugos zona nenustatoma, pateikė klaidingą informaciją. Teigia, kad vien šiuo pagrindu ginčijamas leidimas turėtų būti panaikintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. kovo 22 d. išduoto (koreguoto) TIPK leidimo Nr. VR-4.7-V-02-V-131 teisėtumo ir pagrįstumo.
40. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas sprendė, kad 2013 m. kovo 22 d. TIPK leidimas UAB „Biograta“ išduotas laikantis teisės aktų reikalavimų, o 2013 m. gegužės 10 d. išduotas koreguotas TIPK leidimas turėjo būti atnaujinamas, tačiau ne koreguojamas, kadangi UAB „Biograta“ veikla pasikeitė iš esmės. Pripažinęs, kad UAB „Biograta“ veikla priskirtina prie ūkinės veiklos, kuri gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, pirmosios instancijos teismas panaikino Vilniaus RAAD 2013 m. kovo 22 d. (koreguotą) TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-131, nes jis išduotas nesant nustatytai sanitarinei apsaugos zonai.
41. Atsakovai UAB „Biograta“ ir Vilniaus RAAD apeliaciniais skundais neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad 2013 m. gegužės 10 d. TIPK leidimas turėjo būti atnaujintas, o ne koreguojamas, tačiau nesutinka su teismo sprendimu, pripažinus, jog 2013 m. kovo 22 d. TIPK leidimas išduotas laikantis teisės aktų reikalavimų, panaikinti ir 2013 m. kovo 22 d. TIPK leidimą ir 2013 m. gegužės 10 d. koreguotą TIPK leidimą visa apimtimi, t. y. uždraudžiant vykdyti veiklas tiek pirminiame, tiek koreguotame leidime.
42. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 patvirtintos Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės (2011 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. D1-555 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos (toliau – ir Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos), Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtintos Sanitarinės apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklės (toliau – ir Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklės).
43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. e2AT-91-696/2016, kurioje išaiškinta, jog pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalį asmenys, projektuojantys, statantys, rekonstruojantys (norintys keisti ūkinę veiklą, didinti jos intensyvumą), valdantys ar turintys nuosavybės teise statinius, kuriuose vykdoma (planuojama vykdyti) ūkinė veikla yra susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, arba planuojantys šių statinių teritorijas, nustato sanitarinės apsaugos zonas. Taigi minėtas įstatymas nustato privalomą taisyklę visiems ūkinės veiklos subjektams, valdantiems ar turintiems nuosavybės teise statinius, kuriuose vykdoma (planuojama vykdyti) ūkinė veikla yra susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, nustatyti sanitarinės apsaugos zonas. Jokių išimčių Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas nenumato. Pagal Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių 6 punktą įmonėms, kurių vykdoma (planuojama vykdyti) ūkinė veikla yra susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, numatyti du sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo būdai – atliekant poveikio visuomenės sveikatai vertinimą arba pagal teisės aktų nustatytus sanitarinių apsaugos zonų ribų dydžius. Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymas atliekant poveikio visuomenės sveikatai vertinimą leidžia ūkio subjektams paneigti realaus žalos pavojaus aplinkybę arba nustatyti mažesnę sanitarinę apsaugos zoną, nei numatyta teisės aktuose, tačiau joks teisės aktas neatleidžia įmonės nuo pareigos nustatyti sanitarinę apsaugos zoną (žr., pvz.,  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. e2AT-91-696/2016).
44. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2013 m. kovo 22 d. išduotu TIPK leidimu Nr. VR-4.7-V-02-V-131 atsakovui UAB „Biograta“ suteikta teisė vykdyti atliekų tvarkymo veiklą R13, S1, S2, S3, S4 būdais. Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių 2 punkte apibrėžti atvejai, kuomet teritorijų planavimo organizatoriai ir planavimo dokumentų rengėjai privalo nustatyti ir įrengti sanitarines apsaugos zonas. Atsakovo UAB „Biograta“ vykdoma nepavojingų ir pavojingų atliekų laikymo veikla patenka į Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių 2 punkto taikymo sritį, todėl atsakovo valdomam žemės sklypui ir jame esantiems pastatams turi būti įrengtos sanitarinės apsaugos zonos.
45. Pažymėtina, kad byloje nėra keliamas ginčas dėl SAZ ribų nustatymo ir UAB „Biograta“ pareigos įrengti sanitarinę apsaugos zoną, tačiau būtent dėl SAZ ribų neįregistravimo pirmosios instancijos teismas panaikino ginčijamą leidimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad TIPK taisyklėse nenumatytas reikalavimas TIPK leidimus išduodančiai institucijai atsisakyti išduoti leidimą vien tuo pagrindu, jog nėra nustatyta SAZ riba. Teisėjų kolegijos vertinimu, TIPK leidimą išduodančiai institucijai kyla pareiga patikrinti, ar yra atliktos privalomos SAZ nustatymo ir įregistravimo procedūros (jeigu jos būtinos), o nesant nustatytai SAZ ribai, įpareigoti ūkinės veiklos vykdytoją nustatyti sanitarinę apsaugos zoną, tačiau sanitarinės apsaugos zonos nenustatymas ar neįregistravimas pats savaime nesudaro pagrindo neišduoti TIPK leidimo.
46. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2013 m. kovo 22 d. TIPK leidimas išduotas laikantis teisės aktų reikalavimų, tačiau, įvertinęs aplinkybę, jog UAB „Biograta“ neįvykdė pareigos nustatyti SAZ ribas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino ginčijamą leidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad TIPK leidimų išdavimo taikylės bei tvarka ir sanitarinės apsaugos ribų nustatymas yra dvi savarankiškos administracinės procedūros, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nesant nustatytai SAZ ribai yra pagrindas panaikinti ginčijamą leidimą. Apeliaciniuose skunduose atsakovai neginčija 2013 m. gegužės 10 d. išduoto koreguoto TIPK leidimo panaikinimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.
47. Atsakovas Vilniaus RAAD apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad priimant ginčijamą leidimą buvo teisinis pagrindas taikyti Orhuso konvencijos nuostatas ir informuoti visuomenę apie išduotą TIPK leidimą.
48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalis atitinkamais atvejais gali suteikti teisę visuomeninei organizacijai kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-1775/2006). Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalis gali būti tiesiogiai taikoma tik sprendimams, veiksmams ar neveikimui, patenkančiam į Orhuso konvencijos 6 straipsnio taikymo sritį. Orhuso konvencijos 6 straipsnis taikytinas priimant sprendimus, ar leisti Orhuso konvencijos I priede išvardytas planuojamos veiklos rūšis (Orhuso konvencijos 6 str. 1 d. a p.); taip pat, vadovaujantis nacionaline teise, sprendimams dėl I priede neišvardytų planuojamų veiklos rūšių, galinčių turėti didelį poveikį aplinkai. Šiuo tikslu Šalys nustato, ar tokiai planuojamai veiklos rūšiai šios nuostatos taikytinos (Orhuso konvencijos 6 str. 1 d. b p.). Orhuso konvencijos 6 straipsnis taikytinas priimant sprendimus, ar leisti Konvencijos I priede išvardytas planuojamos veiklos rūšis (Orhuso konvencijos 6 str. 1 d. a p.); taip pat, vadovaujantis nacionaline teise, sprendimams dėl I priede neišvardytų planuojamų veiklos rūšių, galinčių turėti didelį poveikį aplinkai. Šiuo tikslu Šalys nustato, ar tokiai planuojamai veiklos rūšiai šios nuostatos taikytinos (Orhuso konvencijos 6 str. 1 d. b p.). Orhuso konvencijos I priedo 20 dalyje nurodyta „bet kokia veiklos rūšis, nenurodyta 1–19 dalyse, tais atvejais, kai, vadovaujantis nacionalinės teisės aktais, visuomenės dalyvavimas įgyvendinamas taikant poveikio aplinkai vertinimo procedūrą“. Taigi į Orhuso konvencijos I priedo ir, atitinkamai, į Orhuso konvencijos 6 straipsnio 1 dalies a punkto bei Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalies veikimo sritį gali patekti ir tokia veikla, kuriai pagal nacionalinę teisę numatyta poveikio aplinkai vertinimo procedūra, teisė dalyvauti kurioje suteikiama ir visuomenei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-681/2011, 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1810-624/2018).
49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką, sprendžia, kad šiuo nagrinėjamu atveju tik priimant 2013 m. gegužės 10 d. koreguotą TIPK leidimą buvo pažeista Orhuso konvencijos nuostatose numatyta pareiga informuoti ir tartis su visuomene bei gauti jos nuomonę dėl planuojamų vykdyti pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo veiklų R12, D13 ir D15 būdais, kadangi tokiai veiklai taikytina poveikio aplinkai vertinimo procedūra, kurioje teisė dalyvauti suteikiama ir visuomenei.
50. Apibendrindama nustatytas faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teises normas, todėl nepagrįstai panaikino 2013 m. kovo 22 d. TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-131, nors pripažino, jog jis išduotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Dėl nurodytų priežasčių atsakovų UAB „Biograta“ ir Vilniaus RAAD apeliaciniai skundai tenkintini, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, paliekant galioti 2013 m. kovo 22 d. TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-131.
51. Atsakovas UAB „Biograta“ apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, t. y. 11,25 Eur sumokėto žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.
52. ABTĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 Eur žyminis mokestis, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos.
53. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas UAB „Biograta“, paduodamas apeliacinį skundą elektroninių ryšių priemonėmis, sumokėjo 11,25 Eur dydžio žyminį mokestį, todėl patenkinus apeliacinį skundą atsakovas turi teisę į šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
54. Pagal administracinių teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-348-552/2016, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-617/2008) bei bendrosios kompetencijos teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2006), tais atvejais, kai prokuroro, kuris kreipėsi į teismą, gindamas viešąjį interesą, kreipimasis atmetamas (patenkinamas iš dalies), proceso šalių išlaidos, kurias jos patyrė pradėjus procesą dėl prokuroro kreipimosi, atlyginamos iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros.
55. Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką ir aplinkybę, kad UAB „Biograta“ apeliacinis skundas patenkintas, atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas, UAB „Biograta“ priteistina 11,25 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Biograta“ apeliacinį skundą tenkinti.

Atsakovo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą pakeisti ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos prokurorės, ginančios viešąjį interesą S. M. pareiškimą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. gegužės 10 d. uždarajai akcinei bendrovei „Biograta“ išduotą koreguotą Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-131.

Likusioje dalyje pareiškimą atmesti.“

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Biograta“ iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 11,25 Eur (vienuolika eurų ir 25 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Virginija Volskienė