Administracinė byla Nr. A-930-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00701-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1.; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. O. (V. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. O. (V. O.) skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. O. (V. O.) patikslintu skundu (t I, b. l. 45–46) Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 1 800 Eur neišmokėto darbo užmokesčio dalį, 87 Eur – turtinės žalos atlyginimui, 10 000 Eur – dėl darbo, socialinės reabilitacijos ir pataisos priemonių netaikymo, 3 000 Eur – dėl draudimo naudotis asmeniniais elektros prietaisais, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), 3 000 Eur – dėl perkėlimo į kitą įstaigą. Iš viso prašė priteisti 70 887 Eur žalos, kuri susidarė jam atliekant bausmę Vilniaus PN nuo 2007 m. vasario 28 d. iki 2015 m. spalio 2 d. Reikalavimą grindė šiais argumentais (t. I, b. l. 1–5):
1. jo atžvilgiu buvo pažeisti teisės aktai, nustatantys vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimus, dėl to nepakako vietos pavalgyti, tarp kalinčių asmenų kildavo barniai, negalėjo tinkamai išsimiegoti, pasilsėti po darbo. Todėl tapo irzlus ir dirglus;
2. Vilniaus PN neįrengtos rūkymui skirtos patalpos. Maisto produktus laikė šaldytuve, kuris skirtas 20 asmenų. Įrengta virtuvėle naudojasi 2 būrių nuteistieji. Gyvenamosiose patalpose teko džiovinti drabužius ir kvėpuoti kenksmingu oru. Langai įrengti tik vienoje pusėje, dėl to oro cirkuliacija buvo bloga. Neįrengtas poilsio kambarys (virtuvėlė ir poilsio kambarys Vilniaus PN buvo laikomas tos pačios paskirties) bei džiovyklos ir sporto salės. Gyvenamosiose patalpose netinkamos valymui sienos ir lubos, dėl to jos buvo labai purvinos ir nevalomos, o Vilniaus PN administracija neatliko gyvenamųjų patalpų remonto. Be to, Vilniaus PN administracija nesuteikdavo pakankamai valymo ir dezinfekuojančių priemonių, jas privalėjo pirkti savo lėšomis. Gyvenamosiose patalpose buvo nepakankamas dieninis ir dirbtinis apšvietimas;
3. tualetai įrengti netinkamai, jų buvo per mažai. Dušai neaptverti, todėl neužtikrintas privatumas;
4. atliekant bausmę drausmės grupėje buvo laikytas kameros tipo patalpose, kuriose, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, privalomojo inventoriaus matmenis, kamerų dydį, trūkdavo rekomenduojamo gyvenamojo ploto. Nebuvo pakankamo dieninio ir dirbtinio apšvietimo;
5. apmokėjimas už darbą dirbant Vilniaus PN tvarkiniu nuo 2007 m. rugsėjo 26 d. iki 2007 m. spalio 18 d., valstybinėje įmonėje prie Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų filialo Nr. 3 elektrotechnikos ir metalo apdirbimo cecho vainikų pynėju nuo 2008 m. spalio 23 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d., duonos gaminių baro tešlos formuotoju nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2009 m. birželio 12 d. prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui. Darbo užmokestis neatitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 131 punkto reikalavimo. Todėl nebuvo išmokėta 5 000 Lt (apie 1 800 Eur);
6. Vilniaus PN administracija nesuteikė galimybės įsidarbinti ir išvykti be sargybos už pataisos įstaigos ribų, todėl pažeidė socialinės reabilitacijos plane numatytą pasitaisymo priemonę ir atėmė galimybę reintegruotis į visuomenę ir Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 1 straipsnio 2 dalies reikalavimą;
7. izoliacijos metu nebuvo leista naudotis asmeniniais elektros prietaisais, todėl buvo pažeista  BVK 96 straipsnio nuostata;
8. buvo neteisėtai perkeltas atlikti bausmės iš Vilniaus PN į Kybartų PN, ką pagrindžia Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažyma;
9. perkėlus į Kybartų PN, nebuvo grąžinti visi jam priklausantys daiktai. Negrąžinti daiktai: virdulys „Dona“, kurio vertė - 30 Eur, plaukų kirpimo mašinėlė „Philips“, kurios vertė – 50 Eur; 10 vnt. kompaktinių diskų, kurių vertė - 7 Eur.

2. Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 56–64) nurodė, kad skundas yra nepagrįstas, skundo reikalavimams už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 28 d. iki 2013 m. vasario 15 d. prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Nesutikimą su pareiškėjo reikalavimais Vilniaus PN grindė šiais motyvais:
1. ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno šiose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose: Nr. 202, Nr. 205, Nr. 407, Nr. 409, Nr. 406, Nr. 312 (reabilitacija), taip pat atliko jam paskirtas nuobaudas baudos izoliatoriaus kamerose: Nr. Nr. 1K, 2K, Nr. 4K ir drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 12D. Nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno gyvenamosiose patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei baudos izoliatoriaus kamerose neturi galimybės, nes tokie duomenys Vilniaus PN nekaupiami, tokia informacija nesisteminama. Nurodytose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų. Ploto, tenkančio pareiškėjui, dydis atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių normatyvą. Sanitarinis mazgas nėra vertinamas kaip atskira patalpa. Dėl nurodyto pareiškėjui nebuvo sukelta neturtinė žala;
2. Vilniaus PN pastato ir jame esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Patalpos tinkamai apšviestos, vėdinamos, aprūpintos inventoriumi, pagal poreikį atliekami remonto darbai, patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams nuolat vykdo  Vilniaus visuomenės sveikatos centras. Pareiškėjas neteikė skundų dėl patalpų įrengimo kokybės. Be to, patalpų būklė priklauso ir nuo nuteistųjų elgesio. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad buvo sąmoningai kankinamas, žeminamas jo orumas ar nežmoniškai su juo elgiamasi;
3. pareiškėjas Vilniaus PN nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. dirbo VĮ „Mūsų amatai“ pagalbiniu darbininku. Jis klaidingai nurodo dirbęs Vilniaus PN tvarkiniu. Dirbo neapmokamus aplinkos tvarkymo darbus pagal Vilniaus PN administracijos nurodymus.
4. BVK 86 ir 145 straipsniai nenumato nuteistajam, izoliuotam nuo kitų nuteistųjų, turėti su savimi kamerų tipo patalpose televizorių, kompiuterį, žaidimo konsolę, dėl ko pareiškėjui nebuvo suteikta teisė jais naudotis;
5. siekiant išlaikyti stabilią Vilniaus PN kriminogeninę situaciją bei užtikrinti kitų įstaigoje bausmę atliekančių nuteistųjų saugumą, pareiškėjas į kitą pataisos įstaigą perkeltas visiškai pagrįstai, esant išimtinėms aplinkybėms bei vadovaujantis Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtintu Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. rugsėjo 11 d. išvada, kurią 2015 m. rugsėjo 23 d. patvirtino Departamento direktorė ir kurios pagrindu 2015 m. rugsėjo 29 d. buvo išduota paskyra dėl pareiškėjo perkėlimo iš Vilniaus PN į Kybartų PN;
6. pareiškėjo prašomos priteisti sumos nepagrindimas įrodo, kad jis į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos. Pareiškėjui žala nebuvo padaryta, todėl nėra jokio pagrindo svarstyti turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, kurią atstovauja Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime (t. I, b. l. 137–141; t. II, b. l. 21) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą ir taikyti ieškinio senatį. Nesutikimą su pareiškėjo skundu Departamentas grindė šiais motyvais:
1. vadovaujantis CK 1.125 straipsniu, 1.127 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgiant į pareiškėjo skundžiamą laikotarpį (nuo 2007-02-28 iki 2015-10-02) pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo ir galėjo suprasti apie savo teisės pažeidimą. Tokia išvada darytina iš jo skundų gausos, kas reiškia, jog pareiškėjas suvokė apie galimą teisės pažeidimą.
2. pareiškėjas nenurodo, kur ir kokiais konkrečiais laikotarpiais jis dirbo, kokios buvo jo pareigos;
3. pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN sąmoningai siekė netinkamai su juo elgtis, jo teiginiai abstraktūs;
4. aplinkybės dėl pareiškėjo vidaus tvarkos ir režimo reikalavimų pažeidimų gausos, pareiškėjo dalyvavimo nuteistųjų proteste ir bandymo dezorganizuoti pataisos įstaigos darbą, laikytinos išimtinėmis aplinkybėmis BVK 69 str. 1 d. prasme, dėl kurių pareiškėjas buvo perkeltas į kitą pataisos įstaigą.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 7 Eur turtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje skundą atmetė (t. II, b. l. 45–57).
5. Atsižvelgdamas į atsakovų prašymą taikyti pareiškėjo reikalavimams trejų metų senaties terminą, teismas taikydamas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, pažymėjo, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo dienos. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2016 m. vasario 15 d. (pagal išsiuntimo datą ant voko, t. I, b. l. 32) ir reikalavimui dėl žalos atlyginimo praleido ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, todėl teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, teismas nagrinėjo pareiškėjo reikalavimus už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2015 m. spalio 2 d.
6. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Vilniaus PN 50 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų įkalinimo sąlygų teismas:
1. vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktu, kuriame numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 m2 – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 3,6 m2– pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosiose patalpose Nr. 202, 205, 406, 407, 409, 312, kurių atitinkamai tenkantis plotas vienam asmeniui yra 3,36 m2, 3,24 m2, 3,17 m2, 3,37 m2, 3 m2, 2,6 m2 (t. I, b. l. 57–58). Teismas sprendė, kad patalpų Nr. 202, 205, 406, 407 plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, tuo tarpu patalpose Nr. 409 ir 312 pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma neatitiko teisės aktų reikalavimo;
2. nustatė, kad pareiškėjas atlikinėjo nuobaudas baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1K, 2K, 4K, 12D, kurių vienam asmeniui tenkantis plotas buvo atitinkamai apie 4,55 m2, 4,78 m2, 4,51 m2, 3,72 m2 (t. I, b. l. 59). Teismo vertinimu, visos kameros atitiko teisės aktuose įtvirtintus gyvenamojo ploto reikalavimus;
3. nurodė, kad iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) patikrinimo aktų (t. I, b. l. 88–97) matyti, kad VVSC patikrinimai atlikti ne tuo metu, kada pareiškėjas buvo laikomas tam tikrose patalpose, arba ne tose patalpose, kuriose tuo metu buvo laikomas. Kitų įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl netinkamų sąlygų, nėra. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Vilniaus PN administracijai ar kitoms įstaigoms. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentus dėl kamerų būklės atmetė kaip nepagrįstus;
4. pažymėjo, kad kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės (nebuvo įrengtos rūkymui skirtos patalpos, maisto produktus buvo priverstas laikyti šaldytuve, kuris buvo skirtas 20 asmenų, bloga oro cirkuliacija, kenksmingas oras), iš kurių pareiškėjas kildina jam padarytą neturtinę žalą, yra grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais;
5. nustatė, kad pareiškėjas tam tikrą laiką buvo laikomas patalpose, kurių plotai nežymiai neatitiko nustatytų reikalavimų. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Akcentavo, jog pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimus tam tikru laikotarpiu pagal LVAT praktiką nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą.
7. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą priteisti 1 800 Eur neišmokėto darbo užmokesčio teismas:
1. nustatė, kad pareiškėjas su skundu pateikė Kybartų pataisos namų 2015 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. 7/1-2178 (t. I, b. l. 27), kuriame nurodyta, kad jis Vilniaus pataisos namuose nuo 2007 m. rugsėjo 26 d. iki 2007 m. spalio 18 d. dirbo tvarkiniu. Vilniaus PN 2016 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 9-7038(03) (t. II, b. l. 33) informavo, kad pareiškėjas nuo 2007 m. rugsėjo 26 d. pradėjo dirbti tvarkiniu (nustatant 0,5 etato 0,43 koeficientą minimalios mėnesio algos dydžio atlyginimą). Iš tvarkinio pareigų atleistas 2007 m. spalio 16 d. 2007 m. rugsėjo mėnesį už 3 darbo dienas išmokėta 7,33 Lt, o 2007 m. spalio mėnesį už 12 darbo dienų išmokėta 25,51 Lt.;
2. nurodė, kad nuteistųjų laisvės atėmimu atliekamų darbų kategorijos ir valandiniai tarifiniai atlygiai nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 (originali redakcija). Minėto nutarimo 1 priede numatyta, kad nesudėtingas arba pagalbinis darbas apmokamas pagal 0,43 koeficientą. Iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2007 m. rūgėjo 26 d. įsakymo Nr. 7-177 (t. II, b. l. 37) matyti, kad būtent toks koeficientas ir buvo nustatytas pareiškėjui. Įvertinus byloje esančius įrodymus dėl Vilniaus pataisos namų mokėto darbo užmokesčio, nenustatyta, kad jis būtų mokėtas netinkamai;
3. pažymėjo, kad darbo užmokestį moka darbdavys, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl valstybės įmonėje prie Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų galimai netinkamo darbo užmokesčio mokėjimo atsakingas Vilniaus PN. Todėl plačiau nevertintinas valstybės įmonėje prie Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų pareiškėjui mokėto darbo užmokesčio tinkamumas.
8. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos dėl darbo, socialinės reabilitacijos ir pataisos priemonių netaikymo teismas:
1. vadovavosi BVK 111 straipsniu, 125 straipsnio 1, 8 dalimis, 137 straipsnio 1 dalimi;
2. nustatė, kad Vilniaus PN 2015 m. balandžio 21 d. raštu Nr. 42-314(1) (t. I, b. l. 23–24) išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad Vilniaus PN ūkiniame aptarnavime laisvų mokamų darbo vietų nebuvo, todėl administracija negalėjo pasiūlyti mokamo darbo. Apie laisvas mokamas darbo vietas skelbiama nuteistųjų skelbimų lentose. Pažymėjo, kad dėl mokamo darbo gali kreiptis į VĮ „Mūsų amatai“. Be to, nurodė, kad artimiausiu metu bus įtrauktas į nemokamus darbus. VĮ „Mūsų amatai“ 2015 m. birželio 16 d. raštu Nr. 11/05-577 (t. I, b. l. 21) pareiškėjui paaiškino, kad šiuo metu laisvų darbo vietų nėra. Esant naujų darbininkų poreikiui ar atsiradus laisvų darbo vietų, bus sprendžiama dėl pareiškėjo įdarbinimo. Vilniaus PN 2015 m. liepos 15 d. drausmės komisijos posėdžio protokolu Nr. 41-138(1) (t. I, b. l. 22) nutarta netarpininkauti dėl pareiškėjo teisės išvykti be sargybos ar be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų;
3. akcentavo, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą). Teismų praktikoje konstatuota, kad pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti visus nuteistuosius į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant, nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas ar jie būtų šalinami iš dirbančių sąrašų. Todėl įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, sprendimą dėl įtraukimo į darbą gali priimti atsižvelgdama į konkrečios situacijos aplinkybes – esamas laisvas pareigas ir darbo vietas, aprūpinimo darbu tikslus, asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt.;
4. pažymėjo, kad byloje iš esmės nėra ginčo, kad pareiškėjui buvo taikyta pataisos priemonė – laisvės atėmimas. Be to, pareiškėjas įvairiais laikotarpiais dirbo tiek apmokamą darbą, tiek ir neapmokamą darbą. Matyti, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl bendrojo ir profesinio mokymo, todėl dėl to plačiau teismas nepasisakė;
5. nustatė, kad pareiškėjui apmokamas darbas buvo nesuteiktas, nes nebuvo laisvų darbo vietų. Be to, teisės aktai pareiškėjui negarantuoja teisės (tuo pačiu atsakovo neįpareigoja) visada būti įdarbintam apmokamose darbo vietose. Taigi, nustačius, kad įvairiais laikotarpiais pareiškėjas buvo įdarbintas apmokamose darbo vietose, be to, buvo suteikiamas neapmokamas darbas, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui nebuvo taikytos pataisos priemonės (darbas). Toks apmokamo darbo nesuteikimas negali būti vertinamas, kaip neteisėti veiksmai BVK normų prasme.
9. Dėl reikalavimo priteisti 3 000 Eur dėl draudimo naudotis asmeniniais elektros prietaisais teismas:
1. vadovavosi BVK 70 straipsnio 6 dalimi, 96 straipsnio 1 dalimi;
2. pažymėjo, kad teisė naudotis atitinkamais elektros prietaisais ir kitais daiktas nesuteikta nuteistiesiems, kurie perkelti į kamerų tipo patalpas. Byloje ginčo dėl šios aplinkybės, kad pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu buvo perkeltas į kamerų tipo patalpą, nėra. Taigi, pareiškėjas, žinodamas, kad taikomas šis apribojimas, pats sąmoningai pasirinko minėtą elgesio modelį. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN nesuteikdami galimybės (kadangi tokios teisės pareiškėjas neturi) naudotis elektros prietaisais, pažeidė BVK 96 straipsnio 1 dalį.
10. Dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos dėl perkėlimo į kitą įstaigą teismas:
1. vadovavosi BVK 69 straipsnio 1, 4 dalimis;
2. iš Vilniaus PN 2015 m. rugsėjo 11 d. tarnybinio tyrimo išvados Nr. 33-10(J) (t. I, b. l. 8–9) nustatė, jog pareiškėjas turi nemažą įtaką kitiems įstaigoje esantiems nuteistiesiems. Aktyviai dalyvauja surengtame proteste prieš BVK nuostatas, ragina kitus nuteistuosius nepaklusti pareigūnų teisėtiems reikalavimams bei kitaip dezorganizuoti darbą. Remiantis kriminalinės žvalgybos skyriaus informacija, pareiškėjas kursto nuteistuosius badauti, nesilaikyti tvarkos, neiti į nuteistųjų patikrinimus, psichologiškai jais manipuliuoja. Siekiant išlaikyti stabilią kriminogeninę situaciją bei užtikrinti kitų įstaigoje atliekančių nuteistųjų saugumą, vadovaujantis BVK 69 straipsnio 1 dalimi ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių X skyriaus 72.2 punktu, rekomenduota perkelti į Kybartų PN;
3. pažymėjo, kad, kaip pagrįstai nurodo pareiškėjas, Vilniaus PN 2015 m. rugsėjo 11 d. tarnybinio tyrimo išvados Nr. 33-10(J) priėmimo metu negaliojo Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių X skyriaus nuostatos. Tuo metu galiojo Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321. Aprašo 3.2 punkte numatyta, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti dėl kitų išimtinių aplinkybių;
4. iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad pareiškėjas neskundė teismui jo perkėlimo iš Vilniaus PN į Kybartų PN. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2015 m. lapkričio 10 d. pažymoje Nr. 4D-2015/1-1402 (t. I, b. l. 10–14) nustatė, kad Kalėjimų departamento pareigūnai neteisėtai nesupažindino pareiškėjo su išvados motyvais. Vertino, kad Vilniaus PN 2015 m. rugsėjo 11 d. išvadoje nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti išimtinių aplinkybių egzistavimą, kurioms esant BVK 69 straipsnio 1 dalies pagrindu buvo galima pareiškėją perkelti į kitą pataisos įstaigą;
5. pažymėjo, kad nors formaliai Vilniaus PN išvadoje nėra Kybartų PN direktoriaus parašo su suderinimo žyma bei išvadoje remtasi negaliojančiomis teisės akto nuostatomis, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų civilinės atsakomybės taikymo kontekste. Be to, pareiškėjas nurodo, kad turėjo būti sutikimas, vadovaujantis Aprašo 3.3 punktu. Pareiškėjas buvo perkeltas ne į kalėjimą, o į kitus pataisos namus. Atitinkamai, vadovaujantis Aprašo 3.2 punktu, pareiškėjo sutikimas nebuvo būtinas;
6. sprendė, kad Vilniaus PN 2015 m. rugsėjo 11 d. išvados motyvacijos trūkumai nėra neteisėti civilinės atsakomybės taikymo kontekste. Pareiškėjas nebuvo apskundęs teismui minėto perkėlimo, nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų išvadoje nustatytas aplinkybes. Atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN ir KD neteisėtus veiksmus.
11. Dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą teismas:
1. nustatė, kad Vilniaus PN 2016 m. sausio 5 d. raštu Nr. 9-73(07) (t. I, b. l. 25–26) informavo pareiškėją, kad įstaigos sandėlyje yra pareiškėjo 61 vnt. kompaktinių diskų bei stalinė lempa. Tačiau įstaigoje nėra pareiškėjo virdulio ir kirpimo mašinėlės. Kybartų PN 2016 m. sausio 18 d. aktu (t. I, b. l. 28), be kita ko, perdavė 51 vnt. kompaktinių diskų bei stalinę lempą;
2. nenustatė, kad pareiškėjui buvo perduoti likę 10 vnt. kompaktinių diskų, kuriuos, kaip patvirtino Vilniaus PN, jis turėjo. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje pareiškėjo skundą laikė pagrįstu, todėl pareiškėjo nurodyta turtinė žala priteista;
3. pažymėjo, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punktu, pareiškėjui nesuteikta teisė turėti plaukų kirpimo mašinėlės. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas tokią turėjo bei, kad ji nebuvo jam grąžinta. Be to, byloje nenustatyta (pareiškėjas nepateikė įrodymų), kad jis turėjo virdulį „Dona“, kuris jam irgi nebuvo grąžintas. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu;
4. konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 7 Eur turtinės žalos atlyginimui.

III.

12. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 71–78), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priteisti: iš Vilniaus PN 67 800 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš Vilniaus PN 87 Eur turtinei žalai atlyginti; iš Departamento 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Prašo atnaujinti skundo padavimo terminą, kadangi teismo  sprendimą gavo tik 2016 m. gruodžio 29 d. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais motyvais:
1. teismas bylą išnagrinėjo šališkai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57, 86, 87, 89 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Sprendimą priėmė vadovaudamasis vien atsakovų pozicija;
2. skunde kėlė reikalavimą ne tik dėl laikymo sąlygų ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, bet ir dėl gyvenamojo ploto, privatumo, tualeto, dušo, virtuvėlės. Šie pažeidimai sąlygoja atsakomybę pagal CK 6.250 straipsnį;
3. remdamasis LVAT praktika, teismas privalėjo įvertinti, kad privalomasis inventorius gyvenamosiose patalpose užima didžiąją dalį bendrojo gyvenamojo ploto. Neturtinės žalos atlyginimui turi įtakos ne tik gyvenamojo ploto kriterijus. Užtikrintas ploto sąlygas turi įrodyti atsakovas;
4. Vilniaus PN administracija privalėjo vadovautis teisės aktų keliamais reikalavimais, o jų nesilaikant turi būti imperatyviai taikomos CK 1.125 straipsnio 8 dalies ar / ir CK 1.134 straipsnio nuostatos. Be to, neturtinė žala yra padaryta dėl valstybės tarnautojų veikimo / neveikimo, todėl negali būti taikomas senaties terminas;
5. dėl darbo užmokesčio, aprūpinimu darbu, socialinės reabilitacijos ir pataisos priemonių atkartojo pirmosios instancijos teismui nurodytus motyvus. Papildomai akcentavo, kad prašymu įsidarbinti ar / ir išleisti į sargybos būrį, kur būtų didesnė galimybė rasti darbą, pateikimo metu kitų nuteistųjų prašymai buvo tenkinti. Šias aplinkybes turi patvirtinti Vilniaus PN administracija, pateikdama įrodymus. Teismas sprendimą šioje dalyje priėmė vadovaudamasis vien atsakovų paaiškinimais;
6. teismas, pasisakydamas dėl perkėlimo į kitą įstaigą teisėtumo, neatsižvelgė į Seimo kontrolieriaus 2015 m. lapkričio 12 d. pažymoje nustatytus pažeidimus. Šio dokumento pagrindu kreipėsi į teismą. Dėl perkėlimo į kitą įstaigą tapo žinoma tik etapuojant. Todėl buvo pažeista teisė skųsti atsakovo veiksmus. Dėl perkėlimo motyvų kreipėsi į Vilniaus PN, tačiau tokie duomenys nebuvo pateikti. Šių aplinkybių teismas nenagrinėjo;
7. dėl naudojimosi asmeniniais elektros prietaisais nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui;
8. teismas, nustatydamas turtinės žalos atlyginimą už neperduotus daiktus, vadovavosi išimtinai atsakovo teiginiais, kurie nepagrįsti rašytiniais įrodymais. Konkrečiu atveju aktualus teisinis reglamentavimas yra Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 86, 59, 60 punktai. Todėl plaukų kirpimo mašinėlė turi būti grąžinta, Kybartų PN direktoriaus nutarimu bus padėta į sandėlį ir grąžinta atlikus bausmę.
13. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 89–90) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais motyvais:
1. teismas, priimdamas sprendimą, laikėsi ABTĮ įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių;
2. pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodytų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui;
3. teismas išsiaiškino visas bylos aplinkybes, išnagrinėjo visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, todėl teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė įstatymo normas.
14. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 84–87) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimu padarytoms išvadoms. Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais motyvais:
1. teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie teismo įvertinti pagal ABTĮ nustatytas taisykles;
2. pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepatvirtintos įrodymais, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nepatyrė skunde nurodytos neturtinės žalos;
3. teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą gavo 2016 m. gruodžio 29 d. ABTĮ 132 straipsnio 1 dalis nustato, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Teismo sprendimas administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą buvo priimtas ir paskelbtas 2016 m. gruodžio 15 d. Pareiškėjas apeliacinį skundą su prašymu atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė 2017 m. sausio 12 d. Atsižvelgiant į nustatytą, konstatuoti, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pagrindo nėra. Dėl nurodyto nespręstinas termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo klausimas.
16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Atsižvelgusi į minėtą ABTĮ nuostatą, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat atsižvelgusi į non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacijos instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja bei pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
17. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektais, teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika, su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais iš esmės sutinka, todėl iš naujo jų nekartoja.
18. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad daliai pareiškėjo reikalavimų taikytinas senaties terminas (nutarties 5 punktas). Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino teisinį reguliavimą, rėmėsi teisinga administracinių teismų praktika ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjo įkalinimo sąlygų (nutarties 6 punktas), darbo užmokesčio (nutarties 7 punktas), pareiškėjo darbo, socialinės reabilitacijos ir pataisos priemonių netaikymo (nutarties 8 punktas), draudimo naudotis asmeniniais elektros daiktais pagrįstumo (nutarties 9 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, tik abstrakčiai nurodė, kad teismas netinkamai vertino jo argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes, apeliaciniame skunde atkartojo pirmosios instancijos teismui nurodytus motyvus. Taigi, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardama ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisako. Juolab kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
19. Atsakydama į apelianto teiginį, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas jam tenkantį gyvenamąjį plotą neatsižvelgė į tai, kad didžiąją dalį gyvenamojo ploto užėmė privalomasis inventorius, pažymi, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių, esančių baldų užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018). Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto yra pagrįstos.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismui kėlė reikalavimus dėl privatumo, tualeto, dušo, virtuvėlės. Šiuos pareiškėjo nurodytus argumentus pagrindžia pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinys. Pareiškėjas nurodė, kad tualetai buvo įrengti netinkamai, jų buvo per mažai. Dušai nebuvo aptverti, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Neįrengtas poilsio kambarys (virtuvėlė ir poilsio kambarys Vilniaus PN buvo laikomas tos pačios paskirties). Sutiktina su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas dėl šių teiginių nepasisakė.
21. Tačiau, vertinant pareiškėjo argumentus dėl netinkamo tualeto įrengimo, visų pirma pažymėtina, jog kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 6 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 56 str. 4 d., 71 str.). Žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013, 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.). Tačiau pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Tik pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nedetalizavo, kurių gyvenamųjų patalpų korpuse buvo netinkamai įrengtas tualetas, kada konkrečiai buvo pažeista jo teisė į teisės aktuose nustatytą tualetų ir klozetų skaičių, todėl apribojo Vilniaus PN teisę pateikti atsikirtimus bei įrodymus dėl galimai pažeistos pareiškėjo teisės. Be to, nenustatyta, kad dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją, siekdamas apginti galimai pažeistas savo teises. Esant minėtoms aplinkybėms pripažinti, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas tualetų ir klozetų skaičius, nėra pagrindo.
23. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su privatumo pažeidimu naudojantis dušu, nesant pertvarų duše, teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Šiuo atveju atsakovai nepateikė jokių duomenų apie dušo patalpos įrengimą, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl pertvarų duše nebuvimo, todėl yra pagrindas vertinti, kad nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2015 m. spalio 2 d. pareiškėjui galimai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl poilsio kambario neįrengimo, Vilniaus PN vertinant, kad virtuvėlė ir poilsio kambarys yra tos pačios paskirties, yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo, kaip skunde aprašytos aplinkybės sąlygojo jo teisių pažeidimą,  todėl jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
25. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad jo prašymo įsidarbinti ar / ir išleisti į sargybos būrį, kur būtų didesnė galimybė rasti darbą, pateikimo metu kitų nuteistųjų prašymai buvo tenkinti. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso nuostatomis (BVK 111 str., 125 str. 1 d., 3 d., 8 d.) bei ginčui aktualia LVAT praktika 2014 m. vasario 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-407/2014  pagrįstai sprendė, kad nuteistųjų įtraukimas į darbą iš esmės yra laisvės atėmimo įstaigos administracijos diskrecijos teisė, įgyvendinama atsižvelgiant į laisvas pareigas ir darbo vietas bei aprūpinimo darbu tikslus.
26. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą įstaigą, teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus PN direktorius 2015 m. rugsėjo 11 d.  tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 33-10(J) (t. I, b. l. 8–9) nurodė, jog pareiškėjas turi nemažą įtaką kitiems įstaigoje esantiems nuteistiesiems. Aktyviai dalyvauja surengtame proteste prieš BVK nuostatas, ragina kitus nuteistuosius nepaklusti pareigūnų teisėtiems reikalavimams bei kitaip dezorganizuoti darbą. Kriminalinės žvalgybos skyriaus informacija, pareiškėjas kursto nuteistuosius badauti, nesilaikyti tvarkos, neiti į nuteistųjų patikrinimus, psichologiškai jais manipuliuoja. Siekiant išlaikyti stabilią kriminogeninę situaciją bei užtikrinti kitų įstaigoje atliekančių nuteistųjų saugumą, vadovaujantis BVK 69 straipsnio 1 dalimi ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių X skyriaus 72.2 punktu, tikslinga perkelti į Kybartų pataisos namus. Šią išvadą patvirtino atsakovo Departamento direktorė 2015 m. rugsėjo 23 d. Pareiškėjas 2015 m. spalio 6 d. kreipėsi į Departamentą su skundu, prašydamas nurodyti perkėlimo iš Vilniaus PN į Kybartų PN priežastys. Departamentas 2015 m. spalio 28 d. išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir pateikė pareiškėjui atsakymą (t. I, b. l. 200). Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs Departamento rašte jam išaiškinta Departamento sprendimo apskundimo teise, kuri įgyvendinama per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo per apygardos administracinį teismą. Atsižvelgiant į nustatytą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl pareiškėjo perkėlimo iš Vilniaus PN į Kybartų PN (nutarties 10 punktas). Duomenų, kad pareiškėjui būtų buvusi apribota galimybė dėl Departamento 2015 m. spalio 28 d. spendimo kreiptis į teismą, byloje nepateikta, to nenurodo ir pats pareiškėjas. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo teisės, susijusios su jo perkėlimu iš Vilniaus PN į Kybartų PN, buvo pažeistos ir jam sukėlė neturtinę žalą.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą nurodė, kad teismas, nustatydamas turtinės žalos atlyginimą už neperduotus daiktus, vadovavosi išimtinai atsakovo teiginiais, kurie nepagrįsti rašytiniais įrodymais. Mano, kad remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 86, 59 punktais, jam turi būti grąžinta plaukų kirpimo mašinėlė. Atsakant į nurodytus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjo žinioje buvo plaukų kirpimo mašinėlė „Philips“. Akcentuotina, kad pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Vilniaus PN 2014 m. lapkričio 19 d. raštą ir Nuteistojo pasimatymų ir gautų siuntinių, perdavimų, banderolių su spauda apskaitos kortelę dėl pareiškėjui parduotų ir turėtų jo žinioje daiktų (t. II, b .l. 79, 80–81). Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija nenustatė ir pareiškėjas nenurodė kartu su apeliaciniu skundu pateiktų dokumentų vėlesnio pateikimo priežasčių, todėl nurodyti dokumentai nevertinami. Atsižvelgiant į nustatytą, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą yra pagrįstas, todėl nekeistinas. 
28. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pripažintina, kad byloje turi būti sprendžiamas neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo priteisimo klausimas dėl nustatyto pareiškėjo teisės į gyvenamąjį plotą pažeidimo, pareiškėjui būnant patalpose Nr. 409 ir 312, bei privatumo pažeidimo naudojantis dušu.
29. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo teisės į gyvenamąjį plotą pažeidimo atveju, nurodė, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Atsižvelgęs į kalinimo pataisos namuose ypatumus, LVAT laikosi pozicijos, jog ne visais atvejais padarytus pažeidimus gali kompensuoti žalos atlyginimas pinigais. Įvertinus pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, suteikiamą judėjimo laisvę pataisos namuose, neretai taikomas teisės pažeidimo pripažinimas, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1806-575/2017 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nagrinėjamą atvejį, pagrįstai akcentavo, jog pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimus tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kad būtų pagrindas patirtus nepatogumus, žalą įvertinti pinigais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šių pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių neneigė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
30. Nors ir pripažinta, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu, tačiau byloje nėra duomenų ir pareiškėjas taip pat nenurodė konkrečių, jo asmenį liečiančių aplinkybių, susijusių su būtent jo pataisos namuose turėta ribota galimybe naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimu. Vien tik abstraktūs pareiškėjo teiginiai šiuo klausimu, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo priteisti jam už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą. Analogiškos pozicijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo privatumo pažeidimo naudojantis dušu atvejais laikosi LVAT (žr., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.
31. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio  1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. O. (V. O.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Nutartis neskundžiama.

              Teisėjai                                             Audrius Bakaveckas

                                                                                                    Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

                                                                                                   Skirgailė Žalimienė