Civilinė byla Nr. e2A-73-544/2026
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17035-2025-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9; 2.6.10.5.1; 2.6.11.1.; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 9 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės mažosios bendrijos „iHaus EU“ (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-28772-1168/2025 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VERSLO VARTAI“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „iHaus EU“ dėl palūkanų priteisimo.
Teismas
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Verslo vartai“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės mažosios bendrijos (toliau – MB) „iHaus EU“ (toliau – ir atsakovė): 1) 14 029,85 Eur sumokėtą avansą; 2) 30,31 Eur kompensuojamąsias palūkanas; 3) 11,5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) bylinėjimosi išlaidas.
2. Atsakovei grąžinus avansą, ieškovė ieškinį patikslino ir prašė iš atsakovės priteisti: 1) 30,31 Eur kompensuojamąsias palūkanas; 2) 115,52 Eur procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki reikalavimo grąžinti avansą įvykdymo; 3) 11,15% procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovė šalių nustatytu terminu iki 2025 m. gegužės 4 d. nepristatė ieškovės užsakytų prekių, dėl kurių pirkimo – pardavimo buvo susitarta 2025 m. kovo 7 d. ir už kurias ieškovė pagal išankstinę sąskaitą sumokėjo 14 029,85 Eur, todėl 2025 m. birželio 9 d. ieškovei atšaukus užsakymą, o atsakovei jį patvirtinus, sutartis buvo nutraukta. Nutraukus sutartį ieškovė pareikalavo, kad astakovė iki 2025 m. birželio 11 d. grąžintų sumokėtą avansą. Atsakovė nurodė, kad jį grąžins ne vėliau kaip iki 2025 m. birželio 16 d., tačiau šio savo įsipareigojimo neįvykdė, todėl ieškovė 2025 m. birželio 17 d. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Atsakovė avansą grąžino tik 2025 m. liepos13 d., tačiau kitų ieškinio reikalavimų dėl kompesuojamųjų ir proceisnių palūkanų priteisimo nepatenkino. Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – Mokėjimų įstatymas) 3 straipsnį atsakovė turi sumokėti ieškovei įstatyme numatyto dydžio 11,15 proc. (8 proc. metinių palūkanų norma padidinta 3,15 proc.) mokėjimo palūkanas, kurios sudaro 30,31 Eur, tokio pat dydžio procesines palūkanas, kurios nuo bylos iškėlimo 2025 m. birželio 18 d. iki avanso grąžinimo 2025 m. liepos 14 d. sudaro 115,52 Eur, bei procesines palūkanas iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
4. Atsakovė MB „iHaus EU“ prašė ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir dėl to, kad ieškovei grąžinus avansą išnyko bylos nagrinėjimo dalykas, skirti ieškovei 5000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. šios baudos skiriant atsakovei, ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
5. Atsakovė nurodė, kad 2025 m. liepos 13 d. ieškovei grąžinus 14 029,85 Eur avansą už nepristatytas prekes, išnyko bylos dalykas. Jos vertinimu, ieškovės reikalavimas priteisti kompensuojamąsias ir procesines palūkanas už ieškovės nurodytus laikotarpius yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes atsakovės kaltės dėl prievolės neįvykdymo nėra, kadangi:
5.1. pagal 2023 m. Prekybos sutartį tarp šalių egzistavo žodinis susitarimas, jog atsiskaitymai vyksta per 14 kalendorinių dienų ir nebuvo susitarta dėl palūkanų mokėjimo;
5.2. ieškovės užsakymo terminas buvo preliminarus ir priklausė nuo tiekėjų veiksmų;
5.3. terminas pristatyti prekes praleistas keletą savaičių dėl Vokietijoje vykusių švenčių, nebuvo esminis ir pagal ankstesnę šalių bendradarbiavimo praktiką nebūdavo laikomas pagrindu nutraukti sutartį;
5.4. pasiūlė nedelsiant atsisakyti užsakymo ir grąžinti avansą, tačiau ieškovė prašė vykdyti užsakymą;
5.5. 2025 m. birželio 9 d. ieškovė sutiko pratęsti prekių pristatymo terminą tik jeigu bus sudarytas neproporcingas ir verslo etikos principus pažeidžiantis susitarimas, pagal kurį atsakovė turėtų grąžinti avansą, sumokėti 5 000 Eur baudą, pasirašyti paprastąjį vekselį 19 029,85 Eur;
5.6. 2025 m. birželio 9 d. nutraukdama sutartį ieškovė nesilaikė CK 6.218 straipsnio 1 dalyje numatyto 30 dienų įspėjimo termino;
5.7. nutraukus sutartį ieškovė nustatė neproporcingą ir neprotingą dviejų dienų (iki 2025 m. birželio 11 d.) terminą avanso grąžinimui;
5.8. nors šalys susitarė dėl avanso grąžinimo grynaisiais pinigais, 2025 m. birželio 18 d. ieškovė avanso nepriėmė be papildomos 1 000 Eur priemokos, o ne dėl atsiskaitymo formos prieštaravimo įstatymo reikalavimams, taip sudarydama kliūtis atsakovei įvykdyti prievolę;
5.9. atsakovė elgėsi apdairiai, rūpestingai, siekė tarp šalių kilusį ginčą išspręsti taikiai, tačiau ieškovė to neišnaudojusi skubėjo iškelti teisminį ginčą;
5.10. įstatyminės palūkanos gali būti skaičiuojamos tik praleidus prievolės įvykdymo terminą, o ji avansą grąžino dar iki atsiliepimo pateikimo teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino ir iš atsakovės ieškovei priteisė 30,31 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 115,52 Eur procesinių palūkanų, 11,15 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (145,83 Eur) nuo bylos iškėlimo dienos (2025 m. birželio 18 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, 1 968,65 Eur bylinėjimosi išlaidas, o atsakovės prašymo skirti baudą ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis netenkino vadovaudamasi šiais argumentais ir motyvais:
6.1. Teismas nustatė, kad byloje esantys duomenys patvirtino, jog vėliausias ieškovės nupirktų prekių pristatymo terminas buvo 2025 m. birželio 4 d. ir iki jo pabaigos prekės ieškovei pristatytos nebuvo. Šalys nesusitarė dėl prievolės įvykdymo termino pratęsimo. Todėl atsakovė laikoma pažeidusia prievolę, nes iki sutarto termino neįvykdė pardavėjos pareigos perduoti prekes pirkėjai. 2025 m. birželio 9 d. šalims susitarus dėl sutarties nutraukimo, atsakovei kilo pareigą grąžinti ieškovės už prekes sumokėtą avansą. Atsakovė ieškovei avansą grąžino tik 2025 m. liepos 13 d. po kreipimosi į teismą dėl skolos priteisimo, todėl pažeidė tiek ieškovės nurodytą (iki 2025 m. birželio 11 d), nei pačios atsakovės nustatytą (iki 2025 m. birželio 156 d.) terminą avansui grąžinti;
6.2. Nurodė, kad šalys Pirkimo sutartyje nesusitarė dėl sutartinių palūkanų mokėjimo, tačiau kreditorė (ieškovė) turi teisę į įstatymines kompensacines ir procesine palūkanas, nes skolininkė (atsakovė) pažeidė atsiskaitymo pagal prievolę įvykdymo terminą, naudojosi ieškovės pinigias, už kuriuos prekių nepristatė. Nurodė, kad pagal Mokėjimų įstatymą metinė palūkanų norma – 11,15 proc. Atsakovė ieškovės atliko palūkanų apskaičiavimo teisingumo ir fakto, kad nutraukus užsakymą avansas turėjo būti grąžintas, neginčijo. Vertino, kad reikalavimai priteisti 30,31 Eur kompensuojamąsias palūkanas nuo 2025 m. birželio 10 d. iki 2025 m. birželio 17 d. už 7 dienas, taikant 11,15 proc. metinė palūkanų normą, ir 115,52 Eur procesines palūkanas, paskaičiuotas nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. birželio 18 d.) iki reikalavimo grąžinti avansą įvykdymo (2025 m. liepos 14 d.), pagrįsti. Taip pat teismas nutarė priteisti 11,5 proc. palūkanas už priteistą sumą (145,83 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. birželio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
6.3. Teismas vertino, kad atsakovė neįrodė ieškovės atliktų veiksmų (neveikimo), kurie būtų pagrindas jai skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnio 1 dalį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Atsakovė MB „iHaus EU“ (toliau – ir apeliantė) pateiktu apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-28772-1168/2025 ir ieškovės ieškinį atmesti arba pakeisti sprendimą; 2) priteisti išieškovės bylinėjimosi išlaidas; 3) taikyti ieškovei iki 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kurios 50 proc. priteisti MB „iHaus EU“; 4) pripažinti, kad ginčas buvo dirbtinai sukurtas ir nuo avanso grąžinimo momento neteko teisinio pagrindo. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Ieškovė ginčą teisme sukūrė dirbtinai irsiekdama pasipelnyti, o ne atgauti avansą, dėl to piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis) ir pažeidė CK 1.5 straipsnio principus. Šalims bendradarbiaujant daugiau nei dvejus metus, tiekimo vėlavimai pasitaikydavo, tačiau šalys rasdavo priimtą sprendimą. Šiuo atveju prekių pateikimo termino praleidimas taip pat nebuvo esminis ir atsirado dėl objektyvių priežasčių – valstybinių švenčių Vokietijoje bei laikinų logistikos trikdžių, apie ką ieškovė buvo informuota. Nepaisant to, ieškovė nutraukė užsakymą po to, kai atsakovė atsisakė pasirašyti aiškiai jai nenaudingus susitarimus, vekselį bei nustatė neproporcingą dviejų dienų avanso grąžinimo terminą, atsisakė priimti grynuosius pinigus, reikalaudama sumokėti 1000 Eur nepagrįstų palūkanų. Kadangi tiekimo terminas buvo pratęstas iki 2025 m. liepos 11 d., ieškovė galėjo palaukti avanso grąžinimo protingą terminą ir neeskaluoti ginčo;
7.2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovė, prieš nutraukdama sutartinius santykius, turėjo įspėti atsakovę prieš 30 dienų terminą ir suteikti atsakovei protingą terminą pašalinti tariamą prievolės pažeidimą pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį;
7.3. Skundžiamu sprendimu nepagrįstai pripažinta, kad ieškovės suteiktas dviejų dienų terminas yra pakankamas avanso grąžinimui, nes dviejų dienų terminas yra neįmanomas net techniškai. Nurodydamas, kad atsakovė pati nurodė, jog planuoja avansą grąžinti iki 2025 m. birželio 16 d., nevertino termino pakankamumo, taip pat neatsižvelgė į tolesnę šalių komunikaciją ir tolesnius susitarimus dėl grąžinimo. Liudytojas V. F. patvirtino, jog atstakovė per 10 dienų nuo užsakymo atšaukimo turėjo visą avanso sumą grynaisiais pinigais, bet ieškovė atsisakė juos priimti Šiuos pinigus įnešant į banko sąskaitą bankas paprašė dokumentų apie lėšų kilmę. Dėl šių priežasčių avanso grąžinimas užtruko ir pagrįstai nebuvo įgyvendintas iki 2025 m. birželio 16 d. Nurodė, kad įprastinis avanso grąžinimo terminas terminas būdavo iki 14 dienų;
7.4. Nurodė, jog, nors ir ieškovė atsisakė priimti avanso sumą grynaisiais pinigais sumą dėl ribojimų atsiskayti grynaisiais, ji galėjo priimti nors 5 000 Eur avanso dalį, o likusią pinigų sumą gauti vėliau bankiniu pavedimu, tačiau to nepadarė. Pabrėžė, kad ieškovė atsisakė priimti avanso sumą ne dėl ribojimų atsiskayti grynaisiais pinigais, bet dėl to, kad atsakovė atsisakė sumokėti papildomus 1000 Eur palūkanų. Jei atsakovė jau tada būtų žinojusi apie pateiktą ieškinį, ji net nebūtų vykusi pas ieškovę ir iš karto būtų kreipusis dėl teisinės pagalbos suteikimo;
7.5. Teismas netinkamai vertino įrodymus ir atsakovės elgesį, nepagrįstai ją laikydamas nesąžininga, nes neįvertino, kad: avansas buvo grąžintas iki atsiliepimo pateikimo teismui dienos ir bylos nagrinėjimo iš esmės; eškovė atsisakė priimti siūlytą sumą grynaisiais pinigais, o tai turėjo būti realus prievolės įvykdymas; eškovė ieškinį pateikė skubotai, neinformavusi atsakovės; atsakovė pripažino užsakymo atšaukimą ir siekė taikaus ginčo sprendimo, pasiūlė kelis realius ir teisėtus atsiskaitymo būdus. Ieškovės teiginiai, jog ji turėjo pagrindą bijoti, jog pinigai nebus grąžinti dėl atsakovės turimų finansinių sunkumų, yra nepagrįsti ir klaidinantys. Todėl teismas, patenkinęs ieškinį dėl palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pažeidė CK 1.5 straipsnį, nes palūkanos skaičiuojamos tik už realiai neįvykdytas ar pavėluotai įvykdytas prievoles dėl skolininko kaltės, o bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteistos atsakovei, nes ieškovės ieškinio pareikimas buvo perteklinis, ji elgėsi nesąžiningai ir pati sukėlė nepagrįstas išlaidas;
7.6. Nurodė, kad Prekės buvo gabenamos iš Vokietijos, todėl tikslios pristatymo dienos negalima nustatyti iš anksto, atsakovė to įtakoti negalėjo. Tikslią pristatymo dieną galima žinoti ir apie ją pranešti tik prekėms atvykus į logistikos centrą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ankstesnių užsakymų metu pristatymo terminai taip pat buvo preliminarūs, atsakovė visuomet įsipareigojimus vykdydavo, nesutarimų niekuomet nekildavo. Be to, šalys vėliau žodi\žiu susitarė dėl „garantinio rašto“ pasirašymo, kuriuo pratęsė pristatymo terminą iki 2025 m. liepos 11 d. Tačiau ieškovė reikalavo, jog raštas būtų pasirašytas jos biure, tai buvo vekselis, kuris atsakovei buvo akivazdžiai ekonomiškai nenaudingas.taigi, palūkanos iš atsakovės ieškovei priteistos nepagrįstai.
8. Ieškovė UAB „Verslo vartai“ pateiktu atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Atsakovės pozicija, kad avanso grąžinimo terminas buvo neprotingas ir ieškovė dirbtinai pradėjo teisminį ginčą, vertintina kaip jos gynybine pozicija, nes yra visiškai nepagrįsta, paremta deklaratyviais teiginiais. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, o patenkintas ieškinys tik rodo, jog teisminis procesas buvo pradėtas pagrįstai;
8.2. Ieškovei atšaukus užsakymą, atsakovei kilo pareiga nedelsiant grąžinti avansą (CK 6.315 straipsnio 3 dalis) ieškovės nurodytu terminu – iki 2025 m. birželio 11 d. Atsakovė nurodė, kad avansą grąžins ne vėliau kaip iki 2025 m. birželio 16 d., tačiau avansą grąžino tik po ieškovės kreipimosi į teismą – 2025 m. liepos 13 d.;
8.3. Atkreipė dėmesį, jog atsakovė remiasi neegzistuojančiomis teisės normomis, nes CK 6.217 straipsnio 5 dalis nenumato reikalavimo apie sutartinių santykių nutraukimą informuoti kitą sutarties šalį prieš 30 dienų. Akcentavo, jog CK 6.218 straipsnio nuostatos dėl pranešimo apie sutarties nutraukimą prieš 30 d. terminą šiuo atveju netaikomas, nes šalys užsakymą atšaukė bendru sutarimu; n
8.4. Nurodė, kad atsakovė nepagrįstai remiasi 14 dienų pinigų grąžinimo terminu pagal internetinės parduotuvės prekių grąžinimo taisykles, nes ji nėra vartotoja, o yra verslininkė;
8.5. Ieškovė niekada nebuvo patvirtinusi, kad priims avanso sumą grynaisiais pinigais, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymo 4 straipsnio 1 punktui, kuriame nustatyta, kad atsiskaitymai, neviršijantys penkių tūkstančių eurų arba šią sumą atitinkančios sumos užsienio valiuta, gali būti atliekami grynaisiais pinigais. Ieškovas avansą atsakovei sumokėjo bankiniu pavedimu, todėl atsakovė atitinkamai jį grąžinti turėjo tokiu pačiu būdu (CK 6.39 straipsnio 1 dalis). Ieškovė niekuomet nereikalavo 1000 Eur palūkanų. Atsakovė buvo informuota apie ieškinį ir ieškovės patirtas artimas 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas;
8.6. Atsakovės pozicija, jog ji avansą sumokėjo iki atsiliepimo teismui pateikimo dienos ir bylos nagrinėjimo iš esmės, yra teisiškai nereikšminga, nes atsakovė patenkino tik dalį ieškinio reikalavimų. Atsakovė nesiekė ginčą spręsti taikiai, nes pati 2025 m. liepos 1 d. pateikė prašymą pratęsti terminą atsiliepimui pateikti iki 2025 m. liepos 14 d. ir reikalavimą grąžinti avansą įvykdė tik prieš atsiliepimo pateikimą, kad rodo, jog pati atsakovė vilkino procesą. Ieškinio pareiškimą teismui nulėmė tik atsakovės elgesys, būtent todėl jai kyla pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas;
8.7. Prekių vėlavimo aplinkybės byloje neturi teisinės reikšmės, nes ieškovė atšaukė užsakymo vykdymą, o atsakovė atšaukimą patvirtino. Ieškovė neprašė priteisti palūkanų už laikotarpį, kai buvo vėluojama pristatyti prekes, nors tuo laikotarpiu atsakovė naudojosi jos piniginėmis lėšomis. Ieškovė prašė priteisti palūkanas nuo užsakymo atšaukimo – 2025 m. birželio 9 d. Pabrėžė, jog joks žodinis ar rašytinis susitarimas dėl prekių pristatymo termino pratęsimo iki 2025 m. liepos 11 d. tarp šalių sudarytas nebuvo. Atsakovė tik siūlė tai padaryti, tačiau jokio bendro susitarimo pasiekti nepavyko;
8.8. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog atsakovės nurodomos aplinkybės dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nesudaro pagrindo skirti baudą. Pati atsakovė nesilaikė savo pačios nustatyto prekių pristatymo termino ir prekių nepristatė. Atšaukus užsakymą, atsakovei buvo suteiktas protingas ir pakankamas dviejų dienų terminas avansui grąžinti. Be to, avanso atsakovė negrąžino ir per savo pačios nusistatytą terminą. Būtent atsakovės veiksmai laikytini piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
10. Šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės UAB „Verslo vartai“ ieškinys atsakovei MB „iHaus EU“ dėl kompensuojamųjųir procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
11. Atsakovė su apeliaciniu skundu ir 2026 m. kovo 13 d. prašymu (DOK-1543) pateikė tokius pat dokumentus (išskyrus ligoninės pažymą): Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 29 d. sprendimo kopiją; įrodymus, pagrindžiančius bylinėjimosi išlaidas; šalių sudarytas sutartis ir ankstesnes sąskaitas faktūras, patvirtinančias tęstinį šalių bendradarbiavimą bei nusistovėjusią praktiką dėl preliminarių tiekimo terminų taikymo; įrodymus, patvirtinančius atsakovės nuoseklų ir sąžiningą ieškovės atstovų informavimą apie užsakymo TMML0011 eigą, tiekimo eigą bei planuojamus pristatymo terminus; ieškovės vienašališkai parengto „susitarimo“ (garantinio rašto/vekselio) kopiją; įrodymus, patvirtinančius avanso grąžinimą; įrodymus, pagrindžiantys ankstesnius atvejus, kai prekių vėlavimas buvo sprendžiamas konstruktyviai ir avansai buvo grąžinami ieškovei dėl jos pačios inicijuoto užsakymų atšaukimo; susirašinėjimą ir šalių susitarimus; medicininį išrašą iš Klaipėdos universitetinės ligoninės apie atstovo gydymąsi.
12. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
13. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
14. Taigi naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, o asmuo, siekdamas pasinaudoti CPK 314 straipsnyje įtvirtinta išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti atitinkamą prašymą ir jį pagrįsti svariais argumentais, dėl ko jam turėtų būti taikytina ši išimtis iš bendrosios taisyklės.
15. Atsakovė 2026 m. kovo 10 d. prašyme priimti naujus įrodymus nurodė, kad juos prašo priimti, nes atsakovės atstovas V. F. nespėjo jų parengti ir pateikti bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu, kadangi gydėsi ligoninėje, ir tai patvirtina pridedamas medicininis išrašas. Susipažinęs su pateiktais įrodymais, kuriuos apeliantė vertina kaip naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad jie, išskyrus įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurie priimami, jau yra pridėti prie bylos, todėl nėra pagrindo jų priėmimo klausimą svarstyti pakartotinai. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad atsakovės atstovas V. F. aktualiu bylai laikotarpiu tikrai gydėsi ligoninėje. Tačiau byloje šalimi yra ne minėtas fizinis asmuo, bet juridinis asmuo, kuriam, nežiūrint buvimo medicinos įstaigoje, atstovavo V. F., kuris dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose nuotoliniu būdu. Taigi, medicininio išrašo pridėjimas prie bylos šiuo atveju būtų teisiškai nereikšmingas. Remiantis aukščiau išdėstytu teismas į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą pateikiamų įrodymų nepriima (išskyrus įrodymus apie bylinėjimosi išlaidas).
Byloje nustatytos teisiškai reikšmingos faktinės bylos aplinkybės
16. Byloje nustatyta, kad 2023 m. birželio 2 d. tarp ieškovės UAB „Verslo vartai“ (pirkėja) ir atsakovės MB „iHaus EU“ (pardavėja) buvo sudaryta Prekybos sutartis Nr. IVV052220231, pagal kurią MB „iHaus EU“ įsipareigojo pagal atskirus šalių susitarimus ir pagal išankstinėje PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytą prekių kiekį, asortimentą, kainą, pristatymo terminus (1.1, 2.1 punktai) parduoti prekes UAB „Verslo vartai“, o UAB Verslo vartai“ įsipareigojo už jas sumokėti pagal sutartyje numatytas sąlygas.
17. Ieškovė UAB „Verslo vartai“ 2025 m. sausio 18 d. elektroniniu laišku pateikė užklausą atsakovei dėl FISHER&PAYKEL ir MIELE buitinės technikos prekių įsigijimo, prašė nurodyti prekių kainas ir terminus. Tą pačia dieną atsakovė MB „iHaus EU“ elektroniniu paštu pateikė pasiūlymą įsigyti prekes su konkrečiomis prekių kainomis bei nurodė, kad prekės būtų pristatytos kovo pirmą savaitę.
18. 2025 m. kovo 7 d. ieškovė patvirtino konkrečių prekių užsakymą bei paprašė nurodyti prekių pristatymo terminus. Atsakovė užsakymą priėmė ir nurodė, kad pristatymo terminas yra po 17-18 savaičių (balandžio mėnesio pabaigoje – gegužės mėnesio pradžioje, vėliausiai iki gegužės 4 d.). Atsakovė 2025 m. kovo 7 d. ieškovei apmokėjimui pateikė išankstinę sąskaitą Nr. TML0011 14 029,85Eur (už indaplovę „FISHER&PAYKEL DD60DTX6HI1“, šaldytuvą „FISHER&PAYKEL RB9064S1”, orkaitę „MIELLE DGC 7860 HCX Pro OBSW“, kavos aparatą „MIELE CVA 7845 OBSW“, pašild. Stalčių „MIELE ESW 7010 OBSW“), kurią ieškovė apmokėjo tą pačią dieną.
19. Nustatyta, kad ieškovės užsakytos prekės iki 2025 m. gegužės 4 d. pristatytos nebuvo. Šalys elektroniniais laiškais susirašinėjo dėl galimų prekių pristatymo kitų terminų. 2025 m. gegužės 26 d. elektroniniu laišku atsakovės atstovas ieškovę informavo, kad prekės turėtų būti pristatytos nuo 2025 m. birželio 4 d. iki birželio 11 d.
20. Šalys tarėsi dėl prekių pristatymo terminų pratęsimo, tačiau susitarti nepavyko. 2025 m. birželio 4 d. elektroniniame laiške atsakovės atstovas V. F. nurodė, kad prekių pristatymas nurodomu laikotarpiu greičiausiai nebus įmanomas. Ieškovė 2025 m. birželio 9 d. elektroniniu laišku atšaukė užsakymą, nurodė atsakovei grąžinti sumokėtą avansą už prekes iki 2025 m. birželio 11 d. Tos pačios dienos elektroniniu laišku atsakovė patvirtino užsakymo atšaukimą ir nurodė, kad avansas bus grąžintas per protingą terminą, bet ne vėliau kaip iki 2025 m. birželio 16 d.
21. Atsakovė ieškovei avanso iki 2025 m. birželio 16 d. negrąžino, todėl ieškovė 2025 m. birželio 17 d. kreipėsi į teismą dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Atsakovė ieškovei avansą grąžino po bylos iškėlimo teisme (2025 m. birželio 18 d.) 2025 m. liepos 13 d. mokėjimo nurodymu Nr. 153. Atsižvelgdama į tai, ieškovė sumažino ieškinio reikalavimus ir prašė iš prievolės įvykdymo terminą praleidusios atsakovės priteisti kompensacines ir procesines palūkanas, kurias pirmosios instancijos teismas priteisė, o atsakovė, nesutikdama su šiuo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
22. 2025 m. birželio 18 d. atsakovė buvo atvykusi pas ieškovą siekdama avansą sugrąžinti grynaisiais pinigais, tačiau ieškovė avanso grąžinimo grynaisiais pinigais nepriėmė, ieškovės vertinimu – dėl prieštaravimo Lietuvos Respublikos atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimų įstatymo 4 straipsnio 1 punktui, atsakovės vertinimu – dėl to, kad atsakovė atsisakė sumokėti 1 000 Eur palūkanų.
Dėl apeliacinio skundo esmės
23. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnis). Jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus (CK 6.314 straipsnio 2 dalyje). CK 6.314 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu sutartyje nenumatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą.
24. Byloje nėra ginčo, kad tarp šalių 2023 m. birželio 2 d. buvo sudaryta Prekybos sutartis, kuria MB „iHaus EU“ įsipareigojo parduoti prekes UAB „Verslo vartai“, UAB „Verslo vartai“ įsipareigojo už jas sumokėti MB „iHaus EU“ pagal šioje sutartyje numatytas sąlygas (Prekybos sutarties 1.1. punktas). Pagal Prekybos sutarties 2.1. punktą prekių kaina, kiekis ir asortimentas, pristatymo terminai buvo nustatomi šalių susitarimu ir išankstinėje PVM sąskaitoje-faktūroje. Šalių paaiškinimai patvirtina, jog tarp šalių pagal minėtą Prekybos sutartį prekybiniai santykiai vyko ir ginčų nebuvo.
25. Atsakovė apeliaciniame skunde laikėsi pozicijos, kad pagal ankstesnius užsakymus pasitaikydavo prekių vėlavimų, tačiau šalys tai išspręsdavo taikiai, ne teismine tvarka, tai rodo, jog šiuo atveju ieškovė su atsakove tinkamai nebendradarbiavo, neišnaudojo taikaus ginčo išsprendimo galimybių, skubotai kreipėsi į teismą.
26. Apeliacinės instancijos vertinimu, minėtos aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant šį ginčą, kadangi, minėta, kiekvienas prekių pirkimo-pardavimo atvejis, jų asortimentas, kiekis, kaina, pristatymo terminai buvo nustatomi atskirais susitarimais (Prekybos sutarties 2.1 punktas). Šiuo atveju tai buvo nustatoma pagal 2025 m. kovo 7 d. šalių pasiektą susitarimą, pagal kurį ieškovės užsakytas prekes, nurodytas 2025 m. kovo 7 d. išankstinėje sąskaitoje Nr. TML0011, atsakovė pagal jos pačios derybų metu elektroniniame laiške nurodytą terminą turėjo pristatyti iki 2025 m. gegužės 4 d.. Ieškovė savo pareigas pagal susitarimą vykdė tinkamai, avansą sumokėjo sąskaitos pateikimo dieną, tačiau atsakovė savo pagrindinės pardavėjos pareigos nustatytu terminu perduoti pirkėjai nupirktas prekes neįvykdė, dėl ko šalys 2025 m. birželio 9 d. susitarė nutraukti susitarimą pirkti minėtas prekes, o ieškovė pareikalavo grąžinti sumokėtą avansą.
27. CK 6.319 straipsnyje nustatytas daiktų pardavimo terminas, t. y. momentas, kai pardavėjas privalo daiktus perduoti pirkėjui – daiktas turi būti perduotas tuo laiku, kuris nustatytas sutartyje. Kai daikto perdavimo terminas nustatytas konkrečia data, tai pardavėjas turi perduoti daiktą būtent nustatyti terminu. Daiktų perdavimo termino praleidimas yra sutarties pažeidimas (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.205 straipsnis). Taigi atsakovė, iki 2025 m. gegužės 1 d. nepristatydama ieškovei prekių, po susitarimo nutraukimo nei ieškovės nustatytu, nei savo nurodytu negrąžindama avanso ieškovei, padarė sutarties pažeidimą. Todėl jai taikytini prievolių neįvykdymo nustatytu terminu teisiniai padariniai, kuriuos pirmosios instancijos teismas pritaikė teisėtai ir visiškai pagrįstai.
28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepagrįstai teigia, kad užsakymo įvykdymas buvo pratęstas iki 2025 m. liepos 11 d., kad ieškovei nebuvo pagrindo kreiptis į teismą ir kad nėra pagrindo reikalauti palūkanų. Bylos duomenys rodo, kad šalys iki kreipimosi į teismą bendradarbiavo, tarėsi dėl užsakymo įvykdymo terminų, jo nutraukimo, sumokėto avanso grąžinimo. Tačiau susitarimo, kuriame nurodyta, kad: UAB „Verslo vartai“, MB „iHaus EU“, V. F. (laiduotojas) susitaria, jog prekės pristatomos ne vėliau kaip iki 2025 m. liepos 11 d.; kad prekių neperdavus iki nurodyto termino, šalių sudaryta sutartis dėl pasiūlyme nurodytų prekių laikoma nutraukta ir negaliojanti nuo 2025 m. liepos 12 d; kad skolininkė ne vėliau kaip iki 2025 m. liepos 12 d. sumoka avansą bankiniu pavedimu, - šalims sudaryti nepavyko.
29. Apeliantė apeliaciniame skunde be pagrindo remiasi CK 6.217, 6.218 straipsnių nuostatomis ir nurodo, kad ieškovė nesilaikė 30 dienų termino prievolei įvykdyti ir pranešti apie vienašališką sutarties nutraukimą, kadangi minėtos teisės normos reglamentuoja vienašališką sutarties nutraukimą dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo dėl esminio sutarties pažeidimo, o šiuo atveju sutartis, kuri turėjo būti įvykdyta iki 2025 m. gegužės 1 d., pasibaigė 2025 m. birželio 9 d. kitu pagrindu - abiejų šalių susitarimu.
30. Byloje nustatyta, kad nei Prekybos sutartyje, nei užsakyme Nr. TML0011 šalys nenumatė termino, per kurį atsakovė turi grąžinti ieškovės sumokėtą avansą. Imperatyvaus termino grąžinti avansą, sumokėtą vykdant pirkimo-pardavimo sutartį, nenumato ir pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Nors apeliantė nurodo, kad ieškovė terminą avansui grąžinti nustatė nepagrįstai trumpą, neproporcingą, kurio neįmanoma buvo laikytis, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė ieškovės pinigais naudojosi nuo 2025 m. kovo mėnesio, todėl ieškovė turėjo pagrindą reikalauti avanso grąžinimo per sąlyginai trumpą terminą. Kita vertus, apeliantė nesilaikė ir savo pačios nustatyto avanso grąžinimo termino iki 2025 m. birželio 16 d. ir avansą grąžino po bylos dėl skolos priteisimo iškėlimo teisme - 2025 m. liepos 13 d.. Ieškovė į teismą dėl skolos priteisimo iki 2025 m. birželio 16 d. nesikreipė, kas rodo, jog ji tikėjosi, kad atsakovė avansą grąžins savo pačios paskirtu terminu, todėl apeliantės argumentai dėl ieškovės per anksti, be pagrindo ar piktnaudžiaujant teise pareikšto ieškinio atmestini. Atsakovei laiku neatsiskaičius, atsiradus ieškovės teisių pažeidimams, ieškovė įgijo teisę ginti savo teises teisme (CPK 5 straipsnio 1 dalis).
31. Apibendrindamas teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino reikšmingas bylai aplinkybes ir jų pagrindu pagrįstai konstatavo užsakymo įvykdymo termino praleidimą bei pripažino, jog nutraukus sutartį dėl prekių pateikimo termino pažeidimo, atsakovei kilo pareiga grąžinti ieškovei sumokėtą avansą, kurios ji neįvykdė, todėl turi sumokėti ieškovei kompensuojamąsias ir procesines palūkanas už prievolės termino pažeidimą.
32. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas be teisinio ir faktinio pagrindo iš jos ieškovei priteisė įstatyme nustatyto dydžio palūkanas. Apeliacines instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka.
33. Minėta, kad šalys Prekybos sutartimi dėl palūkanų mokėjimo ir dydžio nesusitarė, todėl, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokiu atveju taikomos įstatyme nustatyto dydžio palūkanos. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį terminą piniginei prievolei įvykdyti praleidęs skolininkas privalo mokėti šešių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šioje normoje nurodytas palūkanų dydis taikytinas tada, kai abi sutarties šalys ar viena iš jų yra juridinis asmuo.
34. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos išvadoms, jog palūkanos kaip minimalūs kreditorės nuostoliai, mokomos, kai skolininkė laiku neatsiskaito su kreditore (CK 6.621 straipsnis). Priteisiant palūkanas ieškovė prašė taikyti prieš CK 6.210 straipsnio 2 dalį pirmenybę turinčio Mokėjimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį ir 2 straipsnio 5 dalį ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias įstatymo normas pritaikė. Byloje nėra ginčo, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą nustatyta metinė palūkanų norma yra 11,15 proc. Apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu priteistos 30,31Eur kompensuojamos palūkanos nuo 2025 m. birželio 10 d. iki 2025 m. birželio 17 d. už 7 dienas ir 115,52 Eur procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. birželio 18d.) iki avanso sumokėjimo dienos (2025 m. liepos 14 d.), taikant 11,15 proc. metinę palūkanų normą nuo 14 029,85 Eur, matematiškai apskaičiuotos neteisingai, todėl išsamiau šiuo aspektu nepasisakoma.
35. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantė neginčija priteistų palūkanų dydžio, o jų pagrįstumas yra paremtas teisiniu reglamentavimu, sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentas, kad palūkanų priteisimas prieštaravo CK 1.5 straipsniui, yra deklaratyvus ir atmestinas.
36. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, jei byloje atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-701/2023).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir (ne)piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis
37. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei bylinėjimosi išlaidas, kadangi ieškovė per greitai (nesulaukusi avanso apmokėjimo) pateikė ieškinį, dėl ko ir susidarė bylinėjimosi išlaidos, ginčo nesiekė išspręsti konstruktyviai, jos tikslas buvo praturtėti. Prašė skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos sumokant apeliantei. Pažymėjo, kad netinkamą ieškovės procesinį elgesį patvirtina tai, kad ji skyrė tik dviejų dienų terminą avansui sumokėti, reikalavo sumokėti papildomus 100 Eur palūkanų, skubotai pateikė ieškinį ir klaidino teismą proceso metu.
38. Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6, 13 straipsniuose). Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos, besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu, jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022).
39. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009).
40. Paminėtina, kad minėtuose tarptautiniuose, nacionaliniuose teisės aktuose, nurodytuose šios nutarties 38-39 punktuose, įtvirtinta teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai, tiesiogiai susijusi su proceso šalių galimybe susigrąžinti patirtas pagrįstas bylinėjimosi išlaidas. Šiuo tikslu CPK yra nustatytas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo institutas.
41. Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
42. Tam, kad būtų teisinis pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių, taikant CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, turi būti konstatuotas šalies netinkamo procesinio elgesio faktas. Šios teisės normos taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2020).
43. Šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) ginčo nagrinėjimo metu. Šalies tinkamo elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Jei šalis šių reikalavimų nesilaiko, jos elgesys gali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog, sprendžiant, kam ir (ar) kokia apimtimi turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta, svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, tai yra vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir inicijuojant patį bylos procesą, t. y. paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-403/2021).
44. CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujantiems byloje asmenims iki 5 000 Eur baudą (2 dalis).
45. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą gindama savo pažeistas teises, kadangi MB „iHaus EU“ nustatytu terminu neįvykdė sutarties ir negrąžina sumokėto avanso. Šiuo atveju vien kreipimasis į teismą, kitai šaliai vertinant tokius reikalavimus kaip skubotus, nereikalingus spręsti teisminiu būdu, savaime, nesudaro pagrindo tokio kreipimosi į teismą vertinti kaip galimo piktnaudžiavimo. Atsakovė apeliuoja į ieškovės elgesį nepagrįstai reikalaujant sumokėti 1 000 Eur, tačiau jokie rašytiniai susitarimai tarp šalių sudaryti nebuvo, duomenų, kad ieškovės elgesyje buvo piktnaudžiavimo elementų, nėra. Kaip ir nurodyta aukščiau, piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis apibrėžia tinkamas CPK 42 straipsnio 1 dalyje nurodytų procesinių teisių nesilaikymas, o ne tarp šalių susiklostę santykiai, kurie iš esmės nėra susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku.
46. Taip pat apeliantė laikosi pozicijos, kad ieškovė savo nurodomomis aplinkybėmis siekė klaidinti teismą, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šia pozicija nesutinka, kadangi tarp šalių susiklosčiusią situaciją patvirtino rašytiniai įrodymai, kurie atitiko šalių poziciją. Vien tai, kad su tam tikrais argumentais viena iš šalių nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti kitos šalies piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
47. Bylos duomenys rodo, kad ieškovė savo procesinėmis teisėmis naudojosi tinkamai, savalaikiai teikė procesinius dokumentus, o kreipimąsi į teismą nulėmė tai, kad atsakovė nustatytu terminu neįvykdė ieškovės užsakymo Nr. TML0011, ieškovės nustatytu ir savo pačios nurodytu terminu negrąžino ieškovei avanso ir jį grąžino tik po bylos iškėlimo teisme. Pavėluotą apmokėjimą lėmusias aplinkybes atsakovė įrodinėjo remdamasi kliūtimis, kurios pagal byloje esančias aplinkybes pripažintos nepaneigiančiomis atsakovės pareigos laiku atsiskaityti.
48. Ieškovė 2025 m. rugsėjo 2 d. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prašė priteisti 1 651,65 Eur bylinėjimosi išlaidas ir 317 Eur sumokėto žyminio mokesčio. Šias išlaidas patvirtino byloje pateikta atstovavimo sutartimi, mokėjimo nurodymais bei PVM sąskaitomis-faktūromis. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytų maksimalių dydžių. Kadangi ieškovė turėjo teisę savo teises ginti teisme, ieškinys priimtas jo naudai, todėl iš atsakovės ieškovei jos byloje patirtos išlaidos priteistos pagrįstai vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies 98 straipsnio pagrindais.
Dėl procesinės bylos baigties
49. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje esnačius įrodymus, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusis teisinius santykius, tinkamai aiškino ir taikė materialines ir proceisnes teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti, kurį naikinti ar keisti apliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovė turėjo 1 058,75 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurias patvirtina 2025 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitos-faktūros, atstovavimo sutarties Nr. 21-09-684, AB SEB banko duomenys apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą. Kadangi ieškovės patirtos 1 482,25 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame procese yra pagrįstos laiku pateiktais įrodymais ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytų kriterijų, jos ieškovei priteistinos iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės MB „iHaus EU“, juridinio asmens kodas 306317327, ieškovei UAB „Verslo vartai“, juridinio asmens kodas 301114554, 1 482,25 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt du eurus ir 25 ct) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Ramunė Čeknienė