Civilinė byla Nr. 3K-3-545/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01479-2011-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 40.2; 116.8

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Janinos Stripeikienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Pralita“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Stiprybė“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Pralita“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu už akių pripažino negaliojančiomis ieškovo UAB „Stiprybė“ ir atsakovo UAB „Pralita“ 2010 m. gegužės mėn. sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis; taikydamas restituciją grąžino ieškovui  BUAB „Stiprybė“ 39 transporto priemones ir iš ieškovo BUAB „Stiprybė“ atsakovui UAB „Pralita“ – 483 422 Lt; išaiškino atsakovui, kad šio sprendimo pagrindu gali būti patvirtintas jo 483 422 Lt finansinis reikalavimas UAB „Stiprybė“ bankroto byloje. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo.

Atsakovas 2012 m. gruodžio 19 d. pateikė teismui prašymą dėl pirmiau nurodyto sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, motyvuodamas tuo, kad įpareigojimo grąžinti transporto priemones įvykdyti negali, kadangi dalies transporto priemonių (19 vienetų) dėl įvairių priežasčių dar iki ieškinio pareiškimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jau buvo netekęs. Atsakovas siūlė pakeisti sprendimo už akių vykdymo tvarką, nustatant, kad už dalį priemonių būtų sumokama pinigais, atsižvelgiant į kainas, galiojusias transporto priemonių įsigijimo metu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. spalio 23 d. nutartimi iš dalies pakeitė Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimo už akių vykdymo tvarką, nustatydamas, kad vietoje 19 transporto priemonių grąžinimo atsakovas UAB „Pralita“ privalo sumokėti ieškovui BUAB „Stiprybė“ 293 617,57 Lt. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad jis šių transporto priemonių grąžinti negali, todėl turi atlyginti ieškovui jų vertę, buvusią turto gavimo metu. Ši vertė, atsižvelgiant į 2010 m. gegužės mėnesio balansinę likutinę vertę, buvo 293 617,57 Lt. Teismas nesivadovavo atsakovo pasiūlytu automobilių vertės skaičiavimu (atsižvelgiant į įsigijimo kainą), nes 2012 m. vasario 2 d. Kauno apygardos teismo sprendimu už akių buvo pripažinta, kad automobilių pardavimo kaina yra mažesnė nei jų likutinė balansinė vertė.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo UAB „Pralita“ atskirąjį skundą, jį atmetė ir 2014 m. vasario 6 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad CK 6.147 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji piniginio ekvivalento, kai restitucija taikoma ne natūra, o piniginiu ekvivalentu, apskaičiavimo taisyklė, t. y. piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas remiantis tomis kainomis, kurios galiojo, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti. Pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalį, jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, jis privalo atlyginti didžiausią atitinkamu laiku buvusią (esančią) turto vertę.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu už akių atsakovą pripažino nesąžiningu, todėl jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę, buvusią jo gavimo, perleidimo arba restitucijos metu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo transporto priemonių perleidimo kainomis, nes būtent dėl to, kad šios kainos buvo per mažos, sprendimu už akių jų pirkimo–pardavimo sutartys buvo pripažintos negaliojančiomis; taip pat nurodė, kad teismas pagrįstai nesivadovavo kilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 1005219 nurodoma automobilių verte, nes ji yra mažesnės negu jų likutinė balansinė vertė, o CK 6.147 straipsnio 2 dalies nuostatos įpareigoja atlyginti sąžiningam kreditoriui didžiausią sunaikinto turto kainą, buvusią jo gavimo, perleidimo arba restitucijos metu.

Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad jis už įsigytas transporto priemones jau yra sumokėjęs 483 422 Lt, nes sprendime už akių teismas, taikydamas restituciją, priteisė jam šią sumą iš ieškovo ir Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1183-260/2013 buvo patvirtintas UAB „Pralita“ 483 422 Lt finansinis reikalavimas UAB „Stiprybė“ bankroto byloje. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju įskaitymas negalimas, nes UAB „Stiprybė“ iškelta bankroto byla (Įmonių bankroto įstatymo (toliau –ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Pralita“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 6 d. ir Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartis bei klausimą išspręsti iš esmės – visiškai patenkinti atsakovo prašymą pakeisti vykdymo tvarką.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl CK 6.147 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad, įvertinus atsakovo nesąžiningumą, ieškovui priteistina didžiausia neišlikusių transporto priemonių vertė            (293 617,57 Lt), o kaina, kurią atsakovas yra sumokėjęs ieškovui pagal pripažintas negaliojančiomis transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, į šią vertę neįtrauktina.

Atsakovo nuomone, teismai, priteisdami 293 617,57 Lt už neišlikusius automobilius, pažeidė CK 6.147 straipsnio nuostatas, nes atsakovas dar iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo sumokėjo pripažintose negaliojančiomis transporto priemonių, kurios nėra išlikę, pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytą transporto priemonių kainą.

Lietuvos apeliacinis teismas analogiškose bylose apskaičiuodamas piniginį ekvivalentą laikosi praktikos priteisti ieškovo naudai daiktų vertės ir pagal sandorius sumokėtos pinigų sumos skirtumą (CK 6.146, 6.147 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2A-14/2003; 2008 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-91/2008; 2012 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2A-862/2012). Tokia praktika visiškai suprantama, nes nė viena šalių nepraturtėja kitos šalies sąskaita, o toks restitucijos būdas atitinka teisingumo ir sąžiningumo principus.

Šioje byloje žemesniųjų instancijų teismams pakeitus sprendimo vykdymo tvarką ir ieškovui vietoj pripažintų negaliojančiais sandorių dalyko (transporto priemonių) grąžinimo natūra taikant restituciją ekvivalentu pinigais ir priteisus visą neišlikusio turto vertę, o ne atsakovo ieškovui sumokėtos transporto priemonių kainos ir neišlikusio turto vertės skirtumą, ieškovas gauna daugiau, nei turėjo iki sandorių sudarymo, nes jam antrą kartą sumokama pinigų suma, kurią atsakovas jau yra sumokėjęs pagal transporto priemonių–pirkimo pardavimo sutartis. Taigi, tokiu atveju ieškovas nepagrįstai praturtės atsakovo sąskaita (CK 6.242 straipsnis).

Be to, taikant restituciją ekvivalentu pinigais, tik viena negaliojančio sandorio šalis turi prievolę sumokėti ar grąžinti pinigus kitai sandorio šaliai, priklausomai nuo to, ar pagal sandorį gauta suma yra didesnė, ar mažesnė už apskaičiuotą piniginį ekvivalentą (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Dėl šios priežasties, taikant restituciją piniginiu ekvivalentu, įskaitymo (CK 6.130 straipsnis), kuris po bankroto bylos iškėlimo vienai sandorio šalių yra negalimas, klausimas nekyla, nes šalys neturi priešpriešinių vienarūšių reikalavimų.

Atsakovo finansinis reikalavimas, kuris yra patvirtintas ieškovo bankroto byloje, gali būti patikslintas, pakeitus 2012 m. vasario 2 d. sprendimo vykdymo tvarką iš restitucijos natūra į restituciją piniginiu ekvivalentu, todėl teismo argumentai, kad kainos, sumokėtos ieškovui, kuris šiuo metu yra bankrutuojantis, pagal pripažintas negaliojančiomis transporto priemonių, kurių atsakovas negali gražinti ieškovui natūra, pirkimo–pardavimo sutartis, neįtrauktinos į piniginį ekvivalentą, yra teisiškai nepagrįsti.

Atsiliepimu ieškovas BUAB „Stiprybė“ su atsakovo kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 6 d. bei Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartis palikti nepakeistas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

CK 6.147 straipsnyje nurodyta, kad turi būti atlyginta didžiausia neišlikusio turto vertė, jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas. Nagrinėjamu atveju atsakovo UAB „Pralita“ nesąžiningumas yra konstatuotas, atsakovas šios aplinkybės (kaip ir neišlikusio turto vertės –                 293 617,57 Lt) neginčija. Taigi, teismas turėjo teisę ir pareigą nustatyti, kad atsakovas turi atlyginti neišlikusių transporto priemonių vertę ir sumokėti jos ekvivalentą pinigais.

Kasacine tvarka skundžiamos teismų nutartys yra priimtos sprendžiant klausimą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimo už akių vykdymo tvarkos pakeitimo. Šiuo sprendimu buvo pripažintos negaliojančiomis 39 transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys, taikyta restitucija, pardavėjui UAB „Stiprybė“ grąžintos 39 parduotos transporto priemones, o atsakovui UAB „Pralita“ priteista transporto priemonių įsigijimo kaina  (483 422 Lt). Sprendimas už akių yra įsiteisėjęs, neapskųstas kasacine tvarka ir turtintis res judicata galią. Taigi, atsakovas negali kvestionuoti įpareigojimo grąžinti transporto priemones ar atlyginti šių transporto priemonių vertę. Sprendimas už akių nesuteikia teisės grąžinti tik dalį transporto priemonių ar atlyginti tik dalį transporto priemonių vertės (skirtumą tarp transporto priemonių vertės ir sumokėtos kainos), todėl atsakovo prašymas pakeisti šio sprendimo vykdymo tvarką jo nurodytu būdu prieštarauja sprendimo esmei.

              Priešingai nei nurodo kasatorius, CK 6.147 straipsnio nuostatos nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nereglamentuoja,   kad,   nustatant   piniginį   ekvivalentą,   skaičiuojamas tik grąžintino turto vertės ir daiktą grąžinti turinčio asmens priešpriešinės turtinės prievolės skirtumas, taigi teismai negalėjo pažeisti nesamo teisinio reglamentavimo, todėl kasacinis skundas vertintinas kaip nepagrįstas ir atmestinas.

Sprendimu už akių buvo nustatyta atsakovo teisė į 483 422 Lt finansinį reikalavimą BUAB „Stiprybė“ bankroto byloje, ir šis reikalavimas bankroto byloje buvo patvirtintas. Prašydamas į savo mokėtinas sumas įtraukti jau sumokėtą transporto priemonių pirkimo–pardavimo kainą (priteisti tik skirtumą), atsakovas prašo taikyti įskaitymą, t. y, į atsakovo mokėtiną 293 617,57 Lt sumą įskaityti atsakovo faktiškai sumokėtą kainą ir taip sumažinti savo finansinį reikalavimą. Tokia atsakovo pozicija yra nepagrįsta, nes: 1) draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie yra ginčijami teisme (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas); 2) vienai  šalių yra iškelta bankroto byla (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas);               3) atsakovas UAB „Pralita“ nutarties, kuria patvirtintas jo finansinis reikalavimas, neskundė.

              Kasatorius nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika dėl neišlikusio turto piniginio ekvivalento skaičiavimo principų nustatymo, nes nurodomų ir nagrinėjamos bylų ratio decidendi nesutampa, o kasacijos pagrindas yra nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, o ne Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Pažymėtina, kad atsižvelgdamas į atsakovo UAB „Pralita“ prašymą Kauno apygardos teismas 2014  m. kovo 17 d. nutartimi išdėstė Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nutarties vykdymą dvylikai mėnesių ir nustatė, kad atsakovas kas mėnesį ieškovui moka po                        24 000 Lt, o paskutinį mėnesį – 24 617,57 Lt. Dėl šios priežasties kasacinio skundo tenkinimas reikštų šios nutarties pažeidimą. Kadangi inicijuodamas sprendimo vykdymo išdėstymą atsakovas išreiškė valią šį sprendimą vykdyti ir sumokėti ieškovui visą sumą (293 617,57 Lt), tai kasacinio skundo pateikimas dėl to paties sprendimo, kurio vykdymas jau yra išdėstytas, reiškia atsakovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo

Teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ir savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką (CPK 284 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašė pakeisti sprendimo už akių vykdymo tvarką, nurodydamas, kad negali  įvykdyti įsiteisėjusio sprendimo už akių ir grąžinti natūra visų transporto priemonių ieškovui, nes devyniolika iš jų iki pirmiau nurodyto sprendimo priėmimo fiziškai išnyko, t. y. jas išmontavo, perdavė į metalo laužą ir kt. Atsakovas (kasatorius) sutiko grąžinti šių  transporto priemonių vertę pinigais, atsižvelgiant į jų vertę pirkimo metu.

CPK 272 straipsnyje nustatyta, kad priteisdamas turtą natūra teismas sprendime nurodo turto vertę, kuri turi būti išieškoma iš atsakovo, jeigu sprendimą vykdant paaiškėtų, jog turto nėra. Šiame straipsnyje numatytas vienas iš atvejų, kada galima keisti sprendimo vykdymo tvarką. Nagrinėjamoje byloje teismas, priimdamas sprendimą už akių ir taikydamas actio Pauliana, grąžino transporto priemonių pirkimo pardavimo sutarties šalis į pirmykštę padėtį (status quo ante) bet nenurodė turto vertės, kurią būtų galima išieškoti, jeigu priteisto turto (šiuo atveju – dalies transporto priemonių) jau nebebūtų. Ši aplinkybė apsunkino teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą. Tais atvejais, kai vykdant sprendimą dėl  turto grąžinimo natūra (restitucijos atlikimas natūra) paaiškėja, kad turto ar jo dalies natūra nebėra ir įvykdyti sprendimą – grąžinti turtą – neįmanoma, tai sprendimo vykdymas atliekamas išieškant turto ekvivalentą pinigais. Jeigu priimant sprendimą nebuvo taikytas pirmiau nurodytas CPK 272 straipsnis ir sprendime nenurodyta grąžinamo turto vertė, tai, keičiant tokio sprendimo vykdymo tvarką, ši vertė nustatoma vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir taikant restituciją, kuri atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas atsižvelgiant į kainas, buvusias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti.  Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šia taisykle, nustatė, kokią sumą pinigais turi sumokėti atsakovas vietoje neišsaugotų transporto priemonių. Kasatoriaus teiginiai, kad ši transporto priemonių vertė daug didesnė nei pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, teismų pagrįstai buvo atmesti, nes sandoris buvo pripažintas negaliojančiu būtent dėl per mažos (nesąžiningos) kainos. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas, nustatant vietoj nebeegzistuojančio turto, kurį turi skolininkas grąžinti, jo vertę pinigais, ir nurodymas dėl šios pinigų sumos išieškojimo nereiškia naujos restitucijos taikymo. Restituciją taikė teismas, priimdamas sprendimą pripažinti sandorį negaliojančiu, o atsiradus naujų aplinkybių, dėl ko šis sprendimas negali būti įvykdytas, tik pakeičiama jo vykdymo tvarka. Atsakovas neprašė atnaujinti proceso byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (kad nėra dalies transporto priemonių), todėl jis negali tikėtis  naujos restitucijos taikymo. Dėl šių priežasčių kasacinė praktika, kai taikant restituciją gali būti atsižvelgta į priešpriešinius reikalavimus, nagrinėjamu atveju nėra aktuali.

Sprendimų vykdymo procese priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymas galimas CPK 687 straipsnyje nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje atsakovas turi patvirtintą finansinį reikalavimą ieškovui jo bankroto byloje, o pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas atlikti įskaitymus, esant priešpriešiniams reikalavimams, draudžiama.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį remiantis kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 31,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Pralita“ (duomenys neskelbtini) 31,20 Lt (trisdešimt vieną litą 20 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (įstaigos kodas – 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai               Virgilijus Grabinskas

              Sigita Rudėnaitė

              Janina Stripeikienė