Administracinė byla Nr. eA-4983-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02079-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. (D. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas D. T. (D. T.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) Kontrolės skyriaus 2017 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-777(00840) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui D. T., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas teigė, kad skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas.
1. Pareiškėjas nurodė, jog 2015 m. lapkričio 11 d., ketindamas ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) dalyvis, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalį ir 45 straipsnio 1 dalį, 2016 m. sausio 14 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2018 m. sausio 14 d. Tačiau atsakovas, atlikęs patikrinimą, nustatė, kad Bendrovėje šiuo metu įdarbintas vienas Lietuvos Respublikos pilietis, kuriam nuo 2017 m. sausio 1 d. nemokamas darbo užmokestis, ir Bendrovės direktorė E. N., kuri taip pat negauna darbo užmokesčio. Kiti Bendrovėje įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai buvo atleisti 2017 m. kovo 20–24 d., tačiau 2017 m. vasario 1–28 d. jiems buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis, o darbo užmokestis nemokėtas nuo 2017 m. sausio mėn. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas sprendė, kad Bendrovėje nuo 2017 m. sausio 1 d. nėra visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, todėl pareiškėjas nesiekė užsiimti realia ūkine-komercine veikla Lietuvos Respublikoje, be to, jis nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kurio pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl šis leidimas buvo panaikintas.
2. Pareiškėjas nesutiko su minėta atsakovo išvada ir pažymėjo, kad leidimo laikinai gyventi išdavimo metu jis atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.), reikalavimus. Taip pat paaiškino, jog jis yra vienas iš Bendrovės akcininkų, kiti du akcininkai yra Bendrovės vadovė E. N. ir jos sutuoktinis, tačiau tarp pareiškėjo ir kitų dviejų akcininkų kilo tam tikri nesutarimai, be to, būtent Bendrovės vadovė E. N. nevykdė įsipareigojimų išlaikyti konkretų kiekį darbuotojų ir mokėti jiems atlyginimus. Pareiškėjas nurodė, kad jis negavo dividendų, todėl jam kilo įtarimas, ar Bendrovė tinkamai vykdo veiklą. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas kreipėsi į Bendrovę su prašymu pateikti informaciją, tačiau tokia informacija jam nebuvo suteikta, su juo apskritai nustojo bendrauti kiti Bendrovės akcininkai ir buhalterė. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovės vadovei E. N. nevykdant įsipareigojimų, jis, nebūdamas Bendrovės vadovu, negali užtikrinti, kad tokie įsipareigojimai būtų vykdomi, juolab kad kiti du Bendrovės akcininkai yra sutuoktiniai, todėl jis vienas negali pakeisti Bendrovės vadovo ir užtikrinti, kad Bendrovės vadovas paisytų Įstatymo reikalavimų.
3. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog Įstatymo nuostata dėl privalomo darbuotojų skaičiaus (ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai) yra diskriminacinė ir apsunkina realios veiklos vykdytojus, nes ne visada veiklai (verslui) vykdyti reikalingas tam tikras nustatytas darbuotojų skaičius. Atitinkamai sąlyga, jog įmonė turi turėti bent tris darbuotojus Lietuvos Respublikos piliečius, buvo panaikinta 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo pataisoms. Taigi, Bendrovei atleidus Lietuvos Respublikos piliečius, Bendrovė nepažeidė įstatymų reikalavimų, nes įstatymų leidėjas Įstatymo pataisose pripažino, kad įmonėje neprivalo dirbti konkretus Lietuvos Respublikos piliečių skaičius.
4. Pareiškėjo manymu, šiuo metu galiojanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija taip pat yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą, kadangi pagal galiojantį teisinį reguliavimą viena iš sąlygų gauti leidimą laikinai gyventi yra ta, jog užsienio piliečiai iš trečiųjų šalių, vykdydami Lietuvoje smulkią ūkinę veiklą, privalo priimti į darbą darbuotoją, kuriam mokamas mėnesio darbo užmokestis sudarytų ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydį, t. y. apie 1 544 Eur. Pareiškėjas tvirtino, kad toks reglamentavimas apsunkina užsieniečių ūkinės-komercinės veiklos vykdymą, neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, kadangi minėtas reikalavimas taikomas nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas įmonei reikalingas ar ne, be to, ūkio subjektas, mokėdamas 1 544 Eur dydžio atlyginimą, negali tinkamai konkuruoti rinkoje, todėl privalo kelti prekių ir paslaugų kainas, kad galėtų išmokėti atlyginimą privalomai priimtam į darbą darbuotojui, kuris įmonei gali būti visai nereikalingas.
5. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad jis ir toliau vykdo realią ūkinę-komercinę veiklą, t. y. yra įsteigęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir yra jos akcininkas.
6. Pareiškėjas kartu paaiškino, kad jis yra verslininkas, vystantis verslą ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir kitose Europos Sąjungos šalyse (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nuolat keliauja verslo reikalais, todėl visą laiką nebūna Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, ginčijamame atsakovo Sprendime nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas negyvena Lietuvos Respublikoje, yra nepagrįsta ir neatitinka tikrovės.

2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 25–28) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas teigė, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
1. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą laikinas leidimas gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu yra nustatoma, jog įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą laikinas leidimas gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą pakeisti laikiną leidimą gyventi atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos laikinam leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
2. Šiuo aspektu atsakovas pabrėžė, kad, atlikus patikrinimą dėl Bendrovės darbuotojų, buvo nustatyta, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos laikinam leidimui gyventi gauti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu: Bendrovėje neįsteigtos 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenis, buvo nustatyta, kad Bendrovėje įdarbintas vienas Lietuvos Respublikos pilietis, kuriam nuo 2017 m. sausio 1 d. nemokamas darbo užmokestis, ir Bendrovės direktorė E. N., kuri taip pat negauna darbo užmokesčio; kitiems darbuotojams darbo užmokestis nemokėtas nuo 2017 m. sausio 1 d., 2017 m. vasario 1–28 d. jiems įformintas nedraudiminis laikotarpis, o 2017 m. kovo 20–24 d. jie atleisti. Taigi, Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo nuo 2017 m. sausio 1 d. Atsižvelgęs į tai, atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (rėmėsi LVAT 2017 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017) tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu 3 darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, Departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą. Tuo tarpu pareiškėjas neneigia darbo užmokesčio nemokėjimo ir darbuotojų atleidimo faktų, ginčijamame Sprendime nurodytas aplinkybes (darbuotojų atleidimą) patvirtina pareiškėjo asmens byloje saugomi Sodros duomenų bazės 2017 m. birželio 2 d. išrašai. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, buvo priimtas ginčijamas Sprendimas panaikinti pareiškėjui laikiną leidimą gyventi.
3. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nenustatytos jokios išimtys dėl šių reikalavimų netaikymo, o pareiškėjo nurodytos priežastys, susijusios su nesutarimais su kitais akcininkais, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą ir nepaneigia jo teisėtumo bei pagrįstumo. Juolab kad laikotarpis, kai Bendrovė neatitiko Įstatymo reikalavimų, truko ne keletą dienų, bet 6 mėnesius.
4. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėta administracine byla Nr. A-3352-624/2017, atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis, būdamas įmonės akcininku, nėra įpareigotas nuolat ir rūpestingai kontroliuoti įmonės veiklą, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, viena vertus, nėra reikšmingi, kita vertus, nėra ir pagrįsti: pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi būtent ir grindė vykdoma bei ketinama toliau vykdyti teisėta veikla Bendrovėje, tokiu pagrindu ir dėl šios priežasties (vykdyti teisėtą veiklą, susijusią su Bendrove) jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl teiginiai, kad jis nėra įpareigotas rūpintis šios įmonės veikla, prieštarauja jo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodytoms aplinkybėms. Taigi, pareiškėjas turėjo būti rūpestingas ir aktyvus, siekdamas, kad Bendrovė atitiktų Įstatymo reikalavimus. Tuo tarpu, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, užsienietis privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Todėl tuo atveju, jeigu, kaip nurodo pareiškėjas, buvo kilę konfliktai su kitais akcininkais, pasikeitus esminėms aplinkybėms, lėmusioms leidimo laikinai gyventi išdavimą (atleidus darbuotojus), pareiškėjas privalėjo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
5. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių dėl nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitusių Įstatymo reikalavimų, atsakovas pažymėjo, kad šiuo atveju, kaip nurodyta ir ginčijamame Sprendime, turi būti vadovaujamasi ne Įstatymo redakcija, galiojančia nuo 2017 m. sausio 1 d., o redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., kadangi pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Dėl šios priežasties pareiškėjo valdomoje Bendrovėje turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taigi, Departamentas pagrįstai rėmėsi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, kurį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
6. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Įstatymo nuostatos yra diskriminacinio pobūdžio. Šiame kontekste atsakovas pabrėžė, kad Pakeitimo įstatymu buvo siekta užkirsti kelią prielaidoms piktnaudžiauti leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo sistema, be to, pačiame Pakeitimo įstatyme įtvirtintos įsigaliojimo nuostatos, o įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką sąlygas. Tuo tarpu teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nesuteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (rėmėsi LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).
7. Atsakovas papildomai akcentavo, kad ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktuose nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 27 d. sprendimu (b. l. 145–154) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
1. Teismas iš bylos duomenų, be kita, ko, nustatė, kad Vilniaus AVPK Migracijos valdyba 2016 m. sausio 14 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kurio galiojimo terminas – iki 2018 m. sausio 14 d. Tačiau, remiantis duomenimis apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienos kirtimus, pareiškėjas jau 2016 m. sausio 16 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, vėl atvyko į Lietuvos Respubliką tik 2017 m. kovo 22 d., o 2017 m, kovo 24 d. vėl išvyko. Daugiau duomenų apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus nėra. Be to, pagal Sodros 2017 m. birželio 2 d. duomenis ir 2017 m. birželio 5 d. duomenis apie asmenų darbinę veiklą, Bendrovėje tuo metu dirbo tik 2 darbuotojai: E. N. (nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d. ir nuo 2015 m. lapkričio 10 d., išskyrus 2017 m. vasario 1–28 d. laikotarpį) ir H. M. (nuo 2016 m. spalio 3 d., išskyrus 2017 m. vasario 1–28 d. laikotarpį), įmokos mokėtos tik 2016 m. spalio 3–31 d., 2016 m. lapkričio 1–30 d. ir 2016 m. gruodžio 1–31 d. Remiantis 2017 m. gegužės 31 d. Sodros informacija apie draudėjo viešus duomenis, suformuota 2017 m. birželio 2 d., Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė 1 933,28 Eur. Taip pat buvo nustatyta, kad viena UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbusi Lietuvos Respublikos pilietė šiuo metu yra įdarbinta kitoje įmonėje, kurios dalyviai yra užsieniečiai. Patikrinus duomenis Lietuvos Respublikos gyventojų registre, nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjo gyvenamosios vietos duomenys buvo panaikinti gyvenamosios patalpos savininko prašymu ir pareiškėjas iki šiol nėra deklaravęs kitos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje.
2. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi Bendrovėje nebuvo visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, todėl Migracijos departamentas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis negali būti atsakingas už tai, kad Bendrovė vykdytų veiklą, kad joje dirbtų ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, yra nepagrįsti. Pareiškėjo argumentus dėl, jo manymu, diskriminuojančių Įstatymo nuostatų, teismas taip pat vertino kaip nepagrįstus: teismas nurodė, kad neabejoja minėtų įstatyminių nuostatų atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl negalima jų netaikyti šioje administracinėje byloje. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Migracijos departamento 2017 m. birželio 6 d. sprendimas Nr. (15/5-2)11U-777(00840) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui D. T., panaikinimo“ paliktinas nepakeistas.

III.

4. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 156–160), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 27 d. sprendimą ir grąžinti klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje spręsti iš naujo. Pareiškėjo manymu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas, pažeidžia bendruosius protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, teismas išsamiai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai suteikė prioritetą atsakovo interesams bei netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas.
1. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šiuo aspektu pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki 2017 m. balandžio 4 d. neturėjo mažiau nei trijų darbuotojų, kuriems buvo tinkamai ir laiku mokamas atlyginimas (minimali mėnesinė alga), įmonė tinkamai ir laiku mokėdavo atlyginimus darbuotojams, o faktas, jog tam tikru metu dėl susiklosčiusios sunkios finansinės padėties nebuvo galimybės įdarbinti tinkamo darbuotojų skaičiaus pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, nesudaro pagrindo teigti, kad šiuo metu įmonėje nėra atitinkamo skaičiaus dirbančių darbuotojų.
2. Pareiškėjas taip pat pakartoja savo skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, jog jis objektyviai negalėjo užtikrinti, kad įmonėje dirbę Lietuvos Respublikos piliečiai nebūtų atleisti ir jiems būtų mokamas minimalus mėnesinis atlyginimas. Be to, pabrėžia, kad tiek anksčiau galiojusi Įstatymo redakcija, tiek dabartinė Įstatymo redakcija (45 straipsnio 1 dalies 1 punktas) yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas. Tuo tarpu pareiškėjas neturėjo jokio tikslo sukurti ir dirbti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip fiktyvia įmone, jis tinkamai ir sąžiningai vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje.
5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 166–170) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą papildomai nurodo šiuos argumentus:
1. 2017 m. spalio 3 d. Sodros informacinės sistemos duomenimis, duomenys dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų buvo patikslinti atgaline data, o iš jų yra akivaizdu, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo dieną įmonėje jau buvo atleisti visi darbuotojai: UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi įdarbinto nei vieno darbuotojo nuo 2017 m. balandžio 1 d., o ginčijamas Sprendimas buvo priimtas 2017 m. birželio 6 d. Įvertinus laikotarpio, kurį pareiškėjas neatitiko imperatyvių reikalavimų, trukmę, atsakovo manymu, ginčijamas Sprendimas atitinka teisingumo bei protingumo principus.
2. Įstatyme nėra įtvirtintos išimtys, dėl kurių negalėtų būti priimamas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, nustačius tokio leidimo panaikinimo pagrindą. Taigi, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą ir privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas pažymi, kad šioje byloje pareiškėjas nenurodė ir neįrodė, kokiu pagrindu galėjo būti priimtas sprendimas nepanaikinti jam leidimo laikinai gyventi, kai Įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, jog tokiu atveju (nustačius, kad užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu) leidimas gyventi privalo būti panaikintas.
3. Ginčijamu Sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi nebuvo pirmasis pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, todėl teisės aktų nustatyti reikalavimai, susiję su teisėtos veiklos vykdymu, būtinybė juos atitikti, pareiškėjui turėjo būti puikiai žinomi. Atitinkamai pareiškėjas turėjo pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolatos sekti, ar jo įmonė atitinka teisės aktų reikalavimus, bei, įvykus nenumatytų verslo vykdymo kliūčių, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų, siekdamas užtikrinti, kad tiek jis, tiek jo įmonė atitiktų teisės aktų reikalavimus, nes priešingu atveju jam gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi. Tačiau pareiškėjas laiku nesiėmė veiksmų, siekdamas užtikrinti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o to rezultatas – ginčijamu Sprendimu panaikintas leidimas pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
4. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas yra diskriminacinio pobūdžio. Šiame kontekste pabrėžia, kad šis pareiškėjo argumentas yra iracionalus, prieštaraujantis logikai, kadangi nei užsieniečiams, nei Lietuvos Respublikos piliečiams nėra keliamas darbo vietų kiekybinis reikalavimas tam, kad būtų įsteigta įmonė. Reikalavimas dėl įsteigtų darbo vietų skaičiaus atsiranda tik tuomet, kai užsienietis įmonės valdytojas pageidauja gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Lietuvos Respublika, kiek tai neprieštarauja tarptautiniams įsipareigojimams, yra laisva nusistatyti savo imigracijos politiką.
5. Įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, pareiškėjas galėjo teiki naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir tokiu atveju jam būtų buvusi taikoma nauja Įstatymo redakcija, tačiau pareiškėjas elgėsi pasyviai ir, pasikeitus aplinkybėms, nesikreipė nei su nauju prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nei informavo kompetentingas migracijos institucijas apie tai, kad jo valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

6. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Kontrolės skyriaus 2017 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. (15/5-2)11U-777(00840), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
7. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2015 m. lapkričio 17 d. pateikė prašymą Vilniaus AVPK Migracijos valdybai bendra tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindą, Bendrovės akcininkų sąrašą, darbuotojų darbo sutartis ir kt. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. sausio 7 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir išduoti naują leidimą, galiojantį dvejus metus, o Vilniaus AVPK Migracijos valdyba 2016 m. sausio 14 d. išdavė tokį leidimą, turėjusį galioti iki 2018 m. sausio 14 d. Migracijos departamentas, nustatęs, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi joje visą darbo dieną nedirba ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), turėjusį galioti iki 2018 m. sausio 14 d. Pareiškėjui apskundus šį Migracijos departamento Sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Pareiškėjas, paduotame apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 27 d. sprendimą, apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiomis aplinkybėmis: iki 2017 m. balandžio 4 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo ne mažiau nei tris darbuotojus, kuriems buvo tinkamai ir laiku mokamas atlyginimas (minimali mėnesinė alga), įmonė tinkamai ir laiku mokėdavo atlyginimus darbuotojams, o faktas, jog tam tikru metu dėl susiklosčiusios sunkios finansinės padėties nebuvo galimybės įdarbinti tinkamo darbuotojų skaičiaus pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, nesudaro pagrindo teigti, kad įmonėje nėra atitinkamo skaičiaus dirbančių darbuotojų; pareiškėjas objektyviai negalėjo užtikrinti, jog įmonėje dirbę Lietuvos Respublikos piliečiai nebūtų atleisti ir jiems būtų mokamas minimalus mėnesinis atlyginimas; tiek anksčiau galiojusi Įstatymo redakcija, tiek dabartinė Įstatymo redakcija (Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas) užsieniečių atžvilgiu yra diskriminacinio pobūdžio; pareiškėjas neturėjo jokio tikslo sukurti ir dirbti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip fiktyvia įmone, jis tinkamai ir sąžiningai vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje.
9. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), konstatuoja, kad nors dalis Migracijos departamento išvadų, kurioms skundžiamu sprendimu pritarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrįstos, tai nėra pagrindas keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą: visų pirma, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikė 2015 m. lapkričio 17 d., todėl ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.: Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Taigi, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Įstatymo nuostatomis, galiojusiomis iki 2017 m. sausio 1 d.
10. Pagal ginčui aktualios galiojusios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio, įtvirtinančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktą (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija), leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
11. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) numatė, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui taip pat panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Atitinkamai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatė, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti duomenys patvirtina Migracijos departamento išvadą, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, kad patikrinimo metu Bendrovėje nebuvo trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, t. y. Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, o pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos laikinam leidimui gyventi gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu.
13. Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki 2017 m. balandžio 4 d. turėjo ne mažiau nei tris darbuotojus, kuriems buvo tinkamai ir laiku mokamas atlyginimas (minimali mėnesinė alga), taip pat kad jis objektyviai negalėjo užtikrinti, jog įmonėje dirbę Lietuvos Respublikos piliečiai nebūtų atleisti ir jiems būtų mokamas minimalus mėnesinis atlyginimas, nėra reikšmingi: Sodros informacinės sistemos 2017 m. birželio 2–5 d. duomenimis, kuriuos ginčijamo Sprendimo priėmimo metu turėjo Migracijos departamentas, Bendrovėje buvo įdarbintas tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis – H. M., kuriam nuo 2017 m. sausio 1 d. nebuvo mokamas darbo užmokestis, ir Bendrovės direktorė E. N., turinti leidimą laikinai gyventi, o kiti darbuotojai 2017 m. kovo 20–24 d. buvo atleisti (b. l. 122–130). Be to, kaip matyti iš vėliau patikslintų Sodros informacinės sistemos 2017 m. spalio 3 d. duomenų, Bendrovės direktorė E. N. buvo atleista 2017 m. balandžio 1 d., o H. M. – 2017 m. balandžio 3 d. (b. l. 173–174). Taigi, jau nuo 2017 m. kovo 20 d. Bendrovėje nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo priėmimo dienos, t. y. daugiau nei 2 mėn., Bendrovėje apskritai nedirbo nei vienas darbuotojas. Kadangi pareiškėjas nei nurodė, nei nepateikė jokių šiuos duomenis paneigiančių įrodymų, galima konstatuoti, kad Bendrovė, kurios ? dalis akcijų priklauso pareiškėjui, nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte aptarto reikalavimo dėl darbuotojų skaičiaus, o pareiškėjas nebeatitiko sąlygų, kurios nustatytos laikinam leidimui gyventi gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 27 d. sprendimu pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė; pareiškėjo teiginiai, jog Bendrovės vadovei E. N. nevykdant įsipareigojimų išlaikyti konkretų kiekį darbuotojų ir mokėti jiems atlyginimus, jis, nebūdamas Bendrovės vadovu, objektyviai negalėjo užtikrinti, kad tokie įsipareigojimai būtų vykdomi, atsižvelgiant į aptartą reguliavimą, nėra reikšmingi: pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi grindė būtent vykdoma ir ketinama toliau vykdyti teisėta veikla UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, todėl aplinkybė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebeatitiko šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų dėl ne nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių, tokio pobūdžio ginčo kontekste nėra svarbi.
14. Pareiškėjo teiginiai, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas, nėra pagrįsti: šioje normoje nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais.
15. Nors iš ginčijamo Migracijos departamento sprendimo turinio nėra galima spręsti, su kokiomis aplinkybėmis yra siejamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo buvimas (aplinkybė, kad Bendrovė 2017 metais nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte aptarto reikalavimo dėl darbuotojų skaičiaus, buvo pagrindas panaikini pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą), įvertinus tai, kad leidimas laikinai gyventi ginčijamu Sprendimu pareiškėjui pagrįstai panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu, jo naikinimas vien dėl jo motyvacijos ydingumo šioje dalyje nebuvo ir nėra galimas.
16. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. T. (D. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Dirvonas

              Artūras Drigotas

              Vaida Urmonaitė-Maculevičienė