LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 18 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22 iki 6 val., per du mėnesius atlyginti nukentėjusiajai nusikalstama veika padarytą turtinę žalą – 400 Lt, taip pat uždrausta bausmės vykdymo metu lankytis nukentėjusiosios G. P. gyvenamojoje vietoje, bendrauti su ja. Nukentėjusiosios G. P. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies – iš A. P. jai priteista 400 Lt turtinei žalai ir 2 000 Lt neturinei žalai atlyginti. Advokato atstovavimo išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir civilinei ieškovei G. P. iš A. P. priteista 400 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartis, kuria nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestas.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. P. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 24 d., apie 23.30 val., bute, esančiame Vilkaviškio r., Kybartuose, (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, tyčia suėmęs rankomis už pečių G. P., ją tampė, taip padarė kraujosruvas kairio žasto srityje ir sukėlė jai fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti nepadarius veikos, numatytos BK 140 straipsnio l dalyje, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl žalos atlyginimo bei draudimą lankytis G. P. gyvenamojoje vietoje ir bendrauti su ja.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ar neteisingai vertino kai kurias bylai svarbias aplinkybes, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą bei kitas teisės normas, taip suvaržydamas įstatymų ginamas nuteistojo teises į tinkamą teisminę gynybą ir nešališką teismą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje tik išdėstė baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, tačiau nepateikė jokių išvadų ir motyvų dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo. Dėl teismo padarytų šiurkščių proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (BPK 20 straipsnis), nuosprendžio surašymą (BPK 305 straipsnis), civilinio ieškinio išnagrinėjimą (BPK 115 straipsnis), taip pat BK 15 bei 28 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių veikos teisinį vertinimą bei kvalifikavimą, BK VII, VIII bei IX skyrių nuostatų dėl bausmės skyrimo pažeidimų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nesilaikymo buvo priimtas nepagrįstas, neteisingas ir neteisėtas apkaltinamasis nuosprendis.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas neobjektyviai vertino byloje esančius nukentėjusios parodymus, kurie skirtingose proceso stadijose iš esmės keitėsi dėl esminių įvykio aplinkybių. Pareiškime policijai dėl prieš ją tariamai naudoto fizinio smurto G. P. nurodė, kad ji po užpuolimo apdraskė nuteistąjį, tai padarė gindamasi nuo prieš ją naudojamo smurto. Tačiau teismo posėdžio metu nukentėjusioji kategoriškai atmetė tai, kad galėjo prieš kasatorių naudoti kokį nors smurtą, net ir gynybos tikslais. Be to, apklausiama privataus kaltinimo byloje, kurią inicijavo nuteistasis A. P. ir kurioje teismas pripažino G. P. kalta dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo (apdraskymo), nukentėjusioji taip pat nurodė, jog galėjo kasatorių sužaloti apdraskydama nagais kaklo bei krūtinės sritį. Nurodytoje byloje savo smurtą ji bandė teisinti savigynos būtinybe, tačiau neneigė, kad galėjo jį naudoti. Kasatoriaus teigimu, tokie nukentėjusios G. P. parodymų nesutapimai skirtingose proceso stadijose ir skirtingose bylose duoda pagrindo abejoti jos parodymų patikimumu bei objektyvumu. Akivaizdu, kad pripažindama kasatoriaus sužalojimo faktą, G. P. iš esmės patvirtintų tai, jog jo parodymai yra teisingi ir ji prieš jį naudojo fizinį smurtą, nuo kurio gindamasis nuteistasis atstūmė nukentėjusiąją nuo savęs, nes kitokiu būdu išvengti jos puolimo neturėjo galimybių. Pasak kasatoriaus, nukentėjusioji matė, kad jos parodymai dėl tariamai prieš ją panaudoto smurto, privataus kaltinimo byloje nebuvo įtikinami ir teismo vertinti kaip bandymas išvengti atsakomybės (Vilkaviškio rajono apylinkės teismas dėl G. P. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį), todėl nagrinėjamoje byloje, kurioje įtarimai buvo pareikšti A. P., ji pakeitė taktiką ir apie prieš kasatorių naudotą smurtą nenurodė. Kasatoriaus teigimu, parodymų keitimą teismas privalėjo vertinti kaip nesąžiningumą ir pagrįstai abejoti jų įrodomąja verte.

Parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių keitė ne tik nukentėjusioji, bet ir liudytojai – jos giminaičiai. Tai, kad prieš A. P. buvo naudojamas fizinis smurtas, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas, nukentėjusios sūnėnas R. V., kuris parodė, kad po to, kai 2012 m. birželio 25 d. apie 01.00 val. parvežė G. P. į savo namus, ji nurodė, kad nuteistasis ją purtė, suplėšė striukę, o ji gindamasi apdraskė jį nagais. Teisminio bylos nagrinėjimo metu šis liudytojas paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad G. P. jam sakė apdraskiusi nuteistąjį nagais, nurodydamas, jog tokių parodymų nedavė, o paklaustas, kodėl jo apklausoje yra užfiksuoti tokie teiginiai, paaiškinti negalėjo. Pasak kasatoriaus, tai rodo liudytojo parodymų neobjektyvumą, jo bei kitų, tiesiogiai bylos baigtimi suinteresuotų, asmenų parodymų tarpusavio derinimą, jų bendrą siekį duodant neteisingus parodymus apkaltinti A. P. nepadaryto nusikaltimo įvykdymu. Taip pat G. P. brolis R. A., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad jo sesuo (nukentėjusioji) po įvykio sakė, jog konflikto metu kasatorius ją, prispaudęs prie sienos ar durų, papurtė, dėl to suplyšo jos vilkėta striukė. Pasak kasatoriaus, tokie šio liudytojo parodymai iš esmės prieštarauja faktinėms įvykio aplinkybėms, kitų proceso dalyvių (taip pat ir pačios nukentėjusios) parodymams. Nei G. P., nei kas nors kitas iš proceso dalyvių nėra nurodęs, kad nuteistasis būtų prispaudęs prie sienos ar durų bei purtęs savo sutuoktinę. Tokie parodymų nesutapimai, pasak kasatoriaus, kelia abejonių jų objektyvumu, tikrumu bei patikimumu.

Liudytoja V. R. ikiteisminio tyrimo metu apklausta nebuvo, tačiau pačios nukentėjusios iniciatyva buvo iškviesta į teismo posėdį. Ši liudytoja patvirtino tai, ką iš esmės buvo parodžiusi nukentėjusioji – kad po Joninių G. P. buvo susikrimtusi, pasimetusi, sakė, kad konfliktavo su sutuoktiniu, kuris ją tariamai purtė, rodė ant rankos buvusią mėlynę, po įvykio teigė buvusi priversta išeiti iš namų. Kasatoriaus teigimu, tokie liudytojos parodymai buvo nulemti nukentėjusios, kuri yra tiesioginė jos viršininkė, todėl šios liudytojos parodymais vadovautis negalima. Pasak kasatoriaus, V. R. galėjo duoti tokius parodymus, kokius išgirdo iš G. P., tačiau akivaizdu, kad ši juos pateikė sau naudinga linkme, taip užsitikrindama dar vieno jai palankaus liudytojo parodymus. Liudytoja A. Š. nurodė, kad apie 23 val., eidama įvaryti į garažą automobilį, iš A. ir G. P. buto tariamai girdėjo nukentėjusiąją verkiant, ji sakė „paleisk“, o nuteistasis sakęs: „išeisi kaip stovi“. Vėliau, jau grįžusi į savo butą, ji tariamai matė G. P. išeinant iš namo verkiančią bei kūkčiojančią. Taip ši liudytoja tariamai patvirtino nukentėjusios pateiktą versiją apie tai, kad nuteistasis neišleido jos iš namų, kol ji nepaliko suplėšytos striukės, bei naudojo prieš ją smurtą. Tačiau, pasak kasatoriaus, tokie šios liudytojos parodymai iš esmės nieko nepatvirtina, nes jis neneigė, kad tarp jo ir nukentėjusios vyko žodiniai ginčai dėl santuokos nutraukimo bei turto padalijimo. Tokiomis aplinkybėmis, pasak kasatoriaus, jis ir galėjo pasakyti frazę, kad nukentėjusioji išeis kaip stovi, turėdamas mintyje turto padalijimą. Tačiau tai buvo pasakyta tikrai ne turtint tikslą atimti iš jos striukę. To, kad nukentėjusioji iš namo po konflikto galėjo išeiti verkdama, kasatorius taip pat neneigia, tačiau, pasak jo, tai nebuvo susiję su smurtu prieš ją, o su kilusiu ginču bei pokalbiu apie skyrybas. Kasatorius nurodo, kad iš buto G. P. išėjo ne verkdama, o grasindama jam, tačiau vėliau galėjo ir pravirkti. Kasatoriaus nuomone, liudytojos A. Š. parodymai teisme taip pat negali būti vertinami kaip objektyvūs, nes parodo, kad jos požiūris į jį akivaizdžiai neigiamas, netgi priešiškas. Tai atsispindi liudytojos apklausoje ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat kasatorius nurodo su šia liudytoja ne kartą konfliktavęs, todėl ji, paprašyta nukentėjusios, davė šiai palankius parodymus. A. Š. parodymai vertintini kritiškai ir dėl to, kad kiti byloje apklausti kaimynai paneigė girdėję kokį nors triukšmą, verksmus, šauksmus, ginčus, kuriuos tariamai girdėjo nukentėjusios paprašyta liudytoja A. Š.. Kasatoriaus teigimu, akivaizdu, kad jeigu jo ir nukentėjusiosios bute būtų buvęs triukšmas, jį turėjo girdėti ir kiti kaimynai, gyvenantys gretimai, tačiau nė vienas iš jų, apklaustų byloje, nenurodė kažką girdėjęs. Sužalojimo aplinkybių liudytoja A. Š. nematė ir nurodyti negali, todėl jos parodymai, pasak kasatoriaus, jo kaltės nei patvirtina, nei paneigia.

Kasatorius taip pat pažymi, kad tiek liudytojai, tiek suplėšytos striukės nuotrauka byloje atsirado tik tuomet, kai tyrimas jau ėjo link pabaigos, o konkrečių faktų, patvirtinančių A. P. kaltę, byloje surinkta nebuvo. Todėl, kasatoriaus nuomone, nukentėjusioji pateikė prašymus apklausti jos giminaičius, jai artimus kaimynus, su kuriais sutarė, o kasatorius – ne, taip pat pateikė striukės nuotrauką, kaip tariamo smurto prieš ją įkaltį. Šiuos duomenis teismas turėjo atitinkamai vertinti.

Kasatoriaus teigimu, tai, kad nukentėjusioji pateikė tariamą daiktinį įrodymą – striukę, parodo, jog ji, padedama atstovo, suvokė, kad jos prašymu pradėtas tyrimas yra neperspektyvus, dėl to griebėsi įrodymų klastojimo. Kasatorius nurodo, kad striukė, kurią jis tariamai suplėšė, buvo ganėtinai storos odos, skirta dėvėti vėsesniu metų laiku, nei tuo, kai buvo įvykis. Konfliktas įvyko pačiame vidurvasaryje, nuteistasis vilkėjo lengvus marškinėlius, o nukentėjusioji kambaryje tariamai vilkėjo odinę striukę. Tuo metu nukentėjusioji niekur neplanavo išeiti, tai buvo vakaras namuose, dėl to jos teiginys apie striukės vilkėjimą, pasak kasatoriaus, kelia pagrįstų abejonių.

Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad jeigu nukentėjusioji būtų fotografavusi striukę po suplėšymo, tai turėjo būti daroma įrodymų rinkimo bei pateikimo policijai tikslais. Tačiau, užfiksavusi daiktinius įrodymus, nukentėjusioji nesikreipė į policiją, keletą dienų delsė. Nors vėliau, ikiteisminio tyrimo metu, buvo atliekama daug apklausų, nė vienoje iš jų G. P. neužsiminė apie turimus įkalčius – nuotrauką telefone. Tik tyrimo pabaigoje ji pateikė nuotrauką, kaip tariamo smurto įrodymą. Teismo posėdžio metu paklausus, kodėl ji šio fakto nenurodė anksčiau, nukentėjusioji atsakė nežinojusi, ar pavyks iš telefono atminties nuotrauką iškelti į kompiuterį. Kasatoriaus teigimu, akivaizdu, kad tam ji turėjo pakankamai laiko nuo tyrimo pradžios 2012 m. birželio 28 d., tačiau iki tyrimo pabaigos ji keletą mėnesių nebandė nuotraukos perkelti į kompiuterį. Taigi, pasak kasatoriaus, striukė negali būti laikoma įrodymu, nes byloje atsirado tik galutinėje tyrimo stadijoje, be to ir įvykio aplinkybės paneigia jos įrodomąją vertę.

Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad, priimdamas sprendimą, teismas A. P. veiksmus turėjo vertinti per būtinosios ginties prizmę. To nebuvo padaryta, todėl teismas pažeidė BK 28 straipsnio nuostatas. Kasatoriaus teigimu, vertinant faktines aplinkybes akivaizdu, jog jis gynėsi nuo realaus, vykstančio bei tebesitęsiančio kėsinimosi. A. P. padaryti sveikatos sutrikdymai yra analogiškos apimties, kaip ir konstatuoti nukentėjusiai G. P., t. y. abiem konstatuoti nežymūs sveikatos sutrikdymai. Tai reiškia, kad būtinosios ginties ribų nuteistasis neperžengė, o gynėsi. Kasatorius nurodo, kad teismo išvada, jog kraujosruvą nukentėjusiajai jis galėjo padaryti tyčia, o ne gindamasis, yra nepagrįsta objektyvia duomenų analize. Nuteistojo parodymus apie kėsinimąsi į jo sveikatą patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada, kurioje konstatuoti jam padaryti sužalojimai kaklo ir krūtinės srityje, tačiau nuosprendyje teismas apie ją visiškai neužsiminė ir akivaizdžiai ignoravo. Pasak nuteistojo, šie sužalojimai buvo padaryti tuomet, kai jis buvo nukentėjusios užpultas bei apdraskytas nagais. Šie duomenys teismo buvo atmesti nepagrįstai, nes juos skirtingose proceso stadijose yra patvirtinusi pati nukentėjusioji (apklausoje ikiteisminio tyrimo metu), be to pasakiusi jos nurodytiems liudytojams (R. V.). Faktą, kad galėjo apdraskyti A. P. gindamasi, nukentėjusioji nurodė ir privataus kaltinimo byloje, kurioje jai buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Nuteistasis nurodo, kad byloje, be pačios G. P. parodymų, kurie yra aiškiai neteisingi ir nenuoseklūs, bei asmenų, kurie apie tariamą nusikaltimą išgirdo iš nukentėjusiosios, kitų duomenų, patvirtinančių jo tyčią sužaloti G. P. nėra. Byloje pateikti duomenys, kad to incidento metu A. P. buvo padaryti daug didesni sužalojimai, nei G. P.. Kasatoriaus teigimu, būtent dėl prieš jį prasidėjusio bei tebesitęsiančio smurto jis buvo priverstas apsiginti ir nutraukti prieš jį vykdomą nusikalstamą veiką. Šie nuteistojo parodymai buvo nuoseklūs visose proceso stadijose ir nėra paneigti jokiais byloje esančiais faktiniais duomenimis. Dėl nesunkaus A. P. sveikatos sutrikdymo G. P. priimtas bei įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis. Tai tik patvirtina kasatoriaus teiginius, kad konflikto iniciatorė buvo nukentėjusioji, o jis nuo jos gynęsis. Nuteistasis nurodo, kad bandydamas apsiginti nuo pavojingo bei tebesitęsiančio jos puolimo, galėjo padaryti kraujosruvą rankos srityje, tačiau nesąs tuo tikras. Kasatorius pažymi, kad teismo medicinos ekspertas specialisto išvadoje nurodė, jog aptariamą sužalojimą rankos srityje G. P. galėjo pasidaryti ir pati.

              Kasatoriaus teigimu, išnagrinėjus byloje esančius duomenis, akivaizdu, kad jo tyčia konstatuojama tik remiantis nukentėjusios parodymais, bet ne objektyviais duomenimis, o remtis vien tokiais duomenimis, kurie yra pateikiami akivaizdžiai suinteresuoto jam teigiamu sprendimu asmens, negalima. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien nukentėjusio asmens parodymais, nesant kitų kaltę patvirtinančių objektyvių duomenų, negalima. Pasak kasatoriaus, jo kaltę tiesiogine tyčia sužalojus G. P., patvirtiną tik ji pati, o kiti asmenys tik konstatuoja tai, ką yra išgirdę iš nukentėjusios, be to, ir jų parodymai iš esmės nenuoseklūs. Specialisto išvadoje tik konstatuojami sužalojimai, tačiau tai savaime neįrodo nuteistojo kaltės, tyčios kryptingai to siekti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad priimant sprendimą byloje, visos abejonės turi būti vertinamos išimtinai kaltinamojo (teisiamojo) naudai. Kasatoriaus nuomone, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas abejotinais duomenimis, niekuo neparemtais nukentėjusios parodymais, todėl naikintinas. Teismas įrodymus vertino ne tik išimtinai palankiai nukentėjusiai, tuo pažeisdamas objektyvumo bei nešališkumo principus, tačiau nuosprendyje netgi neaptarė kaltinamajam palankių duomenų, nenurodė, kodėl jais nesivadovauja bei juos atmeta. Nuosprendyje nesiremiama kita tyrimo medžiaga: specialisto išvada dėl A. P. padaryto sveikatos sutrikdymo, jo parodymais, pačios nukentėjusiosios parodymais, užfiksuotais Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendyje. Taip buvo pažeistos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos nuostatos dėl nuosprendžių surašymo.

Taip pat, kasatoriaus teigimu, teismas visiškai nepagrįstai beveik visa apimtimi tenkino nukentėjusios ieškinį, nors ši jam pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Teismo posėdyje G. P. nurodė, kad iš 5000 Lt neturtinės žalos reikalavimo, pusė t. y. 2500 Lt, yra už psichologinį smurtą, patirtą viso santuokinio gyvenimo metu. Likusi suma – už 2012 m. birželio 24 d. įvykio metu patirtą smurtą. Nors teismui ir nebuvo pateikta visiškai jokių objektyvių duomenų, įrodymų, kad nukentėjusiai buvo padaryta kokia nors turtinė žala, tačiau praktiškai visa nukentėjusiosios reikalaujama suma (2000 Lt) buvo įvertinta kaip patirta žala bei kilę padariniai. Nukentėjusios teiginiai, kad ji kreipėsi į psichologą telefonu, gydėsi savo perkamais vaistais, pasirodė įtikinami pagrindai neturtinei žalai priteisti, nors paprastai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje teismui reikia pateikti objektyvius įrodymus: išrašus iš ligos istorijos, gydytojo receptus, kvitus čekius už vaistus, psichologo konsultacijas, juo labiau tenkinant ieškinį beveik visa apimtimi. Kasatorius nurodo, kad objektyvių duomenų apie liekamuosius reiškinius – psichikos sveikatos sutrikimus, psichologines traumas ar pan. nukentėjusioji nepateikė, nors Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 135 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus. Taigi, pasak kasatoriaus, ieškinys tenkintas nepagrįstai, taip pažeidžiant BPK 115 straipsnio nuostatas.

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas uždraudė nuteistajam A. P. bausmės vykdymo metu lankytis G. P. gyvenamojoje vietoje, bendrauti su ja. Pasak kasatoriaus, šis draudimas iš esmės apribojo jo galimybę naudotis savo turimu nekilnojamuoju turtu t. y. 1/2 dalimi buto, esančio Vilkaviškio r. sav., Kybartuose, (duomenys neskelbtini). Kito nekilnojamojo turto A. P. nurodo neturintis, todėl neturintis ir galimybės gyventi kitoje gyvenamojoje vietoje. Priimant tokį draudimą buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytos A. P. teisės naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu turtu. Be to, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad G. P. priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl nuteistajam padaryto sveikatos sutrikdymo to paties incidento metu. Šis teismo sprendimas rodo, kad būtent nukentėjusioji išprovokavo įvykį, kurio metu pati nagais apdraskė kasatorių.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde ginčijamas žemesnės instancijos teismų įrodymų vertinimas, o baudžiamojo proceso įstatymas kasacinės instancijos teismui nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatyti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, šis teismas tikrina skundžiamus teismų sprendimus tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant kasacinį skundą, kuriame reiškiamas nesutikimas su žemesnės instancijos teismų vertinant įrodymus padarytomis išvadomis, patikrinama, ar apskųstuose teismų sprendimuose buvo remtasi įstatymų nustatyta tvarka surinktais duomenimis, ar tie duomenys tinkamai buvo tiriami teismo posėdžiuose ir ar nuosprendžiuose bei nutartyse pateikiamas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-188/2008).

Pasak prokurorės, kasatoriaus teiginiai, kad teismas nuosprendį pagrindė nenuosekliais nukentėjusiosios ir nepatikimais liudytojų R. V., R. A., V. R. bei A. Š. parodymais, taip pat nevertino jį teisinančių įrodymų ir taip pažeidė objektyvumo ir nešališkumo principus, nepagrįsti. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad kasatoriaus minimi liudytojų parodymai, kaip įrodymų šaltiniai, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, o nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl A. P. kaltės. Teismas nurodė, kad vadovaujasi liudytojų R. V., D. V. ir R. A. parodymais, įvertinęs tą aplinkybę, kad jie yra nukentėjusiosios šeimos nariai, tačiau šių liudytojų parodymai neprieštarauja kitiems teisiamojo posėdžio metu surinktiems įrodymams: specialisto išvadai, kitų liudytojų bei nukentėjusiosios parodymams.

Kasaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad suplėšytos striukės nuotrauka buvo pateikta jau baigiantis ikiteisminiam tyrimui, o ne iškart po suplėšymo užfiksavimo, ir ši aplinkybė, nuteistojo teigimu, leidžia įrodymą vertinti kaip nepatikimą. Prokurorė pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą buvo pabrėžta, jog įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145/2014). Taip pat atsiliepime nurodoma, kad iš bylos duomenų matyti, jog teismai įvertino kasatoriaus nurodytą aplinkybę ir išdėstė motyvus, kodėl tiki nukentėjusiosios parodymais, kad incidento metu buvo suplėšyta jos vilkėta striukė. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pažymėta, kad nukentėjusioji netrukus po įvykio nurodė išsamias aplinkybes apie striukę, apie ją pasakojo liudytojams, todėl galima tikėti jos parodymų patikimumu. Kritikuodamas teismų priimtus sprendimus, kasatorius taip pat nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse yra pasisakęs, jog negalima apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien nukentėjusiojo asmens parodymais. Atsiliepime nurodoma, kad pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis nukentėjusiųjų ir liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais nebuvo grindžiamas, todėl šis įstatymas negalėjo būti pažeistas.

Prokurorės nuomone, kasatorius nepagrįstai teigia, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nevertino jo veiksmų per BK 28 straipsnio prizmę. Nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kasatoriaus versiją, kad jis gynėsi nuo žmonos smurto, teismas atmetė kasatoriaus parodymus, jog jis sužalojimus nukentėjusiajai galėjo padaryti gindamasis (atstūmė ją, paėmęs už rankos), nes kaltinamasis, būdamas vyras, yra akivaizdžiai fiziškai stipresnis, be to, kaltinamojo parodymais nenustatyta, kad kėsinimasis į jį buvo pavojingas, akivaizdus ir realus. Apeliacinės instancijos teismas, pasak prokurorės, išsamiai atsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, išnagrinėjo BK 28 straipsnio taikymo klausimus ir pasisakė dėl faktinių bylos duomenų vertinimo bei apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, civilinis ieškinys tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos dydžio išspręstas teisingai. BPK 109 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad konflikto metu buvo suplėšyta nukentėjusiajai priklausanti striukė. Pasak prokurorės, vien tai, kad nukentėjusioji nepateikė daiktinio įrodymo, nepaneigia nukentėjusiosios teisės gauti padarytos žalos atlyginimą, o turtinės žalos padarymo faktas gali būti įrodinėjamas ir kitomis Baudžiamojo proceso kodekso nurodytomis priemonėmis. Nagrinėjamu atveju tai padaryta remiantis nukentėjusiosios, liudytojų parodymais bei kitais įrodymais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo priteisiant neturinės žalos atlyginimą taip pat nebuvo pažeistos. Neturtinė žala priteista motyvuotai, jos dydis – 2000 Lt – atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus, taip pat teismų praktikoje dėl nežymių sveikatos sutrikdymų priteisiamos sumos neturtinei žalai atlyginti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-605/2011).

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas išanalizavo apeliaciniame A. P. skunde nurodytą argumentą, jog paskirtas draudimas lankytis nukentėjusios gyvenamojoje vietoje pažeidžia jo konstitucinę teisę į nuosavybę, nes 1/2 buto, kuriame gyvena nukentėjusioji, yra ir nuteistojo nuosavybė. Pasak prokurorės, nutartyje pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, kad bausmė yra valstybės taikoma prievartos priemonė, kuri neišvengiamai susijusi su tam tikrais nepatogumais. Nuteistajam paskirti draudimai ir įpareigojimai yra neišvengiama laisvės apribojimo bausmės dalis, kuri kelia laikinų nepatogumų nuteistajam, šiuo atveju tai – laikini nepatogumai naudojantis savo turtu. Kartu teismas pažymėjo, jog, įvertinus veikos pobūdį bei pavojingumą, draudimo trukmę, tokia priemonė šiuo atveju nelaikytina, akivaizdžiai neproporcingai pažeidžiančia nuteistojo turtines teises.

              Nukentėjusioji G. P. ir jos atstovė advokatė G. Girdzijauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Taip pat prašo iš nuteistojo A. P. priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

              Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus argumentais, kad jis nukentėjusiąją galėjo sužeisti besigindamas nuo jos naudoto smurto. Nukentėjusiosios ir jos atstovės teigimu, nuteistojo neteisėti veiksmai negali būti pripažinti būtinąja gintimi. Būtinajai ginčiai reikalingos trys sąlygos: kėsinimosi pavojingumas, akivaizdumas ir realumas. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad jis nukreiptas prieš asmens gyvybę, sveikatą ar kitas teises. Realiu laikomas kėsinimasis, kuris yra iš tikrųjų, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Šiuo konkrečiu atveju, pasak nukentėjusiosios ir jos atstovės, nėra nė vienos sąlygos, kuri pagrįstų nuteistojo neva būtinąją gintį. Surinktų įrodymų pagrindu pirmosios bei apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus, kad jis sužalojimus galėjo padaryti gindamasis (atstūmė nukentėjusiąją, paėmęs ją už rankos), nes nuteistasis, būdamas vyru, yra akivaizdžiai fiziškai stipresnis. Taip pat teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo parodymais nenustatyta, jog kėsinimasis į jį buvo pavojingas, akivaizdus ir realus. Nuteistojo veiksmų pobūdis (suėmimas už rankų) nebūdingas gynybai – atsistūmimui. Priešingai, tokie veiksmai būdingi siekiant asmenį tvirtai laikyti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus argumentai, jog nukentėjusioji padarė nuteistajam specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, atmestini. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Teisingumo ministerijos Marijampolės poskyrio 2012 m. birželio 29 d. specialisto išvada Nr. G 534/12 (09) nepatvirtina ir negali patvirtinti, kad joje konstatuotus sužalojimus padarė G. P.. Šis dokumentas patvirtina tik ant A. P. kūno esančius sužalojimus, tačiau negali būti laikomas įrodymu, liudijančiu, kas tuos sužalojimus padarė. Atsiliepime pažymima, kad tai, jog teismo medicinos specialisto išvada nelaikoma įrodymu, patvirtinančiu nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens kaltę, ne kartą yra konstatuota ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17/2010, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-155/2006 ir kt.). Atsiliepime pažymima, kad į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Teisingumo ministerijos Marijampolės poskyrį dėl tariamai G. P. padarytų sužalojimų nustatymo A. P. kreipėsi tik 2012 m. birželio 29 d., t. y. praėjus net 5 dienoms po bute, esančiame Kybartuose, Vilkaviškio r, (duomenys neskelbtini), įvykusio konflikto (nors faktą, jog G. P. į kompetentingas institucijas dėl patirto smurto kreipėsi praėjus 4 dienoms po įvykusio konflikto, laikė kaltę patvirtinančia aplinkybe), ir tik po to, kai sužinojo, kad nukentėjusioji 2012 m. birželio 28 d. kreipėsi į Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariatą dėl prieš ją šeimoje panaudoto smurto. Aplinkybę, kad dar iki kreipimosi į teismą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka sulaukė skambučio iš policijos pareigūnų, teismo posėdžio metu patvirtino pats A. P.. Skundą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka A. P. Vilkaviškio rajono apylinkės teismui išsiuntė tik 2012 m. birželio 30 d.

Taip pat atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentais dėl nukentėjusiajai palankių liudytojų V. R. ir A. Š. parodymų nepatikimumo. Parodymų patikimumas vertinamas juos lyginant ir gretinant tarpusavyje, vien artimi ryšiai nėra absoliutus pagrindas atmesti parodymus kaip nepatikimus. Specialisto išvadoje nurodyta, kad G. P. konstatuotos kraujosruvos kairio žasto srityse padarytos rankos pirštais, suimant už kairio žasto, vienmomentiškai, sužalojimų padarymo metu galėjo jausti fizinį skausmą, sužalojimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Liudytoja V. R. patvirtino nukentėjusiajai padarytų sužalojimų faktą, nurodė, kad juos realiai matė. Atsiliepime teigiama, kad nors V. R. yra nukentėjusiosios kolegė, tačiau atsižvelgdami į tai, kad jos parodymai dėl įvykio laiko, konflikto priežasties, sužalojimų pobūdžio bei mechanizmo iš esmės sutampa su kitų, taip pat netiesioginių įvykio liudytojų (R. A., D. V., R. V.) parodymais, teismai pagrįstai juos laikė patikimais. Nors liudytojai R. V., D. V. ir R. A. yra nukentėjusiosios šeimos nariai, teismai pagrįstai vadovavosi jų parodymais, nes jie neprieštaravo kitiems surinktiems įrodymams: specialisto išvadai, kitų liudytojų bei nukentėjusiosios parodymams.

Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo argumentai dėl A. Š. parodymų niekaip neįrodo kasacinio skundo pagrįstumo. A. P. nukentėjusiajai pasakyti žodžiai „išeisi, kaip stovi“ buvo grasinimas, kad, jeigu ši jį paliks, tai nuteistasis galbūt atims iš nukentėjusiosios galimybę naudotis jiems abiem priklausančiu turtu. Nurodytą grasinimą, pasak nukentėjusiosios ir jos atstovės, nuteistasis įgyvendino jau kitą rytą, perrašydamas šeimos automobilį savo pusseserės A. D. vardu. Bylą nagrinėję teismai vadovavosi nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos patvirtino ir byloje pateikta specialisto išvada, taip pat kitų liudytojų parodymai, pvz., kaimynė Ž. G. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad girdėjusi konfliktą. Nepaisant to, kad liudytojai V. R., R. V., D. V., R. A. apie smurto faktą sužinojo iš nukentėjusiosios parodymų, matė smurto žymes, psichinę būseną, šių liudytojų parodymai vertinti kaip objektyvūs, todėl teismai pagrįstai jais rėmėsi. Atsiliepime nurodoma, kad liudytoja A. Š. girdėjo konfliktą tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo, jo žodžius „išeisi, kaip stovi“, o tai patvirtina nukentėjusiosios parodymus. Ši liudytoja matė išeinančią verkiančią nukentėjusiąją G. P., o tai neatitinka nuteistojo parodymų, kad jis buvo užpultas, gynėsi ir po to nukentėjusioji verkdama nakties metu išėjo iš namų. Atsiliepime teigiama, kad, atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, nuteistojo veika kvalifikuota teisingai: imdamas nukentėjusiąją už rankų žasto srityje ir jas suspausdamas, nuteistasis turėjo numatyti, kad dėl jo panaudotos jėgos, atsiras pasekmės – G. P. jaus fizinį skausmą ir bus padarytas sužalojimas (kraujosruvos). Nukentėjusiosios ir jos atstovės teigimu, teismai tinkamai vertino ir pagrįstai rėmėsi netiesioginiais liudytojų parodymais. Nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Taigi, kaip matyti iš šios baudžiamosios bylos medžiagos, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, tiesiogiai ištyrę byloje esančius įrodymus, įvertinę liudytojų parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad liudytojos A. Š. parodymai turi reikšmės baudžiamosios bylos nagrinėjimui. Tai, jog pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas taip pat patvirtina formuojama teismų praktika (Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-431327/2013).

Atsiliepime neigiami ir kasatoriaus argumentai dėl nukentėjusiosios pateiktos konflikto metu suplėšytos striukės nuotraukos, kaip įrodymo nepatikimumo. Pasak nukentėjusiosios ir jos atstovės, G. P. priklausiusi odinė striukė buvo ne stora, kaip teigia nuteistasis, o, kaip matyti iš byloje pateiktų fotonuotraukų, labai plonos odos. Be to, pagal BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Šiuo atveju suplėšytos striukės nuotrauka pagrindžią esminę aplinkybę – nuteistojo panaudotą smurtą prieš nukentėjusiąją. Tai, kurioje proceso stadijoje teismui buvo pateikta ši nuotrauka, nukentėjusiosios ir jos atstovės nuomone, visiškai neturi reikšmės teisingam bylos ištyrimui bei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui, nes prašymai pateikti naujus įrodymus gali būti pareikšti iki įrodymų tyrimo teisme pradžios.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiajai A. P. priteisė 2000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą, nes dėl nuteistojo smurto nukentėjusioji jautė fizinį skausmą, pasijuto pažeminta, nesaugi, dėl nervinės įtampos naudoja nereceptinius vaistus, telefonu bendravo su psichologais, dėl sužalojimo buvo atsiradę kraujosruvos, todėl jautė diskomfortą dėl išvaizdos, nes darbas susijęs su bendravimu su žmonėmis. Be to, po sumušimo nukentėjusioji išsikėlė gyventi kitur, todėl sutriko miegas, padidėjo nerimas, dirglumas. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas smurtą apibūdina kaip veikimu ar neveikimu asmeniui daromą tyčinį fizinį, psichinį, seksualinį, ekonominį ar kitą poveikį, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą. CK 6.250 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai. Teisės aktuose sveikata yra siejama ne tik su ligų ar fizinių defektų nebuvimu, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove. Liudytojai V. R., D. V., R. A. apibūdino blogą nukentėjusiosios savijautą po smurto, matė sužalojimus, sužalojimo faktą patvirtino specialisto išvada. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į sužalojimo pobūdį, sunkumą, pasekmių nebuvimą, į nustatytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiosios ir nuteistojo turtines padėtis bei pagrįstai priteisė iš nuteistojo 2000 Lt nukentėjusiosios neturtinei žalai atlyginti. Šis dydis atitinka veikos pavojingumą ir yra adekvatus jos patirtiems neigiamiems išgyvenimams, be to, atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taigi, pasak nukentėjusiosios ir jos atstovės, teismas civilinį ieškinį išsprendė teisingai.

Nukentėjusiosios ir jos atstovės teigimu, kasacinio skundo motyvai dėl nuteistajam paskirtos bausmės pobūdžio taip pat yra nepagrįsti. Skiriant bausmę siekiama tiek nubaudimo, tiek ir prevencijos tikslų, be to, tai yra valstybės prievartos priemonė, kuri neišvengiamai susijusi su tam tikrais apribojimais bei nepatogumais. Tai natūrali neteisėto elgesio pasekmė, kuri patiriama bausmės vykdymo metu. Kadangi skiriami draudimai ir įpareigojimai yra neišvengiama laisvės apribojimo bausmės dalis, natūralu, jog jie taip pat kelia tam tikrų laikinų nepatogumų nuteistajam, taigi ir laikinus nepatogumus naudojantis savo turtu. Nukentėjusiosios ir jos atstovės nuomone, įvertinus veikos pobūdį bei pavojingumą, draudimo trukmę, tokia priemonė nelaikytina akivaizdžiai neproporcingai pažeidžiančia nuteistojo turtines teises. Šiuo atveju laikinus nepatogumus naudojantis savo nuosavybe pateisina bausmės tikslai. Pirmosios instancijos teismas bausmę skyrė pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos tokios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Nuteistajam pagrįstai paskirta laisvės apribojimo bausmė, kurios dydis parinktas artimas vidurkiui, nustatant teismo įpareigojimus ir draudimus: atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą 400 Lt, nakties metu nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, uždrausti bausmės vykdymo metu lankytis nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje, bendrauti su ja. Atsiliepime pažymima, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai uždraudė nuteistajam lankytis nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje bei su ja bendrauti, nes aplinkybė, jog A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką prieš G. P., pagrindžia prielaidą, jog lankymasis jos gyvenamoje vietoje bei bendravimas su ja jos sveikatai sukeltų realų pavojų.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai (BPK 369 straipsnis). Atsiliepime teigiama, kad nuteistojo kasacinis skundas iš esmės analogiškas jo apeliaciniam skundui: ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal nuteistojo A. P. skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), savo nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Atsiliepime teigiama, kad nuteistojo pateiktas kasacinis skundas neatitinka kasacinio skundo padavimo pagrindų, numatytų BPK, todėl tiek dėl šios priežasties, tiek dėl pirmiau išdėstytų teisinių motyvų,  yra atmestinas.

Atsiliepime nurodoma, kad, atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Aukščiausiajame Teisme baudžiamoji byla pradėta pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą, nukentėjusioji G. P. patyrė išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Vadovaujantis BPK 106 straipsniu, teikiamas prašymas dėl nukentėjusiosios patirtų išlaidų advokato darbui apmokėti atlyginimo.

Nuteistojo kasacinis skundas atmestinas

Dėl įrodymų vertinimo ir teismų sprendimų motyvavimo

Nuteistojo A. P. kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl esminių BPK pažeidimų grindžiami nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikiant savo versiją ir išvadas dėl įvykio. Antai, kasaciniame skunde itin daug dėmesio skiriama  nukentėjusiosios G. P. ir liudytojų parodymų kritikai bei paneigimui. Kolegija pažymi, kad argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad skunde išdėstyti argumentai dėl teismų atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams (pvz., dėl to, kad teismai neišsamiai vertino aplinkybes, rėmėsi tik nuteistojo kaltę patvirtinančiais duomenimis, nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais nukentėjusiosios ir jai palankių liudytojų parodymais, netinkamai vertino nukentėjusiosios pateiktą neva įvykio metu suplėšytos striukės nuotrauką ir kt.) nepagrįsti – prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pagal BPK nustatytas taisykles ištyręs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, jog G. P. ir liudytojų V. R., A. Š., R. V., D. V., R. A. parodymai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, buvo nuoseklūs, sutapo tarpusavyje, taip pat juos patvirtino kiti bylos duomenys (iš dalies ir paties nuteistojo parodymai), dėl to teismas juos pripažino patikimais ir, darydamas išvadas dėl įvykio aplinkybių, jais rėmėsi. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog kai kurie liudytojai (R. V., D. V., R. A.) yra nukentėjusiosios giminaičiai, savaime nesuteikia pagrindo pripažinti jų duotus parodymus nepatikimais. Tokie parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jei jie nuoseklūs, išsamūs, duoti gera valia, neprieštarauja kitai byloje esančiai medžiagai. Įvertinę bylos duomenų visumą, teismai konstatavo, kad šių liudytojų parodymai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, esmines įvykio aplinkybes tiek liudytojai, tiek nukentėjusioji viso proceso metu nurodė nuosekliai, vienodai, kiti bylos duomenys patvirtina jų nurodytas aplinkybes, t. y. kad nuteistasis, nukentėjusiąją suėmęs už rankų žemiau pečių stipriai purtė, taip sukeldamas fizinį skausmą, padarydamas kraujosruvas, suplėšydamas nukentėjusiosios vilkėtą striukę.

Kasatoriaus argumentas, kad suplėšytos G. P. striukės nuotrauka nėra tinkamas įrodymas byloje, nes nuotrauka pateikta ikiteisminio tyrimo pabaigoje, atmestinas. Kolegija pažymi, kad tai, kokiu metu, kokioje proceso stadijoje duomenys buvo pateikti, savaime nenulemia jų, kaip įrodymų vertingumo ar nepatikimumo. Įrodymų patikimumas nustatomas analizuojant jų gavimo būdus, taip pat kokias aplinkybes jie paneigia arba patvirtina, palyginus ir įvertinus juos kartu su kitais bylos duomenimis. Šiuo atveju apie tai, kad įvykio metu buvo suplėšyta jos striukė, nukentėjusioji nuosekliai tvirtino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Aplinkybę, kad nukentėjusioji, pasakodama apie patirtą smurtą, nurodė ir suplėšytą striukę, viso proceso metu nuosekliai patvirtino ir liudytojai, kurie su nukentėjusiąja bendravo iš karto po įvykio. Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad teismai pažeidė proceso įstatymus, vertindami nukentėjusiosios pateiktą nuotrauką kaip įrodymą. Kasatoriaus argumentas, kad šios nuotraukos įrodomąją vertę paneigia pačios įvykio aplinkybės (buvo šiltas metų laikas, nuteistasis vilkėjo tik marškinėlius, nukentėjusioji niekur nesiruošė eiti, taigi, neturėjo vilkėti striukės), pagrįstas tik paties nuteistojo pateikta įvykio versiją, kuri tik iš dalies sutampa su teismų nustatytomis įvykio aplinkybėmis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atmestinas kasatoriaus teiginys, kad teismų sprendimai dėl jo kaltės pagrįsti vien tik nukentėjusiosios parodymais – iš teismų sprendimų turinio matyti, jog išvados dėl A. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįstos byloje ištirtų, įvertintų, patikimais pripažintų duomenų visuma. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių bei A. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nukentėjusiosios, nuteistojo ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus (akistata, įvykio vietos apžiūra ir kt.). Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

              Dėl būtinosios ginties

              Atmestini kasatoriaus argumentai, kad byloje neįrodyta jo tyčia sužaloti G. P., kad jo veiksmus teismai turėjo vertinti kaip atliktus ginantis nuo nukentėjusiosios puolimo.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010, 2K-7-326/2013).

Byloje nustatyta, kad A. P., sugriebdamas už rankų žemiau pečių ir purtydamas, sukėlė nukentėjusiajai G. P. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje nuteistojo iškelta versija, kad jis nukentėjusiąją suėmęs už rankų atstūmė nuo savęs besigindamas nuo jos puolimo, išsamiai aptarta ir, remiantis teismų ištirtais bei įvertintais įrodymais, motyvuotai atmesta. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad aptariamo įvykio metu A. P. buvo kilęs akivaizdus ir realus pavojus, nuo kurio jis galėtų gintis. Priešingai nei teigia kasatorius, to nepatvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. G 534/12 (09), kurioje nurodyta, jog A. P. kietais aštriabriauniais daiktais (tikėtina rankų pirštų nagais) padaryti nubrozdinimai kaklo–krūtinės srityje, ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m.  gruodžio 14 d. nuosprendis, kuriuo G. P. už šių sužalojimų padarymą nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Šie dokumentai kartu su nagrinėjamoje byloje esančiais duomenimis rodo, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios kilo konfliktas, kurio metu jie abu vienas kitam nežymiai sutrikdė sveikatą. Tą netiesiogiai patvirtino ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje apeliacine tvarka išnagrinėjus G. P. bylą. Kolegija nurodė, kad abiejų asmenų (A. P. ir G. P.) konfliktas, pasibaigęs kiekvieno iš jų sužalojimu, naudojamas kaip priemonė išspręsti jų skyrybų ir turto dalybų metu kylančius ginčus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi  agresyviais, puolamais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo  tikslais; dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-489/2011, 2K-501/2013). Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, nuteistojo ir nukentėjusiosios jėgų santykis, atliktų veiksmų pobūdis, tai, kad abiem buvo sutrikdyta sveikata, patvirtina, jog konfliktas tarp G. P. ir A. P. buvo abipusis, jo metu abu asmenys veikė tyčia, puolamai, taigi, nėra pagrindo išvadai, kad įvykio metu buvo būtinosios ginties situacija. Teismų sprendimuose išsamiai pasisakyta dėl nuteistojo A. P. tyčios turinio, aptarti šias išvadas patvirtinantys duomenys (nuteistojo, liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai apie konflikto eigą ir jos būseną po to, nuteistojo veiksmų pobūdis, specialisto išvados dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo ir kt.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra pagrindo A. P. taikyti BK 28 straipsnio nuostatų.

Dėl bausmės

              Kasatorius nurodo, kad teismas, uždrausdamas jam bendrauti su G. P. ir lankytis jos gyvenamojoje vietoje, apribojo galimybę naudotis jam priklausančiu turtu – puse buto, taip pažeisdamas jo konstitucinę teisę į nuosavybę.

BK 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės esmę sudaro tam tikri suvaržymai, teisių apribojimai, skiriami nusikaltusiam asmeniui už jo neteisėtą veiką. Taigi tai, kad asmuo, kuriam paskirta bausmė, patiria tam tikrų nepatogumų, suvaržymų, nėra jo teisių pažeidimas, jeigu paskirta bausmė atitinka įstatymą, yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir tinkamai individualizuota. BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyti bausmės tikslai, iš kurių vienas – prevencija, t. y. siekis atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Nuteistasis A. P. ir nukentėjusioji G. P. yra sutuoktiniai, nusikalstama veika padaryta jų abiejų gyvenamojoje vietoje. Taigi teismo paskirtas draudimas nuteistajam lankytis nukentėjusiosios gyvenamojo vietoje yra prevencinio pobūdžio priemonė, kurios taikymas nuteistajam pagrįstas siekiu užkirsti kelia pasikartoti smurtui artimoje aplinkoje. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, šiuo atveju laikinus nepatogumus naudojantis savo nuosavybe pateisina bausmės tikslai.

              Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, skiriant bausmę A. P., buvo atsižvelgta į padarytos nusikalstamo veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas sprendžiant šį klausimą reikšmingas aplinkybes. A. P. paskirta bausmė atitinka įstatymų reikalavimus ir teisingumo principą, yra tinkamai individualizuota ir proporcinga, adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai.

              Dėl civilinio ieškinio

              Kasatorius teigia, kad teismai, patenkindami nukentėjusiosios civilinį ieškinį, pažeidė BPK 115 straipsnio nuostatas, nes nukentėjusioji nepateikė jokių ieškinį pagrindžiančių duomenų, taip pat duomenų apie liekamuosius reiškinius. Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų priimtų sprendimų turiniui. Iš pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio matyti, kad sprendimas patenkinti nukentėjusiosios civilinį ieškinį motyvuotas, pagrįstas bylos duomenimis – nustatyta, kad nukentėjusiajai padarytas sveikatos sutrikdymas (nekyla abejonių, kad fizinis smurtas sukelia ir neigiamus dvasinius išgyvenimus), jos blogą savijautą patvirtino liudytojai, su kuriais nukentėjusioji bendravo iš karto po įvykio. Taip pat nuosprendyje išdėstyti argumentai dėl teismo nustatyto neturtinės žalos dydžio – atsižvelgta į sužalojimo pobūdį, sunkumą, ilgalaikių neigiamų pasekmių nebuvimą, nukentėjusiosios ir nuteistojo turtinę padėtį, teismų praktiką. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka veikos pavojingumą ir yra adekvatus nukentėjusiosios patirtiems neigiamiems išgyvenimams.

Išnagrinėjusi bylą teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad tirdami ir vertindami įrodymus, surašydami sprendimus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė. Teismų išvados tinkamai motyvuotos, sprendimai pagrįsti išsamia bylos duomenų analize. Pagal nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai bei paskirta įstatymus atitinkanti, adekvati, individualizuota bausmė, tinkamai išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Todėl keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų 

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teisme gautas nukentėjusiosios prašymas priteisti iš nuteistojo A. P. nukentėjusiosios patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Pateikti duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji A. P. advokatei G. Girdzijauskienei sumokėjo 1210 Lt.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012). Atsiliepimo į kasacinį skundą surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų. Nagrinėjamoje byloje kasacinį skundą padavė nuteistasis A. P. ir šis skundas yra atmetamas. Nuteistojo kasaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai veikiantys nukentėjusiosios G. P. interesus byloje, todėl ji kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos surašant atsiliepimą. Šios išlaidos turi būti atlygintos. Tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-687/2012 ir kt.). Atsižvelgiant į nedidelę bylos ir suteiktos paslaugos kasacinės instancijos teisme apimtį, į tai, kad ta pati advokatė atstovavo nukentėjusiajai apeliacinės instancijos teisme, visa bylos medžiaga jai buvo žinoma, prašoma priteisti proceso išlaidų suma nelaikytina proporcinga, todėl mažinama iki 500 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. P. kasacinį skundą.

Priteisti iš nuteistojo A. P. nukentėjusiajai G. P. 500 Lt turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.