Baudžiamoji byla Nr. 2K–339/2013

                                                                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-06-1-09001-2010-1                                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                              1.2.14.5.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. nutarties.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams,

BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams,

BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingo UAB „A“ buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimo) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

R. S. dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingo UAB „V“ buhalterinės apskaitos tvarkymo) išteisintas nepadarius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos.

Iš R. S. priteista UAB „E“ 550 000 Lt turtinės žalos bei 527,6 Lt proceso išlaidų valstybei.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. nutartimi nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad pagamino netikrus dokumentus, kuriuos panaudodamas padarė didelės žalos ir apgaule įgijo savo naudai didelės vertės svetimą turtą: 2009 m. rugsėjį bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ketindamas apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, pagamino netikrus UAB „A“, kurios veiklą jis faktiškai kontroliavo, dokumentus – pozityvius jos balansą bei pelno ir nuostolių ataskaitą nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. ir paruošė fiktyvų UAB „A“ verslo pristatymą. Šiuos suklastotus dokumentus ir fiktyvų UAB „A“ verslo pristatymą R. S. 2009 m. rugsėjį pateikė UAB „E“, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), direktoriui V. M., prašydamas suteikti UAB „A“ 2 000 000 Lt dydžio paskolą, apgaulingai žadėdamas mokėti už paskolą 20 proc. metinių palūkanų ir užtikrinant paskolos grąžinimą įkeisti nekilnojamąjį turtą. V. M., suklaidintas kaltinamojo pažadų ir pateiktos melagingos informacijos apie UAB „A“ ūkinę komercinę veiklą bei jos rodiklius, sutiko suteikti prašomą paskolą už 20 proc. dydžio metinių palūkanų ir 2009 m. spalio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 3802 pervedė į UAB „A“ atsiskaitomąją sąskaitą 200 000 Lt, o 2009 m. lapkričio 26 d. mokėjimo nurodymu Nr. 3910 – dar 350 000 Lt.

Taip pat jis pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad organizavo apgaulingą UAB „A“ apskaitos tvarkymą: veikdamas grupe su UAB „A“ direktore A. P., nuo 2009 m. spalio 7 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d. faktiškai nušalino pastarąją nuo minėtos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, dėl to, nepaisant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. redakcija) 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1, 4 dalių, 13 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio bei 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 punkto nuostatų, UAB „A“ buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma. Dėl šios priežasties iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros:

UAB „A“ apskaitos registruose nebuvo užregistruota 2009 m. liepos 22 d. PVM sąskaita faktūra RV-09 Nr. 0325 dėl 50 000 Lt vertės įsipareigojimų notarei R. V.;

UAB „A“ apskaitos registruose nebuvo užregistruotas 2009 m. spalio 7 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis dėl 550 000 Lt vertės įsipareigojimų UAB „E“;

į UAB „A“ apskaitą nebuvo įtraukti mokėjimo nurodymai, pervesti iš UAB „A“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas SNORAS, į UAB „V“ atsiskaitomąsias sąskaitas pagal išankstines sąskaitas faktūras VIZ Nr. 1-00001 ir VIZ Nr. 1-00002 183 340 Lt: 2009 m. spalio 8 d. mokėjimo pavedimas pervesti į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB DnB NORD banke, 45 500 Lt; 2009 m. spalio 9 d. mokėjimo pavedimas pervesti į tą pačią atsiskaitomąją sąskaitą 45 270 Lt; 2009 m. lapkričio 27 d. mokėjimo pavedimas pervesti į tą pačią atsiskaitomąją sąskaitą 47 290 Lt; 2009 m. lapkričio 27 d. mokėjimo pavedimas pervesti į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, 45 280 Lt bei UAB „V“ įsipareigojimai UAB „A“ atsiskaityti turtu už šias sumokėtas lėšas;

į UAB „A“ apskaitą nebuvo įtrauktas ir apskaitos dokumentais nebuvo pagrįstas 182 220 Lt gavimas iš UAB „V“;

į UAB „A“ apskaitą nebuvo įtraukti mokėjimo nurodymai pervesti iš UAB „A“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas SNORAS, į UAB „R“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, 124 282,50 Lt pagal PVM sąskaitas faktūras REM Nr. 000910, REM Nr. 000911 ir REM Nr. 000912: 2009 m. spalio 12 d. mokėjimo pavedimas pervesti 5 860 Lt; 2009 m. spalio 16 d. mokėjimo pavedimas pervesti 1 512,50 Lt; 2009 m. lapkričio 27 d. mokėjimo pavedimas pervesti 3 210 Lt; 2009 m. gruodžio 2 d. mokėjimo pavedimas pervesti 13 700 Lt; 2009 m. gruodžio 3 d. mokėjimo pavedimas pervesti 100 000 Lt bei UAB „R“ įsipareigojimų UAB „A“ atsiskaityti turtu dėl šių išmokėtų lėšų;

į UAB „A“ apskaitą nebuvo įtrauktas ir apskaitos dokumentais nebuvo pagrįstas 45 000 Lt gavimas iš UAB „R“;

UAB „A“ registruose nebuvo užregistruota 2009 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaita-faktūra LEG Nr. 000150 dėl 1 400 Lt UAB „A“ kreditorinio įsipareigojimo Advokatų profesinei bendrijai „Legal.lt” bei šios bendrijos 138 600 Lt debitorinis įsipareigojimas UAB „A“, šios sumos grąžinimas į UAB „A“ kasą pagal 2009 m. lapkričio 30 d. kasos pajamų orderį ABL Nr. 000177;

į UAB „A“ apskaitą nebuvo įtrauktas 2009 m. lapkričio 30 d. kasos pajamų orderis ABL Nr. 000177 dėl 138 600 Lt gavimo kasoje;

į UAB „A“ apskaitą nebuvo įtraukti 138 600 Lt išmokėjimas iš šios įmonės kasos pačiam kaltinamajam, ūkinės operacijos, susijusios su turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu dėl kaltinamojo debitorinio įsipareigojimo UAB „A“; šios operacijos liko nepagrįstos apskaitos dokumentais;

UAB „A“ nebuvo vedami apskaitos registrai, kuriuose būtų įrašyti bendrovės turtas, debitoriniai įsipareigojimai UAB „A“ (pinigai kasoje, banke, gautinos sumos, gautinas PVM, pirkėjai ir kt.) bei kreditoriniai įsipareigojimai (skolos valstybės ir socialinio draudimo biudžetams, darbuotojui, tiekėjams ir kt).

Be to, R. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas grupe su A. P., 2009 m. lapkričio 23 d., 2009 m. gruodžio 23 d., 2010 m. sausio 15 d. ir 2010 m. sausio 21 d. anksčiau minėtame bute suklastojo tikrus dokumentus, t. y. jos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) deklaracijas, įrašydamas į jas tikrovės neatitinkančius duomenis, ir šiuos suklastotus dokumentus panaudojo, elektroniniu būdu pateikdamas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VAVMI) Vilniaus skyriui:

Naudodamasis kompiuterine technika į 2009 m. lapkričio 23 d. UAB „A“ PVM deklaraciją už 2009 m. spalio mėn. jis įrašė žinomai neteisingus duomenis, kurie buvo nepagrįsti apskaitos dokumentais:

deklaracijos 11 eilutėje (PVM apmokestinami tiekimai) įrašė „200 Lt“,

22 eilutėje (įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM) įrašė „90 Lt“,

26 eilutėje (standartinio tarifo pardavimo PVM) įrašė „42 Lt“,

30 eilutėje (atskaitomas pirkimo ir importo PVM) įrašė „90 Lt“,

31 eilutėje (grąžintinas iš biudžeto PVM) įrašė „48 Lt“,

nors visose minėtose lentelėse turėjo būti įrašyta „0 Lt“.

Šią suklastotą deklaraciją R. S. išspausdino ir tą pačią dieną Vilniuje pateikė pasirašyti A. P. Jai pasirašius šią deklaraciją, R. S. 2009 m. lapkričio 25 d. ją panaudojo, elektroniniu būdu pateikdamas VAVMI Vilniaus skyriui.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, R. S. 2009 m. gruodžio 23 d. minėtame bute naudodamasis kompiuterine technika į 2009 m. gruodžio 23 d. UAB „A“ PVM deklaraciją už 2009 m. lapkričio mėn. įrašė žinomai neteisingus duomenis, kurie buvo nepagrįsti apskaitos dokumentais:

deklaracijos 11 eilutėje (PVM apmokestinami tiekimai) įrašė „2 655 Lt“,

22 eilutėje (įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM) įrašė „607 Lt“,

26 eilutėje (standartinio tarifo pardavimo PVM) įrašė „558 Lt“,

30 eilutėje (atskaitomas pirkimo ir importo PVM) įrašė „607 Lt“,

31 eilutėje (grąžintinas iš biudžeto  PVM) įrašė „49 Lt“,

nors visose šiose eilutėse turėjo būti įrašyta „0 Lt“.

Šią suklastotą deklaraciją R. S. išspausdino ir tą pačią dieną Vilniuje pateikė pasirašyti A. P. Jai pasirašius šią deklaraciją, R. S. 2009 m. gruodžio 24 d. ją panaudojo, elektroniniu būdu pateikdamas VAVMI Vilniaus skyriui.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, R. S. 2010 m. sausio 15 d. naudodamasis kompiuterine technika į 2010 m. sausio 15 d. UAB „A“ PVM deklaraciją už 2009 m. gruodžio mėn. įrašė žinomai neteisingus duomenis, kurie buvo nepagrįsti apskaitos dokumentais:

deklaracijos 11 eilutėje (PVM apmokestinami tiekimai) įrašė „2 100 Lt“,

22 eilutėje (įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM) įrašė „448 Lt“,

26 eilutėje (standartinio tarifo pardavimo PVM) įrašė „441 Lt“,

30 eilutėje (atskaitomas pirkimo ir importo PVM) įrašė „448 Lt“,

31 eilutėje (grąžintinas iš biudžeto PVM) įrašė „7 Lt“,

nors visose šiose eilutėse turėjo būti įrašyta „0 Lt“.

Šią suklastotą deklaraciją R. S. išspausdino ir tą pačią dieną pateikė pasirašyti A. P. Jai pasirašius šią deklaraciją, R. S. 2010 m. sausio 21 d. ją panaudojo, elektroniniu būdu pateikdamas VAVMI Vilniaus skyriui.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas esminių apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjo ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį bei 331 straipsnį.

Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir motyvuotai nepasisakė apie tai, kad kasatorius pačią pirmąją paskolos gavimo dieną, t. y. 2009 m. spalio 7 d., beveik 20 proc. suteiktos paskolos (100 000 Lt) panaudojo išskirtinai paskolos tikslais – viešbučių verslui skirtam nekilnojamajam turtui įsigyti. Šios bylos aplinkybės patvirtina, kad jo tyčia nebuvo nukreipta į paskolos lėšų pasisavinimų ir neteisėtą praturtėjimą, o siekta gauti paskolą nekilnojamajam turtui įsigyti.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu asmuo apgaule gauna subsidiją, tačiau realiai prisiima subsidijos sutartyje numatytus įsipareigojimus (pvz., vykdo numatytus darbus, atsiskaito su rangovais), jo veika kvalifikuotina kaip kreditinis sukčiavimas pagal BK 207 straipsnį. Tuo tarpu teismai pripažino, kad kasatorius, kiek tai susiję su 100 000 Lt paskola, vykdė sutartinius įsipareigojimus, tačiau nė vienas iš teismų skundžiamuose sprendimuose į minėtą esminę paskolos sutarties įvykdymo aplinkybę, parodančią nuteistojo tikruosius ketinimus, ne tik kad nepagrįstai neatsižvelgė, bet ir nenagrinėjo, nemotyvavo, kodėl tokios dalies paskolos panaudojimas pagal paskirtį nėra pakankamas pagrindas paneigti nuteistojo tiesioginę tyčią šią paskolą pasisavinti. Taip teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat visiškai nevertino ir nepasisakė apie tai, kad ir kiti paskolinti pinigai daugiausia buvo panaudoti verslo tikslais: mokama VĮ „Registrų centrui“ registruojant nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini); mokami atlyginimai E. J., L. T., M. S.; mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos už šiuos darbuotojus. Taip pat teismai nevertino tos aplinkybės, kad nuteistojo skolinti pinigai UAB „A“ sąskaitoje ir įmonės kasoje buvo iki 2010 m. vasario mėnesio pabaigos. Iš šių lėšų, kaip minėta, buvo mokama VĮ „Registrų centrui“ registruojant patalpas, esančias Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Kita dalis skolintų pinigų iš UAB „A“ sąskaitos dukterinei įmonei UAB „R“ buvo pervesta tik 2010 m. birželio mėnesį, kurie taip pat naudoti pagal paskirtį, t. y. mokami su darbo santykiais susiję mokesčiai bei atlyginimai darbuotojams.

Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai nevertino prie notarės R. V. patvirtintos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, pasirašytų trijų UAB „M“ advokatų parengtų ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančių nuteistajam nenaudingų susitarimų, apsunkinusių pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties vykdymą. Teismai privalėjo ištirti minėtų susitarimų turinį, o to nepadarydami pažeidė pagrindines įrodymų vertinimo taisykles, t. y. neužtikrino išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių ištyrimo.

Taip pat teismai nepagrįstai neanalizavo ir nevertino 2009 m. rugpjūčio 5 d. UAB „A“ paskolos sutarties su Britanijos įmone „L“ dėl 4 200 000 eurų paskolos ir paskolos laiduotojo sutarties. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su minėta paskolos bei laiduotojo sutartimi. Šios sutartys įrodo kasatoriaus pastangas pradėti savo verslą, kuriam ir buvo suteikta paskola.

Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su notariškai patvirtintu susitarimu, pagal kurį Lietuvos jėzuitų provincija UAB „A“ sumokėjo 17 000 Lt kompensaciją už įmonės patirtus nuostolius dėl to, kad nebuvo įvykdyta 2010 m. vasario 12 d. Vilniaus 3-iajame notarų biure pasirašyta pastatų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis. Šis susitarimas rodo, kad Lietuvos jėzuitų provincija neabejojo kasatoriaus ketinimais įsigyti nekilnojamąjį turtą, bei patvirtina, jog pirkimo-pardavimo sandoris nutrūko ne dėl kasatoriaus kaltės.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino liudytojo L. T. parodymų (į kuriuos prašyta atsižvelgti apeliaciniame skunde), kad jis tyrė nekilnojamojo turto rinką, ieškojo prekybai tinkamų objektų, pateikė ataskaitas apie 7-8 objektus.

Anot kasatoriaus, nors jo versija apie galimybę užsidirbti iš tarpininkavimo parduodant ne jo valdomoms įmonėms priklausančią medieną atsirado tik bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, tačiau, atsižvelgiant į vyraujančią teismų praktiką, naujos versijos išdėstymas apeliacinės instancijos teisme yra teisėta ir įstatymo leidžiama gynybos priemonė, kuri turi būti kruopščiai ištiriama ir vertinama.

Kasatorius pažymi, apeliacinės instancijos teismas jo versiją apie ketinimus paskolą panaudoti pagal paskirtį paneigia vien tik liudytojų parodymais, kad kasatorius neva prisistatydavo kitais vardais, tačiau tai nerodo jo tyčios pasisavinti turtą.

Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad liudytojo A. E. teiginiais negalima remtis vien todėl, kad tarp jo ir kasatoriaus buvo konfliktiniai santykiai. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo papildomai apklausti liudytoją S. S.-M., kuri teigė neprisimenanti jo pavardės, nors teismai konstatavo priešingai, t. y. buvo teigiama, kad liudytoja su kasatoriumi bendravo kaip su R. N.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su derybų dėl pastatų, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), priklausančių V. K., pirkimo nutrūkimu. Teismai ignoravo liudytojo R. K. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus. Šie parodymai yra esminiai, nes paneigia kasatoriaus išankstinę tyčią gautą paskolą pasisavinti. Be to, iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties nėra aišku, kokios aplinkybės įrodo kasatoriaus iš anksto susiformavusią tyčią paskolos pinigus pasisavinti, o ne panaudoti viešbučių verslui.

Be to, pirmiau išdėstyti argumentai taip pat įrodo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 241 straipsnio 2 dalies nuostatas ir šališkai vertino byloje esančius įrodymus, visiškai nevertino kasatoriaus naudai pateiktų įrodymų.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir skundžiamoje nutartyje nepasisakė, jog jis ne tik pripažino padaręs BK 207 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, bet ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi, tačiau teismas to nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė apie tai, kad kasatorius yra pasirengęs kuo greičiau sumokėti jam paskirtas baudas, tą patvirtina byloje esantis UAB „E“ 2012 m. vasario 2 d. pranešimas. Tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo svarbių argumentų, susijusių su paskirta bausme.

Be to, teismo šališkumą patvirtina ir tai, kad buvo paskirta netgi griežtesnė bausmė negu prašė prokuroras: prokuroras reikalavo, kad būtų skirta dvejų metų šešių mėnesių laisvė atėmimo bausmė, o teismas, visiškai nemotyvuodamas griežtesnės bausmės skyrimo, paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę.

Kasatorius teigia, kad jo padaryta veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 207 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, paskolos gavėjo veiksmai pateikiant bankui ar kitam paskolos davėjui tikrovės neatitinkančius faktus kvalifikuojami kaip sukčiavimas ar kreditinis sukčiavimas (paskolos gavimas apgaule) priklausomai nuo to, ar kaltininkas imdamas paskolą jau turėjo tikslą jos negrąžinti, ar turėjo tikslą ją panaudoti verslui ar kitam panašiam tikslui. Sukčiavimo dalykas yra paskolų piniginės lėšos, jas siekiant įgyti savo ar kitų naudai, o ne verslui. Kreditinio sukčiavimo atveju apgaulė naudojama siekiant gauti paskolą, bet pačios piniginės lėšos turi sutartyje numatytą paskirtį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35/2009).

Kasatorius sutinka, kad panaudojo apgaulę siekdamas gauti paskolą, tačiau byloje esantys įrodymai akivaizdžiai įrodo, jog paskolą jis siekė panaudoti verslui, t. y. neturėjo išankstinio tikslo paskolos negrąžinti. Paskola nebuvo sugrąžinta dėl nepasisekusios ūkinės veiklos, nes tris mėnesius praleidęs Lukiškių tardymo izoliatoriuje jis turėjo sustabdyti įmonių veiklą ir atsisakyti savo verslo planų. Jo tyčia darant BK 207 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. kreditinį sukčiavimą, buvo nukreipta į paskolos gavimą verslo poreikiams, o ne į didelės vertės turto pasisavinimą ir žalos padarymą.

Pasak kasatoriaus, jis suvokė, kad daro kreditinį sukčiavimą, ir jo tikslas buvo būtent gauti paskolą ne neatlygintinai, o už palūkanas. Nusikalstami veiksmai jo veikoje pasireiškė apgaulės panaudojimu pateikiant suklastotus dokumentus tam, kad jam būtų suteikta paskola verslo plėtrai, o ne savanaudiškiems tikslams. Jis nesiekė svetimo turto užvaldyti neatlygintinai. Todėl teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Kasatorius pažymi, kad jis dalį paskolos panaudojo nekilnojamajam turtui įsigyti, apmokėjo sutarties sudarymo ir patvirtinimo išlaidas notarei ir tik dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių neteko galimybės įgyvendinti savo verslo planus, o dėl ekonominės krizės – laiku grąžinti paskolos. Todėl teismai, nurodydami, kad jis apgaule pasisavino pinigus savanaudiškais tikslais, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuluojamai teismų praktikai, nurodančiai, kad visuomet svarbu atsižvelgti į tai, kokiu tikslu nusikalstamą veiką padaręs asmuo įgijo lėšas – paskolą ir ar jis turėjo ketinimą paskolos negrąžinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroras Mindaugas Ražanskas prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pažymima, kad nors R. S. prašo jo veiką gaunant kreditą iš UAB „E“ kvalifikuoti kaip kreditinį sukčiavimą, tačiau teismai pagrįstai jį nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Pagal BK 207 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule gavo kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus. Tuo tarpu pagal BK 182 straipsnį, t. y. už sukčiavimą atsako tas, kas apgaule įgijo svetimą turtą. Taigi esminis dalykas, siekiant atriboti šias nusikalstamas veikas, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, yra tikslo negrąžinti kredito imant paskolą turėjimas.

Ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad R. S. jau kreipimosi į V. M. dėl kredito suteikimo metu neturėjo nei tikslo, nei galimybių gautą kreditą grąžinti. Nors R. S. neigia buvus tyčią gauto kredito negrąžinti, apie jos egzistavimą galima spręsti iš objektyviųjų veikos požymių.

Prokuroras teigia, kad R. S. veiksmai, atlikti gavus iš UAB „E“ kreditą, rodo, jog gautą paskolą jis panaudojo ne UAB „A“ veiklai plėtoti, kas būtų galėję sukurti pajamas (būtinas tiek įmonės egzistavimui, tiek kredito grąžinimui), bet gautas lėšas panaudojo savo reikmėms, visiškai nesukurdamas jokios pridėtinės vertės. Todėl ketinimų grąžinti kreditą R. S. neturėjo nuo pat pradžių. Tačiau, kita vertus, ir R. S. valdoma UAB „A.“ neturėjo jokių galimybių grąžinti jo paimtą kreditą. Dar daugiau, R. S., suvokdamas, kad praradęs pinigus V. M. gali imtis priemonių iš R. S. susigrąžinti suteiktą kreditą, pagamino vekselius, pagal kuriuos reikalavimo teisę nukreipė ne į R. S., t. y. pinigus realiai valdantį asmenį, bet į realiai su šia R. S. nusikalstama veikla nesusijusius ir iš šios veiklos naudos negavusius asmenis – UAB „A“ ir A. P. R. S. parodymai apie tai, kad jis neva ketino vystyti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiklą UAB „A“ vardu, vertintini kritiškai, nes nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Aplinkybė, kad maža dalis iš UAB „E“ gautų lėšų buvo pervesta UAB „M“, vertintina ne kaip ketinimas užsiimti komercine veikla ir gauti iš jos pajamas, bet kaip siekis sudaryti tokią situaciją, kad UAB „E“ būtų įkeistas UAB „M“ priklausantis turtas, dėl to UAB „E“ suteiktų UAB „A“ likusią sutarto kredito dalį. Kita vertus, R. S. parodymai, kad jo ketinimai vystyti viešbučių veiklą baigėsi nepavykus sandoriui su UAB „M“, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, pagal kurias matyti, kad iš UAB „E“ gautos piniginės lėšos iš karto po to, kai buvo pervestos į UAB „A“ banko sąskaitą, tą pačią dieną buvo pervestos tiek į UAB „M“ banko sąskaitą (50 000 Lt), tiek į kitų su R. S. susijusių įmonių sąskaitas. Tai rodo, kad sandorio su UAB „M“ negalimumas R. S. pervedimų į susijusių įmonių sąskaitas momentu nebuvo akivaizdus. Atkreiptinas dėmesys ir į UAB „M“ atstovės S. S.-M. nurodytą aplinkybę, kad pagrindinis R. S. reikalavimas buvo nekilnojamojo turto įkeitimas UAB „A“ kreditoriams, UAB „M“ visiškai nesumokėjus už minėtą turtą. Tai taip pat leidžia manyti, kad sandoris su UAB „M“ R. S. buvo reikalingas ne plečiant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiklą, bet, įkeitus minėtus pastatus UAB „E“, gauti likusią paskolos dalį. Taigi galima pagrįstai teigti, kad R. S. neturėjo ketinimų plėtoti nekilnojamojo turto veiklą, o nekilnojamasis turtas jam buvo tik kaip priemonė gauti iš UAB „E“ likusią kredito dalį.

R. S. taip pat parodė ketinęs vystyti verslą, susijusį su medienos pirkimu-pardavimu, kurį esą iš dalies finansuotų Kanados, Rusijos ir Didžiosios Britanijos fiziniai ar juridiniai asmenys. Apie tokį R. S. sumanymą papasakojo ir nukentėjusysis V. M., kuriam R. S. žadėjo pagal antrą vekselį gautą pinigų sumą panaudoti atsiskaitymams su medienos tiekėjais. Visgi ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad minėta paskolos dalis, t. y. 350 000 Lt, buvo panaudoti ne atsiskaitymams su medienos tiekėjais, bet R. S. asmeninėms reikmėms, o tai leidžia teigti, jog R. S. jokio medienos verslo, leidusio jam ar UAB „A“ gauti pajamas ir UAB „E“ grąžinti paskolą, neplėtojo ir nuo pat pradžių neketino bei neturėjo galimybės kreditoriui grąžinti gautą paskolą.

Atsiliepime atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad, su potencialiais nekilnojamojo turto pardavėjais derėdamasis dėl turto pirkimo-pardavimo bei įkeitimo, R. S. jiems prisistatinėdavo svetimais, t. y. R. G., R. G., R. N., vardais, kas leidžia tokius R. S. veiksmus pagrįstai vertinti kaip apgaulę siekiant apsunkinti skolos išieškojimą. Jo paaiškinimai, kad neva R. N. yra kažkada dirbęs jo vadovaujamoje įmonėje, vertintini kritiškai, nes R. S. negalėjo paaiškinti, nei kurioje iš jo kontroliuojamų įmonių yra dirbęs R. N., nei kaip pastarąjį rasti. Kita vertus, byloje nustatyta, kad R. S. moka naudotis kompiuterinėmis technologijomis (jis aktyviai naudodavosi kompiuteriu, spausdindamas tiek V. M., tiek VMI pateiktus dokumentus, taip pat internetu valdė kontroliuojamų įmonių bankų sąskaitas, su galimais turto pardavėjais derėdavosi elektroniniais laiškais ir t. t.); tai leidžia teigti, kad jam nebūtų sudėtinga elektroninius laiškus siųsti iš savo, o ne iš R. N. vardu sukurtos pašto dėžutės.

Pažymėtina, kad tiek minėti, tiek tolimesni R. S. veiksmai, derantis dėl turto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo, buvo pagrįsti apgaule, galimiems turto pardavėjams pasakojant istorijas apie medieną Kanadoje bei metalą Rygoje, apie tariamai iš užsienio jau pervestus pinigus bei rodant tai neva patvirtinančius dokumentus, apie neva UAB „A“ akcininkų gautą palikimą. Kadangi visi R. S. pažadai buvo apgaulingi, nepagrįsti jokiais faktais, tai taip pat leidžia jo veiksmus kvalifikuoti kaip nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, o ne 207 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistojo R. S. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl R. S. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

Kasatorius ginčija nuteisimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir prašo perkvalifikuoti veiką į BK 207 straipsnį.

BK 182 straipsnis (Sukčiavimas) numato atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. BK 207 straipsnis (Kreditinis sukčiavimas) numato atsakomybę tam, kas apgaule gavo kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus. Nors ir BK 182, ir 207 straipsnių pavadinimuose vartojamas žodis sukčiavimas, šie Baudžiamojo kodekso straipsniai nėra identiški. Abu straipsnius jungia veikos ir būdo požymiai. Ir vienu, ir kitu atveju svetimas turtas iš teisėto savininko ar valdytojo perduodamas kaltininkui. Abiem atvejais turtas perduodamas suklaidinant teisėtą savininką ar valdytoją dėl teisės į turtą. Abiem atvejais suklaidinimas vyksta panaudojant apgaule. Tačiau minėti BK straipsniai skiriasi nusikaltimo sudėties požymiais. Pirmiausia, kreditinio sukčiavimo sritis daug siauresnė negu sukčiavimo. Kreditinis sukčiavimas yra nusikaltimas ekonomikai (BK XXXI skyrius), todėl galimas tik paskolų, kreditų, subsidijų, laidavimo ar banko garantijų komercinei, ūkinei ar finansinei veiklai išdavimo srityje, tuo tarpu sukčiavimas galimas žymiai platesnėje terpėje, tame tarpe ir visai nesusijusioje su ekonomine veikla. Sukčiavimo atveju apgaulė panaudojama tikslu pasisavinti turtą, t. y. tikslas negrįžtamai paversti gautą turtą savo nuosavybe. Tuo tarpu esant kreditiniam sukčiavimui apgaulė panaudojama nesiekiant pasisavinti turtą, o siekiant užvaldyti jį tam, kad panaudoti vystant ūkinę, komercinę ar finansinę veiklą, t. y. siekimas yra apgaule gautus pinigus investuoti į ekonominę veiklą iš to gaunant pelną ir vėliau atsiskaitant su kreditoriumi. Be to, pažymėtina, kad BK 207 straipsnio sudėtis yra formali – baudžiamąją atsakomybę užtraukia pats neteisėtas paskolos gavimo faktas nepriklausomai nuo jos panaudojimo. Tačiau, jei ji panaudojama ekonominei veiklai ir negrąžinama kreditoriui padarant žalos, veika taip pat kvalifikuojama pagal BK 207 straipsnį. Taip pat neturi įtakos kredito negražinimo priežastys: tai gali būti ir nepasisekęs verslas, ir su verslu nesusijusios priežastys, bet tai neturi būti susiję su gautos paskolos pasisavinimu. Tačiau, jei nustatomas apgaule gautos paskolos pasisavinimo faktas, veika kvalifikuotina ne pagal BK 207 straipsnį, o jau pagal BK 182 straipsnį. Esmė yra ta, kad BK 182 straipsnio sudėtis yra materiali: baudžiamoji atsakomybė kaip už baigtinį nusikaltimą pagal BK 182 straipsnį atsiranda tik pasisavinus apgaule gautus pinigus. Jei nėra įrodymų, kad pinigai pasisavinti, veika kvalifikuojama pagal BK 207 straipsnį.

Kasatorius teigia, kad jeigu asmuo, apgaule gavęs subsidiją, realiai prisiima subsidijos sutartyje numatytus įsipareigojimus (pvz., vykdo numatytus darbus, atsiskaito su rangovais), jo veika kvalifikuotina kaip kreditinis sukčiavimas pagal BK 207 straipsnį. Taip pat jis nurodo, kad teismai pripažino, jog jis, kiek tai susiję su 100 000 Lt paskola, vykdė sutartinius įsipareigojimus, tačiau nė vienas iš teismų skundžiamuose sprendimuose į minėtą esminę paskolos sutarties įvykdymo aplinkybę, parodančią nuteistojo tikruosius ketinimus ne tik kad nepagrįstai neatsižvelgė, bet ir nenagrinėjo, nemotyvavo, kodėl tokios dalies paskolos panaudojimas pagal paskirtį nėra pakankamas pagrindas paneigti nuteisto tiesioginę tyčią šią paskolą pasisavinti. Kasatorius teisus, jis 100 000 Lt nepasisavino. Tačiau dėl likusios pakankamai didelės – 450 000 Lt – gauto kredito sumos tikslinio teisėto panaudojimo byloje duomenų nėra. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad kasatorius, vykdydamas neteisėtas machinacijas, didelę dalį į UAB „A“ patekusių pinigų išgrynino ir pasiėmė sau. Tai patvirtina tokie bylos duomenys, kaip, pavyzdžiui, pinigų pervedimas iš UAB „A“ sąskaitos į UAB „V“ atsiskaitomąją sąskaitą, esančią AB DnB Nord banke, t. y. 2009 m. spalio 8 d. – 45 500 Lt, 2009 m. spalio 9 d. – 45 270 Lt, 2009 m. lapkričio 27 d. – 47 290 Lt, 2009 m. lapkričio 27 d. – 45 280 Lt, ir į Swedbank esančią sąskaitą – 45 280 Lt., ir pervestų pinigų išgryninimas 2009 m. spalio 8 d., 2009 m. spalio 9 d., 2009 m. lapkričio 27 d. Nors pinigus grynaisiais gavo R. R., nes kasatorius neturėjo galimybės paimti svetimoje sąskaitoje esančių lėšų, tačiau pinigai buvo grąžinti kasatoriui. Apie jų tolesnį panaudojimą ekonominei veiklai plėtoti byloje duomenų nėra. Jų nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nepateikė ir kasatorius. Atvirkščiai, byloje nustatyta, kad į UAB „A“ apskaitą nebuvo įtrauktas ir apskaitos dokumentais nebuvo pagrįstas 182 220 Lt gavimas iš UAB „V“. Taigi teismai pagrįstai tai įvertino kaip apgaule gautos paskolos užvaldymą, pavertimą savo nuosavybe. Kasatoriaus argumentai, kad paskolinti pinigai daugiausia buvo panaudoti verslo tikslais: mokama VĮ Registrų centrui registruojant nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini); mokami atlyginimai E. J., L. T., M. S., kitiems darbuotojams, valstybinio socialinio draudimo įmokos už šiuos darbuotojus atsižvelgiant į šių asmenų parodymus byloje, skamba nerimtai.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su derybų dėl pastatų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), priklausančių V. K., pirkimo nutrūkimu. Tačiau kolegija konstatuoja, kad kasatorius nėra nuteistas dėl šių pastatų pirkimo. Minėtų pastatų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl nėra galimybių spręsti, kokius tikslus kasatorius turėjo, ketindamas sudaryti šį pirkimo sandorį, kokius pinigus jis ketino panaudoti, ar tie tikslai buvo teisėti, ar ne.

Taigi teismai pagrįstai kasatoriaus veiksmus kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės svetimo turto įgijimą panaudojant apgaulę.

Dėl paskirtos bausmės

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir skundžiamoje nutartyje nepasisakė, jog jis ne tik pripažino padaręs BK 207 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, bet ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi, tačiau teismas to nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo svarbių argumentų, susijusių su paskirta bausme.

Kasatorius nėra teisus. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinį skundą, nutartyje aptarė bausmės skyrimo R. S. klausimus, kuriuos jis kėlė savo apeliaciniame skunde. Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, apie kurią kasatorius kalba savo kasaciniame skunde, tai apygardos teismas iš tikro nemotyvavo savo sprendimo, o tik paprasčiausiai konstatavo, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Šioje dalyje teismas padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes nemotyvavo savo sprendimo, tačiau teisėjų kolegija nelaiko tai esminiu baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu, nes patį paskirtos bausmės teisėtumą teismas motyvavo. Tuo tarpu pats kasatorius nurodo, kad jis pripažino padaręs BK 207 straipsnyje numatytą veiką, tačiau jo veika buvo kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes jis apgaule gautą turtą pasisavino. Dėl šio kaltinimo kasatorius savo kaltės nepripažino, todėl pagrįstai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nebuvo pripažinta.

Kasatorius teigia, kad buvo paskirta netgi griežtesnė bausmė negu prašė prokuroras. Tačiau pažymėtina, kad teismas nėra saistomas prokuroro nuomonės dėl bausmės rūšies ir dydžio. Teismas yra nepriklausomas ir bausmę skiria vadovaudamasis BK VIII skyriaus „Bausmės skyrimas“ nuostatomis. Griežtesnės, negu siūlo prokuroras, bausmės skyrimas visiškai nerodo teismo šališkumo.

Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo (BPK 320 straipsnio 3 dalis)

Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma skunde, neatsakė į esminius skundo argumentus. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimais nuteistasis R. S. teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas gana detaliai ištyrė bylos medžiagą. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas dar kartą įvertino byloje surinktus duomenis, specialisto išvadą, kitus pateiktus dokumentus ir padarė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinis skundas neišnagrinėtas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, teismas teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl R. S. nusikalstamų veikų kvalifikavimo.

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į kai kuriuos apeliacinio skundo motyvus. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes.

Priimtoje nutartyje į esminius apelianto R. S. skundo argumentus – dėl atskirų įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo – yra tinkamai atsakyta. Apeliacinės instancijos teismas detaliai atsakė ir į esminį R. S. kasacinio skundo argumentą – kad jo padaryta veika atitinka ne sukčiavimo, o kreditinio sukčiavimo požymius, išsamiai pasisakė, kuo pasireiškė kasatoriaus tyčia apgaule pasisavinti didelės vertės svetimą turtą ir kad jis neturėjo ketinimų grąžinti paimtą kreditą, kurį panaudojo savo asmeninėms reikmėms. Taip pat nutartyje pagrįsta, kodėl byloje nustatytas faktas, kad R. S. prisistatinėdavo svetimais vardais („R. G.“, „R. N.“), laikytinas apgaulės panaudojimu siekiant suklaidinti potencialius nekilnojamojo turto pardavėjus. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip nei to apeliaciniame skunde pageidavo R. S., negali būti laikoma netinkamu apeliacinio skundo išnagrinėjimu. Todėl daroma išvada, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija laiko, kad apeliacinis skundas išnagrinėtas nepažeidžiant BPK normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                                           Aldona Rakauskienė

Vladislovas Ranonis

Vytautas Piesliakas