Baudžiamoji byla Nr. 2K-10/2008
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.19.6. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2008 m. sausio 15 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto
Piesliako,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją
bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo,
nukentėjusiojo S. T. ir jo atstovo kasacinius skundus dėl Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio
20 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 5 d.
nuosprendžiu T. D. buvo nuteista pagal BK 229 straipsnį 20 MGL (2600 Lt)
dydžio bauda.
Priteista iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos
Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos,
nukentėjusiajam S. T. 5000 Lt neturtinės žalos ir 4500 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nuosprendžiu nuteistosios T. D. ir
civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Policijos departamento
prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovo apeliaciniai
skundai iš dalies patenkinti.
Panaikintas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m.
vasario 5 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo T. D. pagal BK
229 straipsnį išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. T. pareikštas 5000
Lt civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, paliekant teisę pareikšti ieškinį
civilinio proceso tvarka.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio jo skundą
tenkinti, o nukentėjusiojo ir nukentėjusiojo atstovo kasacinius skundus
tenkinti dalinai, kiek jie neprieštarauja jo skundui, nukentėjusiojo ir
nukentėjusiojo atstovo, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti,
išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių visus kasacinius skundus atmesti,
paaiškinimus,
n u s t
a t ė :
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 5 d
nuosprendžiu, panaikintu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nuosprendžiu,
T. D. buvo nuteista pagal BK 229 straipsnį už tai, kad ji, būdama
valstybės pareigūne, dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko
valstybė ir fizinis asmuo patyrė didelę žalą.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo
prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nuosprendį,
o Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 5 d. nuosprendį
pakeisti.
Prokuroras skunde teigia, kad apeliacinės instancijos
teismas padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, dėl ko T.
D. pagal BK 229 straipsnį buvo nepagrįstai išteisinta. Visų pirma apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai priimdamas išteisinamąjį nuosprendį konstatavo,
kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra išdėstytos įrodyta
pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, nenurodyta, kokias konkrečiais
veiksmais tyrėja T. D. dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas.
Priešingai, šios nustatytos aplinkybės yra išsamiai išdėstytos pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies 1, 7 ir 9 lapuose (t. 2, b.
l. 103, 109, 111). Savo tarnybinių pareigų netinkamas vykdymas, pasireiškęs
nukentėjusiojo sulaikymu nesant tam pagrindo, leidžia daryti išvadą, kad T. D.,
atlikdama konkrečias funkcijas, pažeidė teisės aktuose įtvirtintas pagrindines
nuostatas, kurių ji privalėjo laikytis.
Taip pat, prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra
nustatytas būtinas BK 229 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymis
– didelė žala, kurią patyrė valstybė, fizinis ar juridinis asmuo. Būtent
tyrėjai T. D. aplaidžiai ir netinkamai vykdant savo pareigas nukentėjusysis
buvo be pagrindo sulaikytas 48 val., dėl ko buvo suvaržytos S. T. konstitucinės
teisės ir laisvės, o jo šeima patyrė didelius moralinius išgyvenimus.
Kasatoriaus manymu, akivaizdu, kad atsiradęs nepasitikėjimas Lietuvos policija,
daro didelę žalą ir pačios institucijos prestižui. Todėl neteisėtas S. T.
sulaikymas sukėlė ne tik didelę žalą jam pačiam, bet ir Lietuvos policijos
autoritetui.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas,
priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir konstatuodamas, kad nukentėjusįjį tyrėja
T. D. laikinai sulaikė esant BPK nustatytiems pagrindams, netinkamai aiškino
BPK 140 ir 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus sulaikymo pagrindus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis vadovaujantis BPK 140 straipsniu
buvo laikinai sulaikytas 48 val., o jo sulaikymo pagrindas nurodytas – „trukdys
procesui“. Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos medžiagos, tyrėja T. D. neturėjo
jokių duomenų, pagrįstai leidžiančių manyti, kad nukentėjusysis trukdys
procesui atlikdamas BPK 122 straipsnio 3 dalyje įvardintus veiksmus. Esant
šioms aplinkybėms, nukentėjusysis buvo laikinai sulaikytas nesant BPK 140 straipsnyje
įtvirtintų laikino sulaikymo pagrindų, dėl ko nepagrįstai buvo suvaržyta jo
laisvė.
Be to, prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas
pagal BK 229 straipsnį skirdamas T. D. baudą pažeidė BK 3 straipsnį. T. D.
nusikalstamą veiką padarė 2006 m. kovo 19 d., kada minimalus gyvenimo
lygis buvo 125 Lt, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas T. D. pagal BK
229 straipsnį skirdamas baudą taikė nuo 2007 m. sausio 1 d. nustatytą
130 Lt MGL dydį. Kadangi pagal BK 3 straipsnio 3 dalį baudžiamasis
įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip
sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios
galios, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti 125 Lt MGL dydį,
kuris galiojo nusikalstamos veikos padarymo metu, ir T. D. paskirti 20 MGL
(2500 Lt) dydžio baudą.
Nukentėjusysis S. T. ir
nukentėjusiojo atstovas kasaciniais skundais prašo panaikinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
birželio 20 d. nuosprendį, o ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės
teismo 2007 m. vasario 5 d. nuosprendį.
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas
padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, jog tyrėja T. D.
pagrįstai taikė BPK 140 straipsnį, suteikiantį teisę laikinai sulaikyti asmenį,
todėl ji pagal BK 229 straipsnį buvo išteisinta nepagrįstai. Kasatoriai mano,
kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino BPK
140 straipsnyje numatytus laikino sulaikymo pagrindus. Dėl šių priežasčių
tyrėja, nesant įstatyminio pagrindo, laikinai sulaikydama nukentėjusįjį savo
veiksmais pažeidė Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir Vilniaus
rajono policijos komisariato darbo reglamento 4 punktą, iš kurių turinio seka,
kad policijos veikla, be kitų principų, grindžiama prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos
proporcingumo principu. Todėl, spręsdama dėl laikino
sulaikymo skyrimo, tyrėja T. D. privalėjo itin atsakingai ir griežtai laikytis
BPK 140 straipsnyje nustatytų laikino sulaikymo sąlygų ir pagrindų.
Be to, visi BPK 122 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose
įvardinti suėmimo pagrindai, kasatorių manymu, gali būti taikomi tik
įtariamajam. Tuo tarpu, kaip nurodo kasatoriai, laikino sulaikymo protokolas
buvo surašytas 2006 m. kovo 19 d., 13.20 val., ikiteisminis tyrimas pradėtas –
15.00 val., o nukentėjusysis kaip įtariamasis apklaustas – 22.10 val.
Pažymėtina, kad, tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, galima skirti atitinkamą
procesinę prievartos priemonę, tuo tarpu nukentėjusysis laikino sulaikymo metu
dar nebuvo įtariamuoju, todėl jo laikino sulaikymo pagrindas taip pat buvo
neteisėtas.
Laikinai sulaikydama nukentėjusįjį pagal BPK 140 straipsnį,
tyrėja T. D. nurodė sulaikymo pagrindą – „trukdys procesui“. Tačiau ji,
kasatorių manymu, nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu
negalėjo paaiškinti, kokie konkretūs duomenys jai leido manyti, kad
nukentėjusysis „trukdys procesui“. Viena iš nukentėjusiojo sulaikymo aplinkybių
buvo ta, kad jis negalėjo tiksliai nurodyti vairuotojo pažymėjimo įsigijimo
aplinkybių, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų
praktiką skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą asmens
neprisipažinimas, atsisakymas duoti parodymus, nenuoseklių parodymų davimas
nelaikytini aplinkybėmis, trukdančiomis procesui. Prie šių aplinkybių negali
būti priskiriamas ir kitų bendrininkų nenustatymas. Todėl skiriant suėmimą
pagal BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi būti vadovaujamasi bylos
duomenimis pagrįstomis aplinkybėmis. Tuo tarpu šiuo atveju byloje jokių duomenų
apie tai, kad nukentėjusysis „trukdys procesui“ nebuvo ir negalėjo būti, nes
prieš laikinai sulaikant nukentėjusįjį, ikiteisminis tyrimas dar nebuvo
pradėtas.
Kasatorių
manymu, neadekvačios procesinės prievartos priemonės taikymas negali būti
pateisinamas tyrėjos pasirinkta tyrimo taktika, esant galimybei pradėjus
ikiteisminį tyrimą taikyti švelnesnes procesines prievartos priemones.
Tuo tarpu
tyrėjos gauti priminiai duomenys apie galimai įvykdytą nusikalstamą veiką, t.
y. kad nukentėjusysis negalėjo nurodyti konkrečių vairuotojo pažymėjimo
išdavimo aplinkybių, jo vairuotojo pažymėjimo duomenų bazėje nebuvimas ir
informacija, apie 1992-1993 metais Panevėžyje įvykdytą vairuotojų pažymėjimų
blankų vagystę, patvirtino tik nukentėjusiajam pareikšto įtarimo dėl BK 300
straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo pagrįstumą. Tačiau
duomenų pakankamumas įtarimui pareikšti savaime nesukelia būtinybės suvaržyti
asmens teisių ir laisvių, nes procesinės prievartos priemonės turi būti
taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų
(BPK 11 straipsnio 1 dalis). Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas
visiškai nevertino T. D. kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl priimdamas
išteisinamąjį nuosprendį padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias
išvadas.
Taip pat kasatoriai nurodo, kad tyrėja kaip vieną iš trukdymo
procesui aplinkybių nurodė ir tai, kad tyrimo metu jautė nukentėjusiojo
artimųjų „spaudimą“, kad byla būtų persiųsta į Kauną, tačiau toks reikalavimas
yra pagrįstas, nes Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m.
gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 588 „Dėl Vairuotojo pažymėjimų išdavimo ir
keitimo taisyklių patvirtinimo“ 16 punkte nustatyta, kad jei vairuotojo
pažymėjimas turi taisymo ar klastojimo žymių, policijos padalinio įgaliotas
valstybės tarnautojas surašo tarnybinį pranešimą ir kartu su pateiktais
dokumentais išsiunčia į policijos komisariatą pagal pareiškėjo gyvenamąją
vietą.
Be to, civilinis
ieškovas turi teisę paduoti apeliacinį skundą tik dėl civilinio ieškinio, o ne
dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas,
nagrinėdamas bylą civilinio atsakovo nurodytais motyvais, pažeidė įstatymo
reikalavimus ir peržengė apeliacinio skundo ribas.
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo,
nukentėjusiojo ir nukentėjusiojo atstovo kasaciniai
skundai netenkintini.
Dėl T. D. padarytos veikos baudžiamojo teisinio vertinimo
Vilniaus
apygardos teismas pagrįstai panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl T. D., kuri pirmosios
instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo nuteista pagal BK 229
straipsnio 1 dalį už tai, kad, kaip pasakyta nuosprendžio nustatomojoje dalyje,
dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas. Pirmiausia apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apylinkės teismo nuosprendžio
nustatomojoje dalyje nėra tinkamai aprašyta nusikalstama veika, už kurią
nuteista T. D., kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Aprašomoji
nuosprendžio dalis susideda iš teismo nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių
aprašymo (nustatomoji dalis) ir įrodymų išdėstymo bei analizės, teismo priimamų
sprendimų motyvavimo (motyvuojamoji dalis). Apkaltinamojo nuosprendžio
aprašomoji dalis pradedama teismo nustatytos nusikalstamos veikos, už kurios
padarymą asmuo šiuo nuosprendžiu nuteisiamas, aplinkybių aprašymu. Nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme numatyti
nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos
kvalifikavimui. Apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje turi būti nurodomos
nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę
baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui. Jos turi būti išdėstytos
glaustai, tiksliai, teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį,
aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius,
kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus
faktus bei aplinkybes. Veikos padarymo vieta, laikas, būdas šioje nuosprendžio
dalyje nurodomi visada, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies
1 punkte. Apylinkės teismas nuosprendžio nustatomoje dalyje šių reikalavimų
nevykdė.
Prokuroras
teigia, kad šios aplinkybės yra išsamiai išdėstytos pirmosios instancijos
teismo nuosprendžio aprašomosios dalies 1, 7 ir 9 lapuose ir kad T. D. buvo
nuteista už veiką, pasireiškusią Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų,
kitų teisės aktų, Policijos įstatymo ir kitų su jos teisiniu statusu ir
atliekamomis funkcijomis susijusių teisės aktų reikalavimų nevykdymu. Tuo pačiu
teiginiu savo kasacinį skundą grindžia nukentėjusysis ir jo atstovas. Tačiau žemiau
kasatoriai jau teigia, kad tarnybinių pareigų netinkamas vykdymas pasireiškė
visai ne aukščiau išvardytų teisės aktų nesilaikymu, o nukentėjusiojo sulaikymu
nesant tam pagrindo, t. y. už neteisingą BPK 140 straipsnio nuostatų taikymą.
Taigi ir pačiuose kasaciniuose skunduose nurodomos skirtingos veikos, dėl kurių
apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteista T. D., aplinkybės. Tokių
dviprasmybių nuosprendyje negali būti. Nuosprendžio nustatomoji dalis turi būti
labai aiški ir nekelti abejonių dėl veikos, už kurios padarymą asmuo nuteistas,
požymių. Apylinkės teismas pažeidė šį įstatymo reikalavimą, tuo padarydamas
esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, ir apygardos teismas pagrįstai į
tai atkreipė dėmesį.
Tačiau svarbiausias motyvas apkaltinamajam nuosprendžiui
panaikinti buvo BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos
nepadarymas, t.y. nusikaltimo sudėties nebuvimas T. D. inkriminuotoje veikoje.
Ši išteisinamojo nuosprendžio dalis kasatorių taip pat yra skundžiama.
BK 229
straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar jam
prilyginto asmens nusikalstamą neveikimą, kuris pasireiškia savo pareigų
neatlikimu ar netinkamu atlikimu dėl neatsargumo, jeigu dėl to valstybė,
juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Savo pareigų neatlikimas yra
neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų
pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams
užtikrinti, neatlikimas, nepasinaudojimas savo teisėmis, kurias suteikia teisės
aktai, o netinkamas savo pareigų atlikimas – yra pareigų vykdymas ne taip,
kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai, tai irgi iš
esmės teisės aktų reikalavimų nevykdymas savo darbinėje veikloje, t. y.
neveikimas. Kadangi BK 229 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis
yra materiali, veika laikoma baigtu nusikaltimu tik kilus baudžiamajame
įstatyme numatytiems padariniams - didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai
valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam
asmeniui. Visais atvejais savo tarnybos pareigų neatlikimas arba netinkamas
atlikimas - tai nevykdymas pareigos, kuri priklauso valstybės tarnautojo ar jam
prilyginto asmens kompetencijai. Nuosprendyje privalu nurodyti, kokių teisės
aktų reikalavimų valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo nevykdė arba
vykdė netinkamai, kokių pareigų neatliko ar atliko netinkamai. Pažymėtina ir
tai, kad BK 229 straipsnis numato atsakomybę tik esant neatsargiai kaltei, kuri
gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu.
Nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai valstybės tarnautojas nesuvokia,
kad nevykdo teisės aktų reikalavimų – neveikia, kai privalo atitinkamoje
situacijoje veikti, arba darydamas kažkokį veiksmą nesuvokia, kad nesilaiko
teisės aktų reikalavimų, dėl ko jį atlieka netinkamai, nenumato, kad dėl to
kils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, nors pagal savo pareigas ir
asmeninę kvalifikaciją turi suvokti savo poelgio neatitikimą teisės aktų
reikalavimams bei numatyti neigiamų padarinių kilimą ir jų išvengti. Nors
nuosprendžio nustatomojoje dalyje neatsargumo rūšis neįvardyta, tačiau iš
apylinkės teismo nuosprendžio aprašomosios dalies galima spręsti, kad T. D.
buvo nuteista už aplaidumą, pasireiškusį nusikalstamu nerūpestingumu.
Byloje
nustatyta, kad 2006 m. kovo 19 d., apie 11.30 val., policijos pareigūnai už
greičio viršijimą sustabdė S. T., vairavusi automobilį „Audi 100“. Tikrinant jo
dokumentus kelių patruliams kilo įtarimų, kad pateiktas vairuotojo pažymėjimas
gali būti suklastotas, nes skyrėsi rašalo spalvos, raidės surašytos viena puse,
skaičiai kita, dalis antspaudo buvo išsiliejusi. Susisiekus su (duomenys
neskelbtini) PK ir budėtojo padėjėjai L. G. patikrinus policijos duomenų
bazėje, jokių duomenų apie S. T. išduotą vairuotojo pažymėjimą nebuvo, todėl nukentėjusysis
buvo pristatytas į (duomenys neskelbtini) PK. Komisariate vairuotojo
pažymėjimą apžiūrėjo budėtojas D. M. bei specialistė A. K. Jiems
vairuotojo pažymėjimo tikrumas taip pat sukėlė abejonių, nes vairuotojo
pažymėjime ranka skirtingu šriftu buvo padaryti įrašai, o apšvietus pažymėjimą
ultravioletine šviesa, pažymėjimo numeris nešvietė. Todėl buvo iškviesta budėjusi
tyrėja T. D., kuri taip pat apžiūrėjo vairuotojo pažymėjimą bei dar kartą budėtojo
padėjėjos L. G. paprašė duomenų bazėje patikrinti duomenis apie išduotus
vairuotojų pažymėjimus. Tačiau duomenų bazėje neradus duomenų apie S. T.
išduotą vairuotojo pažymėjimą, tą pačią dieną, 13.20 val., vadovaujantis BPK
140 straipsniu, buvo surašytas laikino sulaikymo protokolas, sulaikymo pagrindu
nurodant, kad S. T. „trukdys procesui“, o 15.00 val. – pradėtas
ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Be to, 16.30 val.,
apie laikinai sulaikytą asmenį ir pradėtą ikiteisminį tyrimą buvo pranešta
prokurorui.
Nukentėjusysis
ir jo atstovas kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigia, kad vadovaujantis BPK
140 straipsniu asmuo gali būti laikinai sulaikytas tik pradėjus ikiteisminį
tyrimą. Pagal BPK 140 straipsnį ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras
gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po to, kai
jis nusikalstamą veiką padarė. BPK nėra nuostatos, kad asmuo gali būti laikinai
sulaikomas tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Asmuo, kuris užkluptas darant
nusikalstamą veiką arba tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, esant BPK
numatytiems laikino sulaikymo pagrindams, pirmiausia yra sulaikomas, o tik po
to priimamas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą.
Kartu siekiant
operatyviai išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes, (duomenys neskelbtini)
PK operatyvinis darbuotojas V. G. telefonu skambino į Panevėžio miesto PK dėl
S. T. išduoto vairuotojo pažymėjimo. Jis buvo informuotas, kad tokiam asmeniui
vairuotojo pažymėjimas išduotas nebuvo ir informaciją perdavė T. D. Šias aplinkybes
patvirtina byloje esanti medžiaga (pareigūno V. G. bei Panevėžio miesto
VPK Viešosios policijos Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų grupės vyresniojo
specialisto E. S. tarnybiniai pranešimai). Be to, tyrėja T. D. 2006 m.
kovo 19 d., apie 19 val. faksu išsiuntė paklausimą į Panevėžio miesto VPK dėl
S. T. vairuotojo pažymėjimo išdavimo. Tos pačios dienos 19.56 val. iš
Panevėžio miesto VPK faksu buvo gautas atsakymas, kad vairuotojo pažymėjimas S.
T. buvo išduotas. Gavus oficialų atsakymą iš Panevėžio miesto VPK, S. T.,
apklausus jį įtariamuoju, 2006 m. kovo 19 d., 22.20 val., iš laikino sulaikymo
buvo paleistas. Taigi byloje esanti medžiaga neleidžia daryti išvados, kad T. D.
nevykdė savo tarnybos pareigų, numatytų, kaip teigiama apylinkės teismo nuosprendyje
ir kasatorių skunduose, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje ir
Vilniaus rajono policijos komisariato darbo reglamento 4 punkte, kituose
įstatymuose ir teisės aktuose, kuriuose nustatomas jos teisinis statusas ir
atliekamos funkcijos, ar jas vykdė netinkamai.
BPK 18
straipsnyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas yra ikiteisminio
tyrimo įstaigoje dirbantis asmuo, kuris šios įstaigos ar jos padalinio vadovo
pavedimu atlieka šio Kodekso numatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus: siekia
nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir tokios veikos aplinkybes. Iš (duomenys
neskelbtini) PK Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo
pareigybės aprašymo matyti, kad viena iš šias pareigas einančio valstybės
tarnautojo funkcijų yra organizuoti nusikaltimų tyrimą ir atskleidimą bei
atskleisti aptarnaujamoje teritorijoje nusikaltimus. Tyrėja T. D. (duomenys
neskelbtini) PK viršininko 2006 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 57-V-19 buvo
įgaliota priimti sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą, todėl ji ėmėsi visų
įstatymo nustatytų priemonių, kad būtų atskleista S. T. galimai padaryta
nusikalstama veika, t. y. du kartus buvo tikrinti duomenų bazės duomenys, ar S.
T. buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, konsultuotasi su specialiste A. K. bei
skambinta į Panevėžio miesto VPK. Atkreiptinas dėmesys, kad vairuotojo
pažymėjimas kėlė įtarimą visiems jį apžiūrėjusiems pareigūnams. Taip pat
apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad 2006 m. kovo 19 d. buvo
sekmadienis, t. y. nedarbo diena, todėl tyrėja neturėjo realios galimybės
greitai susisiekti su Panevėžio miesto VPK dėl S. T. vairuotojo pažymėjimo
išdavimo aplinkybių ir greitai gauti atsakymą. Taigi situacija, dėl kurios buvo
priimtas sprendimas laikinai sulaikyti S. T., įvyko ne tiek dėl T. D. veikos
(netinkamo veikimo), kiek dėl situacijos, buvusios tam tikru laikotarpiu
išduodant vairavimo dokumentus Panevėžio policijos komisariate bei darbo
organizavimo šiame komisariate (išeiginėm dienom nėra priėjimo prie tam tikrų
duomenų). Todėl kolegija sutinka su Vilniaus apygardos teismo sprendimu, kad negalima
daryti išvados, jog pradėdama ikiteisminį tyrimą dėl šio fakto tyrėja veikė
neapdairiai, nemokšiškai, t. y. jos veikoje yra neatsargi kaltė.
Kas dėl tyrėjos
veikos, pasireiškusios laikinu S. T. sulaikymu vadovaujantis BPK 140 straipsniu,
ir sulaikymo pagrindo, kad jis „trukdys procesui“ nurodymu protokole, teisėjų
kolegija pažymi štai ką.
Tyrėjų, prokurorų ir teismo veikla atskleidžiant
nusikaltimus, tiriant baudžiamąsias bylas ir nagrinėjant jas teismuose
neatsiejamai susijusi su baudžiamųjų ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymu.
Įstatymų taikymas – tai teisėsaugos institucijų pareigūnų ir teisėjų profesinės
veikos sudėtinė dalis. Todėl ne be reikalo BK 30 straipsnis nustato, kad asmuo
neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines
pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisė aktų nustatytų
įgaliojimų.
Visas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje susijęs su
ikiteisminio tyrimo pareigūno (tyrėjo) baudžiamųjų ir baudžiamojo proceso
įstatymų taikymu. Netinkamas, vieno baudžiamojo proceso dalyvio manymu,
baudžiamojo proceso įstatymo taikymas yra pagrindas ginčyti tokį veiksmą ir skųsti
tokį atitinkamo pareigūno ar teismo sprendimą įstatymo nustatyta tvarka. Tik
prokuroras ar teismas gali spręsti, ar procesinis įstatymas pritaikytas
tinkamai. Netinkamas baudžiamojo proceso įstatymo taikymas tam tikrais atvejais
gali būti pagrindu traukti tyrėją, prokurorą ar teisėją drausminėn atsakomybėn.
Bet tik išimtiniais atvejais toks pažeidimas gali būti vertinamas kaip
nusikalstama veika. Būtina tam sąlyga yra sąmoningas neteisėtų veiksmų
padarymas, o būtent kaltės BK 15 ar 16 straipsnių prasme buvimas, tyčinės ar
įstatymo numatytais atvejais neatsargios kaltės buvimas. Priešingu atveju
kiekvienas pareigūnas, kuris pagal BPK 140 straipsnį taiko laikiną asmens
sulaikymą, jei įtariamasis praėjus 48 valandoms paleidžiamas laisvėn, ar
teismas, kuris taiko BPK 122 straipsnyje numatytą kardomąją priemonę suėmimą, o
vėliau ikiteisminis tyrimas nutraukiamas dėl to, kad nepavyksta įrodyti asmens
dalyvavimo padarant nusikaltimą, iš principo galėtų būti įtariamas ir vėliau
nuteisiamas už piktnaudžiavimą ar aplaidumą. Tačiau taip nėra ir negali būti.
Profesinėje veikloje taikant teisės normas pakankamai
dažnai pasitaiko atvejų, kai įstatymo nuostatos įvairių teisėsaugos pareigūnų
suprantamos ir aiškinamos nevienodai, todėl praktikoje analogiškose situacijose
gali pasitaikyti skirtingi sprendimai. Bet tai jokiu būdu nėra pagrindas
ginčytiną pareigūno ar teismo procesinį sprendimą laikyti nusikalstama veika. T.
D. padaryta veika susijusi su profesinių funkcijų vykdymu, konkrečiai – su
baudžiamojo proceso įstatymų taikymu ikiteisminiame tyrime. Profesinė veikla
gali būti vertinama kaip nusikalstama ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik
asmeniui suvokiant daromos veikos pavojingą ar rizikingą pobūdį ir numatant
galimą įstatyme numatytų padarinių kilimą. Įstatymo taikymas, tame tarpe ir
netinkamas taikymas, jei padarytoje veikoje nėra sąmoningo netinkamo įstatymo
taikymo požymių, negali būti pagrindu traukti baudžiamojon atsakomybėn ikiteisminio
tyrimo pareigūną dėl priimto procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje. Todėl kolegija laiko, kad Vilniaus apygardos teismas
pagrįstai konstatavo, jog T. D. padarytoje veikoje nėra nei tarnybinio
aplaidumo veikos, nei neatsargios kaltės požymių, ir panaikino
apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį bei priėmė išteisinamąjį nuosprendį T.
D., kuri pirmosios instancijos teismo buvo nuteista pagal BK 229 straipsnio 1
dalį už tai, kad dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, o būtent,
būdama valstybės tarnautoja – (duomenys neskelbtini) policijos
komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja – pagal
BK 300 straipsnio 1 dalį dėl galimai suklastoto vairuotojo pažymėjimo pradėtame
ikiteisminiame tyrime, nesant BPK 140 straipsnyje nustatytų pagrindų, 2006 m.
kovo 19 d., neteisėtai sulaikė S. T., kuris buvo laikinai sulaikytas iki 2006
m. kovo 19 d., 22.20 val., ir dėl to buvo padaryta didelė moralinė žala S. T.
bei Lietuvos policijos autoritetui. Tyrėjos veikoje byloje nustatytomis
aplinkybėmis gali būti tik drausminio nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1
punktu,
n u t a
r i a :
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo,
nukentėjusiojo S. T. ir nukentėjusiojo atstovo kasacinius skundus
atmesti.
Teisėjai
Antanas Klimavičius
Albinas Sirvydis
Vytautas
Piesliakas