Baudžiamoji byla Nr. 2K-531/2013

     Teisminio proceso Nr. 1-57-1-02411-2010-5

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.1.4.4.2;

                                                                                                       1.1.4.4.4;

     1.2.3.2.1;

    2.1.7.4.;

     2.4.2.1 (N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

gynėjams advokatams Jevgenijai Savčenko, Antonui Kviatkovskiui, Bogdanui Chranovskiui,

nuteistiesiems R. J., R. P., A. A.,

vertėjai Loretai Kireilytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. J. (R. J.), R. P. ir nuteistojo A. A. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 5 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 22 d. nuosprendžių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu nuteisti:

R. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį vieneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 11 punktus laisvės atėmimu šešiolikai metų, pagal BK 22 straipsnio 2 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, pagal BK 22 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams, pagal BK 22 straipsnio 2 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir galutinė bausmė nustatyta aštuoniolika metų laisvės atėmimo. Be to, R. J. pripažintas pavojingu recidyvistu.

R. P. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 11 punktus laisvės atėmimu trylikai metų, pagal BK 159 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir septyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas trylikai metų. Pažymėtina, kad tuo pačiu nuosprendžiu R. P. išteisinta dėl kaltinimų pagal BK 22 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį, 159 straipsnį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. A. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 11 punktus laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 22 straipsnio 2 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas penkeriems metams.

Iš R. J., R. P., A. A. ir E. B., o nepilnamečiams A. A. ir E. B. neturint lėšų, iš nepilnamečių civilinių atsakovų atstovų pagal įstatymą S. A. ir V. B., solidariai priteista nukentėjusiosios J. S. naudai 80 000 Lt neturtinės ir 3768 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 5 d. nuosprendžio dalis dėl R. J. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 4 dalį ir 22 straipsnio 2 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo R. J. dėl šių veikų išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Be to, panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 5 d. nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo R. J. ir dėl šios dalies nuspręsta R. J. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 11 punktus, 22 straipsnio 2 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir nustatyti galutinę bausmę laisvės atėmimą septyniolikai metų.

Nuteistosios R. P., nuteistojo A. A. gynėjo advokato B. Chranovskio apeliaciniai skundai atmesti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti E. B. ir I. M. (I. M.), tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, nuteistųjų R. J., R. P. ir A. A. bei jų gynėjų paaiškinimų, kuriuose jie prašė jų bei jų ginamųjų kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. J. ir R. P. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2010 m. lapkričio 28 d. 21 val. iki 2010 m. lapkričio 29 d. 2 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdami apsvaigę nuo alkoholio, R. J. namuose, esančiuose Vilniaus r., Lavoriškių s., (duomenys neskelbtini), R. P., veikdama kaip kurstytoja, paprašė ir įtikino R. J. sumušti mažametę N. S., gimusią 1997 m. (duomenys neskelbtini), ir taip jai atkeršyti, o R. J., veikdamas kaip vykdytojas, tyčia ne mažiau kaip vieną kartą sudavė keliu mažametei N. S. į veidą ir paėmęs už plaukų ištempė ją į lauką, klūpančiai spyrė į nugarą bei partempė atgal į namo vidų, ne mažiau trimis trauminiais poveikiais išraudamas plaukus kaktoje ir viršugalvyje, tempdamas padarė įvairius kūno sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir taip kankindamas, smurtaudamas ilgą laiką, sukeldamas ne tik stiprias fizines, bet ir moralines, dvasines kančias, nežymiai sutrikdė sveikatą mažametei N. S.

R. J., R. P. ir A. A. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe kartu su E. B., nuo 2010 m. lapkričio 29 d. 1 val. iki 2010 m. lapkričio 29 d. 4 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdami apsvaigę nuo alkoholio, R. J. namuose, esančiuose Vilniaus r., Lavoriškių s., (duomenys neskelbtini), R. P., turint tikslą atkeršyti mažametei N. S. dėl pastarosios sesers A. P. ankstesnių veiksmų, įtikinėjimu ir prašymais sukursčius ir palenkus bendrininkus R. J., A. A. ir E. B. smurtauti prieš mažametę N. S., visiems bendrininkams turint tikslą nuslėpti kitą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje – nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymą N. S., R. J., A. A., E. B. ankstesniais smurtiniais veiksmais bei agresyviu elgesiu prieš mažametę N. S. sukėlę jai bejėgiškumo būklę ir taip atėmę galimybę aktyviai priešintis, R. J., A. A. ir E. B. laikė prispaudę nukentėjusiosios įvairias kūno vietas, o R. P. padavinėjo įvairius stiprius alkoholinius gėrimus, kuriuos R. J. prievarta pylė mažametei N. S. į burną, padarydamas jai kūno sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas; taip prievartiniais veiksmais jie sukėlė N. S. ūmų apsinuodijimą etilo alkoholiu, vertinamą kaip sunkų sveikatos sutrikdymą, tai sukėlė vėmimą, sutrikdė kosulio, rijimo ir kvėpavimo refleksus, todėl skrandžio turinys buvo įkvepiamas į smulkiuosius kvėpavimo takus; dėl besitęsiančio nuodingo alkoholio poveikio esant gilios komos būklei vyko kvėpavimo slopinimas ir, sutrikus kvėpavimui bei kraujotakai, nukentėjusioji N. S. mirė.

R. J. ir A. A. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su E. B., nuo 2010 m. lapkričio 29 d. 1 val. iki 2010 m. lapkričio 29 d. 6 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdami apsvaigę nuo alkoholio, R. J. namuose, esančiuose Vilniaus r., Lavoriškių s., (duomenys neskelbtini), R. J., siekdamas išprievartauti bei pasityčioti iš mažametės N. S., o A. A. ir E. B. šio tikslo neturėdami, prieš tai panaudoję fizinį smurtą ir prievarta nugirdę mažametę N. S. alkoholiu bei pasinaudodami jos bejėgiška būkle dėl mažametystės ir jos fizinės būklės, siekdami patenkinti lytinę aistrą įvedė savo lytinius organus mažametei N. S. į jos lytinius organus, R. J., be to, tokiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajai mergystės plėvės plyšimą, pereinantį į makšties sienelę, t. y. sužalojimą, vertinamą kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip pasikėsino prievarta lytiškai santykiauti – išžaginti mažametę N. S. nesuvokdami, kad nusikalstamos veikos negali pabaigti dėl to, jog N. S. jau buvo mirusi.

R. P. nuteista ir už tai, kad nuo 2010 m. lapkričio 29 d. 1 val. iki 2010 m. lapkričio 29 d. 4 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, R. J. namuose, esančiuose Vilniaus r., Lavoriškių s., (duomenys neskelbtini), žinodama, kad A. A., gimęs 1995 m. (duomenys neskelbtini)., ir E. B., gimęs 1996 m. (duomenys neskelbtini), yra vaikai, pasiūlė jiems padaryti nusikaltimą – prašė panaudoti fizinį smurtą prieš mažametę N. S., todėl R. J., A. A. ir E. B. laikė prispaudę nukentėjusiosios įvairias kūno vietas, o ji, R. P., padavinėjo įvairius stiprius alkoholinius gėrimus, kuriuos R. J. prievarta pylė mažametei N. S. į burną, taip padarė jai kūno sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir prievartiniais veiksmais sukėlė N. S. ūmų apsinuodijimą etilo alkoholiu, vertinamą kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, tai sukėlė nukentėjusiosios N. S. mirtį; taip R. P. įtraukė vaikus A. A. ir E. B. į nusikalstamą veiką – kito žmogaus nužudymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo išteisinti jį dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 2 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį, jo veiką, pirmosios instancijos teismo kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 11 punktus, perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį, jei būtų įrodyta, kad šią veiką jis padarė dėl neatsargumo, panaikinti sprendimą jį pripažinti pavojingu recidyvistu.

              Nuteistasis nurodo, kad teismai, darydami išvadas apie faktines bylos aplinkybes, iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, jog ant nukentėjusiosios N. S. kūno nerasta jokių jo DNR pėdsakų, tuo tarpu nuteistasis E. B. parodė, kad jis tik manė, jog R. J. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja N. S., tačiau pats to nematė. Dėl to jis dėl kaltinimo išžaginus nukentėjusiąją N. S. turėjo būti išteisintas, tačiau teismai, netinkamai įvertinę įrodymus, to nepadarė.

Nuteistasis mano, kad teismai, kvalifikuodami jo veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 11 punktus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Jau tada, kai įvykio dieną jis susitiko su nukentėjusiąja N. S., ši buvo apsvaigusi. Vėliau visi įvykio metu dalyvavę asmenys kartu vartojo alkoholinius gėrimus. Jis nesitikėjo, kad nukentėjusioji dėl to galėtų mirti, todėl jo, kaip pilnamečio asmens, kaltė yra tik ta, kad jis su nepilnamečiais vartojo alkoholinius gėrimus. Esant tokioms aplinkybėms, jis galėtų atsakyti už nukentėjusiosios N. S. mirtį tik kaip sukeltą dėl neatsargumo.

              Kasaciniu skundu nuteistoji R. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 5 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 22 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti, nesant jos veikoje nusikalstamos veikos sudėties, arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

              Nuteistoji nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai turi būti panaikinti, nes teismai, vertindami įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nuosprendžius pagrindė spėjimu ir prielaidomis. Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad ji kurstė R. J. ir E. B. smurtauti prieš nukentėjusiąją N. S., tačiau tokios teismo išvados prieštarauja byloje surinktam įrodymų visetui. Ji neigia atlikusi tokius veiksmus, o nuteistasis E. B. parodė, kad smurtauti prieš nukentėjusiąją N. S. ėmė savo iniciatyva. Nuteistasis R. J. turėjo savo motyvų smurtauti prieš nukentėjusiąją N. S., o nuteistojo A. A. parodymai dėl to, kad ji kurstė R. J. ir E. B. smurtauti prieš nukentėjusiąją N. S., yra nepatikimi, nes tuo metu jo net nebuvo kambaryje ir jis negali duoti jokių parodymų apie šias aplinkybes. Bylą nagrinėję teismai taip pat padarė išvadą, kad ji kurstė R. J., A. A. ir E. B. nugirdyti nukentėjusiąją N. S., padavinėjo alkoholį R. J. (tai vėliau sukėlė nukentėjusiosios mirtį), tačiau tokios teismų išvados prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui. Ji neigia atlikusi tokius veiksmus, tvirtina, kad nugirdyti nukentėjusiąją N. S. pasiūlė R. J. Jos parodymus patvirtina nuteistojo E. B. parodymai. Nuteistojo R. J. parodymai dėl šios aplinkybės nepatikimi, nes jis pats siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, be to, jis negalėjo nurodyti, kodėl ji turėjo siūlyti nugirdyti nukentėjusiąją. Nuteistojo A. A. parodymai dėl šios aplinkybės taip pat nepatikimi, nes nėra nuoseklūs. Antai ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad nugirdyti nukentėjusiąją pasiūlė R. P., tačiau teisme jis jau tvirtino, kad neprisimena, kas iš įvykyje dalyvavusių asmenų pasiūlė šią mintį. Nuteistoji pažymi, kad ji alkoholio nuteistajam R. J. nepadavinėjo, tai padarė liudytoja K. D. Jos parodymus apie bylos aplinkybes patvirtina aplinkybė, kad ant alkoholio butelių nerasta jos pirštų atspaudų.

              Nuteistoji tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, nes priimtas nepatikrinus bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nuosprendyje nenurodžius argumentų, kodėl kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti, t. y. iš esmės pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, teismas nepasisakė dėl tokių esminių jos apeliacinio skundo argumentų, kad, pagal E. B. parodymus, nukentėjusiąją nugirdyti sumanė pats R. J., kad E. B. savo parodymuose pripažino nukentėjusiajai N. S. sudavęs savo iniciatyva, kad K. D. savo parodymuose patvirtino, jog alkoholinius gėrimus R. J. padavinėjo ji, o ne R. P.

              Nuteistoji nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodami jos veikas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 11 punktus, 159 straipsnio 1 dalį, nes jai nebuvo žinomos aplinkybės, jog nukentėjusioji N. S. yra mažametė, o nuteistieji A. A. ir E. B. veikos padarymo metu buvo nepilnamečiai.

Kasaciniame skunde nuteistoji taip pat teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis E. B. buvo apklaustas, proceso veiksmai buvo atlikti nedalyvaujant E. B. atstovui pagal įstatymą, todėl padarytas BPK pažeidimas. Be to, pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, jai nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tai ji galėjo padaryti tik tada, kai pati kreipėsi į bylą nagrinėjusį pirmosios instancijos teismą.

              Kasaciniu skundu nuteistojo A. A. gynėjas advokatas B. Chranovskis prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 5 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 22 d. nuosprendžių dalis, kuriomis A. A. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 11 punktus, 22 straipsnio 2 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį, ir A. A. dėl šių kaltinimų išteisinti arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 5 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 22 d. nuosprendžių dalis, kuriomis iš R. J., R. P., A. A. ir E. B., o nepilnamečiams A. A. ir E. B. neturint lėšų, iš nepilnamečių civilinių atsakovų atstovų pagal įstatymą S. A. ir V. B. solidariai priteista nukentėjusiosios J. S. naudai 80 000 Lt neturtinės bei 3768 Lt turtinės žalos atlyginimo, ir taikyti dalinę A. A. civilinę atsakomybę bei atitinkamai sumažinti jam priteistos žalos dydį.

              Gynėjas nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami jo ginamąjį kaltu dėl nukentėjusiosios N. S. nužudymo ir pasikėsinimo ją išžaginti, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nekaltumo prezumpciją, taip pat nesilaikė reikalavimų, keliamų nuosprendžio surašymui, t. y. iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 44 straipsnio, 305 straipsnio reikalavimus. Išvadą apie tai, kad jo ginamasis nužudė nukentėjusiąją N. S., teismai pagrindė aplinkybe, kad jis laikė nukentėjusiąją, kai R. J. prievarta jai į burną pylė alkoholinius gėrimus, tačiau tokia teismų išvada prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui. A. A. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu davė nuoseklius parodymus, kad tokių veiksmų neatliko, jo parodymus patvirtino nuteistieji R. J., E. B. Nepaisydami to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadas apie faktines bylos aplinkybes grindė liudytojos K. D. parodymais, kurie prieštarauja šiam įrodymų visetui. K. D. parodymai yra nepatikimi ir dėl to, kad ji linkusi meluoti, įvykio dieną jau vartojo alkoholinius gėrimus, uostė klijus, todėl negalėjo tinkamai suvokti visų bylos aplinkybių, nedavė parodymų apie nukentėjusiosios N. S. išžaginimą, nors pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes ji turėjo matyti, kaip daroma ši veika. Svarbu ir tai, kad teismai savo išvadas grindė šios liudytojos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nors jo ginamajam nebuvo sudaryta galimybė juos patikrinti, taip pažeidžiant jo ginamojo teisę į gynybą. Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad jo ginamasis pasikėsino išžaginti nukentėjusiąją N. S. remdamasis įrodymų visetu, kurį sudaro nuteistojo E. B. parodymai ir DNR specialisto išvada, tačiau išanalizavus šiuos įrodymus matyti, kad jie įrodymų viseto nesudaro. Nuteistojo E. B. parodymai yra neleistini, todėl teismai negalėjo jais grįsti išvadų apie faktines bylos aplinkybes. E. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo nepilnametis, todėl jį apklausiant ir atliekant kitus proceso veiksmus turėjo dalyvauti jo atstovas pagal įstatymą arba Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovas, tačiau taip nebuvo daroma. Apklausiamas teisme E. B. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu patyrė psichologinį spaudimą, todėl jo parodymai negali būti laikomi patikimais. Savo ruožtu iš DNR specialisto išvados matyti, kad negauta jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog A. A. pasikėsino išžaginti nukentėjusiąją N. S.

              Gynėjas pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kritiškai vertindami jo ginamojo parodymus, nuosprendžiuose jų neanalizavo, nepasisakė, kodėl jo parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuosprendžiuose neišanalizavo visų nuteistųjų parodymų, nepaminėjo kai kurių įrodymų, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus.

              Gynėjas mano, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias civilinio ieškinio išsprendimą baudžiamojoje byloje. Pagal BPK 113 straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos Civilinio proceso kodekso normos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6 straipsnio 3 dalyje, 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skolininkų atsakomybė yra solidari, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Pagal teismų praktiką asmens atsakomybė yra solidari, kai kiekvieno iš atsakovų neteisėti veiksmai yra vienodai reikšmingi kilusiems padariniams atsirasti. Jei vieno iš atsakovų neteisėti veiksmai buvo reikšmingesni nei kito, atsakovų atsakomybė bus dalinė (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nepilnametis A. A. į nusikaltimų padarymą buvo įtrauktas pilnamečio asmens, todėl A. A. turėtų būti taikoma ne solidari, o dalinė civilinė atsakomybė. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami nukentėjusiajai J. S. priteistinos neturtinės žalos dydį, tik formaliai nurodė, kad atsižvelgia į nuteistųjų turtinę padėtį, teisingumo ir proporcingumo principus ir kitas bylos aplinkybes, todėl nustatė jį aiškiai per didelį. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesiaiškino nuteistojo A. A. atstovo pagal įstatymą S. A. turtinės padėties, konkrečiai to, kad jis augina dar vieną mažametį vaiką, turi išlaikyti šeimą, namą, yra pasiskolinęs pinigų pagal kredito sutartį, gauna nedidelį atlyginimą, kuris yra pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis. Spręsdami dėl neturtinės žalos dydžio teismai visai neatsižvelgė į tai, kad nuteistieji R. J. ir R. P. yra asocialūs asmenys, neturi ir neturėjo jokių pajamų, santaupų, jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, todėl priteistos neturtinės žalos atlyginimas iš jų faktiškai yra neįmanomas ir visa neturtinės žalos atlyginimo našta teks jo ginamojo atstovui pagal įstatymą be jokios vilties išieškoti dalį šios sumos iš minėtų asmenų, o tai pažeidžia proporcingumo ir sąžiningumo principus.

Kasaciniame skunde nuteistojo A. A. gynėjas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl E. B. parodymų vertinimo, tačiau nenurodo, ar dėl to padarytas koks nors esminis BPK pažeidimas.

Nuteistųjų R. J. (R. J.) ir nuteistojo A. A. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio kasaciniai skundai netenkintini, o R. P. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl nuteistojo R. J. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 11 punktus ir  149 pagrįstumo

Kasatorius mano, kad teismai, kvalifikuodami jo veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 11 punktus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Jis nesitikėjo, kad nukentėjusioji dėl to galėtų mirti, todėl jo, kaip pilnamečio asmens, kaltė yra tik ta, kad jis su nepilnamečiais vartojo alkoholinius gėrimus. Taigi jis galėtų atsakyti už nukentėjusiosios N. S. mirtį tik kaip sukeltą dėl neatsargumo.

Teisėjų kolegija laiko, kad teismai pagrįstai R. J. nuteisė už tyčinį kito žmogaus gyvybės atėmimą. Kasatorius teigia nežinojęs nukentėjusiosios amžiaus, tačiau bet kokiu atveju jis suvokė, kad prievarta girdo stipriais alkoholiniais gėrimais labai jauną žmogų. Kaip patyręs šioje srityje vyras kasatorius suvokė alkoholio poveikį žmogui, jo sveikatai ir gyvybei, ypač tuo atveju, kai dideliu kiekiu stipraus alkoholio per trumpą laiką apsvaiginamas itin jaunas žmogus, kurio organizmas nepasiruošęs priimti didelio stiprių alkoholinių gėrimų kiekio. Taigi sugirdydamas prievarta nukentėjusiajai N. S. didelį kiekį stiprių alkoholinių gėrimų per trumpą pusės valandos laikotarpį, kasatorius negalėjo nesuvokti, kad jo veika yra pavojinga tiek nukentėjusiosios sveikatai, tiek ir gyvybei, taip pat negalėjo nenumatyti, kad dėl tokių jo veiksmų gali kilti ne tik sveikatos sutrikdymai, bet ir nukentėjusiosios mirtis. Nukentėjusiajai buvo nustatytas itin didelio, faktiškai mirtino laipsnio apsinuodijimas alkoholiu. Kaip matyti iš specialisto išvados, N. S. kraujyje etilo alkoholio koncentracija buvo – 5,40 proc., šlapime – 7,39 proc. ir 6,87 proc. – smegenų skystyje. Taigi teisėjų kolegija neabejoja, kad kasatorius suvokė darantis veiką, pavojingą nukentėjusios sveikatai ir gyvybei. Apygardos teismas konstatavo netiesioginę tyčią visų kaltininkų, tarp jų ir R. J. veikoje. Suvokdamas, kad priverstinai girdo jauną žmogų, jis suvokė, jog gali ne tik taip apsvaiginti jį, kad šis vėliau nieko neatsimins, bet ir numatė, kad gali sukelti žalą jo sveikatai ir gyvybei. Taigi kasatorius suvokė daromos veikos pavojingumą ir numatė galimus padarinius. Kasatorius gal tiesiogiai ir nenorėjo kito žmogaus mirties, tačiau akivaizdžiai buvo abejingas visoms galimoms pasekmėms. Baigęs daryti pavojingą veiką, jis nieko pozityvaus nedarė, kad pagelbėtų nukentėjusiajai, nunešė ją į lovą ir toliau girtavo abejingai žiūrėdamas į galimą nukentėjusiosios mirties faktą, nebandė nukentėjusiosios gaivinti, nesirūpino pirminės medicinos pagalbos jai suteikimu. Tai rodo, kad jam buvo nesvarbu, ar nukentėjusioji išgyvens ar mirs. Taigi laikytina pagrįsta teismų išvada, jog nors jis nenorėjo, kad nukentėjusioji mirtų, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti.

Veiką galima laikyti neatsargiu nusikaltimu, jei jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (nusikalstamas pasitikėjimas), arba jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas). Vadovaudamasi aukščiau išvardytais faktais ir juos įvertinusi kolegija neranda neatsargios kaltės požymių kasatoriaus veikoje. Bylos medžiaga akivaizdžiai rodo gyvybės atėmimą netiesiogine tyčia. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai padarė išvadą, jog R. J. veikė tyčia, ir jo veiką tinkamai kvalifikavo kaip nužudymą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 11 punktus.

Nuteistasis teigia, kad yra nepagrįstai nuteistas dėl nukentėjusiosios N. S. išžaginimo, tvirtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai įvertino dėl šio kaltinimo byloje surinktus įrodymus. Šie argumentai nepagrįsti. Išvadą dėl R. J. padaryto N. S. išžaginimo patvirtina nuteistojo E. B. parodymai, specialisto išvada Nr. S 536/10 (01), įvykio vietos apžiūros protokolas ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma, kurią išsamiai ir detaliai aptarė apeliacinės instancijos teismas. Paminėtina tai, kad nors E. B. nenurodė, jog matė, kaip R. J. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, tačiau parodė, kad „po to, kai R. J. liko kambaryje su N. S., o R. P. išėjusi į lauką pasakė mums, kad R. J. „ją prievartauja“. Taip pat atsižvelgtina, kad apie išžaginimo faktą R. J. minėjo liudytojams K. B., R. V., S. S., N. S. ir I. P. Šie liudytojai teisme tvirtino, kad „R. J. pasakė, kad mylėjosi su ta mergaite ir ji dar netyčia ten pridarė“. Be to, ant lovos, į kurią buvo paguldyta apsvaigusi nukentėjusioji, pagalvės užvalkalo, antklodės užvalkalo, užtiesalo rastos sperminio skysčio ir kraujo dėmės, kurios priklauso nukentėjusiajai N. S. ir R. J. Dėl to kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis apie faktines bylos aplinkybes, susijusias su R. J. pasikėsinimu išžaginti nukentėjusiąją, ir kitaip vertinti įrodymus.

Nuteistasis teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami jį pavojingu recidyvistu. BK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo gali būti teismo pripažįstamas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo, turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 20 d. nuosprendžiu R. J. buvo nuteistas pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, t. y. už labai sunkų nusikaltimą. Nagrinėjamoje byloje jis buvo pripažintas kaltu dėl kelių naujų labai sunkių nusikaltimų padarymo, kuriuos jis padarė neišnykus teistumui už nusikaltimą, dėl kurio padarymo jis buvo pripažintas kaltu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 20 d. nuosprendžiu. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. J. pavojingu recidyvistu, BK 27 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Dėl nuteistojo A. A. nuteisimo pagrįstumo

Nuteistojo A. A. gynėjas teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė nekaltumo prezumpciją, spręsdami, ar A. A. yra kaltas dėl nukentėjusiosios N. S. nužudymo. Gynėjas ginčija išvadą apie tai, kad jo ginamasis nužudė nukentėjusiąją N. S. Byloje nustatyta, kad A. A. laikė nukentėjusiąją, kai R. J. prievarta jai į burną pylė alkoholinius gėrimus. Taigi nuteistasis savo veiksmais trukdė nukentėjusiajai priešintis R. J. veiksmams. Jis matė R. J. veiksmus, juos suprato kaip pavojingus nukentėjusiosios sveikatai ir gyvybei, tad pagrįstai buvo pripažintas nužudymo bendrininku – bendravykdytoju. Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde, išvadą dėl nuteistojo A. A. veiksmų padarant šį nusikaltimą patvirtina nuteistųjų R. J., R. P. parodymai, iš dalies nuteistojo A. A., E. B. parodymai bei kitų byloje surinktų įrodymų visuma, kurią aptarė apeliacinės instancijos teismas. Antai apklausta kaip įtariamoji R. P. parodė, kad „ji su K. D. liko gerti kambaryje. Pro atidarytas duris ji matė, kad A. A. stovi prie šaldytuvo (kampe), jo rankos padėtos N. S. ant pečių, o E. B. tupėjo šalia N. S. ir jo rankos gulėjo ant N. S. kelių. R. J. stovėjo prie stalo priešais N. S. ir laikė butelį su degtine. Ji nematė, kaip ir kas pylė alkoholį N. S. į gerklę. Taip pat ji nežino, kokiu tikslu vaikinai buvo padėję rankas ant N. S. kūno, tikrai ne su tikslu paglostyti“. K. D., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad „A. A. laikė ją už pečių, o R. J. laikydamas ją už gerklės pylė prievarta degtinę. Nors iš pradžių R. J. pylė degtinę į taurę, po to į gerklę, o kai atsibodo – tiesiai iš butelio į gerklę. E. B. irgi laikydamas N. S. padėdavo R. J., o po to ir pats pylė vietoje R. J.“. Kolegija pažymi, kad liudytojos K. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo ištirti tik siekiant patikrinti anksčiau minėtus kitų asmenų parodymus, duotus teisme, šios liudytojos parodymais teismo išvados nuosprendyje nebuvo grindžiamos, todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas šios liudytojos parodymų patikimumas, teigiama, kad jais pagrindžiant apkaltinamąjį nuosprendį pažeista A. A. teisė į gynybą, yra nepagrįsti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis apie faktines bylos aplinkybes, susijusias su A. A. dalyvavimu nužudant nukentėjusiąją.

Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė nekaltumo prezumpciją, spręsdami, ar A. A. kaltas dėl nukentėjusiosios N. S. išžaginimo. Kolegija pažymi, kad šią išvadą patvirtina E. B. parodymų, specialistų išvadų ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma, kurią aptarė apeliacinės instancijos teismas. E. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „po to R. P. pasikvietė A. A. ir pasiūlė jam „išprievartauti“ N. S. Stovėdamas prieškambaryje ant slenksčio jis matė, kaip virtuvėje prieš užeidamas į kambarį A. A. užsimovė prezervatyvą. Už 10 min. A. A. išėjo iš kambario ir savo veiksmų nekomentavo“. Kolegija pažymi, kad vien pats faktas, kad nuteistasis E. B. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nedalyvaujant Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovui ar jo atstovui pagal įstatymą, savaime nereiškia tokio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, dėl kurio jo parodymai yra niekiniai. Išvadą dėl tokių duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais daro bylą nagrinėjantis teismas atsižvelgdamas į tai, kokią įtaką duomenų patikimumui turėjo padarytas pažeidimas. Iš bylos duomenų matyti, kad padarytas pažeidimas esminės įtakos nuteistojo E. B. parodymų turiniui neturėjo, todėl, nors šis pažeidimas ir buvo padarytas, dėl jo nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistojo E. B. parodymai yra neleistini.

Nuteistojo gynėjas teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neišdėstė motyvų, kodėl kritiškai vertina jo ginamojo parodymus, ir taip pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių matyti, kad priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, teismai išdėstė motyvus dėl asmenų, tarp jų ir A. A., parodymų vertinimo. Kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad nuosprendis yra vientisas aktas, todėl vertinant visą nuosprendžio aprašomąją dalį kaip visumą bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl A. A. parodymų vertinimo yra aiškios ir suprantamos.

Dėl civilinio ieškinio

Nuteistojo A. A. gynėjas teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami civilinį ieškinį, netinkamai taikė civilinės teisės normas. Kolegija pažymi, kad nustatyta, jog nuteistasis A. A., būdamas įvykio vietoje, laikė nukentėjusiąją, kad ši nesipriešintų, kai jai R. J. prievarta į burną pylė didelį kiekį stiprių alkoholinių gėrimų, taigi tiesiogiai dalyvavo gyvybės atėmimo nukentėjusiajai procese. Jis pripažintas nužudymo bendrininku. Jo vaidmuo nusikaltimo padaryme toli gražu nebuvo antraeilis. Esant bendrininkavimui nusikaltime, visi bendrininkai, nepaisant jų vaidmens nusikaltimo padaryme, atsako baudžiamąja tvarka už vieną ir tą patį nusikaltimą, jų veikos kvalifikuojamos pagal tą patį BK straipsnį. Iš minėto fakto išplaukia solidari bendrininkų civilinė atsakomybė už nusikaltimu padarytą žalą. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad atsakomybė už visų bendrininkų veiksmais sukeltą žalą yra solidari, o ne dalinė. Pažymėtina ir tai, kad civilinės bylos Nr. 3K-3-156/2005 faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos nei šioje baudžiamojoje byloje, todėl minėta nutartis negali būti laikoma formuojančia teismų praktiką nagrinėjamoje byloje. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių matyti, kad abiejų instancijų teismai vertino visas neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas bylos aplinkybes ir padarė dėl to atitinkamas išvadas. Nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Dėl R. P. apeliacinio skundo išnagrinėjimo ir jos nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 11 punktus pagrįstumo

R. P. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu greta kitų nusikaltimų nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 11 punktus už tai, kad turėdama tikslą atkeršyti mažametei N. S., gimusios 1997 m. (duomenys neskelbtini)., dėl pastarosios sesers A. P. ankstesnių veiksmų bei siekdama nuslėpti kitą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymą mažametei N. S., įtikinėjimu ir prašymais sukurstė ir palenkė kitus bendrininkus smurtauti prieš mažametę. Be to, tuo metu, kai E. B., A. A. ir R. J. laikė prispaudę nukentėjusiosios įvairias kūno vietas, ji, R. P., paduodavo įvairius stiprius alkoholinius gėrimus, kuriuos R. J. prievarta pylė mažametei N. S. į burną ir taip nužudė bejėgiškos būklės mažametę N. S. Taigi R. P. teismo nuosprendžiu pripažinta N. S. nužudymo kurstytoja ir vykdytoja.

Kasaciniame skunde R. P. neigia atlikusi kurstymo nužudyti veiksmus, taip pat ji pažymi, kad alkoholio nuteistajam R. J. nepadavinėjo, todėl už nužudymą nuteista be pagrindo. Panašius motyvus ji dėstė ir apeliaciniame skunde.

Kasaciniame skunde ginčijama teismų išvada, kad kasatorė sukurstė nužudyti N. S. Dėl šios skundo dalies išskirtinos trys problemos: 1) ar R. P. sukurstė R. J. ir kitus bendrininkus; 2) kokiam nusikaltimui padaryti sukurstė; 3) ar kurstymo nužudyti N. S. veiksmus patvirtina bylos medžiaga.

Pagal BK 24 straipsnio 5 dalį kurstytojas yra tas, kas palenkia kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Kurstymas visada yra konkretus. Kurstytojas suvokia, kokį nusikaltimą padaryti kursto kitą asmenį. Kurstytojas palenkia kitą asmenį daryti konkretų nusikaltimą, esant apibrėžtai tiesioginei tyčiai (pvz. nužudymą), arba vieną iš vienarūšių nusikaltimų, esant neapibrėžtai tiesioginei tyčiai (pvz., sukelti bet kokius sveikatos sutrikdymus ar juos sukelti kaip sveikatos sutrikdymus ir taip atimti gyvybę). Taigi kurstymas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kurstymas negalimas netiesiogine tyčia.

Apygardos teismo nuosprendyje nustatyta, kad ji sukurstė ir palenkė kitus bendrininkus smurtauti prieš mažametę. Kaltinimas pakankamai nekonkretus. Kaip galima spręsti iš kitų nuteistųjų parodymų, jos kurstymo veiksmai pasireiškė tuo, jog ji pasiūlė R. J. nugirdyti nukentėjusiąją, kad ši nieko neprisimintų apie ankščiau nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas. Tačiau nuteistųjų parodymai dėl šio fakto prieštaringi. Apie tai, kad kasatorė pasiūlė nugirdyti nukentėjusiąją, teisme parodė E. B. (jis parodė, kad R. P. pasiūlė ją nugirdyti R. J., kad ši nieko neprisimintų, jog jai jis sudavė, jog sumušė A.P. Siūlė girdyti alkoholiu). Ikiteisminiame tyrime apklaustas šis nuteistasis parodė, kad R. J. nutarė nugirdyti N. S., kad kitą dieną nieko neatsimintų, t. y. suduotų smūgių, A. P. sumušimo. R. P. pasakiusi „daryk ką nori“ kartu su K. D., I. M., Olegu gėrė kambaryje ir nekreipė į tai dėmesio. Į tai, kad būtent R. P. sukurstė nugirdyti nukentėjusiąją, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme parodė nuteistasis R. J. Iš jo parodymų išplaukia, kad jei R. P. nebūtų sukursčiusi nugirdyti, nieko nebūtų ir buvę. R. P. sukurstė nugirdyti mirusiąją.

Tuo tarpu nuteistasis A. A. teisme parodė, kad būtent R. J. pasakė, „jog reikia N. S. nugirdyti, kad ji nieko neprisimintų, kas ją sumušė. R. P. visą tą laiką buvo su K. D. kambaryje. R. P. nestabdė tos veiklos. R. P. pats pylė ir girdė N. S., bet tiksliai negaliu pasakyti, kiek to alkoholio įpylė, bet maždaug apie pusę 0,5 l butelio degtinės ir pusę 0,5 l butelio brendžio bei truputį alaus ...R. J. pasakė, jog reikia N. S. nugirdyti, kad ji nieko neprisimintų, kas ją sumušė. N. S. buvo girta“.

Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė nė į vieną klausimą dėl kurstymo padaryti nužudymą, keliamą R. P. apeliaciniame skunde, neanalizavo proceso dalyvių parodymų dėl R. P. veiksmų ir jų nevertino, o tik aptakiai ir bendrai atsakė į visų keturių apeliantų – R. J., E. B. atstovo pagal įstatymą, A. A. gynėjo ir R. P. apeliacinius skundus dėl nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1, 2, 11 punktus, nedetalizuodamas R. P. veiksmų ir jų teisinio vertinimo. Neatsakyta, ar pakanka įrodymų konstatuoti, kad R. P. padarė jai inkriminuotus veiksmus, o jei padarė, tai ar jie atitinka kurstymo požymius ir atskirai imant kurstymo padaryti nužudymą požymius (pasiūlymas R. J. nugirdyti nukentėjusiąją už tai, kad ji nieko neprisimintų, kas ją sumušė). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas nusikaltimo vykdytojų kaltės formą ir rūšį nustatė kaip netiesioginę tyčią. Teismai nepasisakė, kaip tai dera su kaltės rūšies reikalavimais kurstytojui.

Taip pat pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 11 punktus R. P. nuteista už tai, kad paduodavo įvairius stiprius alkoholinius gėrimus, kuriuos R. J. prievarta pylė mažametei N. S. į burną, ir taip nužudė bejėgiškos būklės mažametę. Kasatorė ginčijo ir šį nuteisimo momentą, kartu teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į šį apeliacinio skundo argumentą.

Šioje bylos dalyje kyla du klausimai: 1) ar alkoholinių gėrimų atnešimas ir padavimas R. J. yra nužudymo vykdytojo ar padėjėjo veiksmai; 2) ar byloje yra pakankamai įrodymų dėl minėtų R. P. veiksmų atlikimo.

Pažymėtina, kad pagal BK 24 straipsnio 3 dalį vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkte nurodyta, kad kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu. Taigi vykdytojas yra tas, kuris tiesiogiai dalyvauja gyvybės atėmimo procese. Dėl to teismai pirmiausia turėjo išsiaiškinti, ar alkoholinių gėrimų padavimas R. J. atitinka nužudymo vykdytojui keliamus reikalavimus.

Kitas klausimas, ar pakanka byloje įrodymų, kad R. P. atliko veiksmus, dėl kurių padarymo ji yra nuteista. Ji pati šio fakto nepripažino. E. B., apklaustas ikiteisminiame tyrime, parodė, kad „R. J. prievarta pylė alkoholį visą laiką laikydamas N. S. Pastaroji atsijungė. Jis stovėjo šalia ir nieko nedarė. R. J. paprašė atnešti dar degtinės. R. P. iš spintelės išėmė butelį degtinės, padavė K. D., kuri perdavė R. J.  R. J. įpildavo degtinę į taurę, suspausdavo N. S. žandus ir įpildavo iš taurės į gerklę“. Analogiškus parodymus ikiteisminiame tyrime apklaustas kaip įtariamasis davė A. A.: „R. J.  pakėlė N. S. už rankos ir nutempė į virtuvę bei pasodino į fotelį. Garsiai pasakė visiems, kad reikia ją nugirdyti, kad kitą dieną nieko neatsimintų. Jis ir E. B. pasiūlė geriau paleisti N. S., o prireikus policijai pasakyti, kad ji girta pati susimušė. Tačiau R. J. pareiškė, kad kai prigirdys N. S., nuveš ir paleis Lavoriškių k., N. S. jau buvo girta. Po to paėmė pusę butelio 0,5 l talpos brendžio ir vertė N. S. gerti. Kai pasibaigė brendis, R. P. padavė butelį 0,5 l talpos degtinės „Moskovskaja“, o po kuriuo laiko - butelį ar 2 l ar 2,5 l talpos alaus „Euro“. R. P. visą laiką buvo kambaryje su K. D. ir tik retkarčiais atidarydavo duris pasižiūrėti kas vyksta.“ Tačiau iš teismo nuosprendžio negalima daryti išvados, kad nuteistieji teisme patvirtintų šiuos anksčiau duotus parodymus. K. D., apklausta ikiteisminiame tyrime, parodė „kažkas iš vaikinų liepė jai paduoti butelį degtinės. Ji padavė pilną butelį degtinės „Moskovskaja“, kuris stovėjo kambaryje. N. S. sėdėjo virtuvėje ant fotelio“.

Esant tokioms aplinkybėms, kurios buvo ginčijamos apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas turėjo atsakyti į apeliacinio skundo motyvus, pasitelkdamas baudžiamųjų įstatymų aiškinimą, bei dar kartą patikrinti apygardos teismo padarytą įrodymų vertinimą. Deja, tai padaryta nebuvo, į visų nuteistųjų apeliacinius skundus atsakyta bendrai, nedetalizuojant kiekvieno apelianto apeliacinio skundo motyvų. Dėl to teisėjų kolegija laiko, kad į nuteistosios R. P. apeliacinio skundo motyvus nebuvo atsakyta.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio tampa neaiškus dar vienas momentas, susijęs su R. P. veiksmų kvalifikavimu. Vienoje nuosprendžio vietoje rašoma, kad jos veiksmai kvalifikuojami pagal BK 129 straipsnio 1, 2, 11 punktus, kitoje pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 129 straipsnio 1, 2, 11 punktus (dėl R. P. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 129 straipsnio 1, 2, 11 punktus). Taigi po Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio tampa neaiški R. P. veiksmų kvalifikacija, nes motyvuojamojoje dalyje nurodyta nužudymo kvalifikacija neatitinka nuosprendžio nustatomosios dalies.

Iš naujo nagrinėdamas R. P. apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas turi atkreipti dėmesį į šioje nutartyje iškeltus klausimus dėl R. P. apeliacinio skundo motyvų, susijusių su nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 11 punktus, juos išnagrinėti ir dėl jų pasisakyti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir  5 punktais,

n u t a r i a :

Nuteistųjų R. J. (R. J.) ir nuteistojo A. A. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio kasacinius skundus atmesti.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalį dėl R. P. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 11 punktus ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                                Dalia Bajerčiūtė

                                                                                                                              Armanas Abramavičius

                                                                                                                              Vytautas Piesliakas