Administracinė byla Nr. A-43-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03015-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. individualios įmonės skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariatui dėl nutarimo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas J. K. individuali įmonė (toliau – ir pareiškėjas, J. K. IĮ, Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas sumažinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Elektrėnų PK) 2014 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. H 234656 (toliau – ir Nutarimas) paskirtą baudą ir paskirti mažesnę nei Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas, Įstatymas) 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta minimali piniginė bauda.

Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu Įmonei skirta 5 000 Lt bauda už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 11 punktų bei 17 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktų pažeidimą. Pareiškėjas paaiškino, kad Įmonė turi licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais parduotuvėje, esančioje Ubiškių k., Aukštadvario sen., Trakų r. sav. Anksčiau Įmonė niekada nėra bausta dėl Alkoholio kontrolės įstatymo ar kitų teisės aktų pažeidimų, kurie susiję su prekyba alkoholiniais gėrimais. Pareiškėjas pažymėjo, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto dispozicija yra alternatyvi ir susideda iš dviejų savarankiškų veikų, kurių kiekvienos pakanka atsakomybei atsirasti: (i) draudžiama gaminti, importuoti, parduoti alkoholinius gėrimus, kurie neįrašyti į licencijas; (ii) draudžiama parduoti alkoholio produktus, neturint juridinę galią turinčių įsigijimo arba gabenimo dokumentų.

Pareiškėjo teigimu, pas jį nebuvo rasta alkoholinių gėrimų, kurie nebūtų buvę įrašyti į Įmonės turimą licenciją, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad buvo prekiauta neįrašytais į licenciją alkoholiniais gėrimais. Taip pat pareiškėjas nesutiko su tuo, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduodami neturint juridinę galią turinčių įsigijimo arba gabenimo dokumentų. Pareiškėjas nurodė, kad minėta teisės norma skirta patraukti atsakomybėn subjektus, kurie prekiauja, tačiau Įmonė jokios prekybos nevykdė, tik laikė alkoholinius gėrimus autoparduotuvėje. Pareiškėjas nesutiko su teiginiu, kad Įmonė neturi alkoholinių gėrimų gabenimo ar įsigijimo dokumentų, ir pažymėjo, kad nuo pat pradžių Įmonės atstovas teigė, kad turi visus alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentus, todėl pareiškėjas mano, kad nepažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto.

Pareiškėjas iš dalies pripažino, kad pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, nes Įmonės autoparduotuvė tikrinimo metu licencijos neturėjo, tačiau pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Įmonė nežinojo, jog išvežiojamajai prekybai yra reikalinga atskira licencija alkoholio prekybai, todėl siekdama toliau teisėtai prekiauti kreipėsi dėl tokios licencijos išdavimo. Pareiškėjas teigė, jog ši aplinkybė patvirtina tai, kad Įmonė sąmoningai nesiekia nesilaikyti teisės aktų reikalavimų, o priešingai, nori tinkamai juos vykdyti, o klaidos ir nežinojimas neturėtų būti vertinami kaip piktybiškumas. Visi autoparduotuvėje rasti alkoholiniai gėrimai buvo su banderolėmis bei įgijimą patvirtinančiais dokumentais, dalį jų buvo norima tik nuvežti jų prašiusiems asmenims, prieš tai juos nupirkus Įmonės parduotuvėje, kuri turi licenciją prekiauti alkoholiniais gėrimais, o kiti gėrimai buvo tik pervežami iš Įmonės Ubiškių kaime esančios parduotuvės į kavinę, esančią Kauno g. 1D, Vievyje.

Pareiškėjas teigė, kad Įmonė suklydo atlikdama nurodytus veiksmus, bet jokios žalos nei valstybės biudžetui, nei visuomenei nepadarė, todėl paskirta 5 000 Lt sankcija yra per griežta ir neatitinka proporcingumo principo. Įmonė pažeidė tam tikras Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas, tačiau tai padarė nesiekdama neteisėtos finansinės naudos ar padaryti žalą valstybės biudžetui, todėl prašė įvertinti svarbias aplinkybes, kurios sudaro pagrindą sumažinti paskirtą baudą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Nutarime nurodyta, jog Įmonės veikloje yra šios lengvinančios aplinkybės: įmonės vadovė L. G. dėl padaryto pažeidimo gailisi, pripažino kaltę; Įmonė prekybos nevykdė; pažeidimas padarytas pirmą kartą, nors Įmonė veikia 4 metus; Įmonėje dirba 9 darbuotojai ir pelno iš vykdomos veiklos neturėjo. Sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Pareiškėjas akcentavo, kad nuobaudą paskyręs pareigūnas neargumentavo, kodėl skiria tokio dydžio baudą. Pareiškėjo teigimu, Įmonei galėjo būti paskirta ne didesnė nei 1 000 Lt bauda. Pareiškėjas tvirtino, kad paskirta bauda yra neproporcinga.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. balandžio 29 d. Įmonei surašytas procesinis dokumentas, pavadintas nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje, nors iš Nutarimo turinio matyti, kad sankcija paskirta remiantis Alkoholio kontrolės įstatymu. Pareiškėjas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 12 straipsnyje nurodyta, kad administracinėn atsakomybėn traukiami tik fiziniai asmenys, kuriems sukakę 16 metų, todėl pareiškėjas mano, kad už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus administracinėn atsakomybėn juridinis asmuo apskritai negali būti traukiamas. Pareiškėjo teigimu, nurodyto turinio ir formos dokumento surašymas apsunkino jo teisę į gynybą.

Atsakovas Elektrėnų PK prašė skundo netenkinti.

Atsakovas tvirtino, kad Įmonės padarytas pažeidimas yra įrodytas, nes tiek pažeidimo dieną, tiek nagrinėjimo dieną Įmonės savininkė L. G. dėl padaryto pažeidimo iš dalies sutiko, labai gailėjosi. Atsakovas pažymėjo, kad iš policijos pareigūnų, fiksavusių Įmonės pažeidimą, tarnybinių pranešimų ir kitos medžiagos matyti, kad Įmonė autoparduotuvėje vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais neturėdama nustatyta tvarka išduotos licencijos ir prekybos vietoje neturėjo alkoholinių gėrimų juridinę galią turinčių privalomų įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių dokumentų, kuriuos pateikė tik po užfiksuoto pažeidimo. Atsakovas nesutiko su skunde nurodytomis lengvinančiomis aplinkybėmis ir teigė, kad yra duomenų, jog Įmonė ir toliau nesilaiko Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų nuostatų reikalavimų.

Atsakovas pažymėjo, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnyje nurodyta, jog kontrolės institucijų (tarp jų ir policijos) įgaliotiems darbuotojams (pareigūnams) nustačius, kad pažeistas įstatymas, surašomas ATPK nustatyto turinio protokolas. Atsakovas akcentavo, jog teisės aktai nenustato institucijai pareigos fiksuojant Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus surašyti atskirą protokolą, nes nustatydami pažeidimo faktą pareigūnai pažeidimą patvirtinančias aplinkybes gali fiksuoti remdamiesi tarnybiniais pranešimais, paaiškinimais ir kt., t. y. visais leistinais įrodymais. Alkoholio kontrolės įstatymas nenustato įrodymų rinkimo būdo ir jų rūšių, todėl būtina vadovautis (duomenys neskelbtini) straipsniu, o protokolas yra vienas iš dokumentų, kuriuo gali būti fiksuojamos įrodinėtinos aplinkybės. Atsakovas pažymėjo, jog vadovaujantis turinio viršenybės prieš formą principu, toks Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo fiksavimo būdas, kurį taikė atsakovas, yra tinkamas.

Atsakovas teigė, kad skirdamas Įmonei ekonominę sankciją, atsižvelgė į užfiksuotą Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimo pobūdį, į tai, kad Įmonė tokios rūšies pažeidimą padarė pirmą kartą, o Įmonės atstovė L. G. dėl padaryto pažeidimo labai gailėjosi, ir skyrė 5 000 Lt ekonominę sankciją su alkoholinių gėrimų konfiskavimu, t. y. Įmonei paskirta 5 000 Lt ekonominė sankcija su alkoholinių gėrimų konfiskavimu yra pagrįsta ir teisėta.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo J. K. IĮ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Nutarimu paskirtos sankcijos teisėtumo ir pagrįstumo, ir nors pareiškėjas skunde kelia klausimus dėl procedūrinių pažeidimų, dėl kurių, jo manymu, Nutarimas galbūt yra neteisėtas, tačiau Nutarimo panaikinti neprašo. Teismas nurodė, kad Nutarime konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 11 punktų ir 2 dalies 2 ir 9 punktų reikalavimus, už tai jam skirta ekonominė sankcija – 5 000 Lt bauda. Teismas pažymėjo, kad pagal byloje esančią medžiagą Elektrėnų PK vyresnioji tyrėja 2014 m. balandžio 25 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. PN 012384, kuriame nurodė, jog 2014 m. kovo 31 d. apie 16.15 val. Įmonės savininkė L. G. (turinti licenciją Nr. 259, kurioje nurodyta prekybos vieta: Trakų r. sav., Aukštadvario sen., Urbiškių k.) Elektrėnų sav., Barboriškių k., neturėdama išduoto leidimo mažmeninei prekybai iš autoparduotuvių, licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, specialiai pritaikytame prekybai automobilyje laikė ir gabeno alkoholio produktus (išvardyti 2014 m. kovo 31 d. daiktų ir dokumentų paėmimo protokole), siekdama juos realizuoti, neturėdama jų gabenimo juridinę galią turinčių privalomų įsigijimo arba gabenimo dokumentų.

Teismas nurodė, kad administracinio teisės pažeidimo protokole aprašytas aplinkybes patvirtina policijos pareigūnų 2014 m. kovo 31 d. tarnybiniai pranešimai, jos detaliai aprašytos ir Nutarime. Įvertinęs pareigūnų tarnybinių pranešimų turinį, teismas padarė išvadą, kad alkoholiniai gėrimai buvo ne tik laikomi ir gabenami, bet išvežamajai prekybai pritaikytas automobilis, iš kurio buvo paimti alkoholiniai gėrimai, atvykus pareigūnams buvo pasiruošęs prekybai, nes buvo atidarytos vitrinos ir pradėta prekyba, alus išdėliotas, o stipresni gėrimai rasti šaldytuve, po automobilio sėdyne, daiktadėžėje. Teismas pažymėjo, jog tai, kad jokie dokumentai, leidžiantys prekiauti šiais alkoholiniais gėrimais, pateikti nebuvo, nurodyta tarnybiniuose pranešimuose, tos aplinkybės neginčija ir pareiškėjo atstovė.

Teismas nurodė, kad Alkoholio kontrolės įstatyme nustatyto pažeidimo sudėtį sudarančius faktus iš dalies patvirtina L. G. 2014 m. kovo 31 d. paaiškinimas, 2014 m. kovo 31 d. Daiktų ir (ar) dokumentų paėmimo protokolas. Teismas nustatė, kad Trakų rajono savivaldybė yra išdavusi Įmonei licenciją Nr. 259 prekybai išsineštinai licencijoje nurodytomis alkoholinių gėrimų rūšimis nuo 8 val. iki 22 val. parduotuvėje Ubiškių k., Aukštadvario sen., Trakų r. sav. Teismas nurodė, kad byloje yra duomenų apie tai, jog pareiškėjui Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. P2-1215 yra išduota licencija Nr. LI-475 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais parduotuvėje, esančioje K. Petrausko a. 5., Onuškio mstl., Trakų r. sav. Teismas taip pat nurodė, kad Nutarime nurodomas pažeidimo aplinkybes patvirtina ir kita policijos pareigūnų surinkta medžiaga, taip pat nuotraukos, 2014 m. balandžio 28 d. kvitas B, kuriame yra alkoholinių gėrimų, paimtų iš L. G., aprašas, 2014 m. balandžio 28 d. nutarimas perduoti daiktus saugoti į daiktų saugyklą Nr. 10-28-IL-393 ir kt.

Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl paskirtos baudos sumažinimo. Teismas pažymėjo, kad Nutarime nurodyta, jog institucija atsižvelgia į išvardijamas lengvinančias aplinkybes, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad baudos parinkimas nebuvo motyvuotas ir pagrįstas. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo skirti minimalią ar dar mažesnę baudą, kaip prašo pareiškėjas, nes jo atstovė skirtingai aiškino alkoholio produktų laikymo ir gabenimo aplinkybes pareigūnams ir teismui, o tai leidžia daryti išvadą, kad institucijai tyrimo metu nebuvo padedama sąžiningai.

Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad jis nesiekė padaryti žalos valstybės biudžetui. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas yra licencijų verstis alkoholio produktų prekyba turėtojas, todėl turi suprasti visas šio verslo taisykles, taip pat ir tai, kad yra įpareigotas laikytis Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų, nes jie yra formalūs, norint konstatuoti pažeidimą, nereikia nustatyti pasekmių, reikalavimų nesilaikymas ir reiškia, kad daroma žala valstybės biudžetui. Teismas nurodė, kad paskirta bauda yra artima minimaliai, laikytų ir gabentų alkoholio produktų kiekis nėra mažas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad paskirta bauda yra neadekvati ir neproporcinga padarytam įstatymo pažeidimui.

Teismas pažymėjo, kad tai, jog Nutarimas yra pavadintas nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje, nedaro jo neteisėtu ir nepagrįstu, nes tai nėra esminis procedūrinis pažeidimas, o skundo argumentai nepatvirtina, kad Nutarimo pavadinimas pažeidė pareiškėjo teisę į gynybą.

III.

Pareiškėjas J. K. IĮ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo skundas būtų patenkintas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais dėl paskirtos baudos neproporcingumo, administracinės atsakomybės juridiniam asmeniui netaikymo, kuriuos buvo nurodęs skunde. Apeliaciniame skunde papildomai pažymima, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo pateiktų rastų alkoholinių gėrimų įsigijimo ir gabenimo dokumentų ir jų reikšmės, nes pareiškėjas turėjo visus alkoholinių gėrimų įsigijimo ir gabenimo dokumentus, tik juos pateikė vėliau. Pareiškėjas akcentuoja, kad neginčija padaryto pažeidimo ir neprašė panaikinti skirtos sankcijos. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas ir klaidino teismą, nes nuo pat administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo pareiškėjo atstovas tvirtino, jog dalis rastų alkoholinių gėrimų buvo nupirkti Įmonei priklausančioje parduotuvėje ir automobiliu pristatyti žmonėms, o kiti alkoholiniai gėrimai buvo tiesiog pervežami į Įmonei priklausančią parduotuvę, todėl jokia reali žala Alkoholio kontrolės įstatymu saugomiems teisės gėriams nebuvo padaryta.

Atsakovas Elektrėnų PK atsiliepime į apeliacinį skundą su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia argumentais, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Byloje ginčas kilo dėl Elektrėnų PK priimtu Nutarimu už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 bei 11 punktų ir 2 dalies 2 ir 9 punktų pažeidimą J. K. IĮ paskirtos 5 000 Lt baudos proporcingumo ir teisingumo.

Vadovaudamasi byloje surinktais įrodymais, teisėjų kolegija nustatė, jog Nutarimu Įmonė pripažinta pažeidusi Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 11 punktų, 17 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktų reikalavimus, nes Elektrėnų PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininkė, Elektrėnų PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Vievio policijos nuovados tyrėjai 2014 m. kovo 31 d. apie 15 val. vykdydami Lietuvos policijos generalinio komisariato 2010 m. rugpjūčio 6 d. nurodymą Nr. 5-N-12 „Dėl akcizais apmokestinamų prekių nelegalios apyvartos užkardymo stiprinimo“ nustatė, kad 2014 m. kovo 31 d. apie 16.15 val. Barboriškių k., Elektrėnų sav., Įmonė, kurios savininkė yra L. G., neturėdama leidimo mažmeninei prekybai iš autoparduotuvių, licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, specialiai šiai veiklai pritaikytoje ir paruoštoje vykdyti prekybą autoparduotuvėje „Renault Master“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) laikė ir gabeno alkoholio produktus (alkoholio produktai nurodyti 2014 m. kovo 31 d. daiktų ir dokumentų paėmimo protokole (b. l. 65)), turėdama tikslą juos realizuoti, tačiau neturėdama jų gabenimo juridinę galią turinčių privalomų įsigijimo arba gabenimo dokumentų. Nutarimu už aptartų pažeidimų padarymą Įmonei paskirta 5 000 Lt bauda.

Įmonė kreipėsi į teismą, prašydama sušvelninti Nutarimu paskirtą baudą, tačiau skundas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu buvo atmestas konstatavus, kad Įmonė pagrįstai ir teisėtai pripažinta pažeidusi Nutarime nurodytas Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas, ir nėra pagrindo daryti išvadą, kad paskirta bauda yra neadekvati bei neproporcinga padarytam įstatymo pažeidimui.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad padaryto pažeidimo neginčija, tačiau mano, jog jam buvo paskirta padarytam teisės pažeidimui neproporcinga ekonominė sankcija ir teigia, kad įvertinus atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, Įmonei gali būti paskirta mažesnė nei minimali ekonominė sankcija, nustatyta Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo atstovės pateikiamos pozicijos nenuoseklumas leidžia daryti išvadą, jog tyrimo metu institucijai nebuvo padedama sąžiningai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pakartoja skunde nurodytus argumentus dėl administracinės atsakomybės juridiniam asmeniui taikymo negalimumo.

Nors pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde tvirtina, kad neginčija padarytų Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimų, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, skunde pateikė argumentus dėl Nutarimo neteisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismas vertino, ar pareiškėjas pagrįstai buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už Nutarime nurodytų Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimą.

Alkoholio kontrolės įstatymo (bylai aktuali šio įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. liepos 1 d.) 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje parduoti draudžiama: alkoholio produktus, kurie neįrašyti į licencijas juos gaminti, importuoti, parduoti, ir alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų (2 p.), alkoholio produktus neturint Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos (11 p.). Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, užsienio juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje laikyti, gabenti Lietuvos Respublikoje draudžiama: alkoholio produktus, kurie neįrašyti į licencijas juos gaminti, importuoti, parduoti, ir alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų (2 p.), alkoholio produktus, neturint Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos alkoholio produktų gamybos, importo, didmeninės ar mažmeninės prekybos licencijos, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus (9 p.).

Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. Alkoholio kontrolės įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, savo praktikoje (žr., 2004 m. sausio 26 d. nutarimą) yra nurodęs, kad valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą, teisinį reguliavimą.

Kaip matyti iš nurodytų Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų, jose ūkio subjektams nustatytas draudimas parduoti ar laikyti atitinkamų reikalavimų neatitinkančius alkoholinius gėrimus, taigi, pati pažeidimo sudėtis yra formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog alkoholinių produktų laikymo turint tikslą juos parduoti prasmė (tuo atveju, kai šie produktai gauti ir laikomi jų prekybos vietos) Alkoholio kontrolės įstatymo taikymo prasme sutampa su tokių produktų laikymu, todėl konkrečiu atveju nebūtina nustatyti prekių pardavimo faktą (2007 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1186/2007).

Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Todėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojo atsakomybei už atitinkamus Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų reikalavimus atsirasti pakanka nustatyti pažeidimo, numatyto šių įstatymo normų dispozicijoje, faktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-159/2008; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010). Toks Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010). Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimai.

Atsižvelgusi į Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas, kurių pažeidimu kaltinamas pareiškėjas, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą aktualių teisės normų taikymo bei aiškinimo praktiką, policijos pareigūnų užfiksuotas pareiškėjo padaryto pažeidimo aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai pripažintas pažeidusiu Nutarime nurodytas Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad vadovaujantis ATPK juridinis asmuo negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn. Šie argumentai nepripažinti pagrįstais.

Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje be kita ko nustatyta, kad už alkoholio produktų, neatitinkančių Lietuvos Respublikoje galiojančių saugos ar kokybės reikalavimų, gaminimą ir pardavimą, žemės ūkio kilmės etilo alkoholio importą, alkoholio produktų gaminimą, laikymą, gabenimą ir pardavimą neturint šiai veiklai atitinkamos licencijos, šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2–11 punktuose, 2 dalies 2–9 punktuose, 5–11 ir 13 dalyse nustatytų reikalavimų nesilaikymą, taip pat už savivaldybių tarybų nustatytų prekybos alkoholiniais gėrimais švenčių ir masinių renginių dienomis ribojimų ar draudimų pažeidimą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo vieno tūkstančio litų iki penkiasdešimties tūkstančių litų bauda.

Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ekonominės sankcijos, skiriamos už Įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ATPK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į ATPK yra tiesiogiai pateikiama pačiame Alkoholio kontrolės įstatyme. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent Alkoholio kontrolės įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2400/2011).

Atsižvelgus į tai, kad Alkoholio kontrolės įstatyme yra aiškiai nurodyta, jog atsakomybė už šio teisės akto nuostatų pažeidimą yra taikoma įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, užsienio juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje, į tai, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje įmonė apibrėžiama kaip Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas užsienio juridinio asmens filialas, darytina išvada, jog pareiškėjas pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn ir ATPK nuostatos, vadovaujantis kuriomis administracinėn atsakomybėn pagal šį kodeksą traukiami tik fiziniai asmenys, šiuo atveju netaikytinos.

Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad tai, jog Nutarimas yra pavadintas nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje, nedaro jo neteisėtu ir nepagrįstu, Nutarimas pagrįstas visomis taikytomis Alkoholio kontrolės įstatymo normomis, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo manyti, kad ginčijant Nutarimą reikia vadovautis ATPK nuostatomis, ir Nutarimo pavadinimas nepažeidė pareiškėjo teisės į gynybą.

Pagrindinis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą sumažinti Nutarimu jam paskirtą ekonominę sankciją, paskiriant mažesnę nei Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatytos baudos minimumas.

Vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi, už Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų, kurių pažeidimu kaltinamas pareiškėjas, pažeidimą šioje teisės normoje nurodyti asmenys baudžiami nuo vieno tūkstančio litų iki penkiasdešimties tūkstančių litų bauda (įstatymo redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu). Konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes; jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų skaičių ir reikšmingumą; baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas institucijos, skiriančios baudą už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymą, nutarime (Alkoholio kontrolės įstatymo 34 str. 7 d.).

Alkoholio kontrolės įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes (dėl kurių atitinkama piniginė bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti mažesnę piniginę baudą negu šio įstatymo 34 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalyse nustatytos minimalios piniginės baudos. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (žr., pvz., 2012 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2387/2012), kad Alkoholio kontrolės įstatymas aiškiai įtvirtina teismo teisę skirti mažesnę, nei atitinkamose Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatose nustatyta minimali baudą, tačiau toks mažinimas siejamas su atsakomybę lengvinančių ir kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą vertinti, kad atitinkama piniginė bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, nustatymu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs (žr., pvz., 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-572/2009), kad realiai apčiuopiamos baudos paskirtis yra ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet visų pirma vykdyti prevenciją: teisės subjektas, pažeidęs sąlygas, su kuriomis yra siejamas tabako pardavimas, yra baudžiamas, idant daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms; baudžiamas už tai, jog pažeidė esmines ir jam, be abejo, žinomas bei suprantamas dalyvavimo atitinkamoje rinkoje sąlygas – nesilaikė imperatyviųjų teisės reikalavimų. Paskyrus baudą, turinčią tikrai juntamas finansines pasekmes konkrečiam subjektui, atsakingam už atitinkamų taisyklių pažeidimą, kiti tos pačios rinkos dalyviai yra įspėjami, kad už identiškų taisyklių nepaisymą gali būti nubausti ne mažesne (o galbūt ir didesne) bauda. Kitaip tariant, skiriamos baudos dydis turi būti susijęs su visų nurodytų tikslų siekimu. Be to, nustatant baudos dydį, turi būti atsižvelgiama ir į Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tikslą – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui. Priešingas aiškinimas ne tik nebūtų suderinamas su ekonominių sankcijų, skiriamų už Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų draudimų pažeidimą, prigimtimi, bet ir pažeistų teisingumo ir protingumo principus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui. Pareiškėjui skirtos ekonominės sankcijos tikslas yra susijęs su inter alia Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu siekiu mažinti Lietuvos Respublikoje alkoholio vartojimą, jo prieinamumą ir dėl alkoholio vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-505-662/2015).

Nutarime nurodyta, kad atsižvelgus į pažeidimo pobūdį bei vadovaujantis sąžiningumo ir protingumo kriterijais tikslinga Įmonei taikyti mažesnę ekonominę sankciją nei Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatytą baudos vidurkį, nes Įmonės atstovė L. G. dėl padaryto pažeidimo gailisi, visiškai prisipažino, taip pat atsižvelgiama į tai, kad Įmonės savininkė L. G. minėtos prekybos nevykdė, pažeidimą padarė pirmą kartą, nors Įmonė veikia 4 metus, Įmonėje dirba 9 darbuotojai ir iki 2014 metų Įmonė pelno iš vykdomos veiklos neturėjo.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad ekonominę sankciją paskyręs pareigūnas nemotyvavo, kodėl skiria tokio dydžio baudą. Pažymėtina, kad Nutarime aiškiai nurodyta, kodėl skiriama mažesnė ekonominė sankcija nei Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatytas baudos vidurkis, kad atsižvelgiama į visumą atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Įvertinusi pareiškėjo tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui išsakytus argumentus dėl per didelės jam paskirtos baudos, bylos medžiagą, teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažintini nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjui buvo paskirta teisinga bauda, t. y. atitinkanti įstatymų reikalavimus, sąžiningumo ir protingumo kriterijus bei yra proporcinga ir adekvati pareiškėjo padarytam pažeidimui bauda. Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjo argumentus, kad jam galėjo būti paskirta minimali bauda, akcentuoja rasto alkoholio kiekį – 28 buteliai įvairių alkoholinių gėrimų (b. l. 65). Be to, iš byloje esančio Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2014 m. liepos 7 d. protokolo (b. l. 112–113) matyti, kad 2014 m. birželio 16 d. patikrinimo metu Trakų r. sav., Trakų sen., Bagdanonių k., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato pareigūnai Įmonei priklausančiame automobilyje „VW Sharan“ rado ir paėmė vieną 0,5 litro talpos plastikinį butelį specialios technologijos vaisių ir uogų balto vyno „Katiusha“, kuris buvo laikomas, gabenamas ir parduodamas be įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų ir neturint Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais minėtame automobilyje ir taip buvo pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo 16 straipsnio 3 dalis, 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 11 punktai ir 2 dalies 2 ir 9 punktai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla (Nr. I-4682-629/2015) pagal J. K. IĮ dėl Departamento 2014 m. liepos 17 d. nutarimo, kuriuo už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 11 punktų ir 2 dalies 2 ir 9 punktų pažeidimą Įmonei paskirta 2 000 Lt bauda. Aptariamoje administracinėje byloje 2015 m. birželio 29 d. buvo priimtas sprendimas (sprendimas įsiteisėjo), kuriuo buvo sumažinta J. K. IĮ Departamento 2014 m. liepos 17 d. nutarimu paskirta bauda iki 1 000 Lt. Nurodytoje administracinėje byloje teismas, atsižvelgęs į nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – pažeidimas padarytas pirmą kartą, bei į tai, kad Įmonės automobilyje buvo rastas tik vienas butelis alkoholinio gėrimo, be to, nėra surinkta pakankamai neabejotinų duomenų, kad Įmonė faktiškai pardavė alkoholį iš automobilio, sprendė, kad 1 000 Lt baudos dydis būtų adekvatus padarytam pažeidimui.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo atstovės pozicijos nenuoseklumas leidžia daryti išvadą, kad institucijai nebuvo padedama sąžiningai, tačiau byloje esantys duomenys tokią teismo išvadą patvirtina. Įmonės savininkė L. G. 2014 m. kovo 31 d. paaiškinime (b. l. 62) nurodė, kad alkoholinius gėrimus veža vyresnio amžiaus asmenims, kurie to paprašo, o 2014 m. balandžio 31 d. paaiškinime (b. l. 63) tvirtino, kad vykdė alkoholinių gėrimų prekybą iš automobilio neturėdama tam išduotos licencijos. Teismui paduotame skunde pareiškėjas tvirtino, kad prekybos nevykdė, tik autoparduotuvėje laikė alkoholinius gėrimus, teigė, jog nežinojo, kad tokiai prekybai reikalinga licencija ir siekdamas toliau teisėtai prekiauti, kreipėsi dėl licencijos tokiai prekybai išdavimo. Byloje yra duomenys apie tai, kad Įmonė kreipėsi dėl licencijos vykdyti prekybą alkoholiniais gėrimais iš autoparduotuvių (b. l. 11), tačiau taip pat byloje yra įrodymų apie tai, kad Įmonė praėjus keliems mėnesiams po to kai buvo nubausta už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą, vėl padarė analogišką pažeidimą.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su pareiškėjo teiginiu, kad jokia reali žala Alkoholio kontrolės įstatymo saugomiems gėriams nebuvo padaryta. Kaip buvo nurodyta, asmenims už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus skiriamos ekonominės sankcijos tikslas yra susijęs su inter alia Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu siekiu mažinti Lietuvos Respublikoje alkoholio vartojimą, jo prieinamumą ir dėl alkoholio vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui. Taip pat šioje nutartyje nurodyta, kad pareiškėjo padarytų pažeidimų sudėtis yra formali, todėl nereikia įrodinėti žalos, todėl tai, jog pareiškėjo ketinimas vykdyti prekybą alkoholiniais gėrimais pažeidžiant teisės aktų reikalavimus buvo nerealizuotas tik dėl policijos pareigūnų atlikto patikrinimo ir reali žala Alkoholio kontrolės įstatymo saugomiems gėriams nekilo ne dėl pareiškėjo valios, o dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, leidžia spęsti, jog ši pareiškėjo nurodoma aplinkybė nesudaro pagrindo mažinti pareiškėjui paskirtos ekonominės sankcijos.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Įmonei paskirta bauda atitinka padaryto pažeidimo pobūdį bei mastą, ji vertintina kaip proporcinga bei atitinkanti tiek Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas, įstatyme įtvirtintus tikslus, tiek ir teisingumo ir protingumo principus. Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra pagrindo mažinti pareiškėjui paskirtą baudą.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. K. individualios įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.