Administracinė byla Nr. A-460-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02301-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m.balandžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir VPN), priteisti 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2010 metų iki 2013 metų buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose, kuriuose kamerų plotas neatitiko reikalavimų, nebuvo kėdės kiekvienam asmeniui atsisėsti, stalas buvo labai mažas, nebuvo įrengtos spintelės maistui, higienos reikmenims susidėti, tokiu būdu jam buvo sukelti nepatogumai.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu (b. l. 7-10) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas į VPN atvyko 2011 m. balandžio 15 d., į laisvę paleistas 2013 m. gruodžio 6 d. Pabrėžė, kad kamerų tipo patalpose nuteistieji nėra laikomi įstaigos administracijos valia. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės atliko baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose, kadangi jis buvo linkęs sistemingai pažeidinėti nustatytą įstaigos režimą. Patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, nustatytą teisės aktuose. Pažymėjo, kad yra stengiamasi, jog būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų nustatytas gyvenamasis plotas. VPN kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose ar gyvenamosiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų nei yra įrengta miegamųjų vietų. Pareiškėjas kamerų tipo ar baudos izoliatoriaus patalpose buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų. Gyvenamojo ploto (visose kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuose) tenkančio vienam nuteistajam dydis visose pataisos įstaigos kamerų tipo patalpose atitinka nustatytą normatyvą (3,6 kv. m). Manė, kad sanitarinis mazgas, esantis baudos izoliatoriaus ar kamerų tipo patalpoje, privalo būti įskaičiuojamas į bendrą kamerų tipo patalpos naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nėra nustatyta, kiek ir kokių baldų turi būti patalpoje. Pareiškėjas VPN buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas nebuvo. Privatumo, judėjimo laisvės apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais. Pareiškėjas nėra pateikęs VPN skundo dėl laikymo sąlygų. Manė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. VPN jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 12 d. sprendimu (b. l. 49-51) pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus pataisos namų – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Nurodė, kad reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte. Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad kameros – kalėjimų, areštinių, pataisos namų kamerų tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių patalpos, skirtos nuteistiesiems gyventi.
Teismas, remdamasis pareiškėjo skunde pateiktu paaiškinimu, jog jis ginčija netinkamo dydžio kameras, atsižvelgęs į VPN atsiliepime pateiktus duomenis, VPN kamerų tipo patalpų ir baudos izoliatorių planus, pareiškėjo prasižengimų ataskaitą, nurodančią jam skirtų kamerų tipus, sprendė, kad pareiškėjas didžiąją savo buvimo VPN laiko dalį buvo įvykdęs įvairius prasižengimus, už kuriuos buvo patalpinamas į kamerų tipo patalpas arba baudos izoliatorius, kas atitinka Taisyklėse vartojamą kamerų apibrėžimą ir būtent kurių dydį pareiškėjas ginčija. Pažymėjo, jog kamerų tipo patalpų ir baudos izoliatorių dydis VPN atitinka reikalaujamą dydį vienam asmeniui (3,6 kv. m). Teismas neturi pagrindo abejoti valstybės institucijos pateiktų duomenų tikrumu. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra nepagrįstos.
Dėl pareiškėjo teiginio apie baldus kamerose pažymėjo, kad Taisyklių 13.11 punkte įtvirtina, jog visi baldai pritvirtinami prie grindų ar sienų. Taisyklėse nenustatyta konkreti baldų komplektacija kamerai, todėl pareiškėjo teiginys apie nepakankamą baldų skaičių yra nepagrįstas.
Įvertinęs tai, kad pareiškėjas išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose VPN, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, ir nenustatęs jokių VPN neteisėtų veiksmų, nurodė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo.
III.
Pareiškėjas R. S. apeliaciniu skundu (b. l. 58-61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog atsakovas pareiškėjui neleisdavo teikti skundų administracijai dėl laikymo sąlygų. Pažymi, kad negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinti kalinimo standartai, nebuvo išversti į Lietuvių kalbą. Paaiškina, jog baldų, klozeto ir prausyklos erdvė yra neįskaičiuojama į minimalų vienam asmeniui, laikomam kameroje, tenkantį plotą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu (b. l. 65-7) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, jog pareiškėjas klaidingai teigia, kad teismas nepagrįstai sanitarinio mazgo plotą įskaičiavo į bendrą kamerų tipo patalpos plotą, nes net ir neįskaičiavus sanitarinio mazgo patalpos ploto į bendrą plotą vienam asmeniui šioje kameros tipo patalpoje teko 4,056 kv. m ploto. Sanitarinis mazgas, esantis kamerų tipo patalpoje Nr. 12 privalo būti įskaičiuotas į bendrą kamerų tipo patalpos naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje kamerų tipo patalpoje esantys nuteistieji. Remiantis Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 nuostatomis, sanitarinis mazgas, esantis kamerų tipo patalpoje, neturėtų būti įvertintas kaip atskira patalpa.
Kamerų tipo patalpa, kurioje pareiškėjas atliko nuobaudas ginčui aktualiu laikotarpiu, įrengta vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Šiame teisės akte nėra nustatyta, kiek ir kokių baldų turi būti patalpoje, tik pažymėta, kad visi baldai pritvirtinami prie grindų ar sienų. Vilniaus pataisos namų kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose inventorius atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas. Teisės aktai nenumato, jog patalpoje esančius baldus privalu būtų įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą.
Dėl pareiškėjo argumento, kad jam atliekant bausmę kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuose buvo pažeista jo teisė į prailgintą buvimą gryname ore (t. y. buvo nepagrįstai skirta tik viena valanda pasivaikščiojimams lauke), pažymi, jog kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuose nuteistieji nėra laikomi įstaigos administracijos valia. Patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose atsiranda tik padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog baudos ar drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Galiojančių teisės aktų reikalavimai, susiję su suteikta teise nuteistiesiems į pasivaikščiojimus lauke, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista.
Teigia, jog pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado 80 000 Lt neturtinė žala ir nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų.
Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą taip pat grindžia pirmosios instancijos teismo cituotomis CK nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A444-669/2011, Nr. A438-336/2012 ir kt.).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus pataisos namų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam 80 000 Lt neturtinės žalos skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad kalinimo metu, laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d., Vilniaus pataisos namų administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo. Taip pat teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, trūko inventoriaus, dėl to patyrė didelę neturtinę žalą.
Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo R. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti pareiškėjui 80 000 Lt neturtinės žalos dėl jo kalinimo žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis bei pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, jog teismas atmetė jo skundą dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo Vilniaus pataisos namuose ir netenkino jo prašymo priteisti 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, pirmiausia pažymi, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3straipsnį.
Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr.1R-85, 111.1 ir 111.2 punktų nuostatas, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Kaip pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jis laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. jam paskirtas nuobaudas atliko kamerų tipo patalpose Nr. 1, 2, 3, 5, 6, 7, 11, 13, 14, 15, 16, 19 ir 21, kurių plotas yra nuo 9,69 kv. m. iki 12,75 kv. m su papildomais atskirais sanitariniais mazgais. Kameroje Nr. 8, kurios plotas 9,69 kv. m. įrengtos 2 miegamosios lovos, kamerose Nr. 1 (plotas – 11,4 kv. m) , 2 (plotas – 12,75 kv. m), 3 (plotas – 12,01 kv. m), 5 (plotas – 12,41 kv. m), 6 (plotas – 11,18 kv. m), 7 (plotas – 10,01 kv. m), 11 (plotas – 12,62 kv. m), 13 (plotas – 12,04 kv. m), 14 (plotas – 11,82 kv. m), 15 (plotas – 12,33 kv. m), 16 (plotas – 12,72 kv. m), 19 (plotas – 12,66 kv. m) ir 21 (plotas – 12,17 kv. m) įrengta po 3 miegamąsias lovas (b. l. 35-36). Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu minėtose kamerų tipo patalpose būtų laikoma daugiau asmenų, nei jose įrengta miegamųjų vietų, atsakovas tiek atsiliepime į skundą, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei atsakovas, nei pareiškėjas nenurodo, kiek tiksliai dienų ir kurioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas. Iš minėtų byloje esančių duomenų matyti, kad beveik visą buvimo laikotarpį Vilniaus pataisos namuose kamerų tipo patalpose pareiškėjui tekusi kameros ploto dalis visiškai atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimus. Kita vertus, pareiškėjui būnant kameroje Nr. 7, kurios plotas 10,01 kv. m, pareiškėjui teko 3,33 kv. m kameros ploto. Taigi pareiškėjas dalį laiko praleido kameroje, kurios plotas vienam asmeniui neatitiko reikalavimų, kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, kuriame jis galėtų judėti, ir jo buvimo kameroje Nr. 7 laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Kita vertus, pažymėtina, kad dalis laiko per kalinimo laikotarpį kamerų tipo patalpose (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu pareiškėjas nebuvo kameroje. Taigi laikotarpis, kai kamera buvo perpildyta, yra dar mažesnis, nors jo tiksliai nustatyti teismas negali, nes atsakovas negali pateikti tokių išsamių duomenų. Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas 3,6 kv. m. buvimo kameros tipo patalpoje Nr. 7 laikotarpiu.
Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl inventoriaus trūkumo nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais, kadangi iš atsakovo pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų (b. l. 29-34) aiškiai matyti, jog visose kamerų tipo patalpose įrengtos spintelės maistui ar higienos reikmenims susidėti, taip pat stalas ir suolai, be to, nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Visuomenės sveikatos centras būtų atlikęs patikrinimus Vilniaus PN, jokie pažeidimai nebuvo nustatyti. Kartu akcentuotina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus pataisos įstaigų administraciją su prašymais ar skundais dėl jo laikymo sąlygų nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė minėtus pareiškėjo skundo argumentus.
Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš faktinių aplinkybių, kurių nenurodė pirmosios instancijos teismui ir kurių pagrįstumo nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas – buvo sužalota pareiškėjo sveikata. Teisėjų kolegija pažymi, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Šių bei apeliacinį procesą apeliacinės instancijos administraciniame teisme reglamentuojančių teisės normų (ABTĮ 53 str. 3 d., 130 str. 5 d., 138 str. 2 ir 3 d.) analizės pagrindu darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Kitoks anksčiau minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną, nes ji negalėtų būti tikra, jog kita šalis nepateiks jai siurprizo, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdų iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinė byla Nr. A556-747-2007).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog atsakovo neteisėtais veiksmais buvo sužalota pareiškėjo sveikata, galėjo būti pateiktos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, todėl dėl naujų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, iš kurių kildina neturtinę žalą, teisėjų kolegija detaliau nepasisakys ir jų nevertins.
Įvertinusi nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas), nesudarymas, tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas kameroje Nr. 7 buvo mažas, todėl tam tikrą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista. Todėl konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias.
Kita vertus, administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, be to, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.
Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.
Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija taip pat pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.
Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 4(14), 2008 m., p. 91–109).
Atsižvelgus į tai, kad nebuvo žymiai viršijama kameros perpildymo norma, kad pareiškėjas buvo kalinimo laikotarpiu buvo laikomas pataisos namuose, kuriuose įprastai nuteistieji laikomi bendrabučio tipo patalpose ir turi judėjimo galimybes, kad į kamerų tipo patalpas pareiškėjas buvo patalpintas už nuolatinius prasižengimus (b. l. 15-21), į tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo R. S. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo R. S. (R. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo R. S. (R. S.) teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.”
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Ričardas Piličiauskas
Dainius Raižys