Baudžiamoji byla Nr. 2K-418-222/2016

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00001-2014-0

                                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                        1.1.9.2;

                                                                                                        1.2.25.4.4;

                                                                                                        2.1.15.1.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistajam A. M.,

gynėjui advokatui Vidui Pranui Makauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjo advokato Prano Makausko ir nukentėjusiojo civilinio ieškovo P. Š. kasacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 6 d. nutarties.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį šios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimą tęsti darbą ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams.

Priteista iš civilinio atsakovo UAB draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ nukentėjusiesiems P. Š. 1545,75 Eur, A. Š. – 33,09 Eur, R. Š. – 165,05 Eur ir R. Š. – 15,77 Eur turtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajam P. Š. – 2500 (penkis tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo. Priteista iš A. M. nukentėjusiajam P. Š. 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Atmesta nukentėjusiųjų A. Š., R. Š. ir R. Š. civilinių ieškinių dalis dėl neturtinės žalos iš civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ir A. M..

Priteista iš A. M. nukentėjusiesiems P. Š. 500 Eur, A. Š. – 50 Eur, R. Š. – 100 Eur ir R. Š. – 50 Eur turėtų bylos nagrinėjimo išlaidų už advokato atstovavimą.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 6 d. nutartimi atmesti nuteistojo A. M. gynėjo advokato Prano Makausko ir nukentėjusiojo P. Š. apeliaciniai skundai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, nuteistojo A. M. ir gynėjo advokato Vido Prano Makausko, prašiusių nuteistojo gynėjo kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti, o nukentėjusiojo kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. M. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 4 dalį už tai, kad vairuodamas transporto priemonę pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 14, 127–129 punktų (atitinkamai iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusių Kelių eismo taisyklių 9, 14, 133–135 punktų) reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata:

2014 m. sausio 1 d., apie 2.39 val., Varėnos r., (duomenys neskelbtini), tamsiu paros metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas M. M. priklausantį automobilį „Nissan Almera“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, viršydamas gyvenvietėse didžiausią leistiną 50 km/h važiavimo greitį, važiavo apie 94,7 km/h greičiu, laiku nesulėtino vairuojamos transporto priemonės greičio ir jos nestabdė, iškilus grėsmei eismo saugumui dėl atsiradusios kliūties – važiuojamąja gatvės dalimi ėjusio pėsčiojo P. Š., jį partrenkė ir jam padarė dauginius odos nubrozdinimus veido ir liemens srityje, muštines žaizdas galvos srityje, plėštines–muštines žaizdas pasmakrės ir kaklo srityje bei dešinio klubakaulio srityje, dešinio alkūnkaulio ir dešinio blauzdikaulio kūno atvirus lūžimus, dešinio stipinkaulio skeveldrinį lūžimą ir dešinio šeivikaulio lūžimą, sunkios formos trauminę galvos smegenų ligą, abiejų kaktinių galvos smegenų skilčių sumušimą.

Nuteistojo A. M. gynėjas advokatas P. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 6 d. nutartį ir baudžiamąją bylą A. M. nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismų išvados, jog A. M. padaryti Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 133, 135 punktų pažeidimai buvo pagrindinė ir būtinoji eismo įvykio kilimo priežastis, nepagrįstos visapusišku ir išsamiu bylos įrodymų ištyrimu ir vertinimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Spręsdami priežastinio ryšio klausimą teismai neteisingai įvertino, kuria kelio dalimi ėjo nukentėjusysis ir kuria važiavo A. M., neatsižvelgė į kitas reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, kad nukentėjusysis ėjo kairėje pusėje A. M. vairuojamo automobilio atžvilgiu, ne jo važiavimo juostoje, o šis, pastebėjęs dešine kelio dalimi ėjusius asmenis, nesulėtinęs greičio išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir tik pamatęs nukentėjusįjį pradėjo stabdyti, pasak kasatoriaus, prieštarauja eismo įvykio schemai ir nuotraukoms, specialisto išvadoms, specialisto paaiškinimams (P. Š. ėjo arti važiuojamosios kelio dalies vidurio, 2,5 m nuo jos dešiniojo krašto, o automobilis važiavo savo eismo juosta (dešine).

Kasatorius teigia, kad susidariusioje situacijoje, kai taisykles pažeidė abu eismo dalyviai, teismas iš esmės vertino tik A. M. padarytus KET pažeidimus, tačiau netyrė ir nevertino nukentėjusiojo padarytų KET pažeidimų santykio su kilusiu eismo įvykiu ir atsiradusiais padariniais. Teismo teiginys, kad nukentėjusiojo P. Š. sunkus girtumas neturėjo įtakos eismo įvykiui kilti, grindžiamas išimtinai jo draugų, t. y. suinteresuotų asmenų parodymais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nukentėjusysis P. Š. pažeidė KET (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.) 43 ir 48 punktų reikalavimus, t. y. jis tamsiu paros metu neblaivus (sunkus girtumas) ėjo ne dešinėje kelio pusėje esančiu, specialiai įrengtu pėsčiųjų taku, o važiuojamąja kelio dalimi, arti jos vidurio, nevilkėjo liemenės su šviesą atspindinčiais elementais, be atšvaito ir šviečiančio žibinto. Nustatyta ir tai, kad nuteistasis A. M. padarė KET pažeidimus, numatytus 14, 133, 135 punktuose, t. y. vairavo automobilį neblaivus (vidutinis girtumas), viršijo gyvenvietėje nustatytą 50 km/h važiavimo greitį (važiavo apie 94,7 km/h greičiu). Esant tokioms aplinkybėms būtina atsakyti į klausimus, ar vienam eismo dalyviui (kaltininkui) analogiškoje situacijoje laikantis kelių transporto eismo saugumo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-470/2011, 2K-472/2014). Pasak kasatoriaus, teismai šioje situacijoje tinkamai nemotyvavo išvadų dėl priežastinio ryšio tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių buvimo; apeliacinės instancijos teismas apsiribojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų pakartojimu, taip nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų.

Nustatant priežastinį ryšį svarbią reikšmę turi eismo įvykio ekspertizė (specialisto išvada). Kasaciniame skunde cituojamos Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. kovo 23 d. specialisto išvados Nr. 11-3130 (14) ir atkreipiamas dėmesys, kad šioje išvadoje konstatuota, jog būtent nukentėjusiojo P. Š. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Taigi jeigu nukentėjusysis būtų ėjęs šalia kelio važiuojamosios dalies įrengtu pėsčiųjų taku, nebūtų ėjęs neapšviesto kelio ruožo važiuojamąja dalimi tamsiuoju paros metu ir be šviesą atspindinčių elementų, eismo įvykis nebūtų įvykęs net ir tuo atveju, jeigu A. M. būtų viršijęs leistiną greitį ir vairavęs neblaivus. Tuo tarpu jeigu nukentėjusysis būtų pažeidęs KET reikalavimus, o A. M. – jų laikęsis, eismo įvykis nebūtų kilęs tik tuo atveju, jeigu pastarasis turėtų objektyvią galimybę pastebėti kliūtį (P. Š.) ne mažesniu kaip 37,3 m atstumu. Pasak kasatoriaus, teismai neišanalizavo, neišsiaiškino (neatliko eksperimento) ir neįvertino aplinkybės, ar A. M. turėjo objektyvią galimybę pastebėti kliūtį ne mažesniu kaip 37,3 m atstumu. Pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, kad įvertinus, jog automobilio tolimosios šviesos apšviečia ilgesnį atstumą nei 37,3 m, tai iš karto pradėdamas staigų stabdymą vairuotojas (nuteistasis) turėjo galimybę išvengti užvažiavimo ant keliu einančio pėsčiojo P. Š. ir išvengti eismo įvykio, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vien automobilio artimosios šviesos apšviečia apie 40–50 metrų atstumą (kuomet ilgosios šviesos apšviečia ir iki 100 metrų), o nukentėjusysis P. Š. buvo partrenktas prieš stabdymo pėdsakų pradžią arba jų pradžioje, o tai leidžia manyti, jog jį pastebėjo prieš pat susidūrimą; tuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad būtent nuteistojo A. M. girtumas ir didelis važiavimo greitis sukliudė išvengti susidūrimo su pėsčiuoju P. Š.. Pasak kasatoriaus, šios teismų išvados padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį, 320 straipsnio 3 dalį ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalis. Kasatorius pažymi, kad byloje nesurinkta duomenų, kokį atstumą apšviečia A. M. vairuoto automobilio „Nissan Almera“ tolimosios ir (ar) artimosios šviesos, taip pat ar A. M. turėjo galimybę pamatyti važiuojamąja kelio dalimi einantį nukentėjusįjį. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad A. M. bei su juo važiavę liudytojai A. M. ir A. J. nurodė, jog P. Š. kelyje pamatė staiga, apie 3–5 m atstumu nuo automobilio. Merkinės seniūnijos 2014 m. sausio 20 d. rašte nurodyta, kad 2014 m. sausio 1 d. nuo 2 iki 3 val. gatvių apšvietimas (duomenys neskelbtini) kaime nebuvo įjungtas. Tai, kad nukentėjusysis eismo įvykio metu buvo apsirengęs tamsios spalvos rūbais, A. M. žymiai sumažino galimybę jį pastebėti. Taigi teismų išvados, kad A. M., važiuodamas su įjungtomis automobilio šviesomis, galėjo matyti nukentėjusįjį, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir pagrįstos subjektyviomis prielaidomis. Kasatorius atkreipia dėmesį į 2015 m. kovo 23 d. specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad negalima vienareikšmiškai nustatyti, ar automobilio „Nissan Almera“ vairuotojas A. M., važiuodamas didžiausiu leistinu 50 km/h greičiu, stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėtų techninę galimybę išvengti pėsčiojo P. Š. partrenkimo, nes nėra duomenų apie kliūties matomumą, buvusį eismo įvykio metu. Dėl to, pasak kasatoriaus (nesant objektyvių duomenų, kad A. M. turėjo galimybę tamsiu paros metu ne mažesniu kaip 37,3 m atstumu pastebėti važiuojamąja kelio dalimi be jokių šviesą atspindinčių elementų einantį nukentėjusįjį P. Š.), negalima teigti, jog nuteistasis būtų išvengęs (turėjęs galimybę išvengti) eismo įvykio, net jeigu nebūtų pažeidęs KET reikalavimų. Nagrinėjamu atveju, kasatoriaus nuomone, nukentėjusiojo veiksmai tiek techniniu, tiek teisiniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Kasaciniame skunde kaip pavyzdys nurodoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384/2013, kurioje automobilio vairuotojas buvo išteisintas.

Kasatorius, taip pat remdamasis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014 pateiktais išaiškinimais dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies esminių pažeidimų, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimų nustatydamas eismo įvykio mechanizmą, nes padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas (jos pirmiau nurodytos ir vėl pakartojamos). Pasak kasatoriaus, priešingai nei nurodė teismas, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis ėjo prieš transporto priemonių važiavimo kryptį. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. gegužės 15 d. specialisto išvadoje Nr. 11-259 (14) nurodyta, kad kelio vietoje, kurioje įvyko eismo įvykis, važiuojamosios dalies plotis – 7 m; P. Š. partrenktas prieš stabdymo pėdsakų pradžią arba pradžioje, o kelio pločio atžvilgiu – važiuojamosios dalies dešinėje pusėje apie 2,5 m atstumu nuo važiuojamosios dalies dešiniojo krašto. 2015 m. kovo 23 d. specialisto išvadoje Nr. 11-3130 (14) papildomai paaiškinta: automobilio vairuotojas A. M. prieš pat eismo įvykį (būtent prieš stabdymą) nevažiavo kelio viduriu, t. y. iš dalies priešpriešinio eismo juosta; nėra pagrindo teigti, kad vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu būtų buvę nepriimtini ir būtų turėję įtakos eismo įvykiui kilti. Teismo posėdyje specialistas šias išvadas patvirtino ir nurodė, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis buvo P. Š. veiksmai.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nes vadovavosi ne specialistų išvadomis, o didesnę reikšmę suteikė nukentėjusiojo draugų (L. Č., E. S., A. V.) parodymams. Nors teismas nurodė, kad specialistų išvados nepaneigia minėtų liudytojų parodymų apie automobilio vietą kelio juostų atžvilgiu kontakto metu, tačiau, pasak kasatoriaus, pirmiau minėti įrodymai apie faktus iš esmės skiriasi. Pvz., liudytoja L. Č. parodė, kad automobilis važiavo kelio viduriu, tačiau 2015 m. kovo 23 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad automobilio vairuotojas A. M. prieš pat eismo įvykį nevažiavo kelio viduriu; eismo įvykio vietos apžiūros protokolo priede (plane) nurodyta, kad kairės važiuojamosios kelio dalies plotis (iki kelio vidurio) yra apie 3,50 m. Liudytoja L. Č. teigė, kad automobilis važiavo ne savo eismo juosta ir pralėkė pro ją mažiau negu metro atstumu, tačiau specialisto išvadose konstatuota, kad automobilio ir P. Š. kontaktas buvo apie 2,5 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios kelio dalies krašto; taigi iki kairės kelio važiuojamosios dalies krašto turėjo būti apie 4,5 m (o ne apie 1 m). Pasak kasatoriaus, šios liudytojos parodymus teismai turėjo vertinti itin kritiškai. Teismas vadovavosi ir liudytojo A. V. parodymais, kuris pagal automobilio šviesas „sprendė“, kad A. M. važiavo su įjungtomis ilgosiomis šviesomis, tačiau toks subjektyvus vertinimas negali turėti įrodomosios reikšmės.

Kasatoriaus teigimu, neteisingai pritaikytos ir baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą reglamentuojančios teisės normos – BK 68 straipsnis – uždraudžiant A. M. dvejus metus vairuoti transporto priemones. Alytaus apskrities VPK Varėnos rajono PK KPS tyrėjos 2014 m. sausio 2 d. nutarimu A. M. skirta kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas, kai, be asmens paso ir asmens tapatybės kortelės, buvo paimtas ir jo vairuotojo pažymėjimas. Pagal BPK 233 straipsnio 4 dalį teisėjas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, ta pačia nutartimi nusprendžia dėl kardomosios priemonės, išskyrus suėmimą, ir kitų procesinių prievartos priemonių kaltinamajam paskyrimo, pakeitimo ar panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nesprendė dėl A. M. paskirtos kardomosios priemonės – dokumentų (vairuotojo pažymėjimo) paėmimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad teisė vairuoti A. M. nebuvo nei atimta, nei buvo uždrausta ja naudotis, todėl dokumento (vairuotojo pažymėjimo) paėmimas teisės vairuoti nepanaikina. Kasatorius su tuo nesutinka ir teigia, kad, A. M. pritaikius minėtą kardomąją priemonę, jam nebuvo išduotas laikinas vairuotojo pažymėjimas ir jis nuo 2014 m. sausio 2 d. vairuoti transporto priemonės negalėjo, t. y. taikytos kardomosios priemonės turinys faktiškai atitinka jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – turinį. Taip A. M. daugiau kaip dvejus metus negali vairuoti transporto priemonės. Siekiant išvengti nepagrįstai ilgo nuteistojo teisių suvaržymo ir įgyvendinant teisingumo principą, vadovaujantis BPK 361–364 straipsnių nuostatomis bei įstatymo analogija (suėmimo laikas įskaitomas į laisvės atėmimo bausmės laiką), į paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės laiką turėtų būti įskaitytas kardomosios priemonės – vairuotojo pažymėjimo paėmimo – taikymo laikas nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2016 m. gegužės 6 d.

Kasatorius nurodo, kad teismai, priteisdami iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai 4000 Eur neturtinės žalos, visiškai nevertino nukentėjusiojo kaltės dėl jam atsiradusių neigiamų padarinių. Nukentėjusysis pažeidė KET, nustatyta labai didelė jo kaltė dėl eismo įvykio. Esant tokioms aplinkybėms teismai nesivadovavo Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio, 6.250 straipsnio 2 dalies, 6.264 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir neįvertino civilinių ieškinių reikalavimų, dėl to priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus.

Nukentėjusieji civiliniais ieškiniais iš viso prašė priteisti 41 630,43 Eur už turtinę ir neturtinę žalą. Nuosprendžiu buvo priteista 8261,66 Eur, t. y. civiliniai ieškiniai buvo tenkinti, priteisiant daugiau nei penkis kartus mažesnę sumą, o civilinių ieškovų A. Š., R. Š. ir R. Š. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo visiškai atmesti. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai tenkino nukentėjusiojo atstovės pateiktas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir priteisė iš A. M. iš viso 700 Eur. Be to, sprendimuose nebuvo pateikta jokio turėtų išlaidų apskaičiavimo. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės vadovavosi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais. Kasatoriaus nuomone, proceso išlaidos advokato pagalbai apmokėti turėjo būti priteistos proporcingai tenkintų ieškininių reikalavimų daliai (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalis).

Nukentėjusysis civilinis ieškovas P. Š. kasaciniu skundu prašo pakeisti Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 6 d. nutartį ir iš civilinio atsakovo – UAB DK „PZU Lietuva“ – jam priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Kasatorius nurodo, kad civiliniu ieškiniu jis prašė priteisti iš civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 3450 Eur (11 912,23 Lt) turtinei žalai ir 5000 Eur (17 264 Lt) neturtinei žalai atlyginti, iš A. M. – 15 273,41 Eur ((52 736 Lt (70 000 Lt – 17 264 Lt)) neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl jam atsiradusios žalos yra ir jo kaltės, todėl atlygintinos turtinės žalos dydį sumažino 50 procentų. Tačiau, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai per pusę sumažino iš UAB DK „PZU Lietuva“ priteistinos neturtinės žalos dydį.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendyje konstatuota, jog padaryta neturtinė žala didesnė nei 5000 Eur suma, numatyta Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, todėl likusios turtinės žalos dalis, viršijanti 5000 Eur sumą, priteistina iš nuteistojo A. M.. Teismas, atsižvelgęs į padaryto nusikaltimo aplinkybes, nukentėjusiojo KET reikalavimų pažeidimą, nurodė iš nuteistojo priteisti 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o iš civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ – 2500 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajam (kasatoriui) priteisė tinkamą kompensaciją turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Tačiau, pasak kasatoriaus, pasisakydamas dėl neturtinės žalos ir vadovaudamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginiais, apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į tai, kad apskųstas sprendimas (nuosprendis) neteisingas, nes, sumažinęs priteistinos neturtinės žalos sumą nuo 20 273,40 iki 9000 Eur, teismas ją dar kartą sumažino nuo 5000 iki 2500 Eur ir taip iš viso priteisė 6500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o tai reiškia, kad iki nustatyto 9000 Eur neturtinės žalos dydžio trūksta 2500 Eur. Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai pažeidė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 punkto reikalavimus mokėti per eismo įvykį nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos dydžio išmoką, neviršijančią šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų, bei teismų praktiką analogiškose bylose, kad pirmiausia žalą atlygina draudikas ir tik žalos sumai viršijus draudiko atlygintinas sumas, jos priteisiamos iš atsakingo už žalą asmens. Tai lėmė neteisingo sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimą.

Nuteistojo A. M. gynėjo advokato Prano Makausko kasacinis skundas atmestinas, nukentėjusiojo P. Š. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 281 straipsnio 4 dalies taikymo

Nuteistojo gynėjo kasacinio skundo prašymas baudžiamąją bylą A. M. nutraukti grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų pažeidimų ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 281 straipsnio 4 dalį. Kasaciniame skunde nesutinkama su tuo, kaip teismai sprendė priežastinio ryšio klausimą esant situacijai, kai KET pažeidė abu eismo dalyviai (nuteistasis A. M. ir nukentėjusysis P. Š.). Kasatoriaus manymu, šiuo klausimu padarytos abiejų instancijų teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nėra pagrįstos išsamiu bylos įrodymų vertinimu. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama bylos įrodymų analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir vertinimo versija akcentuojant specialisto išvadas apie eismo įvykio mechanizmą, pėsčiojo P. Š. neleistinus veiksmus kaip pagrindinę sąlygą jam kilti. Be to, kasatorius teigia, kad liko nenustatytos (arba neteisingai nustatytos) aplinkybės: kuria kelio dalimi ėjo nukentėjusysis ir kuria važiavo nuteistasis, iš kokio atstumo pėsčiąjį P. Š. galėjo pastebėti vairuotojas A. M. (nesant objektyvių duomenų, kokį atstumą apšvietė automobilio žibintai, teismas dėl šios aplinkybės darė tik prielaidą), neatsakyta į klausimą, ar būtų kilęs eismo įvykis ir tuo atveju, jai A. M. būtų laikęsis KET reikalavimų. Pasak kasatoriaus, byloje nebuvo įvertintos visos priežastinio ryšio nustatymui svarbios aplinkybės, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytos išvados dėl A. M. kaltumo tinkamai nemotyvuotos, o apsiribota pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų pakartojimu.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis A. M., vairuodamas transporto priemonę (automobilį), viršijo leistiną 50 km/val. greitį ir važiavo apie 94,7 km/val. greičiu, partrenkė važiuojamąja kelio dalimi, ne pėsčiųjų taku, prieš transporto priemones važiavimo kryptį ėjusį pėsčiąjį P. Š., kuris nesinešė šviečiančio žibinto, nevilkėjo ryškiaspalvės liemenės, nesegėjo atšvaito. Eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, neapšviestoje gatvėje (nedegė žibintai), kaimo (gyvenamosios vietovės) teritorijoje. Abu eismo dalyviai buvo apsvaigę nuo alkoholio; A. M. nustatytas 1,81 promilės (tikrinant alkoholio kiekio matuokliu) arba 1,56 promilės (atlikus kraujo tyrimą) etilo alkoholio. Teismų sprendimuose konstatuota, kad automobilio vairuotojas nuteistasis A. M. pažeidė KET 9, 14, 133-135 punktus (redakcija, galiojusi įvykio metu), pėsčiasis P. Š. – KET 43, 48 punktų reikalavimus. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad dėl eismo įvykio kaltas (BK 281 straipsnio 4 dalis) A. M..

Pagal BK 281 straipsnį baudžiamoji atsakomybė už Kelių eismo taisykles pažeidžiančius veiksmus kyla, kai jie susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais. Šis nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis konstatuojamas tuo atveju, kai ne kas kita, o vairuotojo padarytas KET pažeidimas, lemia padarinių atsiradimą. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimą tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, reikia išsiaiškinti (nustatyti), kurio iš jų padarytas KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių atsiradimo sąlyga ir priežastis. Nagrinėjamoje byloje teismai, darydami išvadas apie tai, kad A. M. veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą, kad būtent jie susiję priežastiniu ryšiu su atsiradusiais padariniai, įvertino visus bylos įrodymus, t. y. duomenis, patvirtinančius arba paneigiančius turinčias reikšmės bylai aplinkybes (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus (iš esmės tie patys nurodyti ir kasaciniame skunde), susijusius su priežastinio ryšio nustatymu, dar kartą įvertino bylos įrodymus, iš jų – ir specialisto išvadas, pateiktas atlikus eismo įvykio tyrimus. Pažymėtina, kad specialisto išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija. Taigi specialisto išvadas teismas vertina pagal tas pačias taisykles kaip ir kitus įrodymus, o tai ir buvo padaryta nagrinėjamoje byloje. Šiuo atveju kasatorius sureikšmina tai, kad specialisto išvadose nurodyta, jog P. Š. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, tačiau, darant teisinę išvadą apie nusikalstamos veikos sudėties objektyvųjį požymį – priežastinį ryšį, svarbu įvertinti kiekvieno eismo įvykio dalyvio veiksmus kelyje, eismo sąlygas ir kitas faktines įvykio aplinkybes, veiksnius, galėjusius turėti įtakos padariniams atsirasti, atsižvelgti į KET reikalavimus, kurių privalėjo laikytis eismo dalyviai konkrečioje eismo situacijoje. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtose specialisto išvadose nurodyta ir tai, jog vairuotojas A. M., jei būtų važiavęs leistinu 50 km/val. greičiu, stabdydamas transporto priemonę būtų turėjęs techninę galimybę išvengti pėsčiojo P. Š. partrenkimo, jei būtų turėjęs galimybę pastebėti jį ne mažesniu kaip 37,3 metro atstumu; be to, nurodyta, kad P. Š., ėjęs važiuojamosios kelio dalies dešine puse, buvo partrenktas prieš automobilio stabdymo pėdsakų pradžią arba jų pradžioje, prieš pat stabdymą automobiliui važiuojant apie 94,7 km/val. greičiu. Pažymėtina, kad KET 9, 129 (įvykio metu – 133) punktai reikalauja, kad vairuotojai, važiuojantys transporto priemone, kuri yra padidintas pavojaus šaltinis, privalo laikytis visų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui ir būti atidūs, atsižvelgti į važiavimo sąlygas (pvz., blogą matomumą), kad, atsiradus kliūčiai, bet kuriuo momentu galėtų suvaldyti transporto priemonę, sulėtinti greitį ar sustabdyti, kad išvengtų susidūrimo. Teismai nustatė, kad automobilio vairuotojas nuteistasis A. M. elgėsi visiškai neatsakingai; būdamas neblaivus – jam nustatytas vidutinio girtumo laipsnis – kai reakcija dėl alkoholio poveikio sumažėjusi, vairuodamas gyvenamosios vietovės ribose, itin žymiai viršijo leistiną greitį, nepaisė tamsaus paros meto bei to, kad gatvė neapšviesta, nereagavo į kartu važiavusių asmenų įspėjimus lėčiau važiuoti, juolab Naujųjų metų naktį, kai gatvėje gali būti žmonių, ir tokie nesaugūs Kelių eismo taisykles pažeidžiantys veiksmai lėmė, kad įvyko eismo įvykis, kurio metu A. M. vairuojamas automobilis partrenkė pėsčiąjį P. Š., o šis dėl to patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apkaltinamajame nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą bei pateikdamas savarankiškas išvadas dėl priežastinio ryšio buvimo tarp A. M. veiksmų ir kilusių padarinių, pakankamai detaliai išanalizavo visas reikšmingas bylai aplinkybes, kurių nustatymą grindė išsamiu bylos įrodymų vertinimu. Be kita ko, teismai įvertino ir nukentėjusiojo P. Š., pažeidusio KET reikalavimus, veiksmus (ėjo važiuojamąja kelio dalimi, be atšvaito), kartu nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl būtent A. M., o ne P. Š. nesaugų elgesį kelyje pripažįsta pagrindine sąlyga ir priežastimi, sukėlusia eismo įvykį. Priešingu atveju, kaip nustatė teismai, jei A. M. būtų važiavęs saugiai, kaip to reikalauja KET, jis būtų turėjęs realią galimybę išvengti susidūrimo (laiku pastebėjęs pėsčiąjį, stabdęs automobilį). Teisėjų kolegija, nekartodama skundžiamuose teismų sprendimuose (nuosprendyje ir nutartyje) visų išdėstytų motyvų, konstatuoja, kad kitaip vertinti bylos duomenų neturi teisinio pagrindo, o pagal teismų nustatytas ir nurodytas faktines aplinkybes darytina išvada, kad A. M. atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 4 dalį klausimas išspręstas teisingai, atsižvelgus į visas aplinkybes, kurios yra svarbios priežastinio ryšio nustatymui. Taigi baudžiamasis įstatymas A. M. veikai taikytas tinkamai.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų atliktas bylos įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir. priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, t. y. tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, o priimtoje nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 4 dalį, pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Dėl to, nesant BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, tenkinti kasatoriaus prašymą ir bylą A. M. nutraukti (panaikinus nuosprendį ir nutartį) nėra pagrindo.

Dėl BK 68 straipsnio taikymo

Kasatorius nuteistojo gynėjas teigia, kad neteisingai pritaikytas BK 68 straipsnis, uždraudžiant nuteistajam A. M. dvejus metus vairuoti transporto priemones, nes jam buvo paskirta kardomoji priemonė – dokumentų, iš jų – ir vairuotojo pažymėjimo – paėmimas. Dėl to A. M. jau nuo 2014 m. sausio 2 d. negalėjo vairuoti transporto priemonių, o tai reiškia nepagrįstai ilgą teisių suvaržymą. Kasatoriaus nuomone, vadovaujantis BPK 361–364 straipsnių nuostatomis bei įstatymo analogija, į paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės laiką turėtų būti įskaitytas kardomosios priemonės – vairuotojo pažymėjimo paėmimo – taikymo laikas nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2016 m. gegužės 6 d.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Alytaus apskr. VPK Varėnos rajono PK KPS tyrėjos 2014 m. sausio 2 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 119–121, 125, 134 straipsniais, A. M. buvo paskirta kardomoji priemonė – asmens tapatybės kortelės, paso ir vairuotojo pažymėjimo paėmimas; jam išduota pažyma apie šios kardomosios priemonės skyrimą. Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės 2015 m. gegužės 26 d. nutarimu patenkintas įtariamojo A. M. prašymas dėl kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo – sąlygų pakeitimo ir jam grąžinta asmens tapatybės kortelė. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme klausimas dėl minėtos kardomosios priemonės panaikinimo A. M. nebuvo sprendžiamas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. M. pagal BK 281 straipsnio 4 dalį paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas dvejiems metams ir, vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 68 straipsniu, taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams. Be to, nuspręsta kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą – palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – ją panaikinti.

Apeliacinės instancijos teismas dėl analogiško nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumento nurodė, kad nors ikiteisminio tyrimo metu A. M. buvo paskirta kardomoji priemonė – dokumentų (asmens paso, tapatybės kortelės, vairuotojo pažymėjimo) paėmimas, tačiau teisė vairuoti jam nebuvo atimta, ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (vairuoti transporto priemones), kuri tiesiogiai susijusi su padaryta nusikalstama veika, o draudimo terminas atitinka BK 68 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo aptartu klausimu priimtus teismų sprendimus naikinti ar keisti.

BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Remiantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, ši baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriama kartu su bausme. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, skiriant bausmę svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą. Ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2010, 2K-431/2013, 2K-401/2014). BK nėra numatytas kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo – įskaitymas į paskirtą bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonės taikymo laiką. Pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas (BK 66 straipsnis) į paskirtą bausmę turi būti įskaitytas kardomasis kalinimas (suėmimas). Pažymėtina ir tai, kad minėtos baudžiamojo poveikio priemonės trukmė nuteistajam A. M. atitinka BK 68 straipsnyje numatytą vidurkį.

Pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo pripažinti, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, paskyrus nuteistajam A. M. BK 68 straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Kasatorius nukentėjusysis P. Š. nurodo, kad nors teismai ir nustatė, jog jam priteistina 9000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, iš kurios 4000 Eur turi atlyginti nuteistasis, pažeisdami Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 punkto reikalavimus, nepagrįstai iš civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ priteistinos neturtinės žalos dydį sumažino iki 2500 Eur, ir prašo iš civilinio atsakovo jam priteisti 5000 Eur.

Kasatorius nuteistojo A. M. gynėjas nurodo, kad teismai nesivadovavo CK 6.282 straipsnio, 6.250 straipsnio 2 dalies, 6.254 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nes, priteisdami iš nuteistojo nukentėjusiojo P. Š. naudai 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nevertino didelės nukentėjusiojo kaltės dėl jam atsiradusių neigiamų padarinių.

Civiliniu ieškiniu nukentėjusysis P. Š. prašė priteisti iš civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 17 264 Lt, t. y. 5000 Eur, ir iš A. M. (bei M. M.) – 52 736 Lt (70 000 Lt – 17 264 Lt), t. y. 15 273,41 Eur, neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 38–56).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl eismo įvykio kaltas A. M., tarp jo veikos ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys, todėl nukentėjusiajam P. Š. padaryta žala turi būti atlyginta. Teismas, motyvuodamas neturtinės žalos dydžio nustatymą, atsižvelgė į tai, kad eismo įvykiui kilti turėjo įtakos paties nukentėjusiojo padarytas KET pažeidimas, todėl nurodė, jog priteistina iš civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ žala mažintina iki 2500 eurų. Toliau teismas nurodė, kad dėl A. M. veiksmų nukentėjusysis P. Š. buvo sunkiai sužalotas (aštuonias dienas buvo komos būsenos), patyrė ilgalaikį fizinį skausmą dėl jam atliekamų operacijų ir nepatogumus negalėdamas ilgą laiką judėti, išgyveno stresą, jam neturtinė žala padaryta didesnio masto nei 5000 Eur suma, numatyta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, todėl likusios neturtinės žalos dalis, viršijanti 5000 Eur, priteistina iš kaltinamojo A. M.. Taip pat nuosprendyje nurodyta, kad, atsižvelgus į visas nusikaltimo aplinkybes, yra pagrindas nukentėjusiajam P. Š. iš kaltinamojo A. M. priteisti 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta: priteisti nukentėjusiajam P. Š. iš A. M. 4000 Eur, iš civilinio atsakovo UAB draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ – 2500 (penkis tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo. Taigi šio teismo nuosprendžio motyvuojamojoje ir rezoliucinėje dalyse dėl neturtinės žalos priteisimo yra prieštaravimų ir netikslumų, tačiau nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstyta argumentacija duoda pagrindą išvadai, kad nukentėjusiajam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas viršija Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą dydį, kurį turi atlyginti draudikas (t. y. 5000 Eur).

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos klausimą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiajam P. Š. iš viso priteisdamas 9000 eurų, nusprendė teisingai.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, taip pat ir civilinės teisės normas, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į kiekvieno atvejo ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ką kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Pagal teismų praktiką neturtinės žalos dydžio nustatymo atveju nukentėjusio asmens didelis neatsargumas kaip viena iš aplinkybių, sudarančių prielaidas mažinti žalos dydį, turi būti vertinama drauge su kitomis aplinkybėmis, reikšmingomis šio klausimo teisingam išsprendimui. Sprendžiant apie nukentėjusiam asmeniui padarytos neturtinės žalos dydį pirmiausia nustatomas bendras konkretus šios žalos dydis, po to sprendžiamas klausimas dėl jos priteisimo iš už ją atsakingų asmenų.

Taigi iš teismų sprendimų turinio matyti, kad nukentėjusiajam P. Š. padarytas neturtinės žalos dydis įvertintas 9000 Eur. Šis dydis nustatytas atsižvelgus visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Dėl to atmestinas nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentas, kad teismas, priteisdamas iš nuteistojo nukentėjusiajam 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nevertino didelės nukentėjusiojo kaltės; tai prieštarauja skundžiamų sprendimų turiniui. Pagal bylos aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad nustatytas neturtinės žalos dydis yra per didelis ar per mažas, kad šiuo klausimu padarytos teismų išvados prieštarauja pirmiau nurodytoms BPK bei CK nuostatoms.

Iš dalies pagrįstas nukentėjusiojo kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, iš civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ priteistiną neturtinės žalos dydį nustatęs 2500 Eur, pažeidė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas.

Automobilio „Nissan Almera“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį įvykio metu vairavo A. M., valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta UAB draudimo kompanijoje „PZU Lietuva“. Draudimo įmonės pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, t. y. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, ir pagal draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987 straipsniai). Draudiko pareigos apimtis reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, kurio 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. yra 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija). Pagal CK 6.254 straipsnio 2 dalį, jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą. Remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo sisteminiu normų ir tikslų aiškinimu, iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė vykdytina pirmiau už deliktinę prievolę. Nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, o jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nukentėjusio trečiojo asmens pareiga reikalavimą nukreipti į draudiką kaip vieną iš dviejų skolininkų lemia tai, kad draudikas pripažintinas pagrindiniu skolininku, o transporto priemonės valdytojas – papildomu. Taigi minėtas įstatymas įtvirtina subsidiariąją draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolę prieš nukentėjusįjį ar jo teises perėmusį asmenį.

Nagrinėjamu atveju UAB DK „PZU Lietuva“ privalo atlyginti nuteistojo A. M. veiksmais nukentėjusiajam P. Š. padarytą neturtinę žalą neviršijant Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir draudimo sutartyje nustatyto dydžio, t. y. 5000 Eur. Toks sprendimas atitinka ir teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226-942/2016).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, keistina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl 2500 eurų priteisimo iš civilinio atsakovo UAB draudimo kompanijos „PZU Lietuva“, nurodant priteistiną P. Š. sumą – 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

Kasatorius nuteistojo gynėjas prašo už advokato pagalbą atstovaujant nukentėjusiųjų interesams nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš nuteistojo priteistas proceso išlaidas sumažinti proporcingai tenkintų nukentėjusiųjų reikalavimų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-605/2011).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nukentėjusiųjų interesams bylos nagrinėjimo metu atstovavo advokatė, o nukentėjusiųjų turėtas išlaidas patvirtina pinigų priėmimo dokumentai, įvertinęs, kad atstovė rengė ir nukentėjusiųjų civilinį ieškinį, į teismo posėdžius vykdavo į kitą nei yra jos būstinė vietovę, priteisė iš A. M. nukentėjusiesiems P. Š. 500 Eur, R. Š. – 100 Eur, A. Š. ir R. Š. – po 50 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Taigi pirmosios instancijos teismas proceso išlaidų klausimą sprendė vertindamas konkrečias bylos aplinkybes. Atsižvelgiant atstovavimo apimtį, proceso sudėtingumą, nagrinėjimo trukmę, reikalingas teisines paslaugas, taip pat įvertinus prašomą priteisti išlaidų dydį, nėra pagrindo sumažinti proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo sumą, kuri yra objektyviai proporcinga suteiktai teisinei pagalbai. Kasatoriaus minimos CPK 93 straipsnio, kuriuo reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, nuostatos yra taikomos nagrinėjant civilines bylas. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas proceso išlaidų atlyginimo klausimą, netinkamai taikė BPK 106 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. M. gynėjo advokato Prano Makausko kasacinį skundą.

Pakeisti Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir nurodyti, kad iš civilinio atsakovo UAB draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ priteista nukentėjusiajam P. Š. 5000 eurų (penki tūkstančiai) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                     Eligijus Gladutis

                                                                                                                 Vladislovas Ranonis

                                                                                                                  Dalia Bajerčiūtė