Civilinė byla Nr. e2-740-790/2020

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00037-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1 (s)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VJ projektai“atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 26 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonėscivilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aukeda“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VJ projektai“ dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Aukeda“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti 2017 m. birželio 5 d. statybos rangos sutarties Nr. 2017-06 nutraukimą niekiniu, pripažinti 2020 m. vasario 7 d. įskaitymą Nr. LEG2020/02/07-03 niekiniu, pripažinti niekinėmis 2017 m. birželio 5 d. statybos rangos sutarties Nr. 2017-06 7.1, 7.3, 7.4 papunkčių nuostatas, priteisti iš atsakovės 109 879,64 Eur dydžio skolą už atliktus darbus, 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto, esančio pas atsakovę ir / ar trečiuosius asmenis, areštą 109 879,64 Eur dydžio sumai. Nurodė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, kadangi ieškovė savo reikalavimą kildina iš tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos rašytinės sutarties, tarp šalių nėra ginčo dėl atsakovės sulaikytos sumos ir ieškovės prašomos priteisti skolos dydžio, ieškinys yra pagrįstas rašytiniais įrodymais. Ieškovės teigimu, aplinkybę, kad egzistuoja grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas gali tapti neįmanomas arba apsunkintas, patvirtina atsakovės akivaizdžiai nesąžiningas elgesys tiek sutarties vykdymo metu, tiek po to, kai ieškovė vienašališkai pasirašė galutinį darbų perdavimo – priėmimo aktą bei pateikė ieškovei laidavimo draudimo raštą. Ieškovės teigimu, atsakovė ilgą laiką vengė savo sutartinių įsipareigojimų vykdymo remdamasis neegzistuojančiais arba itin mažareikšmiais defektais, kurie nesuteikia pagrindo atsakovei nepasirašyti galutinio darbų perdavimo – priėmimo akto. Atsakovė taip pat atsisakė priimti laidavimo raštą ir išmokėti sulaikytas sumas, neteisėtai bei nesąžiningai nutraukė sutartį. Be to, grėsmę ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymui sukuria ir reikalavimo suma, kuri atsakovei yra akivaizdžiai didelė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Šiaulių apygardos teismas 2020 m. vasario 26 d. nutartimi ieškovės UAB „Aukeda“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymotenkino, nutarė areštuoti atsakovės UAB „VJ projektai“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, neviršijant 109 879,64 Eur sumos, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitose esančių piniginių lėšų skolininkui leidžiant atlikti pinigines operacijas, susijusias su darbo užmokesčio bei privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės ir savivaldybės biudžetams bei atsiskaityti su ieškove UAB „Aukeda“.

4.       Susipažinęs su ieškiniu ir jo priedais, teismas sprendė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje negalima daryti išvados, jog ieškovės UAB „Aukeda“ reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, taigi egzistuoja pirma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškovės reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovės turtinė padėtis yra prasta, atsakovė neturi nekilnojamojo turto į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, todėl sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, padidėja galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5.       Atskirajame skunde atsakovė UAB „VJ projektai“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartį ir klausimą išspręsi iš esmės – atsisakyti taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

5.1.                      Ieškovė atsakovės nesąžiningumą įrodinėjo remdamasi atsakovės elgesiu sutarties vykdymo metu, o būtent tuo, kad atsakovė atsisakė pasirašyti darbų priėmimo – perdavimo aktą dėl neva neegzistuojančių defektų, nepagrįsto sutarties nutraukimo ir nepagrįstai pritaikytos baudos bei jos įskaitymo. Tačiau šios aplinkybės yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir tik išnagrinėjus bylą bus nuspręsta dėl tokių atsakovės veiksmų sąžiningumo, teisėtumo bei pagrįstumo. Akcentavo, kad atsakovės veiksmai visiškai atitiko šalių sudarytos sutarties nuostatas, atsakovė laikėsi šalių susitarimo, tačiau pati ieškovė reikalavo to, ko reikalauti pagal galiojančias sutarties nuostatas neturėjo teisės.

5.2.                      Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Atitinkamai ieškovė, teikdama prašymą, atsakovės nesąžiningumo neįrodė, kadangi atsakovės nesąžiningumas buvo įrodinėjamas pačios ieškovės subjektyviai neigiamai vertinamomis aplinkybėmis, o ne konkrečiais nesąžiningumą patvirtinančiais ir įrodančiais duomenimis. Todėl vien tik ieškinio ir/ar prašymo, kuris yra akivaizdžiai nepagrįstas, pareiškimas teismui, negali be pagrindo varžyti atsakovės teisių.

5.3.                      Negalima sutikti nei su ieškovės, nei su teismo argumentais, neva didelė ieškinio suma šiuo atveju sudaro rimtą pagrindą manyti, kad teismo sprendimo įvykdymui šiuo atveju iškyla grėsmė. Net jei atsakovė ir nebūtų pajėgi įvykdyti teismo sprendimą, tai savaime nereiškia, kad atsakovė tikslingai siektų išvengti teismo sprendimo įvykdymo.

5.4.                      Atsakovė akcentuoja, kad jos finansinė padėtis, lyginant su ieškiniu pareikštais reikalavimais, nėra bloga. 2019 metais ieškovės grynasis pelnas sudarė 69 485 Eur sumą, atsakovės turtas sudaro 1 060 446 Eur sumą, o tai yra beveik 10 kartų didesnė suma nei ieškovės reiškiamas reikalavimas, atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog atsakovei ieškinio suma yra didelė. Be to, atsakovės turimo trumpalaikio turto vertė yra 882 071 Eur, o tai šiuo atveju daugiau kaip 8 kartus viršija ieškovės reikalavimus. Iš teikiamos viešai prieinamos informacijos matyti, kad atsakovės darbuotojų skaičius nuo 2017 m. gegužės 31 d. nuolat yra mažiausiai 6, kas pagrindžia aplinkybę, jog atsakovė yra veikianti ir darbuotojus išlaikanti bendrovė. Be to, atsakovėnuo pat 2015 m. kovo 4 d. neturi skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, o tai reiškia, kad bendrovė laiku vykdo savo įsipareigojimus.

5.5.                      Visi ieškovės argumentai, kurie turėtų pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą šioje byloje, deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad esant palankiam teismo sprendimui priteistos piniginės lėšos gali būti nesumokėtos ir kad neva ateityje atsakovė sieks išvengti atsakomybės, todėl gali jai priklausantį turtą realizuoti ar perleisti tretiesiems asmenims. Vien deklaratyviais teiginiais grindžiamas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones negalėjo būti tenkinamas.

5.6.                      Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos remiantis interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principais, kurie, be kita ko, reiškia, kad teisminio proceso eigoje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų komercinės–ūkinės veiklos. Stabilus bendrovės veikimas, netrukdomas pajamų gavimas ir atsiskaitymas su trečiaisiais asmenimis sudaro geresnes galimybes įvykdyti teismo sprendimą dėl piniginių ar kitokių reikalavimų priteisimo. Tik esant ypatingoms aplinkybėms teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis gali būti sutrikdyta normali komercinė–ūkinė bendrovės veikla. Atsakovė yra statybų bendrovė, šiuo metu vykdanti ir užbaiginėjanti projektą, taigi atsakovei yra reikalingas nekliudomas atsiskaitymas su medžiagų tiekėjais bei subrangovais. Nepanaikinus laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovei neturint pakankamai reikalingų apyvartinių lėšų, atsakovės vykdomai veiklai gali būti padaryta negrįžtama žala, kadangi nebeatliekant darbų ar vėluojant darbus atlikti sutartyse numatytais terminais, užsakovai gali nutraukti sudarytas sutartis bei reikalauti atlyginti nuostolius, todėl akivaizdu, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tik pablogintų atsakovės galimybę atsiskaityti su ieškove esant ieškovei palankiam teismo sprendimui.

6.       Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės atskirąjį skundą, prašo jį atmesti ir palikti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

6.1.                      Ieškovė visus darbus pagal sutartį atliko ir tarpiniais aktais ieškovei perdavė dar 2018 m. gruodžio mėnesį. Kaip detaliai nurodyta ieškinyje, ieškinio pateikimo metu tariamai egzistavo absoliučiai menkaverčiai defektai (nors realiai šie defektai apskritai neegzistuoja). Remdamasi tokiais tariamais defektais,atsakovė vengė pasirašyti galutinį darbų perdavimo – priėmimo aktą, tačiau nei teisės aktai, nei teismų praktika, nei sutartis neleidžia atsakovei nepriimti darbų dėl mažareikšmių defektų. Atsakovės nurodomi defektai neturi esminės įtakos pastato naudojimui pagal paskirtį, todėl atsakovė galutinį darbų perdavimo – priėmimo aktą pasirašyti atsisakė nepagrįstai ir neteisėtai. Tokiu elgesiu atsakovė tik akivaizdžiai siekė atitolinti savo prievolės ieškovei vykdymą. Vėlesni atsakovės veiksmai patvirtina, kad ji siekia apskritai išvengti prievolės ieškovei vykdymo.

6.2.                      Atsakovei pateiktas laidavimo draudimo raštas buvo tinkamas ieškovės garantinių prievolių užtikrinimas, kurį pateikus, atsakovė privalėjo išmokėti ieškovei pusę sulaikytos sumos. Taigi, atsakovės atsisakymas išmokėti dalį sulaikytos sumos po laidavimo draudimo rašto gavimo yra akivaizdžiai nesąžiningas, taip pat prieštarauja sutarties sąlygoms. Dar daugiau, gavusi vienašalį darbų perdavimo aktą ir laidavimo draudimo raštą atsakovė ne tik atsisakė išmokėti sulaikytas sumas, tačiau tą pačią dieną sutartį nutraukė bei visą ieškovės reikalavimą įskaitė į neteisėtai pritaikytą baudą.

6.3.                      Atsakovė taikė ieškovei baudą, lygią net 118 249,64 Eur. Pati atsakovė yra nurodžiusi, kad šiai dienai neva egzistuoja vos trys mažareikšmiai defektai, kurie net teoriškai netrukdo objekto naudoti pagal paskirtį ir kurių šalinimui tikrai nereikalinga 118 249,64 Eur suma. Be to, ieškovė pateikė laidavimo draudimo raštą, taigi, netgi jeigu atsakovė laiko, kad egzistuoja defektai, ji turėjo visas galimybes tuos defektus šalinti pasinaudodama draudimo laidavimo raštu. Todėl akivaizdu, kad nutraukdama sutartį atsakovė siekė ne apginti savo pažeistas teises, tačiau nesąžiningai išvengti savo net 118 249,64 Eur dydžio prievolės ieškovei įvykdymo.

6.4.                      Ieškovė nurodė realius atsakovės veiksmus, kurie rodo akivaizdų atsakovės siekį išvengti prievolės, kurią ji pati pripažįsta ir dėl kurios dydžio ginčo nėra, vykdymo. Toks nesąžiningas elgesys dar iki ieškinio pateikimo leidžia daryti išvadą, kad atsakovė ir bylos nagrinėjimo metu gali imtis veiksmų, kuriais būtų apribotas ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas (pvz., turto perleidimas, slapstymas, gautinų sumų nuslėpimas ir pan.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai laikinąsias apsaugos priemones taikė.

6.5.                      Atsakovės teismui teikiamas balansas bei pelno (nuostolių) ataskaita nėra pateikti Juridinių asmenų registrui (toliau – JAR), o, tikėtina, parengti tik šiai bylai, todėl gali neatspindėti realios finansinės būklės. Tuo tarpu ieškovės į bylą teikti 2018 m. finansinės atskaitomybės dokumentai yra viešai skelbiami JAR. Kita vertus, iš atsakovės teikiamo balanso matyti, kad beveik visą atsakovės turtą (877 065 Eur) sudaro trumpalaikės investicijos, tačiau jos 2018 m. balanse nebuvo fiksuotos. Be to, tokio pobūdžio ir tokios vertės turto deklaravimas balanse, kai įmonėje realiai nėra kito turto, kelia pagrįstų abejonių dėl tokio turto ir /ar jo vertės realumo. Tuo tarpu piniginės lėšos, lyginant su 2018 m., nuo 96 787 Eur sumažėjo vos iki 3 892 Eur. Be to, per vienerius metus gautinų sumų 2019 m. atsakovė apskritai nebeturėjo, nors dar 2018 m. jų turėjo 453 931 Eur, o tai rodo, kad realaus, likvidaus turto atsakovė iš esmės neturi. Be to, per vienerius metus mokėtinos sumos išaugo nuo 582 624 Eur iki 845 481 Eur ir yra beveik lygios atsakovės nurodomam trumpalaikiam turtui. Taigi atsakovės finansinė būklė neleidžia teigti, kad atsakovei ieškinio suma nėra reikšminga, todėl laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pagrįstai.

6.6.                      Atsakovė nurodo, kad jos apyvarta 2018 m. viršijo 1 milijoną eurų, tačiau nėra aišku, kaip ši aplinkybė patvirtina atsakovės finansinį pajėgumą. Statybos sektoriui būdingos didelės apyvartos, bet tai nereiškia, kad subjekto finansinė būklė atitinka tas apyvartas. Atsakovė, kaip generalinė rangovė, generuoja dideles apyvartas, tačiau darbus pirkdama iš subrangovų, iš esmės didžiąją dalį gautų pajamų skiria subrangovų darbų apmokėjimui, todėl pats apyvartos dydis niekaip nepatvirtina geros atsakovės finansinės būklės.

6.7.                      Areštuoti automobiliai yra sąlyginai seni ir yra nedidelės vertės. Be to, antstolio teigimu, atsakovė nereaguoja į antstolio pranešimus dėl galimybės apžiūrėti automobilius ir juos įvertinti, o tai tik dar kartą įrodo atsakovės nesąžiningumą. Aplinkybė, kad atsakovė neturi skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

6.8.                      Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos.Turtoareštas yra vienintelė objektyviai tinkama laikinoji apsaugos priemonė, galinti užtikrinti ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymą. Pirmosios instancijos teismas nurodė pinigines lėšas areštuoti tik išimtiniu atveju, taip pat leido atsiskaityti su darbuotojais, valstybės ir savivaldybės biudžetais, todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė visiškai atitinka proporcingumo principą. Atsakovė atskirajame skunde akcentavo, kad ji turi turto, kuris ieškinio sumą viršija daugiau nei 10 kartų, todėl atmestini ieškovės argumentai, kad taikytas areštas galėtų iš esmės apsunkinti atsakovės veiklą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.  Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vadovaujantis CPK 338straipsniu, šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant atskiruosius skundus.

8.       Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl teisėjo paskyrimo ir civilinės bylos išnagrinėjimo, kuriame, be kita ko, nurodė, jog antstolė, vykdydama nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nebendradarbiauja su atsakove ir jai vis dar nėra leista atsiskaityti su darbuotojais bei valstybės biudžetu. Ieškovė, atsikirsdama į atsakovės prašyme nurodomas aplinkybes, pateikė rašytinius paaiškinimus ir pridėjo naujus įrodymus – 2020 m. balandžio 24 d. raštą antstolei, 2020 m. balandžio 24 d. antstolės atsakymą bei 2020 m. vasario 27 d. turto aprašą. Iš šalių pateikto prašymo ir rašytinių paaiškinimų turinio matyti, kad, šalys, teikdamos paaiškinimus bei naujus įrodymus, siekia įrodyti bylai reikšmingai aplinkybes: atsakovė siekia pagrįsti, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingai varžančios atsakovės interesus, o ieškovė – kad atsakovė yra nesąžininga.

9.       Teismo vertinimu, naujai teikiami paaiškinimai ir įrodymai yra susiję su atskirajame skunde keliamais klausimais ir gali turėti įtakos nagrinėjamos bylos baigčiai. Kadangi naujai teikiamų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų būtinybė atsirado po skundžiamos nutarties priėmimo, be to, priėmus naujai teikiamus įrodymus bylos nagrinėjimas nebus užvilkintas, apeliacinės instancijos teismas priima atsakovės prašymą ir ieškovės pateiktus rašytinius paaiškinimus bei dokumentus ir vertina juos kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais.

10.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

11.       CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi, įstatyme nustatytos dvi privalomosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti prima facie (tikėtinai) pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

12.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, todėl yra tenkinama pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Ginčo dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jos plačiau nepasisako.

13.       Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad egzistuoja grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas. Atsakovė ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą ir atskirajame skunde nurodo, kad ieškovė jokių duomenų, pagrindžiančių atsakovės nesąžiningumą, nepateikė, o atsakovės finansinė padėtis neturi jokios reikšmės, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

14.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovės) turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017 ir kt.), todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovės nesąžiningumą, jos ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018 ir kt.).Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra teikiami išaiškinimai, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018 ir kt.).

15.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovės atskirojo skundo argumentams, kad ieškovė atsakovės nesąžiningumą iš esmės įrodinėja remdamasi aplinkybėmis, kurios sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Ar atsakovė pagrįstai nutraukė sutartį ir atsisakė pasirašyti darbų priėmimo – perdavimo aktą bei pritaikė baudą, bus atsakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės, o vien ieškinio pareiškimas teismui negali būti pakankamas siekiant pagrįsti atsakovės nesąžiningumą.

16.       Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo metu į bylą pateikta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Iš ieškovės pateikto 2020 m. balandžio 24 d. antstolės atsakymo į paklausimą matyti, kad atsakovė antstolei nesudarė galimybės apžiūrėti areštuoto ir aprašyto atsakovės turto. Šios aplinkybės patvirtintos ir Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gegužės 4 d. nutartimi, kuria atsakovės UAB „VJ projektai“ vadovui J. B. skirta bauda už antstolės Gretos Žutautės 2020 m. vasario 27 d. turto aprašo vykdomojoje byloje Nr. 0188/20/00189 reikalavimų neįvykdymą. Teismas nustatė, kad atsakovė buvo įpareigota sudaryti sąlygas turto apžiūrai, tačiau, nors minėtas nurodymas ir turto aprašas atsakovei buvo įteiktas 2020 m. kovo 2 d., atsakovė šio įpareigojimo nevykdė (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

17.       Apeliacinės instancijos teismas laiko reikšminga ir tai, kad atsakovė 2020 m. balandžio 23 d. pateikė prašymą dėl teisėjo paskyrimo ir civilinės bylos greitesnio išnagrinėjimo, kuriame neteisingai nurodė, jog antstolė, vykdydama nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nebendradarbiauja su atsakove ir jai vis dar nėra leista atsiskaityti su darbuotojais bei valstybės biudžetu. Iš ieškovės pateikto 2020 m. balandžio 24 d. antstolės atsakymo į paklausimą matyti priešingai, o būtent, kad atsakovei buvo leista 2020 m. balandžio 2 d., 2020 m. balandžio 20 d. ir 2020 m. balandžio 24 d. išmokėti lėšas pagal išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Todėl apeliacinės instancijos teismas šiuos atsakovės veiksmus taip pat laiko sudarančiais pagrindą abejoti atsakovės sąžiningumu ir spręsti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas.

18.       Nors atsakovė atskirajame skunde pagrįstai pažymi, kad didelė ieškinio suma ir asmens turtinė padėtis savaime nelemia pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės teikiami finansinės atskaitomybės duomenys taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl geros atsakovės finansinės padėties, o tai, kartu su paminėtais duomenimis, įgalinančiais abejoti atsakovės sąžiningumu, papildomai patvirtina grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybėms.

19.       Sutiktina su ieškovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad nors ieškovė nurodo turinti 1 060 446 Eur dydžio turtą, tačiau iš jo net 877 065 Eur sudaro trumpalaikės investicijos. Ieškovė pagrįstai pastebi, kad šis atsakovės turtas nebuvo atvaizduotas 2018 metų bendrovės balanse, taip pat atsakovė nėra pateikusi aiškinamojo rašto ar kitokių dokumentų, kurie leistų nustatyti, kas sudaro minėtą turtą ir įsitikinti šio ieškovės turimo turto realumu. Be to, pagal Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2010 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. VAS-10 patvirtinto 2-ojo verslo apskaitos standarto „Balansas“ metodinių rekomendacijų 21 punktą, į balanso eilutę „Trumpalaikės investicijos“ įtraukiamos su įmone nesusijusių įmonių akcijos, vertybiniai popieriai ir supirkti vekseliai, taigi tai yra finansinis įmonės turtas. Tačiau iš į bylą pateiktų Turto arešto aktų matyti, kad antstolė nenustatė, jog atsakovė tokį turtą turi. Ieškovė taip pat teisingai pastebi, kad 2019 metais sumažėjo atsakovės turimos piniginės lėšos, atsakovė nebeturi debitorių skolų, kurios 2018 metais sudarė net 453 931 Eur, taip pat ženkliai išaugo per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai, kurie šiuo metu sudaro 845 481 Eur. Minėtos aplinkybės pagrindžia, kad bendrovės finansinė nėra stabili ir gera. Ieškovė akcentuoja, kad 2019 metais gavo 2 143 608 Eur pardavimo pajamų, tačiau sutiktina su atsakovės argumentais, kad tai savaime neįrodo geros ieškovės finansinės padėties, kadangi pardavimo savikaina sudaro net 1 822 055 Eur, taip pat buvo patirtos kitos, administracinės sąnaudos. Ir nors ieškovė per 2019 metus gavo 69 485 Eur grynojo pelno, tačiau ginčo suma šiuo atveju yra didesnė.

20.       Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „VJ projektai“ atžvilgiu. Keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                Marius Bajoras