Civilinė byla Nr. e2-428-516/2016

                                                                                        Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00686-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Intersera“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-805-123/2016 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Gora“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Intersera“ (tretieji asmenys – R. J., uždarosios akcinės bendrovės „Perdanga“, „Nordus“) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.

Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Gora“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu ab initio ieškovės ir atsakovės UAB „Intersera“ 2015 m. gegužės 25 d. sudarytą susitarimą dėl tarpusavio skolų įskaitymo, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei 86 886 Eur, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės turtą ieškinio sumos ribose. Šį prašymą ieškovė grindė didele ieškinio suma.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. lapkričio 20 d. nutartimi prašymą tenkino ir areštavo atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, neviršijant 86 886 Eur sumos, uždrausdamas bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau leisdamas atlikti iš sąskaitoje esančių lėšų mokėjimus, susijusius su privalomosiomis įmokomis valstybės ir savivaldybės biudžetams, bei atsiskaityti su ieškove.

Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje, esant turtiniam ginčui ir prašant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pradinėje bylos stadijoje, paprastai ieškinio užtikrinimo priemonės yra taikomos. Teismo vertinimu, tai paaiškinama tuo, kad atsakovo pozicija ir jo finansinis pajėgumas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teismui dar nėra žinomas, o laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą, o ieškinio suma yra didelė. Teismo nuomone, yra tikimybė, kad atsakovė turimą turtą gali paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitokiu būdu apsunkinti savo turtinę padėtį, todėl darytina išvada, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB „Intersera“ atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Tai, ar ieškinio suma yra didelė, turi būti vertinama priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį, ginčo specifiką. Didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo automatiškai taikyti atsakovės turtui areštą. Atsakovės finansinė padėtis yra gera. Atsakovė nuosavybės teise turi turto už 325 758 Eur, grynasis pelnas 2015 m. birželio 30 d. duomenimis sudarė 73 501 Eur.
2. Atsakovė su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos yra sudariusi sutartį, pagal kurią atsakovei iš Europos Sąjungos buvo skirta parama įgyvendinant projektą „UAB „Intersera“ autoserviso plėtra, siekiant prisidėti prie verslo infrastruktūros didinimo kaimo vietovėje“. Pagal sutartį atsakovė privalo 7 metus nuo sutarties pasirašymo dienos užtikrinti, kad turtas atsakovei priklausytų nuosavybės teise ir atsakovė šį laikotarpį plėtotų veiklą. Taigi atsakovė neturi teisės pakeisti turto teisinio režimo, priešingu atveju atsakovė privalėtų grąžinti gautą paramą. Taigi nepagrįstas teismo argumentas, kad atsakovė turimą turtą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims ar kitokiu būdu apsunkinti savo turtinę padėtį, nes, kaip minėta, tokiu atveju atsakovė privalėtų grąžinti gautą 188 253 Eur paramą, o tai atsakovei finansiškai nenaudinga.
3. Pagal verslo planą, kuris susijęs su minėta sutartimi ir iš Europos Sąjungos gautomis lėšomis, atsakovė privalo 7 metus turėti pelną, išlaikyti ne mažesnį kaip 7 darbuotojų skaičių ir plėsti savo veiklą. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užkerta kelią veiklos plėtimui. Atsakovė nebeturi galimybės įsigyti lizinguojamų darbo įrankių, transporto priemonių, nes esant atsakovės turto areštui nei vienas ūkio subjektas nesutinka sudaryti su atsakove sutarčių dėl prekių (paslaugų) pirkimo išsimokėtinai. Savo ruožtu yra reali grėsmė neįvykdyti verslo plane prisiimtų įsipareigojimų ir neįgyvendinti projekto. Teismų jurisprudencijoje konstatuota, kad Europos Sąjungos skirtos piniginės lėšos įgyvendinant projektus yra priskirtinos prie viešojo intereso. Viešojo intereso egzistavimas tam tikrais atvejais lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos, nors ir egzistuotų teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Ieškovė BUAB ,,Gora“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Iš atsakovės pateikto balanso matyti, kad per vienerius metus gautinos sumos sudaro tik 13 138 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 98 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 89 237 Eur, iš kurių per vienerius metu mokėtinos sumos sudaro 66 023 Eur (skolos tiekėjams – 29 137 Eur). Aplinkybė, kad atsakovė dirbo pelningai pirmąjį 2015 metų pusmetį, nepagrindžia, jog atsakovė dirbo pelningai ir antrąjį pusmetį, be to, iš balanso negalima nustatyti, ar per antrąjį pusmetį mokėtinos sumos ir įsipareigojimai nepadidėjo. Pateikti atsakovės duomenys nepatvirtina atsakovės nurodytų argumentų, kad 2015 m. lapkričio mėnesį atsakovės finansinė padėtis buvo gera. Duomenų, kad atsakovė yra sudariusi pelningas sutartis, taip pat nepateikta.
2. 2015 m. lapkričio 27 d. buvo priimtas antstolio patvarkymas vykdomojoje byloje Nr. 0010/15/03918, kuriuo buvo atliktas 2015 m. lapkričio 23 d. turto aprašu aprašyto atsakovės turto perkainojimas, nurodant bendrą 230 000 Eur turto vertę. Tai pagrindžia, kad atsakovės turimo turto vertė yra mažesnė nei nurodyta 2015 m. birželio 30 d. balanse. Be to, 2015 m. lapkričio 27 d. patvarkymais buvo panaikinti areštai atsakovės sąskaitoms, todėl nėra užkirstas kelias atsakovei toliau vykdyti veiklą. Nekilnojamojo turto areštas neužkerta atsakovei kelią vykdyti ūkinę komercinę veiklą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Apeliantės vertinimu, jos finansinė padėtis neleidžia teigti, kad yra grėsmė būsimo galbūt palankaus ieškovei sprendimo įvykdymui, be to, atsakovė įgyvendina projektą, finansuojamą Europos Sąjungos lėšomis, o pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, apeliantės teigimu, užkerta kelią veiklos plėtimui, kurį atsakovė privalo užtikrinti.

CPK 144 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomas tik tuo atveju, jei yra konstatuotos abi šių priemonių taikymo sąlygos. Pastebėtina, kad apeliantė atskirajame skunde neginčija ieškinio prima facie pagrįstumo, todėl nagrinėjamu atveju pasisakytina tik dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – galimos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.

Nors atsakovė pagrįstai nurodo, kad didelė ieškinio suma pati savaime nesudaro besąlyginio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir teismas bet kuriuo atveju privalo ginčo sumą įvertinti, atsižvelgdamas į konkrečias bylos faktines aplinkybes, inter alia konkretaus atsakovo turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2014 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-879/2014; 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-304-236/2016, kt.), kartu atkreiptinas dėmesys, jog taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, jog egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014).

Kaip matyti iš atsakovės pateiktų duomenų, didžiąją dalį jos akcentuojamo ir gerą finansinę padėtį, jos nuomone, patvirtinančio turto vertės sudaro nebaigtos statybos (246 627 Eur iš 325 758 Eur) ir kitas materialus turtas, kurio, kaip nurodo pati atsakovė savo skunde, teisinio režimo artimiausiu metu negalima keisti (pavyzdžiui parduoti ir gauti lėšų). Savo ruožtu pinigai ir pinigų ekvivalentai pagal atsakovės pateiktą tarpinį 2015 metų balansą sudaro tik 98 Eur, nors per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro net 66 025 Eur ir jau per pirmąjį 2015 metų pusmetį daugiau nei trečdaliu viršija mokėtinas sumas 2014 metais. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškinio suma atsakovei nėra didelė ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrįstų prielaidų manyti, jog grėsmė, kad teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas, yra konkrečiu atveju tikėtina. Be to, kaip visiškai teisingai pastebėjo ieškovė savo atsiliepime, aplinkybė, kad atsakovė dirbo pelningai pirmąjį 2015 metų pusmetį, automatiškai nereiškia, jog atsakovė ataskaitinių metų pabaigoje gaus grynąjį pelną. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis 2014 metais atsakovė veikė nuostolingai.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės argumentu, kad laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo būtinumą nulemia atsakovės sutarties su Nacionaline mokėjimo agentūra sudarymo ir paramos iš Europos Sąjungos gavimo faktas. Kaip matyti iš pateiktų kartu u atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolių patvarkymų, atsakovės banko sąskaitos ir jose esančios lėšos nebėra areštuotos. Savo ruožtu nekilnojamojo atsakovės turto ieškinio sumos (86 886 Eur) ribose areštas, įvertinus pačios atsakovės nurodytą aplinkybę, kad ji bet kuriuo atveju neturi teisės keisti šio turto teisinio režimo sutarties vykdymo metu, bei taip pat atsižvelgus į aplinkybę, jog ieškinio suma (taigi ir arešto suma) yra mažesnė nei atsakovės turimo turto bendra vertė, teismo nuomone, nelaikytinas  užkertančiu atsakovei kelią vykdyti ūkinę komercinę veiklą ir ją plėsti, ir tuo labiau pažeidžiančiu viešąjį interesą, kurio, pastebėtina, egzistavimą (taigi ir pažeidimą) šiuo konkrečiu atveju atsakovė net nepagrindė, remdamasi tik bendro pobūdžio teiginiais apie paprastai esančias viešojo intereso ir Europos Sąjungos teikiamos paramos sąsajas.

Nors atsakovė teisi teigdama, kad įmonės turto areštas ar kiti bendrovei taikomi suvaržymai bendrąja verslo santykių prasme kontrahentų yra vertinami ne itin palankiai, vis dėlto pažymėtina, jog atsakovė, skunde akcentuodama, kad esant atsakovės turto areštui nei vienas ūkio subjektas nesutinka sudaryti su atsakove sutarčių dėl prekių (paslaugų) pirkimo išsimokėtinai ir todėl atsakovė nebeturi galimybės įsigyti lizinguojamų darbo įrankių, transporto priemonių, reikalingų jos veiklai plėsti, nepateikė jokių šiuos teiginius (ūkio subjektų atsisakymą sudaryti sutartis su atsakove ir (ar) kt.) pagrindžiančių įrodymų. Kaip jau minėta, šiuo atveju nėra areštuotas absoliučiai visas atsakovės turtas, todėl, manytina, kad esant tokiai turto vertei, kurią nurodė pati atsakovė (325 758 Eur), turto areštas už 86 886 Eur, neareštavus įmonės piniginių lėšų, neturėtų trukdyti atsakovei sudaryti įvairias sutartis su ūkio subjektais. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamos bylos teisinis rezultatas neužkerta atsakovei kelio, pasikeitus aplinkybėms ir atsiradus pagrįstam poreikiui, bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui motyvuotą prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 148 straipsnis) ar jas panaikinti (CPK 149 straipsnis).

Remdamasis pirmiau nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad apeliantė nepaneigė grėsmės būsimo galbūt ieškovei palankaus sprendimo įvykdymui tikėtiną egzistavimą, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį ir ji paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                           Rasa Gudžiūnienė