Civilinė byla Nr. 2S-22-516/2011
Procesinio
sprendimo kategorija: 110.1; 122.2; 122.3; 122.4
(S)
VILNIAUS APYGARDOS
TEISMAS
N U T A R T I S
2011
m. vasario 21 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir
pranešėja), Virginijos Volskienės ir Petro Jaržemskio,
kolegijos
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. R. atskirąjį skundą dėl
Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje
byloje pagal ieškovės G.
A. ieškinį atsakovui A. R. dėl
atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Tretieji asmenys – J. A. ir VĮ Registrų
centras Nekilnojamojo turto kadastro ir registro Vilniaus filialas.
Kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį
skundą,
n u s t a t ė :
Ieškovė G. A. kreipėsi į teismą su
ieškiniu, prašydama atidalinti bendrąją dalinę nuosavybę.
Ieškovė taip pat
prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui A. R. trukdyti ieškovei
patekti, valdyti, naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis
priklausančiais gyvenamuoju namu, pirtimi, malkine, daržine, kiemo statiniais,
kanalizacijos šuliniu, ir žemės sklypu, esančiais (duomenys
neskelbtini).
Širvintų rajono
apylinkės teismas 2010 m. birželio 29 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino
ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė atsakovui trukdyti ieškovei
patekti, valdyti ir naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklausančiais
gyvenamuoju namu, pirtimi, malkine, daržine, kiemo statiniais, kanalizacijos
šuliniu ir žemės sklypu, esančiais (duomenys
neskelbtini).
Teismas
konstatavo, jog iš ieškinio turtinio bei ieškovės pateiktų nuotraukų matyti,
kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, yra tikimybė, kad galimai palankaus
ieškovei teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas,
kadangi atsakovui neleidžiant ieškovei naudotis jos turto dalimi,
neįsileidžiant jos sodybą ir joje esančius statinius, pažeidžiamas
Konstitucijos 23 str. įtvirtintas privačios nuosavybės neliečiamumo principas.
Be to, kyla grėsmė, kad atsakovas gali paveikti ginčo dalyką taip, kad gali
pasikeisti ginčo turto vertė.
Atskiruoju
skundu atsakovas A. R. prašo
Širvintų rajono apylinkės teismo 2010-06-29 nutartį panaikinti ir išspręsti
klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
atsakovui atmesti.
Atskirasis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1)
teismui patenkinus ieškovės reikalavimus, ginčijama teismo nutartimi
pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepasiektų įstatymo leidėjo joms
suteiktų tikslų, kadangi draudimas trukdyti ieškovei patekti, valdyti ir
naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su atsakovu valdomais
nekilnojamojo turto objektais nepadarytų jokios įtakos būsimo teismo sprendimo
dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės įvykdymo galimumui. Teigia,
jog ieškovės formuluojamas ieškinio dalykas niekaip nėra susijęs su jokio
ieškovės nuosavybės teisės pažeidimo pašalinimu, todėl darytina išvada, kad
teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neturi jokio juridinio
pagrindo;
2)
pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 185 str. Nurodo, jog
nėra jokių objektyvių duomenų, kad atsakovas kaip nors trukdytų ieškovei
patekti, valdyti ir naudotis ½ nekilnojamojo turto dalimi. Teigia, jog nėra
jokių objektyvių duomenų, kad atsakovas galimai siektų paveikti ginčo dalyką
taip, kad galėtų pasikeisti ginčo turto vertė. Tuo labiau, kad teismo taikytos
priemonės apskritai neturi nieko bendra su poveikiu turtui. Nėra pakankamo
pagrindo teigti, kad atsakovas savo sąmoningais veiksmais būtų siekęs ar
ateityje siektų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto vertės
sumažėjimo. Atvirkščiai, toks turto vertės sumažėjimas neatitiktų ne tik
ieškovės, bet ir paties atsakovo interesų, kadangi nesant atidalijimo iš
bendrosios dalinės nuosavybės iki šiol nėra aišku, kuri konkreti ½
nekilnojamųjų daiktų dalis priklauso ieškovei, o kuri atsakovui. Dėl šių
priežasčių ginčo objekto paveikimas taip, kad sumažėtų jo vertė būtų tolygus
paties atsakovo turto vertės sumažinimui, neatitiktų jo interesų. Be to,
pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nepagrįstos, pažeidžiančios
atsakovo nuosavybės teisę. Apelianto teigimu, ieškovei bendrosios dalinės
nuosavybės teise priklauso tik ½ nekilnojamojo turto objektų, tačiau
skundžiamojoje nutartyje laikinosios apsaugos priemonės formuluojamos taip, kad
atsakovui uždrausta trukdyti ieškovei pateikti, valdyti ir naudotis ne tik
dalimi, bet visu namu, visas statiniais ir visu žemės sklypu, taip pažeidžiant
atsakovo teisę valdyti ir naudotis jam priklausančia turto dalimi.
Atsiliepimu į
atskirtąjį skundą ieškovė G. A. prašo
Širvintų rajono apylinkės teismo 2010-06-29 nutartį palikti nepakeistą, o
atsakovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, jog
prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo pateiktas būtent dėl to,
kad atsakovui pakeitus spynas ir kieme laikant šunį, ieškovė negalėjo naudotis
jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, pateikti į sodybos teritoriją, kas
neatitinka CK 1.5 str. 1 d. įtvirtintų teisingumo ir sąžiningumo principų,
Konstitucijos 23 str. numatyto reguliavimo.
Ieškovė nurodo,
jog su buvusiu žentu ir bendraturčiu A.
R. susiklostę santykiai neleidžia laisvai valdyti, naudoti bei
disponuoti turtu. Tai, kad ieškinys buvo pateiktas dėl atidalijimo iš
bendrosios nuosavybės, jokiu būdu nereiškia, kad nevyksta ieškovės nuosavybės
teisių pažeidimas, o tik įrodo, kad ieškovė siekia išvengti bet kokių nesutarimų
ateityje.
Atsiliepimu į
atskirtąjį skundą tretysis asmuo J.
A. prašo Širvintų rajono apylinkės teismo 2010-06-29 nutartį palikti
nepakeistą, o atsakovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą
Teigia, kad
pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės leidžia užtikrinti ieškovės teisių
ir teisėtų interesų įgyvendinimą, nepažeidžiant atsakovo teisių ir teisėtų
interesų.
Atskirasis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo
nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Bylos
nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir
teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame
skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320
str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio
teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Nagrinėjamu
atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant
atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija,
nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio
29 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama
jo ribų.
Teisėjų
kolegija, įvertinusi bylos duomenis, atskirojo skundo, atsiliepimį į jį
argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino
bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumu,
tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias teisės normas.
Skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais
motyvais įstatyminių pagrindų nėra.
CPK 6
straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama
subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo
patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK
144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą.
Vadovaujantis
CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar
kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių,
jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti
nebeįmanomu. Laikinosios apsaugos priemonės yra preliminari priemonė, kuria
siekiama užtikrinti realų teismo sprendimo įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju,
jeigu esama prielaidų manyti, kad tokių priemonių nesiėmus, būsimo teismo
sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps iš viso nebegalimas. Taigi laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo tikslas - atsakovui nepalankaus sprendimo įgyvendinimo užtikrinimas apribojant atsakovo veiksmų laisvę
ginčo objekto ar ieškovui priklausančio turto ar turtinių teisių, į kuriuos
gali būti nukreipiamas sprendimo
vykdymas, atžvilgiu.
Teisėjų
kolegija pažymi, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, ginčas tarp šalių nesprendžiamas, o tik atsižvelgiama, ar prašomos
taikyti priemonės susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais, ar jos iš
tiesų gali užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą, ar egzistuoja reali grėsmė, kad netaikius šių
priemonių būtų nebeįmanoma arba labai sudėtinga įvykdyti ieškovui palankų
teismo sprendimą (CPK 144 str. 1 d.). Konkrečios
rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos
tik pareikštų (ketinamų pareikšti) reikalavimų ribose ir tik siekiant
užtikrinti vykdymą teismo sprendimo, priimtino būtent
pagal pareikštus (numatomus pareikšti) ieškinio reikalavimus, todėl laikinoji
apsaugos priemonė, neatitinkanti materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi
su būsimo teismo sprendimo įvykdymo
saugojimu negali būti taikoma kaip pažeidžianti ekonomiškumo principą (CPK
145 straipsnio 2 dalis).
Atsižvelgiant
į aukščiau išdėstytą, darytina išvada,
jog konkreti laikinoji apsaugos priemonė gali būti pritaikyta tik tada, jei ji
gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tuo tarpu laikinoji apsaugos priemonė,
neatitinkanti ieškovo pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo
teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje
byloje apsauga, negali būti taikoma.
Bendrosios
dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama
bendraturčių sutarimu. Jeigu dėl to nesutariama, tai kilęs ginčas
išsprendžiamas teismo (CK
4.75 straipsnio 1 dalis).
CK
4.80 straipsnio,
reglamentuojančio atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, 1 dalyje
nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį
iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šioje įstatymo nuostatoje reglamentuojama bendraturčio teisė reikalauti jį
atidalyti.
Teismų
praktikoje pažymėta, kad galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės
yra nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko
teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, kad ateityje būtų
išvengta bendraturčių ginčų, jiems įgyvendinant šias teises (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio
31 d. nutartis, bylos Nr.3K-3-459/2007).
Remiantis
bylos medžiaga nustatyta, jog ieškovė G.
A. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atidalijimo iš bendrosios
dalinės nuosavybės (b.l. 1-6). Ieškovei ir atsakovui A. R. bendrosios dalinės nuosavybės teise
priklauso po ½ nekilnojamojo turto, kurį sudaro gyvenamasis namas, pirtis,
malkinė, daržinė, kiemo statiniai, kanalizacinis šulinys ir 0,9302 ha ploto
žemės sklypas.
Apeliantas
teigia, jog nėra jokių objektyvių duomenų, kad atsakovas kaip nors trukdytų
ieškovei patekti, valdyti ir naudotis ½ nekilnojamojo turto dalimi. Nurodo, jog
nėra jokių objektyvių duomenų, kad atsakovas galimai siektų paveikti ginčo
dalyką taip, kad galėtų pasikeisti ginčo turto vertė. Tačiau teisėjų kolegija
su tokiu apelianto argumentu nesutinka.
Byloje
pateikti 2010-03-18 pareiškimo, persiųsto per Širvintų rajono 1-ąjį notarų
biurą ir 2010-03-19 pareiškimo Širvintų rajono policijos komisarui nuorašai
(b.l. 23-25) patvirtina, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
būtent buvo pateiktas dėl to, kad ieškovė atsakovui A. R. pakeitus spynas ir kieme laikant šunį,
negalėjo naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu,
pateikti į sodybos teritoriją, gyvenamąjį namą ir kitus sodyboje esančius
statinius. Be to, remiantis CK 4.75 straipsnio 1 dalies ir 4.80 straipsnio 2
dalies nuostatomis, ieškinio dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės
padalijimo pateikimas patvirtina, jog bendraturčiai nesutaria dėl bendrosios
dalinės nuosavybės įgyvendinimo.
Atsižvelgiant
į tai, darytina išvada, jog tarp bendraturčių vykstant ginčams dėl bendrosios
dalinės nuosavybės objektų valdymo, disponavimo bei naudojimosi jais, laikinųjų
apsaugos priemonių pritaikymas iki ginčo išnagrinėjimo atitinka ekonomiškumo
bei proporcingumo principus, kadangi, kol nėra išspręstas ginčas dėl
atidalinimo kiekvienas iš bendraturčių turi lygias teises naudotis visu turtu,
t.y. ieškovė, kaip ir atsakovas turi teisę naudotis visu turtu, kol jis nėra
atidalintas. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo
teisinį pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
CK 4.37 str.
numato, jog nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų
ir kitų asmenų teisių ir interesų valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir
juo disponuoti.
Iš bylos
medžiagos matyti, jog tarp ieškovės ir atsakovo yra susiklostę sudėtingi,
konfliktiški teisiniai santykiai, kurie neleidžia ieškovei laisvai valdyti,
naudoti ir disponuoti jai priklausančiu turtu. Apeliacinės instancijos teismas
taip pat pastebi, jog leidimas ieškovei naudotis bendrąja daline nuosavybe
priklausančiu nekilnojamuoju turtu nepažeidžia atsakovo teisių ir teisėtų
interesų, kadangi turtas dar nėra padalintas, naudojimosi tvarka turtu nėra
nustatyta, todėl visu bendrosios nuosavybės teise priklausančiu turtu tiek
ieškovė, tiek ir atsakovas turi teisę naudotis bendrai. Dėl šios priežasties
apelianto argumentas, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones,
pažeidžiama apelianto nuosavybės teisė, laikytinas nepagrįstu.
Taigi
atmestinas apelianto argumentas, jog teismui patenkinus ieškovės reikalavimus,
ginčijama teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės
nepasiektų įstatymo leidėjo joms suteiktų tikslų, kadangi draudimas trukdyti
ieškovei patekti, valdyti ir naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu
su atsakovu valdomais nekilnojamojo turto objektais nepadarytų jokios įtakos
būsimo teismo sprendimo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
įvykdymo galimumui.
Remiantis
tuo, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios
instancijos teismas, patenkindamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias
apsaugos priemones, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso
144-152 straipsnio normas, dėl to ieškovės prašymą išsprendė teisingai,
pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra
(Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Širvintų rajono
apylinkės teismo nutartis paliekama
nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o atsakovo
atskirasis skundas netenkinamas.
Pagal Vilniaus
apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų
įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 12,95 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92
str.). Netenkinus atskirojo skundo, iš atsakovo A. R. priteistina 12,95 Lt pašto išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339
str., teisėjų kolegija
n u t a r ė :
Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 29 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. R. 12
(dvylika) litų ir 95 centų pašto išlaidų valstybei, mokamų į surenkamąją
sąskaitą (įmokos kodas 5660).
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė
Virginija Volskienė
Petras
Jaržemskis