Civilinė byla Nr. e3K-3-17-378/2020

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00024-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.1.1;

2.2.2.3.1.4; 2.2.3.1.1; 2.6.18.6; 3.1.1.2.12; 3.1.3.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Meba“ ieškinį atsakovėms bankrutavusiai viešajai įstaigai ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“, Šiaulių miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės priešieškinį ieškovei restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei ,,Meba“ ir atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Konsolė“ dėl nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,Statyba ir priežiūra“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Vakarinis fasadas“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Projektų ekspertizė“ ir „AAS BTA Baltic Insurance Company“, veikiantis per „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl savivaldybės ir savivaldybės administracijos kaip atskirų juridinių asmenų atribojimo, tinkamo atsakovo, taip pat dėl teisės normų, reglamentuojančių statybos valdymo santykius ir atsakomybę už netinkamą mokėjimo prievolių pagal statybos rangos sutartį vykdymą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė:

2.1.                      pripažinti negaliojančiu atsakovės VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ atliktą vienašalį 86 244,67 Eur delspinigių įskaitymą;

2.2.                      pripažinti negaliojančiu atsakovės VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ vienašalį rangos sutarties nutraukimą;

2.3.                      priteisti solidariai iš atsakovių VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ ir Šiaulių miesto savivaldybės 203 048,95 Eur skolą, 1702,95 Eur delspinigių ir 5 proc. procesines palūkanas;

2.4.                      priteisti solidariai iš atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė pavedė atsakovei VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ (toliau – ir viešoji įstaiga) atlikti užsakovo funkcijas įgyvendinant projektą „Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“, panaudos sutartimi perdavė viešajai įstaigai sau priklausantį pastatą, kuriame turėjo būti įkurtas menų inkubatorius. Ieškovė ir UAB ,,Konsolė“, veikdamos jungtinės veiklos sutarties pagrindu, pateikė pasiūlymą ir laimėjo VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ paskelbtą viešą konkursą projektui įvykdyti. Ieškovė ir atsakovė VšĮ „Šiaulių rajono plėtros agentūra“ 2014 m. gegužės 16 d. pasirašė Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimo statybos darbų rangos sutartį, kuria ieškovė, kaip rangovė, įsipareigojo per sutartyje nustatytą darbų atlikimo terminą pagal techninį projektą MENU-TP parengti Šiaulių menų inkubatoriaus pastato rekonstravimo darbų darbo projektą, atlikti ir perduoti darbus, kaip nurodyta sutartyje, bei ištaisyti defektus garantinio laikotarpio metu, o atsakovė viešoji įstaiga, kaip užsakovė, įsipareigojo sudaryti rangovei būtinas sąlygas atlikti darbus, sutartyje nustatyta tvarka priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartą kainą. Ieškovė darbus objekte pradėjo 2014 m., o baigė 2015 m. sausio mėn., kai viešoji įstaiga 2015 m. sausio 12 d. pranešė vienašališkai nutraukianti rangos sutartį bei informavo apie apskaičiuotus 86 244,67 Eur delspinigius už vėlavimą atlikti darbus.

4.       Ieškovės teigimu, darbai nebuvo atlikti laiku ne dėl jos, bet dėl pačios atsakovės viešosios įstaigos kaltės, nes ji laiku ir tinkamai nepašalino kliūčių, trukdžiusių laiku pradėti ir tinkamai atlikti darbus: statybvietė buvo perduota tik 2014 m. birželio 2 d., nebuvo laiku reaguojama į pranešimus apie statybų metu paaiškėjusius trukdžius – iki pastato neprivestas elektros įvadas, nėra nuotekų sistemos, o paties pastato būklė blogesnė, nei buvo nurodyta sutartyje ir jos prieduose. Dėl to nebuvo sutartyje nurodyto pagrindo skaičiuoti delspinigius ir vienašališkai nutraukti sutartį. Atsakovė viešoji įstaiga nėra apmokėjusi visų jai išrašytų sąskaitų už atliktus ir priimtus darbus, skola yra 203 048,95 Eur. Viešoji įstaiga veikė kaip statybos valdytoja pagal statybos užsakovės (statytojos) Šiaulių miesto savivaldybės nurodymus, visus sprendimus dėl projekto bei jo finansavimo priėmė savivaldybė, kuri yra solidariai atsakinga už netinkamą savo įgaliotinės sutartinių pareigų įvykdymą.

5.       Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė prašė priteisti solidariai iš ieškovės UAB ,,Meba“ ir atsakovės UAB ,,Konsolė“ 513 256,02 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6.       Ši atsakovė nurodė, kad ieškovė ir atsakovė UAB ,,Konsolė“ bendrais veiksmais trukdė panaudoti paramos lėšas, dėl jų kaltės buvo užkirstas kelias pasinaudoti ES struktūrinės paramos lėšomis, savivaldybė patyrė ir tiesioginius nuostolius – VšĮ ,,Lietuvos verslo paramos agentūra“ grąžinta 400 791,71 Eur paramos suma ir ieškovei už darbus sumokėta 112 648,31 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7.       Šiaulių apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės bankrutavusios VšĮ „Šiaulių regiono plėtros agentūra“ 81 439,62 Eur skolą, 1702,95 Eur delspinigių, 5 proc. procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; bylos dalį dėl 116 804,28 Eur skolos nutraukė; ieškinio dalį dėl 4805,05 Eur skolos atmetė; atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės priešieškinį atmetė. Papildomu sprendimu sprendimo rezoliucinė dalis papildyta: atsakovės VšĮ „Šiaulių regiono plėtros agentūra“ atliktas 86 244,67 Eur delspinigių vienašalis įskaitymas (mažinant už atliktus darbus mokėtiną sumą) pripažintas negaliojančiu.

8.       Teismas nustatė, kad:

8.1.                      Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2010 m. birželio 30 d. sprendimu pavedė VšĮ „Šiaulių regiono plėtros agentūra“ atlikti užsakovo funkcijas projektui „Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ įgyvendinti;

8.2.                      2010 m. spalio 15 d. panaudos sutartimi Šiaulių miesto savivaldybė perdavė sau nuosavybės teise priklausantį pastatą naudoti atsakovei VšĮ „Šiaulių regiono plėtros agentūra“ projektui ,,Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ įgyvendinti;

8.3.                      atsakovė viešoji įstaiga, atsižvelgdama į gautą Šiaulių miesto savivaldybės pavedimą, įgyvendino projektą „Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“, finansuojamą iš Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos paramos lėšų;

8.4.                      Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, VšĮ ,,Lietuvos verslo ir paramos agentūra“ ir atsakovė VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ 2013 m. gruodžio 16 d. pasirašė projekto „Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ finansavimo ir administravimo sutartį, pagal kurią projekto finansavimo maksimali suma yra 2 419 854,32 Eur (8 355 273 Lt), neįskaitant PVM, iš ES struktūrinių fondų skiriant iki 2 289 563,83 Eur (7 905 406 Lt), neįskaitant PVM, o projekto vykdytoja (atsakovė VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“) įsipareigoja projektui įgyvendinti skirti ne mažiau kaip 130 290,49 Eur (449 867 Lt), neįskaitant PVM; projekto įgyvendinimo terminas – 2015 m. rugsėjo 1 d., jis galėjo būti pratęstas visų šalių susitarimu iki 2015 m. spalio 1 d.;

8.5.                      ieškovė, veikdama jungtinės veiklos sutarties pagrindu su UAB „Konsolė“, laimėjo konkursą ir 2014 m. gegužės 16 d. pasirašė su atsakove VšĮ „Šiaulių rajono plėtros agentūra“ Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimo statybos darbų rangos sutartį, kuria įsipareigojo kaip rangovė per sutartyje nustatytą darbų atlikimo terminą pagal techninį projektą parengti Šiaulių menų inkubatoriaus pastato rekonstravimo darbų darbo projektą, atlikti ir perduoti darbus, kaip nustatyta sutartyje, bei ištaisyti defektus garantinio laikotarpio metu, o atsakovė viešoji įstaiga, kaip užsakovė, įsipareigojo sudaryti rangovei būtinas sąlygas atlikti darbus, sutartyje nustatyta tvarka priimti darbų rezultatą ir sumokėti rangovei sutarties kainą;

8.6.                      vykdydama rangos sutartį ieškovė 2014 m. atliko ir atsakovei VšĮ „Šiaulių rajono plėtros agentūra“ perdavė atliktus darbus už 2 467 505,06 Lt (714 638,86 Eur);

8.7.                      2015 m. sausio 12 d. raštu atsakovė VšĮ „Šiaulių regiono plėtros agentūra“ pranešė ieškovei ir UAB „Konsolė“, kad vienašališkai nutraukia rangos sutartį nuo 2015 m. sausio 26 d., nes akivaizdu, jog rangovė nepajėgi baigti darbų iki sutartyje nustatyto termino, nėra galimybių tęsti projekto įgyvendinimą;

8.8.                      Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2015 m. liepos 16 d. sprendimu pritarė, kad projekto „Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ įgyvendinimas būtų nutrauktas.

9.       Teismas pripažino, kad rangos sutarties vykdymo metu susiklostė objektyvios aplinkybės, lėmusios neišvengiamą atsilikimą nuo sutartyje nustatyto grafiko, ir būtent atsakovė VšĮ „Šiaulių regiono plėtros agentūra“ yra atsakinga už šių aplinkybių (kliūčių, trukdančių vykdyti darbus pagal sutartį) pašalinimą. Vykdomų darbų terminų nesilaikymą lėmė techninio projekto sprendiniai dėl požeminės šiluminės trasos įvado įrengimo, dujotiekio įvado įrengimo, lauko vandentiekio, buitinių ir lietaus nuotekų tinklų prijungimo prie nesančių tinklų ir atraminės sienutės įrengimo. Dėl netinkamų techninio projekto sprendinių ieškovė pagrįstai galėjo 4 mėnesius vėluoti atlikti tam tikrus darbus.

10.       Ieškovė faktiškai atliko apie ketvirtadalį visų rangos sutartimi nurodytų darbų, atliktų darbų rezultatas nėra tinkamas naudoti pagal paskirtį, kol nėra užbaigtas, t. y. neatlikti visi nurodyti darbai.

11.       Teismas nustatė, kad pagal sutartį darbų atlikimas objekte buvo nurodytas nuo 2014 m. gegužės iki 2015 m. liepos, tačiau statybvietė ieškovei perduota tik 2014 m. birželį; pradėjus darbus ir paaiškėjus darbų vykdymui trukdančioms aplinkybėms, atsakovė viešoji įstaiga nedelsiant informuota, tačiau konstruktyvių rezultatų nesulaukta iki 2015 m. sausio mėn. Darbams toliau vykdyti buvo būtinas esminis techninio projekto koregavimas, įskaitant ir privalomą projekto ekspertizę, dėl to ieškovė iš esmės iki pat 2015 m. sausio mėnesio neturėjo galimybės normaliai vykdyti statybos darbus įrengiant vandentiekio ir nuotekų tinklus tiek pastato viduje, tiek už jo ribų, tai trukdė ir stabdė kitų (konstrukcijų, komunikacijų, apdailos) darbų vykdymą. Teismas konstatavo, kad statybos darbai objekte negalėjo būti vykdomi dėl atsakovės VšĮ „Šiaulių regiono plėtros agentūra“ neveikimo ir objektyvių kliūčių (techninio projekto defektai ir kt.), už kurių pašalinimą yra atsakinga ši atsakovė. Tai konstatavęs, teismas sprendė, kad rangos sutarties vykdymo metu nebuvo sąlygų, kurioms esant atsakovė viešoji įstaiga būtų turėjusi pagrindą reikalauti iš ieškovės delspinigių, nes pati atsakovė buvo atsakinga už aplinkybes, sukliudžiusias statybos darbus vykdyti darbų atlikimo grafike nustatytais terminais. Remdamasis tais pačiais argumentais teismas sprendė, kad atsakovė neteisėtai vienašališkai nutraukė sutartį dėl priežasčių, už kurias pati atsakinga.

12.       Bylos dalį dėl 116 804,28 Eur skolos reikalavimo teismas nutraukė, ieškovei jo atsisakius, nes tokio dydžio ieškovės reikalavimas patvirtintas viešosios įstaigos bankroto byloje; 4805,05 Eur skolos reikalavimą atmetė, nes ši suma kitoje byloje priteista iš atsakovės viešosios įstaigos tiesiogiai ieškovės kreditoriui.

13.       Teismas pažymėjo, kad atsakovės viešosios įstaigos pagrindinė steigėja ir dalininkė yra Šiaulių miesto savivaldybė, įstaigos pirminis tikslas yra viešųjų interesų įgyvendinimas. Tačiau rangos sutartį su ieškove pasirašė perkančioji organizacija – atsakovė viešoji įstaiga. Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė nėra rangos sutarties šalis, neturi sutartinių įsipareigojimų ieškovei, dėl to ieškovė neturi reikalavimo teisės išieškoti nuostolius sutartinės solidariosios civilinės atsakomybės pagrindu iš šios atsakovės. Ieškovė taip pat neįrodė, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.639 straipsnyje nurodyti nuostolių atlyginimo pagrindai, todėl teismas ieškovės reikalavimą atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei atmetė kaip nepagrįstą bei neįrodytą.

14.       Teismas pripažino, kad vykdydama rangos sutartį ieškovė atliko didelės apimties statybos darbus – iš objekto pašalino šiukšles, įrengė gruntinio vandens drenažą, sustiprino statinio pamatus, sumontavo įvadines inžinerines komunikacijas ir t. t. Dėl atliktų statybos darbų statinio būklė pagerėjo, o vertė neabejotinai išaugo. Atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės išmokėtos pinigų sumos negali būti prilygintos tiesioginiams nuostoliams, nes yra būtina įvertinti gautą naudą. Byloje konstatavęs, kad yra objekto techninio projekto defektų ir trūkumų, už kuriuos yra atsakinga atsakovė VšĮ „Šiaulių regiono plėtros agentūra“, dėl kurių nebuvo laikomasi darbų atlikimo grafiko, negalėjo būti įgyvendinti techniniame projekte nurodyti architektūriniai ir inžineriniai sprendiniai, teismas pripažino, kad atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė savo priešieškinio reikalavimo pagrįstumo neįrodė. Šiaulių miesto savivaldybė, įvykdžiusi viešosios įstaigos prievolę, neįgijo reikalavimo teisės į ieškovę ir atsakovę UAB „Konsolė“.

15.       Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. liepos 5 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria ieškovei priteista skola, delspinigiai, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš atsakovės bankrutavusios viešosios įstaigos ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“, bylos dalis nutraukta, ir ją išdėstė taip: priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių Šiaulių miesto savivaldybės ir bankrutavusios viešosios įstaigos ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ 81 439,62 Eur skolą ir 1702,95 Eur delspinigių; priteisė ieškovei iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 116 804,28 Eur skolą solidariai su atsakove bankrutavusia viešąja įstaiga ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“, o civilinės bylos dalį dėl šios skolos išieškojimo iš atsakovės bankrutavusios viešosios įstaigos nutraukė, bankroto byloje patvirtinus atitinkamą ieškovės reikalavimą; priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių Šiaulių miesto savivaldybės ir bankrutavusios viešosios įstaigos ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ 5 proc. procesines palūkanas; kitas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ir papildomą sprendimą paliko nepakeistus.

16.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad 2014 m. liepos 10 d. atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracija ir VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ sudarė biudžeto lėšų naudojimo sutartį, kuria savivaldybė įsipareigojo skirti 301 320,66 Eur (1 040 400 Lt) projektui finansuoti, o projekto vykdytoja atsakovė VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ įsipareigojo šias lėšas naudoti pagal tikslinę paskirtį – projekto inžinerinių, statybos, rekonstravimo, remonto ir kitiems darbams finansuoti. Toks įsipareigojimas iš esmės liudija Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 30 d. sprendimo 3 punkto įgyvendinimą, prisiimant atitinkamus įsipareigojimus.

17.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs abiejų atsakovių elgesį iki rangos sutarties pasirašymo, ją vykdant ar nutraukus, jų sudarytų sutarčių bei priimtų sprendimų visumą, padarė išvadą, kad atsakoves siejo ne tik panaudos, bet ir pavedimo teisiniai santykiai. Faktinės aplinkybės, susijusios su rangos teisinių santykių atsiradimu, neteikia pagrindo spręsti, kad atsakovė VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ veikė kaip savarankiškas subjektas, rangos sutartį sudariusi savo pačios interesais – projektą inicijavo būtent atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija, ji ne tik priėmė sprendimą dėl tokio projekto, nusprendė, kokioje konkrečiai vietoje ir patalpose jis bus vykdomas, bet ir jas įsigijo, sprendė projekto finansavimo klausimus, priėmė sprendimą kreiptis dėl ES struktūrinių fondų paramos, taip pat priėmė sprendimą ir dėl projekto nutraukimo. Priimant tokius sprendimus atsakovė VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ nedalyvavo, sprendimo teisės neturėjo.

18.       Iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Investicijų ir miesto plėtros skyriaus sprendimo ,,Dėl pastato pirkimo projektui ,,Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ įgyvendinti“ 2010 m. birželio 16 d. aiškinamojo rašto teisėjų kolegija nustatė, kad šis projektas buvo inicijuotas siekiant nuosavybės teise valdomą pastatą, panaudojus ES paramos lėšas, pritaikyti kūrybinių industrijų veiklai – naudojantis turima infrastruktūra sutelkti įvairių rūšių meno kūrėjus, jų grupes ir su menu susijusius verslus plėtojančius asmenis vienoje erdvėje ir taip sudaryti sąlygas menininkams kurti ir pristatyti publikai savo darbus, skatinti bendruomenę aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime, prisidėti prie kultūros paveldo išsaugojimo. Taigi, būtent savivaldybė nustatė tokio projekto paskirtį ir viziją, ir būtent nuo savivaldybės valios bei priimamų sprendimų priklausė viso projekto eiga ir jo įgyvendinimas.

19.       Aplinkybę, kad atsakovių valia buvo tokia, jog VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ yra tik projekto vykdytoja (vykdė savivaldybės pavedimą), patvirtina ir šalių sudaryta turto panaudos sutartis. Tiek iki rangos sutarties pasirašymo, tiek jos galiojimo metu turto savininke išliko savivaldybė. Panaudos sutarčiai būdingų tokių sąlygų visuma, kad be panaudos davėjo leidimo negali būti atliekami jokie šio turto pagerinimo darbai, jis negali būti perplanuojamas ir pertvarkomas, pasibaigus sutarties terminui arba ją nutraukus prieš terminą, turtas su visais pagerinimais turi būti perduotas panaudos davėjai, t. y. atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei, taip pat patvirtina ne tik tai, kad sprendimai, susiję su šio turto pagerinimu (t. y. su pagal rangos sutartį atliekamais darbais), priimami tik su savivaldybės žinia ir jai pritarus, bet ir tai, kad atsakovė VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ nebuvo visiškai savarankiškas rangos sutartinių santykių subjektas.

20.       Byloje nėra ginčo, kad pagal panaudos sutartį atsakovei VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ perduotą turtą iš esmės sudarė tik pastato sienos, t. y. menkavertis turtas, o tuo atveju, jei šalys būtų tinkamai įgyvendinusios rangos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, šio turto vertė būtų žymiai padidėjusi, t. y. atsiradus panaudos sutarties 7.7 punkte nustatytiems pagrindams atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei būtų buvęs grąžintas daug vertingesnis, nei buvo perduotas, turtas, ir jis būtų buvęs pritaikytas jos numatytiems viešiesiems interesams patenkinti ir užtikrinti.

21.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nors rangos sutarties šalimi savivaldybė iš tiesų nebuvo, tačiau atsakovės elgesys bei veiksmai po rangos sutarties pasirašymo neabejotinai leidžia įsitikinti, kad ji ir toliau kontroliavo procesą, o atsakovė VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ neveikė visiškai savarankiškai, veikdama savivaldybės pavedimu.

22.       Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė tarybos 2010 m. birželio 30 d. sprendimo 5 punktu aiškiai išreiškė savo valią, kad viešajai įstaigai ji paveda atlikti užsakovo funkcijas. Tokia sprendimo formuluotė turėjo ir galėjo būti aiški ir suprantama ne tik šalims, bet ir tretiesiems asmenims, juolab atsižvelgiant į faktą, kad projektu siekta užtikrinti viešąjį interesą. Vien tokia aplinkybė sudaro pagrindą vertinti, kad atsakovė VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ neveikė savarankiškai, vykdydama savivaldybės priimtus sprendimus, susijusius su projekto įgyvendinimu. Tai nustačiusi, teisėjų kolegija pripažino, kad sutartis, iš kurios ieškovė kildina savo reikalavimus, pagal savo turinį įtvirtina mišraus pobūdžio teisinius santykius, turinčius pavedimo ir rangos sutartims būdingų elementų.

23.       Tai, kad ne tik atsakovės, bet ir tretieji asmenys pagrįstai manė, jog atsakovė VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“, vykdant rangos sutartį, veikė kaip įgaliotinė, patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – vykdant rangos sutartį iškilusios techninės bei kitos problemos buvo sprendžiamos ir projekto techninė eiga buvo aptariama visuomet dalyvaujant atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės atstovams, tiek rangovė, tiek kitos valstybinės institucijos informaciją, susijusią su statybos eiga, projekto finansavimu bei jo nutraukimu, taip pat siuntė ir savivaldybei.

24.       Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant atsakoves siejusių santykių kvalifikavimo klausimą ypač svarbi yra aplinkybė, susijusi su projekto finansavimu ir tokio finansavimo šaltiniu, kurios pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiaiškino ir nevertino. Į bylą nepateikta įrodymų, kad VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ būtų savo lėšomis prisidėjusi prie šio projekto.

25.       Tai, kad atsakoves siejo pavedimo teisiniai santykiai, patvirtina ir atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos elgesys po to, kai buvo nutraukta rangos sutartis ir sustabdytas projekto vykdymas, – atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2015 m. liepos 16 d. priėmė sprendimą dėl projekto nutraukimo, atsižvelgdama į VšĮ ,,Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštus dėl lėšų grąžinimo ir sutarties nutraukimo. Būtent savivaldybė sudarė galimybę sugrąžinti paramą administruojančiai agentūrai šiam projektui finansuoti skirtas lėšas (400 791,71 Eur), pati 2015 m. rugsėjo 11 d. pervedė jas tiesiogiai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai. Vadinasi, atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė, kitaip nei jo vykdytoja VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“, ne tik savo lėšomis prisidėjo prie projekto finansavimo, bet ir grąžino iš ES paramos fondų gautas ir panaudotas lėšas jam finansuoti. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė būtų reiškusi reikalavimą atsakovei VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ dėl grąžintos sumos.

26.       Teisėjų kolegija pritarė ieškovės pozicijai, kad atlikdama teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis (su ieškove) VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ veikė kaip faktinės užsakovės Šiaulių miesto savivaldybės atstovė, jos valios turinys, išreikštas rangos sutartyje, priklausė nuo atstovaujamosios jai suteiktų teisių, kuriomis remdamasi atstovė veikė, o tai buvo žinoma bei suprantama ir tretiesiems asmenims.

27.       Teisėjų kolegija sutiko su ieškove, kad Šiaulių miesto savivaldybei taip pat kyla atsakomybė už jos įgaliotinio neįvykdytas prievoles vadovaujantis CK 2.133 straipsnio 1 dalimi, t. y. jai kyla pareiga kartu su VšĮ ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ padengti skolą ieškovei už šios atliktus darbus. Pagrindą daryti tokią išvadą teikia ir kasacinio teismo panašiose savo faktinėmis aplinkybėmis bylose pateikti išaiškinimai, kad statinio statytojo ir jo atstovo – statybos valdytojo – atsakomybė rangovui yra solidarioji, tik atsiradusi skirtingais pagrindais: statytojo, kaip atstovaujamojo, atsakomybė kyla iš įstatymo (CK 2.133 straipsnio 1 dalis), o statybos valdytojo – iš rangos sutarties, kuria jis įsipareigojo sumokėti rangovui už atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2009; 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013).

28.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad reikalavimo dėl 116 804,28 Eur priteisimo solidariai ir iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės ieškovė įstatymo nustatyta tvarka nėra atsisakiusi, todėl šią sprendimo dalį pakeitė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį, prašymo nutraukti kasacinį procesą ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

29.       Kasaciniu skundu Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ieškinį Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo atmesti; taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimą; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad tarp savivaldybės ir viešosios įstaigos buvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai, neteisingai aiškino ir taikė CK 2.137, 6.756 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias pavedimo teisinius santykius ir įgaliojimo formą, nes byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, jog savivaldybė būtų išdavusi įgaliojimą viešajai įstaigai veikti savivaldybės vardu ir interesais atliekant teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis (CK 6.756 straipsnio 2 dalis), kuris turi būti rašytinės formos (CK 2.137 straipsnio 1 dalis). Iš byloje esančios medžiagos nėra aišku, dėl kokių teisinių veiksmų rezultato atlikimo savivaldybė ir viešoji įstaiga buvo susitarusios, o tai yra esminė pavedimo sutarties sudarymo sąlyga (CK 6.162 straipsnio 2 dalis, 6.757 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, jog, vertinant tarp atstovo ir atstovaujamojo susiklosčiusius atstovavimo santykius, yra svarbu nustatyti, dėl kokių sąlygų (atstovavimo teisinio santykio galiojimo, atstovavimo teisių apimties, tikėtinų rezultatų ir atlygio) šalys tarpusavyje buvo susitarusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-611/2017). Nagrinėjamu atveju nė vienoje iš viešosios įstaigos sudarytų sutarčių savivaldybė nebuvo nurodoma kaip šios sutarties šalis ar kad viešoji įstaiga veikia savivaldybės vardu atlikdama teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Jeigu viešoji įstaiga būtų veikusi savivaldybės vardu, ji būtų šį faktą atskleidusi visų teisinių santykių šalims, kai ji veikė siekdama įgyvendinti projektą, kaip to reikalauja įstatymas (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Be to, ir pati ieškovė viso projekto įgyvendinimo laikotarpiu nelaikė savivaldybės atstovaujamąja, t. y. tikrąja užsakove – ieškovė visą korespondenciją bei kitus reikalavimus tiesiogiai siųsdavo tik viešajai įstaigai, o ne savivaldybei. Šį faktą taip pat patvirtina aplinkybė, kad ieškovė pradiniame ieškinyje atsakove nurodė tik viešąją įstaigą, bet ne savivaldybę, ieškinį nusprendė patikslinti tik tuomet, kai jai tapo žinoma, kad viešoji įstaiga yra arti nemokumo ribos. Projekto įgyvendinimo laikotarpiu savivaldybė, siekdama sekti jai nuosavybės teise priklausančio pastato būklę bei užtikrinti tinkamą jo naudojimą, bendradarbiavo su viešąja įstaiga, t. y. atstovai dalyvavo kai kuriuose (ne visuose) projekto įgyvendinimo aptarimo eigos posėdžiuose, domėjosi, kaip jai nuosavybės teise priklausantis pastatas bus pertvarkomas įgyvendinant projektą ir kt. Be to, šio projekto tinkamas įgyvendinimas būtų užtikrinęs viešojo intereso tenkinimą Šiaulių mieste, todėl savivaldybė turėjo pagrįstą interesą domėtis ir bendradarbiauti su viešąja įstaiga pastarajai įgyvendinant projektą.

29.2.                      Apeliacinės instancijos teismas paneigė viešųjų juridinių asmenų savarankiškumą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 1 ir 2 dalys, CK 2.50 straipsnis) bei nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos, pagal kurią juridinis asmuo atsako savarankiškai pagal savo vardu prisiimtas ir neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad viešoji įstaiga veikė savarankiškai, visas teises ir pareigas įgijo savo vardu. Savivaldybės dalyvavimas atliekant teisinius veiksmus su ieškove net ir nebūtų galimas, nes savivaldybė, būdama viešosios įstaigos dalininkė, negali viešosios įstaigos vardu prisiimti teisių ir pareigų. Kiti asmenys, įskaitant ir šio juridinio asmens dalyvius, nėra ir negali būti atsakingi už juridinio asmens neįvykdytas prievoles (CK 2.50 straipsnio 2 dalis). Vienas iš svarbiausių juridinio asmens savarankiškumo elementų yra jo savarankiška atsakomybė pagal savo prievoles. Be to, savivaldybė nebuvo vienintelė viešosios įstaigos dalininkė projekto vykdymo laikotarpiu, tačiau nė vienas viešosios įstaigos dalininkas, išskyrus savivaldybę, nebuvo įtrauktas į bylą. Ieškovės ir apeliacinės instancijos teismo argumentacija stokoja ne tik teisinio pagrindimo, bet ir nuoseklumo. CK 6.50 straipsnyje įtvirtinta trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę už skolininką. Tačiau tokios teisės įgyvendinimas negali būti aiškinamas priešingai – tokia teise pasinaudojęs asmuo negali būti laikomas ipso facto (savaime) turinčiu pareigą, t. y. solidariai atsakingu kartu su skolininku. Tai, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė projektui finansuoti skirtas lėšas nusprendė sugrąžinti už viešąją įstaigą, savaime nereiškia nei jos veiksmų neteisėtumo, nei to, kad savivaldybė turėjo pareigą tą daryti.

29.3.                      Apeliacinės instancijos teismas, nesant tam jokio teisinio pagrindo, išplėtė sutartinės civilinės atsakomybės ribas ir konstatavo, kad savivaldybė, net ir nebūdama rangos sutarties šalis, yra solidariai atsakinga su viešąja įstaiga dėl pastarosios neįvykdytos prievolės ieškovei, taip pažeisdamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutartinę civilinę atsakomybę (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis). Sutartinė civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik sutartį pažeidusiai šaliai, bet ne tretiesiems asmenims, kurie nėra sutarties šalis. Be to, byloje nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti ir solidariosios prievolės buvimą. Viešoji įstaiga atlikdama teisinius veiksmus su ieškove veikė savarankiškai, ji nebuvo savivaldybės atstovė, šie juridiniai asmenys neveikė bendrai, todėl nėra nei įstatyme nustatyto, nei sutartinio pagrindo pripažinti solidariąją viešosios įstaigos ir savivaldybės atsakomybę.

30.       Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

30.1.                      Atsakovė kasaciniame skunde siekia sumenkinti savo vaidmenį, taip siekdama išvengti solidariosios atsakomybės, kartu – ir piniginės prievolės įvykdymo. Kasaciniame skunde pateikiama pozicija dėl savivaldybės teisinio statuso įgyvendinant projektą yra paneigta byloje esančiais įrodymais, kurie yra išsamiai aptarti skundžiamoje nutartyje savivaldybės ir viešosios įstaigos tarpusavio santykius įvertinant kaip pavedimo teisinius santykius tarp statinio statytojo ir statybos valdytojo. Susiklosčiusiomis aplinkybėmis įgaliojimo formos trūkumai (net jeigu tokių ir būtų) savaime nereikštų, kad atsakovių nesiejo pavedimo teisiniai santykiai. Šiuo atveju tai nėra aktualu, nes viešajai įstaigai suteikti įgaliojimai, jų apimtis, nors ir neišdėstyti konkrečiame viename rašytiniame dokumente, yra aiškūs ir nekelia abejonių. Skunde aptariamos aplinkybės yra visiškai nereikšmingos nustatant pavedimo teisinių santykių (ne)buvimą – ieškovės elgesys pavedimo santykių tarp atsakovių negali nei sukurti, nei panaikinti, nei pakeisti. Savivaldybės pozicija prieštarauja bylos nagrinėjimo metu nustatytai faktinei aplinkybei, kad visus sprendimus įgyvendinant projektą priiminėjo ji, o viešoji ištaiga tik vykdė jai teikiamus nurodymus. Kasaciniame skunde siekiama nepagrįstai atriboti pavedimo teisinius santykius nuo statinio statytojo ir jo atstovo – statybos valdytojo – santykių. Akcentuojant tariamus įgaliojimo formos defektus, skunde ignoruojama net savivaldybės neginčijama aplinkybė – kad įgyvendindama projektą viešoji ištaiga veikė savivaldybės interesais ir pagal jos nurodymus.

30.2.                      Skundo argumentai apie viešosios įstaigos ir jos dalininkų santykius nagrinėjamam ginčui yra visiškai neaktualūs, nes su projekto įgyvendinimu yra visiškai nesusiję. Ieškovė savo reikalavimus dėl skolos priteisimo kildina iš rangos sutarties ir reiškia reikalavimą solidariesiems skolininkams – statinio statytojui ir statybos valdytojui. Savivaldybė, kaip statinio statytoja, šioje byloje būtų buvusi traukiama kaip atsakovė ir tuo atveju, jeigu ji nebūtų viešosios įstaigos steigėja. Savivaldybė neturi diskrecijos duoti viešajai įstaigai privalomų nurodymų nepriklausomai nuo to, ar savivaldybė yra viešosios įstaigos dalininkė. Ši aplinkybė leidžia teigti, kad viešoji įstaiga, savivaldybės interesais įgyvendindama projektą, veikė pagal susitarimą su savivaldybe.

30.3.                      Tai, kad viešoji įstaiga veikė kaip savivaldybės įgaliotinė, patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, kad, nutraukus projekto įgyvendinimą, grąžintinas lėšas sumokėjo ne viešoji įstaiga (nors turėjo tokią pareigą pagal su VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ sudarytą sutartį), o savivaldybė (nors ši tokios pareigos neturėjo). Tai patvirtina faktą, kad savivaldybė pripažįsta esanti projekto užsakovė ir naudos gavėja (įvykdžiusi piniginę prievolę, viešajai įstaigai jokių reikalavimų nereiškė). Trečiojo asmens piniginė prievolė įvykdyta panaudojant viešuosius finansus. Savivaldybės tariamas susirūpinimas viešosios įstaigos piniginių prievolių tinkamu vykdymu leidžia kelti abejonę, ar toks savivaldybės elgesys atitiktų savivaldybės lėšų naudojimo reikalavimus, ar būtų teisėtas, racionalus ir atitiktų savivaldybės interesus.

30.4.                      Kasaciniame skunde nuorodos į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose civilinėse bylose priimtas nutartis, taip tariamai pagrindžiant apeliacinės instancijos teismo nukrypimą nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, yra nekorektiškos – šiose nutartyse pateiktos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės suformuluotos bylose, kurių aplinkybės esmingai skiriasi nuo šios bylos. Nė vienoje iš atsakovės nurodytų bylų nebuvo nagrinėjami statytojo ir statybos tarpusavio santykių, jų atsakomybės rangovui ir su tuo susiję klausimai.

31.       Ieškovė prašo nutraukti kasacinį procesą ir panaikinti skundžiamų procesinių sprendimų vykdymo sustabdymą. Prašymas grindžiamas tuo, kad:

31.1.                      kasacinį skundą pateikė Šiaulių miesto savivaldybės administracija, kuri skunde nurodyta kaip atsakovė, tačiau Šiaulių miesto savivaldybės administracija niekada nebuvo civilinės bylos proceso dalyvė, nes visuose civilinėje byloje pateiktuose šalių procesiniuose dokumentuose proceso šalimi yra nurodoma Šiaulių miesto savivaldybė, o ne Šiaulių miesto savivaldybės administracija, taigi kasacinį procesą inicijavo subjektas, kuris neturėjo tam teisės (CPK 342 straipsnis); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija nepagrįstai sutapatino šiuos du subjektus, nenurodžiusi jokių argumentų;

31.2.                      Vietos savivaldos įstatyme įtvirtinta, kad savivaldybei reglamente nustatyta tvarka teisme atstovauja meras arba mero įgalioti asmenys, kitiems subjektams teisė atstovauti savivaldybei teisme nėra suteikta, tai atlikti gali pavesti tik meras, taigi kasacinis skundas paduotas neįgalioto asmens;

31.3.                      ginčas yra kilęs iš sutartinių rangos santykių, todėl nepatenka į CPK 83 straipsnyje nustatytas išimtis, kai šalys yra atleistos nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tačiau su pateiktu kasaciniu skundu žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti, todėl kasacinis skundas negalėjo būti priimtas.

32.       Savivaldybės administracija prašo šį ieškovės prašymą atmesti ir tęsti civilinės bylos nagrinėjimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

32.1.                      Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 5 punktu, esant bet kokiems su savivaldybės veikla susijusiems turtiniams teisiniams santykiams, įskaitant ir piniginių reikalavimų pareiškimą savivaldybei teisme, atsakove byloje turi būti savivaldybės administracija, nes savivaldybės piniginių išteklių administravimas yra išimtinė savivaldybės administracijos kompetencija. 2019 m. liepos 16 d. sudaryta atstovavimo sutartis, kuria savivaldybės meras pavedė advokatui V. Mikelėnui atstovauti savivaldybei šioje civilinėje byloje visų instancijų teismuose. Atstovavimo sutartis buvo sudaryta tik dėl to, kad iš atstovui perduotos bylos medžiagos nebuvo aišku, kas yra tikrieji bylos dalyviai – tiek teismų procesiniuose sprendimuose, lydimuosiuose dokumentuose, tiek ir proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose buvo nurodoma tiek savivaldybė, tiek savivaldybės administracija. Ieškovė nė karto viso bylos nagrinėjimo metu nebuvo išreiškusi dėl to pastabų, priešingai, nė viename savo procesiniame dokumente, atsakove nurodydama savivaldybę, ieškovė nenurodė jos juridinio asmens kodo, nors tokią pareigą turėjo pagal CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktą, taigi, dėl susidariusios situacijos ir byloje esančios painiavos neabejotinai yra ir pačios ieškovės kaltės. Vis dėlto, įvertinus ginčo santykius ir atsižvelgus į anksčiau nurodytus argumentus, buvo nuspręsta, kad tikroji šios civilinės bylos ginčo šalis yra savivaldybės administracija, todėl kasacinis skundas pareikštas jos vardu. Tačiau jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikytųsi kitos pozicijos, prašoma laikyti, kad kasacinis skundas buvo pateiktas (ir) savivaldybės vardu, nes tokią jos valią ir advokatui suteikiamus įgaliojimus patvirtina atstovavimo sutartis. 

32.2.                      Savivaldybės administracija, teikdama kasacinį skundą, neabejotinai gynė savivaldybės interesus, todėl ji neturėjo pareigos mokėti žyminį mokestį už kasacinio skundo pateikimą. Be to, net ir laikantis pozicijos, kad už kasacinį skundą turėjo būti sumokėtas žyminis mokestis, tokia aplinkybė negali būti pagrindas nutraukti jau prasidėjusį kasacinį procesą, gali būti nustatomas tik terminas procesiniam trūkumui ištaisyti.

32.3.                      Kasacinio proceso nutraukimas vien dėl formalių priežasčių pažeistų teisinės valstybės ir teisinio tikrumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, be to, tai neleistų užtikrinti vienodos bendrosios kompetencijos teismų praktikos formavimo.

32.4.                      Prašymą nutraukti kasacinį procesą ieškovė pateikė jau suėjus kasacinio skundo pateikimo terminui ir šių argumentų nenurodė savo pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą. Ieškovė taip piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos teisės paduoti kasacinį skundą

33.       Pagal CPK 342 straipsnį kasacinį skundą gali paduoti dalyvaujantys byloje asmenys. Kasacinį skundą priimti atsisakoma, jeigu jis paduotas asmens, neturinčio teisės inicijuoti kasacinį procesą (CPK 350 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme metu nustačius, kad yra CPK 350 straipsnio 2 dalyje (išskyrus 3 punktą) nustatyti pagrindai atsisakyti priimti kasacinį skundą, kasacinis procesas nutraukiamas (CPK 356 straipsnio 6 dalis). Taigi, ar asmuo turi teisę paduoti kasacinį skundą, sprendžiama pagal tai, ar asmuo buvo dalyvaujančiu byloje asmeniu. Dalyvaujančiais byloje asmenimis pripažįstami proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Kasacinį skundą paduodantis asmuo turi būti teisiškai suinteresuotas, kad būtų pakeistas ar panaikintas skundžiamas teismo sprendimas. Tai reiškia, kad kasacinį skundą gali paduoti tas dalyvaujantis byloje asmuo, kuriam skundžiamas teismo sprendimas yra nepalankus – varžo jo teises ar nustato papildomas pareigas. 

34.       Nagrinėjamoje byloje kasacinį skundą pateikė Šiaulių miesto savivaldybės administracija. Ieškovės teigimu, šis asmuo nebuvo byloje dalyvaujančiu asmeniu, dėl to yra CPK 356 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas pagrindas nutraukti kasacinį procesą.

35.       Įvertinusi byloje esančius šalių ir bylą nagrinėjusių teismų procesinius dokumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su pirmiau nurodytu ieškovės teiginiu, nes Šiaulių miesto savivaldybės administracija dalyvavo procese tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme – jai buvo siunčiami pranešimai, šaukimai, kiti procesiniai dokumentai (žr., pvz., el. bylos 2 t., b. l. 186; 3 t., b. l. 24, 31, 34, 42, 45 ir kt.), 2015 m. liepos 7 d. posėdyje Šiaulių apygardos teisme dalyvavo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos vyriausiasis specialistas R. Bosas, į bylą pateikta 2015 m. rugsėjo 11 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ir advokatų kontoros, atstovaujamos advokato V. Kaupo, pasirašyta teisinių paslaugų sutartis, kuria advokatų kontora įsipareigojo veikti kaip Šiaulių miesto savivaldybės ir savivaldybės administracijos atstovė, be kita ko, nagrinėjamos bylos procese (el. bylos 3 t., b. l. 26), nuo to laiko procese dalyvavo atstovas advokatas V. Kaupas. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai Šiaulių miesto savivaldybės administraciją laikė dalyvaujančiu byloje asmeniu ir sudarė jai galimybę naudotis dalyvaujančio byloje asmens procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad pati Šiaulių miesto savivaldybės administracija savo dalyvavimo procese klausimo nekvestionuoja. Be to, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos priteista 116 804,28 Eur, pirmosios instancijos teismo sprendimu iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, išduotuose vykdomuosiuose raštuose kaip skolininkės kodas nurodytas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos juridinio asmens kodas 188771865 (el. bylos 8 t., b. l. 24, 37). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracija nebuvo byloje dalyvaujančiu asmeniu, be to, šis asmuo turi materialinį teisinį suinteresuotumą šios bylos baigtimi, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokioms aplinkybėms Šiaulių miesto savivaldybės administracija turėjo teisę paduoti kasacinį skundą. Dėl nurodytos priežasties ieškovės prašymas nutraukti kasacinį procesą atmestinas.

Dėl savivaldybės ir savivaldybės administracijos atribojimo

36.       Minėta, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos priteista 116 804,28 Eur, tačiau ta pačia nutartimi kita skolos ieškovei dalis – 81 439,62 Eur – priteista iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako dėl to, kuris iš šių dviejų juridinių asmenų – Šiaulių miesto savivaldybė ar Šiaulių miesto savivaldybės administracija – laikytinas atsakovu nagrinėjamoje byloje.

37.       Remiantis CK 2.35 straipsnio 2 dalimi, savivaldybės yra juridiniai asmenys. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybė – tai įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą, kuri sudaro jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas įstatymams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo. Savivaldybės vadovas yra meras (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Pagal Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, t. y. viena iš institucijų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė ir kuri, be kita ko, turi herbinį antspaudą ir sąskaitų bankuose. Savivaldybės administracijos direktorius vadovauja savivaldybės administracijai. Jis yra įstaigos vadovas (Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 2 dalis). Taigi tiek savivaldybė, tiek savivaldybės administracija yra du skirtingi juridiniai asmenys, turintys savo atskirus juridinių asmenų kodus bei atskiras sąskaitas. Šiaulių miesto savivaldybės kodas yra 111109429, o Šiaulių miesto savivaldybės administracijos – 188771865. Vietos savivaldos įstatymo 29, 30 straipsniai nenustato, kad savivaldybės administracija ar jos direktorius pagal įstatymą atstovauja savivaldybei teisme.

38.       Vienas pagrindinių civilinio proceso principų – dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis), kuris reiškia, kad šalys, vykstant procesui, laisvai naudojasi savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, taip veikdamos proceso eigą. Pagal civilinio proceso teisės doktriną dispozityvumas reiškia, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objektu (materialusis dispozityvumo principo aspektas), ir procesinėmis priemonėmis (procesinis dispozityvumo principo aspektas), taigi turi plačią autonomiją, tačiau, atsižvelgiant į proceso teisės normas, dispozityvumo principas nėra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. Ieškovas, reikšdamas ieškinį, pats pasirenka asmenis, kuriems reiškia ieškinį (atsakovus), kaip ir pats apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, nurodydamas ieškinio pagrindą ir dalyką. Procesinis dispozityvumo principo aspektas išreikštas ir CPK 45 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta ieškovo teisė pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Visais atvejais šie proceso dalyviai gali būti pakeičiami tik esant ieškovo sutikimui, taigi, šia procesine priemone gali disponuoti tik ieškovas (CPK 45 straipsnio 2, 3 dalys). Toks proceso teisės normos aiškinimas atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką, kad bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009; 2012 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2013).

39.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė 2016 m. kovo 10 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriame atsakove nurodė Šiaulių miesto savivaldybę (el. bylos 4 t., b. l. 21). Šiaulių apygardos teismas 2016 m. kovo 15 d. nutartimi priėmė šį ieškinį ir nutarė iki tol byloje kaip trečiasis asmuo dalyvavusią Šiaulių miesto savivaldybę pripažinti atsakove. Atsiliepimą į šį ieškinį pateikė Šiaulių miesto savivaldybė. Viso bylos nagrinėjimo metu ieškovė atsakove laikė Šiaulių miesto savivaldybę, tačiau, kaip nurodyta šios nutarties 35 punkte, byloje dalyvavo ir Šiaulių miesto savivaldybės administracija. Tiek byloje dalyvavusių asmenų, tiek teismų procesiniuose dokumentuose kaip atsakovė (iki patikslinto ieškinio pateikimo kaip trečiasis asmuo) nurodoma tai savivaldybė, tai savivaldybės administracija. Atsižvelgiant į skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinę dalį, kuria dalis ieškiniu reikalautos sumos priteista iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, o dalis – iš Šiaulių miesto savivaldybės, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė procesinį sprendimą dėl dviejų subjektų materialiųjų teisių ir pareigų, nors ieškinio reikalavimai buvo pareikšti tik vienam iš jų. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė, ar Šiaulių miesto savivaldybės administracija yra tinkama atsakovė byloje, niekaip nemotyvavo, kodėl dalis ieškinio tenkinta iš savivaldybės, o kita – iš administracijos, taigi iš nutarties turinio akivaizdu, kad teismas neatribojo šių dviejų juridinių asmenų kaip atskirų subjektų, nors minėjo juos abu procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Minėta, kad ieškovė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jos pasirinkta ir ieškinyje nurodyta atsakovė yra Šiaulių miesto savivaldybė ir būtent ji turi pareigą atsakyti pagal pareikštą ieškinį, t. y. ieškovė aiškiai išreiškė savo valią dėl atsakovės pasirinkimo ir šios valios nekeitė.

40.       Šiuo atveju, nesant ieškovės valios pakeisti atsakovę ar įtraukti į bylą Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, ši teismo buvo įtraukta į procesą, maža to, teismo procesiniu sprendimu buvo nuspręsta dėl jos materialiųjų teisių ir pareigų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši teismo padaryta klaida negali būti vertinama kaip rašymo apsirikimas, nes ši klaida, kaip nurodyta šios nutarties 35 punkte, padaryta ne vieno teismo procesinio dokumento tekste, ji lėmė teisių ir pareigų nustatymą ne tam subjektui, kuriam buvo byloje pareikštas ieškinys, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad buvo padarytas proceso teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Neteisingas bylos išsprendimas gali apimti tiek materialiai neteisingą bylos rezultatą, tiek esminį byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių suvaržymą. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškovo teisę pasirinkti atsakovą, pažeidimus, lemiančius tinkamo proceso apeliacinės instancijos teisme nebuvimą, todėl šis procesas turi būti pakartotas ir padaryti pažeidimai pašalinti iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

41.       Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nors šiuo atveju kasacinis skundas buvo paduotas tik Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, bet ne Šiaulių miesto savivaldybės vardu (nors advokatas turėjo įgaliojimą atstovauti abiem šiems subjektams), tačiau, atsižvelgiant į byloje susiklosčiusią situaciją, kai ieškovės reikalavimas, pareikštas Šiaulių miesto savivaldybei kaip solidariajai atsakovei, patenkintas priteisiant dalį ieškovės reikalautos sumos iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos tais argumentais, kuriais jis buvo grindžiamas atsakovei savivaldybei, taip pat į tai, jog tokia situacija byloje susiklostė iš dalies dėl bylą nagrinėjusių teismų padarytos klaidos, šiuo atveju yra pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl ieškovės reikalavimų Šiaulių miesto savivaldybei kaip solidariajai atsakovei visa apimtimi, o ne tik tą dalį, kuria skola priteista iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl statybos valdymo teisinių santykių kvalifikavimo

42.       Ieškovė savo reikalavimą Šiaulių miesto savivaldybei kaip solidariajai atsakovei dėl skolos pagal statybos rangos sutartį ir apeliacinės instancijos teismas savo išvadą dėl savivaldybės (administracijos) solidariosios atsakomybės grindė aplinkybe, kad savivaldybė buvo statytoja, pavedusi užsakovo funkcijas atlikti viešajai įstaigai, t. y. kad tarp atsakovių byloje buvo susiklostę statybos valdymo teisiniai santykiai. Kasaciniame skunde dėstomais argumentais iš esmės nesutinkama su tokiu atsakovių tarpusavio santykių kvalifikavimu.

43.       Perduodama bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kai kuriuos aspektus, susijusius su statybos valdymo teisinių santykių kvalifikavimu, kuriais turės vadovautis apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis).

44.       Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 14 punkte įtvirtinta, kad statinio statybos valdymas yra toks statinio statybos organizavimo būdas, kai statybą ir su ja susijusių kitų statybos techninės veiklos pagrindinių sričių darbus organizuoja statinio statybos valdytojas pavedimo sutarties tarp įgaliotojo – statytojo (užsakovo) ir įgaliotinio – statinio statybos valdytojo pagrindu. Statytojas (užsakovas) pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 punktą yra Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui), o statinio statybos valdytojas – statytojo (užsakovo) įgaliotinis, valdantis statinio statybą, organizuojantis statinio statybos ir su ja susijusių kitų statybos techninės veiklos pagrindinių sričių darbus, kuriuos atlieka jo pasamdytas šią teisę turintis fizinis asmuo, juridinis asmuo, kita užsienio organizacija (Statybos įstatymo 2 straipsnio 52 punktas). Statinio statybos valdytojas veikia statytojo (užsakovo) vardu ir darbus organizuoja pagal šias statybos techninės veiklos pagrindines sritis: statybos darbai ir statinio statybos techninė priežiūra. Šių sričių darbų mastas ir statytojo (užsakovo) kaip įgaliotojo pavedamos įgaliotiniui – statinio statybos valdytojui teisės bei pareigos nustatomi pavedimo sutartimi (Statybos įstatymo 17 straipsnio 5 dalis).

45.       Sutartinius teisinius santykius su statytoju statybos valdytojas įtvirtina CK nurodyta pavedimo sutartimi. Pagal tokią sutartį statytojas (užsakovas) yra įgaliotojas, o statinio statybos valdytojas – įgaliotinis, atstovaujantis statytojui santykiuose su rangovu ir kitais subjektais bei veikiantis pagal statytojo (užsakovo) išduodamą įgaliojimą. Tačiau jis, veikdamas statytojo interesais ir pagal statytojo įgaliojimą, veikia ne savo, o statytojo vardu. Statytojo pavedimu statinio statybos valdytojas gali sudaryti statybos rangos sutartis su statybos rangovais, tačiau statinio statybos valdytojas netampa nei statytoju, nei statybos rangovu.

46.       Teismų praktikoje taip pat formuojamas aiškinimas, kad jeigu statybos valdytojui pavedamos užsakovo funkcijos, valdytojas gali veikti tik statytojo (įgaliotojo) vardu, nes jis neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų, kurioms esant galima būtų savarankiškai įgyvendinti statytojo (užsakovo) teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2009). Atitinkamai statybos valdytojui neatsiranda teisinių pasekmių iš statybos rangos sutarties, jos kyla tikrajam statybos rangos teisinių santykių dalyviui – statybos valdytojo atstovaujamam statytojui. Statybos valdytojas už netinkamą įsipareigojimų vykdymą savo atstovaujamajam (statytojui) atsako kaip atstovas, taip pat dėl sutartinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims nevykdymo neigiamų pasekmių kyla ne jam, o atstovaujamajam (statytojui). Statybos valdytojas kaip statytojo atstovas neturi pareigos sumokėti už priimtus statybos darbus, suteikti statybvietę ir neatlieka kitų statytojo funkcijų, nes negali būti laikomas savarankišku užsakovu, o yra tik tikrojo užsakovo (statytojo) įgaliotinis.

47.       Aptartas teisinis reglamentavimas ir paminėta kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad tam, jog statybos teisiniuose santykiuose greta statytojo (užsakovo) ir rangovo atsirastų dar vienas dalyvis – statinio statybos valdytojas, tarp šio teisinių santykių subjekto ir statytojo turi būti sudaroma pavedimo sutartis. Pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis (CK 6.756 straipsnis). Pavedimo sutarties dalyką sudaro teisiniai veiksmai, susiję su įgaliotojo gynimu, įgaliotojo viso ar dalies turto administravimu, procesinių veiksmų atlikimu įgaliotojo vardu teismo ir kitose institucijose, bei kitokie teisiniai veiksmai. Pavedimo sutarčiai, kaip dvišaliam sandoriui, yra būtinas abiejų šalių, t. y. atstovaujamojo ir atstovo, susitarimas dėl atliekamų veiksmų, paprastai dėl siekiamo rezultato, dėl kurio yra sudaroma pavedimo sutartis. Todėl tik nustačius tokias aplinkybes galimas pavedimo teisinių santykių kvalifikavimas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tam tikrais atvejais vidiniai atstovavimo santykiai gali būti neįforminami atskiru dokumentu, pavyzdžiui, pavedimo sutartimi, tačiau tai nereiškia, kad atstovaujamasis, išduodamas įgaliojimą, nesuformuluoja atstovui pavedimo atlikti tam tikrą funkciją, veiksmą jo vardu ir interesais. Todėl vertinant atstovavimo teisinius santykius svarbiausia yra nustatyti, dėl kokių sąlygų buvo šalys tarpusavyje susitarusios: atstovavimo teisinio santykio galiojimas, atstovavimo teisių apimtis, tikėtini rezultatai ir atlygis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-611-2017, 21 punktas).

48.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2009 ir 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013 priimtos remiantis kitokiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis: nurodytose bylose, skirtingai nei nagrinėjamoje, statytojo ir statybos valdytojo valia dėl statybos valdymo teisinių santykių sukūrimo buvo aiškiai išreikšta ir neginčijama, atstovavimo faktas buvo atskleistas sudarant sutartį su rangovu, nors rangos sutartis abiem atvejais statybos valdytojas buvo sudaręs savo vardu.

49.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija išaiškina, kad, siekiant kvalifikuoti statybos valdymo teisinius santykius, turi būti nustatyta šių santykių subjektų teisinė padėtis statybos objekto atžvilgiu, pavedimo faktas, taip pat, sprendžiant dėl atsakomybės pagal rangos sutartį subjekto, atstovavimo fakto (ne)atskleidimas rangovui (CK 2.133 straipsnio 3 dalis).

Dėl žyminio mokesčio už kasacinį skundą

50.       Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą valstybės ir savivaldybių institucijos atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo tik tais atvejais, kai jos, siekdamos apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, pareiškia ieškinį ar paduoda pareiškimą, t. y. kai jos veikia kaip ieškovai ar pareiškėjai. Nurodyti subjektai, kurie viešojo, valstybės arba savivaldybės intereso gynimo pagrindu buvo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo už ieškinius, pareiškimus ir priešieškinius, atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir už kasacinius skundus, tačiau tik tais atvejais, kai jie kasacine tvarka skundžia teismo procesinį sprendimą dėl jų pareikšto ieškinio, pareiškimo ar priešieškinio išsprendimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 2 dalis).

51.       Nagrinėjamu atveju Šiaulių miesto savivaldybės administracija kasacine tvarka skundžia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, priimtą dėl bylos dalies pagal ieškovės ieškinį atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei, o ne pagal savivaldybės (administracijos) priešieškinį, dėl to turi mokėti žyminį mokestį bendrais pagrindais. Paduodant kasacinį skundą žyminis mokestis sumokėtas nebuvo, dėl to jis priteistinas iš skundą pateikusio asmens.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, sprendimo įvykdymo atgręžimo

52.       Kadangi byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo bei sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimai paliktini spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai, 762 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas patyrė 31,63 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 5 d. nutarties dalį, kuria pakeista Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalis,  panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.

Priteisti iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188771865) 2475 (du tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Gražina Davidonienė

        Gediminas Sagatys

        Dalia Vasarienė