Civilinė byla Nr. e2A-477-407/2023
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00327-2021-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.11; 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.3; 2.1.2.4.1.4; 3.5.19; 2.6.7;
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugsėjo 14 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Astos Radzevičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Litoplast“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 20 d. sprendimo ir 2023 m. balandžio 19 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Litoplast“ ieškinį atsakovams G. U., D. U., A. L., J. L. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuos civilinėje byloje – K. K. (K. K.).
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Litoplast“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, ir prašė:
1.1. Pripažinti niekiniais ir negaliojančiais šiuos sandorius:
1.1.1. 2017 m. sausio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurią sudarė BUAB „Litoplast“ ir atsakovai G. U., D. U., A. L. ir J. L. (toliau – ir Nuomos sutartis);
1.1.2. 2020 m. sausio 6 d. susitarimą dėl Nuomos sutarties pakeitimo, sudarytą tarp ieškovės BUAB „Litoplast“ ir atsakovų G. U. ir D. U., A. L. ir J. L.;
1.1.3. 2020 m. kovo 23 d. susitarimą dėl Nuomos sutarties nutraukimo, sudarytą tarp ieškovės UAB „Litoplast“ ir atsakovų G. U. ir D. U., A. L. ir J. L.;
1.1.4. 2020 m. kovo 20 d. G. U. ir D. U. pareiškimą dėl 160 936,05 Eur įskaitymo; 2020 m. kovo 20 d. A. L. ir J. L. pareiškimą dėl 160 936,05 Eur įskaitymo.
1.2. Priteisti ieškovei BUAB „Litoplast“ skolą: iš atsakovų G. U. ir D. U. solidariai priteisti 160 936,05 Eur sumą; iš atsakovų A. L. ir J. L. solidariai priteisti 160 936,05 Eur sumą.
1.3. Taikyti restituciją ir ieškovei BUAB „Litoplast“ priteisti: iš atsakovų G. U. ir D. U. solidariai 28 400,48 Eur sumą; iš atsakovų A. L. ir J. L. solidariai 28 400,48 Eur sumą.
1.4. Priteisti 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi (įsiteisėjo 2020 m. spalio 7 d.) ieškovei BUAB „Litoplast“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas A. K., bankroto byloje patvirtinti 1 373 707,65 Eur dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai.
3. Nuo 2011 m. gegužės 11 d. atsakovai G. U. ir D. U. bei A. L. ir J. L. lygiomis dalimis nuosavybės teise valdė statinius: mechanines dirbtuves, garažą, plovyklą ir kitus inžinerinius statinius, esančius Jonavoje, Gudžionių g. 6. Atsakovai šį turtą 2011 m. gegužės 12 d. panaudos sutartimi ir 2011 m. gegužės 12 d. perdavimo–priėmimo aktu perdavė BUAB „Litoplast“ naudotis iki 2021 m. gegužės 12 d., įrašas apie sudarytą panaudos sutartį iš Nekilnojamojo turto registro išregistruotas tik 2020 m. birželio 1 d. (išregistravimo pagrindas – 2016 m. spalio 5 d. pranešimas ir 2020 m. gegužės 29 d. asmens prašymas).
4. Be to, 2014 m. spalio 1 d. tarp bendrovės ir visų atsakovų buvo sudaryta preliminarioji to paties turto pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią bendrovė sumokėjo net 321 872,10 Eur (ekvivalentas litais – 1 111 359,99 Lt) avansą; administratoriui preliminarioji sutartis nebuvo perduota. Atsakovų teigimu, ši sutartis buvo nutraukta 2017 m. sausio 2 d. susitarimu, tačiau ir šis dokumentas perduotas nebuvo. Administratoriui buvo perduota neva 2017 m. sausio 9 d. sudaryta to paties turto Nuomos sutartis, pagal kurią turtas bendrovei buvo išnuomotas iki 2020 m. sausio 9 d. už 9 000 Eur per mėnesį sumą. Nuomos sutarties 11.4 papunktyje įtvirtintas nuomininko įsipareigojimas sumokėti nuompinigius ne vėliau kaip likus 5 dienoms iki trijų metų nuomos termino pabaigos (2020 m. sausio 9 d.). Nuomos sutarties 1.3 papunktyje nurodyta, kad nuomos sutarties pasirašymo dieną išnuomotas turtas yra perduotas bendrovei, tačiau ieškovė akcentuoja, jog 2011 m. gegužės 12 d. buvo sudaryta panaudos sutartis, kuri galiojo iki 2021 m. gegužės 12 d., todėl sudaryti nuomos sutarties dėl to paties turto nebuvo teisinio pagrindo, toks sandoris, ieškovės teigimu, nebuvo naudingas bendrovei. Ieškovės teigimu, Nuomos sutartis yra fiktyvus sandoris, o nuomos kaina neatitiko rinkos vertės.
5. Ieškovės ir atsakovų 2017 m. sausio 2 d. susitarimu dėl preliminariosios sutarties nutraukimo ir įskaitymais atsakovai patvirtino, kad nuo 2017 m. sausio 2 d. yra skolingi bendrovei iš viso 321 872,10 Eur (abi šeimos po 160 936,05 Eur) preliminariosios sutarties pagrindu. Pagal bendrovės apskaitos duomenis atsakovams tariamos Nuomos sutarties pagrindu 321 872,10 Eur suma buvo įskaityta įskaitymais. Ieškovės teigimu, Nuomos sutartis yra akivaizdžiai tariamas sandoris, sudarytas atgaline data, turint vienintelį tikslą – simuliuoti teisinį pagrindą negrąžinti nemokiai bendrovei didelės vertės (321 872,10 Eur) lėšų pagal preliminariąją sutartį.
6. Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė neturėjo finansinių galimybių nupirkti turtą iš visų atsakovų, todėl visi atsakovai ir ieškovė 2017 m. sausio 2 d. susitarimu nutraukė preliminariąją sutartį. Dėl to, kad nebuvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, atsakovai liko skolingi ieškovei sumokėtą avansą. Tačiau atsakovai patys turi nuspręsti, ką daryti su savo turtu – jį išnuomoti ar suteikti panaudai. Nuomos kaina atitiko tuo metu esančią rinkoje kainą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė
7. Kauno apygardos teismas 2023 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
8. Pirmosios instancijos teismas atmetė reikalavimą sandorius pripažinti negaliojančiais kaip sandorius, sudarytus tik dėl akių. Teismas nusprendė, kad tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai, buvo nukreipti į panaudos sutarties nutraukimą ir dalies atsakovams priklausančio turto išnuomojimą ieškovei rinkos kaina. Teismas pažymėjo, kad panaudos pagrindais turtas buvo suteiktas ieškovei nuo 2011 m. gegužės 12 d. 2014 m. spalio 1 d. buvo sudaryta preliminarioji sutarties dėl to paties turto pardavimo ieškovei, nustatant pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminą iki 2017 m. spalio 1 d. Turto perleidimo būdu atsakovai ketino gauti pajamas, o ieškovė ketino įsigyti veiklai reikalingą turtą. Atsakovai, žinodami, kad turtas bus parduotas, priėmė sprendimą tęsti turto panaudą iki jo pardavimo. Pasikeitus situacijai – paaiškėjus, kad ieškovė neturi pakankamų apyvartinių lėšų sumokėti likusią turto kainą, visi atsakovai priėmė sprendimą nutraukti panaudos sutartį ir 2017 m. sausio 2 d. buvo sudarytas susitarimas dėl preliminariosios sutarties nutraukimo. Atsakovai, žinodami, kad bendrovė negali turto pirkti, priėmė sprendimą išnuomoti ieškovei dalį jo veiklos vykdymui būtino turto. teismas pritarė atsakovų argumentams, kad 10 metų suteikimas ieškovei naudotis visu turtu neatlygintinai atsakovams finansiškai nenaudingas ir neprotingas. Teismas nusprendė, kad ilgalaikis (daugiau nei 10 metų) neatlygintinis naudojimasis nekilnojamuoju turto pažeistų šalių interesų pusiausvyros principą ir turto savininkų interesą turtą naudoti savo interesų patenkinimui. Ieškovė nepaneigė, kad būtent šios visiškai racionalios priežastys nulėmė preliminariosios ir panaudos sutarčių nutraukimą bei Nuomos sutarties sudarymą.
9. Teismas nesirėmė ieškovės į bylą pateikta turto vertinimo ataskaita, kadangi jos paskirtis ir tikslas buvo nustatyti nekilnojamojo turto rinkos vertę, bet ne nuomos kainą. Be to, atkreipė dėmesį, kad turto vertinimo ataskaitoje nuomos kaina yra nurodyta tik mechaninių dirbtuvių, o Nuomos sutartimi buvo išnuomoti du nekilnojamojo turto objektai – mechaninės dirbtuvės ir kiemo statiniai. Teismas rėmėsi atsakovų į bylą pateikta 2021 m. rugpjūčio 13 d. nekilnojamojo turto nuomos rinkos vertės tyrimo konsultacine išvada. Pažymėjo, kad ieškovė šios išvados nepaneigė, todėl teismas pritarė atsakovų argumentams, kad ši išvada patvirtina, jog pagal Nuomos sutartį išnuomotojo turto nuomos kaina Nuomos sutarties sudarymo ir jos galiojimo metu buvo adekvati ir atitiko realią rinkos vertę.
10. Teismas pritarė atsakovų atsiliepimų argumentams, kad Nuomos sutarties vėlesnis įregistravimas nedaro sutarties negaliojančia. Šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas.
11. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės normos, reguliuojančios nuomos sutarties teisinius santykius, yra dispozityvios, todėl šalys turėjo teisę susitarti dėl joms priimtinų nuomos apmokėjimo sąlygų. Teismas pažymėjo, kad preliminarioji sutartis buvo nutraukta dėl to, kad ieškovė nebeturėjo galimybių turto iš atsakovų nupirkti, t. y. pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymą iš esmės nulėmė ieškovės kaltė. Nepaisant to, kad ieškovė tapos atsakinga dėl pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo ir pagal preliminariosios sutarties 6.2 papunktį atsakovai turėjo teisę pasilikti jiems sumokėtą avansą kaip netesybas, atsakovai sudarė susitarimą dėl preliminariosios sutarties nutraukimo, kuriuo 2 punktu atsakovai įsipareigojo 321 872,10 Eur sumą ieškovei grąžinti per trejus metus nuo susitarimo pasirašymo. Atitinkamai, atidėjus avanso grąžinimą trejiems metams ir sudarius ginčo Nuomos sutartį, buvo sutarta, kad nuomos mokestis taip pat bus atidėtas, ir bus sumokėtas ne vėliau kaip likus 5 dienoms iki trijų metų nuomos termino pabaigos.
12. Teismas pritarė atsakovų pozicijai, kad šalys tarpusavio laisvu susitarimu susitarė atidėti tiek avanso grąžinimą, tiek nuomos mokesčio sumokėjimą. Tokie susitarimai nėra draudžiami ir atitinka sutarties šalių laisvės principą, ir atitiko tuo metu tarp šalių susiklosčiusių santykių esmę, o ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis tokių išvadų nepaneigė.
13. Teismas akcentavo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartyje nustatyta, jog bendrovės nemokumo būsena konstatuota tik 2020 m. kovo 31 d. Iš to seka išvada, kad ginčijamos Nuomos sutarties sudarymo metu UAB „Litoplast“ nebuvo nemoki.
14. Teismas nusprendė, kad neegzistuoja ir actio Pauliana (Pauliano ieškinys) taikymo sąlygos ginčijant Nuomos sutartį. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog Nuomos sutartis buvo sudaryta 2017 m. sausio 9 d., o ieškinyje nurodoma, kad kreditoriaus UAB „Margūnas“ reikalavimas egzistavo nuo 2017 m. birželio 22 d. (2017 m. rugsėjo 20 d. suėjo pirmųjų reikalavimų mokėjimo terminai). Tai reiškia, kad Nuomos sutarties sudarymo metu UAB „Margūnas“ dar nebuvo ieškovės kreditoriumi, o kiti bendrovės kreditoriai reikalavimus įgijo dar vėliau. Todėl teismas, pritardamas atsakovų argumentams, padarė išvadą, kad Nuomos sutarties sudarymo metu ieškovės kreditoriai, kurių interesus atstovauja bankroto administratorius, neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į ieškovę. Be to, kreditorių teisės galėtų būti laikomos pažeistomis, tik tokiu atveju, jeigu ieškovės lėšomis būtų buvusios sumokėtos nuomos sumos, neatitinkančios realios rinkos vertės, tačios šios aplinkybės byloje neįrodytos.
15. Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 19 d. papildomu sprendimu išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, nuspręsta priteisti atsakovui G. U. 3 630 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas, šias išlaidas atlyginant iš ieškovės UAB „Litoplast“ bankroto administravimui skirtų lėšų; priteisti iš ieškovės BUAB „Litoplast“ trečiajam asmeniui K. K. 5 414,75 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas, šias išlaidas atlyginant iš ieškovės UAB „Litoplast“ bankroto administravimui skirtų lėšų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Ieškovė BUAB „Litoplast“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
16.1. Teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo sandorius pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik dokumentais, kurie galėjo būti sukurti atgaline data, ir visiškai nevertino ieškovės pateiktų įrodymų iš viešų registrų, susirašinėjimų su kitais asmenimis, kurie suponuoja visiškai priešingą išvadą, kad tarp ieškovės ir atsakovų tęsėsi panaudos santykiai, o nuomos santykiai nebuvo sudaryti.
16.2. Sudaryti Nuomos sutarties ieškovei nebuvo poreikio, kadangi tarp šalių buvo sudaryta panaudos sutartis. Tai, kad panaudos santykiai tarp šalių nenutrūko, visų pirma patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenys. Nuomos sutartis viešajame registre įregistruota jau po jos galiojimo termino pabaigos. Akivaizdu, kad ieškovė turtu naudojosi panaudos sutarties pagrindu, o Nuomos sutartis buvo sukurta prieš pat ieškovės bankrotą ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre tuo metu, kai Kauno apygardos teisme jau buvo gautas ieškovės kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Vieša registracija buvo siekiama sudaryti Nuomos sutarties realumo ir teisėtumo regimybę.
16.3. Notaro patvirtinti hipotekos sandoriai laikytini oficialiais dokumentais ir turi didesnę įrodomąją galią. 2017 m. sausio 27 d., 2017 m. vasario 9 d. ir kt. hipotekos sandoriuose nėra nurodyta, kad turtas yra išnuomotas. Sprendime visiškai nepasisakoma dėl to, kad oficialūs įrodymai patvirtina tarp ieškovės ir atsakovų buvusius panaudos santykius.
16.4. Nuomos sutarties 11.1 papunktyje įtvirtintas tariamas 9 000 Eur nuomos mokestis skaičiuojamas kas mėnesį. Jei iš tiesų būtų sutarta nustatyti nuomos mokestį už visą trejų metų laikotarpį, tikėtina, tai ir būtų aptarta sutartyje apskaičiuojant bendrą mokėtiną sumą. Bet kuriuo atveju, kas mėnesį priskaičiuotinos nuomos išlaidos, vadovaujantis buhalterinės apskaitos standartais, turėjo būti fiksuotos kas mėnesį išlaidų kaupimo principu. Nuomos mokestis pagal Nuomos sutartį buvo įtrauktas į apskaitą tik 2020 m. birželio 10 d. ir 2020 m. birželio 12 d., tai indikuoja, kad Nuomos sutartis buvo sudaryta atbuline data.
16.5. Atsakovai patys į bankroto bylą pateikė 2019 m. lapkričio 26 d. turto vertinimo ataskaitą, kurioje nurodoma, kad tariamai išnuomotas turtas yra suteiktas bendrovei panaudai, Nuomos sutarties egzistavimo aplinkybė neminima.
16.6. 2019 m. birželio 6 d. memorandume išoriniam finansavimui gauti buvo nurodyta, kad vienas iš finansavimo tikslų yra nekilnojamojo turto – gamybinės bazės, adresu Gudžionių g. 6, Jonava, įsigijimo finansavimas (dalies jau atliktų mokėjimų refinansavimas ir likusių mokėjimų finansavimas). Be to, 2019 m. birželio 6 d. memorandume taip pat nurodoma, kad planuojama, jog pirkimo–pardavimo sandoris įvyks 2019 m. gruodžio mėnesį, kadangi tuomet sueis 10 metų terminas nuo fizinių asmenų turto įsigijimo ir pardavimas nebus apmokestintas gyventojų pajamų mokesčiu. Taigi dar 2019 m. birželio mėnesį preliminarioji sutartis buvo galiojanti ir bendrovė ketino įsigyti šį turtą pagal preliminariąją sutartį. Pateiktame memorandume taip pat nurodoma, kad turtu bendrovė naudojasi pagal panaudos sutartį, mokestis už naudojimą nemokamas.
16.7. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė, taigi ir nevertino ieškovės 2022 m. lapkričio 28 d. papildomai pateiktų dokumentų – 2018 m. birželio 17 d. el. susirašinėjimo (šiame el. laiške advokatas A. Š. atsakovui G. U. rašė: „Iš gautų dokumentų matome, kad pagal dvi panaudos sutartis pastatais neatlygintinai naudojasi Baltic Foil ir Litoplast“) ir 2018 m. liepos 18 d. el. susirašinėjimo su priedais (kuriuo kaip aktuali galiojanti sutartis buvo siunčiama panaudos sutartis), iš kurių matyti, kad dar 2018 m. panaudos sutartis ir preliminarioji sutartis buvo galiojančios ir vykdomos.
16.8. Nuomos sutartis buvo sudaryta atgaline data, Nuomos sutarties ir susijusių sandorių forma panaudota simuliuojant tariamą pagrindą nemokios ieškovės lėšų įskaitymui, kuris yra žalingas apeliantei ir jos kreditoriams. Taigi Nuomos sutartis ir visi vėlesni susitarimai ‒ susitarimas dėl Nuomos sutarties pakeitimo bei 2020 m. kovo 23 d. susitarimas dėl 2017 m. sausio 9 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo pripažintini niekiniais ir negaliojančiais sandoriais CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu. Todėl sprendimas yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas.
16.9. Sprendime nepasisakyta dėl ieškovės reikalavimų sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.81 ir 1.82 straipsnių pagrindais. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, kad įskaitymai buvo atlikti po bendrovei Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eL2-9153-944/2020 pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto. Šios nutarties priėmimo dieną atsakovui G. U., kaip tuometiniam ieškovės vadovui, tapo žinoma, kad ieškovės turtui užvedus vykdomąją bylą bus taikomi apribojimai. Sąskaitos už nuomą buvo išrašytos ir įskaitymai atlikti iškart (praėjus dviem dienoms) po nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priėmimo.
16.10. Priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, egizstuoja visos actio Pauliana sąlygos.
16.11. Panaikinus sprendimą, turi būti panaikintas ir papildomas sprendimas, o bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstytos iš naujo.
17. Atsakovas G. U. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
17.1. Tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai buvo dalį atsakovams priklausančio turto rinkos kaina išnuomoti ieškovei. Panaudos sutarties pagrindu atsakovai suteikė ieškovei teisę naudotis 2 781,97 kv. m. ploto patalpas iš viso turto, nors viso turto bendras plotas sudaro 3 986,72 kv. m. Po to, kai panaudos sutartis buvo nutraukta nuo 2017 m. sausio 6 d., 2017 m. sausio 9 d. Nuomos sutarties pagrindu atsakovai išnuomojo ieškovei 3 121,97 kv. m. dalį turto, t. y. visą pastatą – mechanines dirbtuves ir kiemo statinius. Taigi ieškovė pagal panaudos sutartį negalėjo naudotis visu turtu, nes sutartys buvo sudarytos dėl skirtingų objektų ir bendras suteiktas plotas buvo skirtingas.
17.2. Faktinę aplinkybę, kad ginčo turtas (patalpos) buvo naudojamas pagal Nuomos sutartį, o ne panaudos, pripažįsta ir pati ieškovė, kadangi panaudos sutarties nutraukimo ieškovė neginčija.
17.3. 2014 m. spalio 1 d. buvo sudaryta preliminarioji sutartis dėl turto pardavimo ieškovei sutariant, kad šalys sudarys pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį 2017 m. spalio 1 d. Taigi atsakovai ketino gauti pajamas, o ieškovė ketino įsigyti veiklai reikalingą nekilnojamąjį turtą. Atitinkamai, atsakovai, žinodami, kad turtas bus parduotas, priėmė sprendimą tęsti turto panaudą, iki tol, kol turtas bus parduotas. Supratus, kad ieškovė neturi pakankamų apyvartinių lėšų nupirkti turtą ir ieškovei 2017 metais turėjus ketinimų ateityje perkelti veiklą į laisvąją ekonominę zoną (dėl to nekilnojamojo turto įsigijimas taip pat tapo neaktualus ieškovei), buvo priimtas sprendimas nutraukti panaudos sutartį ir 2017 m. sausio 2 d. buvo sudarytas susitarimas dėl preliminariosios sutarties nutraukimo. Atitinkamai, pasikeitus aplinkybėms ir žinant, kad turtas nebebus parduotas, atsakovai priėmė sprendimą dalį ieškovei veiklos vykdymui būtino turto išnuomoti ieškovei, kadangi 10 metų suteikimas ieškovei naudotis visu turtu neatlygintinai nebūtų buvęs protingas ir finansiškai naudingas atsakovams, kurie turi teisę gauti iš turimo turto pajamas.
17.4. Atsakovas pateikė 2017 m. vasario 17 d. bendrovės vadovo siųstą elektroninį laišką, kuriame bendrovės vadovas savo verslo partneriams ir akcininkams pateikia informaciją, kokio dydžio pelno mokestis bus taikomas bendrovei veiklą perkėlus į Kauno Laisvąją Ekonominę zoną. Šis įrodymas patvirtina, jog ketinimai buvo realūs ir ieškovė nebebuvo suinteresuota iš atsakovų įsigyti nekilnojamojo turto.
17.5. Joks įstatymas neįpareigoja asmens savo nuosavybės teise valdomą turtą panaudos pagrindais perduoti valdyti kitam asmeniui, nepriklausomai nuo to, ar asmenys yra susiję, tuo tarpu, nuosavybės teise valdomą turtą savininkas turi teisę naudoti nevaržomai ir iš jo gauti pajamas.
17.6. Notaras, rengdamas hipotekos sandorį ir jį teikdamas registruoti Hipotekos registrui, vadovaujasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kurių redaguoti negali. Kadangi nuomos sutartis buvo įregistruota jau po hipotekos sandorių sudarymo, todėl šiuose sandoriuose atsispindėjo faktinės situacijos neatitinkanti, tačiau Nekilnojamojo turto hipotekos sandorių sudarymo dieną buvusi įregistruota informacija. Nuomos sutartis buvo sudaryta dar iki aptariamų hipotekos sandorių sudarymo, t. y. hipotekos sutartys nebuvo pažeistos, nes jų galiojimo momentu naujų nuomos sutarčių atsakovė nesudarė.
17.7. Šalys turi teisę susitarti dėl nuompinigių dydžio ir mokėjimo tvarkos. Atsakovai įvertino aplinkybes, kad jie turi grąžinti ieškovei avansą, buvo susitarta jį grąžinti per trejus metus, ir, atitinkamai, nuomos mokestis taip pat buvo atidėtas.
17.8. Prievolė sumokėti nuomos mokestį tapo vykdytina tik likus 5 dienoms iki nuomos termino (2020 m. sausio 9 d.) pabaigos, t. y. 2020 m. sausio 4 d. atsakovo sąskaita už nuomą buvo išrašyta 2020 m. kovo 20 d., įskaitymas taip pat atliktas 2020 m. kovo 20 d. Taigi tik nuo šios sąskaitos išrašymo momento sąnaudos galėjo būti įsitrauktos į apskaitą ir tai buvo padaryta 2020 m. birželio 12 d.
17.9. Nuomos sutartis buvo sudaryta realią rinkos vertę atitinkančia kaina, o 2019 m. lapkričio 26 d. turto vertinimo ataskaita neįrodo Nuomos sutarties fiktyvumo.
17.10. Ieškovės nurodomos aplinkybės dėl bendrovei pritaikyto arešto ir dėl to, neva, sandorių prieštaravimo CK 1.81 straipsnio 1 daliai, nebuvo ieškovės 2021 m. spalio 15 d. patikslinto ieškinio pagrindas ir dalykas.
17.11. Nuomos sutartis negali būti laikoma aiškiai nenaudingu sandoriu, kadangi jos pagrindu ieškovės veiklos vykdymui buvo išnuomotas turtas už rinkos kainą. Šioje byloje įrodytos aplinkybės patvirtina, kad Nuomos sutarties sudarymas nenulėmė ieškovės nemokumo ar kitokio kreditorių interesų pažeidimo, dėl to ir nėra jokio pagrindo išvadai, kad Nuomos sutartis prieštarauja ieškovės veiklos tikslams.
17.12. Byloje esantys duomenys įrodo, kad 2020 m. kovo mėnesį ieškovė pagal turimo turto duomenis nebuvo nemoki pagal finansinius rodiklius, taigi ne tik ginčo Nuomos sutarties sudarymo, bet ir 2020 m. kovo 20 d. ginčo įskaitymų atlikimo metu, bendrovė nebuvo nemoki.
17.13. Nuomos sutartis buvo sudaryta 2017 m. sausio 9 d., tuo tarpu ieškinyje nurodoma, kad ieškovės kreditoriaus UAB „Margūnas“ reikalavimas egzistavo nuo 2017 m. birželio 22 d. (2017 m. rugsėjo 20 d. suėjo pirmųjų reikalavimų mokėjimo terminai). Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Nuomos sutarties sudarymo metu 2017 m. sausio 9 d. UAB „Margūnas“ dar nebuvo ieškovės kreditoriumi.
17.14. Jeigu ginčo atveju Nuomos sutartis būtų pripažinta niekine ir negaliojančia, nustatant, ką kiekviena šalis turi grąžinti viena kitai, turi būti sprendžiamas restitucijos, o ne skolos priteisimo klausimas. Tačiau ieškovė nereiškė reikalavimo taikyti restituciją, o reiškė reikalavimą dėl skolos priteisimo, dėl to toks ieškovės reikalavimas, net ir nuginčijus Nuomos sutartį, turi būti atmestas, kaip nepagrįstas ir pareikštas nesant tam teisinio pagrindo.
17.15. Atsakovas pažymi, jog 28 400,48 Eur gyventojų pajamų mokestis buvo sumokėtas į valstybės biudžetą, o ne atsakovui ir atsakovei D. U., dėl to nėra pagrindo laikyti, kad šią sumą atsakovai gavo. Tuo tarpu, taikant restituciją, kitai šaliai negali būti priteista daugiau, nei priešinga šalis iš tiesų yra gavusi. Atitinkamai, nenustačius, kad 28 400,48 Eur suma buvo sumokėta atsakovui ir atsakovei D. U., nėra jokio pagrindo patenkinti ieškinio reikalavimo taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovų 28 400,48 Eur sumą.
18. Atsakovai A. L. ir J. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tokiais pačiais atsikirtimais, kaip ir atsakovo G. U. atsiliepimas į apeliacinį skundą.
19. Trečiasis asmuo K. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
19.1. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrindžia, kuo remiantis pirmosios instancijos teismas atliko įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus, o tik nesutinka su jai nepalankiomis sprendimo išvadomis. Nėra pagrindo dėl Nuomos sutarties galiojimo nuspręsti kitaip, nei nusprendė pirmosios instancijos teismas. Ieškovė apeliaciniu skundu visiškai nesistengia paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų perkėlimo į 2017 m. hipotekos sandorius, o apeliaciniame skunde vien tik kartoja savo ieškinio argumentus, kurie pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertinti, bei tikisi, kad apeliacinės instancijos teismas įvertins kitaip nei įvertino pirmosios instancijos teismas.
19.2. Ieškovė su pirminiu ieškiniu buvo pareiškusi reikalavimą, kuriuo ginčijo 2016 m. spalio 5 d. pranešimą „Apie Turto panaudos sutarties nutraukimą“, tačiau patikslintame ieškinyje šio reikalavimo nereiškė. Be to, neginčijo ir preliminariosios sutarties nutraukimo fakto. Taigi, nors ieškovė nurodo, kad turtas visą laiką buvo valdomas panaudos sutarties pagrindu, tačiau panaudos sutarties nutraukimo ieškovė neginčija.
19.3. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat remiasi kartu su 2022 m. lapkričio 28 d. prašymu į bylą pateiktu elektroniniu susirašinėjimu, kuris, anot ieškovės, patvirtina jos poziciją byloje. Trečiasis asmuo dėl šio elektroninio laiško paaiškina, kad pagal atsakovo G. U., kaip naujojo ieškovės direktoriaus (G. U. direktoriaus pareigas pradėjo eiti nuo 2018 m. sausio 2 d.), prašymą jam elektroniniu paštu atsiuntė buvusias su ieškove ir UAB „Baltic foil“ sudarytas panaudos sutartis dėl ginčo turto (taip pat ir panaudos sutartį) ir preliminariąją sutartį viename PDF faile. Tačiau aptariamame elektroniniame laiške nėra nurodyta, kad nurodytos sutartys yra vis dar galiojančios. Kodėl advokatas A. Š. 2018 m. birželio 17 d. elektroniniame laiške nurodo, kad ieškovė ir UAB „Baltic foil“ naudojasi turtu (t. y. naudoja esamąjį laiką) pagal panaudos sutartis, trečiajam asmeniui nėra žinoma. Gali būti, kad advokatui A. Š. dėl trečiajam asmeniui nežinomų priežasčių nebuvo pateikti visi su ginčo turtu susiję dokumentai. Taip pat, tikėtina, kad kiti su ginčo turto susiję dokumentai (taip pat ir 2016 m. spalio 5 d. pranešimas ir 2017 m. sausio 2 d. susitarimas) buvo siųsti vėliau, t. y. su kitais elektroniniais laiškais, kurių ieškovė, turėdama tiesioginį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, tikslingai į bylą nepateikė. Tuo tarpu, kaip matyti iš prie atsakovo G. U. 2022 m. gruodžio 6 d. rašytinių paaiškinimų pridėto advokato A. Š. 2019 m. vasario 1 d. elektroninio laiško, tarp UAB „Margūnas“ ir advokato A. Š. būta ir daugiau elektroninio susirašinėjimo.
19.4. Nelogiška ir visiškai nepaaiškinama būtų tai, kad atsakovai po preliminariosios sutarties nutraukimo būtų leidę savo nuosavybe ieškovei toliau naudotis neatlygintinai.
19.5. Nuomos sutartis buvo ieškovei naudingas sandoris ir niekaip nepažeidė ieškovės kreditorių teisių ir interesų. Tam, kad ieškovė galėtų vykdyti veiklą ir generuoti pajamas, ieškovei reikėjo patalpų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad, nesinuomodama turto (t. y. nesudariusi Nuomos sutarties), ieškovė turėjo galimybę vykdyti savo veiklą, t. y. byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog ieškovė savo dispozicijoje turėjo kokias nors kitas tinkamas patalpas savo veiklai vykdyti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo objekto
20. Apeliacijos objektas yra Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 20 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
21. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija pripažįstama esant ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmu (lot. revisio prioris instantiae). Apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-208/2005, 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020 ir kt.).
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė patikslintu ieškiniu be kita ko prašė taikyti restituciją ir ieškovei BUAB „Litoplast“ iš atsakovų G. U. ir D. U. solidariai priteisti 28 400,48 Eur sumą, taip pat solidariai priteisti ieškovei iš atsakovų A. L. ir J. L. 28 400,48 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė nurodydamas, kad tai yra į valstybės biudžetą sumokėtas gyventojų pajamų mokestis, valstybės nuosavybė, todėl šio mokesčio restitucija atsakovų atžvilgiu negali būti taikoma. Nors ieškovė apeliaciniame skunde prašo ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovų sumokėtą gyventojų pajamų mokesčio sumą, tačiau argumentų dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies (ne)teisėtumo nenurodo. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas, plačiau šiuo aspektu nepasisakys.
Dėl Nuomos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia
25. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai nepripažino sandorių negaliojančiais. Ieškovė laikosi pozicijos, kad Nuomos sutartis buvo sudaryta tik dėl akių ir panaudota neteisėtam tikslui – siekiant dirbtinai sukurti teisinį pagrindą įskaityti pagal preliminariąją sutartį gautas lėšas. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino daugelio ieškovės teiktų įrodymų, kurių visuma patvirtina, jog Nuomos sutartis ginčui aktualiu metu iš tiesų sudaryta nebuvo, kad ji buvo sudaryta atgaline data.
26. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 28–30 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
27. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).
28. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2016).
29. Ieškovės teigimu, faktą, kad Nuomos sutartis turi būti pripažinta negaliojančia CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu, pagrindžia šie argumentai: 1) sudaryti Nuomos sutarties nebuvo poreikio, kadangi ieškovė ginčo turtą valdė panaudos pagrindais. Šiuos savo argumentus grindžia tuo, kad panaudos sutartis iš Nekilnojamojo turto registro buvo išregistruota tik 2020 m. birželio 1 d., o Nuomos sutartis – įregistruota jau po pačios Nuomos sutarties pabaigos; 2) hipotekos sandoriuose (oficialus rašytinis įrodymas) nėra nurodyta, kad turtas yra išnuomotas; 3) turtas buvo perduotas UAB „Baltic Foil“ iki 2022 m. sausio 6 d.; 4) nuomos sutarties kaštai į apskaitą buvo įtraukti tik 2020 m. birželio mėnesį ir neatsispindėjo apskaitoje, nors turėjo būti apskaitomi kaip išlaidos kaupimo principu; 5) į BUAB „Litoplast“ bankroto bylą patys atsakovai pateikė 2019 m. lapkričio 26 d. turto vertinimo ataskaitą, kurioje nurodyta, kad turtas suteiktas bendrovei panaudos pagrindais; 6) į bylą pateiktas 2019 m. birželio 6 d. memorandume išoriniam finansavimui buvo nurodyta, kad planuojama sudaryti ginčo turto pirkimo–pardavimo sandorį 2019 m. gruodžio mėnesį, taigi 2019 m. birželio mėnesį preliminarioji sutartis buvo galiojanti ir nebuvo nutraukta. Memorandume pažymėta, kad turtu bendrovė naudojasi pagal panaudos sutartį; 7) teismas neįvertino susirašinėjimo su advokatu A. Š.. Šie duomenys taip pat patvirtina, kad dar 2018 metais buvo teikiami duomenys apie panaudos, o ne apie nuomos sutartį. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiais argumentais sutikti.
30. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad aplinkybė, jog hipotekos sandoriuose nėra nurodyta, kad turtas yra išnuomotas, pirmosios instancijos teismo turėjo būti įvertintas kaip faktas, nurodytas oficialiame dokumente, kuris turi didesnę įrodomąją reikšmę. CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2017 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-687/2017 27 punktą; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje nekeliamas ginčas dėl to, kad notarui, tvirtinant hipotekos sandorius, nuomos sutartis registruota nebuvo, taip pat nėra ginčo dėl to, kad notaras, rengdamas hipotekos sandorį, vadovavosi oficialiais Nekilnojamojo turto registre esančiais duomenimis. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad hipotekos sandoriuose nebuvo nurodyta, jog dėl įkeičiamo turto yra sudaryta nuomos, o ne panaudos sutartis, nėra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti.
31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2019 m. lapkričio 26 d. turto rinkos vertės nustatymo ataskaitoje taip pat buvo remiamasi Nekilnojamojo turto registre esančiais duomenimis ir turto vertinimą atlikęs asmuo nurodė, jog nebuvo atlikta turto nuosavybės dokumentų ekspertizė (turto rinkos vertės nustatymo 2019 m. lapkričio 26 d. ataskaitos 11 lapas, 1 t., b. l. 215). Taigi apeliacinio skundo argumentai, kad patys atsakovai patvirtino, jog turtas suteiktas bendrovei panaudos pagrindais, yra teisiškai nereikšmingi.
32. Pritartina apeliacinio skundo argumentams, kad ūkinių operacijų įtraukimas į apskaitą gali būti reikšmingu įrodymu sprendžiant dėl finansinių įsipareigojimų prisiėmimo. Tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad į apskaitą būtų reguliariai įtraukiamos sąnaudos dėl nuomos, tai teismui sudarytų labiau tikėtiną pagrindą spręsti dėl tokios sutarties realumo. Tačiau nagrinėjamoje civilinėje byloje apskritai kilo ginčas, kada nuomos sąnaudos turėjo būti įtrauktos į apskaitą – ar kiekvieną mėnesį ir kaip kaupiamosios sąnaudos atspindėtos finansinėse ataskaitose už einamuosius mokestinius metus, ar tuomet, kai buvo išrašyta sąskaita 2020 m. birželio mėnesį už visą nuomos periodą.
33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamos civilinės bylos dalyką sudaro aplinkybių dėl (ne)sudarytos nuomos sutarties įrodinėjimas, o ne finansinės apskaitos vedimo ypatumai. Pažymėtina, kad apskaitos klaidų gali atsirasti dėl netikslių matematinių skaičiavimų, neteisingo apskaitos politikos taikymo ar faktų interpretavimo, apgaulės ar apsirikimo (Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2011 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. VAS-21 „Dėl 7-ojo verslo apskaitos standarto „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas“ tvirtinimo“, 18 punktas). Apskaitos klaidos gali būti taisomos (Lietuvos Respublikos įmonių atskaitomybės įstatymas 19 straipsnis). Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kokiais principais vadovaujantis buvo apskaitytos nuomos sąnaudos ieškovės buhalterinėje apskaitoje. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia, kad aplinkybė, jog nuomos sąnaudos kaupimo principu nebuvo įtrauktos į ieškovės buhalterinę apskaitą (net ir kitų ieškovės argumentų kontekste, visumoje), atsižvelgiant į faktą, kad tarp šalių apskritai kilo ginčas, kada būtent šios išlaidos turėjo būti į apskaitą įtrauktos, negali nei iš esmės paneigti, nei įrodyti, jog nuomos sutartis buvo sudaryta.
34. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad į bylą pateiktame 2019 m. birželio 6 d. memorandume išoriniam finansavimui buvo nurodyta, jog planuojama sudaryti ginčo turto pirkimo–pardavimo sandorį 2019 m. gruodžio mėnesį, taigi 2019 m. birželio mėnesį preliminarioji sutartis buvo galiojanti ir nebuvo nutraukta. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė su 2022 m. sausio 12 d. prašymu dėl papildomų įrodymų pridėjimo (DOK-1055, 12 t., b. l. 143), pateikdama į bylą 2019 m. birželio 6 d. ir 2020 m. sausio 15 d. memorandumo kopijas, nenurodė, kas šiuos dokumentus parengė, kam ir kada, kokiais tikslais šie dokumentai buvo pateikti ir (ar) buvo išviešinti. Šios aplinkybės nenurodytos ir apeliaciniame skunde, apsiribojama tik memorandumo ištraukų citavimu. Nei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, nei CK nenumato tokio dokumento kaip uždarosios akcinės bendrovės memorandumo rengimo. Duomenų, kad šie dokumentai buvo parengti ir (ar) patvirtinti atsakingų asmenų, nėra. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo šiais duomenimis vadovautis kaip patikimais ir galinčiais pagrįsti ieškovės dėstomus argumentus.
35. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovės dėstomus argumentus gali pagrįsti susirašinėjimas elektroniais laiškais su advokatu A. Š.. Pritartina atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad į bylą pateiktas tik vienas elektroninis laiškas, nors iš laiško turinio matyti, jog vyko derybos, konsultacijos, todėl, labiau tikėtina, elektroninių laiškų galėjo būti ir daugiau. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad ieškovė, turėdama aiškų teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, gali selektyviai teikti įrodymus. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia elektroniniais laiškais taip pat nesiremti.
36. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad BUAB „Litoplast“ realiai vykdė veiklą ginčo patalpose, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad tuo pačiu metu tas pats turtas buvo perduotas panaudos pagrindais UAB „Baltic Foil“ iki 2022 m. sausio 6 d. stokoja pagrįstumo, t. y. vien tokios sutarties išviešinimas Nekilnojamojo turto registre nepaneigia civilinėje byloje neginčijamo fakto, jog UAB „Litoplast“ realiai vykdė veiklą ginčo patalpose. Kita vertus, civilinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2012 m. sausio 6 d. panaudos sutartis su UAB „Baltic Foil“ (1 t., b. l. 288) buvo nutraukta 2017 m. sausio 6 d. (1 t., b. l. 291).
37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad, nors pirmosios instancijos teismas detaliai ir neaptarė kiekvieno ieškovės įrodymo ar argumento, tačiau tai neturi esminės teisinės reikšmės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių ieškinio argumentų.
38. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad tikroji sandorio šalių valia ir tikslai buvo nukreipti į turto nuomą, o būtent, logiška ir pagrįsta, kad atsakovai siekė gauti pajamas iš jiems nuosavybės teise priklausančio turto, o UAB „Litoplast“ buvo suinteresuota ir toliau tęsti veiklą ginčo turte. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „Litoplast“ veiklai turtas buvo reikalingas, byloje nepaneigti argumentai, kad turtas buvo nuomojamas rinkos kaina.
39. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovai disponuoja dideliu įvairaus turto kiekiu, valdo įmonių akcijas, todėl labiau tikėtina yra ta aplinkybė, jog, UAB „Litoplast“ nebeturint finansinių galimybių įsigyti ginčo turtą (ieškovė šių aplinkybių nagrinėjamoje civilinėje byloje neginčijo) ir praradus suinteresuotumą tokio turto įsigijimu, kadangi vėliau, po nuomos sutarties sudarymo, buvo planuojama veiklą perkelti į laisvąją ekonominę zoną, buvo priimtas sprendimas turtą išnuomoti. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad atsakovai realiai ketino ginčo turtą parduoti, sudarė preliminariąją sutartį, gavo pagal ją pinigus, taigi, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, akivaizdžiai siekė iš turto gauti pajamas. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą pripažinti Nuomos sutartį tariamu sandoriu atmetė pagrįstai.
40. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad Nuomos sutartis prieštarauja ieškovės veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-439-421/2018). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ginčo Nuomos sutartimi ieškovei buvo išnuomotos patalpos, būtinos ieškovės veiklai vykdyti. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nepaneigta aplinkybė, kad patalpos buvo išnuomos rinkos kaina, todėl toks sandoris savaime negali būti laikomas prieštaraujančiu bendrovės veiklos tikslams. Ieškovė sandorio nenaudingumą iš esmės sieja su bendrovės nemokumu. Pritartina apeliacinio skundo argumentams, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartyje, kuria konstatuota, jog UAB „Litoplast“ prie bankroto buvo privesta tyčia, nustatytas bendrovės nemokumo momentas – 2020 m. kovo 31 d. (minėtos nutarties 65, 72 punktai). Kadangi Nuomos sutartis buvo sudaryta 2017 metais, o bendrovė nemokia tapo tik 2020 metais, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad Nuomos sutartis galėjo ieškovei būti akivaizdžiai nenaudinga.
41. Ieškovė apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Nuomos sutartis buvo sudaryta atgaline data, t. y. ne 2017 metais, o ne anksčiau kaip 2020 m. kovo mėnesį, todėl ginčijo Nuomos sutartį ir CK 6.66 straipsnio pagrindu. Konstatavus, jog nuomos sutartis nebuvo apsimestinis sandoris, kad ji buvo sudaryta 2017 metais, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų dėl Nuomos sutarties negaliojimo actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu.
Dėl vienašalių įskaitymų pripažinimo negaliojančiais
42. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, jog įskaitymai buvo atlikti po Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eL2-9153-944/2020 taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka.
43. Atsakovas G. U. atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad šis ieškovės argumentas nebuvo nurodytas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti, kadangi aplinkybė, jog įskaitymas buvo atliktas po Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eL2-9153-944/2020 taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, buvo minima baigiamųjų kalbų metu (3.41 papunktis, 13 t., b. l. 139). Be to, atsakovo G. U. procesiniuose dokumentuose ši civilinė byla buvo ne kartą paminėta, pateikti antstolio patvarkymai, kurie buvo priimti vykdomojoje byloje priėmus Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartį vykdyti. Taigi šios aplinkybės buvo tiriamos bylos nagrinėjimo metu. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad, nors patikslintame ieškinyje ir nebuvo aiškiai nurodytas šis faktinis įskaitymo pripažinimo negaliojančiu pagrindas, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju dėl šio sandorio negaliojimo teismas turėjo spręsti ex officio (savo iniciatyva).
44. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2021 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021 52 punktas). Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013; 2023 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-701/2023 47 punktas).
45. Pažymėtina, kad, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2011; 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).
46. Įstatymų leidėjo valia sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Be to, šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Be kita ko, teismas, išnagrinėjęs bylą ir nustatęs, kad sandoris yra niekinis, niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą konstatuoja ex officio neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus. Tokia teismo teisė, o kartu ir pareiga yra įtvirtinta CK 1.78 straipsnio 5 dalyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2011).
47. Imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), kitaip tariant, tokio sandorio negaliojimą lemia pats jo sudarymo faktas, o ne teismo sprendimo pripažinti sandorį negaliojančiu buvimas ar nebuvimas. Sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019).
48. Iš nagrinėjamoje civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eL2-9153-944/2020 (2 t., b. l. 84, atsakovo atsiliepimas į patikslintą ieškinį, 5 t., b. l. 7) kreditorės UAB ,,Margūnas“ reikalavimams užtikrinti buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės: areštuotas skolininkei UAB ,,Litoplast“ priklausantis nekilnojamasis, kilnojamasis turtą, o, jo nesant ar esant nepakankamai, nutarta areštuoti skolininkei priklausančias pinigines lėšas, esančias bankuose, kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, bei turtines skolininkės teises, bet ne daugiau kaip 925 909,99 Eur sumai, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą; skolininkei leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su kreditore ir atlikti operacijas, susijusias su būtinųjų poreikių tenkinimu. Remiantis viešųjų registrų duomenimis nustatyta, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo įregistruota Turto arešto aktų registre 2020 m. kovo 18 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Atsakovai savo turimą skolą ieškovei ir ieškovės turimą skolą atsakovams įskaitė pateikdami ieškovei 2020 m. kovo 20 d. pareiškimą dėl įskaitymo.
49. Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl turto arešto atsiranda teisinės pasekmės asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o kai nėra galimybių paskelbti, – nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre momento, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Turto arešto aktų registro duomenys yra vieši. Su šiais duomenimis Turto arešto aktų registro nuostatų nustatyta tvarka gali susipažinti kiekvienas asmuo (TAARĮ 5 straipsnio 1 dalis).
50. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai turto arešto akto priėmimo dieną nėra žinoma asmens, kurio turtas areštuojamas, turto sudėtis, buvimo vieta ir dėl to turto arešto akte nenurodyti visą areštuojamą turtą ar jo dalį identifikuojantys duomenys, šis aktas įregistruojamas turto arešto aktų registre laikinai, nenurodant išsamių duomenų apie visą ar dalį areštuojamo turto. Pateikus turto arešto akto pakeitimą arba papildomą turto arešto aktą, kuriame nurodyti visi areštuotą turtą identifikuojantys duomenys, turto arešto aktų registre daromi atitinkami pakeitimai ir turto arešto akto laikino įregistravimo žyma panaikinama. Teismo (teisėjo) nutarties areštuoti turtą, kurioje nenurodyti išsamūs duomenys apie visą areštuojamą turtą ar jo dalį, laikino įregistravimo žyma panaikinama, kai antstolis pateikia areštuoto turto apyrašą, sudarytą vykdant teismo (teisėjo) nutartį, – darytina išvada, kad laikinasis areštas reiškia, jog yra areštuojamas visas turtas, kol nebus sudarytas turto aprašas ir identifikuotas konkretus areštuojamas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).
51. Remiantis civilinėje byloje esančiais duomenimis, antstolis tik 2020 m. kovo 26 d. sudarė turto aprašą, kuriame nurodė, kad yra areštuojamos piniginės lėšos sąskaitoje (2 t., b. l. 88). Taigi iki tol, kol šis aprašas nebuvo sudarytas, visam ieškovės turtui galiojo turto areštas, tai reiškia, kad nei ieškovė, nei atsakovai negalėjo daryti poveikio ieškovės turtui ir juo disponuoti. Pabrėžtina, kad turto areštas sukuria teisines pasekmes ne tik asmeniui, kurio turtas areštuotas, bet ir tretiesiems asmenims nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (TAARĮ 4 straipsnio 1 dalis), todėl įskaitymas, kuris buvo atliktas atsakovų iniciatyva, taip pat nebuvo galimas.
52. Teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartimi taikytu turto areštu buvo apribota disponavimo teisė. Disponavimo teisės apribojimas – tai teisės pakeisti turto teisinę padėtį, teisinį jo likimą – teisės turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą sutartimi apsunkinti – priverstinis laikinas apribojimas (TAARĮ 2 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad, areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto perdavimo, o jei tokie sudaromi, – yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 straipsnis). Tokios praktikos laikomasi ir kitose civilinėse bylose (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2013; 2013 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje 3K-7-130/2013; 2015 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-686/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-695-467/2023, 2023 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-334-464/2023 ir kt.).
53. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeidžiant civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Kadangi sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, privatinėje teisėje dominuojant dispozityviam, bet ne imperatyviam teisinio reguliavimo metodui, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas išsaugant sandorį (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-421/2020).
54. Teisėjų kolegija šiuo atveju reikšminga laiko ne tik tai, kad įskaitymo sandoris buvo atliktas esant pritaitymos laikinosioms apsaugos priemonėms, kurių pagrindinė paskirtis yra išlaikyti status quo (padėtis, kuri yra), siekiant užkirsti kelią skolininko turto sumažėjimui, taigi iš esmės buvo paneigta laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis ir esmė, tačiau taip pat reikšminga, jog įskaitymai buvo atlikti iš esmės bendrovei esant nemokiai, tokiu būdu pažeidžiant kreditorių interesus ir viešąjį interesą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju sandorio pripažinimas negaliojančiu nagrinėjamoje civilinėje byloje yra pateisinamas ir būtinas.
55. Teisėjų kolegija konstatavusi, kad 2020 m. kovo 20 d. atlikti įskaitymo sandoriai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, todėl yra niekiniai ir negaliojantys, detaliau nepasisako dėl kitų įskaitymo sandorių negaliojimo pagal CK 1.82 ir 6.66 straipsniuose įtvirtintus pagrindus.
Dėl procesinės bylos baigties ir restitucijos taikymo
56. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo civilinę bylą, iš dalies tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, reguliuojančias sandorių negaliojimo pagrindus, tinkamai paskirstė įrodinėjimą tarp šalių, teisingai vertino įrodymus, todėl pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti Nuomos sutartį niekine ir (ar) negaliojančia. Atitinkamai, pagrįstai atmesti ieškinio reikalavimai pripažinti 2020 m. sausio 6 d. susitarimą dėl Nuomos sutarties pakeitimo bei 2020 m. kovo 23 d. susitarimą dėl Nuomos sutarties nutraukimo niekiniais ir (ar) negaliojančiais, kaip išvestinius iš niekinio ir (ar) negaliojančio sandorio.
57. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į reikšmingą aplinkybę, o būtent, kad įskaitymo sandoris buvo sudarytas galiojant viso ieškovės turto areštui, todėl nepagrįstai atmetė ir šį ieškinio reikalavimą. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad yra pagrindas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pakeisti ir ieškinį tenkinti, pripažinti niekiniais ir negaliojančiais 2020 m. kovo 20 d. G. U. ir D. U. pareiškimą dėl 160 936,05 Eur įskaitymo bei 2020 m. kovo 20 d. A. L. ir J. L. pareiškimą dėl 160 936,05 Eur įskaitymo pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.
58. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pripažindamas sandorį negaliojančiu, teismas ex officio privalo išspręsti restitucijos taikymo klausimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014). Vadinasi, net ir nesant šioje byloje pareikšto reikalavimo dėl restitucijos taikymo nuginčytam sandoriui, teismas privalo šį klausimą išspręsti.
59. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms pripažinto negaliojančiu sandorio turtinės pasekmės, nustatant, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo padarinių.
60. Restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, kai ji taikoma kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio teisinė pasekmė, esmė – šalys, gavusios tam tikrą turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (buvusioji padėtis). Taikant restituciją, siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, vadinasi, sureguliuoti situaciją taip, lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra, grąžinant negaliojančio sandorio pagrindu perduotą turtą natūra ar piniginiu ekvivalentu. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-706/2015, 2018 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-363-421/2018 29 punktą).
61. Iš atsakovų G. U. ir D. U. 2020 m. kovo 20 d. pranešimo matyti, kad ieškovė turėjo 171 000 Eur dydžio įsiskolinimą atsakovams pagal Nuomos sutartį už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 9 d. iki 2020 m. kovo 9 d., o atsakovai bendrovei buvo skolingi 160 936,05 Eur sumą pagal 2014 m. spalio 1 d. preliminariąją sutartį (1 t., b. l. 164). Įskaitymo sandoriu buvo įskaityta 160 936,05 Eur dydžio bendrovės skola. Taikius restituciją, šalys grąžinamos į pradinę padėtį, lyg įskaitymo sandoris nebūtų įvykęs, o, būtent, ieškovei iš atsakovų solidariai priteistina 160 936,05 Eur suma, o atsakovams iš ieškovėms priteistina 160 936,05 Eur suma. Šis procesinis sprendimas yra pagrindas patvirtinti atsakovų finansinį reikalavimą BUAB „Litoplast“ bankroto byloje.
62. Iš atsakovų A. L. ir J. L. 2020 m. kovo 20 d. pranešimo matyti, kad ieškovė turėjo 171 000 Eur dydžio įsiskolinimą atsakovams pagal Nuomos sutartį už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 9 d. iki 2020 m. kovo 9 d., o atsakovai bendrovei buvo skolingi 160 936,05 Eur sumą pagal 2014 m. spalio 1 d. preliminariąją sutartį (1 t., b. l. 164). Įskaitymo sandoriu buvo įskaityta 160 936,05 Eur dydžio bendrovės skola. Taikius restituciją, šalys grąžinamos į pradinę padėtį, lyg įskaitymo sandoris nebūtų įvykęs, o būtent, ieškovei iš atsakovų solidariai priteistina 160 936,05 Eur suma, o atsakovams iš ieškovėms priteistina 160 936,05 Eur suma. Šis procesinis sprendimas yra pagrindas patvirtinti atsakovų finansinį reikalavimą BUAB „Litoplast“ bankroto byloje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
63. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo procesinį sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
64. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
65. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė pareikštais reikalavimais iš esmės siekė skolos priteisimo, o būtent, kad ieškovei iš atsakovų būtų priteistos įskaitymais padengtos sumos. Be to, ginčijo Nuomos sutartį kaip tariamą sandorį, teigė, kad turtas buvo ne nuomojamas, o suteiktas panaudai, taigi nepripažino atsakovų teisės į nuomos pajamas. Tačiau teisėjų kolegija nusprendė, kad ieškinio reikalavimas dėl Nuomos sutarties pripažinimo tariamu sandoriu atmestinas kaip nepagrįstas, todėl, atitinkamai, atsakovai įgijo teisę į nuomos pajamas. Teisėjų kolegija, panaikinusi įskaitymo sandorius, nusprendė taikyti dvišalę restituciją ir, viena vertus, ieškovei priteisti pinigines lėšas iš atsakovų, tačiau, kita vertus, nusprendė pripažinti atsakovams teisę į pajamas iš nuomos sutarties. Apibendrindama teisėjų kolegija nusprendžia, kad buvo patenkinta pusė ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimų; atitinkamai, pusė ieškinio ir pusė apeliacinio skundo reikalavimų buvo atmesta, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį reguliavimą, nusprendžia, kad kiekvienai iš šalių lieka jų patirtos bylinėjimosi išlaidos ir bylinėjimosi išlaidų nei vienai iš šalių nepriteisia.
66. Kadangi trečiajam asmeniui tiesiogiai jokie reikalavimai pareikšti nebuvo, trečiasis asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi trečiasis asmuo civilinėje byloje dalyvavo atsakovų pusėje, laikytina, kad yra pagrindas priteisti jam pusę bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o, būtent, 2 707,38 Eur (5 414,75 Eur (pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos) : 2).
67. Trečiasis asmuo pateikė prašymą priteisti 1 050 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Kadangi šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nustatyto užmokesčio dydžio, šios išlaidos priteisiamos iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktu, 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 20 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Litoplast“ (juridinio asmens kodas 302416349) ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiais G. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2020 m. kovo 20 d. pareiškimą dėl 160 936,05 Eur įskaitymo bei A. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) bei J. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2020 m. kovo 20 d. pareiškimą dėl 160 936,05 Eur įskaitymo, ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo dienos G. U. ir D. U. 2020 m. kovo 20 d. pareiškimą dėl 160 936,05 Eur įskaitymo bei A. L. ir J. L. 2020 m. kovo 20 d. pareiškimą dėl 160 936,05 Eur įskaitymo ir taikyti restituciją:
priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Litoplast“ solidariai iš G. U. ir D. U. 160 936,05 Eur sumą, kuri buvo įskaityta 2020 m. kovo 20 d. pareiškimu. Priteisti G. U. ir D. U. iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Litoplast“ 160 936,05 Eur nuomos mokesčio;
priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Litoplast“ solidariai iš A. L. ir J. L. 160 936,05 Eur sumą, kuri buvo įskaityta 2020 m. kovo 20 d. pareiškimu. Priteisti A. L. ir J. L. iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Litoplast“ 160 936,05 Eur nuomos mokesčio.
Kitą Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 19 d. papildomą sprendimą pakeisti.
Priteisti iš ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Litoplast“ trečiajam asmeniui K. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 707,38 Eur (du tūkstančius septynis šimtus septynis eurus 38 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, šias išlaidas atlyginant iš ieškovės UAB „Litoplast“ bankroto administravimui skirtų lėšų. Atsakovo G. U. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Litoplast“ netenkinti.
Priteisti iš ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Litoplast“ trečiajam asmeniui K. K. 1 050 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Asta Radzevičienė
Vigintas Višinskis