Administracinė byla Nr. eI2-11385-609/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02773-2024-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 55.1.3
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 19 d.
Klaipėda
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė,
sekretoriaujant Vidai Rutkauskienei,
dalyvaujant pareiškėjo A. U. (A. U.) atstovei advokato padėjėjai Ievai Mikučiauskaitei,
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovei Elinai Petrauskaitei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. (A. U.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas), jam priteisti 16 413,00 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 % metines palūkanas, skaičiuojamas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Skunde nurodo, jog 2023 m. sausio 13 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu pakeisti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (toliau - ir Prašymas). Teigia, jog jis yra Baltarusijos pilietis nuo 2017 m. vasario 8 d. gyvenantis ir dirbantis Lietuvoje. 2018 m. vasario 7 d. darbo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, o 2019 m. gegužės 20 d. – naujas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kuris 2pareiškėjas021 m. kovo 18 d. buvo pakeistas į leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2023 m. kovo 18 d. Nuo 2019 m. gegužės 31 d. jis dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau –(duomenys neskelbtini) tolimųjų reisų vairuotoju, charakterizuojamas teigimai.
Pareiškėjas teigia, kad Departamentas Prašymą nagrinėjo net 5 mėn. ir 2023 m. gegužės 29 d. priėmė sprendimą Nr. 23S77517, kuriuo Pašymo netenkino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2023 m. spalio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023 tokį Departamento sprendimą panaikino ir Departamentą įpareigojo iš naujo išnagrinėti jo Prašymą. Leidimas gyventi Lietuvoje Nr. 760323127 jam buvo išduotas 2024 m. sausio 9 d.
Pareiškėjas nurodo, kad dėl neteisėtų Departamento veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. sausio 9 d. jis neturėjo galimybės dirbti, nes neturėjo galiojančio leidimo gyventi Lietuvoje. Teigia, kad 2023 m. balandžio 1 d. jis pateikė prašymą suteikti neapmokamas atostogos iki jam bus išduotas leidimas gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu darbo santykiai su (duomenys neskelbtini) nebuvo nutraukti – 2024 m. sausio mėnesį jis grįžo į Lietuvą ir toliau dirba įmonėje.
Pareiškėjo vertinimu, 10 mėnesių laikotarpiu galimybę dirbti ir gauti su darbo santykiais susijusias pajamas jis prarado išimtinai dėl neteisėtų Departamento veiksmų (neveikimo) ir patyrė 16 413,00 Eur dydžio nuostolius (8 948,00 Eur darbo užmokesčio ir 7 465,00 Eur dienpinigių).
Pareiškėjo teigimu, Departamento veiksmų (neveikimo) neteisėtumą konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė prašo skundą patenkinti visiškai skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytų argumentų pagrindu.
Departamento vertinimu, skundas yra nepagrįstas. Atsiliepime į skundą departamentas nurodo, kad priimdamas 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 23S77517, Departamentas veikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) nustatyta tvarka.
Departamentas pažymi, kad nagrinėdamas pareiškėjo skundą, LVAT nevertino, ar nėra kitų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvių atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų. Departamento 2023 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. 23S77517 buvo priimtas, nustačius imperatyvų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindą. Tik 2024 m. sausio 9 d. naujai atlikus tyrimą, nebuvo nustatyta atsisakymo pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagrindų.
Departamento teigimu, reikėtų atsižvelgti į Departamento 2023 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. 23S77517 priėmimo metu buvusią geopolitinę situaciją, kada Rusija pradėjo aktyvius karinius veiksmus Ukrainoje, Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje (tiek 2022 m., tiek 2023 m.) buvo konstatuota, kad didėja Baltarusijos režimo keliama grėsmė Lietuvos saugumui.
Tai, kad Departamento 2023 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. 23S77517 buvo panaikintas, yra normalu teisinėje valstybėje.
Departamentas nurodo, kad nepagrindė teiginių, kad su darbo santykiais Lietuvoje susijusių pajamų jis negavo dėl Departamento neteisėtų veiksmų. Jo vertinimu, pareiškėjo teiginiai paremti prielaidomis.
Departamentas teigia, kad pareiškėjas neįrodė viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, reikalavimas iš atsakovės jam priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nepagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės aktų nuostatomis, todėl yra deklaratyvus.
Teismo posėdžio metu Departamento atstovė prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Neneigia, kad nagrinėjant Prašymą, Įstatymo numatytas dviejų mėnesių terminas buvo nežymiai praleistas.
Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, atsiliepimo įskundą nepateikė, todėl byla nagrinėta iš esmės šios ginčo šalies atstovui nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 3 dalis).
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Šios bylos dalykas – turtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, pagal CK 6.271 straipsnį.
Bylos duomenimis, pareiškėjas yra Baltarusijos pilietis, 2018 m. vasario 7 d. darbo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. 2019 m. gegužės 20 d. pareiškėjui buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi, kuris 2021 m. kovo 18 d. buvo pakeistas į leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2023 m. kovo 18 d. 2023 m. sausio 13 d. pareiškėjas kreipėsi į Departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi. Kadangi Valstybės saugumo departamentas 2023 m. balandžio 6 d. rašte Nr. 18-3781 nurodė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, Departamentas 2023 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 23S77517 pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi netenkino. LVAT 2023 m. spalio 18 d. sprendimu Departamento 2023 m. gegužės 29 d. sprendimas buvo panaikintas ir Departamentas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. sausio 13 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas Departamento 2024 m. sausio 9 d. raštu Nr. 10K-303 per Lietuvos migracijos informacinę sistemą buvo informuotas, kad 2024 m. sausio 9 d. Departamentas priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo patenkintas.
Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė (savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 str. nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pagal administracinių teismų praktiką, neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai – valstybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga, todėl šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatinėjamas pirmiausia (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-69/2012). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-309/2013; 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-416-525/2017; ir kt.).
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Taigi, kalbant apie galimai pareiškėjo patirtą turtinę žalą, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas reikia analizuoti iš pradžių patikrinant Departamento galbūt neteisėtų veiksmų sąlygą, vėliau – sąlygas, susijusias su žalos realumu ir priežastiniu ryšiu tarp įvardytų veiksmų bei nurodomos žalos. Tik tuo atveju, jeigu šios sąlygos būtų įvykdytos, toliau reikėtų nagrinėti dėl to pareiškėjo naudai priteistinos kompensacijos dydį. Pažymėtina, kad pateikti įrodymų dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio ir įrodyti esant priežastinį neteisėtų savivaldybės ar (ir) valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis. Pabrėžtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatų, kad civilinės atsakomybės atveju neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys nėra preziumuojami ir juos visais atvejais privalo įrodyti ieškovas (šiuo atveju pareiškėjas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-474-219/2017).
Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse imperatyviai nustatyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas, gavus Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadą dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui.
Įstatymo 28 straipsnio 2 dalis numato, jog užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui gali pateikti per išorės paslaugų teikėją, o užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, - Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas.
Pagal Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 5 punktą užsieniečio prašymas dėl leidimo laikinai gyventi keitimo, išskyrus šios dalies 3 punkte nurodytus atvejus, turi būti išnagrinėtas ir leidimas laikinai gyventi pakeistas arba atsisakyta jį pakeisti ne vėliau kaip per du mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog išduoti arba pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Kadangi Departamento 2023 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. 23S77517 buvo priimtas, gavus Valstybės saugumo departamento išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, egzistavo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas pagrindas atsisakyti pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Kadangi nenustatyta, jog priimdamas 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 23S77517, Departamentas neveikė Įstatymo ir Aprašo nustatyta tvarka, tokio sprendimo panaikinimas savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad Departamentas atliko neteisėtus veiksmus arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tai, kad Departamentas neįvertino aplinkybių visumos, nereiškia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo 2023 m. sausio 13 d. prašymas turėjo būti išspręstas teigiamai.
Nors Departamentas neneigia, jog ginčo sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo buvo priimtas, nežymiai praleidus Įstatyme numatytą terminą, nėra duomenų, jog Departamentas tyčia ar sąmoningai būtų siekęs vilkinti pareiškėjo prašymo nagrinėjimą. Nagrinėjamu atveju matyti, jog iki leidimo laikinai gyventi pakeitimo pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nedirbo ir negavo su darbo santykiais (duomenys neskelbtini) susijusių pajamų savo paties prašymu.
Darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju Prašymo išnagrinėjimo operatyvumo principas buvo užtikrintas, nėra įrodyta, jog padarytas pažeidimas turėjo įtakos priimto sprendimo objektyvumui bei pagrįstumui bei sukėlė pareiškėjo įvardintas pasekmes.
Nenustačius viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, skundo reikalavimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, pareiškėjui priteisti 16 413,00 Eur turtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas.
Netenkinus reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, iš atsakovės 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nepriteistinos.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Kadangi skundas netenkintas, pareiškėjas neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintinas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu - 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėja Eglė Kiaurakytė