Administracinė byla Nr. A-912-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01558-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas D. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. vasario 15 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nežmoniškomis sąlygomis. Iš pradžių pareiškėjas keturias dienas buvo laikomas karantino kameroje, kurios plotas 7 kv. m, kartu su dar keturiais asmenimis, t. y. buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m plotą vienam asmeniui. Kameroje stovėjo trijų aukštų lovos, nors jos turi būti vieno aukšto. Pasivaikščioti išvesdavo tik vienai valandai, o tai yra grubus pažeidimas, nes asmeniui priklauso 8 valandos pasivaikščiojimo per parą. Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra visai tam nepritaikyti, jų plotas tik 20 kv. m, o grindų danga labai slidi, kadangi kiemelio stogeliai yra be lietvamzdžių, todėl vanduo nuolat laša į kiemelio vidurį, o šaltuoju metų laiku susidaro labai slidaus ledo danga. Pareiškėjo teigimu, dėl šios priežasties jis 2013 m. vasario 6 d. apvirto ir susižeidė nosį, todėl yra reikalinga nosies pertvaros operacija. Be to, dėl iškrypusios nosies pertvaros pareiškėjas susirgo sinusitu, kurį reikėjo periodiškai gydyti antibiotikais. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad karantino kameroje buvo atviro tipo tualetas, apšvietimas buvo labai blogas, nebuvo tinkamos ventiliacijos.

Pareiškėjas pažymėjo, kad likusį kalinimo laikotarpį jis buvo laikomas 7 kv. m ploto kamerose kartu su dar dviem asmenimis. Visose kamerose tualetai buvo atviri, o tai žemino žmogaus orumą, bloga ventiliacija kenkė sveikatai, apšvietimas neatitiko higienos normų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos sukėlė jam didelius nepatogumus ir padarė žalos sveikatai – iškrypusi nosies pertvara, nuo to atsiradęs chroninis sinusitas, meningito rizika. Pareiškėjas teigė, kad jį nuolat kankino nemiga (ginčo laikotarpiu buvo 30 naktų be miego), o dvi naktys be miego pagal fiziologinį poveikį prilygsta smegenų sutrenkimui. Pareiškėjo teigimu, nežmoniškos laikymo sąlygos sustiprino depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui: 2012 m. gruodžio 6 d. vakare, 2012 m. gruodžio 7 d. ryte, 2012 m. gruodžio 14 d. vakare, 2012 m. gruodžio 15–16 d., 2012 m. gruodžio 17 d. ryte, 2012 m. gruodžio 31 d. vakare, 2013 m. sausio 1 d., 2013 m. sausio 2 d. ryte, 2013 m. sausio 8 d., 2013 m. sausio 16 d. ryte, 2013 m. sausio 28 d. ryte ir 2013 m. vasario 6 d. ryte. Be to, nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 6 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Atsakovas pažymėjo, kad stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį suimtiesiems ir nuteistiesiems, sudaromos galimybės jiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų, kadangi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančių asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovo teigimu, kiekvienam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Visos kameros taip pat aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl suremontuotose kamerose dažnai tenka daryti pakartotinį remontą.

Dėl kamerų įrengimo atsakovas paaiškino, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos, tačiau kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo atsakovas paaiškino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Dėl pasivaikščiojimo gryname ore atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji; Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime yra 48 pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas nuo 15,55 kv. m iki 37,40 kv. m; pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, esant būtinumui, visada yra barstomi; pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlieka kiemsargis, be to, dalis nuteistųjų padeda tvarkyti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teritoriją, įskaitant ir pasivaikščiojimo kiemelius. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo D. R. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 278 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. vasario 14 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas 73 dienas. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo užtikrintas 9 dienas, o 64 dienas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) įtvirtintą jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

Teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. Teismas sprendė, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės, nes valstybė 64 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovo nurodytos aplinkybės dėl suėmimo ir bausmių vykdymo vietų perpildymo bei tai, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija neturi teisinio pagrindo atsisakyti priimti suimtuosius ir nuteistuosius, nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Dėl to Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas sprendė, kad dėl to, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad kameroje turi būti vieno aukšto lovos, nes nustatė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo įtvirtinta nuostata, jog vienam asmeniui turi būti skirta atskira metalinė lova, nenustato įpareigojimo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijai užtikrinti, kad suimtiesiems būtų skiriama vieno aukšto atskira lova.

Vertindamas pareiškėjo skundo argumentą dėl 8 valandų per parą trukmės pasivaikščiojimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 11 punktu, kuriame nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Dėl Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicijos šiuo klausimu teismas pažymėjo, kad, minėto komiteto nuomone, 8 valandas tardymo izoliatoriuose esantys asmenys turėtų praleisti ne kamerose, tačiau šį laiką jie nebūtinai turi praleisti būdami lauke, o užsiimdami įvairia naudinga veikla. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjui buvo užtikrinta teisė vieną valandą per dieną pasivaikščioti lauke, teismas padarė išvadą, kad šioje srityje nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtų veiksmų.

Dėl pasivaikščiojimo lauke sąlygų teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje tenkančios ploto normos. Tačiau teismas, įvertinęs pateiktus duomenis apie pasivaikščiojimo kiemelių dydį, tai, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 233 punktą pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje kameroje esantys nuteistieji, ir aplinkybę, kad pareiškėjas kameroje buvo laikomas su dar vienu arba dviem asmenimis, sprendė, kad vienam asmeniui pasivaikščiojimo metu tekdavo nuo 7,78 kv. m / 5,18 kv. m iki 18,70 kv. m / 12,47 kv. m ploto. Teismo vertinimu, toks vienam asmeniui tenkantis plotas pasivaikščiojimo metu yra pakankamas. Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl nosies susižeidimo 2013 m. vasario 6 d. atmetė kaip nepagrįstus, nes šios aplinkybės pareiškėjas nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais, nors jis 2015 m. gegužės 6 d. yra paleistas į laisvę, todėl turėjo galimybę teikti įrodymus.

Vertindamas pareiškėjo teiginį, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, tualetai nebuvo atskirti nuo gyvenamosios patalpos, teismas vadovavosi Higienos normos HN 76:2010 2 ir 21 punktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir pažymėjo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime po Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo dienos būtų atlikti rekonstrukcijos darbai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo nustatyti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismas nustatė, kad iš atsakovo atstovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog patikrinimai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atlikti ginčui neaktualiu laikotarpiu, todėl byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo argumentus dėl netinkamo apšvietimo ir ventiliacijos.

Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 278 Eur.

III.

Pareiškėjas D. R. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, diskriminacinis, prieštarauja teismų praktikai, todėl naikintinas. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 24 d. nutarime Nr. 619, 2008 m. kovo 26 d. nutarime Nr. 288, 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248 įtvirtintomis nuostatomis ir teigia, kad šios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais patvirtintos strategijos ir planai yra oficialūs valstybės įsipareigojimai savo piliečiams, įskaitant ir kalinamus piliečius, užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas bei pagerinti esamas kalinimo sąlygas. Tačiau šie įsipareigojimai buvo piktybiškai nevykdomi, atšaukiami ir atidėliojami, o teismo daromas akivaizdus nuolaidžiavimas žmogaus teisių pažeidimams, sistemingai vykdomiems Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, yra nepateisinamas ir nesuderinamas su piliečio absoliučia konstitucine teise į teisingą teismą.

Pareiškėjas paaiškina, kad Lietuvos gyventojų fizinės ir fiziologinės savybės nuo 1999 metų iki 2010 metų nepasikeitė, todėl galiojusio 5 kv. m minimalaus ploto sumažinimas iki 3,6 kv. m, t. y. 28 procentais, yra nepateisinamas. Be to, toks gyvenamojo ploto normos sumažinimas pavojingai priartėjo prie EŽTT praktikoje nustatytos 3 kv. m ribos, kurią peržengus vienareikšmiškai konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, o pagal Kankinimų prevencijos komiteto rekomendacijas vienam asmeniui tenkanti asmenine erdvė kamerų tipo patalpose turėtų būti 7 kv. m. Pareiškėjo teigimu, jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas neleistinomis sąlygomis, grubiai pažeidžiant ne tik nacionalinių teisės aktų reikalavimus, bet ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintą kankinimų, žiauraus, nežmoniško ar žeminančio žmogaus orumą elgesio draudimą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie gyvenamuosius kamerų plotus ir taip sąmoningai suklaidino teismą, t. y. teismui buvo nurodyti didesni gyvenamųjų kamerų plotai, nes jie buvo susumuoti su gyvenamajam plotui nepriskiriamo sanitarinio mazgo plotu bei į asmeniui tenkantį gyvenamąjį kameros plotą buvo nepagrįstai įskaičiuoti neteisėtai įrengtų perteklinių miegamųjų vietų (gultų) užimami plotai. Visose kamerose įrengti sanitariniai mazgai nėra nei atskirti nuo gyvenamojo kameros ploto, nei įrengti atskirose patalpose, nors pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą kalėjimo, tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas negali būti įskaičiuojamas į gyvenamąjį kameros plotą, nes tai reikštų, jog leidžiama asmenis apgyvendinti tualete, nors Higienos normos HN 76:2010 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose.

Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas užima apie 3 kv. m ploto, t. y. beveik pusę kameros, todėl kamerų Nr. 104, 114, 130 ir 180 gyvenamasis plotas yra maždaug 3 kv. m mažesnis nei jį deklaravo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija. Atsižvelgęs į melagingus duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad gyvenamasis plotas teisės aktų reikalavimų neatitiko tik 64 iš 74 dienų. Ši klaidinga išvada nulėmė neteisingą pareiškėjo teisių pažeidimo masto vertinimą ir neteisingą jam padarytos žalos įvertinimą. Pareiškėjo nuomone, visos kameros, kuriose jis buvo laikomas, pagal gyvenamąjį kameros plotą privalėjo būti vienvietės, tačiau šiose kamerose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija neteisėtai įrengė perteklinius gultus ir jose buvo laikoma nuo 2 iki 5 asmenų, todėl visą ginčo laikotarpį pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas gyvenamojo ploto aspektu buvo pažeidžiama. Pareiškėjas pažymi, kad neteisėtai įrengtų perteklinių gultų užimamas plotas negali būti įskaičiuojamas į gyvenamąjį kameros plotą, nes neteisėtai įrengti pertekliniai baldai gyvenamąjį kameros plotą užima (mažina) neteisėtai, o viena neteisėtai įrengta perteklinė miegamoji vieta ar vienas neteisėtai įrengtas daugiaaukštis gultas ir taip mažą gyvenamąjį kameros plotą dar sumažina maždaug 2 kv. m.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog dėl neteisėtai įrengtų perteklinių baldų kameroje visiškai nėra laisvo grindų ploto, todėl kalinami asmenys yra priversti visą parą gulėti savo gultuose. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad tokios kalinimo sąlygos buvo sudarytos veikiant nusikalstama tyčia. EŽTT praktikoje iš esmės yra kalbama ne apie kameros plotą, o apie kalinio privačią erdvę, kuri turi būti ne mažesnė kaip 3 kv. m žmogui. Pareiškėjo teigimu, daugiaaukščių metalinių gultų įrengimas niekaip nesuderinamas nei su kalinio privačios erdvės sąvoka, nei su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.6 punkto reikalavimu, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, nes daugiaaukščiai metaliniai gultai nėra lovos ir neužtikrina kalinio privačios erdvės perpildytose kamerose.

Pareiškėjas paaiškina, kad šiuo atveju yra aktualūs EŽTT 2013 m. vasario 12 d. sprendimas Yefimenko prieš Rusiją bei 2013 m. vasario 19 d. sprendimas Zuyev prieš Rusiją bylose, kuriose buvo nagrinėjamos identiškos kalinimo sąlygos. Kadangi šių EŽTT precedentų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra identiškos, tai ir šios bylos nagrinėjimo rezultatas neturi labai skirtis nuo minėtų EŽTT bylų nagrinėjimo rezultatų.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentą dėl neužtikrinimo galimybės praleisti ne kameroje bent 8 valandas per dieną, nes jam pagal EŽTT praktiką privalėjo būti sudaryta galimybė dalyvauti kokioje nors veikloje už kameros ribų mažiausiai 8 valandas per parą. Pareiškėjas pažymi, kad Higienos normos HN 76:2010 11 punkte ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, yra įtvirtinta tiesioginė diskriminacija (Konvencijos 14 str. pažeidimas), nes pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 89 straipsnį nuteistiems asmenims, kurie kalėjime yra laikinai, privalo būti suteikiamas dviejų valandų trukmės pasivaikščiojimas, t. y. suimtiesiems taikomos sunkesnės kalinimo sąlygos nei nuteistiesiems. Todėl šiuo klausimu turi būti vadovaujamasi EŽTT precedentu, suformuotu 2013 m. liepos 9 d. sprendime Varnas prieš Lietuvą.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundo argumentą dėl netinkamo tualeto įrengimo kamerose, nes pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą sanitariniai mazgai turi būti įrengti atskirose patalpose, o ne gyvenamosiose kamerose. Pareiškėjas akcentuoja, kad galimybė visiškai izoliuoti sanitarinį mazgų nuo likusio kameros ploto Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime yra, tačiau teisės aktų reikalavimai dėl tualetų įrengimo piktybiškai nevykdomi. Visose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose tvyro tualeto smarvė, nes nei atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, nei jokios kitos oro šalinimo sistemos kamerose nėra. Kadangi kamerose buvo po 2–5 žmones, pasinaudoti tualetu žmogaus orumo nežeminančiomis sąlygomis nebuvo jokios galimybės. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad tualetas yra įrengtas tiesiai priešais įėjimo duris, kuriose įrengtas kameros stebėjimo langelis. Taigi tiek kameros stebėjimo langelis, tiek ir pačios durys asmeniui naudojantis tualetu gali būti bet kuriuo momentu atidarytos. Pareiškėjas paaiškina, kad daugybę kartų buvo pakliuvęs į šokiruojančią situaciją, kai pareigūnai, įskaitant ir moteris, staiga atidarydavo duris pareiškėjui esant tualete.

Visose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos nėra, o kamerų viduje buvo specialiai įrengtos papildomos grotos tokiu būdu, kad kalinami asmenys negalėtų pasiekti lango ir vėdinti patalpų per langą. Atėmus galimybę atidaryti / uždaryti langą, kamerose neužtikrinamas privalomas vėdinimo, temperatūros ir drėgmės režimas, todėl šiltuoju metų laiku nėra galimybių vėdinti patalpas per langus ir kamerose būna labai tvanku ir karšta, o šaltuoju metų laiku nėra galimybių langus užsandarinti ir kamerose būna labai šalta ir drėgna. Dėl blogo apšvietimo pareiškėjas paaiškina, kad daugybėje Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų rezultatų buvo konstatuotas apšvietimo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose neatitikimas higienos normos reikalavimams. Šis pažeidimas taip pat buvo konstatuotas ir daugybėje Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtų administracinių bylų, kurios turi precedento reikšmę. Atsižvelgęs į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1640/2014 suformuotą praktiką įrodinėjimo pareiga (pareiga paneigti pareiškėjo teiginius) bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra perkeliama atsakovo atstovams, pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundo argumentus dėl netinkamo apšvietimo ir tai motyvuodamas tuo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimus atliko skundui neaktualiu laikotarpiu, pademonstravo savo šališkumą.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai rėmėsi EŽTT precedentu byloje Valašinas prieš Lietuvą, nes skiriasi šių bylų faktinės aplinkybės, t. y. minėtoje byloje buvo nagrinėjamos asmens kalinimo pataisos namuose (asmuo turi didelę judėjimo laisvę), o ne kalėjime sąlygos. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjas privalo pateikti įrodymus, nes šioje byloje pareiškėjas neprivalo įrodinėti patirtos neturtinės žalos fakto ir kitų aplinkybių. Pareiškėjas remiasi EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimu Ananyev ir kiti prieš Rusiją bei teigia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui. O tai, kad pareiškėjas buvo paleistas į laisvę, niekaip nepadidina galimybių gauti informaciją iš uždaros įstaigos.

Nors pareiškėjas pripažįsta, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, tačiau akcentuoja, jog deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo svarbesnė ir aiškesnė yra teisinė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju buvo pažeistos fundamentalios žmogaus teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinta piliečio teisė gyventi teisinėje valstybėje, teisė nebūti kankinamam, teisė nepatirti žiauraus, nežmoniško, žeminančio žmogaus orumą elgesio, teisė į sveikatą, kuri pagal savo esmę yra absoliuti) ir fundamentalūs teisinės valstybės principai (tarptautinių konvencijų privalomumas ir jose įtvirtinti draudimai žmogų kankinti, žiauriai, nežmoniškai su juo elgtis, žeminti žmogaus orumą, diskriminuoti žmogų). Pareiškėjas akcentuoja nukentėjusio asmens socialinį ir teisinį pažeidžiamumą, priklausomumą nuo kaltininko. Kaltininkai yra statutiniai valstybės tarnybos pareigūnai, kurie ciniškai pažeidinėjo įkalinto asmens teises, todėl neturtinė žala negali būti vertinama vien tik simboline suma, žalos atlyginimas privalo turėti ir prevencinį, atgrasomąjį poveikį nuo žmogaus teisių pažeidinėjimo ateityje.

Pareiškėjo teigimu, administracinių teismų praktika pripažinti, kad pakankama satisfakcija yra pats teisės pažeidimo konstatavimas, yra ydinga, nes pats teisės pažeidimo konstatavimas pakankama satisfakcija gali būti tik tada, kai teisės pažeidimą konstatuoja autoritetinga tarptautinė institucija, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnį vien tik teisės pažeidimo fakto konstatavimas nėra administracinių teismų priimamų sprendimų rūšis. Vadovaudamasis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta žmogaus prigimtine teise būti traktuojamam vienodai su kitais ir atsižvelgęs į teismų precedentų privalomumą, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam padaryta neturtinė žala negali būti vertinama mažesne suma, nei buvo įvertinta žinomuose teismų precedentuose analogiškose bylose, esant panašioms aplinkybėms. Šiuo atveju atsakingu asmeniu yra valstybė, kurios finansinės galimybės atlyginti žalą piliečiui yra praktiškai neribotos. Pareiškėjo nuomone, sprendžiant klausimą dėl žalos dydžio įvertinimo negali būti atsižvelgiama į tokius kriterijus kaip Lietuvoje egzistuojančios valstybės ekonominės darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygos, nes EŽTT byloje Ganea prieš Moldovą vadovavimąsi tokiais diskriminaciniais kriterijais įvertino kaip nesuderinamą su restitutio in integrum principu.

Bendrasis teisės principas, kad niekas negali turėti naudos iš neteisėtos veikos, šios bylos kontekste reiškia, jog atsakovas negali turėti finansinės naudos iš įsipareigojimų nevykdymo, t. y. iš žmogaus teisių pažeidimų, tačiau atsakovas dėl žmogaus teisių pažeidimo sutaupė lėšas, reikalingas rekonstruoti įkalinimo įstaigas, kad jos atitiktų nustatytus reikalavimus. Iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 24 d. nutarimo Nr. 619, 2008 m. kovo 26 d. nutarimo Nr. 288 ir 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1248 pareiškėjas sprendžia, kad neteisėtai dėl žmogaus teisių pažeidimo sutaupyta suma yra apie 88 mln. Eur. Kadangi Lietuvoje yra apie 8 000 kalinių, vidutinė vienam kaliniui už netinkamas kalinimo sąlygas priteisiama suma turėtų būti apie 10 000 Eur. Pareiškėjas paaiškina, kad buvo pažeista jo teisė į orumą, neteisėtas valstybės institucijų veikimas pažemino pareiškėją kaip pilietį, sukėlė ilgalaikį beteisiškumo jausmą. Žala padaryta ne tik konstitucinės teisės saugomai teisei į orumą, tačiau ir civilinės teisės saugomam gėriui – asmens teisei jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu piliečiu. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydžiu.

Pareiškėjo teigimu, neturtinės žalos dydžio vertinimo precedentas analogiškoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A438-121/2009 yra 19,30 Eur už dieną, o panašioje EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas) – 12,40 Eur už dieną. Padarytos neturtinės žalos vertinimas mažesne suma nei nurodo pareiškėjas iš esmės reikštų leidimą už nežymų mokestį pažeidinėti fundamentalias žmogaus teises, leidimą pažeidinėti Konstituciją ir Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, leidimą žmogų kankinti, leidimą žmogų diskriminuoti, žeminti žmogaus orumą, leidimą nežmoniškai su žmogumi elgtis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas iš esmės remiasi tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą. Atsakovas taip pat nurodo, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, t. y. dažnai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių nėra galimybės objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusio galbūt mažesnio kameros ploto nereikėtų laikyti tęstiniu ir intensyviu pažeidimu, dėl kurio pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šiuo atveju būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Atsakovas pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kartais pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui D. R. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. vasario 15 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Iš CK 6.247 straipsnyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad atlyginama tik ta žala, kuri susijusi su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, jog žala gali būti laikoma skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu, t. y. tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos turi egzistuoti priežastinis ryšys.

Nagrinėjamoje byloje analizuojant ir vertinant pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis jis remdamasis prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, neturtinės žalos atlyginimą, turėjo būti nustatomos CK 6.246 (valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai), 6.250 (asmens patirta neturtinė žala) bei 6.247 (neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys) straipsniuose nurodytos sąlygos.

Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkti elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį, remdamasis dispozityvumo principu, jis pateiktu skundu, be kita ko, įvardytais neteisėtais veiksmais, žalos grindimu, nurodo aspektus, su kuriais yra siejama konkreti prašoma priteisti žala, o šie pareiškėjo įvardyti aspektai apibrėžia nagrinėjamo ginčo ribas, vertinimą, ar būtent įvardytais aspektais kyla atsakovo deliktinė atsakomybė. Taigi visos civilinės atsakomybės sąlygos turi būti nurodytos (jų egzistavimas pagrįstas) pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, nes pagal jo turinį yra apibrėžiamos bylos nagrinėjimo ribos.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjo patirtą žalą, priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų bei byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos ginčijamu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad pareiškėjas 64 dienas buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 278 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos tik 64 dienas, nepagrįstai nenustatė kitų, išskyrus kameros ploto trūkumą, pažeidimų ir netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės nuostatas ir netinkamai vadovavosi / nesivadovavo precedento galią turinčiais teismų sprendimais.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą, o apeliaciniame skunde akcentuoja dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose tokie reikalavimai nebuvo įtvirtinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto), pažymi, kad Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nes Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus 3,6 kv. m viso kameros ploto standartas, o ne tokio dydžio gyvenamojo kameros ploto norma, kaip apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia pareiškėjas. Įvertinusi minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai atsakovo nurodytą visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičius (b. l. 7–8), neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad visos kameros, kuriose jis buvo laikomas, privalėjo būti vienvietės ir todėl minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimai buvo pažeidinėjami visą pareiškėjo kalinimo laikotarpį, nes iš minėtų duomenų matyti, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui (kai pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu didesnėse nei 7,2 kv. m kamerose): 2012 m. gruodžio 6 d. vakare, 2012 m. gruodžio 7 d. ryte, 2012 m. gruodžio 13 d. ryte, 2012 m. gruodžio 14 d. vakare, 2012 m. gruodžio 15–16 d., 2012 m. gruodžio 17 d. ryte, 2012 m. gruodžio 31 d. vakare, 2013 m. sausio 1 d., 2013 m. sausio 2 d. ryte, 2013 m. sausio 8 d., 2013 m. sausio 16 d. ryte, 2013 m. sausio 28 d. ryte ir 2013 m. vasario 6 d. ryte. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, buvo pažeista 64 dienas iš 73 pareiškėjo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ginčo laikotarpiu praleistų dienų.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto argumento, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kai nebuvo užtikrinta ploto norma vienam asmeniui, buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į neteisėtą perteklinių baldų įrengimą kamerose, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkto reikalavimus kamerose turi būti lovos kiekvienam suimtajam, o ginčo laikotarpiu kamerose kartu su pareiškėju dar buvo laikomi 1–4 asmenys, nesutinka su pareiškėjo pozicija, jog kamerose buvo įrengti pertekliniai baldai (gultai). Pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad kiekvienoje iš kamerų, kurioje jis buvo laikomas, buvo įrengta po du dviejų ar trijų aukštų gultus, t. y. gultų buvo tiek, kad kiekvienas kameroje laikomas suimtasis turėtų atskirą miegojimo vietą. Nors teisėjų kolegija neneigia aplinkybės, kad kamerų apstatymas baldais galėjo apsunkinti pareiškėjo galimybę netrukdomai judėti tarp baldų, tačiau šie nepatogumai yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus kameros ploto normos vienam asmeniui pažeidimu. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje stovėjo trijų aukštų lovos, nors jos turi būti vieno aukšto, o apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad daugiaaukščiai metaliniai gultai nėra lovos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad teisės aktai nenustato įpareigojimo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijai užtikrinti, jog suimtiesiems būtų skiriama vieno aukšto atskira lova. Kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam (Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad lovų įrengimo kamerose tikslas yra jog kiekvienas suimtasis turėtų atskirą (individualią) miegojimo vietą ir teisės aktuose nėra draudimo kamerose įrengti ne vieno, o kelių aukštų lovas. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne lova apibrėžiama kaip gulimasis baldas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Mokslo ir enciklopedijų leidykla: 1993 m., Vilnius. P. 374). Pats pareiškėjas skunde pripažino, kad kamerose yra įrengtos būtent lovos (kelių aukštų), ir tik apeliaciniame skunde tvirtina, jog daugiaaukščiai metaliniai gultai nėra lovos, tačiau iš esmės pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia aplinkybės, kad kamerose įrengti gulėti skirti baldai yra tinkami naudoti pagal jų paskirtį. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščioti išvesdavo tik vienai valandai, o tai yra grubus pažeidimas, nes žmogui priklauso vaikščioti iki 8 valandų per parą. Pirmosios instancijos teismas, paneigdamas šiuos pareiškėjo argumentus, nustatė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, kuri šiuo atveju nebuvo pažeista. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir akcentuoja, kad būtent Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme yra nustatyta suėmimo vykdymo tvarka, sąlygos ir asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinė padėtis (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 1 str. 1 d.). Kadangi pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo paskirtas suėmimas, šiuo atveju aktuali suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d.), o ne pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 89 straipsnis, kurio iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. galiojusioje redakcijoje buvo nustatyta, kad nuteistieji, kurie pagal šio kodekso 83 straipsnio 3 dalį kalėjime yra laikinai, gauna kasdien pasivaikščioti dvi valandas, nes ši norma nustatė laikinai laikomų kalėjime nuteistųjų laikymo sąlygas, o ne suimtųjų laikymo sąlygas. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas, kuriam pagal teisės aktus buvo suteikiama viena valanda pasivaikščioti gryname ore, buvo diskriminuojamas, kaip jis nurodo apeliaciniame skunde.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos jo diskriminacijos teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties pakeitimas palyginti su kitais asmenimis be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Be to, diskriminacijos uždraudimas yra įtvirtintas ir Konvencijos 14 straipsnyje, kurį aiškindamas, EŽTT yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr., pvz., 1986 m. liepos 8 d. sprendimą Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog jis ginčo laikotarpiu turėjo bent 8 valandas per dieną praleisti ne kameroje, t. y. kad jam privalėjo būti sudaryta galimybė dalyvauti kokioje nors veikloje už kameros ribų mažiausiai 8 valandas per parą, yra iš esmės nepagrįsti, nes tokio pobūdžio reikalavimai taikytinuose teisės aktuose nėra įtvirtinti, o tai yra tik rekomendacinio pobūdžio nuostatos. Be to, šių argumentų dėl veiklos už kameros ribų pareiškėjas nebuvo skunde aiškiai nurodęs kaip žalos atsiradimo pagrindo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino pažeidimo, susijusio su pasivaikščiojimo kiemelių būkle. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra visai tam nepritaikyti (slidu, mažas plotas), tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, šiuos pareiškėjo nusiskundimus atmetė kaip nepagrįstus, o apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pasivaikščiojimo kiemelių tinkamos būklės. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jis dėl slidžios dangos pasivaikščiojimo kiemelyje apvirto ir susižalojo nosį, tačiau pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šios aplinkybės pareiškėjas nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog ginčo laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemeliai, kuriuose pareiškėjas vaikščiodavo, buvo slidūs, taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo skunde nurodytą 2013 m. vasario 6 d. įvykį pasivaikščiojimo kiemelyje, kurio metu, kaip teigia pareiškėjas, jis susižeidė nosį. Akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nedetalizuoja su nosies susižeidimu susijusių aplinkybių, nepateikia šį faktą patvirtinančių įrodymų ir neteigia, jog tokių dokumentų pareiškėjas negali gauti. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo argumentas, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) buvo sutrikdyta jo sveikata, yra nepagrįstas ir vertintinas kaip deklaratyvus.

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1640/2014 nebuvo analizuojamas įrodinėjimo pareigos paskirstymo aspektas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Tačiau atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsižvelgusi į nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo paleidimo į laisvę 2015 m. gegužės 6 d. faktas yra svarbus, nes dėl to jis turėjo didesnes galimybes rinkti ir teikti įrodymus, pavyzdžiui, apie savo sveikatos būklę, negu būdamas sulaikytas. Taigi nepripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis pozicijos, jog pirmiausia pareiga pagrįsti civilinės atsakomybės taikymo sąlygas tenka pareiškėjui, pažeidė ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl to, jog kamerose buvo įrengti atviro tipo / atviri tualetai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad visose kamerose įrengti sanitariniai mazgai nėra nei atskirti nuo gyvenamojo kameros ploto, nei įrengti atskirose patalpose, nors pagal teisės aktų reikalavimus jie turi būti įrengti atskirose patalpose, o ne gyvenamosiose kamerose. Pareiškėjo teigimu, dėl to pasinaudoti tualetu žmogaus orumo nežeminančiomis sąlygomis nebuvo jokios galimybės.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Įvertinusi minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atitvertos nuo likusio kameros ploto sanitarinio mazgo patalpos įrengimas kameroje atitinka teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime į skundą nurodyta aplinkybe, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Nors sanitarinio mazgo erdvė šiuo atveju nebuvo visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto, tačiau laisvės atėmimo (suėmimo vykdymo) vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu. Pavyzdžiui, EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą Aleksandr Makarov prieš Rusiją).

Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, t. y. teisėjų kolegija neneigia aplinkybės, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis tualetu. Nors šie pareiškėjo nusiskundimai yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, tačiau yra pagrindas spręsti, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus šiuo aspektu vertino netinkamai.

Pareiškėjas skunde taip pat skundėsi bloga ventiliacija ir apšvietimu, tačiau pirmosios instancijos teismas šio pobūdžio pažeidimų nenustatė. Akcentuotina, kad pareiškėjo teiginiai apie teisės aktų reikalavimų neatitinkantį apšvietimą ir ventiliaciją skunde buvo abstraktūs, t. y. pareiškėjas nedetalizavo, ar natūralus ar dirbtinis apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, ir nepaaiškino dėl gyvenamųjų patalpų vėdinamo per langus galimybių. Higienos normos HN 76:2010 22–23 punktuose nustatyti gyvenamųjų patalpų apšvietimo reikalavimai, o 24 įtvirtinta nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Byloje nėra įrodymų, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras kamerose, kuriose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, būtų nustatęs su apšvietimu ar vėdinimu susijusius pažeidimus.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad galimybė atidaryti langą ir tokiu būdu vėdinti patalpas buvo atimta dėl grotų įrengimo, tačiau 2012 m. gegužės–birželio mėnesiais atliktų patikrinimų metu Vilniaus visuomenės sveikatos centras nustatė, kad kameroje Nr. 104, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2012 m. gruodžio mėnesį, Higienos normos HN 76:2010 24 punkto pažeidimų nenustatyta, nes kameroje yra langas, kuris pritaikytas vėdinti (kamera vėdinama natūraliu būdu per langą). Dėl blogo apšvietimo pareiškėjas apeliaciniame skunde paaiškina, kad daugybėje Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų rezultatų buvo konstatuotas apšvietimo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose neatitikimas higienos normos reikalavimams. Pareiškėjo teigimu, tai taip pat buvo konstatuota ir daugybėje Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtų administracinių bylų bei turi precedento reikšmę šioje byloje. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių dokumentų duomenų (datų, numerių), leidžiančių identifikuoti galbūt šiai bylai aktualius Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimus ar Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtas administracines bylas. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2012 m. spalio mėnesį atliko kameros Nr. 104, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2012 m. gruodžio mėnesį, apšvietimo patikrinimą ir nustatė, kad Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas yra pašalintas. Taigi nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl ventiliacijos ir apšvietimo laikytini nepagrįstais. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo aspektu nėra atsakovo neteisėtų veiksmų ir kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl kamerų apšvietimo būklės ar vėdinimo sąlygų patyrė neturinę žalą.

Nagrinėdama pareiškėjo argumentą, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas Poppe prieš Nyderlandus).

Pareiškėjas bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumą sieja su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjo teigimu, nepagrįstai nenustatė su kamerų apšvietimu susijusio pažeidimo, nes netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir vertino įrodymus. Aplinkybės, kad teismas nenustatė pareiškėjo nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir surinktus įrodymus įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas buvo šališkas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinį, neturi pagrindo abejoti bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumu. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių objektyviais duomenimis pagrįstų abejonių teisėjos, nagrinėjusios šią bylą, nešališkumu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas ir sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas). Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo abstrakčiu teiginiu dėl teismo veiksmų nesuderinamumo su piliečio absoliučia konstitucine teise į teisingą teismą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 24 d. nutarime Nr. 619, 2008 m. kovo 26 d. nutarime Nr. 288, 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248 nėra įtvirtinti konkretūs įpareigojimai Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl suimtųjų laikymo sąlygų, todėl pareiškėjas nepagrįstai savo teisių pažeidimą sieja su šių programinių / strateginių nuostatų neįvykdymu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išreikalauti naujus įrodymus, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgusi į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto įtakos sprendžiant, ar buvo pažeista pareiškėjo teisė, kad jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo išreikalauti iš atsakovo duomenis apie jų užimamą plotą tenkinimas neturėtų įtakos vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, nes, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas teisingai skaičiavo pareiškėjui tekusį kameros plotą. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme, tačiau pareiškėjas nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teismo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo apeliacinio skundo prašymo išreikalauti iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro informaciją apie visus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo patikrinimus, atliktus 2012–2013 metais, kurių metu buvo nustatytas bent vienas higienos normų pažeidimas, nes šis prašymas galėjo būti pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir nėra nurodyta, kokias konkrečiai aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, pagrįstų atliktų patikrinimų duomenys (ABTĮ 138 str. 3 d.).

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas patirtos neturtinės žalos dydį, nepagrįstai atsižvelgė į tokius diskriminacinio pobūdžio kriterijus kaip Lietuvoje egzistuojančios valstybės ekonominės darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygos. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai vadovavosi / nesivadovavo precedento galią turinčiais teismų sprendimais.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, atkreipia dėmesį, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas) priteistu neturtinės žalos dydžiu (12,40 Eur už dieną) kaip orientaciniu rodikliu, kiek turėtų būti priteista ir pareiškėjui, tačiau pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai. Pavyzdžiui, EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pripažino nacionalinio teismo asmeniui priteistą 2 400 Eur sumą dėl 361 dienas trukusio kalinimo priimtina ir šio asmens pareiškimą pripažino nepriimtinu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta nacionalinių teismų pareigos nustatant pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį vadovautis jo apeliaciniame skunde nurodytais EŽTT sprendimais Savenkovas prieš Lietuvą, Yefimenko prieš Rusiją ir Zuyev prieš Rusiją bylose.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai rėmėsi EŽTT precedentu byloje Valašinas prieš Lietuvą, nes iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas nelaikė minėto EŽTT sprendimo precedentu, o rėmėsi jame pateiktais išaiškinimais tik dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimo. Lietuvos Respublikos teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni nacionalinių teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, kurioje, kaip teigia pareiškėjas, asmeniui buvo priteista 19,30 Eur už dieną, laikyti precedentu, nes šios bylos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. A438-121/2009 buvo taikoma anksčiau galiojusi 5 kv. m kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, norma, kurios pažeidimo mastas skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatyto pažeidimo masto. Minėtoje byloje asmeniui teko nuo 1,23 iki 1,97 kv. m kameros ploto, o nagrinėjamu atveju beveik visą laikotarpį, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, pareiškėjui teko apytiksliai 2,65 kv. m kameros ploto, išskyrus 3 dienas, kai pareiškėjui teko mažiau kameros ploto.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad sprendžiant klausimą dėl žalos dydžio įvertinimo negali būti atsižvelgiama į tokius kriterijus kaip Lietuvoje egzistuojančios valstybės ekonominės darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygos, atkreipia dėmesį į EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, kuriame EŽTT pripažino, jog gyvenimo lygis šalyje taip pat gali būti reikšmingas kriterijus vertinant, ar kompensacija nacionaliniu lygmeniu yra pakankama. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio, skundžiamame sprendime atsižvelgė į visumą reikšmingų kriterijų, įskaitant ir į pragyvenimo lygį Lietuvoje, atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015 suformuotą praktiką.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, taip pat atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. vasario 15 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 850 Lt (246,18 Eur) minimalus darbo užmokestis, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016).

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, nes neturtinė žala patiriama individualiai.

Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimų aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies. Nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

Akcentuotina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktas neturtinės žalos apskaičiavimo būdas (įkalinimo įstaigoms rekonstruoti reikalingas lėšas dalijant iš Lietuvoje esančių kalinių skaičiaus) nelaikytinas tinkamu būdu apskaičiuoti pareiškėjo ginčijamu laikotarpiu patirtą neturtinę žalą. O apeliacinio skundo argumentas, kad šioje byloje pareiškėjas neprivalo įrodinėti patirtos neturtinės žalos fakto ir kitų aplinkybių, neatitinka nei ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kurioje pripažįstamos kalinamų asmenų ribotos galimybės rinkti įrodymus, tačiau dėl to jie nėra visiškai atleidžiami nuo įrodinėjimo pareigos.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes apie nosies traumą ir depresiją. Pareiškėjas nepagrindė skunde minimos nemigos, kuri sukėlė nepatogumus, priežastinio ryšio su šioje byloje nustatytais atsakovo neteisėtais veiksmais. Išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas teismo posėdyje labiau akcentavo apskritai dėl paskirto suėmimo, o ne dėl jo atlikimo sąlygų patirtus nepatogumus ir išgyvenimus. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo teiginiai apie jo sveikatos sutrikdymą yra pagrįsti, darytina išvada, jog nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (10 000 Eur). Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią EŽTT praktiką (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).

Taip pat pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų; toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, 1 val. per dieną pareiškėjas būna ne kameroje, o gryname ore, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kiti, išskyrus ploto trūkumą ir nepatogumus naudojantis tualetu, pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino.

Pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas sudarė nežmoniškas kalinimo sąlygas veikdamas nusikalstama tyčia. Nors atsakovas turėjo pareigą laikytis Įsakyme nustatyto 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo, tačiau atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad dėl objektyvių priežasčių Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuolat yra viršijamas maksimalus leistinas laikyti asmenų skaičius. Lietuvos administracinių teismų praktikoje minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime taip pat nustatomas pakankamai dažnai. Taigi nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o pirmosios instancijos teismo priteista 278 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma (10 000 Eur), o dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 600 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 278 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 600 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui D. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 278 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 600 Eur (šešių šimtų eurų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.             

Teisėjai                                                         Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė