Administracinė byla Nr. A-982-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00297-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. K. ir I. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. ir I. U. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant N. V. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjai V. K. ir I. U. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintu skundu (I t., b. 1. 1-12, 35-57), prašydami: išnagrinėti administracinę bylą dėl atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos netinkamo viešojo administravimo bei pripažinti atsakovo neveikimą jo kompetencijai priskirtų funkcijų ir pareigų neatlikimą ir panaikinti galimai prieštaringą Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 7 d. priimtą teisės aktą Nr. (1.64.)7R-141.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos valdžia ir valstybės institucijų pareigūnai, nagrinėdami pareiškėjų pareiškimus, prašymus ir skundus galimai šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, Europos Sąjungos teisės aktus, nes netinkamai vykdė viešą administravimą, neatliko viešojo administravimo funkcijų ir nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių viešą administravimą, ir piliečių aptarnavimo viešojo administravimo institucijose tvarkos reikalavimų, nustatytų įstatymu, bei tokiais savo neteisėtais veiksmais ir neveikimu pažeidė jų teisę į gerą viešą administravimą bei teisę į informaciją, teisę į greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Lietuvos Respublikos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnų neteisėti veiksmai ir neveikimas, biurokratizmas ir vilkinimas apginti žmogaus teises ir laisves, tinkamai įgyvendinti vaiko teises reglamentuojančius teisės aktus, imtis veiksmų užkirsti kelią politinei korupcijai ir kita gali iš esmės prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir joje įtvirtintiems demokratijos, teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Atsakovas netinkamai atliko savo pareigas ir funkcijas, savo neteisėtais veiksmais – atsisakymu veikti ir neteisėtu neveikimu – nesiimant jokių veiksmų apsaugoti žmogaus teises ir laisves, apsaugoti vaiko teises ir laisves, valstybės viešą interesą patikrinti teisės aktų atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai viršijo savo įgaliojimus, neteisingai aiškindami teisės normas ir tuo šiurkščiai pažeidė Konstitucijos 5 straipsnį.

Manė, kad Lietuvos Respublikai ir jos piliečiams, Europos Sąjungos visuomenės nariams padaryta didelė žala, atsiradusi dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir neveikimo dėl kilusio konstitucinio ginčo, kurio nenori spręsti Lietuvos valdžia Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme.

Žala visuomenei atsirado dėl skirtingų viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, atsiradusio dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Atsakovas nesureagavo į argumentus dėl korupcijos pavojaus visuomenei, galimai vadovavosi ne teisiniais, o politiniais argumentais ir dėl politinio Šališkumo tinkamai neveikė pagal įstatymus.

Atsakovas neatsižvelgė į teisinius ir faktinius argumentus, kad Lietuvos valdžia ir valstybės institucijos galimai pažeidė vaiko — D. K., teises ir buvusios teisėjos N. V. teises bei savo kompetencijos ribose nesiėmė veiksmų šiems pažeidimams pašalinti.

Pareiškėjai nesutiko su Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. (1.64.)7R-141. Manė, kad atsakovas, atsisakydamas spręsti klausimus, nurodytus 2012 m. gruodžio 3 d. prašyme, tokiu būdu, neteisingai taikydamas įstatymą, savo neteisėtais veiksmais ir neveikimu pažeidė pareiškėjų teises bei šiurkščiai pažeidė Konstituciją, įstatymus, poįstatyminius aktus.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjų skundą (I t., b. 1. 171-172) su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka. Todėl vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, Konstitucinis Teismas nagrinėja tik jam žinybingą kreipimąsi – prašymą ar paklausimą, o dėl pareiškėjų pateiktų prašymų negali būti kreiptasi į Konstitucinį Teismą, nes jie nežinybingi Konstituciniam Teismui.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Civilinio proceso kodekse, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimus tam, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrėtas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 24 d. sprendimu (III t., b. l. 125-132) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2012 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pateiktas skundas dėl Lietuvos Respublikos valdžios ir valstybės institucijų neveikimo nagrinėjant I. U. ir V. K. pareiškimus, prašymus ir skundus dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir konstitucinės santvarkos pažeidimo ir vilkinimo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (I t., b. 1. 13-27). Skundas persiųstas nagrinėti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2013 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. (1.64.)7R-141 atsakė į 2012 m. gruodžio 6 d. pareiškėjų gautą prašymą (I t., b. 1. 28-30).

Skundžiamame akte Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir Teisingumo ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 (Žin., 1998, Nr. 63-1816; 2010, Nr. 123-6301), į Teisingumo ministerijos kompetenciją neįeina įstatymų ir kitų teisės aktų bei jų taikymo oficialus aiškinimas ar konkrečios faktinės situacijos nagrinėjimas. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas: valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Konstitucijoje, įstatymuose kiekvienai valdžiai yra nustatyta jos prigimtį, paskirtį atitinkanti kompetencija, taip pat įtvirtintas atskirų valdžių savarankiškumas, nepriklausomumas viena nuo kitos. Kiekviena valdžia remiasi Konstitucijoje nustatytais įgaliojimais. Teismai yra laikomi tautos įsteigta savarankiška ir nepriklausoma valstybės valdžia, kuri, vykdydama jai pavestas funkcijas, nėra pavaldi nei įstatymų leidžiamajai, nei vykdomajai valdžiai. Teisminės valdžios nepriklausomumą ir savarankiškumą patvirtina ir Konstitucijos 114 straipsnis, kuris draudžia tiek Teisingumo ministerijai, tiek kitoms valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, Seimo nariams ir kitiems pareigūnams, politinėms partijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms ar piliečiams kištis į teisėjų ir teismų veiklą, nes tai pažeistų jų nepriklausomumą ir nešališkumą, kurie yra būtini vykdant teisingumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą konstatavo, kad bet koks įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios kišimasis į teismų veiklą, susijusią su teisingumo vykdymu, reiškia teisėjo ir teismų nepriklausomumo pažeidimą, o kartu ir Konstitucijos pažeidimą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 46-851; 2002, Nr. 17-649) 3 straipsnį teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams. Niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo. Vadovaujantis Teismų įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi bylose teismų sprendimus gali peržiūrėti tik teismas ir tik įstatymų nustatyta tvarka. Žemesnės instancijos teismų sprendimų kontrolę vykdo aukštesnės instancijos teismai.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pažymėjo ir tai, kad Teismų įstatymas numato galimybę teisėjui taikyti drausminę atsakomybę. Vadovaujantis Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalimi, teisėjo drausminė atsakomybė galima esant vienam iš šių pagrindų: 1) už teisėjo vardą žeminantį poelgį; 2) už kitų Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą 3) už įstatymuose numatytų teisėjų darbinės ar politinės veiklos apribojimų nesilaikymą. Siūlyti iškelti drausmės bylą turi teisę Teisėjų taryba, Teisėjų etikos ir drausmės komisija, taip pat teismo, kuriame dirba teisėjas, arba bet kurio aukštesnės instancijos teismo pirmininkas ar kitas asmuo, kuriam tapo žinoma apie Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą. Turintis teisę siūlyti iškelti drausmės bylą subjektas motyvuotą teikimą dėl drausmės bylos teisėjui iškėlimo pateikia Teisėjų tarybai. Iškelta drausmės byla perduodama Teisėjų garbės teismui. Pareiškėjams pasiūlyta, jeigu jie mano, kad jų skunde nurodytoje situacijoje yra teisėjų drausminės atsakomybės pagrindai, skundą pateikti Teisėjų etikos ir drausmės komisijai arba Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nurodytiems subjektams (Teisėjų tarybai, teismo, kuriame dirba teisėjas, arba aukštesnės instancijos teismo pirmininkui ar kitam asmeniui, kuriam tapo žinoma apie nusižengimą). Pažymėjo, jog pagal Teismų įstatymo 84 straipsnio 2 dalį drausmės bylos iškelti negalima praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo nusižengimo padarymo. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai informuoti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencija apibrėžta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Konstitucijos 105 straipsnyje, taip pat Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnyje nurodyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, taip pat Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai. Atsakovas skundžiamame akte akcentavo, kad Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų ir negali tirti, ar Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, teisėjų veiksmai, priimti procesiniai sprendimai neprieštarauja Konstitucijai ir (arba) įstatymams.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsniu, sprendė, jog skundžiamo sprendimo turinio analizė leidžia teismui pagrįstai teigti, kad jis atitinka individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, kurie reglamentuojami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje, motyvuotas, pasirašytas įgaliotų asmenų, nurodyta apskundimo tvarka. Šiuo sprendimu taip pat buvo laikytasi ir gero administravimo principo. Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytą, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad atsakovas detaliai pareiškėjams išaiškino valdžių padalijimo principo esmę, teismų sprendimų kontrolės mechanizmą, teisėjų drausminės atsakomybės nagrinėjimo principus. Nėra teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų dėl netinkamo viešojo administravimo bei pripažinti atsakovo neveikimą jo kompetencijai priskirtų funkcijų ir pareigų neatlikimą.

Teismas taip pat nustatė, kad patikslintame skunde pareiškėjai prašo:

1.              Kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ištirti ir pateikti išvadą, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei įstatymų viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės principams;

2.              Kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ištirti ir išaiškinti, ar 2013 m. vasario 4 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo Gintaro Dzedulionio priimta nutartis, kaip teisės aktas, iš esmės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei įstatymų viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės principams ir/ar teisėjos Liudmilos Zaborovskos veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai 1, 2, 5, 6 straipsnių, 7 straipsnio 1 daliai, 18, 29, 30, 109 ir 110 straipsniams;

3.              Kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės su prašymu spręsti, ar 2013 m. sausio 7 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos priimtas teisės aktas Nr. (1.64.)7R-141 atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalai bei įstatymų viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės principams ir/ar Teisingumo ministerijos veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams;

4.              Kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės neveikimas – viešojo administravimo funkcijų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 punkte įtvirtintos funkcijos, priskirtos Vyriausybės kompetencijai, neįgyvendinimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams;

5.              Kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės su prašymu spręsti, ar 2010 m. gegužės 14 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo Broniaus Varsackio priimta nutartis civilinėje byloje Nr. 2-718-825/2010 (kuria vadovavosi teisėsaugos institucijos), kaip teisės aktas, iš esmės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei įstatymų viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės principams ir/ar teisėjo Broniaus Varsackio veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijos 1, 5, 109 straipsniams;

6.              Kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ištirti ir išaiškinti, ar taikomas administracinėje byloje teisės aktas – Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimas, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei įstatymų viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės principams;

7.              Kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ištirti ir išaiškinti, ar taikomas administracinėje byloje teisės aktas – Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis Nr. 2-21-550/2011, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei įstatymų viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės principams;

8.              Kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ištirti ir išaiškinti, ar įsigaliojusi 2012 m. liepos 11 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos Liudmilos Zaborovskos priimta nutartis administracinėje byloje Nr. 1-3753-244/2012, kaip teisės aktas, turintis įstatymo galią, iš esmės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei įstatymų viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės principams ir/ar teisėjos Liudmilos Zaborovskos veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijos 1, 2, 5 straipsniams, 7 straipsnio 1 daliai, 18, 29, 30, 109 ir 110 straipsniams;

9.              Kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ištirti ir išaiškinti, ar įsigaliojusi 2012 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos, susidedančios iš teisėjų Laimutės Baltrūnaitės, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Dalios Višinskienės, priimta nutartis Nr. AS146-585/2012, kaip teisės aktas, turintis įstatymo galią, iš esmės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei įstatymų viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės principams ir/ar teisėjų Laimutės Baltrūnaitės, Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės ir Dalios Višinskienės veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijos 1, 2, 5 straipsniams, 7 straipsnio 1 daliai, 18, 29, 30, 109 ir 110 straipsniams;

10.              Kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ištirti ir išaiškinti, ar įsigaliojusi 2013 m. sausio 4 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos, susidedančios iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Artūro Drigoto (pranešėjas), priimta galutinė ir neskundžiama nutartis administracinėje byloje Nr. P502-212/2012, kaip teisės aktas, turintis įstatymo galią, iš esmės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei įstatymų viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės principams ir/ar teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Artūro Drigoto veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijos 1, 2, 5 straipsniams, 7 straipsnio 1 daliai, 18, 29, 30, 109 ir 110 straipsniams;

11.              Kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ištirti ir mums išaiškinti ar taikomas administracinėje byloje teisės aktas – 2012 m. lapkričio 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo laikinai einančio pirmininko pavaduotojo pareigas Romano Klišausko raštas Nr. 01-02-746 neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai ir/ar laikinai einančio pirmininko pavaduotojo pareigas Romano Klišausko veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijos 1, 2, 5 straipsniams, 7 straipsnio 1 daliai, 18, 29, 30, 109 ir 110 straipsniams;

12.              Kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ištirti ir spręsti, ar nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija ir/ar yra pažeistos vaiko D. K. teisės ir laisvės, garantuotos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Europos Sąjungos ir tarptautiniais teisės aktais (vaiko teisė į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybė ir laisvė, vaiko teisė būti sveikam, gyventi sveikoje ir saugioje aplinkoje, vaiko teisė reikšti savo nuomonę, teisė būti apsaugotam nuo nusikaltimų ir korupcijos ir kitos) per 2012 m. gegužės 17 d. Lietuvoje, Kauno rajone, Garliavos įvykius ir kitaip ir/ar taip nėra pažeistas viešas interesas;

13.              Kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ištirti ir spręsti, ar per 2012 m. gegužės 17 d. Lietuvoje, Kauno rajone, Garliavos įvykius buvo pažeista Konstitucija ir pažeistos N. V. ir kitų žmonių teisės ir/ar nebuvo tokiu būdu pažeistas viešas interesas;

14.              Kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ištirti ir spręsti, ar 2012 m. gegužės 17 d. šturmas Lietuvoje, Kauno rajone, Garliavoje, panaudojant 240 policijos pareigūnų prieš neginkluotus žmones bei naudojant prievartą, pažeidžiant žmogaus laisvę judėti, žalojant žmones, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei ar pareigūnų veiksmai prieštarauja Konstitucijos 1, 2, 5 straipsniams, 7 straipsnio 1 daliai, 18 straipsniui;

15.              Kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ištirti, ar viešojo administravimo subjektų – Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos, Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiksmai ir neveikimas, nagrinėjant 2012 m. gegužės 21 d. I. U. ir V. K. prašymą (dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ištyrimui, ar visuomenės ginčijamas teisės aktas – Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarimas Nr. 2-21-550/2011, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei įstatymų viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės principams) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams.

Pareiškėjas V. K. 2015 m. balandžio 16 d. teismui pateikė prašymą (III t., b. 1. 107-119) kuriuo prašo:

1.              Stabdyti administracinės bylos Nr. I-174-437/2015 nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės bei teisės aktų atitikimo išvados;

2.              Kreiptis į kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar administracinėje byloje Nr. I-174-437/2015 taikoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis, kuri galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas taikomas Vilniaus apygardos administracinio teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos teisingumo ir teisinės valstybės principams;

3.              Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, kurioje įtvirtintas draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 18, 28, 29, 30, 33, 102, 103, 104, 105, 107 straipsniams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisinio saugumo, ekonomiškumo, subsidiarumo ir proporcingumo principams;

4.              Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės, prašant spręsti, ar administracinėje byloje Nr. I-174-437/2015 taikomas teisės aktas, turintis įstatymų galią – 2014 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. 1-394-365/2014, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims ir/ar teisėjų Gintaro Dzedulionio, Rūtos Miliuvienės ir Margaritos Stambrauskaitės veiksmai ir neveikimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją bei teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus;

5.              Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės, prašant spręsti, ar administracinėje byloje Nr. I-174-437/2015 taikomas teisės aktas, turintis įstatymų galią – 2014 m. spalio 22 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-1082/2014 atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims ir/ar teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio veiksmai ir neveikimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją bei teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principų;

6.              Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės, prašant spręsti, ar administracinėje byloje Nr. I-174-437/2015 taikomas teisės aktas, turintis įstatymo galią – 2014 m. lapkričio 19 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-1112/2014, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims ir/ar teisėjų Arūno Dirvono, Veslava Ruskan ir Virginijos Volskienės veiksmai ir neveikimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją bei teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus;

7.              Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės, prašant spręsti, ar administracinėje byloje Nr. I-174-437/2015 taikomas teisės aktas, turintis įstatymo galią – 2014 m. lapkričio 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-1112/2014, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims ir/ar teisėjų Arūno Dirvono, Veslava Ruskan ir Virginijos Volskienės veiksmai ir neveikimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją bei teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus;

8.              Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės, prašant spręsti, ar administracinėje byloje Nr. I-174-437/2015 taikomas teisės aktas, turintis įstatymo galią – 2014 m. lapkričio 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-1082/2014 atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims ir/ar teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio veiksmai ir neveikimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją bei teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus;

9.              Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos Prezidentės Jos Ekscelencijos Dalios Grybauskaitės priimtas 2014 m. rugpjūčio 29 d. dekretas Nr. 1K-53 „Dėl Dariaus Valio grąžinimo į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnį Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas.

Konstitucinis Teismas nesprendžia dėl teisėjų ir prokurorų veiksmų ir aktų konstitucingumo. Teismui nekilo abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo, todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl konstitucingumo kontrolės atmestas.

Bylos dalyku yra skundžiamas atsakovo aktas, todėl dėl kitų pareiškėjų skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisakė, nes jie išeina už bylos nagrinėjimo dalyko ribų.

III.

Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 138-159), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Taip pat prašo taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnį, stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės prašant spręsti, ar byloje taikomi užginčytini teisės aktai ir Lietuvos valdžios ir valstybės pareigūnų veiksmai ir neveikimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, neteisingas, nepagrįstas, neargumentuotas, nemotyvuotas, priimtas neteisėto teismo sudėtyje, teismo, sudaryto ne pagal įstatymą, suinteresuoto bylos baigtimi, šališko teismo. Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvykdė pagrindinės teismo funkcijos – teisingumo, peržengdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio ribas, administracinę bylą nagrinėjo nesąžiningai, neteisingai, neskaidriai, neobjektyviai ir šališkai, ignoravo faktines aplinkybes ir jų nesusiejo su teisės normomis. Teismas neišsprendė konstitucinio ginčo, nesureguliavo visuomeninių santykių, šiurkščiai pažeidė žmogaus teisės ir laisvės bei valstybės viešą interesą, ignoravo vaiko teisių pažeidimus, neaiškino arba netinkamai aiškino įstatymą ir teisės normas, taikė teisės aktus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas.
2. Vilniaus apygardos administracinis teismas šiurkščiai pažeidė pareiškėjo V. K. teisę į teisminę gynybą Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme ir taip šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 ir 30, 109 straipsnius bei teismo ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus.
3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra neteisingas ir neteisėtas, yra tinkamai neargumentuotas ir be tinkamų motyvų, ir kaip teisės aktas savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1, 3 straipsniams, 6 straipsnio 1 daliai, 8, 13, 14 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 18, 23, 25, 28, 29, 30, 109, 110, 117 straipsniams ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 5 straipsniui, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsniui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 26, 28, 30, 31, 33, 34, 35, 36, 41 straipsniams, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybių ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 7, 13, 14, 15, 17, 18, 19 straipsniams ir kt.
4. Teismas ir teisėjai šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį ir jame įtvirtintus teismo ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus, piktnaudžiavo valdžios įgaliojimais, nes administracinę bylą teismas ir teisėjai laiku ir teisingai neišsprendė nusišalinimo ir nušalinimo klausimus ir taip pažeidė pareiškėjo V. K. nušalinimo teisę — atėmė teisę reikšti nušalinimus teismui ir teisėjams šališkais, neteisėtais, keršijančiais veiksmais. Pareikšto nušalinimo išsprendimo tvarka buvo šiurkščiai pažeista, nes nušalinimo klausimus sprendė šališkas, neteisėtos sudėties teismas, ignoravo faktinius ir teisinius pareiškėjo V. K. argumentus, nurodytus motyvus ir pagrindus.
5. 2014 m. gegužės 5 d. administracinėje byloje Nr. I-394-365/2014 teismo posėdžio metu pareiškėjas V. K. pareiškė nepasitikėjimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir visiems teisėjams, teismo pirmininkei Inai Kirkutienei bei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir visiems jos teisėjams, teismo pirmininkui Ričardui Piličiauskui — įrodymas Vilniaus apygardos administracinio teismo darytas garso įrašas, kuriame užfiksuotas žodinis pareiškimas apie nepasitikėjimą teismais ir teisėjais bei žodinis pareiškimas apie nušalinimą, kurios metu, buvo nurodyti nušalinimo motyvai ir pagrindai. Tuo metu, kai pareiškėjas pareiškė nušalimą žodžiu, pareiškė nušalinimą ir raštu (II t., b. l. 132-148) bei prašė nedelsiant stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Tiek žodinis, tiek rašytinis nušalinimai įrodo, kad pareiškėjas suabejojo Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir teisėjų nepriklausomumu ir nešališkumu, tačiau pareikštas 2014 m. gegužės 5 d. nušalinimas tinkamai išnagrinėtas nebuvo, nes nušalinimo išsprendimo tvarka buvo pažeista, nes teismai ir teisėjai, kuriems buvo pareikštas nušalinimas, nuo administracinės bylos nagrinėjimo ir pareiškėjo skundo nagrinėjimo nenusišalino bei neperdavė administracinę bylą ir pareiškėjų skundą bei pareiškimą apie pareikštą Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiajam administracinio teismo nušalinimą spręsti kitam nepriklausomam ir nešališkam teismui bei nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą taip teismas šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, pareiškėjo teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą bei atėmė iš jo ir kitų šalių teisę į teismą – teisę į teisingą teismą, teisę į greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą – taip teismas šiurkščiai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį. Teismas ir teisėjai neįvykdė pareigos užtikrinti šalių teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą ir taip šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 18, 30, 109 straipsnius, bei kitas teisės normas.
6. 2015 m. balandžio 16 d. teismo posėdžio metu į teisėjo Raimondo Blauzdžiaus klausimą, ar reiškia nušalinimą, pareiškėjas atsakė, kad 2014 m. gegužės 5 d. jau yra pareiškęs nušalinimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir visiems teisėjams bei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir visiems teisėjams, tačiau teismai ir nenusišalino nuo bylos, ir neatidavė nušalinimo klausimo spręsti nepriklausomam ir nešališkam teismui, o tinkamai neišsprendęs nušalinimo klausimo, pradėjo keršyti pareiškėjui – šališko sudaryto ne pagal įstatymą teismo, neteisėtos teismo sudėties priėmė neteisėtą, neteisingą, nesąžiningą 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-394-365/2014, kurioje nutarė skirti pareiškėjui 2 500 Lt dydžio baudą už piktnaudžiavimą nušalinimo teise, kurios Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepanaikino, nes atskiruosius skundus nagrinėjo šalikas teismas, taip pat neteisėto teismo sudėtyje bei taip du teismai atėmė ir pareiškėjo nušalinimo teisę nagrinėjamoje administracinėje byloje. Kadangi pareiškėjas nėra toks turtingas, kad galėtų apmokėti kiekvieną šališką ir neteisėtą teismo sprendimą, todėl paliko teismui pačiam savo nuožiūra spręsti nusišalinimo ar nušalinimo klausimą (2015 m. balandžio 16 d. teismo posėdžio teismo darytas garso įrašas). Tačiau teismas ir teisėjai pasielgė nesąžiningai, žinodamas, kad yra aplinkybių, kurios leidžia suabejoti teismo, teisėjų kolegijos nepriklausomumu ir nešališkumu, ėmėsi nagrinėti administracinę bylą Nr. I-174-437/2015 neteisėtos sudėties. Taip Vilniaus apygardos administracinis teismas neužtikrino šalių teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą, teisės į tinkamą (sąžiningą) teismo procesą, teisę į teisingą teismą, atėmė iš pareiškėjo teisę teisminę gynybą ir teisingą teismą ir taip 2015 m. balandžio 16 d. teismo posėdžio metu pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 18, 30, 109 straipsnius ir kitas teisės normas. Vilniaus apygardos administracinis teismas ir teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Vansevičiaus, būdami suinteresuoti bylos baigtimi ir šališki, neįvykdė pareigos nusišalinti nuo administracinės bylos ir pareiškėjo skundo nagrinėjimo, toliau neteisėtai nagrinėjo bylą ir taikė teisės aktus, kurie galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjas 2015 m. balandžio 16 d. teismo posėdžio metu žodžiu prašė vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsniu, bylos nagrinėjimą sustabdyti ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar byloje taikomi teisės aktai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir skaitė savo argumentus, motyvus ir pagrindus, tačiau teismas nenorėjo klausyti, sustabdė ir pasakė paduoti pareiškėjo skaitomą ir aiškinamą raštišką prašymą (III t., b. l. 107-119) bei bylos nagrinėjimo metu netyrė įrodymų, kurie buvo nurodyti pareiškėjo prašyme. Taip teismas pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam.
7. Administracinę bylą nagrinėjo ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne pagal įstatymą sudarytas teismas, neteisėto teismo sudėtyje, šališki, suinteresuoti bylos baigtimi teisėjai Violeta Balčytienė, Raimondas Blauzdžius ir Donatas Vansevičius, kurie neturėjo teisės dalyvauti bylos nagrinėjime, nes vienaip ar kitaip buvo suinteresuoti bylos baigtimi ir turėjo pareigą nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, to nepadarė ir administracinę bylą nagrinėjo šališkai, neobjektyviai, neišsamiai, nekokybiškai ir turėdami išankstinį nusistatymą priėmė šališką, neobjektyvų, neteisėtą ir neteisingą, neargumentuotą ir nemotyvuotą sprendimą. Pažeistas teisės į tinkamą teismo procesą principas. Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiurkščiai pažeidė pareiškėjo ir kitų asmenų konstitucines teises, priėmė sprendimus, kurie įsigaliojo ir kaip poįstatyminiai teisės aktai turi įstatymo galią, tačiau, pareiškėjo manymu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl būtina nedelsiant kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar byloje taikomi teisės aktai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas, konkrečiau šio teismo teisėjai Violeta Balčytienė, Raimondas Blauzdžius ir Donatas Vansevičius, Gintaras Dzedulionis, Rūta Miliuvienė, Margarita Stambrauskaitė, Nijolė Sušinskienė, Nijolė Žalnieriūnienė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė Ina Kirkutienė, priėmęs sprendimus Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos valstybės vardu ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konkrečiau šio teismo teisėjai Arūnas Dirvonas, Veslava Ruskan, Virginija Volskienė, Stasys Gagys, Romanas Klišauskas, Dainius Raižys, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Ričardas Piličauskas ir teismo pirmininko pavaduotojas Irmantas Jarukaitis šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai, išsamiai ir kokybiškai neišnagrinėjo administracinės bylos, todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tik atkartoja cituodamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, tačiau netinkamai jas taiko ir įgyvendina, nes dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnio, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimo bei kitų teisės aktų (poįstatyminių teisės aktų, turinčių įstatymo galią, arba prilyginamų įstatymui) galimai prieštaraujančių Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės bei nepateikė prašymo, ar minėti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vilniaus apygardos administracinis teismas elgėsi atvirkščiai ir viršydamas savo įgaliojimus, peržengdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatytas ribas, neteisėtai prisiėmęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, neteisėtai vertino ir darė išvadas dėl minėtų teisės aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
10. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Raimondas Blauzdžius galimai šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir sulaužė duotą priesaiką, nes nagrinėdamas bylą, elgėsi šališkai, priiminėjo neteisingus ir šališkus sprendimus ir taip šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą teismą, į greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1, 3 straipsnius, 6 straipsnio 1 dalį, 8, 13, 14 straipsnius, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 18, 30, 109 straipsnius ir kitas teisės normas.
11. 2014 m. spalio 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis yra priimta neteisėto teismo sudėties, teisėjų kolegijos susidedančios iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Violetos Balčytienės, Jūros Marijos Strumskienės, kurie buvo šališki ir suinteresuoti bylos baigtimi, be to, šią teisėjų kolegiją sudarė asmuo, suinteresuotas bylos baigtimi – Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė Ina Kirkutienė, šiukščiai pažeidžiant teismo ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus, kuri daug kartu šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir sulaužė duotą priesaiką bei jos neteisėti veiksmai skundžiami, bet dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir teisėjų šališkumo ji dangstoma. Neteisėto teismo sudėtis – besąlygiškas pagrindas ateityje atnaujinti procesą, todėl būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar 2014 m. spalio 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir/ar teisėjų Inos Kirkutienės, Raimondo Blauzdžiaus, Violetos Balčytienės, Jūros Marijos Strumskienės veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės, teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principams.
12. 2014 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą dėl 2014 m. lapkričio 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos, susidedančios iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Violetos Balčytienės ir Jūros Marijos Strumskienės priimto sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-5523-437/2014, tačiau šio apeliacinio skundo nagrinėjimas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra nepagrįstai vilkinamas, pasiruošimas administracinės bylos Nr. A-1291-624/2015 nagrinėjimui tinkamai nevyksta, neišspręsti būtini klausimai, kad administracinė byla Nr. A-1291-624/2015 būtų išnagrinėta visapusiškai ir objektyviai, tokiu būdu teismas pažeidė pareiškėjo konstitucines teises – teisę į teisingą teismą, teisę į teisminę gynybą, teisę į greitą teismą ir taip pažeidė Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir kitas teisės normas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas elgiasi šališkai, kaip apeliacinės instancijos teismas neatlieka savo funkcijų – procesas administracinėje byloje Nr. A-1291-624/2015 vyksta nesąžiningai, neteisingai, neskaidriai, šiurkščiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus bei teismo ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus, taip pat pareiškėjo teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai ir pirmininkai tarpusavy slaptai derina veiksmus. Taip Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai, užvilkinę teisingą sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1291-624/2015 sudarė sąlygas, kad teisėjas Raimondas Blauzdžius dalyvautų administracinėje byloje Nr. I-174-437/2015 ir atmestų pareiškėjų skundus. Atkreipiamas dėmesys, kad ir administracinę bylą Nr. A-1291-624/2015 nagrinėti paskirti teisėjai, kurie taip pat yra šališki ir suinteresuoti bylos baigtimi.
13. 2015 m. vasario 26 d. pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė skundą reg. Nr. 02-01-426 dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šiurkščių Konstitucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimo, šiurkščiai pažeidžiant pareiškėjo konstitucines teises vilkinant pasiruošimą administracinės bylos Nr. A-1291/2015 nagrinėjimui teisme ir bylos atnaujinimą nesilaikydamas teisingumo ir teisinės valstybės, skaidrumo, viešumo ir kitų principų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į šį skundą iš karto nesureagavo ir šalims skundo nuorašų neišsiuntė, pažeisdamas viešumo principą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į pareiškėjo argumentus apie teisingumo ir teisinės valstybės, skaidrumo, viešumo ir kitų principų pažeidimą nesureagavo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į pareiškėjo argumentus apie tai, kad administracinėje byloje Nr. A-1291/2015 iki šios dienos nėra priimta nutartis ir nėra paskirta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija pareiškėjo 2014 m. gruodžio 1 d. apeliaciniam skundui nagrinėti, nepaskirta posėdžio datą ir laikas, taip šiurkščiai pažeidžiant pareiškėjo ir jo atstovaujamos motinos – G. K., bei kitų asmenų teises, nesureagavo, toliau neveikė, neskyrė teismo kolegijos ir datos bylos nagrinėjimui. Teismas taip pat ignoravo pareiškėjo argumentus, kad vilkinimu ir neveikimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1, 3 straipsnius, 6 straipsnio 1 dalį, 8, 13, 14 straipsnius, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 18, 23, 25, 28, 29, 30, 109, 110 straipsnius ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintus teisingumo ir teisinės valstybės principus, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 1, 2, 3, 4 straipsnius, 5 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą, 6 straipsnį, 7 straipsnio 1 ir 2 dalis, 8, 10, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 straipsnius, 37 straipsnio 1 dalį, 47, 471, 48, 57, 58, 65, 66, 67, 68, 70, 71, 72, 73, 74, 75, 78, 79, 81, 82, 83, 86, 87 straipsnius, 88 straipsnio 2, 4 punktus, 89, 90 straipsnius, ir kt.
14. Taip pat 2015 m. kovo 4 d. pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė skundą Nr. 02-01-467 dėl teisės į teisingą teismą, teisės į greitą ir teisingą bylos nagrinėjimo pažeidimą bei teismo šališkų veiksmų, tyčinio administracinės bylos Nr. A-1291/2015 nagrinėjimo vilkinimo, bei tyčinio vilkinimo spręsti klausimą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės. Šiame skunde pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. vasario 26 d. padavė skundą reg. Nr. 02-01-426, kuris guli nesusiūtas ir nesunumeruotas byloje, o skundo nuorašai šalims neišsiųsti bei į skundą teismas nesureagavo. Tris mėnesius Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nebuvo atlikinėjami jokie veiksmai, o gavęs 2015 m. kovo 4 d. skundą Nr. 02-01-467 teismas toliau tęsė neteisėtus veiksmus ir toliau vilkino tinkamą, išsamų ir kokybišką bylos išnagrinėjimą bei teisingą sprendimą. 2015 m. kovo 10 d. aktu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Ričardas Piličiauskas davė atsakymą į pareiškėjo 2015 m. kovo 4 d. skundą Nr. 02-01-467 neatsižvelgdamas į pareiškėjo ir jo atstovaujamos motinos konstitucines teises. Teismo pirmininkas R. Piličiauskas, žinodamas apie 23 metus trunkančią Lietuvos Respublikos pilietės G. K. diskriminaciją ir moralinį kankinimą, šaltakraujiškai neveikė ir tokiu savo neveikimu pažeidė betarpiškumo ir išsamumo principus, įtvirtintus Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje. Pirmininko motyvas dėl pažeistos teisės į greitą bylos nagrinėjimą, teisės į greitą teismą įrodo tyčinius neteisėtus, antikonstitucinius jo veiksmus ir neveikimą. Į informaciją apie nusikaltimus ir korupciją bet koks valstybės tarnautojas privalo reaguoti nedelsiant iškarto – tai įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1 straipsnis ir daugybė kitų nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas turėjo visą reikalingą informaciją teisingai veikti, nes jo vadovaujamajame teisme šiuo metu yra susikaupę bylų, įrodančių netinkamą viešą administravimą – politinę ir teisinę korupciją bei nusikaltimus, kuriais daroma milžiniška žala Lietuvos Respublikai, G. K., V. K. ir kitiems asmenims (administracinė byla Nr. AS-641/2015, Nr. AS-698/2015, Nr. A-1291-624/2015, Nr. A-1740-261/2015, P-55-858/2015, Nr. AS-548-858/2015). Tinkamas šių bylų išnagrinėjimas ir teisingi laiku priimti sprendimai yra vilkinami. Taip Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas R. Piličiauskas neatlieka savo funkcijų ir pareigų arba jas atlieka netinkamai, nes savo neteisėtais veiksmais ir neveikimu galimai šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir joje įtvirtintus teisingumo ir teisinės valstybės principus, žmogaus teises ir laisves, bei valstybės viešą interesą. Mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas tyčia piktnaudžiauja valdžia, daro įtaką bylų vilkinimui ir neteisingam nagrinėjimui ir taip šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį bei padarė veiką, kuri turi korupcijos ir nusikaltimo požymių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 (piktnaudžiavimas) ir 229 (tarnybos pareigų neatlikimas) straipsniuose, todėl nedelsiant reikalingas nešališko teismo sprendimas – kilo būtinybė nedelsiant kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Todėl reikalauja skubos tvarka kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko Ričardo Piličiausko bei Lietuvos valdžios ir valstybės pareigūnų veiksmai ir neveikimas, funkcijų ir pareigų neatlikimas sudaro grėsmę Lietuvos nacionaliniam ir visuomenės saugumui.
15. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas R Piličiauskas tyčia pareiškėjo 2014 m. kovo 1 d. apeliaciniam skundui ir administracinės bylos Nr. A-1291-624/2015 nagrinėjimui sudarė neteisėtos sudėties teisėjų kolegiją, paskyręs teisėjus Stasį Gagį, Arūną Dirvoną ir Dainių Raižį, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, taip tyčia pravokuodamas pareiškėją pareikšti nušalinimą teisėjams ir taip siekiant užvilkinti bylą. Yra realių ir objektyvių aplinkybių, leidžiančių suabejoti minėtų teisėjų nepriklausomumu ir nešališkumu. Be to, minėti teisėjai daug kartų jau nagrinėjo pareiškėjo skundus ir su 2014 m. kovo 1 d. apeliaciniu skundu tiesiogiai susietus klausimus (politinės ir teisinės korupcijos bei kitų nusikaltimų ir diskriminacijos padarytos žalos V. K., G. K. ir Lietuvos valstybei, tačiau nesiėmė veiksmų sustabdyti Lietuvos valdžios ir valstybės pareigūnų nusikaltimų ir diskriminacijos) ir dėl jų pasisakė kitose bylose.
16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir teismo pirmininkas R. Piličiauskas tyčia vilkina administracinių bylų Nr. A-1291-624/2015, Nr. A-1740-261/2015, Nr. AS-698/2015, Nr. P-55-858/2015, Nr. AS-548-858/2015 nagrinėjimą, ignoruoja bylų medžiagą, patvirtinančią apie Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų nusikaltimus ir korupciją, žmogaus teisių diskriminaciją, nepagrįstai nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, atimdami iš pareiškėjo teisę į teisingą teismą ir teisę į teisminę gynybą Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, t. y. absoliuti diskriminacija. Ši diskriminacija pasireiškia tuo, kad Lietuvos piliečiam nėra suteikta teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant apsiginti nuo tokio lygio ir masto korupcijos bei nusikaltimų ir Lietuvos valdžios savivalės, neteisėtų veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir pareigų neatlikimo. Leidžiamoji valdžia piktnaudžiauja savo teisėmis – atėmusi iš žmogaus, Lietuvos Respublikos piliečio, teisę tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą ir nesukūrė mechanizmo, padėsiančio apskųsti Konstituciniam Teismui Lietuvos valdžios antikonstitucinius veiksmus. Toks neproporcingas draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 18, 25, 28, 29, 30, 33 straipsniams ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Šiuo draudimu, kuris galioja nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikų Lietuvos valdžia padarė nusikaltimą prieš savo tautą, prieš Lietuvos Respublikos piliečius, prieš kiekviena žmogų, kuris nėra valdžioje, diskriminuojant žmogaus teisę tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Be to, Lietuvos valdžios sukurta ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostata yra galimybė slėpti savo neteisėtus antikonstitucinius veiksmus ir neveikimą, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Tokiu būdu, yra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas (Konstitucijos 29 str.) bei tai sudaro sąlygą korupcijai ir nusikaltimams – po tokių draudimų valdžioje galėjo būti daromi dideli korupciniai nusikaltimai, žalingi Lietuvos Respublikai ir jos piliečiams. Todėl klausimas dėl Lietuvos valdžios draudimo piliečiui tiesiogiai ar netiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą privalo būti išnagrinėtas Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme ir teismas turi išaiškinti, ar toks draudimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
17. 2015 m. kovo 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjas yra pateikęs skundą reg. Nr. 02-01-527, kuriame išdėstomi faktiniai ir teisiniai argumentai apie šališkus Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų ir pirmininkų veiksmus, neteisėtą vilkinimą ir veikas, turinčias nusikaltimo ir korupcijos požymių pagal Baudžiamojo kodekso 228 (piktnaudžiavimas) ir 229 (tarnybos pareigų neatlikimas) straipsnius ir reikalaujama nedelsiant kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, tačiau 2015 m. kovo 13 d. skundo reg. Nr. 02-01-527 ir administracinės bylos Nr. A-1291-624/2015 nagrinėjimas yra tyčia užvilkintas, tyčia sudarant sąlygas teisėjui R. Blauzdžiui administracinėje byloje Nr. I-174-437/2015 atmesti pareiškėjų skundą. Iš esmės tai panašu į sąmokslą dviejų teismų teisėjų prieš pareiškėją ir savaimė įrodo Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šališkumą. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas R. Blauzdžius, keršydamas pareiškėjui už procesinius skundus, paduotus administracinėje byloje Nr. A-1291-624/2015, priėmė skundžiamą 2015 m. balandžio 24 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.
18. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius galimai šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir sulaužė duotą priesaiką, nes 2015 m. vasario 18 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas pateikė skundą dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės galimai šiurkščių Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, žmogaus teisių ir laisvių (gero viešojo administravimo, tinkamo piliečių aptarnavimo, teisės į informaciją, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo neužtikrinimo), viešo intereso pažeidimo ir priesaikos sulaužymo bei Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nusikalstamo neveikimo, tačiau 2015 m. vasario 18 d. skundo nagrinėjimas yra vilkinamas neteisėtais Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veiksmais ir neveikimu, funkcijų ir pareigų neatlikimu. 2015 m. vasario 20 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismo teisėjas Donatas Vansevičius priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. I-7295-208/2015 priimti pareiškėjo skundą, iš atsakovų pašalinti Lietuvos Respublikos Prezidentę, iš trečiųjų suinteresuotų asmenų pašalinti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Ši nutartis savo turiniu ir priėmimo tvarka galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams. Apie priimtą nutartį pareiškėjui tinkamai pranešta nebuvo, tuo pažeistas viešumo principas ir teisė apskųsti neteisėtą nutartį, apie priimtą šią nutartį pareiškėjas sužinojo 2015 m. vasario 24 d. atvykęs į teismą, kur gavo nutarties kopiją. Tai patvirtina faktą, kad teismas vilkino klausimą dėl informacijos pareiškėjui pateikimo apie procesinių dokumentų priėmimą, tokiu būdu teisę į informaciją, teisę apskųsti nutartį bei skaidrumo ir viešumo principus. 2015 m. kovo 2 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą dėl 2015 m. vasario 20 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas D. Vansevičius neteisėtais veiksmais užvilkino 2015 m. kovo 2 d. atskirojo skundo priėmimą ir tinkamą 2015 m. vasario 18 d. skundo nagrinėjimą, pažeisdamas pareiškėjo teisę į greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą, teisę į greitą teismą ir taip pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. 2015 m. kovo 3 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas D. Vansevičius priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. 1-7295-208/2015 (administracinė byla Nr. AS-698/2015 b. l. 98) atsisakyti priimti pareiškėjo atskirąjį skundą, su kuria pareiškėjas nesutinka, nes nutartis yra neteisėta, nepagrįsta, tinkamai neargumentuota ir nemotyvuota, priimta neteisėto teismo sudėtyje, teismo, sudaryto ne pagal įstatymą, teismas tokia nutartimi pažeidė teisingumą, žmogaus teises ir laisves, valstybės viešą interesą. 2015 m. kovo 3 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis ir teisėjo D. Vansevičiaus veiksmai ir neveikimas iš esmės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos tarptautiniams sutartims, Lietuvos Respublikos įstatymams, kitiems teisės aktams ir pažeidžia Europos Sąjungos sutartį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir kitus tarptautinius teisės šaltinius. 2015 m. kovo 4 d. pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą reg. Nr. 418 dėl 2015 m. kovo 3 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties. 2015 m. kovo 16 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjas pateikė skundą reg. Nr. 02-03-1322 dėl teisės į teisingą ir greitą teismą administracinėje byloje Nr. AS-698/2015 pažeidimo, vilkinant kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos šiurkščių Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų pažeidimo ir neveikimo bei 2015 m. kovo 5 d. Nr. (8D-947)-2D-1274 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą administracinėje byloje Nr. I-7295-208/2015 turinio ir priėmimo tvarkos prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į šį pareiškėjo skundą mėnesį laiko nesureagavo, tai reiškia, kad pats teismas pažeidė pareiškėjo teisę į gerą viešą administravimą, nes nesilaikė Viešojo administravimo 31 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, kad administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Tokiu būdu, teismas pažeidė pareiškėjo teisę į greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vilkina administracinės bylos Nr. AS-698/2015 nagrinėjimą ir nesiima jokių veiksmų dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo neteisėtų veiksmų ir vilkina kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, tuo laiku Vilniaus apygardos administracinis teismas tęsia savo neteisėtus veiksmus kitose bylose, nes laiku Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesureagavo į jo neteisėtus veiksmus ir neveikimą.
19. Vilniaus apygardos administracinis teismas viršijo savo įgaliojimus ir neteisėtai vertino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnis ir draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams kreiptis į Konstitucinį Teismą atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. 2015 m. balandžio 16 d. prašyme (III t., b. l. 107-119) pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, kurioje įtvirtintas draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 18, 28, 29, 30, 33, 102, 103, 104, 105, 107 straipsniams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisinio saugumo, ekonomiškumo, subsidiarumo ir proporcingumo principams. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas neteisėtai vertino ir darė išvadą, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnis ir draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atitinka minėtus Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnius bei Lietuvos Respublikos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisinio saugumo, ekonomiškumo, subsidiarumo ir proporcingumo principus. Vertindamas ir darydamas tokią išvadą, Vilniaus apygardos administracinis teismas nepateikė jokių argumentų ir motyvų, t. y. sprendimas yra nemotyvuotas, neteisėtas. Vertinti ir daryti išvadą, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnis ir draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 18, 28, 29, 30, 33, 102, 103, 104, 105, 107 straipsnius bei Lietuvos Respublikos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisinio saugumo, ekonomiškumo, subsidiarumo ir proporcingumo principus, Lietuvos valstybėje pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus turi teisę vienintelė institucija — Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Vilniaus apygardos administracinis teismas tokios teisės ir kompetencijos neturi.
20. Vilniaus apygardos administracinis teismas viršijo savo įgaliojimus ir neteisėtai vertino, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. sesutės 13 d. nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintus teisingumo ir teisinės valstybės principus. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių argumentų ir motyvų dėl tokios išvados, t. y. sprendimas yra nemotyvuotas, neteisėtas. Vilniaus apygardos administraciniam teismui Konstitucija ir įstatymai nesuteikia teisės daryti tokią išvadą, nes tokią teisę turi tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Teisinės valstybės ir asmenų teisinio saugumo principai įpareigoja Konstitucinį Teismą numatyti ir atsiradus būtinybei pasisakyti apie jo nutarimų padarinius, keliančius asmenų teisinio netikrumo jausmą. Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo įgaliojimų atimti iš Konstitucinio Teismo teisę pasisakyti dėl savo priimto teisės akto ir išaiškinti ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies ir Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimo atitiktį Konstitucijai.
21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepateikė motyvų dėl poįstatyminių teisės aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį logišku ir sisteminiu požiūriu galima suvokti, kad įsigaliojęs teismo sprendimas ar nutartis, kaip poįstatyminis teisės aktas, taip pat neturi prieštarauti pagrindiniam šalies įstatymui – Konstitucijai. Pareiškėjui kilus abejonių, kad Vilniaus apygardos administracinio teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai vykdo teisminės valdžios funkcijas ir priiminėja teisės aktus, kurie savo turiniu, priėmimo tvarka prieštarauja Konstitucijai, reikalavo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Todėl pagal demokratiją ir teisinį valstybingumą, vadovaudamasis teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principais Vilniaus apygardos administracinio teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalėjo kreiptis į nepriklausomą ir nešališką Konstitucinį Teismą, prašydami spręsti, ar poįstatyminiai teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją ir neteisėtai apribojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, kaip konstitucinės valdžios, įgaliojimus ir atėmė iš jo Konstitucija jam suteiktas teises. Pirmosios instancijos teismas netaikė Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatų ir nepateikė motyvų, netinkamai taikė ir aiškino kitas Konstitucijos normos, ignoruodamas Konstitucinį Teismą, kaip teisminę konstitucinę valdžią, netinkamai aiškindamas Konstitucinio Teismo kompetenciją. Taip Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisėtai atėmė iš Konstitucinio Teismo teisę į konstitucinę valdžią, teisę į konstitucinių vertybių įgyvendinimą ir apsaugą, teisę į Konstitucijos viršenybės ir konstitucinės santvarkos užtikrinimą ir taip galimai šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 102, 103, 104, 105, 107 straipsnius bei teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto principus. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad Konstitucinis Teismas nesprendžia dėl teisėjų ir prokurorų veiksmų ir aktų konstitucingumo; teismui nekyla abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo, todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl konstitucingumo kontrolės atmestinas, Konstitucijos ir įstatymų nėra pagrįsti, motyvai nepateikti ir nieko neišaiškinta. Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tinkamai neišaiškino, kodėl iki šios dienos nuo administracinės bylos nesikreipė į Konstitucinį Teismą.
23. Nesikreipdami į Konstitucinį Teismą, nesiskaitydami su pareiškėjo nuomone ir argumentais, ignoruodami jo prašymus, pareiškimus, skundus bei darydami neteisėtą spaudimą, teismai ir teisėjai elgėsi nedemokratiškai, agresyviai ir taip šiurkščiai pažeidė Konstitucijos 1 straipsnį ir jame įtvirtinta demokratijos principą bei konstitucingumo kontrolės mechanizmą. Konstitucinis Teismas privalo nagrinėti visų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnyje nurodytų aktų atitiktį Konstitucijai, taigi ir tų poįstatyminių teisės aktų, kurie turi įstatymo galią ar prilyginami įstatymui, taip pat ir teismo priimtų įsigaliojusių teisės aktų, jeigu yra požymių, kad jie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gavę pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, privalėjo tinkamai taikyti Konstitucijos 102 straipsnį, atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas prašo ištirti ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, ar poįstatyminiai teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau to nepadarė, todėl pažeidė teisingumą ir Konstitucijos 109 straipsnį. Tokiu būdu teismas piktnaudžiavo savo valdžia ir šiurkščiai pažeidė Konstitucijos 5 straipsnį. Taip pat pažeidė Konstitucijos 2, 3 ir 4 straipsnius, ir suvereniteto principą. Dėl suvereniteto principo pažeidimo teismas buvo informuotas 2013 m. sausio 28 d. skunde (I t., b. l. 1-12), 2013 m. vasario 18 d. skunde (I t., b. l. 35-37), 2013 m. kovo 4 d. skunde (I t., b. l. 66-71), 2013 m. kovo 22 d. dublike (I t., b. l. 87-92), 2013 m. balandžio 8 d. skunde (I t., b. l. 98-104), 2012 m. gegužės 21 d. prašyme (II t., b. l. 2-7), 2014 m. gegužės 5 d. pareiškime (II t., b. l. 100-107), 2014 m. rugsėjo 5 d. atskirajame skunde (II t., b. l. 132-148), 2014 m. rugsėjo 12 d. atskirajame skunde (II t., b. l. 158-164), 2014 m. spalio 3 d. atsiliepime (III t., b. l. 1-10), 2014 m. lapkričio 19 d. prašyme (III t., b. l. 15-51), tačiau ignoravo faktinius ir teisinius argumentus apie suvereniteto principų pažeidimus. Vilniaus apygardos administracinis teismas buvo informuotas, kad atsakovai šiurkščiai pažeidė Konstitucijos 2, 3 ir 4 straipsnius, tačiau dėl šio pažeidimo nesikreipė į Konstitucinį Teismą. Teismas nesiaiškino priežasčių dėl Konstitucijos 2, 3 ir 4 straipsnių pažeidimo, tiksliai nenustatė kaltų asmenų ir dėl šio pažeidimo 2014 m. vasario 17 d. nutartyje motyvų nepateikė, taip teismas neįvykdė tautos valios, išreikštos Konstitucijoje. Taip pat dėl Konstitucijos tiesioginio taikymo principo pažeidimo teismas buvo informuotas taip pat minėtuose skunduose ir raštuose, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesiėmė jokių veiksmų dėl Konstitucijos tiesioginio taikymo principo pažeidimo ir dėl šio pažeidimo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė ir neišaiškino, kaip turi būti taikomas ir įgyvendinamas Konstitucijos 6 straipsnis (Konstitucijos tiesioginio taikymo principas) šioje administracinėje byloje bei motyvų nepateikė.
24. Pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Teismas nenustatė ir neatribojo, kokie Generalinės prokuratūros padaryti pažeidimai priklauso administracinių teismų kompetencijai, o kokie bendrosios kompetencijos teismams. Generalinės prokuratūros neveikimas, pažeidžiant viešojo administravimo procedūras, nustatytas Viešojo administravimo įstatyme, priklauso administracinių teismų kompetencijai. Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl atsakovo ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros viešojo administravimo procedūrų pažeidimo skundžiamame sprendime nepasisakė ir motyvų nepateikė.

Pareiškėja I. U. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 164), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą ir tinkamai atlikti administracines procedūras – kokybiškai išnagrinėti skundus, panaikinant neteisėtus sprendimus.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kadangi Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos darbuotojai teigia, jog į Teisingumo ministerijos kompetenciją neįeina įstatymų ir kitų teisės aktų bei jų taikymo oficialus aiškinimas ar konkrečios faktinės situacijos nagrinėjimas, tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateiktą skundą dėl Lietuvos Respublikos valdžios ir valstybės institucijų neveikimo, nagrinėjant pareiškėjų I. U. ir V. K. pareiškimus, prašymus ir skundus dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir konstitucinės santvarkos pažeidimo ir vilkinimo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (I t., b. l. 13-27 ) neturėjo teisės persiųsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, kuri yra nekompetentinga nagrinėti tokį skundą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, gavusi šį skundą, turėjo grąžinti skundą atgal Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei.
2. Kadangi Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos darbuotojai teigia, kad į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kompetenciją neįeina įstatymų ir kitų teisės aktų bei jų taikymo oficialus aiškinimas ar konkrečios faktinės situacijos nagrinėjimas, vadinasi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos darbuotojai turi atsisakyti tokios praktikos, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimas žodžiu ar raštu ir savo veiksmais neperžengti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kompetencijos.
3. Kadangi yra pažeista pareiškėjos teisė į gerą viešą administravimą ir teisė į tinkamą aptarnavimą piliečių viešojo administravimo institucijose, teisė į informaciją, teisė, kad byla būtų nagrinėjama Konstituciniame Teisme, teisė į greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą, todėl nebuvo laiku išvengta biurokratizmo ir vilkinimo, ginant žmogaus teises ir laisves, nebuvo laiku panaikintos galimybės neteisėtų ir nereikalingų veiksmų atsiradimui, teisingumo ir viešo intereso gynimo imitavimui, tokiu būdu yra pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, Viešojo administravimo įstatymas, teisė gauti laiku išsamią informaciją pareiškėją dominančiais klausimais.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinius skundus, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucijos ir šio įstatymo nustatytais atvejais Konstitucinis Teismas teikia Seimui ir Respublikos Prezidentui išvadas.
2. Pareiškėjai prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo nutarties atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai ir/ar teisėjų veiksmai ir priimtas sprendimas neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 2 straipsniui, 5 straipsniui, 7 straipsnio 1 daliai, 18 straipsniui, 29 straipsniui, 30 straipsniui, 109 straipsniui ir 110 straipsniui. Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka. Todėl vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, Konstitucinis Teismas nagrinėja tik jam žinybingą kreipimąsi – prašymą ar paklausimą, o dėl pareiškėjų pateiktų prašymų negali būti kreiptasi į Konstitucinį Teismą, nes jie nežinybingi Konstituciniam Teismui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Konstitucinis Teismas nesprendžia dėl teisėjų ir prokurorų veiksmų ir aktų konstitucingumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjų apeliaciniai skundai netenkintini.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų vertinimu, bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl iš naujo jų nekartodamas, tik papildo teismo sprendimo motyvus, pasisakydamas dėl apeliacinių skundų argumentų.

Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jo skundą, neįvykdė teisingumo, neištyrė faktinių aplinkybių ir jų nesusiejo su teisės normomis, netinkamai aiškino teisės aktus, sprendimo nemotyvavo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 2 dalimi yra nustatyti reikalavimai apeliacinio skundo turiniui. Nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas) (6 p.), įrodymai patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes (8 p.). Pareiškėjo V. K. apeliaciniame skunde nurodomi tik teiginiai, dėl ko apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau tai nėra susieta su faktinėmis aplinkybėmis.

Teisėjų nušalinimo pagrindai yra nustatyti ABTĮ 47 straipsniu ir tik esant šiems pagrindams teisėjas gali būti nušalintas arba privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Tai, kad teisėjai nagrinėjo kitas bylas, kuriose dalyvavo pareiškėjas ir buvo priimtas pareiškėjui nepalankus teismo sprendimas, nėra pagrindas nušalinti teisėją, nagrinėjant kitą bylą, nesusijusią su išnagrinėta, kurioje dalyvauja tas pats pareiškėjas. Teisėjų kolegija, nagrinėjanti šią bylą, ABTĮ 47 straipsnyje nustatytų nusišalinimo pagrindų neturi, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų, kurie nedalyvauja nagrinėjant šią bylą, nešališkumo klausimas nevertinamas.

ABTĮ 86 straipsniu yra nustatyti reikalavimai teismo sprendimo turiniui. Šio straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad teismas privalo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kokių faktinių aplinkybių teismas netyrė ir į kuriuos reikalavimus neatsakė ar atsakydamas jų nemotyvavo, kurias teisės normas privalėjo taikyti, bet netaikė, todėl apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva patikrinęs teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatė teismo sprendimui keliamų reikalavimų pažeidimo.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą. Pagal ABTĮ 49 straipsnį proceso šalys turi teisę ginti savo teises pačios arba naudotis atstovų pagalbą. Byloje duomenų, kad ši pareiškėjo teisė ar kitokiu būdu teisė į gynybą buvo apribota, nėra

Pareiškėja I. U. apeliacinį skundą grindžia valstybės įstaigų ar pareigūnų darbo kritika, valstybės institucijų neveikimo, nagrinėjant pareiškėjų pareiškimus, prašymus ir skundus dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir konstitucinės santvarkos pažeidimo ir vilkinimo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Atsakant į šiuos apeliacinio skundo argumentus, yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, nagrinėjant panašias bylas, kuri, remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) yra privaloma, nes teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Reikalavimas dėl suinteresuotumo paduoti skundą ar prašymą kildinamas iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Be to, pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).

Tačiau bet kuriuo atveju pareiškėjas turi pagrįsti savo interesą ar jo teisų pažeidimą. Pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį visi viešojo administravimo subjektų priimti aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, gali būti skundžiami teismui. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Šio ginčo atveju pareiškėjai skundžia atsakovo netinkamą viešąjį administravimą bei prašo pripažinti atsakovo neveikimą, nevykdant jo kompetencijai priskirtų funkcijų ir pareigų. Taip pat prašo panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 7 d. aktą Nr. (1.64.)7R-141, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjų 2012 m. gruodžio 3 d. prašymą, adresuotą Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

Pareiškėjai nenurodo, kurie valstybės institucijų ar jų pareigūnų veiksmai padarė poveikį jų teisėms ar pareigoms, todėl abstraktus tyrimas yra negalimas, nes nėra aišku, kokia teisė pažeista ir kaip ji turi būti ginama. Ginčo apimtyje pirmosios instancijos teismas patikrino skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir pripažino, kad atsakovas pareiškėjų teisių nepažeidė bei nustatė, kad atsakovas, tirdamas pareiškėjų skundą, veikė savo kompetencijos ribose. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, patikrino atsakovo veiksmus, remdamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi nustatyta apimtimi, todėl nėra pagrindo iš naujo nagrinėti tuos pačius pareiškėjų argumentus, kurie buvo išnagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Dėl pareiškėjo V. K. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pažymėtina, kad teismas, remiantis ABTĮ 4 straipsnio nustatyta tvarka, privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tuo atveju, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris taikytinas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl šioje byloje taikomų teisės aktų atitikimo Konstitucijai, o pareiškėjo prašymas nėra motyvuotas, todėl netenkintinas.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų V. K. ir I. U. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė