Administracinė byla Nr. A-261-317/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 11.2; 11.2; 79.1
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS
ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos
pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. S. apeliacinį skundą
dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimo
administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. S. prašymą, trečiuoju suinteresuotu
asmeniu byloje dalyvaujant Panevėžio apskrities viršininko administracijai, dėl
praleistų terminų prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bei nuosavybės
teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams
paduoti atnaujinimo.
n
u s t a t ė:
I.
G. S. (toliau
– ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą
prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises
bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui bei
atkurti nuosavybės teises į A. Č. iki nacionalizacijos
nuosavybės teise valdytą 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k.,
Upytės sen., Panevėžio r.
Paaiškino, kad prašymo nustatytais
terminais pateikti negalėjo dėl svarbių priežasčių.
Pareiškėja taip pat prašo
nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. B. ir E. Č. paveldėjo A. Č. 2,25 ha žemės
sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Upytės sen., Panevėžio r.
Pareiškėja nurodė, kad
pretenduoja atkurti nuosavybės teises į savo dėdės A. Č. iki
nacionalizacijos valdytą 2,25 ha žemės sklypą. A. Č. yra
jos motinos (E. Č.-B.) brolis. A. Č. mirė
1979 m. Jos dėdė žemę valdė iki 1940 m. Jos motina mirė 1985 m. Pareiškėjos motina
paveldėjo A. Č. namą, esantį (duomenys neskelbtini) k.,
Upytės sen., Panevėžio r., nes buvo vienintelė A. Č. sesuo.
Pareiškėja nerado jokių dokumentų, patvirtinančių, jog jos motina nuosavybės
teise valdė kokį nors nekilnojamąjį turtą. Mano, kad jos motina šią žemę valdė
kartu su A. Č.. Ji yra atsikūrusi nuosavybę į senelio žemę
iš tėvo pusės.
Tretysis suinteresuotas asmuo su
skundu nesutiko. Paaiškino, kad 2007 m. spalio mėn. pareiškėja kreipėsi su
prašymu į Žemėtvarkos skyrių, esantį Upytės seniūnijoje. Prašymas buvo
nepriimtas, nes praleistas terminas prašymui paduoti. Be to, remiantis
dokumentais, minėta žemė priklausė A. Č.. Pareiškėjai
negali būti atkurtos nuosavybės teisės į dėdės žemę. Pareiškėja nenurodė jokių
svarbių priežasčių, sutrukdžiusių laiku įgyvendinti savo teises nuosavybės
teisių atkūrimo procese.
II.
Panevėžio apygardos
administracinis teismas 2009 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjos G. S. prašymą atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus
terminus paduoti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A.
Č. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 2,25 ha žemės sklypą,
esantį (duomenys neskelbtini) k., Upytės sen., Panevėžio r. ir pateikti buvusio
savininko nuosavybės teises ir giminystės ryšius su juo patvirtinančius
dokumentus, atmetė kaip nepagrįstą. Bylą dalyje dėl reikalavimo nustatyti
juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. B. ir E. Č. paveldėjo A. Č. 2,25 ha žemės
sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Upytės sen., Panevėžio r., nutraukė.
Teismas nustatė, kad pareiškėja
pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A.
Č. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 2,25 ha žemės sklypą,
esantį (duomenys neskelbtini) k., Upytės sen., Panevėžio r. Pareiškėja įstatymo
nustatytais terminais laiku nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į
minėtą turtą, be to, nepateikė ir nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį
turtą ir giminystės ryšį su savininkais patvirtinančių dokumentų. A. Č. yra pareiškėjos dėdė (b.l. 13-14). Panevėžio apskrities
Naujamiesčio valsčiaus, Upytės seniūnijos mokestiniame apdėjimo reikalu rūšimis
paskirstytų žemių 1931 m. spalio 28 d. sąraše nurodyta, kad A.
Č. nuosavybės teise valdė 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys
neskelbtini) kaime (b.l. 11-12). Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2008 m.
birželio 25 d. pažymoje nurodoma, kad nėra patvirtinančių dokumentų, jog A. Č. nuo 1931 iki 1940 metų būtų kam nors pardavęs ar
perleidęs minėtą žemės sklypą (b.l. 50). Be to, šioje pažymoje taip nurodyta,
kad Panevėžio apskrities savivaldybės archyviniame fonde, Naujamiesčio
valsčiaus žemės mokesčių 1940-1944 m. knygoje įrašytas A. Č.,
(duomenys neskelbtini) k. valdęs 2,25 ha žemės ir už ją mokėjęs mokesčius
1940-1941 m.
Teismas nurodė, kad Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atkūrimo
įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie gali pretenduoti atkurti
nuosavybės teises. Remiantis šia teisės norma, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja
negali pretenduoti atkurti nuosavybės teisių į A. Č. 2,25
ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) k., Upytės sen., Panevėžio r., nes
įstatymai nenumato galimybės pretenduoti atkurti nuosavybės į savo dėdės iki
nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Teismas nustatė, kad iki
nacionalizacijos A. Č. buvo šios žemės savininkas.
Pareiškėja teismui nepateikė jokių patvirtinančių dokumentų, jog L. B. ir E. Č. butų paveldėję A. Č. žemę ar kitais pagrindais būtų ją įgiję. Šias
aplinkybes patvirtina ir Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2008 m.
birželio 25 d. pažyma (b.l. 50). Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėja
neturi įstatyminio pagrindo paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises į A. Č. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą.
Teismas taip pat padarė
išvadą, kad pareiškėjai laiku paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į
nekilnojamąjį turtą ir pateikti giminystės ryšį su savininku patvirtinančius
dokumentus netrukdė svarbios priežastys. Pareiškėjos nurodyta vienintelė
priežastis – nežinojimas, kas valdė žemės sklypą iki 1940 metų, nėra svarbi
priežastis, kurios pagrindu būtų galima atnaujinti praleistus terminus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje
Nr.A-822-1876-08 yra pažymėjęs, kad nežinojimas apie nuosavybės teise valdytą
žemę galėtų būti pripažįstamas svarbia priežastimi terminui atnaujinti, tačiau
tik įrodžius, kad tikrai asmuo neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą bei
pateikus įrodymus, kokiomis aplinkybėmis ir kada apie tai sužinojo. Nustačius
tokias aplinkybes, teismas galėtų vertinti, kiek laiko praėjo nuo sužinojimo
apie reikšmingas aplinkybes, ar pareiškėjas elgėsi rūpestingai, ar operatyviai
siekė įgyvendinti savo teises. Pareiškėja tik 2007 m. su prašymu kreipėsi į
Panevėžio apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento
Panevėžio r. žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės atkūrimo į minėtą žemę (b.l. 10).
Pareiškėja turėjo daugiau nei 10 metų įgyvendinti savo subjektines teises. Nėra
duomenų, jog pareiškėja būtų kreipusis į archyvus ar kitas institucijas iki
įstatymo nustatytų terminų. Teismas padarė išvadą, kad nežinojimas ar dokumentų
neturėjimas nėra objektyvios ir svarbios priežastys atkurti praleistus įstatymo
nustatytus terminus.
Teismas konstatavo, kad
pareiškėja terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės
teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus praleido ne
dėl svarbių priežasčių, todėl šį terminą atnaujinti nėra pagrindo.
Teismas padarė išvadą, kad nepagrįstas
pareiškėjos prašymas nustatyti juridinį faktą jog L. B. ir
E. Č. paveldėjo A. Č. 2,25 ha žemės
sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Upytės sen., Panevėžio r. Teismas
pažymėjo, kad bendrosios kompetencijos teismai (LR CK IV skyrius) pagal LR CPK
442 straipsnio 1 dalies 1 punktą ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja bylas
dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Atsižvelgiant į tai ir
vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas bylą dalyje dėl
pareiškėjos reikalavimo nustatyti juridinį faktą, nutraukė, nes šis
reikalavimas nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai.
III.
Pareiškėja
G. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio
apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti
naują sprendimą – pareiškėjos prašymą patenkinti.
Apeliacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėja
visą laiką manė, kad 2,25 ha žemės sklypas priklausė pareiškėjos dėdei A. Č., o į dėdės turėtą nekilnojamąjį turtą nuosavybės teisės
neatkuriamos.
2. Tik
2007 metais pareiškėja sužinojo, kad A. Č. buvo žemę
perrašęs L. B. ir E. Č.. Pareiškėja nesuprasdama
teisinių terminų „dovanoti“ bei „paveldėti“, teismo posėdyje pavartojo terminą
„perrašyti“.
3. Liudytojas
S. S. nurodė, kad L. B. ir E. Č. buvojo kaimynai. Liudytojas žinojo iš paties B., kad
žmonos brolis yra jiems padovanojęs žemės sklypą, kuris vėliau buvo
nacionalizuotas.
4. Liudytojas
Z. Ž. parodė, kad su pareiškėja jis susitiko apie 2007
metus. Z. Ž. nurodė, kad pažinojo pareiškėjos tėvus ir
žinojo, kad A. Č. iki savo mirties gyveno pas B., todėl
paliko jiems visą savo turtą.
5. Abu
liudytojai patvirtino tik tą faktą, jog 2,25 ha žemės sklypas, esantis (duomenys
neskelbtini) k., Upytės sen., Panevėžio r., priklausė pareiškėjos tėvams. Jie
patys skirtingai pasakojo, kokio sandorio pagrindu pareiškėjos tėvai tapo A. Č. sklypo savininkais. Tačiau jie vienodai nurodė, jog pareiškėja
apie žemės sklypą sužinojo tik 2007 metais.
6.
Pareiškėjos šeimoje tarybiniais laikais apie jokią nuosavybės teise valdytą
žemę niekas nekalbėjo.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis
skundas atmestinas.
Pareiškėja
pretenduoja atkurti nuosavybės teises į dėdės A. Č. nuosavybės
teise valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Upytės seniūnijoje,
Panevėžio rajone. Tačiau pareiškėja įstatymo nustatytais terminais nepadavė
prašymo atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su
buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų.
Pagal
Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisės į Atkūrimo įstatymo 3
straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, nagrinėjamu atveju – žemę (Atkūrimo
įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atkuriamos Lietuvos Respublikos
piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas
testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie
žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų
sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui
bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar
okupacijos metais (1939-1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas
Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui,
tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos
Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4)
turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams
(įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5)
asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir
tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo,
dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems
nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti
nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę
turinčio fakto nustatymo. Pareiškėja pirminiame prašyme nurodė, kad A. Č. nuosavybės teise valdytą žemę padovanojo pareiškėjos
motinai E. Č., patikslintame pareiškime ir teismo
posėdžio metu teigė, kad A. Č. žemę E.
Č. paliko testamentu. Iš pareiškėjos prašymų matyti, kad ji siekia
nusistatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. Č. žemę
testamentu paliko pareiškėjos motinai E. Č.. Taigi,
nagrinėjamu atveju, teismas neturi galimybės spręsti, ar pareiškėja turi teisę
pretenduoti atkurti nuosavybės teises į 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys
neskelbtini) kaime, Upytės sen., Panevėžio rajone. Tik atnaujinus terminą
prašymui atkurti nuosavybės ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį
patvirtinantiems dokumentams paduoti, pareiškėja turės teisę kreiptis į
bendrosios kompetencijos teismą dėl jurinį reikšmę turinčio fakto, ir įrodinėti
savo teisę atkurti nuosavybės teises į A. Č. nuosavybės
teise valdytą žemę.
Prašymų
atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997
m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr.VIII-359 (toliau - ir Atkūrimo
įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m.
birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454
„Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo
tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo
įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai
atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir
neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai
dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų
atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei
giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų,
nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti –
iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises
bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki
2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).
Pagal
nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4
dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija)
nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės
teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių,
kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti
atnaujinamas.
Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų
leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12
metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš
esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo
valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui
reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr. 2008 m. birželio 9 d.
sprendimą administracinėje byloje Nr. A261–912/2008; 2009 m.
balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63–529/2009;
2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).
Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik
ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų
valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises
iki įstatymu nustatyto termino.
Ar
įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi
nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių
visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse
nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu
nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės
teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2
straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių
atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio
31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti
šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis
terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo
momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą
atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo
kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei
nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir
dokumentus iki įstatymu nustatyto termino).
Pareiškėja
prašymą atnaujinti prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo ir kitų dokumentų
pateikimo terminą grindžia tuo, kad ji nežinojo, kam nuosavybės teise priklausė
žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Upytės sen., Panevėžio
rajone, ir nežinojo ar turi teisę į jį pretenduoti atkurti nuosavybės teises.
Pareiškėjos
nurodyta terminų praleidimo priežastis nežinojimas, kam nuosavybės teise
priklausė žemė iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su
pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos pačios subjektyviu
pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo
procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi). Pagal Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti
į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo
pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės
teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį
nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl
nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (pvz., 2009 m. balandžio 20 d.
nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009).
Pareiškėjos
nurodoma termino praleidimo priežastis – sužinojimas iš kitų asmenų apie tai,
kad A. Č. nuosavybės teise valdytą žemę padovanojo arba
testamentu paliko pareiškėjos motinai E. Č., kolegijos
nuomone, yra subjektyvaus pobūdžio priežastis. Tokios informacijos gavimas yra
siejamas su atsitiktinumo faktoriumi, kurio atsiradimas nėra įtakojamas paties
asmens aktyvių veiksmų bei liudija apie asmens pasyvumą, nes tokia informacija
asmeniui galėjo būti pateikta, bet galėjo būti ir nepateikta (2008 m. rugsėjo
26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1624/2008).
Kaip
minėta, nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga,
teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių
į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti,
aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo
skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys
juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių
atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, pareiškėja turėjo
galimybę pasidomėti protėvių turėta nuosavybe. Teisės aktuose,
reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat yra numatyta galimybė
asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir
išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (2009 m. vasario 5 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. A756-180/2009). Byloje esantys įrodymai
nepatvirtina, kad pareiškėja, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo
galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos.
Teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į ilgus teisės aktų nustatytus nuosavybės teisių
atkūrimo proceso terminus, į pareiškime pirmosios instancijos teismui ir
apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog pareiškėjos
nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti
praleistus įstatymo nustatytus terminus.
Kaip
matyti iš pareiškėjos prašymų, pateiktų pirmosios instancijos teismui,
pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.
Pažymėtina,
kad pagal Civilinio proceso kodekso 442 straipsnio 1 punktą bylos dėl juridinę
reikšmę turinčio fakto nustatymo yra teismingos bendrosios kompetencijos
teismui, todėl administracinė byla dalyje dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę
turintį faktą nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio
1 punkto pagrindu.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamąją
dalį nepagrįstai grindė aplinkybe, jog pareiškėja neturi teisės pretenduoti
atkurti nuosavybės teises į A. Č. valdytą žemę, kadangi
šią aplinkybę nagrinėjamu atveju galima būtų nustatyti tik pareiškėjai
kreipusis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto
nustatymo, tačiau byla iš esmės išspręsta teisingai, todėl tenkinti apeliacinį
skundą jame nurodytais motyvais ir naikinti teismo sprendimo apeliaciniame
skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Pareiškėja, teikdama apeliacinį skundą, nesumokėjo žyminio mokesčio, nors pagal ABTĮ 40 straipsnį pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui nėra priskirtas prie prašymų, kurie neapmokestinami žyminiu mokesčiu. Tokiam prašymui netaikytinas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnis, kuriuo nustatyta, kad skundžiant institucijų sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo bylos šalys atleidžiamos nuo žyminio mokesčio. Šiuo atveju pareiškėja teikė prašymą dėl termino atnaujinimo ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas nėra dar prasidėjęs, todėl sprendimas nėra priimtas ir pareiškėja pagal šį įstatymą taip pat negali būti atleista nuo žyminio mokesčio. Esant šioms aplinkybėms iš pareiškėjos priteistinas 50 Lt dydžio žyminis mokestis, kurį pareiškėja privalėjo sumokėti, teikdama apeliacinį skundą (ABTĮ 39 straipsnio 2 dalis).
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1
dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u
t a r i a:
G. S. apeliacinį
skundą atmesti.
Panevėžio
apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimą palikti
nepakeistą.
Priteisti
iš G. S. valstybės naudai 50 Lt žyminio mokesčio.
Nutartis
neskundžiama.
|
Teisėjai
|
|
Stasys Gagys
Dainius Raižys
Skirgailė Žalimienė
|