Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-261-317-10].doc
Bylos nr.: A-261-317-10
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Pareiškėja A-B

                 Administracinė byla Nr. A-261-317/2010

                                                                Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 11.2; 79.1

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. vasario 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio  (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. S. prašymą, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Panevėžio apskrities viršininko administracijai, dėl praleistų terminų prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti atnaujinimo.

n u s t a t ė:

I.

 

G. S. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui bei atkurti nuosavybės teises į A. Č. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Upytės sen., Panevėžio r.

Paaiškino, kad prašymo nustatytais terminais pateikti negalėjo dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėja taip pat prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. B. ir E. Č. paveldėjo A. Č. 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Upytės sen., Panevėžio r.

Pareiškėja nurodė, kad pretenduoja atkurti nuosavybės teises į savo dėdės A. Č. iki nacionalizacijos valdytą 2,25 ha žemės sklypą. A. Č. yra jos motinos (E. Č.-B.) brolis. A. Č. mirė 1979 m. Jos dėdė žemę valdė iki 1940 m. Jos motina mirė 1985 m. Pareiškėjos motina paveldėjo A. Č. namą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Upytės sen., Panevėžio r., nes buvo vienintelė A. Č. sesuo. Pareiškėja nerado jokių dokumentų, patvirtinančių, jog jos motina nuosavybės teise valdė kokį nors nekilnojamąjį turtą. Mano, kad jos motina šią žemę valdė kartu su A. Č.. Ji yra atsikūrusi nuosavybę į senelio žemę iš tėvo pusės.

Tretysis suinteresuotas asmuo su skundu nesutiko. Paaiškino, kad 2007 m. spalio mėn. pareiškėja kreipėsi su prašymu į Žemėtvarkos skyrių, esantį Upytės seniūnijoje. Prašymas buvo nepriimtas, nes praleistas terminas prašymui paduoti. Be to, remiantis dokumentais, minėta žemė priklausė A. Č.. Pareiškėjai negali būti atkurtos nuosavybės teisės į dėdės žemę. Pareiškėja nenurodė jokių svarbių priežasčių, sutrukdžiusių laiku įgyvendinti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese.

II.

 

Panevėžio  apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjos G. S. prašymą atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus paduoti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. Č. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Upytės sen., Panevėžio r. ir pateikti buvusio savininko nuosavybės teises ir giminystės ryšius su juo patvirtinančius dokumentus, atmetė kaip nepagrįstą. Bylą dalyje dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. B. ir E. Č. paveldėjo A. Č. 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Upytės sen., Panevėžio r., nutraukė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. Č. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Upytės sen., Panevėžio r. Pareiškėja įstatymo nustatytais terminais laiku nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į minėtą turtą, be to, nepateikė ir nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su savininkais patvirtinančių dokumentų. A. Č. yra pareiškėjos dėdė (b.l. 13-14). Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiaus, Upytės seniūnijos mokestiniame apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių 1931 m. spalio 28 d. sąraše nurodyta, kad A. Č. nuosavybės teise valdė 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime (b.l. 11-12). Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2008 m. birželio 25 d. pažymoje nurodoma, kad nėra patvirtinančių dokumentų, jog A. Č. nuo 1931 iki 1940 metų būtų kam nors pardavęs ar perleidęs minėtą žemės sklypą (b.l. 50). Be to, šioje pažymoje taip nurodyta, kad Panevėžio apskrities savivaldybės archyviniame fonde, Naujamiesčio valsčiaus žemės mokesčių 1940-1944 m. knygoje įrašytas A. Č., (duomenys neskelbtini) k. valdęs 2,25 ha žemės ir už ją mokėjęs mokesčius 1940-1941 m.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises. Remiantis šia teisės norma, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja negali pretenduoti atkurti nuosavybės teisių į A. Č. 2,25 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) k., Upytės sen., Panevėžio r., nes įstatymai nenumato galimybės pretenduoti atkurti nuosavybės į savo dėdės iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Teismas nustatė, kad iki nacionalizacijos A. Č. buvo šios žemės savininkas. Pareiškėja teismui nepateikė jokių patvirtinančių dokumentų, jog L. B. ir E. Č. butų paveldėję A. Č. žemę ar kitais pagrindais būtų ją įgiję. Šias aplinkybes patvirtina ir Lietuvos centrinio valstybinio archyvo       2008 m. birželio 25 d. pažyma (b.l. 50). Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėja neturi įstatyminio pagrindo paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises į A. Č. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą.

   Teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjai laiku paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir pateikti giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus netrukdė svarbios priežastys. Pareiškėjos nurodyta vienintelė priežastis – nežinojimas, kas valdė žemės sklypą iki 1940 metų, nėra svarbi priežastis, kurios pagrindu būtų galima atnaujinti praleistus terminus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr.A-822-1876-08 yra pažymėjęs, kad nežinojimas apie nuosavybės teise valdytą žemę galėtų būti pripažįstamas svarbia priežastimi terminui atnaujinti, tačiau tik įrodžius, kad tikrai asmuo neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą bei pateikus įrodymus, kokiomis aplinkybėmis ir kada apie tai sužinojo. Nustačius tokias aplinkybes, teismas galėtų vertinti, kiek laiko praėjo nuo sužinojimo apie reikšmingas aplinkybes, ar pareiškėjas elgėsi rūpestingai, ar operatyviai siekė įgyvendinti savo teises. Pareiškėja tik 2007 m. su prašymu kreipėsi į Panevėžio apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Panevėžio r. žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės atkūrimo į minėtą žemę (b.l. 10). Pareiškėja turėjo daugiau nei 10 metų įgyvendinti savo subjektines teises. Nėra duomenų, jog pareiškėja būtų kreipusis į archyvus ar kitas institucijas iki įstatymo nustatytų terminų. Teismas padarė išvadą, kad nežinojimas ar dokumentų neturėjimas nėra objektyvios ir svarbios priežastys atkurti praleistus įstatymo nustatytus terminus.

Teismas konstatavo, kad pareiškėja terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl šį terminą atnaujinti nėra pagrindo.

Teismas padarė išvadą, kad nepagrįstas pareiškėjos prašymas nustatyti juridinį faktą jog L. B. ir E. Č. paveldėjo A. Č. 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Upytės sen., Panevėžio r. Teismas pažymėjo, kad bendrosios kompetencijos teismai (LR CK IV skyrius) pagal LR CPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktą ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas bylą dalyje dėl pareiškėjos reikalavimo nustatyti juridinį faktą, nutraukė, nes šis reikalavimas nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai.

 

III.

 

Pareiškėja G. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėja visą laiką manė, kad 2,25 ha žemės sklypas priklausė pareiškėjos dėdei A. Č., o į dėdės turėtą nekilnojamąjį turtą nuosavybės teisės neatkuriamos.

2. Tik 2007 metais pareiškėja sužinojo, kad A. Č. buvo žemę perrašęs L. B. ir E. Č.. Pareiškėja nesuprasdama teisinių terminų „dovanoti“ bei „paveldėti“, teismo posėdyje pavartojo terminą „perrašyti“.

3. Liudytojas S. S. nurodė, kad L. B. ir E. Č. buvojo kaimynai. Liudytojas žinojo iš paties B., kad žmonos brolis yra jiems padovanojęs žemės sklypą, kuris vėliau buvo nacionalizuotas.

4. Liudytojas Z. Ž. parodė, kad su pareiškėja jis susitiko apie 2007 metus. Z. Ž. nurodė, kad pažinojo pareiškėjos tėvus ir žinojo, kad A. Č. iki savo mirties gyveno pas B., todėl paliko jiems visą savo turtą.

5. Abu liudytojai patvirtino tik tą faktą, jog 2,25 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) k., Upytės sen., Panevėžio r., priklausė pareiškėjos tėvams. Jie patys skirtingai pasakojo, kokio sandorio pagrindu pareiškėjos tėvai tapo A. Č. sklypo savininkais. Tačiau jie vienodai nurodė, jog pareiškėja apie žemės sklypą sužinojo tik 2007 metais.

6. Pareiškėjos šeimoje tarybiniais laikais apie jokią nuosavybės teise valdytą žemę niekas nekalbėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises į dėdės  A. Č. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Upytės seniūnijoje, Panevėžio rajone. Tačiau pareiškėja įstatymo nustatytais terminais nepadavė prašymo atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų.

Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisės į Atkūrimo įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, nagrinėjamu atveju – žemę (Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939-1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėja pirminiame prašyme nurodė, kad A. Č. nuosavybės teise valdytą žemę padovanojo pareiškėjos motinai E. Č., patikslintame pareiškime ir teismo posėdžio  metu teigė, kad A. Č. žemę E. Č. paliko testamentu. Iš pareiškėjos prašymų matyti, kad ji siekia nusistatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. Č. žemę testamentu paliko pareiškėjos motinai E. Č.. Taigi, nagrinėjamu atveju, teismas neturi galimybės spręsti, ar pareiškėja turi teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Upytės sen., Panevėžio rajone. Tik atnaujinus terminą prašymui atkurti nuosavybės ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams paduoti, pareiškėja turės teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl jurinį reikšmę turinčio fakto, ir įrodinėti savo teisę atkurti nuosavybės teises į A. Č. nuosavybės teise valdytą žemę.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr.VIII-359 (toliau - ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). 

Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261–912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63–529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino).

Pareiškėja prašymą atnaujinti prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo ir kitų dokumentų pateikimo terminą grindžia tuo, kad ji nežinojo, kam nuosavybės teise priklausė žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Upytės sen., Panevėžio rajone, ir nežinojo ar turi teisę į jį pretenduoti atkurti nuosavybės teises.

Pareiškėjos nurodyta terminų praleidimo priežastis nežinojimas, kam nuosavybės teise priklausė žemė iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos pačios subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (pvz., 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009).

Pareiškėjos nurodoma termino praleidimo priežastis – sužinojimas iš kitų asmenų apie tai, kad A. Č. nuosavybės teise valdytą žemę padovanojo arba testamentu paliko pareiškėjos motinai E. Č., kolegijos nuomone, yra subjektyvaus pobūdžio priežastis. Tokios informacijos gavimas yra siejamas su atsitiktinumo faktoriumi, kurio atsiradimas nėra įtakojamas paties asmens aktyvių veiksmų bei liudija apie asmens pasyvumą, nes tokia informacija asmeniui galėjo būti pateikta, bet galėjo būti ir nepateikta (2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1624/2008).

Kaip minėta, nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, pareiškėja turėjo galimybę pasidomėti protėvių turėta nuosavybe. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat yra numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2009). Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėja, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ilgus teisės aktų nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo proceso terminus, į pareiškime pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog pareiškėjos nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.

Kaip matyti iš pareiškėjos prašymų, pateiktų pirmosios instancijos teismui, pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

Pažymėtina, kad pagal Civilinio proceso kodekso 442 straipsnio 1 punktą bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra teismingos bendrosios kompetencijos teismui, todėl administracinė byla dalyje dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamąją dalį nepagrįstai grindė aplinkybe, jog pareiškėja neturi teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teises į A. Č. valdytą žemę, kadangi šią aplinkybę nagrinėjamu atveju galima būtų nustatyti tik pareiškėjai kreipusis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau byla iš esmės išspręsta teisingai, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir naikinti teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

               Pareiškėja, teikdama apeliacinį skundą, nesumokėjo žyminio mokesčio, nors pagal ABTĮ 40 straipsnį pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui nėra priskirtas prie prašymų, kurie neapmokestinami žyminiu mokesčiu. Tokiam prašymui netaikytinas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19   straipsnis, kuriuo nustatyta, kad skundžiant institucijų sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo bylos šalys atleidžiamos nuo žyminio mokesčio. Šiuo atveju pareiškėja teikė prašymą dėl termino atnaujinimo ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas nėra dar prasidėjęs, todėl sprendimas nėra priimtas ir pareiškėja pagal šį įstatymą taip pat negali būti atleista nuo žyminio mokesčio. Esant šioms aplinkybėms  iš pareiškėjos priteistinas 50 Lt dydžio žyminis mokestis, kurį pareiškėja privalėjo sumokėti, teikdama apeliacinį skundą (ABTĮ 39 straipsnio 2 dalis).  

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš G. S. valstybės naudai 50 Lt žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

 

 

 

 

Teisėjai

 

Stasys Gagys

 

 

 

Dainius Raižys

 

 

 

Skirgailė Žalimienė