Civilinė byla Nr. 2A-2475-467/2015
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21846-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija: 78.2.1.; 114.11.; 121.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugpjūčio 14 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Henrichas Jaglinskis, Asta Radzevičienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. V. ieškinį atsakovui A. P. dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, institucijos teikiančios išvadą byloje – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė O. V. 2014 m. birželio 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė nustatyti tėvystę ir pripažinti atsakovą A. P. nepilnamečio vaiko V. V., gimusio 2002 m. liepos 13 d., tėvu, nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su motina, priteisti iš atsakovo sūnaus išlaikymui po 150 EUR periodinėmis išmokomis ir 5 213,16 EUR išlaikymo įsiskolinimą už trejus metus. Nurodė, kad su atsakovu mokėsi toje pačioje suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro vakarinėje mokykloje. Ieškovė 2002 m. liepos 13 d. susilaukė sūnaus, kurio tėvas yra atsakovas. Ieškovė pranešė atsakovui apie nėštumą, tačiau atsakovas atsisakė pripažinti save vaiko tėvu, todėl vaiko gimimo liudijime duomenų apie vaiko tėvą nėra. Atsakovas ir šiuo metu atsisako tėvystę pripažinti, nors nepilnamečiam vaikui jau beveik 12 metų. Ieškovė yra registruota darbo biržoje, jokio nekilnojamojo ir registruotino kilnojamojo turto neturi. Išlaikyti vaiką jai sunku, todėl prašo iš atsakovo priteisti vaiko išlaikymui 150 EUR. Kadangi atsakovas neišlaikė savo vaiko, tai iš jo priteistinas išlaikymo įsiskolinimas. Kadangi nepilnametis vaikas gyveno su motina nuo pat gimimo, jo gyvenamoji vieta nustatytina su motina. Nepilnametis vaikas lanko gaisrininkų būrelį, kuris yra nemokamas. Ieškovė vaikui skiria apie 600-700 Lt per mėnesį. Šiuo metu ieškovė nedirba, tačiau lankė apsaugos kursus, todėl tikisi darbą susirasti. Jos pajamas sudaro apie 102 EUR per mėnesį. Vaiką išlaikyti padeda ieškovės motina. Ieškovė, nustačius tėvystę atsakovui, prašo palikti vaikui esamą pavardę.
Atsakovas su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, jog susitiko su ieškove vieną kartą. Po 6 mėnesių nieko apie ieškovę negirdėjo. Vėliau ieškovė pranešė, kad laukiasi. Vaiko atsakovas nėra matęs, išlaikymo vaikui nemokėjo. Atsakovas apie sūnų sužinojo tik gavęs ieškinį. Sutiko nepilnamečiui vaikui mokėti išlaikymą po 300 Lt (86,89 EUR) periodinėmis išmokomis. Su išlaikymo įsiskolinimu nesutinka, kadangi nepilnametį vaiką prižiūrėjo ieškovės motina. Ieškovės prašoma 500 Lt suma vaiko išlaikymui yra per didelė, atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį. Atsakovas 2002 m. birželio 6 d. sudarė santuoką, kurioje susilaukė dviejų vaikų. Atsakovo pajamų nepakaks visų trijų vaikų išlaikymui. Atsakovas neturėjo objektyvios galimybės teikti vaikui išlaikymą, nes ieškovė neinformavo atsakovo apie vaiko gimimą. Jei ieškovė būtų pasakiusi, kad atsakovas turi sūnų, atsakovas būtų teikęs išlaikymą ir ginčo dėl išlaikymo įsiskolinimo nebūtų buvę. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d. patyrė išlaidas vaiko išlaikymui, nes ieškovei buvo apribota motinos valdžia ir iš jos buvo priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui po 125 Lt kas mėnesį. Motinos valdžios apribojimas buvo panaikintas 2014 m. kovo 12 d. Iš atsakovo neturėtų būti priteistas išlaikymo įsiskolinimas didesnis nei buvo priteistas iš ieškovės. Atsakovas šiuo metu dirba montuotoju, jo gaunamos pajamos sudaro apie 5 000 Lt, tačiau jis turi išlaikyti ir kitus savo nepilnamečius vaikus.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė, kad ieškovė prašo per didelio išlaikymo įsiskolinimo. Sutiko, kad išlaikymas nepilnamečiui vaikui turėtų būti priteistas po 300 Lt per mėnesį, kadangi ieškovė jam skiria apie 600 Lt per mėnesį.
Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė, kad 2006 m. sausio 5 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu ieškovei buvo laikinai apribota motinos valdžia sūnaus V. V. atžvilgiu. 2014 m. kovo 12 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu buvo panaikintas teismo sprendimas dėl ieškovės laikino motinos valdžios apribojimo ir vaikas buvo grąžintas motinai. Ieškovė tinkamai rūpinasi sūnumi, vaiką ir motiną sieja glaudus emocinis ryšys. Vaiko gyvenamosios nustatymas su motina labiausiai atitiktų nepilnamečio vaiko interesus. Pritarė ieškovės prašomam išlaikymo dydžiui, tai yra 150 EUR per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies - nustatė, kad atsakovas A. P. yra V. V. tėvas, o jis – A. P. sūnus; nepilnamečio V. V. gyvenamąją vietą nustatė su motina O. V.; priteisė iš atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymui po 115 EUR kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos (2014 m. birželio 30 d.) iki V. V. pilnametystės, indeksuojant išlaikymo sumą kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; priteisė iš atsakovo 4 140 EUR išlaikymo įsiskolinimą V. V. naudai; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas DNR ekspertizės išvados pagrindu konstatavo, kad atsakovas yra nepilnamečio V. V. biologinis tėvas, kuris privalo teikti sūnui materialinį išlaikymą. Teismas nustatė, kad atsakovo turtinė padėtis yra geresnė nei ieškovės, ieškovė nepateikė į bylą skaičiavimų apie nepilnamečiui vaikui tenkančias išlaidas. Teismas pažymėjo, kad ieškovei nėra būtinumo rinkti išlaidas patvirtinančius čekius, kvitus, sąskaitas, nes ieškovė nurodo minimalų vaiko išlaidų dydį, siejamą su minimalia alga, tai yra 300 EUR, o visos abejonės turi būti vertinamos vaikų interesų naudai. Atsižvelgdamas į ieškovės ir atsakovo turtinę padėtį, bei į tai, kad atsakovas teismo posėdžio metu sutiko nepilnamečiam vaikui teikti 86,89 EUR išlaikymą, teismas nutarė iš atsakovo nepilnamečio sūnaus naudai priteisti 115 EUR dydžio išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos - 2014 m. birželio 30 d. iki jo pilnametystės. Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant klausimą dėl išlaikymo įsiskolinimo dydžio, teisinės reikšmės neturi tai, jog atsakovas nežinojo, kad turi dar vieną nepilnametį vaiką. Be to tėvo pareigai išlaikyti nepilnametį vaiką neturi įtakos motinos valdžios apribojimas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas patvirtino, kad nepilnamečiam vaikui išlaikymo neskyrė, priteisė iš atsakovo 4 140 EUR išlaikymo įsiskolinimą, susidariusį už 3 metų laikotarpį iki 2014 m. liepos 1 d. (ieškinio padavimo dienos). Priimtu sprendimu teismas taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas A. P. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti arba pakeisti jo dalį, kuria iš atsakovo buvo priteistas išlaikymas nepilnamečiui vaikui periodinėmis išmokomis po 115 EUR per mėnesį, 4 140 EUR išlaikymo įsiskolinimas, 203 EUR žyminio mokesčio, 8,12 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, 491,31 EUR už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą į valstybės biudžetą. Nurodo, kad išvadą byloje teikianti institucija išreiškė nuomonę, jog vaikui iš atsakovo turėtų būti priteista 300 Lt (86,89 EUR) periodinė išmoka, mokama per mėnesį, o ieškovės reikalauta suma buvo įvertinta kaip per didelė. Teismas nepagrindė, kodėl nutarė nukrypti nuo išvadoje nurodytos išlaikymo sumos. Atsakovas sutiko mokėti 86,89 EUR per mėnesį, tai yra, siekė taikiai išspręsti ginčą. Atsakovo norą bendradarbiauti patvirtina ir tai, jog jis 2015 m. kovo 13 d. pervedė savo nepilnamečiui sūnui 924 EUR išlaikymo įsiskolinimą bei sudarė su banku periodinio mokėjimo nurodymo vykdymo sutartį. Atsakovo darbo užmokestis priklauso nuo sezoniškumo, todėl jis gali nesugebėti nuosekliai mokėti 115 EUR dydžio išlaikymą. Atsakovo nurodytas 86,89 EUR dydžio periodinis išlaikymas yra pagrįstas objektyviomis atsakovo galimybėmis užtikrinti pastovų ir nenutrūkstamą išlaikymą vaikui. Pagal CK 3.192 straipsnį abu tėvai privalo išlaikyti savo vaikus, išlaikymo dydis turi būti proporcingas tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti vaikui vystytis būtinas sąlygas. Konkrečiu atveju teismas šių nuostatų nesilaikė, taip pat neatsižvelgė į teismų praktiką. Teismas vertino tik atsakovo turtinę padėtį 2013 m. ir netyrė jo finansinės padėties 2011-2013 m., į kurią atsižvelgiant, priteistina įsiskolinimo suma turi būti mažinama. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad visas bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti atsakovas, nors ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė O. V. su skundu nesutinka, prašo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas būtinu minimalios mėnsinės algos dydžio išlaikymas. Šiuo metu minimalią mėnesinę algą sudaro 300 EUR. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minimalūs vaiko poreikiai papildomai neturėtų būti įrodinėjami. Teismas sumažino 150 EUR sumą iki 115 EUR, be to teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo turtinė padėtis yra gerokai geresnė nei ieškovės. Teismas atsižvelgė į tėvų turtinę padėtį ir užtikrino protingą visų atsakovo vaikų interesų balansą. Jeigu atsakovo turtinė padėtis pablogėtų, jis pagal įstatymą turi teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiui vaikui sumažinimo. Tačiau šiuo metu tokio pagrindo nėra. Išlaikymo įsiskolinimas buvo priteistas ir apskaičiuotas nuo 115 EUR, kuri yra maženė negu nustatyta kasacinio teismo ir neužtikrina net minimalių vaiko poreikių.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė naujus įrodymus – 2015 m. kovo 13 d. mokėjimo nurodymą (b.l. 154), 2015 m. periodinio mokėjimo nurodymo vykdymo sutartį su banku (b.l. 155-156), 2015 m. kovo 5 d. VSDFV Vilniaus skyriaus pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą (b.l. 148-153), pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (b.l. 183).
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo A. P. apeliacinio skundo ribose, t.y. apeliantui skundžiant teismo sprendimo dalį dėl priteisto išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo dydžio bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog neapskųstoje dalyje (dėl tėvystės ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo) teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus ir motyvus, ištyrusi naujus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Apeliaciniame skunde atsakovas A. P. kelia klausimą, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, jo nepilnamečio vaiko V. V. naudai priteisė išlaikymą po 115 EUR kas mėnesį mokamomis išmokomis bei išlaikymo įsiskolinimą už tris metus, viso – 4 140 EUR. Apeliantas skunde nurodo, jog teismas, priteisdamas išlaikymą bei išlaikymo įsiskolinimą, be pagrindo neatsižvelgė į išvadą byloje teikiančios institucijos nuomonę dėl išlaikymo dydžio, netinkamai vertino jo turtinę padėtį bei nesiaiškino realių vaiko poreikių. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus nustatyta ir CK 3.192 straipsnio 1 dalyje. Šios abiejų tėvų (tiek gyvenančio kartu su vaiku, tiek ir atskirai nuo jo) pareigos vykdymo tvarka detalizuota CK trečiosios knygos antrajame skirsnyje. Vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų atsakomybė už vaiko gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes įtvirtinta ir 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu taip pat nustatyta Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje.
Pareiga išlaikyti savo vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (CK 3.155 str. 1 d., 3.156 str.). Abu tėvai privalo teikti išlaikymą proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 str. 3 d.). Tėvų pareiga išlaikyti vaikus yra asmeninė turtinė, todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdyti. Šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, išvykimu, išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų savo amžių bei profesines galimybes atitinkančias pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010; kt.).
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tėvų turtinę padėtį konkrečiu atveju, rėmėsi byloje nustatytomis ir įrodymais pagrįstomis aplinkybėmis, kad - ieškovė yra bedarbė ir nuo 2009-06-02 registruota darbo biržoje, dalyvauja aktyviose darbo rinkos programose, laikotarpiu nuo 2014-03-03 iki 2014-04-30 dirbo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Kalvelių seniūnijoje, jos darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, sudarė apie 1 000 Lt, laikotarpiu nuo 2014-05-27 iki 2014-05-31 ieškovei buvo mokama 56,45 Lt nedarbo draudimo išmoka, ieškovė nekilnojamojo turto objektų ir transporto priemonių neturi. Atsakovas nuo 2013-11-13 dirba UAB „Lemora“, jo darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, 2014 metais svyravo nuo 2 410 Lt iki 6 727 Lt, atsakovas nekilnojamojo turto objektų neturi, bet turi dvi transporto priemones, yra sudaręs santuoką su A. P. ir turi dar du nepilnamečius vaikus. Įvertinęs šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovo turtinė padėtis yra geresnė nei ieškovės, nes atsakovas turi dvi transporto priemones ir jo darbo užmokestis yra pakankamai didelis, nors atsakovas ir turi sutuoktinę bei du nepilnamečius vaikus. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino išvadą byloje teikiančios institucijos išvados, kad vaikui iš atsakovo turėtų būti priteista 300 Lt (86,89 EUR) periodinė išmoka. Tačiau sutikti su tokiu apelianto teiginiu teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-02-07 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2012-02-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2012; kt.).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodytų proceso taisyklių nepažeidė, byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir išvadą byloje teikiančios institucijos išvadą, įvertino tinkamai. Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo nepaneigia. Priešingai, teismo sprendime pateikta pakankama informacija apie bylos šalių turtinę padėtį, turimus įsipareigojimus bei pažymėta, kad nepilnamečio vaiko tėvų turtinė padėtis negali būti lemiamu kriterijumi, sprendžiant išlaikymo priteisimą. Bet kuriuo atveju prioritetinis yra vaikų teisių apsaugos principas, o atsakovas, būdamas darbingo amžiaus, sveikas vyras, privalo elgtis atsakingai ir sąžiningai, kad vaikų išlaikymo prievolė būtų vykdoma tinkamai. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog atsakovas dėl kokių nors objektyvių, pateisinamų priežasčių negalėtų dirbti, to neteigia ir pats atsakovas, priešingai, jis dirba ir pakankamai gerai uždirba.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas nesiaiškino nepilnamečio vaiko poreikių, todėl priteista išlaikymo suma yra akivaizdžiai per didelė. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką, yra ne kartą pažymėjęs, kad orientaciniu kriterijumi, nustatant priteistino išlaikymo dydį, laikytina CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004). Todėl teismas, nors ir smulkiai nesiaiškino nepilnamečio šalių sūnaus poreikių, tačiau jo išlaikymui priteisė sumą, kuri yra mažesnė negu skaičiuotinas orientacinis dydis. Be to byloje yra pakankamai duomenų, kad V. V. gyvena kartu su motina (ieškove), kuri viena rūpinasi ir išlaiko sūnų, suteikia jam gyvenamąjį plotą, o atsakovas prie vaiko išlaikymo iki šiol neprisidėjo. Tai, kad atsakovas sutinka mokėti 86,89 EUR išlaikymą, geranoriškai pervedė tam tikrą įsiskolinimo sumą ir sudarė su banku periodinio mokėjimo nurodymo vykdymo sutartį, nepaneigia paties fakto, kad išlaikymas nepilnamečiam vaikui turėjo būti priteistas. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, teismo priteistas išlaikymo dydis konkrečiu atveju negali būti vertinamas kaip per didelis ar nepagrįstas (CK 1.5 str.).
Byloje taip pat yra duomenys, kad atsakovas santuokoje su A. P. turi dar du nepilnamečius vaikus, gimusius 2003 m. gruodžio 24 d. ir 2012 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į šią aplinkybę, t.y., jog atsakovas, be sūnaus Valdemaro, turi dar du išlaikytinius, kuriems reikalingas išlaikymas, todėl, priteisdamas išlaikymą periodinėmis išmokomis Valdemarui, išlaikymo dydį sumažino, t.y. nustatė mažesnį dydį nei paprastai nustatomas išlaikymo priteisimo bylose. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka. Pažymėtina, kad kiti atsakovo išlaikytiniai, gyvena kartu su atsakovu šeimoje ir yra išlaikomi abiejų tėvų, todėl teigti, jog skundžiamu sprendimu priteisto išlaikymo dydis sūnui Valdemarui pažeis kitų atsakovo išlaikytinių teises ar teisėtus interesus, nėra jokio pagrindo.
CK 3.200 straipsnis numato, jog išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 5 213,16 EUR išlaikymo įsiskolinimą už trejus metus iki ieškinio padavimo dienos, skaičiuojant po 150 EUR kas mėnesį. Pirmosios instancijos teismas priteisė išlaikymo įsiskolinimą už trejus metus – 4 140 EUR, skaičiuojant po 115 EUR kas mėnesį. Ieškovė teismo sprendimo neskundžia. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai vertino tik vaiko poreikius, o į jo finansinę padėtį atsižvelgė tik formaliai, neįvertinęs, kad jo pajamos 2011-2013 metais nebuvo pakankamos priteisti 4 140 EUR įsiskolinimą. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta.
Kaip jau minėta, išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 str.). Nagrinėjamu atveju teisė į išlaikymą V. V. atsirado nuo gimimo, t.y. 2002 m. liepos 13 d. (CK 3.146 str. 1 d.), tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis minėta įstatymo nuostata, įsiskolinimą priteisė iš atsakovo už trejus metus. Teismas, priteisdamas išlaikymo įsiskolinimą, rėmėsi objektyviais duomenimis – kad atsakovas nepripažino tėvystės, nerėmė nuo gimimo vaiko materialiai, įvertino tiek tėvų turtinę padėtį, tiek ir vaiko, kaip besiformuojančios ir bręstančios asmenybės poreikius, ir priteisė išlaikymo įsiskolinimą, skaičiuodamas po 115 EUR kas mėnesį, t.y. tiek, kiek priteisė išlaikymą į ateitį iki vaiko pilnametystės. Tokia suma bet kuriuo atveju negali būti pripažįstama kaip neprotinga ar per didelė, nes ji yra minimali, užtikrinanti tik minimalius vaiko poreikius. Tai, kad atsakovo pajamos laikotarpiu, už kurį priteistas išlaikymo įsiskolinimas, galimai nebuvo pakankamos tokio dydžio išlaikymui priteisti, neturi teisinės reikšmės, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino dabar gaunamas atsakovo pajamas ir išlaidas. Aplinkybė, kad tam tikrą laikotarpį teismo sprendimu ieškovei buvo laikinai apribota motinos valdžia, taip pat neatleidžia atsakovo nuo pareigos sumokėti išlaikymo įsiskolinimą, nes bet kuriuo atveju išlaikymas yra mokamas nepilnamečiam vaikui, o vienas iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas, yra tik tų lėšų valdytojas uzufrukto teise.
Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu ir teigia, jog, patenkinus ieškinį iš dalies, šios išlaidos turėjo būti proporcingai padalintas tarp abiejų šalių. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantu ir konstatuoja, jog bylinėjimosi išlaidos tarp šalių turėjo būti paskirstytos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pagal įstatymą yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės pajamas, todėl tokios išlaidos iš jos pagrįstai nebuvo priteistos. Tuo tarpu, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys iš esmės buvo patenkintas 80 procentų apimtyje, iš atsakovo valstybei turėjo būti priteista atitinkamas procentas bylinėjimosi išlaidų, t.y. 164,80 EUR žyminio mokesčio, 6,50 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir 393,04 EUR už antrinę teisinę pagalbą. Todėl teismo sprendimas bylinėjimosi išlaidų priteisimo dalyje tikslintinas, nurodant paminėtas sumas.
Apeliantas skunde pateikė prašymą atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.). Tačiau iš atsakovo priteistina valstybei 115,80 EUR išlaidų už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Patikslinti sprendimą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje, nurodant „priteisti iš A. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 164,80 EUR (vieną šimtą šešiasdešimt keturis eurus 80 euro centų) žyminio mokesčio ir 6,50 EUR (šešis eurus 50 euro centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660) ir 393,04 EUR (tris šimtus devyniasdešimt tris eurus ir 4 euro centus) išlaidų už O. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą, sumokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5630)“.
Priteisti iš atsakovo A. P. valstybei 115,80 EUR (šimtą penkiolika eurų 80 euro centų) išlaidų už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Teisėjai Henrichas Jaglinskis
Asta Radzevičienė
Alma Urbanavičienė